vadybos mokslas ir studijos kaimo verslŲ ir jŲ ...vadyba.asu.lt/35-1/managkaunas35(1)_49_1.pdf ·...

Aleksandro Stulginskio universitetas

Aleksandras Stulginskis University

Kaunas, Lithuania

Lietuvos agrarinės ekonomikos institutas

Lithuanian Institute of Agrarian Economics

Vilnius, Lithuania

MANAGEMENT THEORY AND STUDIES FOR RURAL

BUSINESS AND INFRASTRUCTURE DEVELOPMENT

Scientific Journal

Vol. 35 No. 1

VADYBOS MOKSLAS IR STUDIJOS – KAIMO VERSLŲ

IR JŲ INFRASTRUKTŪROS PLĖTRAI

Mokslo žurnalas

T. 35 Nr. 1

2013

2

UDK 658(474.5)(06)

Va24

REDAKCIJOS KOLEGIJA

EDITORIAL BOARD

Atsakingasis redaktorius

Chief Editor

Prof. habil. dr. J. Ramanauskas

Klaipėdos universitetas (Lietuva) Klaipėda University (Lithuania)

Nariai

Members

Assoc. prof. dr. A. Gargasas

Aleksandro Stulginskio universitetas (Lietuva) Aleksandras Stulginskis university (Lithuania)

Assoc. prof. dr. V. Kafidov

Sankt Peterburgo valstybinis serviso ir ekonomikos universitetas St. Petersburg State University of Service and Economics (Russia)

Dr. R. Melnikienė

Lietuvos agrarinės ekonomikos institutas (Lietuva) Lithuanian Institute of Agrarian Economics (Lithuania)

Prof. habil. dr. A. Mickiewicz Ščecino žemės ūkio akademija (Lenkija) Agricultural Academy of Szczecin (Poland)

Prof. habil. dr. D. Mierzwa Vroclavo Sausumos pajėgų karo akademija (Lenkija) Land Forces Military Academy of Wrocław (Poland)

Prof. dr. J. Ramanauskienė

Aleksandro Stulginskio universitetas (Lietuva) Aleksandras Stulginskis university (Lithuania)

Prof. dr. A. Sakalas

Kauno technologijos universitetas (Lietuva) Kaunas University of Technology (Lithuania)

Prof. dr. R. Stašys

Klaipėdos universitetas (Lietuva) Klaipėda University (Lithuania)

Prof. dr. V. Strikis

Latvijos žemės ūkio universitetas (Latvija) Latvia University of Agriculture (Latvia)

Prof. habil. dr. V. Zinovchuk

Valstybinis agroekologinis universitetas (Ukraina) University of Agriculture and Ecology, Zhytomyr (Ukraina)

Prof. habil. dr. P. Žukauskas

Vytauto Didžiojo universitetas (Lietuva) Vytautas Magnus University (Lithuania)

ISSN 1822-6760

Straipsniai recenzuojami mažiausiai 2 recenzentų

Article are rewiewed at least by 2 reviewers.

Žurnalas referuojamas tarptautinėse duomenų bazėse:

EBSCOhost: Business Source Complete, Ulrich’s ir IndexCopernicus The journal is listed in the International Databases:

EBSCOhost: Business Source Complete, Ulrich’s and IndexCopernicus

3

TURINYS/CONTENT

Arimavičiūtė M.

PROFESIONALIŲ ORGANIZACIJŲ STRATEGINIO

PLANAVIMO MODELIAI UŽSIENIO ŠALYSE

STRATEGIC PLANNING MODELS OF PROFESSIONAL

ORGANIZATIONS IN FOREIGN COUNTRIES

5

Atkočiūnienė V.,

Giedraitis B.

ŽEMĖS ŪKIO POVEIKIO KAIMO VIETOVIŲ VYSTYMUISI

STIPRINIMO MODELIS

THE MODEL OF THE STRENGTHENING AGRICULTURE

INFLUENCE TO THE RURAL AREAS DEVELOPMENT

13

Baležentis T.

DALINIS PRODUKTYVUMAS LIETUVOS ŪKININKŲ ŪKI-

UOSE: DAUGIKLIŲ DUOMENŲ APGAUBTIES

ANALIZĖ PARTIAL FACTOR PRODUCTIVITY IN LITHUANIAN FAMILY

FARMS: THE MULTIPLIER DATA ENVELOPMENT ANALYSIS

APPROACH

23

Drejeris R.,

Oželienė D.

NAUJŲ PASLAUGŲ BANDOMOSIOS RINKODAROS

VEIKSMŲ MODELIAVIMAS

MODELING ACTIONS OF NEW SERVICES TEST MARKETING

32

Čiarnienė R.,

Vienažindienė M.

PAGRINDINIAI TAUPIOS GAMYBOS DIEGIMO IŠŠŪKIAI

IR BARJERAI LEAN MANUFACTURING IMPLEMENTATION: THE MAIN

CHALENGES AND BARRIERS

41

Eičaitė O.,

Gapšys A.

MĖSOS VARTOJIMO POKYČIŲ IR JIEMS ĮTAKOS

TURINČIŲ VEIKSNIŲ VERTINIMAS

THE EVALUATION OF CHANGES IN MEAT CONSUMPTION

AND FACTORS AFFECTING THESE CHANGES

48

Kavaliauskienė Ž. HUMANISTINIS ORGANIZACINIO KLIMATO ASPEKTAS

HUMANISTIC ASPECT OF ORGANIZATIONAL CLIMATE 56

Kriščiukaitienė I.,

Eirošius Š.,

Namiotko V.

JAVŲ RINKOS DALYVIŲ LŪKESČIŲ ĮTAKOS ŠIAI

RINKAI VERTINIMAS

EVALUATION OF INFLUENCE OF THE GRAIN MARKET

PARTICIPANTS’ EXPECTATIONS ON THIS MARKET

63

Lakis A.

SANDORIO KAŠTŲ ĮTAKOS ŪKIŲ VEIKLOS

RODIKLIAMS VERTINIMAS

EVALUATION OF INFLUENCE OF THE TRANSACTIONS

COSTSON FARM'S ECONOMIC PERFORMANCE

72

Laužadytė A.

BEDARBYSTĖS TRUKMEI JAUTRUS NEDARBO LYGIS

LIETUVOS KAIME DURATION SENSITIVE UNEMPLOYMENT RATE IN THE RURAL

AREAS OF LITHUANIA

79

Motova A.,

Radzevičius G.

ATSINAUJINANČIŲ ŽUVŲ RESURSŲ ŽVEJYBOS TEISIŲ

VALDYMAS IR LIETUVOS POREIKIAI MANAGEMENT OF RIGHTS OF REBUILDING FISHERY

STOCKS AND LITHUANIAN NEEDS

88

Paulauskienė L.

TURIZMO VALDYMO PRINCIPAI IR FUNKCIJOS

VIETINIAME SAVIVALDYBIŲ LYGMENYJE

TOURISM GOVERNANCE PRINCIPLES AND FUNCTIONS AT

THE LOCAL LEVEL

99

4

Stalgienė A.,

Juškevičienė D.

ŪKININKŲ GEBĖJIMŲ KAIP VIDINIO VERSLUMO

VEIKSNIO TYRIMAS: PIENININKYSTĖ

THE ANALYSIS OF FARMERS ABILITIES AS A FACTOR OF

INTERNAL ENTREPRENEURSHIP: THE DAIRY SECTOR CASE

STUDY

111

Šontaitė-

Petkevičienė M.

KORPORATYVINĖS REPUTACIJOS REIŠKINIO GENEZĖ

GENESIS OF CORPORATE REPUTATION 119

Urbonaitė M.,

Stončiuvienė N.

IŠLAIDŲ ATSAKOMYBĖS CENTRŲ FORMAVIMO

MODELIS

THE FORMATION MODEL OF COST RESPONSIBILITY

CENTRES

127

Vidickienė D.,

Melnikienė R.,

Gedminaitė-

Raudonė Ž.

INOVACIJŲ DIEGIMO LIETUVOS ŪKININKŲ ŪKIUOSE

MOTYVAI IR BARJERAI

MOTIVES AND BARRIERS OF USING INNOVATIONS BY

LITHUANIAN FARMERS

140

Vveinhardt J.,

Petrauskaitė L.

IŠSIGIMUSIŲ ORGANIZACIJOS KULTŪRŲ IR

NEPOTIZMO ORGANIZACIJOSE ĮŽVALGOS

INSIGHTS OF DEGENERATE ORGANIZATIONAL CULTURES

AND NEPOTISM IN THE ORGANIZATIONS

150

Recenzentai (Reviewers) 161 Duomenys apie autorius (Data about autors) 162

5

ISSN 1822-6760. Management Theory and Studies for Rural Business and

Infrastructure Development. 2013. Vol. 35. No. 1. Scientific Journal.

PROFESIONALIŲ ORGANIZACIJŲ STRATEGINIO PLANAVIMO

MODELIAI UŽSIENIO ŠALYSE

Malvina Arimavičiūtė

Mykolo Romerio universitetas

Mokslinėje literatūroje strateginio planavimo proceso klausimai bei jo modeliavimo pro-

blemos nėra galutinai išspręstos. Mokslinė problema – nesuformuotos atskirų organizacinių padari-nių strategijos kūrimo modelių esminės nuostatos. Tyrimo tikslas – pateikti esmines profesionalių organizacijų strategijos formavimo modelių rekomendacijas, remiantis strateginio planavimo mode-lių klasifikacija ir skirtingų profesionalių organizacijų strateginio planavimo modelių atskirose šaly-se analize. Tyrimui pagrįsti pasitelkti šių analizių metodai: mokslinės literatūros, sisteminės, loginės lyginamosios bei dokumentinio turinio. Nustatyta, kad profesionalių organizacijų strateginiuose planuose dominuoja analitinis strategijos rengimo būdas, tačiau nenaudojami procesų sąsajų mode-liai. Strateginio turinio prasme pagrindiniais profesionalių organizacijų strateginiais tikslais tampa veiklos plėtra ir transformacijos. Išorinis ir vidinis kontekstai analizuojami ne visų organizacijų strateginiuose planuose. Nustatyta, kad profesionaliose organizacijose strateginiams planams rengti geriau tinka kūrybinis strategijos formavimo būdas. Siūloma profesionalioms organizacijoms stra-teginėje analizėje išskirti išorinį ir vidinį kontekstus, numatyti interesų grupių poreikius.

Pagrindiniai žodžiai: kontekstas, planavimo būdas, planavimo tikslas, plano turinys, strate-

ginio planavimo modelis, strateginis planas.

JEL kodai: L310, O210.

Įvadas

Profesionalių organizacijų strateginio planavimo metodologinės nuostatos nėra galutinai suformuotos. Strateginiai planai šiose organizacijose nepasižymi adekvatu-mu strategijos reikiamam turiniui, metodologiniams strategijos formavimo reikalavi-mams ir išoriniam kontekstui. Deja, kaip pastebėjo A. M. Juozaitis, R. Vilimienė (2000) ir kiti mokslininkai (Morgan, 2009), pastaruoju metu ypatingai sureikšmina-mas strategijos įgyvendinimas, stebėsena bei vertinimas (LR Vyriausybės..., 2011) vis mažiau dėmesio skiriant planavimo procesams.

Mokslinėje literatūroje pateikti strateginės analizės metodai skiriasi nuo jų tai-kymo realybėje. Ši tendencija būdinga ne tik Lietuvos, bet ir daugelio šalių organiza-cijoms. Visa tai apsprendžia pasirinktos temos aktualumą.

Tyrimo tikslas – pateikti profesionalių organizacijų strategijos formavimo mo-delių pasiūlymus, remiantis strateginio planavimo modelių klasifikacija ir skirtingų profesionalių organizacijų strateginio planavimo modelių atskirose šalyse analize.

Tyrimo uždaviniai:

1) pateikti metodinius organizacijų strateginio planavimo modelių klasifikaci-jos teiginius;

2) išanalizuoti profesionalių organizacijų įvairiose užsienio šalyse strateginio planavimo modelius pagal strateginio planavimo būdą, planavimo tikslą, išorinį kon-tekstą ir veiklos specifiškumą;

6

3) įvertinus profesionalių organizacijų specifiškumą, pateikti esminius strategi-jos formavimo modelių pasiūlymus.

Objektas – profesionalių organizacijų strateginio planavimo modeliai atskirose užsienio šalyse.

Tyrimo metodika. Vykdant tyrimą taikyti mokslinės literatūros analizės, logi-nės lyginamosios analizės bei dokumentinio turinio analizės metodai. Sisteminės ana-lizės metodas leido atlikti įvairių autorių požiūrių, vertinimų ir interpretacijų strategi-nio planavimo modelių klausimais sintezę, grindžiamą logine abstrakcija formuojant profesionalių organizacijų esmines strategijos rengimo modelių rekomendacijas.

Straipsnyje nagrinėjami strateginio planavimo modeliai šių organizacijų: Priė-mimo į universitetus ir kolegijas tarnybos Jungtinėje Karalystėje, Britų bibliotekos, Priklausomybės ir psichinių ligų centro Kanadoje, Teksaso Žemės ūkio ir socialinių mokslų kolegijos. Straipsnyje sąmoningai analizei pasirinkti strategijos formavimo modeliai profesionalių organizacijų, esančių Kanadoje, JAV, Jungtinėje Karalystėje, t. y. šalyse, išsiskiriančiose ypač ankstyva strateginio valdymo idėjų sklaida įvairiose organizacijose ir nuolatine tobulesnių strateginio valdymo sprendimų paieška.

Modelių įvairovei atskleisti autorė šiame straipsnyje pasirenka originalią stra-teginio planavimo modelių klasifikaciją pagal keturis esminius požymius: strateginio planavimo būdą bei tikslą, išorinį kontekstą ir veiklos specifiškumą. Pagal strateginio planavimo būdą siekiama analizuoti patį strateginio planavimo procesą pasitelkiant tris požymius: racionalaus planavimo, organizacinių procesų sąsajos ir politinių sprendimų priėmimo. Pagal strateginio planavimo tikslus siekiama ištirti strategijos turinį, pasinaudojant B. Wechsler ir R. Basckoff (1986) modelių klasifikacija, išski-riant strateginę plėtrą, transformaciją, gynybą ir politiką. Aplinkos kontekstai strate-ginio planavimo modeliuose analizuojami pagal išorinės aplinkos vidaus veiksnius. Veiklos specifiškumas analizuojamas pagal atskirus modelių komponentus.

Metodiniai organizacijų strateginio planavimo modelių klasifikavimo

aspektai

Strateginio valdymo teoretikai ir praktikai, kaip G. T. Allison, E. E. Chaffee, S. L. Hart, M. A. Lynes, H. Thomas ir kt., pasiūlė įvairių strateginio planavimo mo-delių klasifikavimo sistemų. Vieni siūlo klasifikuoti modelius pagal vieną ar kitą po-žymį, kiti – pagal integruotą požymį, nurodantį pagrindines modelių ypatybes (Bivai-nis, 2009).

H. Mintzbergo (1989) ir R. Jucevičiaus (1998) nuomone, įvairias strateginio valdymo ir pačios strategijos koncepcijas galima sujungti į dvi skirtingas grupes, pa-remtas pagal analitinius ir kūrybinius metodus. Analitinio modelio logika remiasi esama situacija ir turimais ištekliais. Pagal kūrybinį modelį siekiama atsitraukti nuo organizacijos realybės, kurti ateities viziją ir po to grįžti į objektyviai egzistuojančią organizaciją, taip pat bandoma ieškoti būdų, kaip priartėti prie pasirinktos vizijos.

A. Vasiliauskas (2004a) savo darbuose išskyrė nustatytinio ir plėtotinio strate-ginio planavimo modelius. Nustatytinis modelis strateginį valdymą traktuoja kaip tie-sioginį (nuoseklų) ir racionalų procesą, analizės pagrindu sukuriant strategiją ateičiai ir ją įgyvendinant. Plėtotiniame modelyje strategijos tikslinė orientacija nėra iš anksto

7

aiški ir daliniai strateginiai sprendimai yra rengiami per visą vidutinės trukmės perio-dą. Šie modeliai priimtini ir kitiems teoretikams bei specialistams (Harris, 2000; Worrall, 1998 ir kt.).

Nustatytinius ir plėtotinius strateginio planavimo modelius gerokai praplėtė E. Chaffee (1985). Šiems modeliams klasifikuoti jis pasiūlė tokius pagrindinius po-žymius: strateginio planavimo tikslą, būdą, akcentą planuojant veiklą perspektyvai ir strateginio planavimo uždavinius. Pagal šiuos požymius E. Chaffee išskyrė tris pa-grindinius strateginio planavimo modelius: tiesinį, adaptacinį ir interpretacinį. Pagal tiesinį modelį strateginio planavimo tikslas yra sudaryti prielaidas didinti veiklos produktyvumą, o planavimas pagrįstas nustatytine metodologija ir yra racionalus pro-cesas. Planuojant veiklą dėmesio centre yra probleminės veiklos sritys, o strateginio planavimo uždaviniai yra orientuoti į veiklos modifikavimo ir probleminių veiklos sričių sumažinimo galimybes.

Pagal adaptacinį modelį strateginio planavimo tikslas yra sudaryti prielaidas užtikrinant veiklos suderinamumą su aplinka, o planavimas pagrįstas plėtotine meto-dologija yra nelogiškas ir nenuoseklus procesas. Planuojant veiklą dėmesio centre yra savitos kompetencijos, strateginio planavimo uždaviniai – vadovavimo stilius, rinko-vados, kokybės valdymo ir kitų veiklos sričių tobulinimo galimybių nustatymas ir panaudojimas.

Pagal interpretacinį modelį strateginio planavimo tikslas yra sudaryti prielaidas veiklos būtinumo pagrindui, o planavimas pagrįstas mišria metodologija. Planuojant veiklą dėmesio centre yra esamos ir potencialios interesų grupės, o strateginio plana-vimo uždaviniai – tai organizacinių vertybių plėtojimas, bendravimas su interesų gru-pėmis ir tarpusavio ryšių gerinimo galimybių nustatymas ir panaudojimas.

J. M. Brysonas (1989) strateginiame valdyme išskyrė du gana skirtingus spren-dimų priėmimo modelius – racionalaus planavimo ir politinį. Racionalaus planavimo modelis – tai dedukcinis požiūris į sprendimų priėmimą, kai pirmiausiai įvardijami tikslai, kuriais remiantis nustatomos politikos kryptys, programos ir veiksmai tiems tikslams pasiekti. Politinis sprendimų modelis yra indukcinis. Sprendimų priėmimas prasideda nuo problemų, kurios yra susijusios su konfliktais, o ne su sutarimu.

G. T. Allisonas, kaip ir J. M. Brysonas, laikėsi panašios pozicijos ir papildė J. M. Brysono pateiktus modelius trečiuoju – organizacinių procesų sąsajos (organi-

zational process). Pagal šį modelį strateginių sprendimų rengimas ir priėmimas pa-grįstas organizacijoje vykdomų pokyčių (organizacinės struktūros projektavimo, va-dovavimo stiliaus formavimo ir kt.) įtakos strateginiams sprendimams analize ir ver-tinimu (Murray, 1979).

B. Wechsleras ir R. Basckoffas (1986) pateikė modelių klasifikaciją, atsižvel-giant į strateginio planavimo tikslą. Pagal šiuos autorius strateginis planavimas yra plėtros (developmental), pertvarkymo (transformational), gynybos (protective) ir po-litinių (political) strategijų rengimas, priėmimas ir įgyvendinimas.

W. Mulcaster (2009) išskyrė tris pagrindinius praktinius požiūrius, sutinkamus šiuolaikiniame strateginiame valdyme: konkuruojančių jėgų, valdančių jėgų ir konku-rencinio pranašumo kaip vertės nelygumo suvokimo. Kiekvienu atveju kalbama dau-giau apie verslo organizacijų strateginį valdymą, tačiau tam tikri tipologijos aspektai galimi taikyti ir ne tik privataus sektoriaus organizacijose.

8

V. Ambrossini ir C. Bowman (2009), nagrinėdami išteklių svarbą organizacijų strateginiame planavime, pabrėžia dinaminių pajėgumų koncepcijos vaidmenį. Šiuo atveju kiekviena organizacija privalo atnaujinti savo turimus išteklius priklausomai nuo aplinkos kitimo, taip išsaugant konkurencinį pranašumą. Tai yra viena iš rečiau-siai taikomų koncepcijų viešojo sektoriaus organizacijose, ypatingai viešųjų paslaugų teikimo srityje.

J. Bivainis ir Ž. Tunčikienė (2009) pasiūlė viešojo sektoriaus institucijų strate-ginio planavimo modelius klasifikuoti pagal bendrus ir specialius klasifikavimo po-žymius. Prie bendrų klasifikavimo požymių priskiriama: taikymo sritis, sprendimų rengimo ir priėmimo sąlygos, struktūra, ryšys su aplinka, kintamųjų skaičius, laiko veiksnys ir funkcija, o prie specialių: strateginio planavimo tikslas būdas, akcentas ir uždaviniai bei strateginio valdymo mokyklos.

Apžvelgus įvairių autorių siūlomus strateginio planavimo modelių klasifikavi-mo būdus galima daryti išvadą, kad siekiant pagrįstai lyginti modelius, reikėtų taikyti skirtingų klasifikavimo požymių derinį. Tokį derinį turi sudaryti požymiai, pateikian-tys pagrindinius strateginio planavimo modelių struktūros komponentus.

Profesionalių organizacijų strateginio planavimo modelių atskirose šalyse analizė

Atskirose šalyse skirtingos profesionalios organizacijos naudoja gana įvairius strateginio planavimo modelius. Lentelėje pateiktos keturių profesionalių organizaci-jų skirtingose šalyse strateginių planų struktūros.

Lentelė. Skirtingų profesionalių organizacijų strateginių planų atskirose šalyse struktūros

Institucijų strateginio planavimo modelių komponentai Kanados Priklausomy-

bės ir psichinių ligų centro strateginės veik-

los planas 2009–2012 m.

JK Priėmimo į univer-sitetus ir kolegijas tar-nybos (UCAS) strate-

gija 2010–2015 m.

Britų bibliotekos 2011–2015 m. stra-

teginis veiklos planas

Teksaso Žemės ūkio ir so-cialinių mokslų kolegijos 2010–2015 m. strateginės

veiklos planas 1. Įvadinė dalis 2. Misija, vizija, verty-bės 3. Tikslai, strateginės kryptys 4. Aplinkos analizė 5. Strateginės kryptys 2009–2012 (su tikslais ir priemonėmis) 6. Vykstančių procesų stebėjimas

1. Oficialus supažin-dinimas 2. Nuolatinis tobulė-jimas 3. Vizija, misija, strateginiai tikslai 4. Svarbiausios prielaidos 5. Organizacijos strategija

1. Organizacijos pri-statymas 2. Vertybės 3. Misija ir vizija 4. Vizija paremti strateginiai tikslai 5. Aplinkos veiksniai 6. Strateginiai tikslai ir veiksniai

1. Įžanga 2. Misija 3. Vizija 4. Nutarimai 4.1. Nutarimas (tikslas, strategija, veiksniai) 4.2. Nutarimas (tikslas, strategija, veiksniai) 4.3. Nutarimas (tikslas, strategija, veiksniai)

Kanados Priklausomybės ir psichinių ligų centro (CAHM – Centre for Addic-

tion and Mental Health) strateginio veiklos plano (CAHM, 2009) struktūra nėra sudė-tinga. Ją sudaro įvadinė dalis, misija, vizija, vertybės, tikslai ir strateginės kryptys (trumpai), aplinkos analizė, strateginės kryptys 2009–2012 (su tikslais ir priemonė-mis), vykstančių procesų stebėjimas. Pagrindiniai strateginiai tikslai – kaip gerinti ap-

9

tarnavimą, atrasti, skleisti ir taikyti naujas mokslo žinias, įdiegti naują įrangą ir pan. Strateginėse kryptyse akcentuojamas tyrimų, inovacijų skatinimas, sistemos pajėgu-mų didinimas, didesnių išteklių pritraukimas. Aplinkos analizė atlikta labai išsamiai, naudojant kiekybinius rodiklius. Pateikti strateginiai tikslai ir strateginės kryptys ro-do, kad strategijos turinys orientuojamas į veiklos plėtrą ir transformacijas. Kanados Priklausomybės ir psichinių ligų centro strateginis veiklos planas parengtas taikant racionalų strateginio planavimo būdą. Plane pasigendama vidaus veiksnių analizės. Specifiška yra tai, kad jame aplinkos analizės strateginiai tikslai pateikiami kartu su jų įgyvendinimo priemonėmis.

Jungtinės Karalystės Priėmimo į universitetus ir kolegijas tarnybos (Universi-ties & Colleges Administrations Service, toliau – UCAS) korporacinės strategijos 2010–2015 metams modelis nėra sudėtingas ir susideda iš penkių tarpusavyje susiju-sių komponentų: oficialaus supažindinimo, nuolatinio tobulėjimo, vizijos, misijos, strateginių tikslų, svarbiausių prielaidų bei organizacijos strategijos 2010–2015 me-tams. Strateginiai tikslai apima paslaugas nariams (institucijoms), paslaugas stojan-tiesiems, tyrimus, edukaciją, komunikavimą, technologijas ir išteklius.

UCAS strategijos komponentai racionaliai išdėstyti, nepateiktas nei išorinės aplinkos, nei vidinis kontekstai. Turinio požiūriu organizacijos strateginis planas ori-entuotas į plėtrą ir į transformacijas. UCAS strategija apima netradicinius elementus, susijusius su išteklių panaudojimu, atskirų veiklų vykdymu, strateginio valdymo pro-ceso etapais ir su veiklos efektyvumo didinimu.

Britų biblioteka yra viena iš didžiausių pasaulio bibliotekų. Šios bibliotekos 2011–2015 metų strateginio plano (The British Library, Strategic Plan 2011–2015) struktūra detali, komponentai tarpusavyje glaudžiai susieti. Komponentų skaičius nė-ra didelis ir sudaro: organizacijos pristatymą, vertybes, misiją, viziją, jos pagrįstus tikslus, aplinkos veiksnius bei strategijos tikslus ir veiksmus. Kadangi tikslai formuo-jami vizijos pagrindu, tai rodo kad strategija rengiama kūrybiniu būdu. Aplinkos veiksniuose atsispindi tiek išorinis, tiek ir vidinis kontekstai. Tikslams įgyvendinti numatyti išsamūs veiksmų planai, tačiau nenumatyti jokie pažangos vertinimui skirti kriterijai ir asignavimai tikslams pasiekti. Šis strategijos rengimo modelis pagrįstas racionaliu planavimo būdu. Pagrindiniu planavimo tikslu yra pertvarkymo ir gynybos veiksmai. Konteksto požiūriu strateginis planas labai koncentruotai, specifiškai ir siaurai vertina tiek vidinius, tiek ir išorinius institucijos veiksnius.

Teksaso Žemės ūkio ir socialinių mokslų kolegijos 2010–2015 m. strateginis veiklos planas (U.S..., 2010) taip pat nėra sudėtingas, susidedantis iš kelių komponen-tų, kurių sąsajos griežtai apibrėžtos. Strateginio plano turinį sudaro įžanga, misija, vi-zija, ir trys atskiri nutarimai. Atskirai pateikiamos priemonės, leidžiančios pasiekti viziją.

Pirmasis nutarimas – pakelti mokymo lygį, mokslinių tyrimų skaičių ir stipen-dijas. Antrasis – stiprinti absolventų programas, t. y. kelti studijų programų lygį. Tre-čiuoju siekiama didinti bakalauro patirtį – padidinti bakalaurų atliekamus tyrimus. Numatytiems tikslams pasiekti suformuotos strategijos ir konkretūs strategijų įgy-vendinimo veiksmai. Kadangi plane apibrėžtos priemonės, leidžiančios pasiekti vizi-ją, galima teigti, kad strateginis planas parengtas kūrybiniu strategijos formavimo bū-du. Strateginio plano rengimo modelio komponentai išdėstyti racionaliai.

10

Sprendžiant iš kolegijos išsamios vizijos ir tikslų bei strategijų, strateginis pla-navimas yra daugiausia orientuotas į plėtrą ir transformacijas. Šis planas pasižymi sa-vitu nutarimų detalizavimu į tikslus, strategijas ir veiksmus. Strateginiame plane ne-pateikiamas nei išorinės, nei vidinės aplinkos kontekstai.

Pateiktos lentelėje įvairių profesionalių organizacijų strateginių planų struktū-ros skirtingose šalyse pagrįstos planavimo modeliais, kurie skiriasi savo detalumu, nuoseklumu, struktūriniais elementais bei technologiniu apibrėžtumu. Be to, jie ak-centuoja skirtingas dimensijas pagal planavimo būdą, tikslą ir kontekstą.

Kad ir kaip skirtųsi vieni ar kiti teoriniai strateginio planavimo modeliai, ku-riais vadovaujantis rengiami strateginiai planai, galima pateikti bendriausias strategi-nio planavimo rekomendacijas profesionalioms organizacijoms.

Pirma, profesionaliose organizacijose svarbiausia jėga priimant strateginius sprendimus yra aukščiausio lygio profesionalai, specializuoti savo veiklos srityse, to-dėl tokio tipo organizacijose geriau tiktų kūrybinis strategijos rengimo būdas, prasi-dedantis organizacijos vizija. Vizijos turi būti formuojamos iš individualių poreikių, kuriuos identifikuoja profesionalai tiesiogiai kontaktuodami su vartotojais. Profesio-nalų veiklos dinamiškumas turi būti siejamas su jų kvalifikacijos tobulinimu kaip strategine organizacijos tobulinamo priemone.

Antra, profesionalioms organizacijoms strateginėje analizėje tikslinga išskirti išorinį ir vidinį kontekstus, numatyti interesų grupių poreikius. Kadangi pati strategija yra organizacijos galių pritaikymas aplinkos spaudimui, parenkant strategiją būtina orientuotis aplinkoje, numatyti kaitos priežastis, įvertinti organizacijos pajėgumus. Kai išorinis ir vidinis kontekstai ignoruojami, strateginiai tikslai gali būti nerealūs. Be to, negalima pagrįstai nustatyti veiklos prioritetų neištyrus vidinių išteklių.

Trečia, formuojant strategijos tikslinę orientaciją profesionaliose organizacijo-se be vizijos tikslinga numatyti tikslus ir vertybes. Jei profesionali organizacija vykdo valstybės deleguotas funkcijas, tikslinga strateginiame plane numatyti ir misiją.

Ketvirta, profesionalių organizacijų strategijos įgyvendinimo stadijoje svarbu nustatyti strateginių tikslų įgyvendinimo programas su vertinimo kriterijais ir paskai-čiuotais biudžetais, nes šios organizacijos yra pakankamai formalizuotos ir veikia fi-nansinio apibrėžtumo sąlygomis, todėl programų įgyvendinimo kriterijai ir finansiniai rodikliai turi būti detalizuojami, nes atskirų projektų tiek finansiniai, tiek ir žmogiš-kieji ištekliai yra koordinuojami atsižvelgiant į atskiras užduotis.

Lietuvos profesionalioms organizacijoms taip pat geriau tiktų kūrybinis strate-gijos rengimo būdas, prasidedantis vizija. Vizijos pagrindu būtų geriau panaudojama profesionalų įtaka strateginiame valdyme. Deja, pastaruoju metu Lietuvos profesiona-lios institucijos naudoja Lietuvos viešosioms institucijoms skirtą strateginio valdymo metodiką, kuri neįvertina profesionalių organizacijų specifikos. Ne visų Lietuvos pro-fesionalių organizacijų strateginiuose planuose pateikiamos išsamios aplinkos anali-zės išvados, nepakankamai atskleidžiamos pagrindinės problemos ir veiksniai, le-miantys planuojamus pokyčius ar reikalaujantys sprendimų, neanalizuojamos interesų grupės.

11

Išvados

1. Visuose užsienio šalių profesionalių organizacijų strateginiuose planuose taikomas racionalus strateginio planavimo būdas ir iš viso nenaudojami procesų sąsa-jų modeliai, dominuoja kūrybinis strategijos formavimo būdas.

2. Strateginio turinio prasme pagrindiniais profesionalių organizacijų strategijų tikslais tampa veiklos plėtra ir jos transformacijos. Išorinės aplinkos ir vidinis kon-tekstai vertinami ne visų organizacijų (50 proc.) strateginiuose planuose.

3. Specifiška yra tai, kad profesionalių organizacijų strateginiuose planuose analizuojami netradiciniai strategijos komponentai, susiję su išteklių panaudojimu, atskirų veiklų vykdymu, strateginio valdymo proceso etapais, veiklos efektyvumo di-dinimu.

4. Profesionaliose organizacijose geriau tinka kūrybinis strategijos rengimo būdas, prasidedantis organizacijos vizija. Vizijos turi būti formuojamos iš individua-lių poreikių, kuriuos identifikuoja profesionalai tiesiogiai kontaktuodami su vartoto-jais.

5. Profesionalioms organizacijoms strateginėje analizėje tikslinga išskirti išori-nį ir vidinį kontekstus, numatyti interesų grupių poreikius ir kaitos priežastis, įvertinti organizacijos pajėgumus.

6. Formuojant strategijos tikslinę orientaciją profesionaliose organizacijose be vizijos tikslinga numatyti tikslus ir vertybes. Jei profesionali organizacija vykdo vals-tybės deleguotas funkcijas, svarbu numatyti ir misiją.

7. Profesionalių organizacijų strategijos įgyvendinimo stadijoje tikslinga nusta-tyti strateginių tikslų įgyvendinimo programas su vertinimo kriterijais ir paskaičiuo-tais biudžetais, nes atskirų projektų tiek finansiniai, tiek ir žmogiškieji ištekliai yra koordinuojami atsižvelgiant į atskiras užduotis.

8. Lietuvos profesionalioms organizacijoms taip pat geriau tiktų kūrybinis stra-tegijos rengimo būdas, prasidedantis vizija, nes jos pagrindu būtų geriau panaudoja-ma profesionalų įtaka strateginiame valdyme.

Literatūra

1. Ambrossini, V., Bowman, C. (2009). What are dynamic capabilities and are they a useful construct in strategicmanagement? // International Journal of Management Reviews. No. 11 (1).

2. Bivainis, J., Tunčikienė Ž. (2009). Viešojo sektoriaus institucijų strateginis planavimas: monografija. – Vilnius: Technika.

3. Bryson, J. M. (2011). Strategic Planning for Public and Nonprofit Organizations. A Guide to Strengthening and Sustaining Organizational Achievement. – New York: John Wiley & Sons.

4. CAMH (2009). Strategic Plan 2009–2012. – Canada: Centre for Addiction and Mental Health. – http://www.camh.ca/en/publications/strategic_planning_annual_reports/strategic_ plan-ning/index.html [2012 1205].

5. Chaffee, E. E. (1985). Three Models of Strategy // Academy of Management Review Nr. 10 (1).

6. Harris, S., Forbes, T., Fletcher, M. (2000). Taught and enacted strategic approaches in young enterprises // International Journal of Entrepreneurial Behaviour and Research. Nr. 6 (3).

7. Jucevičius, R. (1998). Strateginis organizacijų vystymas. – Kaunas: Pasaulio lietuvių kul-tūros, mokslo ir švietimo centras.

http://www.camh.ca/en/publications/strategic_planning_annual_reports/strategic_%20planning/index.html

http://www.camh.ca/en/publications/strategic_planning_annual_reports/strategic_%20planning/index.html

12

8. Juozaitis, A. M., Vilimienė, R. (2000). Nevyriausybinės organizacijos: nuo aiškios strate-gijos link efektyvios veiklos. – Vilnius: Danielius.

9. LR vyriausybės 2011 m. balandžio 20 d. nutarimas Nr. 480 „Dėl LR Vyriausybės nutari-mo 2002 m. birželio d. nutarimo „Dėl strateginio planavimo metodikos patvirtinimo“ pakeitimo“ (Žin., 2011. Nr. 50-2444 ).

10. Mintzberg, H. (1989). Crafting strategy // Harvard BusinessReview. No. 64 (4). 11. Morgan, M., Levitt, R. E., Malek, W. (2009). Strategijos įgyvendinimas. – Vilnius:

Verslo žinios. 12. Mulcaster, W. (2009). Three Strategic Frameworks // Business Strategy Series.

Nr. 10(1). 13. Murray, J. A. (1979). Toward a contingency model of strategic decision // International

Studies of Management and Organizations. No. 8(40). 14. The British Library, Strategic Plan 2011–2015. –

http://www.bl.uk/aboutus/stratpolprog/strategy1115/index.html [2012 12 05]. 15. UCAS // Corporate Strategy 2010–-2015. University Colleges Admissions Service. –

http://www.ucas.com/documents/corporate/corporatestrategy2010-2015.pdf [2012 12 05]. 16. U. S. College of Agriculture and Life Sciences-Texas.Strategic Plan 2010–2015. –

http://aglifesciences-tamu-edu.wpengine.netdna-cdn.com/files/2011/01/2010-2015_AGLSCollegeStrategicPlan.pdf [2012 12 05].

17. Vasiliauskas, A. (2004). Nacionalinės ekonomikos plėtros strateginis valdymas: nustaty-tinis ir plėtotinis metodologiniai požiūriai // Pinigų studijos. Nr. 3.

18. Wechsler, B., Backoff, R. W. (1986). Policy making and administration in state agen-cies: strategic management approaches // Public Administration Review. Nr. 46 (4).

19. Worral, L., Collinge, C., Bill, T. (1998). Managing strategy in local government // In-ternational Journal of Public Sector Management. Nr. 11 (6).

STRATEGIC PLANNING MODELS OF PROFESSIONAL ORGANIZATIONS IN

FOREIGN COUNTRIES

Malvina Arimavičiūtė

Mykolas Romeris University

Summary

Strategic planning process issues and modeling problems are not completely resolved in the

scientific literature. Research question: the main principles of the strategy formulation models for separate organizational divisions. Research aim: provide key recommendations of professional or-ganizational strategy formulation models based on the classification of strategic planning models and the analysis of strategic planning models of various professional organizations in foreign count-ries. This research is based on the methods of scientific literature analysis, systemic analysis, logical comparative analysis, and documentary content analysis. It is determined that the analytical strategy formulation method is the main method used in the strategic plans of the professional organizations, but the models of process interactions are not used at all. In terms of the strategic content, the main strategic goals of the professional organizations are expansion of the activities, transformation, and new policies. Not all organizations are conducting the analysis of the internal and external environ-ments in their strategic plans. It is found that the creative strategic planning formulation method is more suitable for the formulation of the strategic plans of professional organizations. It is suggested that the professional organizations would benefit from the identification of the external and internal environments and consideration of the needs of their stakeholders.

Keywords: context, plan content, planning goal, planning method, strategic plan, strategic

planning model.

JEL codes: L310, O210.

http://www.bl.uk/aboutus/stratpolprog/strategy1115/index.html

http://www.ucas.com/documents/corporate/corporatestrategy2010-2015.pdf

http://aglifesciences-tamu-edu.wpengine.netdna-cdn.com/files/2011/01/2010-2015_AGLSCollegeStrategicPlan.pdf

http://aglifesciences-tamu-edu.wpengine.netdna-cdn.com/files/2011/01/2010-2015_AGLSCollegeStrategicPlan.pdf

13

ISSN 1822-6760. Management Theory and Studies for Rural Business

and Infrastructure Development. 2013. Vol. 35. No. 1. Scientific Journal.

ŽEMĖS ŪKIO POVEIKIO KAIMO VIETOVIŲ VYSTYMUISI

STIPRINIMO MODELIS1

Vilma Atkočiūnienė, Bartas Giedraitis


Žemės ūkio veikla yra stiprus ekonominis ir socialinis pagrindas kaimo vietovėms vystytis. Siekiant darnaus vystymosi, žemės ūkis turi būti plėtojamas pagal tam tikrus principus ir taisykles, kurios padeda valdyti kaimo vietovės pokyčius. Pasiektas tyrimo tikslas – suformuotas žemės ūkio poveikio kaimo vietovių vystymuisi stiprinimo koncepcinis modelis. Straipsnyje pateiktas šiuolai-kinių kaimo vietovių ir daugiafunkcinio žemės ūkio funkcijų sugretinimas bei apibrėžiami jų vys-tymo privalumai. Empiriniam tyrimui atlikti pasirinktas pusiau standartizuotas individualus inter-viu, statistinės analizės bei lyginamosios analizės metodai. Iš viso analizuotas 21 atvejis, t. y. ap-klaustas – 21 ūkininkas. Tyrimas atliktas Jurbarko rajone ir Pagėgių savivaldybėje. Nustatyti stiprūs tarpusavio ryšiai tarp žemės ūkio ir kaimo vietovių funkcijų. Nemaža dalis funkcijų yra harmonin-gos ir papildo viena kitą. Stipriausias bendras ryšys yra tarp žemės ūkio ir kaimo vietovių krašto-vaizdžio puoselėjimo, tradicinių amatų vystymo, paveldo puoselėjimo, maisto kokybės užtikrinimo bei tinkamos kokybės gamtos išteklių palaikymo. Žemės ūkio teigiamo poveikio modelis turėtų būti diegiamas pagal darnaus vystymo principus. Būtina kurti kaimo plėtros veikėjų kolektyvinį žinoji-mą, nuolatinę komunikaciją ir horizontalius bei vertikalius bendradarbiavimo ryšius, stiprinti kaimo vietovių gyvybingumą, didinti gyventojų užimtumą ir pajamų stabilumą.

Raktiniai žodžiai: žemės ūkio poveikis, daugiafunkcinis žemės ūkis, šiuolaikinės kaimo vie-

tovės funkcijos, pokyčių valdymas.

JEL kodas: J24, M19, O21.

Įvadas

Žemės ūkio ir kaimo vietovių vystymasis yra susiję glaudžiais tarpusavio ry-šiais. Nuo seniausių laikų žemės ūkio veikla yra svarbi kaimo vystymui, vietos gy-ventojams bei jų gyvenimo kokybei. Vykstant pokyčiams, vieni ūkiai išnyksta, kiti – išsiplečia. Pastaruosius dvidešimt metų kaimo vietovėse ūkininkų nebelikę tiek daug, kiek buvo prieš dešimtmetį. Žemės ūkio funkcijos ir vaidmuo pastebimai pasikeitė, tai dar labiau pakeitė šios veiklos poveikį darniam kaimo vietovių vystymui.

Nepaisant žemės ūkio poveikio kaimo vietovių vystymuisi, jo daugiafunkciš-kumo valdymo tyrimų aktualumo, ši tema yra mažai nagrinėta ir šalies, ir užsienio mokslininkų. Kaimo vietovėse dominuojanti žemės ūkio veikla yra ekonominis ir so-cialinis pagrindas šioms teritorijoms vystytis. Žemės ūkis sukuria didelį kiekį gėrybių ir turi svarbų poveikį kaimiškajam regionui bei jo vystymui, kuris gali būti atsklei-džiamas per vykdomas funkcijas. Tačiau siekiant, kad žemės ūkio poveikis būtų tei-

1 Bartas Giedraitis dėkoja už Lietuvos mokslo tarybos projekto „Studentų mokslinės veiklos skati-nimas“ (VP1-3.1-ŠMM-01-V-02-003) paramą. Projektas yra finansuojamas pagal Žmogiškųjų iš-teklių plėtros veiksmų programos 3 prioritetą „Tyrėjų gebėjimų stiprinimas“ iš Europos socialinio fondo ir Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšų.

14

giamas (pageidaujamas), sukurtų kuo mažiau neigiamų efektų, reikalinga laikytis tam tikrų principų valdant žemės ūkio veiklą.

Tyrimo objektas – žemės ūkio ir kaimo vietovių funkcijos. Tyrimo tikslas – suformuoti žemės ūkio poveikio kaimo vietovių vystymuisi

stiprinimo koncepcinį modelį. Tyrimo uždaviniai:

atlikti žemės ūkio funkcijų teorinę analizę, atskleidžiant jų poveikį darniam kaimo vietovių vystymuisi;

ištirti žemės ūkio poveikį kaimo vietovių vystymui Jurbarko rajone ir Pagė-gių savivaldybėje;

sugretinti žemės ūkio ir kaimo vietovių funkcijas. Tyrimo metodika. Daugiafunkcinio žemės ūkio modelis gali būti integruotas į

kaimo vietovės vystymą ir valdomas, grindžiant darnios plėtros principais. Siekiant išanalizuoti ir įvertinti žemės ūkio veiklos daromą poveikį kaimo vietovių vystymui, buvo pasitelktos daugiafunkcinio žemės ūkio (Mettepenningen, 2011; Marsden, 2008; Vaznonis, 2012; Treinys, 2005; 2006; Huylenbroeck, 2003) ir naujosios kaimo vietovių funkcijos (Jasaitis, 2006). Ūkininko ūkio atliekamos žemės ūkio funkcijos buvo sugretintos su šiuolaikinėmis kaimo vietovių funkcijomis bei įvertinamas jų ry-šys. Atliekant empirinį tyrimą buvo siekiama nustatyti žemės ūkio poveikį Jurbarko rajono ir Pagėgių savivaldybės kaimo vietovių vystymui. Šiam tyrimui atlikti pasi-rinktas pusiau standartizuotas individualus interviu, statistinės analizės bei lyginamo-sios analizės metodai. Iš viso analizuotas 21 atvejis, t. y. apklaustas – 21 ūkininkas. Pagrindiniai klausimai, į kuriuos buvo siekiama gauti atsakymus, buvo susiję su kai-mo vietovės bei daugiafunkcinio žemės ūkio funkcijų plėtojimu, apėmė kaimo vieto-vių gyvybingumo palaikymą, gyventojų užimtumo ir stabilių pajamų užtikrinimą, ap-linkosaugos reikalavimų užtikrinimą, maisto kokybės užtikrinimą bei kitų kaimo vie-tovės pokyčių valdymą.

Žemės ūkio vykdomų funkcijų poveikiui nustatyti tikslingai buvo sudaryta plė-tojamų funkcijų (žemės ūkio ir kaimo vietovės) matrica, kuri leidžia lyginti funkcijas tarpusavyje. Surinkta informacija apie ūkius buvo lyginama su kaimo vietovių funk-cijomis. Sugretinus funkcijas ryšio stiprumas buvo vertinamas penkių balų sistemoje: 0 – ryšys nepastebėtas; 0,1–1 – labai silpnas ryšys; 1,1–2 – silpnas ryšys; 2,1–3 – daugiau stiprus nei silpnas ryšys; 3,1–4 – stiprus ryšys; 4,1–5 – labai stiprus ryšys.

Žemės ūkio poveikio kaimo vietovių vystymuisi teoriniai aspektai

Apibendrinant mokslininkų (Stoner, 1999; Kairienė, 2006; Vaill, 1989; Akoff,

1981; Atkočiūnienė, 2004) pateikiamas vystymosi sampratas, išryškėja pagrindiniai požymiai, kurie parodo šio kintamo proceso sąlygas. Visas vystymo procesas parem-tas vientisumu, kryptingumu, sanglauda ir negrįžtamumu, kuris verčia plėtotis, tobu-lėti ir gyvuoti toliau tiek organizacijai, tiek bendruomenei, tiek apibrėžtai gyvenama-jai teritorijai – kaimo vietovei.

Analizuojant kaimo vietovės vystymąsi, svarbu išskirti šios vietovės funkcijas, kurių vykdymas gali užtikrinti darnumą ir tolygumą. Nuolatinis funkcijų vykdymo atnaujinimas ir pritaikymas prie dinamiškos išorinės aplinkos yra svarbus siekiant

15

darnaus kaimo vystymo. Keičiantis kaimo plėtros veikėjų elgsenai, keičiasi ir kaimo vietovių funkcijos. Išskirdamas kaimo vietovės funkcijas J. Jasaitis (2006) pažymi, kad šiuolaikinė kaimo vietovė turėtų atlikti apgyvendinimo, kraštovaizdžio puoselė-jimo, tinkamos gamtos išteklių kokybės palaikymo, relaksacijos ir reabilitacijos, edu-kacinę, etnografinę, ūkinės veiklos įvairinimo funkcijas. Šių funkcijų realizavimas XXI a. gali nukreipti vietovės vystymąsi darnumo link, palaikyti gyvybingumą ir už-tikrinti kaimo vietovių tvarumą.

Mokslininkai, analizuojantys žemės ūkio vaidmenį kaimo vietovėse, pasiskirs-tę į dvi grupes. Savo tyrimuose D. Vidickienė (2007), nagrinėdama užsienio autorių darbus, pažymi, jog vienas ryškiausių naujojo tūkstantmečio bruožų, kurį sutartinai pabrėžia daugelis ekspertų – mažėjantis žemės ūkio vaidmuo ekonomikoje. Kaimo vietovės negalima sutapatinti su žemės ūkiu, nes joje be žemės ūkio gali dominuoti kitos, taip pat svarbios ekonominės veiklos.

Bendrojoje žemės ūkio politikoje daug dėmesio skiriama gamtos išsaugojimui, tradicijoms, ekonominės veiklos įvairinimui. Politika iš dalies orientuota į daugia-

funkcinio žemės ūkio modelį, kuris sudaro naujas galimybes vietovės vystimuisi (1 pav.). G. Huylenbroeck (2007), moksliniuose tyrimuose pažymima, kad Vakarų Europos šalyse vyksta perėjimas nuo gamybos link vartojimo, ypatingą dėmesį ski-riant neprekinei gamybai. Pagrindiniai būsimos Bendrosios žemės ūkio politikos re-formos tikslai yra patikimas ir pakankamas maisto produktų tiekimas, tausus gamtos išteklių valdymas ir tvari kaimo vietovių plėtra.

Nostalgiška erdvė Gamybos erdvė Žalioji erdvė

Socialinės ekonominės žemės ūkio charakteristikosMažos gamybos apimtysŽemas darbo ir gamybos našumasMišrios gamybos sistemosPajamų iš žemės ūkio svarba

I. Kaimo visuomenė

Masinė maisto produktų gamyba ir standartizacija

DiversifikacijaEkologijaDalinis užimtumasViešosios gėrybės

II. Modernėjanti visuomenė

Agrarinio sektoriaus transformacijos modelis

III. Augantis daugiafunkciškumas

Laikas

Šiuolaikiniai simboliai

1 pav. Europos žemės ūkio vystymosi modelis (Huylenbroeck, 2007)

Daugiafunkcinį žemės ūkį tiek Europoje, tiek Lietuvoje tyrinėja nemažai

mokslininkų (Mettepenningen, 2011; Marsden, 2008; Vaznonis, 2012; Treinys, 2005;

16

2006; Huylenbroeck, 2003; 2007), kurie pažymi, jog daugiafunkciškumo sąvoka ap-ima visas prekes, produktus ir paslaugas, sukurtas žemės ūkio veiklos.

Žemės ūkis kaip stiprus ekonomikos sektorius prisideda ir padeda vystytis kaimiškajai vietovei. Tai tokia ekonominė veikla, kuri skatina plėtoti ir socialinius poreikius kaimo vietovėse. Žemės ūkio sektoriaus poveikis kaimo vietovės darniam vystymui yra ir didelis, ir svarbus. Siekiant stiprinti kaimo vietovių gyvybingumą, privalu šį poveikį valdyti ir kreipti jį teigiama linkme. Anot mokslininkų E. Mettepenningen, L. Messely ir kt. (2012), intensyvus žemės ūkis galėtų būti puikiu pradiniu tašku, siekiant skatinti kaimo vietovės ekonomikos vystymą. Maži ir viduti-niai ūkiai didina kaimo vietovės patrauklumą ir gyvybingumą bei socialinių poreikių vystimąsi, palaiko ekonominį ir socialinį stabilumą. Galima daryti prielaidą, jog že-mės ūkio veikla per ilgą laiko tarpą yra tapusi daugiafunkcine, nepriklausomai nuo to, kaip ji yra plėtojama. Europos Sąjungos taisyklės ir principai žemės ūkio veiklą krei-pia daugiafunkciškumo linkme.

T. Marsden ir R. Sonnino (2008) teigimu „Žemės ūkio daugiafunkcinis pobū-dis yra kapitalo kaupimo strategija, suvokiama kaip ūkininko pajamos iš žemės ir ne žemės ūkio veiklos. Remiantis šiuo požiūriu, daugiafunkcinio žemės ūkio vystymo strategija traktuojama kaip išgyvenimo strategija, kuri padeda mažiau produktyviems ūkiams konkuruoti rinkoje“.

Didelius žemės plotus dirbantys ūkininkai neretai savo veiklose neranda vietos kitoms veikloms, kai tuo metu nedideli ir vidutiniai ūkiai savo veiklas kreipia būtent tom kryptim, kurios suteikia tam tikrą konkurencingumą ir pranašumą. „Vietoje „kie-kybės žemiausia kaina“ pirmaeilę svarbą įgyja kiti dalykai – maisto kokybė, vartotojo sveikata ir gyvulių gerovė, biologinės įvairovės <...> išsaugojimas, kaimo kraštovaiz-džio bei aplinkos išteklių vertė, taip pat šeimos ūkių, vietinių kultūrų bei kaimo tradi-cijų išsaugojimas“ (Treinys, 2006). Remiantis M. Treinys, V. Vinciūnienė, V. Vi-tunskienė ir kt. (2006) bei T. Marsden ir R. Sonnino (2008) galima teigti, kad nedide-li ir vidutiniai ūkiai, siekdami būti konkurencingi rinkoje bei pasinaudodami nedide-lių objektų pranašumais gali plėtoti daugiafunkciškumą žemės ūkio veikloje ir tuo pačiu prisidėti prie darnaus kaimo vietovių vystymo.

Remiantis T. Marsden ir R. Sonnino (2008) požiūriu, galima daryti prielaidą, jog žemės ūkio veiklos daugiafunkciškumas yra taip pat dalis ir kaimo vietovės dau-giafunkciškumo:

užtikrinti pajamas ir užimtumo galimybes žemės ūkyje; prisidėti prie visuomenės poreikių ir lūkesčių tenkinimo; panaudoti ir tuo pačiu saugoti kaimo vietovių išteklius. Įvairūs literatūros šaltiniai pateikia skirtingus, tačiau atspindinčius tas pačias

tendencijas daugiafunkcinio žemės ūkio modelius. Analizuojant mokslininkų (Mette-penningen, 2011; Marsdeno, 2008; Vaznonis, 2012; Treinys, 2005; 2006; Huylenb-roeck, 2003; 2007) modelius bei teorinius daugiafunkcinio žemės ūkio aspektus pas-tebima, jog žemės ūkio veikla yra skirstoma į prekines ir neprekines gėrybes. Preki-nės gėrybės apima pagrindinę žemės ūkio veiklos funkciją – maisto ir pluošto gamy-bą. Neprekinės gėrybės sudaro visas tolimesnes galimybes darniai plėtoti ūkinę veiklą ir kaimo vietovės vystymąsi. Neprekinėms gėrybėms priskiriama kaimo vietovių gy-vybingumo palaikymo, gyventojų užimtumo ir stabilių pajamų užtikrinimo, aplinko-

17

saugos reikalavimų užtikrinimo bei maisto kokybės užtikrinimo funkcijos. Vienos ar kitos funkcijos palaikymas ūkyje sukuria didesnę vertę jo įgyvendinamiems tikslams.

Tyrimo rezultatai

Kaip ir buvo minėta anksčiau, tyrimo metu buvo analizuotas 21 atvejis, ap-klaustas 21 ūkininkas, iš jų – 7 moterys ir 14 vyrų. Daugiau kaip pusė respondentų buvo iki 59 metų amžiaus, iš kurių daugiau nei pusė yra viduriniosios (40–59 m.) amžiaus grupės. Beveik 50 proc. tyrime dalyvavusiųjų ūkininkų turi žemės ūkio kryp-ties aukštąjį išsilavinimą, penki ūkininkai turi ne žemės ūkio krypties aukštąjį išsila-vinimą ir du ūkininkai – vidurinį išsilavinimą. Didžiajai daliai ūkininkų rūpi jų gyve-namosios vietovės ateitis, jie dalyvauja visuomeninėje veikloje, kaimo vietovių ben-druomeniniuose renginiuose. Galima daryti prielaidą, jog tyrime dalyvavę ūkininkai prisideda prie kaimo vietovės pokyčių valdymo savanoriškais pagrindais.

Siekiant nustatyti, kaip ūkininkai, plėtodami savo ūkinę veiklą, išpildo daugia-funkcinio žemės ūkio tikslus, interviu metu gauti duomenys buvo suvesti į individua-liai kiekvienam ūkiui parengtas matricas. Susisteminus duomenis, parengta visų tyri-me dalyvavusių Jurbarko rajono ir Pagėgių savivaldybės ūkių ir kaimo vietovių vyk-domų funkcijų matrica (lent.).

Matricoje pateiktas ūkių vykdomų funkcijų raiškos stiprumas parodo, kokį po-veikį daro žemės ūkis kaimo vietovėms. Dalis laukelių yra tušti – tai reiškia, jog šiose srityse poveikis neužfiksuotas arba jo nėra, o kaimo vietovių vystymasis nesusijęs vien su žemės ūkio veikla. Gauti tyrimo duomenys leidžia daryti prielaidą, jog tai yra bendros viso Jurbarko rajono ir Pagėgių savivaldybių vystymosi tendencijos.

Pagrindinė žemės ūkio funkcija – prekinės produkcijos, maisto ir pluošto ga-myba – veikia daugumą kaimo vietovių funkcijų.

Kaimo vietovės paveldas yra pagrindas ne tik tradicinių amatų, bet ir naujų veiklų plėtojimui. Daugelyje tirtų ūkių galima rasti įvairių sąsajų tarp žemės ūkio veiklos ir tradicijų išsaugojimo, amatų, technologijų atgaivinimo, edukacinės veiklos. Paveldo ir tradicinių amatų puoselėtojai žemės ūkio sektoriuje yra šeimos ūkiai, ku-riuose žinoma kulinarinio paveldo paslapčių, mokamas vienas ar kitas tradicinis ama-tas, būdingas šioms vietovėms. Žemės ūkio veiklų derinimas su paveldu bei tradici-niais amatais didžiausią poveikį kaimiškajai vietovei daro išpildant etnografinę funk-ciją (šio poveikio stiprumas įvertintas 3,47 ir 3,08 balo – labai geras ryšys). Tačiau dažniausiai ūkininkas, jo šeimos nariai tik planuoja ūkininkavimą derinti su amati-ninkyste, o kultūros paveldą vysto gana ribotai.

18

Lentelė. Daugiafunkcinio žemės ūkio ir kaimo vietovių šiuolaikinių funkcijų matrica: Jurbarko rajono ir Pagėgių savivaldybės atvejis

Daugiafunkcinio žemės ūkio funkcijos

Pagr

indi

nė

funk

cija

Kaimo vietovių Gyvybingumo

palaikymas

Gyventojų užimtumo ir

stabilių pajamų

palaikymas

Aplinkosaugos reikalavimų užtikrinimas

Maisto kokybės užtikrinimas

Šiuolaikinės kai-mo

funkcijos

Mai

sto

ir pl

uošt

o ga

myb

a

Kai

mo

viet

ovės

pa-

veld

as

Kai

mo

viet

ovės

tra-

dici

niai

am

atai

Kai

mo

turiz

mas

Paja

mos

iš n

eūki

nės

veik

los

Dar

bo v

ietų

kūr

imas

Kai

mo

kraš

to įv

aiz-

džio

pu

osel

ėjim

as

Bio

logi

nės į

vairo

vės

išsa

ugoj

imas

Trum

pos t

ieki

mo

gran

dinė

s

Auk

štos

kok

ybės

pr

oduk

cija

Gyv

ulių

ger

ovės

rei-

kala

vim

ai

Apgyvendinimas – – – 0,41 0,21 0,17 0,08 – – – – Kraštovaizdžio puoselėjimas 0,78 0,08 0,28 0,21 0,04 – 3,68 0,90 – – – Tinkamos gamtos išteklių kokybės palaikymas

0,54 0,08 0,08 – – – 1,38 2,92 1,00 2,12 3,56

Relaksacijos ir reabilitacijos 0,43 0,08 0,28 0,38 – – 1,13 0,21 – – – Edukacinė 0,53 2,03 1,63 0,33 – – 0,04 – – – – Etnografinė 0,29 3,47 3,08 0,33 – – 0,04 – – – – Ūkinės veiklos įvairinimas 0,85 0,13 0,50 0,82 2,72 1,38 – – 1,04 – –

Vertinimo skalė: 0,01 – labai silpnas ryšys; 1,1–2 – silpnas ryšys; 2,1–3 – daugiau stiprus nei sil-pnas ryšys; 4,1–5 – labai stiprus ryšys

Kaimo vietovių gyvybingumo palaikymo viena iš sąlygų yra kaimo ir agrotu-rizmo vystymas. Šios funkcijos plėtojimu siekiama žemės ūkio veiklos įvairinimo, darbo vietų kūrimo, edukacinės ir etnografinės funkcijos vykdymo perduodant seno-lių žinias, relaksacijos ir reabilitacijos, kraštovaizdžio puoselėjimo funkcijų bei turis-tų apgyvendinimo. Atlikus tyrimą nustatyta, kad keli ūkiai planuoja vystyti kaimo ir agroturizmo verslą. Vienas respondentas jau plėtoja turizmo verslą. Šios veiklos po-veikis kaimo vietovių funkcijom yra labai silpnas (nuo 0,21 iki 0,82 balo), nors ištek-liai šiai veiklai plėtoti yra gausūs abejose savivaldybėse.

Pajamos iš neūkinės veiklos padeda užtikrinti stabilias šeimos pajamas. Ryšys tarp ūkinės veiklos įvairinimo ir pajamų iš ūkinės veiklos yra gana stiprus – 2,72 ba-lo. Ūkininkai pradeda daugiau dėmesio skirti įvairių ekonominių veiklų, kurios jiems teiktų papildomas pajamas, vystymui. Jie, plėtodami įvairias veiklas savo ūkyje, įgy-vendina kapitalo kaupimo strategiją ir tai jiems padeda užtikrinti pajamas ilgesniu laikotarpiu.

Darbo vietų kūrimas yra labai svarbus veiksnys kaimo vietovės gyvybingumui užtikrinti. Kaimo vietovėse trūksta darbo vietų jaunimui, aukštesnę kvalifikaciją tu-rintiems žmonėms. Jurbarko ir Pagėgių savivaldybių kaimo vietovių ūkiuose sukurtų darbo vietų poveikio gyventojų užimtumui stiprumas yra 1,38 balo. Žemės ūkio veik-los įvairinimo galimybės yra didelės, tačiau nėra išnaudojamos tinkamai dėl kompe-tencijos (ypač verslumo) stokos.

19

Ūkininkai, laikydamiesi aplinkosaugos reikalavimų, puoselėja kaimo krašto-vaizdį. Tarp žemės ūkio gamybos ir kraštovaizdžio puoselėjimo yra pats stipriausias ryšys – 3,68 balo. Tai rodo, jog žemės ūkis, puoselėdamas kaimo vietovės krašto-vaizdį, daro didžiausią poveikį visam Jurbarko rajono ir Pagėgių savivaldybės kai-miškų vietovių vystymuisi.

Biologinės įvairovės išsaugojimas yra svarbus uždavinys ir įsipareigojimas vi-soms ateities kartoms. Tiek analizuojamo žemės ūkio, tiek kaimo vietovių funkcija yra biologinės įvairovės išsaugojimas, tinkamos gamtos išteklių kokybės palaikymas. Šios funkcijos tarpusavyje koreliuoja, o ryšio stiprumas – 2,92 balo. Tai rodo, jog žemės ūkis Jurbarko rajono ir Pagėgių savivaldybės teritorijose yra plėtojamas sau-gant supančią gamtą ir biologinę įvairovę, tačiau yra ir nepanaudotų galimybių.

Siekiant užtikrinti maisto kokybę, žemės ūkis atlieka tris pagrindines funkcijas. Pirmosios dvi funkcijos yra trumpos tiekimo grandinės bei aukštos kokybės produk-cija. Pirmoji funkcija ypač svarbi nedideliems, šeimos ūkiams. Pagėgių savivaldybėje vystomi ūkiai perdirba ir patys parduoda ūkio produkciją. Ūkininkai perdirba pieno produktus, užaugintas daržoves. Tyrime dalyvavusieji respondentai, kurie intensyviai neužsiima perdirbimu ir realizavimu, teigė, jog dažniausiai produkciją perdirba as-meniniam naudojimui.

Gyvulių gerovės reikalavimai taip pat yra priskiriami prie daugiafunkcinio že-mės ūkio tikslų. Šios funkcijos plėtojimą užtikrina Bendrosios žemės ūkio politikos priemonės. Tai yra nuostatos, kurių privalo laikytis gyvulių augintojai. Gyvulių gero-vės reikalavimų įgyvendinimo funkcija stipriai koreliuoja su kaimo vietovės funkcija – tinkamos gamtos išteklių kokybės palaikymu. Bendras ryšio stiprumas tarp šių funkcijų – 3,56 balo.

Atlikus tyrimą Jurbarko rajone ir Pagėgių savivaldybėje, buvo įvertinti ryšiai tarp visų žemės ūkio ir kaimo vietovių vykdomų funkcijų. Pagrindinės ūkių vykdo-mos funkcijos, kurios prisideda prie teigiamo poveikio kaimo vietovių vystymuisi yra paveldo ir tradicijų puoselėjimas, kraštovaizdžio tvarkymas, biologinės įvairovės pa-laikymas, pajamos iš ne ūkinės veiklos bei gyvulių gerovės reikalavimų laikymasis. Skatinant ūkininkus plėtoti šias ir papildant kitomis mažiau plėtojamomis funkcijo-mis, būtų sudarytos palankesnės sąlygos Jurbarko rajono ir Pagėgių savivaldybės kaimo vietovių darniam vystymuisi. Remiantis atlikto tyrimo duomenimis, sudarytas koncepcinis modelis (2 pav.).

20

Šiuo

laik

inės

kai

mo

viet

ovės

funk

cijo

s

Ūkinės veiklos įvairinimas, darbo vietų kūrimas

EtnografijaDau

giaf

unkc

inio

žem

ės ū

kio

funk

cijo

s

Kaimo vietovių gyvybingumas

Bendrosios

Maisto ir pluošto gamyba

Maisto kokybė

Aplinkosauga

Apgyvendinimas

Kai

mo

viet

ovės

vys

tym

as

ŪKININKAI POVEIKIS Kiti kaimo vietovės vystymo veikėjai

Edukacija

Relaksacija ir reabilitacija

Tinkamos gamtos išteklių kokybės

Kraštovaizdžio puoselėjimas

* Sodybų ir aplinkos puoselėjimas, * Gamtos apsaugos kontrolė, * Žemės ūkio diversifikacija, * Kaimo vietovių tradicijų ir paveldo išsaugojimas, * Maisto ir gamtos išteklių kokybės palaikymas, * Ekonominio pagrindo kūrimas

2 pav. Žemės ūkio teigiamo poveikio kaimo vietovių vystymuisi stiprinimo

koncepcinis modelis Daroma prielaida, kad įgyvendinus sukurtą modelį, bus sustiprintas teigiamas

žemės ūkio poveikis kaimo vietovių vystymuisi. Modelio pagrindą sudaro daugiafunkcinio žemės ūkio funkcijos, kurios leidžia teigiama linkme vystyti ir valdyti tiek žemės ūkio, tiek kaimo vietovių pokyčius. Pažymėtina jog netinkamas funkcijų plėtojimas gali duoti priešingus rezultatus. Tai labai priklauso nuo visų šio proceso dalyvių kompetencijos. Subjektams veikiant pagal darnaus vystymo principus kaimiškosiom vietovėm gali būti suformuotas teigiamas, ir žymiai stipresnis negu nustatytas tyrimo metu, žemės ūkio poveikis. Modelyje taip pat atsispindi ir kiti elementai. Siekiant pastarojo tyrimo tikslų, modelis supaprastintas įvardijant tik dvi subjektų grupes: ūkininkai ir kiti kaimo vietovių vystymo veikėjai. Ūkininkas atlieka ypatingą vaidmenį – jis išskirtas iš visų kaimo vietovės vystymo veikėjų, nes turi tiesioginį ryšį su žemės ūkiu (kaip ūkininkas) ir šiuolaikinėmis kaimo vietovės funkcijomis (kaip tam tikros vietovės gyventojas). Tiesioginis ryšys leidžia jam suvokti ir integruotai valdyti šias funkcijas. Kiti kaimo vietovės vystymo veikėjai neturi tokio glaudaus ryšio su žemės ūkiu, tačiau pasinaudodami žemės ūkio kuriamu poveikiu (rezultatais) bei patys plėtodami kitas funkcijas, prisideda prie bendro teigiamo poveikio kūrimo – kaimo vietovių vystymosi.

21

Išvados

1. Ūkininkų ūkiai turi didelį potencialą vykdyti daugiafunkcinio žemės ūkio funkcijas ir sukurti įvairias pridėtines vertes kaimo vietovėse. Daugiafunkcinio žemės ūkio modelio diegimas tiesiogiai veikia kaimo vietovių vystymosi tikslus.

2. Nustatyti stiprūs tarpusavio ryšiai tarp žemės ūkio ir kaimo vietovių funkci-jų. Nemaža dalis funkcijų yra harmoningos ir papildo viena kitą. Stipriausias bendras ryšys yra tarp žemės ūkio ir kaimo vietovių kraštovaizdžio puoselėjimo, tradicinių amatų vystymo, paveldo puoselėjimo, maisto kokybės užtikrinimo bei tinkamos ko-kybės gamtos išteklių palaikymo. Šių ir visų likusių funkcijų bendras vystymas pagal darnumo principus tiesiogiai ir netiesiogiai daro teigiamą poveikį Jurbarko rajono ir Pagėgių savivaldybės vystymuisi.

3. Pagrindinės žemės ūkio funkcijos sukuria septynias poveikio kaimo vietovių vystymui grupes. Visos poveikio grupės veikia įgyvendinant daugiafunkcinio žemės ūkio modelį. Integruotai plėtojant pagrindines funkcijas, žemės ūkio poveikis kaimiš-kosiom vietovėm bus teigiamas ir sukurs sąlygas darniai vystyti kaimiškąją vietovę. Sudarytas modelis gali būti taikomas ir kitose Lietuvos kaimo vietovėse teigiamam žemės ūkio funkcijų poveikiui kaimo vystymui stiprinti.

4. Žemės ūkio teigiamo poveikio modelis turėtų būti diegiamas pagal darnaus vystymo principus, būtinas abipusis supratimas tarp veikėjų apie siekiamo rezultato svarbą. Ūkininkams svarbu suvokti esamą ir ateities situaciją, vykdomų funkcijų svarbą kaimo, rajono, šalies vystymuisi. Būtina kurti kaimo plėtros veikėjų kolekty-vinį žinojimą, reikalinga nuolatinė komunikacija ir horizontalus bei vertikalus ben-dradarbiavimas, veiksmingas bendras socialinis kapitalas kaimo vietovių gyvybin-gumo palaikymo, gyventojų užimtumo ir stabilių pajamų užtikrinimo, aplinkosaugos reikalavimų užtikrinimo, maisto kokybės užtikrinimo bei kaimo vietovės pokyčių valdymo srityse.

Literatūra

1. Hasund, K. P. (2013). Indicator-based agri-environmental payments: A payment-by-result model for public goods with a Swedish application. – http://www.sciencedirect.com/science/article/pii/S0264837712000452 [2012 11 20].

2. Huylenbroeck, G., Durand, G. (2003). Multifunctional Agriculture: A New Paradigm for European Agriculture and Rural Development. – GB: Ashgate.

3. Huylenbroeck, G., Vandermeulen, V., Mettepenningen E., Verspecht, A. (2007). Multi-functionality of Agriculture: A Review of Definitions, Evidence and Instruments. – http://landscaperesearch.livingreviews.org/Articles/lrlr-2007-3 [2013 01 20].

4. Jasaitis, J. Šurkuvienė, S. (2006). Neurbanizuotų vietovių šiuolaikinių funkcijų kūrimas // Ekonomika ir vadyba: aktualijos ir perspektyvos. Mokslo straipsnių rinkinys. Nr. 7.

5. Marsden, T., Sonnino, R. (2008). Rural development and the regional state: Denying multi-functional agriculture in the UK // Journal of Rural Studies. –http://www.swslim.org.uk/documents/themes/LT17-rural-development-regional-state.pdf [2012 11].

6. Mettepenningen, E., Messely, L. ir kt. (2012). Multifunctionality and local identity as pa-radigms for a sustainable and competitive agriculture. –

http://www.ruraalnetwerk.be/sites/default/files/activiteitenverslag_files/Proceedings_contactforum_MUSICAL.pdf [2012 11 20].

http://www.sciencedirect.com/science/article/pii/S0264837712000452

http://www.swslim.org.uk/documents/themes/LT17-rural-development-regional-state.pdf

http://www.ruraalnetwerk.be/sites/default/files/activiteitenverslag_files/Proceedings_contactforum_MUSICAL.pdf

http://www.ruraalnetwerk.be/sites/default/files/activiteitenverslag_files/Proceedings_contactforum_MUSICAL.pdf

22

7. Treinys, M. (2002). Europinis žemės ūkio modelis // Mano ūkis. Nr. 5. 8. Treinys, M., Vinciūnienė, V., Vitunskienė, V. ir kt. (2006). Žemės ūkio ir kaimo plėtros

politikos modeliavimas. 2006 m. ataskaita. – Akademija: LŽŪU. 9. Vaill, P. B. (1989). Managing as a performing art: New ideas for a world of chaotic

change. – San Francisco: Jossey-Bass Inc. 10. Vidickienė, D. (2007). Žemės ūkio vaidmuo dvidešimt pirmojo amžiaus kaimo politiko-

je // Žemės ūkio mokslai. – Vilnius: Lietuvos mokslų akademijos leidykla. 11. Rossing, W. A. H. (2007). Integrative modelling approaches for analysis of impact of

multifunctional agriculture: A review for France, Germany and The Netherlands // Agriculture, Ecosystems and Environment. No. 120 (1).

THE MODEL OF THE STRENGTHENING AGRICULTURE INFLUENCE TO

THE RURAL AREAS DEVELOPMENT

Vilma Atkočiūnienė, Bartas Giedraitis


Summary

From the view of the local population and from the whole state in rural areas there are pro-cesses of negative changes. The dominant agricultural activity is a strong economic and social base for rural areas to develop. Farming has a very high potential to exploit multifunctional activities and provide multiple outputs. In particular between farming and rural landscapes a strong joint relation can be found. Achieving for a sustainable development, this activity must be evolved with certain principles and rules which helps to manage changes of rural areas. This article presents nowadays rural areas and multifunctional agricultural functions comparison and practice. The research objec-tive was to determine how farmer’s farm joins the aims of multifunctional agriculture and that’s how it positively joins development of the rural area. The research was accomplished in Jurbarkas district and Pagėgiai municipality rural areas. The research results are based on quality research method – structurised survey (21 case and conducted interview with the 21 farmer). Before the sur-vey the scientifical literature analysis was carried out, logical camparison of farm and modern rural areas functions was made. To correctly interpret the research results systemic, graphical analysis methods were used. It was found out that the farmers joins sustainable development of rural area through rural area heritages and cherish traditions, landscape management, biological variety sup-port, incomes from non-farming activities and animal welfare requirements observance. According to results, the model for strengthening of agricultural influence on rural areas development in Jurbarkas district and Pagėgiai municipality was created.

Key words: influence of agriculture, multifunctional agriculture, nowadays rural functions,

the management of change.

JEL codes: J24, M19,O21.

23



PARTIAL FACTOR PRODUCTIVITY IN LITHUANIAN FAMILY FARMS:

THE MULTIPLIER DATA ENVELOPMENT ANALYSIS APPROACH

Tomas Baležentis


The two measures of productivity prevail in the economic researches, namely total factor

productivity and partial productivity (single factor productivity). This paper aimed at analysing the partial factor productivity in the Lithuanian family farms and identifying the associated policy im-plications. Specifically, the partial productivities of labour, land, intermediate consumption, and as-sets were considered. The multiplier data envelopment analysis (DEA) model was employed for the analysis. The research covered the period of 2004–2009 and relied on the data from 200 family farms. The aggregate inputs were treated as the dimensionless measures of the partial productivity identifying strengths and weaknesses of the productive technology associated with respective fac-tors (inputs). Decomposition of the aggregate inputs showed that the crop and mixed farming were the most labour intensive activities, i. e. labour shares in the aggregate inputs were lower than those for the livestock farms. Land and intermediate consumption, on the other hand, were found out to be the two relatively more productive factors specific with generally increasing shares in the aggre-gate input during 2004–2009.

Key words: partial productivity, family farms, Lithuania, data envelopment analysis.

JEL codes: C440, C610, Q100, Q130.

Introduction

The productivity of certain production factors is an important feature of the

productive technology, for it enables to fathom the underlying trends in both factor markets (Petrick, 2012) and decision making units (firms). As for the agricultural sec-tor, the intervention into the factor markets is facilitated in the form of the public support. Therefore, it is worthwhile to analyse the patterns of productivity in the agri-cultural sector and thus draw reasonable policy implications.

The two measures of productivity prevail in the economic researches, namely total factor productivity (TFP) and partial productivity (single factor productivity). The TFP measures the overall productivity as a ratio of the aggregate output over the aggregate input (Fried, 2008). The Malmquist, Luenberger, Hicks-Moorsteen, Färe–Primont etc. productivity indices are employed to estimate the changes in TFP. The partial productivity can be analysed by the means of the frontier methods, either par-ametric or non-parametric ones. Whereas the parametric methods (e. g. stochastic frontier analysis) require assuming a certain form of the production function, the non-parametric methods (e. g. data envelopment analysis) define an empirical production frontier without any assumptions on the functional form thereof.

The partial factor productivity in the Lithuanian agricultural sector has not been explicitly analysed yet. I. Kriščiukaitienė et al. (2010) employed the ordinary least squares (OLS) regression to construct the production frontier and thus derive output elasticities. The latter study, though, did not analyse the dynamics of the elas-

24

ticities. Furthermore, the deterministic OLS production frontier was based on the de-viances from average rather than observations featuring the best practice. The per-formance of the Lithuanian agricultural sector was also analysed by the means of the frontier methods (Vinciūnienė, 2009; Baležentis, 2012a), however most of the resear-ches were based on the aggregate data. The TFP dynamics was analysed on a basis of the farm-level data (Baležentis, 2012b). The partial productivity yet remained an is-sue for the future analyses.

This paper, therefore, aims at analysing the partial factor productivity in the Lithuanian family farms and identifying the associated policy implications. The mul-tiplier data envelopment analysis (DEA) model is employed for the latter purpose (Charnes, 1978). The research covers the period of 2004–2009 and relies on the data from 200 family farms. The paper is organised in the following manner: Section 1 presents the preliminaries for data envelopment analysis. Section 2 describes the data set and the research methodology. Finally, results of the analysis are discussed in Section 3.

1. DEA as a partial productivity measure

DEA is a nonparametric method of measuring the efficiency of a decision-

making unit (DMU) such as a firm or a public–sector agency. The very term of efficiency was initially defined by G. Debreu (1951) and then by T. C. Koopmans (1951). G. Debreu discussed the question of resource utilization at the aggregate level, whereas T. C. Koopmans offered the following definition of an efficient DMU: A DMU is fully efficient if and only if it is not possible to improve any input or output

without worsening some other input or output. Due to similarity to the definition of Pareto efficiency, the former is called Pareto-Koopmans Efficiency. Finally, M. J. Farrell (1957) summarized works of Debreu and Koopmans thus offering frontier analysis of efficiency and describing two types of economic efficiency, namely technical efficiency and allocative efficiency (indeed, a different terminology was used at that time). The concept of technical efficiency is defined as the capacity and willingness to produce the maximum possible output from a given bundle of inputs and technology, whereas the allocative efficiency reflects the ability of a DMU to use the inputs in optimal proportions, considering respective marginal costs. However, Farrell did not succeed in handling Pareto-Koopmans Efficiency with proper mathematical framework.

The modern version of DEA originated in studies by A. Charnes, W. W. Cooper and E. Rhodes. Hence, these DEA models are called CCR models. Initially, the fractional form of DEA was offered. However, this model was transformed into input and output-oriented multiplier models, which could be solved by means of the linear programming (LP). In addition, the dual CCR model (i. e. envelopment program) can be described for each of the primal programs.

Productivity means ratio of output to input. In case we have many firms ( 1,2,...,k K ) each of them producing outputs ( 1,2, ,j n ) by employing multiple inputs ( 1,2, ,i m ), we can describe the activity of each of the observed firms by

25

considering the input–output bundles ( , )k k

i jx y . The productivity of the k–th firm can be expressed as the ratio of virtual output aggregate to the virtual input aggregate:

1

1

,n k

j jj

k m k

i ii

v yP k

u x

, (1)

where ui≥0 and vj≥0 are input and output weights, respectively. Efficiency means the ratio of the observed productivity to the yardstick

productivity. By bounding efficiencies of the firms under considerations to the values of 0 and 1, we can define the following fractional programming problem for the t–th firm ( 1,2 ,t K ):

1

1

1

1

max

s. t.

0 1, 1,2,...,

, 0, 1,2,.., , 1,2,...,

n t t

j jj

t m t t

i ii

n t k

j jj

m t k

i ii

t t

i j

v yE

u x

v yk K

u x

u v i m j n

. (2)

By fixing the denominator and equating it to unity, we have an input oriented (output maximising) measure of efficiency—multiplier Data Envelopment Analysis (DEA) model—which, indeed, is a linear programming problem (Charnes, 1978):

1

1

1 1

max

s. t.

1

0, 1,2,...,

, 0, 1,2,.., , 1,2,...,

n t t

t j jj

m t t

i ii

n mt k t k

j j i ij i

t t

i j

v y

u x

v y u x k K

u v i m j n

. (3)

This model attributes the highest weights to those outputs which provide the

highest advantage for the firm in the production process. By applying the aforementioned operations for the numerator, we would arrive

at the input minimization multiplier DEA model. Similarly, the highest weights in this case are attributed to those inputs which cause the emergence of strengths in the production process.

The DEA model in Eq. 3 assumes constant returns to scale (CRS). The variable returns to scale (VRS) technology can be assumed by considering the following problem (Cooper, 2007):

26

01

1

01 1

0

max

s. t.

1

0, 1,2,...,

, 0, 1,2,.., , 1,2,...,

unrestricted

n t t

t j jj

m t t

i ii

n mt k t k

j j i ij i

t t

i j

v y v

u x

v y u x v k K

u v i m j n

v

, (3)

where 0 0v is associated with increasing returns to scale and 0 0v is associated with decreasing returns to scale.

It is due to J. K. Sengupta (1995) that the variables or multipliers iu and jv used to weight the multiple inputs and outputs, respectively, can be interpreted in a number of ways. First, these can be treated as shadow prices of respective inputs (outputs). Second, the multipliers can be considered as weights for index numbers. Third, the multipliers can be interpreted as parameters of the underlying production frontier. Indeed, input and output weights cannot be considered as the direct measures of the partial productivity, for they are related to the efficiency score (ratio) rather than output levels. Anyway, for an efficient DMU, the following equation holds (under CRS):

* *1 1

n mk k

j j i ij iv y u x

, (4)

with *iu and *

jv being the optimal weights. Therefore, the higher values of the products * k

i iu x are associated with higher partial productivities of particular inputs. The values of the weights depend on the range of the input and output

quantities. Therefore, either the initial data should be scaled down (normalisation) or the DEA weights should be multiplied by respective input (output) quantities in order to arrive at comparable weights.

2. Data and methodology

The data for 200 farms selected from the FADN sample cover the period of

2004–2009. Thus a balanced panel of 1200 observations is employed for analysis. The technical efficiency was assessed in terms of the input and output indicators commonly employed for agricultural productivity analyses. More specifically, the utilized agricultural area (UAA) in hectares was chosen as land input variable, annual work units (AWU) – as labour input variable, intermediate consumption in Litas, and total assets in Litas as a capital factor. The last two variables were deflated by respective real price indices provided by Eurostat. On the other hand, the three output indicators represent crop, livestock, and other outputs in Litas (Lt), respectively. The aforementioned three output indicators were deflated by respective price indices and aggregated into a single one.

27

The analysed sample covers relatively large farms (mean UAA – 244 ha). As for labour force, the average was 3.6 AWU. One can note that crop farms were specific with the highest variation of the variables under analysis save AWU.

In order to quantify the differences in efficiency across certain farming types, the farms were classified into the three groups in terms of their specialization. Specifically, farms with crop output larger than 2/3 of the total output were considered as specialized crop farms, whereas those specific with livestock output larger than 2/3 of the total output were classified as specialized livestock farms. The remaining farms fell into a residual category called mixed farming.

The input oriented DEA model (cf. Eq. 3) entails the virtual input equal to unity; therefore one can easily estimate the contribution of each input to the efficiency score. The output oriented DEA model, though, minimises the virtual input, which then becomes greater or equal to unity. In the latter case the following normalisation procedure was carried out for each input share specific for the t-th DMU:

*

1/ mt t t t t t

i i i i i iiu x u x u x

. (5)

The latter normalization procedure implicitly distributes the slack of the

objective function, 0v , proportionally across the inputs. However, the further studies could attempt to employ the more sophisticated techniques (Hougaard, 2004).

3. Results

The resulting average input shares are presented in Figs. 1–2. As one can note,

the crop farms exhibited the largest shares of the aggregate input related to labour quantity both under VRS and CRS. The labour share accounted for some 40 % under VRS in the inpu-oriented DEA model, whereas it fluctuated around 18 % in other models. The lowest labour shares in the aggregate inputs, and, hence, the lowest la-bour productivity, were observed for the livestock farms. The latter finding is not surprising given animal farming usually requires more labour input. Especially, the labour-intensive technology is a prevailing one in the dairying sector. Noteworthy, labour share in the aggregate input was the most volatile one across CRS and VRS technologies. Therefore, the labour productivity was highly dependent on the as-sumed technology’s curvature and farm size. Specifically, labour was the most pro-ductive in extremely small and large farms.

The labour shares in the aggregate inputs tended to decrease within all farming types under VRS assumption during 2004–2009. However, they slightly increased for the livestock and mixed farms under CRS technology.

28

Fig. 1. The average input shares across farming types (input-oriented DEA)

Land share in the aggregate input varied in between 23 % and 40 % depending on the farming type, returns to scale, and orientation of a DEA model. Generally, it was the livestock and mixed farms that exhibited the higher input shares associated with land and thus higher land productivity. Contrary to the labour share, the land share in the aggregate input tended to be lower under VRS rather than CRS technolo-gy. The latter finding implies that the highest land productivity was observed in the medium sized farms. The latter difference featured its highest magnitude in the mixed farm group. All in all, land was one of the most productive factors for the livestock and mixed farms, possibly due to higher value-added generated in animal farming. Anyway, land remained the most productive factor of the crop farming under CRS assumption with the aggregate input share of 33–34 % depending on the DEA model orientation.

The land productivity generally increased during 2004–2009. The decrease was observed for the mixed farms under the CRS technology. Therefore, the medium–sized mixed farms might exhibit a further decrease in land productivity. However, the latter farming type was specific with the highest land share in the aggregate input.

29

Fig. 2. The average input shares across farming types (output-oriented DEA) The livestock farms exhibited the highest shares (42–45 %) of intermediate

consumption in the aggregate inputs. Meanwhile, the mixed farms were specific with the respective shares accounting for some 31–40 % of the aggregate input. Finally, the crop farms featured the values of 21–28 %. The livestock farms, thus, can be con-sidered as those facilitating the most productive practice of intermediate consump-tion. At the other end of spectrum, the crop farms should improve their technologies in terms of intermediate consumption.

Increases in the shares of the intermediate consumption were observed for all of the farming types irrespectively of the returns to scale during 2004–2009. The lat-ter finding implies that Lithuanian farmers implement more and more resource-saving practices.

The low aggregate input shares associated with assets indicated that the Lithu-anian family farms tend to accumulate the excessive amounts of equipment. The low-est asset productivity was observed for the livestock and mixed farms, where respec-tive average input shares fluctuated around 9–14 %. The highest asset productivity was observed for the crop farms with respective input shares of 16–24 %. Furthermore, these shares followed a downward trend during 2004–2009.

Conclusions

1. The paper analysed the trends of the partial productivity of the four factors

in the Lithuanian family farms. Specifically, these factors include labour, land, intermediate consumption, and assets. The multiplier data envelopment analysis model was implemented to obtain the aggregate input shares for the aforementioned factors.

2. The analysis showed that the crop and mixed farming were the most labour intensive activities, i. e. labour shares in the aggregate inputs were lower than those for the livestock farms. Therefore, these sectors should seek for labour-saving technologies. However, the equipment accumulation rates should be kept at a reasonable level, for asset productivity already appeared to be the lowest one if

30

compared to those of the remaining production factors. It might also be the commercial and institutional obstacles that prevented farm production from a steeper increase after increase in assets related to the public support under the means of the Common Agricultural Policy.

3. Land and intermediate consumption, on the other hand, were found out to be the two relatively more productive factors specific with generally increasing shares in the aggregate input during 2004–2009. The increase in land productivity might give a momentum for the expansion of the farms. These findings do also imply that the Lithuanian family farms are likely to be subject to some restrictions in current assets that would prevent from investments in land acquisition or reduce the volumes of intermediate consumption. The latter issues, though, constitute an issue for the further researches.

References

1. Baležentis, T., Baležentis, A. (2012b). Application of the Luenberger Index to Estima-

ting Dynamics of the Total Factor Productivity in Lithuanian Family Farms // Ekonomika ir vady-ba: aktualijos ir perspektyvos. Nr. 3 (27).

2. Baležentis, T., Kriščiukaitienė, I. (2012a). Patterns of Efficiency and Productivity in the Lithuanian Agriculture: A Non-parametric Analysis. Scientific Study. – Vilnius: Lithuanian Institu-te of Agrarian Economics.

3. Charnes, A., Cooper, W. W., Rhodes, E. (1978). Measuring the Efficiency of Decision Making Units // European Journal of Operational Research. Vol. 2. No. 6.

4. Cooper, W. W., Seiford, L. M., Tone, K. (2007). Data Envelopment Analysis: A Com-prehensive Text with Models, Applications, References and DEA–Solver Software. Second Edition. – Springer.

5. Debreu, G. (1951). The Coefficient of Resource Utilization // Econometrica. Vol. 19. No. 3.

6. Douarin, E., Latruffe, L. (2011). Potential impact of the EU Single Area Payment on farm restructuring and efficiency in Lithuania // Post-Communist Studies. Vol. 23. No. 1.

7. Farrell M. J. (1957). The Measurement of Technical Efficiency // Journal of the Royal Statistical Society Series A General. Vol. 120.

8. Fried, H. O., Lovell, C. A. K., Schmidt, S. S. (2008). Efficiency and productivity // Fried, H. O., Lovell, C. A. K., Schmidt, S. S. (Eds.). The Measurement of Productive Efficiency and Productivity. – New York: Oxford University Press.

9. Hougaard, J. L., Tind, J. (2009). Cost allocation and convex data envelopment // Euro-pean Journal of Operational Research. Vol. 194.

10. Koopmans T. C. (1951). An Analysis of Production as an Efficient Combination of Ac-tivities // Koopmans T. C. (ed.). Activity Analysis of Production and Allocation. Cowles Commis-sion for Research in Economics. Monograph No. 13. – New York: Wiley.

11. Kriščiukaitienė, I., Tamošaitienė, A., Andrikienė, S. (2010). Lietuvos ūkininkų ūkių gamybinio potencialo kompleksinis vertinimas // Management Theory and Studies for Rural Busi-ness and Infrastructure Development. Nr. 22 (3).

12. Petrick, M., Kloss, M. (2012). Drivers of agricultural capital productivity in selected EU member states. Factor Markets, Working Paper 30. – Brussels: Centre for European Policy Studies.

13. Sengupta, J. K. (1995). Dynamics of Data Envelopment Analysis: Theory of Systems Efficiency. – Kluwer Academic Publishers.

14. Vinciūnienė, V., Rauluškevičienė, J. (2009). Lietuvos respondentinių ūkininkų ūkių techninio ir masto efektyvumo neparametrinis vertinimas // LŽŪU mokslo darbai. Nr. 85 (38).

31

DALINIS PRODUKTYVUMAS LIETUVOS ŪKININKŲ ŪKIUOSE: DAUGIKLIŲ

DUOMENŲ APGAUBTIES ANALIZĖ

Tomas Baležentis


Summary

Ekonominiuose tyrimuose dažniausiai nagrinėjamas dviejų rūšių produktyvumas: bendrasis ir dalinis produktyvumas. Šio straipsnio tikslas – įvertinti dalinį gamybos veiksnių produktyvumą Lietuvos ūkininkų ūkiuose ir jo reikšmę žemės ūkio politikos formavimui. Nagrinėjami gamybos veiksniai apėmė darbo, žemės, tarpinio vartojimo ir ilgalaikio turto apimtis (sąnaudas). Tyrimas re-miasi Lietuvos ūkininkų ūkių, veikusių 2004–2009 m., imtimi. Tyrimui naudotas daugiklių duome-nų apgaubties analizės modelis. Hipotetinių sąnaudų rodiklių, atspindinčių gamybos proceso stip-riąsias ir silpnąsias puses, išskaidymas parodė, kad augalininkystės ir mišrūs ūkiai buvo imliausi darbui, t. y. darbo dalis hipotetiniuose sąnaudų rodikliuose buvo mažesnė už stebėtąją gyvulininkys-tės ūkiuose. Žemė ir tarpinis vartojimas buvo santykinai produktyviausi gamybos veiksniai visuose ūkininkavimo tipuose, jų produktyvumas augo visu tyrimo laikotarpiu.

Raktiniai žodžiai: dalinis produktyvumas, ūkininkų ūkiai, Lietuva, duomenų apgaubties

analizė.

JEL kodai: C440, C610, Q100, Q130.

32



NAUJŲ PASLAUGŲ BANDOMOSIOS RINKODAROS VEIKSMŲ

MODELIAVIMAS

Rolandas Drejeris¹, Danguolė Oželienė² ¹ Vilniaus Gedimino technikos universitetas ir A. Stulginskio universitetas,

² Viniaus Kolegija

Diegiant naujas paslaugas įmonėms sunku rasti tinkamą sprendimą dėl kai kurių diegimo etapų tikslingumo bei jų įgyvendinimo masto ir tam tikrų veiksmų poreikio, ypač dėl reikalaujančių daug organizacinių bei finansinių sąnaudų. Bandomosios rinkodaros (BR) etapo tikslingumas, die-giant naujas paslaugas, kelia plačias diskusijas tiek tarp verslo praktikų, tiek ir teoretikų. Šio tyrimo tikslas – pateikti bandomosios rinkodaros veiksmų modelį, kurio taikymas padėtų įmonėms apsi-spręsti dėl šio etapo veiksmų tikslingumo, įvertinti situacijas bei numatyti tam tikrų procedūrų vyk-dymo sąlygas. Išanalizavus negausioje mokslinėje literatūroje bandomosios rinkodaros tema pateik-tus tyrimų rezultatus suformuotas lankstus modelis, kuris grįstas kritiniu mokslinės literatūros ban-domosios rinkodaros klausimais įvertinimu logikos, įgyvendinamumo galimybių bei vientisumo požiūriu, informacijos struktūrizavimu bei sintetinimu.

Raktiniai žodžiai: nauja paslauga, bandomoji rinkodara, tikslingumas, inovacija, modelis.

JEL kodai: M11, M31, O31.

Įvadas

Šiuolaikinėmis rinkos ekonomikos sąlygomis vis didėjanti konkurencija pa-slaugų sektoriuje skatina ieškoti būdų, kaip geriau tenkinti vartotojų poreikius, kaip geriau juos aptarnauti, didinti lojalumą. Siekdamos palankių rezultatų įmonės turi to-bulinti savo veiklą, o viena iš tobulinimo krypčių yra inovacijų diegimas.

Esminė ir atsakingiausia inovacija paslaugų įmonėms yra naujos paslaugos (NP) sukūrimas ir įdiegimas. Dar praėjusiame šimtmetyje inovacijų kūrimo srities klasikai tyrimais užtikrintai pagrindė, kad įmonės, sistemiškai bei drausmingai pagal iš anksto numatytą tvarką diegiančios naujus produktus, daug dažniau patiria sėkmę. Naujų paslaugų diegimo tvarka dar nėra pilnai išnagrinėta, nors daugybė mokslinin-kų imasi šios problemos sprendimo. Siekdamos sumažinti naujovių žlugimo riziką, įmonės stengiasi padidinti sėkmės tikimybę ir tuo tikslu naudojasi įvairiais instru-mentais. Vienas tokių yra bandomoji rinkodara, t. y. produkto teikimas palyginti ne-dideliam rinkos segmentui, siekiant galutinai įvertinti produkto gamybos ir pardavi-mo tam tikras detales, vartotojo reakciją į naujovę. Šio naujų paslaugų diegimo etapo procedūrų vykdymo rezultatai gali padėti išvengti kai kurių nesklandumų bei padi-dinti sėkmės tikimybę. Bandomosios rinkodaros (BR) etapo tikslingumas, diegiant naujas paslaugas, kelia plačiausias diskusijas tiek tarp verslo praktikų, tiek ir teoreti-kų. BR yra sąlyginai brangių procedūrų seka, bet daugelio tyrėjų pastebėta, kad BR išlaidos gali atrodyti nežymios, palyginus su galimais nuostoliais, esant naujo pro-dukto nesėkmei.

Bandomosios rinkodaros veiksmų vykdymas įmonėms kainuoja nemažas są-naudas, todėl pagrįstai kyla klausimas, ar visada BR yra tikslinga, kokiu mastu ir nuoseklumu šias procedūras vykdyti. Straipsnio tikslas yra pateikti naujų paslaugų

33

(NP) bandomosios rinkodaros procesinį modelį, kurio taikymas padėtų paslaugų įmonėms rasti atsakymus į išvardintus klausimus.

Norint pasiekti tikslą reikalingas šių uždavinių sprendimas: išnagrinėti bandomosios rinkodaros procedūrų taikymo tikslingumą bei

sąlygas įvairiose verslo situacijose pagal mokslinėje bei specialiojoje literatūroje pa-teiktus tyrimų rezultatus;

juos įvertinus logikos bei tinkamumo paslaugų sektoriui požiūriu sufor-muoti bandomosios rinkodaros veiksmų vykdymo modelį;

aptarti pateikto modelio komponentus ir juose numatytų procedūrų vyk-dymo sąlygas.

Tyrimo metodika. Duomenų bazėse Emerald, Science Direct, Sage, Elsevier buvo peržiūrėtos paskutinių 20 metų publikacijos BR tematika. Informacija apie ban-domąją rinkodarą mokslinėje literatūroje pateikiama tik fragmentiškai, apibūdinant vieno kurio nors BR veiksmo vykdymo galimas priežastis, dažniausiai nagrinėjami tik siauros apimties empirinio tyrimo rezultatai. Siekiant sukurti veiksmų vykdymo mode-lį, straipsnyje mokslinė informacija BR klausimais struktūrizuojama, sintetinama verti-nant ją logikos, įgyvendinamumo galimybių ir vientisumo bei rezultatų pritaikomumo paslaugų verslui požiūriu. Literatūros sąraše išvardintos tik svarbiausios publikacijos, kuriose bent dalinai konkretizuojami BR veiksmų tikslingumas ir turinys.

Tyrimo objektas – naujų paslaugų diegimo procesas. Diskusija dėl bandomosios rinkodaros veiksmų vykdymo tikslingumo

BR veiksmų tikslas yra įvertinti naujo produkto galimybes realiomis rinkos są-

lygomis. Kai kurie tyrėjai bandomąją rinkodarą išskiria kaip atskirą naujo produkto diegimo elementą sudėtingoje naujovės diegimo veiksmų grandinėje. Atlikę išsamius NP diegimo etapų tyrimus įvairių rūšių įmonėse, besiskiriančiose teikiamų paslaugų pobūdžiu, dydžiu, nuosavybės forma, I. Alam ir Ch. Perry (2006) nustatė, kad ban-domosios rinkodaros veiksmai, išskirti atskiru NP diegimo etapu, paslaugų įmonių vadovų yra pripažįstamas kaip mažiausiai reikšmingi. Minėtų autorių tyrimų rezulta-tai teigia, kad BR etapo procedūrų taikymas reikalauja itin daug sąnaudų, jis tikslin-gas tik kai kuriais atvejais ir siūlomas taikyti naujos paslaugos komercializavimo me-tu įvertinus esamą situaciją. S. Kumar ir K. Sharma (2011) pritaria tokiam požiūriui, pabrėždami, kad bandomosios rinkodaros metu būtina priimti šiuos sprendimus: pa-sirinkti veiksmų laiką bei vietą, trukmę, tikslus ir nustatyti gautų rezultatų panaudo-jimo kryptis. Jie sutinka su požiūriu, kad BR turi būti pirmuoju komercializavimo etapo veiksmu. A. Curry ir bendraautoriai (2006) eina panašiu keliu, bandomosios rinkodaros rezultatus siūlydami panaudoti komercializavimo kitų procedūrų scenari-jui rengti. Minėti autoriai taip pat pabrėžia, kad pagal BR rezultatus naudinga sukurti scenarijų ir kitiems naujiems produktams diegti ir taip sumažinti kitų naujų produktų nesėkmės tikimybę.

R. G. Cooper ir E. J. Kleinschmidt (2003) nurodo naujo produkto diegimo schemas bei teigia, kad jos gali skirtis priklausomai nuo veiklos pobūdžio, nuo naujo produkto diegimo programų organizavimo tvarkos, naujovių diegimo strategijos, įmonės mikroklimato bei nuo organizacijos kultūros lygio. Jie taip pat pabrėžia, kad

34

kai kurių diegimo etapų poreikį (taip pat ir bandomosios rinkodaros) be minėtų sąly-gų gali nusakyti ir personalo inovatyvumo bei įmonės vadovų atsakomybės už sėk-mės rezultatus lygis. Pagal daugumą aprašomų atvejų minėti tyrėjai suranda kitą nuomonę ir BR išskiria kaip atskirą ir būtiną naujo produkto diegimo etapą, net nea-bejodami jo poreikiu. Tačiau bandomąją rinkodarą nagrinėjant išskirtinai paslaugų (ne prekių) diegimo aspektu tikslinga pritarti I. Alam ir Ch. Perry (2006) bei kitų ty-rėjų nuomonei, teigiančiai, kad dėl paslaugų išskirtinių savybių bandomąją rinkodarą šiame versle reikia traktuoti kaip komercializacijos etapo elementą, neišskiriant jo at-skiru etapu. BR procedūrų įtraukimui į komercializavimo etapo veiksmų sudėtį prita-ria ir vienas šio straipsnio autorių (Drejeris, 2009).

Neigiami (netenkinantys įmonės) bandomosios rinkodaros rezultatai gali nu-lemti tolesnį naujo produkto likimą, t. y. gali iššaukti poreikį atsisakyti naujo produk-to tolesnio diegimo. Pasiteisinus lūkesčiams, t. y. gavus įmonę tenkinančius BR re-zultatus, galima manyti, kad firma jau pasiruošusi pateikti naują produktą rinkai.

Kitas, retai diskutuojamas mokslinėje literatūroje bandomosios rinkodaros tiks-las yra rasti kelius kaip geriau tenkinti ne tik jau turimų vartotojų poreikius, bet ir kaip surasti (susikurti) naujos paslaugos naują vartotoją. Pavyzdžiui, P. Berthon su bendraautoriais (2004) teigia, kad šie keliai iš esmės yra skirtingi ir akcentuoja su-kurto produkto naujo vartotojo suradimo galimas kryptis. Jie taip pat pabrėžia BR etapo poreikį diegiant naujus produktus nepaisant didelių šių procedūrų vykdymo są-naudų. Pritardamas šio etapo poreikiui ir minėtai P. Berthon su bendraautoriais (2004) nuomonei dėl naujų vartotojų radimo, R. Ferguson (2008) BR laiko už pa-grindą virusiniam marketingui atsirasti. Tikslinė grupė, dalyvaujanti BD procedūrose yra pirmieji vartotojai, sužinantys apie naujovės atsiradimą. Jis pabrėžia ir tinkamų grupės narių parinkimą kaip vieną iš virusinio marketingo sėkmės veiksnių. Ši te-chnologija iš esmės yra žodinė reklama, kurią vartotojai perduoda savanoriškai savo aplinkos žmonėms. Žodinė reklama yra viena seniausių komunikacijos formų, atsira-dusi tuo pačiu metu, kaip ir prekių ženklai (Ferguson, 2008). Virusinis marketingas yra vienas iš kelių pritraukti ir naujus vartotojus, sudominti juos nauja paslauga (Berger, 2012).

Galima apibendrinti, kad BR veiksmų vykdymo tikslingumas priklauso nuo su-sidariusių verslo sąlygų bei tam tikrų situacijų, kurias ir reikia išnagrinėti.

Naujų paslaugų bandomosios rinkodaros procedūrų vykdymo modelis

Formuojant BR veiksmų modelį tikslinga atkreipti dėmesį į P. Kotler ir G. Amstrong (2013) nuomonę, kad kiekvienam naujam produktui gali būti reikalinga skirtingo masto BR. Galimi atvejai, kai BR vykdymas yra visiškai netikslingas ne tik dėl didelių finansinių, bet ir dėl laiko sąnaudų. Taikant bandomąją rinkodarą, kaip komercializacijos vieną iš elementų, derėtų pritarti ir į D. Hayes ir bendraautorių (1996) pastabai, kad bandomoji rinkodara nėra universali bei tinkama bet kokių NP komercializacijai. Minėti darbų autoriai tyrinėjo aukcionų organizavimo paslaugas teikiančių įmonių veiklą ir pastebėjo, kad su aukciono procesu susijusių NP bando-mosios rinkodaros vykdymas yra nepriimtinas dėl duomenų išslaptinimo galimybės. Vadinasi, bandomosios rinkodaros galimumas priklauso ir nuo naujų paslaugų pobū-

35

džio. Pavyzdžiui, paslaugų, susijusių su duomenų apsauga, su finansų valdymu, BR vykdymas visiškai negalimas. Tokiais atvejais klausimas apie bandomosios rinkoda-ros tikslingumą yra net nediskutuotinas.

Apsisprendimas dėl BR procedūrų vykdymo tikslingumo ir jos masto būtų pirmasis šio modelio komponentas, kurio turinio pagrindimas turėtų būti esminis ir remtis loginiais sprendimais bei moksliniais tyrimų rezultatais.

Pagrindinis BR tikslas yra sužinoti vartotojų reakciją į naujos paslaugos atsira-dimą įmonėje. Taigi, nusprendus, kad BR procedūrų vykdymas yra tikslingas, tolesni veiksmai turėtų būti susiję su gautų rezultatų apdorojimu, išvadų darymu ir galimų naujos paslaugos vykdymo veiksmų ar paslaugos parametrų koregavimu pagal BR rezultatus. Įvertinus anksčiau išsakytas nuomones suformuotas naujų paslaugų BR veiksmų vykdymo modelis pateikiamas paveiksle.

Pav. Naujų paslaugų bandomosios rinkodaros veiksmų vykdymo modelis

Modelio komponentų išdėstymas pagrįstas kritiniu mokslinės literatūros BR klausimais įvertinimu logikos bei vientisumo požiūriu. Pasiūlyto modelio komponen-tų sudėtis pagrindžiama bei turinys analizuojamas kituose straipsnio poskyriuose. Modelis yra lanksčios konstrukcijos, kadangi jį taikant galimi skirtingi sprendimai atitinkantys įvairias verslo situacijas. Atskiri modelio fragmentai patikrinti empiri-niais tyrimais, pateiktais nagrinėtuose tyrėjų darbuose.

Naujų paslaugų BR veiksmų vykdymo tikslingumas

Jau minėta, kad apsisprendimas dėl BR tikslingumo yra vienas esminių NP diegimo veiksmų grandinėje, nes jis susijęs su nemažu įmonės lėšų panaudojimu, to-dėl laikytinas atsakingu finansiniu sprendimu. Galima teigti, kad mokslinėje ir spe-

BR

Veiksmų planavimas

BR veiksmų realizavimas

BR rezultatų

analizė ir veiklos

koregavimas

Ar NP panaši į jau tei-kiamas

paslaugas

BR procedū-rų vykdymo tikslingumo nustatymas

Ar NP skirta

žinomai rinkai?

TAIP

NE

TAIP

BR

vykdymas netikslingas

NE

36

cialiojoje literatūroje BR tikslingumo klausimas paminėtas tik fragmentiškai, darbų autoriai nepateikė susistemintos šios veiklos analizės. Tačiau mokslinės literatūros šaltiniuose, nagrinėjančiuose bandomosios rinkodaros klausimus, tikslinga įžvelgti tokią tyrimų rezultatus apibūdinančią tendenciją: jeigu naujas produktas yra panašaus pobūdžio, kaip jau turimi, tokiu atveju ir komercializacijos etapas taip pat bus pana-šus, todėl turima naujovės diegimo patirtis padės išvengti galimų nesklandumų. A. Soni ir H. Goghen (2004) pataria naujo produkto, panašaus į esamą, bandomosios rinkodaros procedūrų nevykdyti, kai produktas numatytas žinomai rinkai. Tyrimų re-zultatai patvirtino, kad BR vykdymas tokiu atveju netikslingas dėl didelių bei nepro-duktyviai panaudotų sąnaudų. Galima pritarti nuomonei dėl BR procedūrų galimo ne-vykdymo, bet tik tais atvejais, kai nauja paslauga numatoma pateikti žinomai rinkai. Nepažįstamos rinkos reakcija į naują produktą gali būti netikėta, todėl BR tokiais atve-jais yra tikslinga. Kai naujas produktas iš esmės skiriasi nuo jau turimų produktų A. Soni ir H. Goghen (2004) siūlo nustatyti, kokiu būdu skirtumai gali daryti įtaką naujovės įsisavinimo procesui ir vykdyti bandomosios rinkodaros veiksmus. Tokiu at-veju BR mastas turėtų būti atitinkamas skirtumams tarp įsisavinto ir naujo produkto.

Dėl didelių bandomosios rinkodaros sąnaudų šis procesas gali užtrukti ir neat-metama galimybė, kad tuo pasinaudos konkurentai. Kai įmonės vadovai užtikrinti naujos paslaugos sėkme, įmonė gali vykdyti nedidelio masto bandomąją rinkodarą arba išvis jos atsisakyti. Atsisakyti tikslinga, kai paprasčiausiai išplečiama produktų grupė, esami produktai nežymiai modifikuojami arba jie yra sėkmingos konkurentų produktų kopijos (Kotler, 2013). . Minėti pastebėjimai koreliuoja su anksčiau išsaky-ta nuomone dėl BR veiksmų apribojimo teikiant panašų produktą į jau turimą.

Už panašių į turimus naujų produktų BR veiksmų nevykdymą taip pat pasisako A-L. Salleh ir C. Easingwood (1993), teigiantys, kad BR nėra būtina ir tais atvejais kai NP yra tik teikiamos paslaugos komponentas (dalis) bei jos vykdymo mastas gali būti mažesnis teikiamą paslaugą numačius teikti nors ir naujiems vartotojams naujo-se rinkose.

Bandomosios rinkodaros veiksmų planavimas

Planavimo pirmasis etapas yra tikslo formulavimas, o BR rinkodaros tikslo nu-

statymas reiškia sukonkretinimą tam tikrų sąlygų, sprendimų bei aplinkybių, kurios yra svarbios diegiant naujovę, bet nežinomos įmonei, todėl jas ir siekiama išsiaiškinti BR veiksmų pagalba. Konkretizuotas BR tikslas gali net padėti atsakyti į daugelį or-ganizacinių klausimų, įskaitant ir apie BR veiksmų vykdymo mastą.

A. Soni ir H. Goghen (2004) pabrėžia, kad bandomajai rinkodarai reikia kruopščiai pasiruošti ir atidžiai vykdyti jos procedūras, nes nuo gautų rezultatų pri-klauso dar galimi tam tikri funkciniai NP pakeitimai, bei sprendimai dėl tinkamiausio rinkos segmento pasirinkimo, dėl NP teikimo vietos, laiko. Taip pat galima pritarti ir minėtų autorių perspėjimui, kad veiksmus, ypač jų vykdymo nuoseklumą, atliekamus bandomosios rinkodaros metu, reikia kruopščiai suplanuoti. Be to, planavimas turi apimti ne tik pasiruošimo BR veiksmams klausimus ir naujos paslaugos procedūrų tinkamą vykdymą, bet ir lėšų panaudojimą, laiko ir darbo sąnaudų paskirstymą, nau-jos paslaugos rėmimo galimybių panaudojimą (Soni, 2004).

37

Prieš pradedant planuoti bandomosios rinkodaros biudžetą ir tam tikrus vyk-dymo veiksmus reikia tiksliai apsibrėžti dėl vykdymo masto. Kita vertus, kartais tu-rimas įmonės biudžetas gali riboti BR vykdymo mastą. Esant didesniam rinkos ne-apibrėžtumui reikalinga ir didesnio masto BR. Naudojami BR metodai yra vienas iš BR veiksmų vykdymo mastą apibūdinančių veiksnių. Reikia pažymėti, kad dauguma tyrėjų, nagrinėjusių bandomosios rinkodaros procedūras teigia, kad bandomosios rinkodaros taikymo metodų pasirinkimas priklauso nuo reikiamo jos masto. Tinka-miausiai BR metodus apibūdina D. S. Rogers su bendraautoriais (2010), taikydami juos bedūmio tabako produktų išbandymui skirtingose rinkose, pasirinkę tam tikras tikslines vartotojų grupes. Minėti tyrėjai pabrėžia, kad priklausomai nuo produkto pobūdžio tinkamiausi yra apklausos bei stebėjimo metodai, kurių taikymas priklauso nuo esamos situacijos.

Apklausos metodas yra vienas plačiausiai taikomų BR metu. Tik sukonkretin-tas ir paaiškintas apklausos tikslas, tinkamai suformuluoti klausimai vartotojams, ne-reikalaujantys atsakymams daug sąnaudų, sumaniai taikyti duomenų analizės meto-dai priklausomai nuo įmonės bei aplinkos sąlygų galės suteikti įmonei naudingos in-formacijos ir leis padaryti svarias išvadas dėl tolimesnės veiklos. R. Singh ir A. Bhowal (2011) pateikia BR duomenų panaudojimo galimas įvairias pavyzdines interpretacijas su atsakymais į pateiktus vartotojams 40 klausimų, siekiant gauti sva-rius argumentus dėl naujo produkto diegimo. Apklausos metodas taikomas kaip pa-slaugos pasirinkimo motyvų, vartotojo savybių, siekiant pasirinkti rinkos segmentą, galimų vartotojų vertybinių orientacijų tyrimo metodas. Šis metodas taip pat gali būti ir kaip pagalbinis, leidžiantis gauti papildomos informacijos, kurios neįmanoma at-skleisti stebėjimu. Apklausos metodas yra universalesnis, labiau tinkamas kai tyrimo dalykas yra tam tikro vartotojo sąmonės elementai, kuriuos siekiama įvertinti: porei-kiai, interesai, motyvacija, nuotaikos, vertybės, įsitikinimai.

Stebėjimo metodas yra tinkamesnis diegiant tokias paslaugas, kuriose betarpiš-kai dalyvauja vartotojas. Šis metodas naudojamas, siekiant išsiaiškinti paslaugos vykdymo technines bei organizacines galimybes, vartotojo saugumo užtikrinimo ly-gį, vartotojo ir paslaugų teikėjo ryšį, praktinį paslaugos įgyvendinamumą ir kt. Stebė-jimo metodo taikymas leis išbandyti paslaugą ir rasti tobulintinas jos sritis. Šis meto-das tinkamesnis teikiant techniškai sudėtingesnes paslaugas. Tyrėjas dar iki stebėji-mo sudaro paslaugos diagnozuojamų savybių modelį, numato, kokia gali būti jų sa-vybės raiška ir kaip stebėjimo metu fiksuoti diagnostinius duomenis. Stebėjimui rei-kia labai daug stebėtojo darbo sąnaudų. Kad stebėjimas duotų patikimos informaci-jos, pirmiausiai jis turi būti sistemingas.

Siekiant gauti daugiau informacijos galimi taikyti abu aptarti metodai: tiek ap-klausos, tiek stebėjimo. Tikslinga pastebėti, kad kiekybinių metodų taikymas duoda objektyvesnius rezultatus lyginant su kokybiniais metodais. Ši aplinkybė leidžia tei-gti, kad kiekybinių metodų naudojimas geriau leis pasiekti BR tikslus.

38

Bandomosios rinkodaros veiksmų realizavimas

Neabejotinai bandomosios rinkodaros veiksmai turi būti vykdomi griežtai pa-

gal sudarytą planą. Šiems veiksmams realizuoti reikia parinkti tinkamus asmenis, t. y. potencialius naujos paslaugos vartotojus, atstovaujančius tiriamąją rinką (tiek skaičiumi, tiek sudėtimi) bei galinčius ir norinčius platinti teigiamus naujos paslau-gos įspūdžius siekiant pritraukti daugiau NP vartotojų. Originalius siūlymus dėl ban-domosios rinkodaros realizavimo veiksmų pateikia P. Varkey ir bendraautoriai (2009). Jie teigia, kad pagal galimybes pirmiesiems naujas sveikatos priežiūros pa-slaugas tikslinga išbandyti šios organizacijos darbuotojams. BR veiksmų vykdymas tokiu būdu leis santykinai sumažinti įmonės sąnaudas. Reikia pažymėti, kad ne tik sveikatos priežiūros, bet ir kai kurių kitų naujų paslaugų galimybes rinkoje patikrinti tikslinga pagal įmonės personalo, išbandžiusio naują paslaugą, vertinimo rezultatus, kurie gali parodyti kryptis kokybei gerinti. Pavyzdžiui, maitinimo, turizmo ir kt. pa-slaugas teikiančioms įmonėms derėtų naujoves išbandyti su įmonės darbuotojais, ga-linčiais pateikti informacijos ir apie masinio vartotojo tikėtiną pasitenkinimą nauja paslauga. Atkreiptinas dėmesys į P. Varkey ir bendraautorių (2009) perspėjimą, kad tokio BR veiksmų vykdymo atveju būtinas naujos paslaugos saugumo parametrų griežtas laikymasis. Šio etapo veiksmų vykdymo apdoroti rezultatai turėtų lemti nau-jos paslaugos tinkamiausio vartotojo pasirinkimą. Todėl galima teigti, kad šiems at-sakingiems veiksmams atlikti reiktų paskirti atitinkamos kvalifikacijos personalą, jeigu BR procedūros vykdomos įmonės jėgomis.

BR rezultatų analizė ir veiklos koregavimas

D. S. Rogers su bendraautoriais (2004) teigia, kad komercializacijos etape ga-

limi paslaugų teikimo technologijos paskutiniai patobulinimai ir pabrėžia kad tokie patobulinimai, kurių poreikis nustatytas bandomosios rinkodaros metu yra ypač reikšmingi. Minėti tyrėjai ypač akcentuoja bandomosios rinkodaros etape nustatytų patobulinimų reikšmingumą pramoninėje gamyboje. Jie teigia, kad, pavyzdžiui, au-tomobilių pramonėje, galimiems vartotojams išbandant naują eksperimentinį auto-mobilio modelį, t. y. vykdant BR, nustatyta informacija apie reikalingus patobulini-mus yra labai vertinga, nes, pašalinus tyrimų metu išaiškinus vartotojams netenki-nančius kokybės aspektus, gautas rezultatas leido žymiai padidinti planuotas naujo-vės pardavimo apimtis. Reikia pastebėti, kad bandomosios rinkodaros vykdymo re-zultatai ir paslaugų versle taip pat yra pakankamai reikšmingi.

BR rezultatų analizė gali būti kokybinė ir kiekybinė. Atliekant kokybinę anali-zę, duomenys neapdorojami statistiškai ir neišreiškiami skaičiais – tai duomenų sis-teminimas, grupavimas, klasifikavimas, priežastinių, funkcinių, struktūrinių ryšių nu-statymas ir kt. Kiekybinė analizė paremta dažnių, procentų, paklaidų ir kitų statisti-nių rodiklių skaičiavimais, koreliacijos skaičiavimais bei įvertinimais ir kt. Sudėtin-gas BR veiksmų vykdymo rezultatų apdorojimo procedūras paslaugų įmonėms ne-tikslinga atlikti savo jėgomis, į pagalbą kviesti specializuotas rinkos tyrimų kompani-jas, kurios padeda gauti reikalingus duomenis bei koreguoti numatytus veiksmus pa-gal suformuluotas analizės išvadas. Išvados paprastai susijusios su paslaugų kokybės

39

tobulinimo poreikio nustatymu, paslaugos procedūrų vykdymo organizavimu, atsi-skaitymo tvarka, produkto kainodara, tikslinės vartotojų rinkos pasirinkimu, netgi al-ternatyvių paslaugų teikimo būdų galimybių išbandymu, ištaisymu tam tikrų NP trū-kumų, jeigu jie nebuvo pastebėti ankstesniuose NP diegimo etapuose. Bandomosios rinkodaros metu gautą informaciją tikslinga naudoti planuojant galimas NP pardavi-mų apimtis, pardavimo augimo tempus, prognozuojamą konkurentų poziciją, nusta-tytą vertinant verslo aplinką. BR rezultatai gali pateikti ir gerokai daugiau reikalingų duomenų rinkodaros programai patikslinti.

Išvados

1. Išsamios mokslinės ir specialiosios šiuolaikinės literatūros apie bandomąją rinkodarą nėra pakankamai, o BR veiksmų nuoseklumas bei jų vykdymo tikslingu-mas yra nenagrinėta mokslinė sfera. Straipsnyje yra išanalizuotos situacijos ir pateik-tos BR veiksmų vykdymo sąlygos, pagrindžiančios jų tikslingumą skirtingais atve-jais.

2. Pateiktas BR veiksmų vykdymo lanksčios konstrukcijos modelis, kurį suda-ro 4 funkciniai komponentai: rinkodaros veiksmų tikslingumo nustatymas su įvairių sąlygų įvertinimu, veiksmų planavimas, planuotų procedūrų realizavimas, rezultatų analizė ir veiklos koregavimas.

3. Siūlomo bandomosios rinkodaros veiksmų vykdymo modelio komponentai detalizuoti ir pagrįsti, pateikiant konkretizuotą informaciją apie reikalingų vykdyti procedūrų nuoseklumą bei turinį.

4. Pateiktas modelis paslaugų verslo įmonėms padės išsiaiškinti situaciją dėl BR veiksmų vykdymo tikslingumo, o nusprendus, kad šios procedūros yra reikalin-gos, jo taikymas suteiks informacijos apie aplinkybes, susijusias su BR procedūrų re-alizavimu.

Literatūra

1. Alam, I., Perry Ch. (2006). Service innovation strategy and process: a cross-national comparative analysis // International Marketing Review. Vol. 23. No. 3.

2. Berger, J., Milkman, K. L. (2012). What makes online content viral? // Journal of Mar-keting Research, April. Vol. 49. No. 1.

3. Berthon, P., Mac Hulbert, J., Pitt, L. (2004). Innovation or customer orientation? An empirical investigation // European Journal of Marketing. Vol. 38. No. 9.

4. Cooper, R., Kleinschmidt, E. (2003). Benchmarking the firm’s critical success factors in new product development // Journal of Product Innovation Management. Vol. 12. No. 5.

5. Curry, A., Ringland, G., Young, L. (2006). Using scenarios to improve marketing // Strategy & Leadership. Vol. 34.

6. Drejeris, R. (2009). Naujų paslaugų komercializavimo problema ir jos sprendimo gairės // Ekonomika ir vadyba: aktualijos ir perspektyvos. Nr. 15 (2).

7. Ferguson, R. (2008). Word of mouth and viral marketing: taking the temperature of the hottest trends in marketing // Journal of Consumer Marketing. Vol. 25. No. 3.

8. Hayes, D., Shogren, J., Fox, J., Kliebensteln, J. (1996). Test marketing new food pro-ducts using a multitrial nonhypothetical experimental auction // Psychology & Marketing. Vol. 13. No. 4.

40

9. Kumar, S., Sharma, K. (2011). Further evidence on relative and incremental information content of EVA and traditional performance measures from select Indian companies // Journal of Financial reporting and Accouting. Vol. 9. No. 2.

10. Kotler, P., Armstrong, (2013). Principles of Marketing (15th Edition). Seattle: Amazon Supply.

11. Rogers, J., Biener, L., Clark, P. I. (2010). Test marketing of new smokeless tobacco pro-ducts in four U.S. rities // Nicotine & Tobacco Research. Vol. 12. No. 1.

12. Rogers, D. S., Lamber, D. M., Knemeyer, A. M. (2004). The product development and commercialization process // The International Journal of Logistics Management. Vol. 4. No. 1.

13. Salleh, A. M., Easingwood, C. (1993). Why Europian financial institutions do not test-market, International // Journal of Bank Marketing. Vol. 11. No. 3.

14. Singh, R., Bhowal, A. (2011). Development of marketing-driven measure of risk percep-tion // The Journal of Risk Finance. Vol. 12. No. 2.

15. Soni, A., Cohen, H. H. (2004). Successfully launching your product: getting it rigzt // Handbook of Business Strategy. Vol. 1.

16. Varkey, P., Hernandez, J. S., Schwenk, N. (2009). 6 techniques for creative problem solving // Physician Executive. Vol. 35. No. 3.

MODELING ACTIONS OF NEW SERVICES TEST MARKETING

Rolandas Drejeris¹, Danguolė Oželienė²

¹ Vilnius Gediminas technical university and A. Stulginskis university

² Vilnius College of high education

Summary

Business finds it difficult to discover some stages of innovation purposefulness and gauge of actions, exceptionally which require a lot of organizational and financial expenditure during process of new services development. The purposefulness of test marketing stage raises a lot of discussions for business theorists and practicians. The aim of this research is to provide test marketing model of new services, which would allows finding the answers about purposefulness and circumstances of using test marketing actions during new service development. There is structured and synthesized sparse of the various authors' works, their information was assessed by approach of logic and integ-rity, viability and appropriateness for servines business and according results the flexible model is formed in the article. Model will help decide on the appropriateness of test marketing activities and order of their providing.

Key words: new service, test marketing, purposefulness, innovation, model.

JEL codes: M11, M31, O31.

41



LEAN MANUFACTURING IMPLEMENTATION: THE MAIN CHALENGES

AND BARRIERS

Ramunė Čiarnienė, Milita Vienažindienė

Kaunas University of Technology

Lean manufacturing, lean enterprise, lean production, or often simply "Lean", is a practice

that considers the expenditure of resources for any goal other than the creation of value for the end customer to be wasteful, and thus a target for elimination. Lean can be described at different levels of abstraction: it can be defined as a philosophy, as a set of principles and as bundles of practices. The paper reveals to the challenges and barriers to be faced and overcome while implementing lean concept. Research method is the analysis and synthesis of scientific literature, logical, comparative and graphic representation. On the base of analysis, authors of this paper present major implementa-tion barriers.

Keywords: barriers, implementation, lean manufacturing, principles.

JEL classification: M11, L23, M54.

Introduction

The term "Lean" was coined by a research team working on international auto

production and it reflects the waste reduction nature of the Toyota production system and contrasts it with the craft and mass forms of production (Womack, 1991). Later “Lean” was defined by G. Howell (2001) as “Give customers what they want, deliver it instantly with no waste”.

Manufacturing companies have been faced with increasing amounts of pressure from customers and competitors in the past couple of decades. Customers have higher expectations from their purchases, and manufacturers can meet these expectations by increasing a product’s quality, reducing delivery time, and minimising product costs – or a combination of the three (George, 2002). This has forced the manufacturing industry to implement new production strategies to enhance their competitiveness in the global market place (Chena, 2010).

More than 20 years foreign scientists are discusing about lean manufacturing, lean principles implementation, and tools and techniques. Results of its retrospective analysis draw attention to such names as: J. P. Womack (1991, 1996), M. Imai (1997), G. Howell (2001), M. George (2002), P. Hines et al. (2004), Z. Radnor and R. Boaden (2008), S. P. Vendan and K. Sakthidhasan (2010), J. C. Chena et al. (2010). The main barriers to lean implementation have been researched by: N. Bhatia and J. Drew (2007), Z. Radnor and P. Walley (2008), L. Brandão de Souza (2009), H. M. Alinaitwe (2009), L. Brandão de Souza and M. Pidd (2011), R. Čiarnienė and M. Vienažindienė (2012), M. F. Bollbach (2012) and the others.

Though lean manufacturing has been widely recognised for its effectiveness in continuously improving productivity, product quality, and on-time delivery to cus-tomers; although a lot of companies started implementing lean concept, according to

42

S. Bhasin and P. Burcher (2006), only 10 percent or less of the companies succeed in implementing lean manufacturing practices.

Despite significant studies and works on Lean manufacturing, this field has struggled with a lack of clarity about why Lean implementation is not so successful and what main barriers it faces with.

The problem is what are the main challenges and barriers for lean manufactur-ing implementation and what measures could be taken to facilitate it.

The purpose of this paper is to identify the main challenges and barriers to Lean implementation.

Research methodology. The analysis of scientific literature enabled to dis-close the essence and importance of Lean concept. Synthesis of scientific literature allowed finding out the core principles of Lean manufacturing. Scientific literature was systemized and summarized by applying the logical, comparative and graphic representation. On the base of conducted analysis and synthesis, two groups — people related barriers and organizational barriers — were identified and reccomendations how to overcome them presented.

The results of this research can be useful for scientists analizing this topic from theoretical and empirical perspective, and for practicians implementing lean concept in business.

The Essence of Lean Concept

Lean manufacturing was first implemented by Toyota Corporation in response to the mass-production model. When engineers at Toyota researched mass-production systems, they discovered that their mass-production model, which eliminated changeover time by using one machine for each part, was not optimally efficient (Toyota Production System).

They discovered that machines downstream were sitting idle until the specific part the machine made was required for production. These idle machines contributed to waste in the process. Therefore, the engineers from Toyota created a lean manufac-turing system. This system focused on the continuous identification and elimination of waste. As a result, the Toyota Production System (TPS) used fewer resources than mass production. Organisations have found that, by identifying and removing waste, as well as implementing key lean tools, they can continuously improve their produc-tivity, increase quality, and become more cost effective (Imai, 1997).

Long production runs, big backlogs and long lead times are fast becoming op-erating styles of the past. Flexibility and quick response must become the norm. The driving force behind this need is customers who increasingly expect short lead times for products configured exactly as specified and delivered on time, every time. The trend of quick-response, no – excuses delivery has put many manufacturers in the un-comfortable position of having to conform or lose business to a competitor who has developed short cycle time capabilities. To meet competitive requirements and reduce costs, many manufacturers are turning to lean manufacturing techniques to drastically cut cycle time and increase their competitive edge (Vendan, 2010).

43

Lean production can be described at different levels of abstraction: it can be defined as a philosophy, as a set of principles and as bundles of practices (see fig-ure 1). For instance, Womack et al. (1996) define Lean production as a business and production philosophy that shortens the time between order placement and product delivery by eliminating waste from a product’s value – stream.

Figure 1. Different levels of Lean concept

There are many views of what constitutes Lean thinking. Although most peo-

ple recognize its roots in the Toyota production system, there has been considerable development of the concept over time, with J. P. Womack and D. T. Jones (1996) re-garded by most as the originators of the term. According to J. P. Womack (2002), the five core principles of Lean, based on an underlying assumption that organizations are made up of processes, are:

specify the value desired by the customer; identify the value stream for each product providing that value and challenge

all of the wasted steps; make the product flow continuously; introduce pull between all steps where continuous flow is impossible; manage towards perfection so that the number of steps and the amount of

time and information needed to serve the customer continually falls (see figure 2). 1.

Figure 2. The five core principles of Lean

LEAN

44

Subsequent development of the approach (Hines, 2004) differentiates between Lean at a strategic level focusing on the principles, and at an operational level focus-ing on the tools and techniques (Radnor, 2008).

Challenges and Barriers in Lean Implementation

There are some challenges which still face the implementation of Lean and which to date still have not been fully addressed. Z. Radnor et al. (2006) depict the following three issues that organizations face with:

the people issue — understanding the effect and gaining ‘buy-in’ of the indi-vidual particularly when there is a dilemma that ‘persuading people to embark on the lean journey, where the last stop may be their own removal or reassignment isn’t easy’;

the process issue — understanding which processes are applicable for lean tools and techniques;

the sustainability issue — how to ensure that lean becomes more than another set of tools but becomes an inherent way of working.

Slightly different classification presents M. F. Bollbach (2012); he discloses the social and the technical barriers to Lean implementation: high employee turnover, weak supplier performance, market conditions, lack of Lean knowledge, intercultural communication, and work styles.

Summarizing N. Bhatia and J. Drew (2007), Z. Radnor and R. Boaden (2008), Z. Radnor and P. Walley (2008), L. Brandão de Souza (2009), H. M. Alinaitwe (2009), L. Brandão de Souza and M. Pidd (2011), R. Čiarnienė and M. Vienažindienė (2012) and M. F. Bollbach (2012), authors of this paper maintain that classification of barriers into social and technical is more acceptable. But technical barriers mostly depend on the organization. Thus, authors highlight two types of barriers: people re-lated barriers and organizational barriers. The list of main barriers to successful Lean implementation is presented in table.

Presented classification of barriers to Lean implementation is very overall. Barriers can differ depending on the sector of economy and specific company. It can be said that every case of lean concept implementation is more or less unic. And companies face with some variety of barriers. According to the authors’ of this paper possition, some general recommendations could be suggested.

Firstly, one of the major mistakes and reasons of unsuccessful implementing of lean concept is focusing on tools and techniques instead of sufficient consideration to personally related issues. It is very important to ensure eficient trust, human motiva-tion and commitment at the organization among all the levels of employees.

45

Table. The main barriers of Lean implementation Type of Barriers Evidence

People related

Resistance to change

Implementing lean production often demands a sig-nificant change in an organization's attitude, which can be very challenging if an organization is not well slated to deal with the changes.

Perception and lack of knowledge

Lack of understanding of lean knowledge, principles and techniques among managers and employees.

Identity of improvement team members

Often made up of those willing to get involved, ra-ther than those who should do so.

Poor communication The over-use of jargon and the lack of a clear mes-sage to staff.

Organizational

Compartmentalization The fragmentation into functional and professional silos imposes a major and functional barrier to the flow of customers, goods and information.

Hierarchy and Cultural issues

Based on the hierarchy of staff and the way man-agement roles are allocated, it typically become a barrier for any improvement but this is care and also frequent roles especially important when lean is in-troduced.

High Cost of Implemen-tation and lack of re-sources

Implementing lean often means completely disman-tling previous physical plant setups and systems. The purchase of efficient machinery and training employees can add considerably to companies’ pay-roll expenses.

Weak link between im-provement programmes and strategy

Lean improvement programs are not incorporated into company‘s strategy.

Data collection and per-formance measurement

It is necessary to show progress and to assess the ef-fectiveness of the different changes, tools and tech-niques that are implemented.

Secondly, despite the fact that some authors describe lean in different levels of

abstraction – philosophy, set of principles and bundles of practices – there should be very close interaction between them. Lean as a philosophy must be clearly under-stood and rated at the top managerial level, maintained through the main principles and implemented using different tools and techniques.

Thirdly, one more recommendation is that lean improvement programs have to be incorporated into the company‘s strategy.

Conclusions

1. Summarizing scientific literature, Lean manufacturing can be described at

different levels of abstraction: it can be defined as a philosophy, as a set of principles and as bundles of practices.

2. According to the conducted analysis the following five core principles of Lean can be identified:

specific value to the customer; value stream mapping wastes elimination;

46

continuous improvement; continuous flow; and pull driven systems.

3. The analysis of scientific literature revealed that various authors emphasize slightly different barriers and challenges to lean manufacturing implementation. Part of them depict social and the technical barriers, while the others highlight barriers re-lated with people issue, process issue, and sustainability issue.

4. Authors of this paper suggest classification of barriers into two groups: people related barriers and organizational barriers.

5. General recommendations to facilitate lean manufacturing implementation process could be suggested: focusing on people and personally related issues; close interaction between lean as a philosophy, set of principles and bundles of practices; incorporation of lean improvement programs into the overall company‘s strategy.

References

1. Alinaitwe, H. M. (2009). Prioritising Lean Construction Barriers in Uganda's Construc-

tion Industry // Journal of Construction in Developing Countries. Vol. 14, No. 1. 2. Bhasin, S., Burcher, P. (2006). Lean Viewed as a Philosophy // Journal of Manufacturing

Technology Management. No. 17 (1). 3. Bhatia, N., Drew, J. (2007). Applying Lean production to the public sector // McKinsey

Quarterly. No. 3. 4. Bollbach, M. F. (2012). Country – specific barriers to implementing Lean production sys-

tems in China. – http://hdl.handle.net/2134/10094 [2013 01 20]. 5. Brandão de Souza, L. (2009). Trends and approaches in lean health care // Leadership in

Health Services. No. 22 (2). 6. Brandão de Souza, L., Pidd, M. (2011). Exploring the barriers to lean health care imple-

mentation // Public Money & Management. No. 31 (1). 7. Chena, J. C., Lib, Y., Shadyc, B. D. (2010). From value stream mapping toward a

lean/sigma continuous improvement process: an industrial case study // International Journal of Production Research. Vol. 48, No. 4.

8. Čiarnienė, R., Vienažindienė, M. (2012). Lean manufacturing: theory and practice // Eco-nomics and management. No. 17 (2).

9. George, M. (2002). Lean Six Sigma: Combining Six Sigma quality with Lean speed. – New York: McGraw-Hill.

10. Hines, P., Holweg, M., Rich, N. (2004). Learning to evolve: a review of contemporary Lean thinking // International Journal of Operations and Production Management. No. 10 (24).

11. Howell, G. (2001). Introducing Lean Construction: Reforming Project Management. Report Presented to the Construction User Round Table (CURT). – Lean Construction Institute.

12. Imai, M. (1997). Gemba Kaizen: A common sense, low – cost approach to manage-ment. – New York: McGraw-Hill.

13. Radnor, Z., Boaden, R. (2008). Editorial: Lean in Public Services – Panacea or Para-dox? // Public Money & Management. No. 1 (28).

14. Radnor, Z., Walley, P., Stephens, A., Bucci, G. (2006). Evaluation of the Lean Ap-proach to Business Management and its Use in the Public Sector. – Edinburgh: The Scottish Gov-ernment.

15. Radnor, Z., Walley, P. (2008): Learning to Walk Before We Try to Run: Adapting Lean for the Public Sector // Public Money & Management. No. 28 (1).

47

16. Vendan, S. P., Sakthidhasan, K. (2010). Reduction of Wastages in Motor Manufactur-ing Industry // Jordan Journal of Mechanical and Industrial Engineering. Vol. 4. No. 5.

17. Womack, J. P. (2002). Lean Thinking: Where Have We Been and Where Are We Go-ing? // Forming & Fabricating. Lean Manufacturing Special Insert.

18. Womack, J. P., Jones, D. T. (1996). Lean Thinking: Banish Waste and Create Wealth in your Corporation. – New York: Simon & Schuster.

19. Womack, J. P., Jones, D. T., Roos, D. (1991). The Machine that Changed the World: The Story of Lean Production. – New York: Harper Collins.

PAGRINDINIAI TAUPIOS GAMYBOS DIEGIMO IŠŠŪKIAI IR BARJERAI

Ramunė Čiarnienė, Milita Vienažindienė

Kauno Technologijos Universitetas

Santrauka

Taupi gamyba (angl. Lean) ar taupi įmonė yra taupios vadybos filosofija ir praktika, užtikri-nanti produktų gamybą ir paslaugų teikimą minimaliomis sąnaudomis, nuostolių mažinimą, lanks-tumą bei nuolatinį tobulėjimą. Tai didesnė vertė vartotojui, naudojant mažiau resursų ir taip įgyjant didesnį konkurencinį pranašumą. „Lean“ gali būti traktuojama šiais abstrakcijos lygiais: kaip filoso-fija, kaip principų rinkinys ir praktikų bei įrankių visuma. Straipsnio tikslas – išanalizavus mokslinę literatūrą, identifikuoti pagrindinius iššūkius ir kliūtis diegiant „Lean“ koncepciją. Tyrimo metodo-logija paremta mokslinės literatūros lyginamąja analize ir sinteze bei grafiniu vaizdavimu. Remian-tis atlikta analize straipsnio autoriai pateikia pagrindinius „Lean“ koncepcijos įgyvendinimo prakti-koje barjerus ir rekomendacijas kaip sumažinti jų neigiamą poveikį.

Raktiniai žodžiai: barjerai, diegimas, principai, taupi gamyba.

JEL kodai: M11, L23, M54.

48



MĖSOS VARTOJIMO POKYČIŲ IR JIEMS ĮTAKOS TURINČIŲ VEIKSNIŲ

VERTINIMAS

Ovidija Eičaitė, Albertas Gapšys


Viena iš maisto vartojimo krypčių, pastebimų per pastaruosius dešimtmečius daugelyje ša-

lių, tarp jų ir Lietuvoje, – poslinkis link didesnio mėsos vartojimo. Mėsos vartojimo augimas daro neigiamą poveikį aplinkai ir yra nepalankus žmonių sveikatai. Siekiant pakeisti mėsos vartojimą, būtina analizuoti mėsos ir atskirų jos rūšių vartojimo pokyčius ir nustatyti svarbiausius jiems įtakos turinčius veiksnius. Tyrimo tikslas – išanalizavus mėsos vartojimo pokyčius ir nustačius juos sąly-gojančius veiksnius, įvertinti mėsos vartojimo ir pagrindinių ekonominių, socialinių ir demografinių veiksnių priklausomybę Lietuvoje. Straipsnyje pateikta mokslinių tyrimų, kuriuose nagrinėjami mė-sos vartojimo pokyčiai įvairiose šalyse ir nustatomi jiems įtaką darantys veiksniai, analizė. Išnagri-nėti mėsos vartojimo pokyčiai Lietuvoje 1994–2011 m. ir nustatytos juos nulėmusios pagrindinės priežastys. Įvertintas ryšių tarp mėsos vartojimo ir pagrindinių ekonominių, socialinių ir demografi-nių veiksnių stiprumas Lietuvoje 1994–2010 m. laikotarpiu. Tyrime nustatyta, kad disponuojamos pajamos, medianinis amžius, nutukimo lygis, urbanizacijos lygis ir mėsos kainų indeksas yra reikš-mingi veiksniai, pasižymi stipriu arba vidutinio stiprumo ryšiu su mėsos vartojimu Lietuvoje. Stip-riausias teigiamas ryšys nustatytas tarp mėsos vartojimo ir disponuojamų pajamų.

Raktiniai žodžiai: jautiena, kiauliena, mėsa, paukštiena, vartojimas.

JEL kodas – Q110.

Įvadas

Per pastaruosius dešimtmečius maisto vartojimo modeliuose stebimi žymūs pa-

sikeitimai. Viena iš ryškiausių krypčių – didėjantis mėsos ir jos produktų vartojimas. Jungtinių Tautų Maisto ir žemės ūkio organizacijos (MŽŪO) statistikos tarnybos (FAOSTAT) duomenimis, 2009 m., palyginti su 1994 m., pasaulyje mėsos suvartoji-mas vienam gyventojui išaugo nuo 35,2 iki 41,9 kg, arba 19 proc. Per šį laikotarpį jis padidėjo daugelyje Europos šalių, tarp jų ir Lietuvoje. Mėsos suvartojimo padidėji-mas Lietuvoje buvo didžiausias tarp visų šiuo metu ES-27 priklausančių šalių.

Neigiamas mėsos, ypač raudonosios, vartojimo augimo poveikis aplinkai yra pripažintas (FAO, 2006). Per didelis mėsos vartojimas yra nepalankus ir žmonių sveikatai (Walker, 2005), todėl mėsos vartojimo mažinimas yra viena iš maisto dar-naus vartojimo krypčių (Kjærnes, 2010; Lefin, 2009), o mėsos ir atskirų jos rūšių var-tojimo kitimas – vienas iš pažangos, siekiant maisto darnaus vartojimo, rodiklių (OECD, 2001; ETC/SCP, 2010).

Daugelyje šalių gyventojų suvartojamas mėsos ir jos produktų kiekis yra žymiai didesnis už rekomenduojamą mitybos specialistų. Mokslininkai rekomenduoja, kad mėsos suvartojimas vienam gyventojui per dieną šalyse, kur gaunamos didelės paja-mos (šiuo metu sudarantis 225 g), turėtų sumažėti, o šalyse, kur vyrauja mažos paja-mos (50 g), – padidėti iki 90 g (tai sudarytų apie 33 kg per metus) (McMichael, 2007). Vartotojai turėtų būti skatinami vietoj jautienos ar kiaulienos rinktis paukštieną.

49

Siekiant pakeisti mėsos vartojimą, būtina analizuoti mėsos ir atskirų jos rūšių vartojimo pokyčius ir nustatyti svarbiausius jiems įtakos turinčius veiksnius.

Tyrimo tikslas. Išanalizavus mėsos vartojimo pokyčius ir nustačius jiems įta-kos turinčius veiksnius, įvertinti mėsos vartojimo ir pagrindinių ekonominių, sociali-nių ir demografinių veiksnių priklausomybę Lietuvoje.

Tyrimas sudarytas iš 3 pagrindinių dalių. Pirmojoje pateikta mokslinių tyrimų, kuriuose nagrinėjami mėsos vartojimo pokyčiai įvairiose šalyse ir nustatomi juos są-lygojantys veiksniai, analizė. Antrojoje – išnagrinėti mėsos vartojimo pokyčiai Lietu-voje 1994–2011 m. ir nustatytos juos nulėmusios pagrindinės priežastys, o trečiojo-je – įvertintas ryšių tarp mėsos vartojimo ir pagrindinių ekonominių, socialinių ir de-mografinių veiksnių stiprumas Lietuvoje per 1994–2010 m. laikotarpį.

Tyrimo metodika. Vadovaujantis mokslinių tyrimų, kuriuose nagrinėjami mė-sos vartojimo pokyčiai įvairiose šalyse ir nustatomi šiems pokyčiams įtaką darantys veiksniai, rezultatais, atlikta vykdytų tyrimų ir mokslinės literatūros analizė. Nagrinė-jant mėsos vartojimo pokyčius Lietuvoje 1994–2011 m. ir nustatant juos nulėmusias pagrindines priežastis, taikyta Lietuvos statistikos departamento ir FAOSTAT statis-tinių duomenų analizė ir sisteminimas. Siekiant įvertinti ryšių tarp mėsos vartojimo ir pagrindinių ekonominių, socialinių ir demografinių veiksnių stiprumą Lietuvoje 1994–2010 m., naudota statistinė koreliacinė analizė. Visų veiksnių reikšmės nustaty-tos vadovaujantis Europos Sąjungos statistikos tarnybos (EUROSTAT), Pasaulio banko, Lietuvos statistikos departamento duomenų bazių informacija ir Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Suaugusių Lietuvos žmonių gyvensenos tyrimo (2010 m.) duomenimis.

Tyrimo rezultatai

Tyrimai, kuriuose nagrinėjami mėsos vartojimo pokyčiai ir nustatomi

jiems įtakos turintys veiksniai. Pagal ekonomikos teoriją, pagrindiniai veiksniai, tu-rintys įtakos maisto produktų vartojimui, yra pajamos ir kainos. Augant pajamoms, daugiau pinigų bus išleidžiama maisto produktų pirkimui. Kylant tam tikro maisto produkto kainai, kitiems veiksniams nekintant, šio produkto vartojimas greičiausiai sumažės. Tyrimuose, kuriuose nagrinėjami mėsos vartojimo pokyčiai ir nustatomi šiems pokyčiams įtaką darantys veiksniai, pajamos ir kainos analizuojamos kaip pa-grindiniai veiksniai, nulemiantys mėsos paklausą. Nors šie veiksniai yra labai svar-būs, tačiau tik pagal juos vertinti mėsos paklausą nėra tikslu. Taigi mėsos vartojimą sąlygojančių veiksnių visuma papildoma socialiniais-ekonominiais ir demografiniais veiksniais (pvz., amžius, lytis, išsimokslinimas, socialinis sluoksnis ir kt.). Įvertinti visų paminėtų veiksnių įtaką mėsos vartojimui yra neįmanoma, todėl tyrimuose pasi-rinkti tik tam tikri ir vertinama jų įtaka mėsos arba atskirų jos rūšių vartojimui. Labai svarbūs yra ir vartotojų mėsos pirkimo elgsenai įtakos turintys veiksniai (pvz., skonis, kokybė, saugumas, patogumas, poveikis sveikatai, aplinkai, gyvūnų gerovė ir kt.).

Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) tyrime „Namų ūkių vartojimas: tendencijos, poveikis aplinkai ir politiniai sprendimai“ (OECD, 2001) nagrinėjamos maisto vartojimo struktūros Austrijoje, Lenkijoje, Švedijoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV) 1970–1998 m., apibrėžiami šioms struktūroms

50

įtakos turintys ekonominiai, demografiniai, socialiniai ir kultūriniai veiksniai. Mėsos vartojimas vienam gyventojui per metus didėjo visose šalyse, išskyrus Lenkiją, kurio-je dėl subsidijų vartotojams panaikinimo ir reformos gamybos sektoriuje XX a. 9 de-šimtmečio pabaigoje pasikeitė mėsos gamyba ir pakilo mažmeninės kainos. Jautienos vartojimas mažėjo, o kiaulienos ir paukštienos – išaugo. Vartotojų susirūpinimas sveikata ir mityba bei paklausa patogumui buvo svarbiausi veiksniai, skatinę paukš-tienos, o taip pat įvairių rūšių mėsos skerdienos dalių, iš kurių paruošti patiekalus už-trunka mažiau laiko, paklausą.

M. M. Haley (2001) analizavo mėsos vartojimo pokyčius JAV 1970–2000 m., kur mėsos vartojimas vienam gyventojui per metus JAV didėjo. Jautienos vartojimas mažėjo, o paukštienos – didėjo. Pagrindiniai veiksniai, nulėmę šiuos pokyčius – kai-nos (paukštienos kainos žemesnės), pasikeitę vartotojų prioritetai (paukštienos varto-jimas palankesnis sveikatai) ir galimybės turėti daugiau laisvo laiko (paukštiena grei-čiau paruošiama).

M. H. Gossard ir R. York (2003) atliko tyrimą, kuriame, pasinaudodami duo-menimis apie 1994–1996 m. gyventojų suvartotus maisto produktus JAV, nustatė, kad: vyrai, palyginti su moterimis, daugiau suvartoja mėsos, ypač jautienos; labiau iš-silavinę, vyresni ir aukštesnio socialinio statuso gyventojai mėsos valgo mažiau; pa-jamos neturi įtakos mėsos suvartojimui, išskyrus jautieną (kuo pajamos didesnės, tuo daugiau jos suvartojama).

M. McCarthy ir kt. (2003) tyrė kiaulienos ir paukštienos vartojimui įtakos tu-rinčius veiksnius Airijoje. Per 1980–2000 m. laikotarpį paukštienos vartojimas šalyje padidėjo 2 kartus iki 30 kg vienam gyventojui. Šį augimą galėjo nulemti vartotojų suvokimas, kad paukštiena yra tinkamesnė ir palankesnė sveikatai mėsos rūšis nei raudonoji mėsa, o taip pat mažos šios rūšies mėsos mažmeninės kainos ir greitas pa-ruošimas. Kiauliena išliko labiausiai vartojama mėsos rūšis Airijoje – jos vartojimas sudarė apie 38 kg vienam gyventojui per metus. Vartotojų apklausos rezultatai paro-dė, kad, lyginant paukštieną ir kiaulieną, vartotojų nuomone, paukštiena yra skanes-nė, tinkamesnė ir palankesnė sveikatai bei pigesnė, o kiauliena – saugesnė. Vartotojų požiūriai į paukštieną ir kiaulieną turėjo įtakos ketinimui vartoti šių rūšių mėsą. Paukštienos atveju svarbiausi vartotojų požiūrio veiksniai – poveikis sveikatai, val-gymo malonumas, saugumas ir kaina, mažiau svarbūs – poveikis aplinkai ir gyvūnų gerovė. Kiaulienos atveju svarbiausi vartotojų požiūrio veiksniai – poveikis sveikatai, valgymo malonumas, saugumas ir gyvūnų gerovė, mažiau svarbūs – poveikis aplin-kai ir kaina.

L. Kubíčková ir V. Šerhantová (2005) analizavo mėsos ir jos produktų varto-jimo pokyčius Čekijoje 1989–2003 m. Per šį laikotarpį mėsos ir jos produktų varto-jimas šioje šalyje ženkliai pasikeitė. Tam įtakos turėjo kainos ir veiksniai, nesusiję su kainomis. Antrinių duomenų analizė parodė, kad jautienos vartojimas mažėjo, o paukštienos – didėjo. Pagrindinis veiksnys, nulėmęs šiuos pokyčius – vartotojų gyve-nimo būdo pasikeitimas, siekiant sveikiau maitintis. Apibendrinus vartotojų apklau-sos rezultatus patvirtinta, kad mėsos vartojimo pokyčius nulėmė vartotojų polinkis į sveiką gyvenimo būdą.

Europos teminio centro darnaus vartojimo ir gamybos klausimais (ETC/SCP) tyrime „Pažanga, siekiant darnaus vartojimo ir gamybos Europoje“ (ETC/SCP,

51

2011), kaip vienas iš darnaus maisto vartojimo rodiklių, analizuojamas atskirų mėsos rūšių vartojimo vienam gyventojui per metus kitimas senosiose ES-15 šalyse 1992–2009 m. ir naujosiose ES-12 šalyse 2003–2009 m. Per 1992–2009 m. laikotarpį ES-15 šalyse mėsos vartojimas vienam gyventojui per metus išliko santykinai stabilus. Paskutiniaisiais metais nežymiai išaugo paukštienos ir jautienos vartojimas. Mėsos paklausa išliko santykinai stabili, nežiūrint į tai, kad pajamos per šį laikotarpį nuolat augo, t. y. mėsos vartojimas nepriklausė nuo ekonominio augimo. 2009 m., palyginti su 2003 m., ES-12 šalyse jautienos vartojimas (2003 m. sudaręs mažiau kaip pusę ES-15 šalių suvartojimo, t. y. 9 kg), dar sumažėjo 50 proc. ES-12 šalių gyventojai per metus vidutiniškai suvalgė tik vieną ketvirtadalį jautienos kiekio, kurį suvalgė ES-15 šalių gyventojai. Ši kryptis greičiausiai buvo susijusi ne su didesniu sąmoningumu dėl raudonosios mėsos vartojimo neigiamo poveikio sveikatai arba aplinkai, o su aukštomis jautienos kainomis. Kiaulienos ir paukštienos vartojimas ES-12 šalyse išli-ko stabilus ir buvo beveik to paties lygio, kaip ir ES-15 šalyse.

Mėsos vartojimo pokyčiai Lietuvoje. Per 1994–2011 m. laikotarpį Lietuvoje mėsos ir atskirų jos rūšių vartojimas vienam gyventojui per metus pasikeitė (pav.).

Pav. Mėsos ir atskirų jos rūšių vartojimas vienam gyventojui per metus Lietuvoje

1994–2011 m., kg (FAOSTAT, Lietuvos Statistikos departamentas) Pagrindiniai pokyčiai ir juos nulėmusios priežastys: per 1994–1997 m. laikotarpį mėsos vartojimas vienam gyventojui per metus

sumažėjo nežymiai nuo – 53,5 iki 51 kg, arba 5 proc. Šiuo laikotarpiu, mėsos sekto-riui persiorientuojant prie rinkos ekonomikos sąlygų, pasiūla mažėjo labiau nei pa-klausa. Dėl išaugusių kainų mėsos ir jos produktų pirkimas mažėjo. 1998–1999 m., augant gyventojų pajamoms, mėsos vartojimas pradėjo didėti. 2000–2001 m., mažė-jus gyventojų pajamoms (Rusijos krizės pasekmės), mėsos vartojimas taip pat mažė-jo. 2002–2007 m. Lietuvos ekonomika sparčiai augo. Didėjant gyventojų pajamoms, be to, sumažėjus kainoms dėl lengvatinio pridėtinės vertės mokesčio tarifo (5 proc.) taikymo šviežiai ir atšaldytai mėsai nuo 2003 m., kuris galiojo iki 2009 m., mėsos vartojimas didėjo ir 2008 m. pasiekė didžiausią reikšmę – 81 kg vienam gyventojui. 2008 m., prasidėjus pasaulinei ekonominei krizei ir sumažėjus gyventojų pajamoms,

52

mėsos vartojimas nukrito. 2009 m., palyginti su 2008 m., mėsos vartojimas sumažėjo 13 proc., 2010 m., palyginti su 2009 m. – 3 proc., 2011 m., palyginti su 2010 m – 1 proc. 2011 m. Lietuvoje vienas gyventojas per metus vidutiniškai suvalgė 69 kg mėsos;

daugiausiai Lietuvoje suvartojama kiaulienos, paukštienos ir jautienos. Per 1994–2011 m. laikotarpį jautienos vartojimas vienam gyventojui per metus sumažėjo nuo 25,4 iki 4 kg, arba 6,4 karto, o kiaulienos – padidėjo nuo 21,3 iki 42 kg, arba be-veik 2 kartus, paukštienos – nuo 6,3 iki 21 kg, arba 3,4 karto. Jei 1994 m. mėsos var-tojimo struktūroje jautiena sudarė 47 proc., kiauliena – 40 proc., paukštiena – 12 proc., tai 2011 m. – atitinkamai 6, 61 ir 30 proc. Lietuvos gyventojai jautienos var-tojimą pakeitė į kiaulienos ir paukštienos vartojimą. Pagrindinė priežastis, nulėmusi šį vartojimo pasikeitimą – atskirų mėsos rūšių kainos. Jautienos kainos, palyginti su kiaulienos ir paukštienos kainomis, buvo žymiai aukštesnės. Paukštienos vartojimo augimą, ypač per pastarąjį dešimtmetį, galėjo nulemti ir pasikeitę vartotojų mitybos prioritetai, susiję su susirūpinimu sveikata.

Analizuojant mėsos ir atskirų jos rūšių vartojimą Lietuvoje per 1994–2011 m. laikotarpį, žymiausi pokyčiai nustatyti 1994–2009 m. Paskutiniaisiais metais mėsos ir atskirų jos rūšių vartojimas išliko santykinai stabilus. Vertinant mėsos vartojimo po-kyčius maisto darnaus vartojimo požiūriu, teigiama kryptis yra ta, kad šalies gyvento-jai mažiau valgė jautienos ir daugiau paukštienos. Neigiama kryptis – palyginti dide-lis bendras mėsos, ypač kiaulienos, vartojimas. Šią neigiamą kryptį patvirtino ir Na-cionalinės sveikatos taryba, kuri savo 2011 m. pranešime „Lietuvos sveikatos pro-grama: rezultatai ir išvados“ (Lietuvos ..., 2011) pažymėjo, kad nuo 1997 m. kas pen-keri metai vykdomų Lietuvos gyventojų faktiškos mitybos bei mitybos ir gyvensenos įpročių tyrimų duomenimis (1997, 2002, 2007 m.), šalies gyventojai per daug vartojo mėsos ir jos produktų, ir ši tendencija išliko per visą 1997–2007 m. laikotarpį.

Mėsos vartojimo ir pagrindinių ekonominių, socialinių ir demografinių

veiksnių priklausomybės vertinimas Lietuvoje. Siekiant įvertinti mėsos vartojimo ir jam įtakos turinčių kai kurių veiksnių priklausomybę, tyrime analizuojami šie eko-nominiai, socialiniai ir demografiniai veiksniai: 1) disponuojamos pajamos vienam gyventojui per metus, Lt); 2) mėsos kainų indeksas; 3) medianinis amžius (tai į dvi skaičiumi vienodas jaunesnių ir vyresnių gyventojų grupes visuomenę skirianti am-žiaus riba; kuo šis rodiklis didesnis, tuo visuomenė senesnė); 4) gyventojų skaičiaus pokytis, proc.; 5) urbanizacijos lygis, proc.; 6) su gyventojų sveikata susijęs rodiklis – kūno masės indeksas (šiame tyrime naudojamas rodiklis – gyventojų, kurių kūno ma-sės indeksas viršija 30 (šie žmonės laikomi nutukusiais), skaičius, palyginti su visų šalies gyventojų skaičiumi, proc.).

Per 1994–2010 m. laikotarpį Lietuvoje disponuojamos pajamos ir mėsos kainų indeksas padidėjo. Medianinis amžius kiekvienais metais didėjo, o gyventojų skai-čius – mažėjo. Urbanizacijos lygis keitėsi labai nežymiai: 1994–2006 m. mažėjo, o nuo 2007 m. pradėjo augti. Per minimą laikotarpį nutukusių vyrų ir moterų dalis pa-didėjo.

Ryšių stiprumas vertinamas, atliekant koreliacinę analizę. Koreliacijos koefi-cientų reikšmingumas tikrinamas, apskaičiuojant Stjudento kriterijaus (t) reikšmes.

53

Apskaičiuota t reikšmė turi būti didesnė už t lentelinę reikšmę, t. y. ǀtapskaičiuotasǀ > tribinis, kai tribinis = 2,131). Atliktos koreliacinės analizės ir reikšmingumo įvertinimo rezulta-tai pateikti 1 lentelėje.

Lentelė. Ryšių tarp mėsos vartojimo ir pagrindinių ekonominių, socialinių ir demografinių veiksnių stiprumo įvertinimas

Mėsos vartojimui įtakos turintys veiksniai Koreliacijos koeficientai Stjudento kriterijaus reikšmė

(tapskaičiuotas) Disponuojamos pajamos 0,883 7,282 Mėsos kainų indeksas 0,497 2,218 Medianinis amžius 0,810 5,357 Gyventojų skaičiaus pokytis –0,038 –0,147 Urbanizacijos lygis –0,603 –2,924 Nutukimo lygis 0,720 4,024

Mėsos vartojimas tiesiogine priklausomybe yra susijęs su disponuojamomis pa-

jamomis, mėsos kainų indeksu, medianiniu amžiumi ir nutukimo lygiu, atvirkštine pri-klausomybe – su urbanizacijos lygiu. Stipri koreliacija nustatyta tarp mėsos vartojimo ir disponuojamų pajamų (r = 0,883), o taip pat tarp mėsos vartojimo ir medianinio am-žiaus (r = 0,810). Augant gyventojų pajamoms ir senstant visuomenei, mėsos vartoji-mas didėjo. Palyginti stiprios koreliacijos tarp mėsos vartojimo ir nutukimo lygio (r = 0,720) nustatymas nereiškia, kad mėsos vartojimas sukelia nutukimą, tačiau riebių mėsos produktų vartojimas yra susijęs su kūno masės indekso didėjimu. Vidutinio stip-rumo koreliacija nustatyta tarp mėsos vartojimo ir urbanizacijos lygio (r = –0,603), o taip pat tarp mėsos vartojimo ir mėsos kainų indekso (r = 0,497). Atvirkštinės pri-klausomybės tarp mėsos vartojimo ir urbanizacijos lygio nustatymas rodo, kad gauses-nis mėsos vartojimas nebuvo susijęs su urbanizacijos lygio augimu. Suaugusių Lietuvos gyventojų faktiškos mitybos bei mitybos ir gyvensenos įpročių tyrimo (Suaugusių ..., 2007) duomenimis, kaimo gyventojai, palyginti su miesto gyventojais, vartojo mėsos daugiau. Visi šie veiksniai – disponuojamos pajamos, medianinis amžius, nutukimo ly-gis, urbanizacijos lygis ir mėsos kainų indeksas – yra reikšmingi, nes ǀtapskaičiuotasǀ > tribinis. Tarp mėsos vartojimo ir gyventojų skaičiaus pokyčio koreliacijos praktiškai nėra (r = –0,038), ir šis veiksnys nėra reikšmingas, nes ǀtapskaičiuotasǀ < tribinis. Gyventojų skai-čiaus mažėjimas neturėjo įtakos mėsos vartojimui.

Tyrime mėsos vartojimo ir ekonominių, socialinių ir demografinių veiksnių priklausomybė Lietuvoje vertinama, analizuojant antrinius duomenis. Šių duomenų nepakanka, siekiant įvertinti kitus mėsos ir ypač atskirų jos rūšių vartojimui įtakos tu-rinčius veiksnius. Todėl, atliekant tyrimus ateityje, tikslinga analizuoti pirminius duomenis. Svarbu yra nustatyti, kokią įtaką mėsos ir atskirų jos rūšių vartojimui turi šalies gyventojų išsimokslinimas, socialinis sluoksnis, amžiaus grupės. Šių tyrimų re-zultatai parodytų, kurios gyventojų grupės vartoja daugiausiai tam tikros rūšies mėsos ir kurios – mažiausiai. Svarbu yra nustatyti ir vartotojų mėsos pirkimo elgsenai įtakos turinčius veiksnius. Nustačius šiuos veiksnius ir darant poveikį jiems, gyventojai gali pakeisti mėsos vartojimą.

54

Išvados

1. Viena iš maisto vartojimo krypčių, pastebimų per pastaruosius dešimtmečius daugelyje šalių, tarp jų ir Lietuvoje, yra poslinkis link didesnio mėsos vartojimo. Maisto darnaus vartojimo požiūriu per didelis mėsos, ypač raudonosios, vartojimas yra vertinamas nepalankiai. Todėl mėsos ir atskirų jos rūšių vartojimo kitimas yra vienas iš pažangos, siekiant maisto darnaus vartojimo, rodiklių.

2. Tyrimų, kuriuose nagrinėjami mėsos vartojimo pokyčiai ir nustatomi jiems įtakos turintys veiksniai įvairiose šalyse, analizė parodė, kad daugeliu atveju vartotojai jautienos vartojimą pakeitė į paukštienos vartojimą. Šiam pasikeitimui įtakos turėjo kainų skirtumai (paukštienos kainos žemesnės), paklausa patogumui (paukštiena grei-čiau paruošiama) ir vartotojų susirūpinimas sveikata (paukštiena palankesnė sveikatai).

3. Nagrinėjant mėsos vartojimo pokyčius Lietuvoje 1994–2011 m., nustatyta, kad labiausiai mėsos vartojimas padidėjo per 2001–2008 m. laikotarpį, t.y. išaugo nuo 44 iki 81 kg vienam gyventojui per metus. Paskutiniaisiais metais mėsos vartoji-mas išliko santykinai stabilus ir sudarė apie 70 kg. Vertinant mėsos vartojimo poky-čius maisto darnaus vartojimo požiūriu, teigiama kryptis yra ta, kad šalies gyventojai mažiau valgė jautienos ir daugiau paukštienos, o neigiama kryptis – palyginti didelis bendras mėsos, ypač kiaulienos, vartojimas.

4. Vertinant mėsos vartojimo ir pagrindinių ekonominių, socialinių ir demogra-finių veiksnių priklausomybę Lietuvoje per 1994–2010 m. laikotarpį, nustatyta, kad disponuojamos pajamos, medianinis amžius, nutukimo lygis, urbanizacijos lygis ir mėsos kainų indeksas yra reikšmingi veiksniai, pasižymi stipriu arba vidutinio stip-rumo ryšiu su mėsos vartojimu. Stipriausias teigiamas ryšys nustatytas tarp mėsos vartojimo ir disponuojamų pajamų. Atliekant tyrimus ateityje, tikslinga nustatyti, ko-kią įtaką mėsos ir atskirų jos rūšių vartojimui turi kiti socialiniai-ekonominiai ir de-mografiniai veiksniai (gyventojų išsimokslinimas, socialinis sluoksnis, amžiaus gru-pės), o taip pat vartotojų požiūriai ir įsitikinimai (pvz., poveikis sveikatai, aplinkai, gyvūnų gerovė ir kt.).

Literatūra

1. Europos Sąjungos Statistikos tarnybos (EUROSTAT) duomenų bazė. – http://epp.eurostat.ec.europa.eu/portal/page/portal/statistics/themes [2012 12].

2. Grossard, M. H., York, R. (2003). Social Structural Influences on Meat Consumption // Human Ecology Review. Vol. 10. No. 1.

3. Haley, M. M. (2001). Changing Consumer Demand for Meat: The U.S. Example 1970–2000. – http://www.ers.usda.gov/media/293605/wrs011g_1_.pdf [2012 12].

4. Household Food Consumption: Trends, Environmental Impacts and Policy Responses (2001). – Paris: Organization for Economic Co-operation and Development.

5. Jungtinių Tautų Maisto ir žemės ūkio organizacijos statistinių duomenų bazė. – http://faostat.fao.org/ [2012 12].

6. Kjærnes, U. (2010). Sustainable Food Consumption. Some Contemporary European Issues. – Oslo: National Institute for Consumer Research.

7. Kubíčková, L., Šerhantová, V. (2005). Analysis of changes in meat and meat products con-sumption in the Czech Republic in the past ten years // Agricultural Economics (AGRICECON). No. 9.

8. Lefin, A. L. (2009). Food Consumption and Sustainable Development: An Introduc-tion. – Ottignies: Institut pour un Développement Durable.

http://epp.eurostat.ec.europa.eu/portal/page/portal/statistics/themes%20%5b2012

http://www.ers.usda.gov/media/293605/wrs011g_1_.pdf%20%5b2012

http://faostat.fao.org/

55

9. Lietuvos statistikos departamento duomenų bazė. – http://db1.stat.gov.lt/statbank/default.asp?w=1440 [2012 12].

10. Livestock’s Long Shadow: Environmental Issues and Options. (2006). – Rome: Food and Agriculture Organization of the United Nations.

11. McCarthy, M., O‘Reilly, S. O., Cotter, L., de Boer, M. (2004). Factors Influencing Consumption of Pork and Poultry in the Irish Market // Appetite (APPET). Vol. 43. Issue 1.

12. McMichael, A., Powles, J. W., Butler, C. D., Vauy, R. (2007). Food, livestock production, energy, climate change and health. – http://www.academia.edu/790223/ Food_ livestock_ production_energy_climate_change_and_health [2012 12].

13. Nacionalinės sveikatos tarybos metinis pranešimas 2011. Lietuvos sveikatos programa: rezultatai ir išvados. (2011). – Vilnius: Valstybės įmonė Seimo leidykla „Valstybės žinios“.

14. Pasaulio banko duomenų bazė. – http://databank.worldbank.org/ [2012 12]. 15. Progress in Sustainable Consumption and Production in Europe (2011). – Copenhagen:

European Topic Centre on Sustainable Consumption and Production. 16. Suaugusių Lietuvos gyventojų faktiškos mitybos bei mitybos ir gyvensenos įpročių ty-

rimas. – http://www.smlpc.lt/media/file/Skyriu_info/Mityba_ir_fizinis_aktyvumas/Mityba/ Suaugusiuju_mityba.pdf [201212].

17. Suaugusių Lietuvos žmonių gyvensenos tyrimas, 2010. (2011). – Kaunas: Lietuvos svei-katos mokslų universiteto Spaudos namai.

18. Towards a Set of Indicators on Sustainable Consumption and Production (SCP) for EEA reporting. (2010). – Copenhagen: European Topic Centre on Sustainable Consumption and Production.

19. Towards more sustainable household consumption patterns. Indicators to measure pro-gress (1999). – Paris: Organization for Economic Co-operation and Development.

20. Walker, P., Rhubart-Berg, P., Mckenzie, S., Kelling, K., Lawrence, R. (2005). Public health implications of meat production and consumption // Public Health Nutrition. No. 8 (4).

THE EVALUATION OF CHANGES IN MEAT CONSUMPTION AND FACTORS

AFFECTING THESE CHANGES

Ovidija Eičaitė, Albertas Gapšys


Summary

One of the food consumption trends observable over the past decades in many countries, including Lithuania, is the move to a higher consumption of meat. Growth in meat consumption has significant environmental and health consequences. In order to change meat consumption, it is es-sential to analyze changes in meat and different types of meat consumption and identify factors af-fecting these changes. The aim of this research – after analyzing changes in meat consumption and identifying factors affecting these changes, to evaluate the dependence between meat consumption and main economic, social and demographic factors in Lithuania. The analysis of studies which examined changes in meat consumption in different countries and identified factors affecting these changes is presented. The changes in meat consumption in Lithuania in 1994–2011 are examined and main reasons causing these changes are determined. The strength of the relations between meat consumption and main economic, social and demographic factors is estimated in Lithuania during the period of 1994–2010. It was found that disposable income, median age, obesity rate, urbaniza-tion level, meat price index are significant factors and had the strong or medium relations with meat consumption in Lithuania. The strongest positive relation was between meat consumption and dis-posable income.

Key words: beef, pork, meat, poultry, consumption.

JEL code – Q110.

http://db1.stat.gov.lt/statbank/default.asp?w=1440

http://www.academia.edu/790223/%20Food_%20livestock_%20production_energy_climate_change_and_health%20%5b2012

http://www.academia.edu/790223/%20Food_%20livestock_%20production_energy_climate_change_and_health%20%5b2012

http://databank.worldbank.org/

http://www.smlpc.lt/media/file/Skyriu_info/Mityba_ir_fizinis_aktyvumas/Mityba/%20Suaugusiuju_mityba.pdf%20%5b2012

http://www.smlpc.lt/media/file/Skyriu_info/Mityba_ir_fizinis_aktyvumas/Mityba/%20Suaugusiuju_mityba.pdf%20%5b2012

56



HUMANISTINIS ORGANIZACINIO KLIMATO ASPEKTAS

Žaneta Kavaliauskienė

Šiaulių universitetas

Šiame straipsnyje reflektuojamos šalies ir užsienio mokslininkų išgrynintos organizacinio

klimato ir humanistinio požiūrio į žmogiškųjų išteklių valdymą koncepcijos, pritaikomi specifiniai konkrečios tiriamos institucijos bei jos darbinių komandų metodologiniai aspektai. Tyrimo tikslas – remiantis G. Merkio ir kt. (2005) sukurto organizacijos klimato krizės testo atitinkamą skale, pagrįs-ti humanistinio organizacinio klimato aspekto raišką savitame viešojo sektoriaus institucijos padalinyje ir jo komandose. Iš dalies patvirtinama mokslinio tyrimo hipotezė, kad tiriamame viešojo sektoriaus institucijos padalinyje humanistiniu požiūriu susiklostęs organizacinis klimatas yra ganėtinai išsibarstęs, nepalankus, todėl reikalinga vadybinė intervencija. Tai bendro pobūdžio teorinis vadybos ir administravimo krypties straipsnis, atkreipiantis dėmesį, jog jame pristatomo pobūdžio tyrimai yra vertingi įvairaus profilio organizacijoms, atliepiančioms dinamiškas supančios aplinkos sąlygas bei siekiančioms sekti, ir esant būtinybei patobulinti faktinę savo būklę fokusuojantis ties humanistiniu žmogiškųjų išteklių valdymo aspektu, tuo būdu minimizuojant darbuotojų kaitą bei išsaugojant savo konkurencinį pranašumą.

Raktiniai žodžiai: organizacinis klimatas, organizacinis įsipareigojimas, humanizmas, žmo-

giškųjų išteklių valdymas.

JEL kodai: M100, M120.

Įvadas

Tyrimo aktualumas. Kintant rinkos ekonomikos tendencijoms, besąlygiškai kinta ir darbuotojų poreikiai šiuolaikinei organizacijai. Siekiama kūrybiško ir produkuojančio darbinio klimato kaip vieno iš darbo efektyvumo bei konkurencingumo didinimo veiksnių.

Akcentuojant humanistinį požiūrį traktuojama, jog palankaus organizacijos klimato nauda pasireiškia pagerėjusiais tarpusavio santykiais, gilesniu saugumo-apibrėžtumo pojūčiu, didesniu atvirumu ir tolerantiškumu, pasak J. Rosanas (2008), H. Spitzek (2011) ir kitų tyrėjų, žymiai įtakojančiais darbo kokybę bei veiklos rezultatus. Dabartiniu laikotarpiu viešojo sektoriaus žmogiškųjų išteklių efektyvaus valdymo klausimai įgyja vis didesnę svarbą, nes valdžios institucijos nuolat sprendžia sudėtingus ir didelės apimties uždavinius, reikalaujančius daugialypės specialistų kompetencijos.

Pasirinktos temos aktualumą sąlygojo siekis ištirti konkretaus viešojo administravimo sektoriaus institucijos padalinio ir jo darbinių komandų klimato ypatumus, sąlygojamus humanistinės žmogiškųjų išteklių valdymo paradigmos.

Tai bendro pobūdžio teorinis vadybos ir administravimo krypties straipsnis, at-kreipiantis dėmesį, jog jame pristatomo pobūdžio tyrimai yra vertingi įvairaus profilio organizacijoms, atliepiančioms dinamiškas supančios aplinkos sąlygas bei siekiančioms sekti, ir esant būtinybei patobulinti faktinę savo būklę fokusuojantis ties humanistiniu žmogiškųjų išteklių valdymo aspektu, tuo būdu minimizuojant darbuotojų kaitą bei iš-saugojant savo konkurencinį pranašumą.

57

Tyrimo problema galėtų būti apibrėžta keliais tyrimo reikalaujančiais klausi-mais:

kokiomis dedamosiomis remiantis ir kaip, t. y. palankiai ar nepalankiai (kriziškai) reiškiasi humanistinis organizacinio klimato aspektas viešojo sektoriaus institucijos padalinyje bei jo komandose?

ar pasirinktos dimensijos dedamosios bei charakteristikos leidžia tiriamą reiškinį diagnozuoti patikimai?

Tyrimo teorinis pagrindas – grupiniai procesai organizacijoje (organizacijų psichologija) bei organizacijos žmogiškieji ištekliai (vadyba).

Tyrimo metodologinis pagrindas – socialiniuose moksluose plačiai pripažinta empirinio atrankinio tyrimo metodika ir klasikinė testų teorija.

Tyrimo metodika:

tiriamieji. Generalinė tyrimo aibė – 104 aukštojo (universitetinio) mokslo institucijos padalinio darbuotojai. Imties tūris pakartotinių matavimų atveju – 57 keturių darbinių komandų respondentai;

instrumentarijus. Tyrimui panaudota atitinkama G. Merkio ir kt. (2005) sukonstruoto ir adaptuoto organizacijos klimato krizės testo skalė, sudaryta iš trijų subskalių (iš viso 32 klausimai / žingsniai);

tyrimo metodai – mokslinės literatūros analizė, psichometrinis darbuotojų testavimas (du pakartotiniai matavimai), statistiniai metodai ir psichometrinė duomenų analizė, duomenų apdorojimas.

Organizacinio klimato pateiktis vadybos moksle ir organizacijų psichologijoje

Organizacijos klimatas, įtakojantis žmogiškuosius organizacijos išteklius, neretai traktuojamas būtent ta savybe, kurią nepaisant darbo specifikos žmonės neišvengiamai jaučia kasdien. A. Furnham (2012) samprotaudamas apie organizacijos klimatą pirmiau-sia akcentuoja materialinę bei dvasinę terpę, patį klimatą gretindami su visos organizaci-jos, jos padalinių, darbo grupių bei komandų psichologine būsena.

Organizacinis klimatas yra viena iš empirinių organizacijos kultūros raiškos di-mensijų. Galima teigti, kad organizacijos kultūra paveikia klimatą. Antra vertus, tarp or-

ganizacijos kultūros ir organizacinio klimato galima įžvelgti gana aiškias takoskyras. Organizacinis klimatas yra grynai mikrosociologinis darinys, tiesiogiai besiremiantis grupiniais procesais, tarpasmenybine sąveika ir iš jų išplaukiantis (Kalinauskaitė, 2007). Tuo tarpu organizacijos kultūra yra reiškinys, siejamas ne tik su konkrečios darbo orga-nizacijos tradicijomis, vertybėmis, veiklos ir reagavimo į problemas bei iššūkius princi-pais, bet ir su kultūriniu kontekstu apskritai. Iš tiesų, organizacijos klimato konceptas yra hipotetinė konstrukcija ir ganėtinai sunku rasti bendrą organizacinio klimato apibrėžimą.

Dauguma autorių organizacinį klimatą apibūdina kaip organizacijos viduje vei-kiančių individų suvokimus apie organizacijos kultūrą, vertybes, procesus, vykstančius joje, įvykius (konfliktus), laisvės lygį (darbo autonomiją) ir kitas organizacines charakte-ristikas. Konkrečiu atveju, organizacinis klimatas apima vidinius organizacijos kultūros požymius, įvertinančius narių elgesį, savijautą ir vertybinę orientaciją organizacijoje bei yra apibrėžiamas darbine atmosfera, pasitenkinimu darbu, bendradarbiavimo ypatumais,

58

asmeniniu kiekvieno darbuotojo efektyvumu, funkcijų ir atsakomybės pasiskirstymu, įmonės tikslų ir plėtros perspektyvų aiškumu visų lygių įmonės darbuotojams.

Humanistinis požiūris į žmogiškuosius išteklius kaip organizacinio klimato

prielaida

Atliktas tyrimas, atspindi humanistinį požiūrį į žmogiškųjų išteklių valdymą, pa-

sak A. Maslow (2003), visų pirma traktuojantį žmogiškuosius išteklius kaip didžiausią vertybę ir pabrėžiantį tokių darbo sąlygų ir tokio darbo turinio sukūrimą, kuris leistų su-mažinti darbuotojo nepasitenkinimą darbine veikla ir kitais darbuotojais, tai yra leistų pajausti pasitenkinimą darbu.

Vadovaujantis šia koncepcija, darbinio klimato efektyvumas daugeliu atžvilgiu priklauso ne tik nuo darbuotojų profesinių bei kvalifikacinių savybių atitikimo technikos ir technologijų keliamiems reikalavimams, bet ir nuo darbuotojų motyvacijos lygio, jų poreikių tenkinimo, darbinės savirealizacijos ir panašių faktorių, kurie reikalauja dides-nio dėmesio darbuotojui kaip asmenybei: darbo turinio, darbo sąlygų ir tarpusavio san-tykių gerinimo; žmogaus asmeninių siekių įgyvendinimo; karjeros galimybių suteikimo; pagarbos darbuotojui, lygiateisiškumo, teisingumo bei apibrėžtumo jausmo užtikrinimo ir t. t.

Individų ir jų grupių veiklos motyvus, grupių dinamiką, žmonių santykius ir tobu-lėjimą, kasdienius vadovų ir darbuotojų ryšius labiausiai akcentuoja ir nagrinėja turinio, arba poreikių krypties motyvacijos teorijos, grindžiamos – žmonių elgsenos darbe prie-žastimis ar poreikiais (Obrikytė, 2006).

Taigi prisirišimo prie organizacijos, aukštų darbo rezultatų, efektyvumo, kokybės ir palankaus organizacijos klimato, o tuo pačiu sėkmės aštrioje konkurencinėje kovoje galima pasiekti sudarant darbuotojams psichologinį komfortą, pasitikint jais, ugdant at-sakomybės jausmą (atsižvelgiant į jų kompetenciją), kviečiant dalyvauti įmonės veiklos tobulinimo procesuose, leidžiant jiems priimti sprendimus, suteikiant kuo didesnį sava-rankiškumą ir t. t.

Akcentuojant humanistinį požiūrį atliktame tyrime, išskirtos šios motyvuojančios dedamosios, darančius įtaką organizacijos veiklos rezultatams:

tarpusavio santykiai (vadybos specialistai tvirtina, kad įmonių investicijos į vidinę komunikaciją tiesiog būtinos siekiant sėkmės rinkoje) (Šimanskienė, 2009);

saugumo / apibrėžtumo pojūtis, t.y. psichologinis komfortas (žmogaus, dir-bančio organizacijoje, siekis patenkinti savo saugumo poreikį, sietiną su psichologiniu komfortu (Poluchina, 2004);

atvirumas ir tolerantiškumas (Šliburytė, 2004). Apibendrinant galima teigti, kad vis didesnė valdymo orientacija į socialinę pusę,

į darbuotojo interesus, keičia žmogiškųjų išteklių valdymo uždavinius ir interesus, reika-lauja vis didesnio priimamų vadybinių sprendimų derinimo su jos socialinės dedamo-sios – organizacijos kolektyvo – interesais.

59

Rezultatai

Testų teorijoje ir praktikoje ganėtinai svarbią vietą užima testavimo stabilumas (testo kokybę nusakantis rodiklis), nes tik keletą kartų išmatavus tą pačią savybę ir gavus tuos pačius (ar bent jau labai panašus) rezultatus pagrindžiamas matavimo patikimumas (stabilumas). Ši testo patikimumo rūšis nustatoma naudojant vadinamąjį pakartotinių matavimų metodą (Test-Retest-Reliability) (Анастази, 2001).

Pakartotiniai matavimai yra koreliuojami tarpusavyje: kuo aukštesnis koreliacijos koeficientas, tuo stabilesnis ir patikimesnis yra testas. Kaip matyti iš pakartotinių mata-vimų koreliavimo rezultatai konkrečioje viešojo sektoriaus institucijos padalinio imtyje tarp pirmojo ir antrojo matavimų atspindi, kad konkreti organizacinio klimato skalė yra stabili ir patikima:

turint omenyje, kad pagrindinis pakartotinių matavimų rodiklis yra koreliacijos koeficientas tarp dviejų matavimų, jungtinis koreliacijos koeficientas pagal visas 3 su-bskales arba testus siekia net 0,84;

koreliacijos koeficientai pagal atskiras subskales konkrečiu atveju svyruoja nuo 0,78 iki 0,87, tad gali būti apibrėžti, kaip labai aukšti;

visi koreliacijos koeficientai, atspindintys pakartotinių matavimų sąsajas ir tamprumą yra statistiškai reikšmingi;

paskaičiavus determinacijos koeficientą, galima identifikuoti vadinamąją gry-ną sklaidą (kokiu mastu pakartotinių matavimų sklaida sutampa). Gauti rodikliai yra iš-ties geri (r = 0,78; r = 0,61 (61 proc.) ir r = 0,87; r = 0,76 (76 proc.)): pakartotinių mata-vimų sklaida sutampa vidutiniškai 60–76 proc.

Analizuojant pakartotinių matavimų rezultatus, tarp pirmojo ir antrojo matavimų vidurkių pastebimi sistemingi (apie galimus ganėtinai nemažus vienakrypčius pokyčius informuojantys) skirtumai kai kuriose subskalėse, pvz. pirmojo matavimo vidurkis su-bskalėje Saugumo / apibrėžtumo pojūtis, psichologinis komfortas siekia 1,41, o antrojo lygus – 1,60. Tai yra sąlyginai nemažas, statistiškai reikšmingas skirtumas. Beje, huma-nistinis požiūris į žmogiškuosius išteklius yra šiek tiek pakitęs antrojo matavimo metu, tačiau gauti skirtumai nėra kardinalių pokyčių signalas. Statistiškai reikšmingas taip pat ir Atvirumo, tolerantiškumo subskalėje gautas vidurkių skirtumas tarp pirmojo ir antrojo matavimų.

Tuo remiantis, galima daryti šias hipotetines prielaidas: organizacinis klimatas pagal 3 subskales šiek tiek pagerėjo, t. y. organizacijoje

ir jos padaliniuose atsirado tam tikri pokyčiai žmogiškųjų išteklių aspektu; testas nėra visiškai stabilus. Atsižvelgiant į faktą, kad testo patikimumas tikrinamas pakartotinio matavimo

metodu, tai tie nuokrypiai į teigiamą pusę rodo teigiamus pokyčius konkrečiame viešojo sektoriaus institucijos padalinyje. Tai patvirtina Stjudento kriterijumi (t-test) susietos imtys, parodančios gana akivaizdžius skirtumus tarp vidurkių. Beje, remiantis literatūri-ne analize bei moksliniais tyrinėjimais buvo nustatyta, kad pilnas organizacinio klimato testas, kurį sudaro 20 subskalių, yra stabilus ir matuoja patikimai, o tai sufleruoja, jog pokyčių apraiškų reikėtų ieškoti pačioje institucijoje.

Be to, visose 3 subskalėse visi koreliacijos koeficientai yra labai aukšti ir statistiš-kai patikimi. Galbūt šio patikimumo stinga vieninteliam Tarpusavio santykiai subskalės

60

7 klausimui: „Kai tik kolegos pajus, jog kažkam iš mūsų blogai, skubės į pagalbą“, kur koreliacijos koeficientas tesiekia vos 0,28, tačiau jis yra statistiškai patikimas, deja tik patikimumo lygmeniu 0,05. Nors šio pavienio testo žingsnio tendencija į stabilumą yra, tačiau jis paaiškina tik 8 proc. sklaidos, o tai tikrai mažoka, lyginant su kitais šios su-bskalės žingsniais, paaiškinančiais nuo 17 proc. iki 55 proc. Tačiau tai galėjo įtakoti ir sąlyginai nedidelė tyrimo imtis. Tokiu atveju, padidinus tyrimo imtį situacija nepagerė-jus, būtų galima teigti, kad šis testo žingsnis nėra stabilus. Žinoma būtų galima patikrinti kaip konkretus testo žingsnis atrodytų atliekant vienkartinių matavimų seriją, skaičiuo-jant vidinės konsistencijos matą Cronbach afpha. Gavus mažą to rodiklio vieneto visu-mos koreliaciją (itt), pasitvirtintų tendencija, kad šis testo žingsnis atrodo sąlyginai pras-tai, net pagal du patikimumo matus ir būtų galima jo atsisakyti. Negalima nepastebėti, kad stabilumu išsiskiria Saugumo / apibrėžtumo pojūtis, psichologinis komfortas subska-lės pavieniai testo žingsniai, kurių koreliacijos koeficientai svyruoja nuo 0,50 iki 0,72, taip pat šiame kontekste neblogai atrodo ir subskalės Atvirumas, tolerantiškumas pavie-niai klausimai, kurie paaiškina nuo 17 proc. iki 55 proc. sklaidos. Akivaizdu, jog pagal pavienius testo teiginius / žingsnius testas yra taip pat ganėtinai stabilus.

Derėtų prisiminti, kad pakartotinių matavimų metodika prasminga tik įsitikinus pirmojo ir antrojo matavimų švarumu bei patikimumu, nes tuo pačiu instrumentu atlikus dvi matavimų serijas ir tiems pavieniams matavimams nesant patikimiems, neprasminga ir pakartotinių matavimų kontrolė. Konkrečiu atveju abiejų matavimų patikimumą liudi-ja Cronbach alpha koeficientas, nepaisant sąlyginai nedidelio testo žingsnių skaičiaus, turintis tendenciją artėti prie 1, pvz. subskalėje Atvirumas, tolerantiškumas testo žingsnių skaičius yra sąlyginai mažas, tačiau tiek pirmame, tiek antrame matavime alpha koefi-cientas svyruoja nuo 0,79 iki 0,85; subskalėje Tarpusavio santykiai, sudarytą iš dvigubai daugiau (12) testo žingsnių, vidinės konsistencijos matas – koeficientas Cronbach alpha svyruoja nuo 0,83 iki 0,91. Tikėtina, jog toks aukštas Cronbach alpha rodiklis sąlygoja ir atitinkamai aukštus interkoreliacijos rodiklius. Akivaizdžiai aukšta ir vidutinė testo žingsnių interkoreliacija. Neigiami koreliacijos koeficientai nepastebėti (beje, praktiškai visi koeficientai nukrypsta nuo 0) netgi min interkoreliacijoje. Analizuotinas max prece-dentas yra itin žymus, siekiantis net 0,75.

Kitas išskirtinas rodiklis – vieneto visumos koreliacija. Patartina iš testo šalinti žingsnius, kurių vieneto visumos koreliacijos koeficiento (itt) vidutinė reikšmė nesiekia 0,2. Skalių patikimumas prisimintinas ir žinotinas iš ankstesnių tyrimų, todėl, atsiradęs bent vienas panašus precedentas galėtų būti sietinas su nedidelės imties arba konkrečios komandos efektu. Laimei, tyrimo atveju itt pagal visas subskales viršija žemiausią kriti-nę ribą. Beje, antrasis matavimas taip pat iš esmės yra neblogas, todėl esant gana aukštai vieneto visumos koreliacijai, o abiem matavimams – patikimiems, vertėtų paskaičiuoti jų koreliaciją.

Taigi aukštomis metodologinės kokybės charakteristikomis pasižymi tiek pirma-sis, tiek antrasis matavimas.

Be to, testo stabilumą galima interpretuoti ne tik metodologiniu požiūriu, bet ir ontologiškai. Psichologijos teorijoje ir metodologijoje susidurtina su visų psichometrinių konstruktų skilimu į du tipus (bendriausias atvejais). Tai vadinamoji State-Trait-Theory (Hagemann, 2002), kurios pirmąjį tipą sudaro sąlyginai stabilūs savybiniai konstruktai (Trait), pvz. aukštas intelektas arba silpnaprotystė (tipiniai pavyzdžiai, gana stabilios sa-

61

vybės, individui aktyviai sąveikaujant su aplinka sistemingai atsikartojančios įvairiose situacijose); o antrąjį tipą sudaro taip vadinamieji situaciniai konstruktai, pvz., vertinimo baimė, darbinis stresas (tipiniai pavyzdžiai, ne itin stabilios, t. y. ne / pasireiškiančios priklausomai nuo situacijos).

Kadangi organizacinis klimatas ir tiriamas jo raiškos bruožas, tam tikra prasme yra „suminis“, sinerginis darbuotojų individualių veiksmų produktas, tai hipotetiškai ga-lima teigti, jog pagal savo prigimtį ir pobūdį, tiek organizacinis klimatas, tiek humanisti-nis požiūris į žmogiškuosius išteklius yra daugiau situacinis, bet ne savybinis konstruk-tas. Šiame kontekste atlikti organizacinio klimato stabilumo tyrimai yra prasmingi ne tik dėl formalios testo metodologinės kokybės, bet ir gilesniu pažinimo požiūriu į patį nag-rinėjamą reiškinį.

Taigi galima daryti prielaidą, kad tam tikrose konkretaus viešojo sektoriaus insti-tucijos padalinio komandose humanistinio požiūrio į žmogiškųjų išteklių valdymą koky-bė pagerėtų tik po specifinės vadybinės intervencijos.

Bet kokiu atveju, derėtų įvertinti faktą, kad pritarimas tiriamo požymio krizei, tu-rint omenyje visas tris specifinio reiškinio dedamąsias, yra sąlyginai silpnas ir nesiekia 20 proc. Galima pastebėti, kad labiausiai pasigendama atvirumo ir tolerantiškumo: pagal šią dedamąją, net 19,3 proc. respondentų klimatą vertino neigiamai. Tarpusavio santy-kiai opūs 17,5 proc., o psichologinio komforto stokoja 10,5 proc. konkretaus padalinio darbuotojų. Palyginimui, šių dedamųjų pozityvus vertinimas vidutiniškai siekia 40–50 proc. Kadangi konkrečiame viešojo sektoriaus institucijos padalinyje, atvirumas ir to-lerantiškumas vertinamas 36,8 proc., tad institucijos vidinėse komandose tokie vertini-mai pakankamai realūs ir tikėtini.

Apibendrinus, belieka kiekvienam vadovui rekomenduoti sugebėti pajusti viso kolektyvo pulsą, suprasti, ko darbuotojams bendrai ir kiekvienam iš jų individualiai la-biausiai reikia, kokios jų problemos, ko jie siekia. Tai reiškia, kad net praktikuojant hu-manistiniu požiūriu paremtą žmogiškųjų išteklių valdymą organizacijoje, nė vienas mo-tyvacijos būdas nebus tinkamas visiems darbuotojams ir net vienam darbuotojui jis įvai-riais laikotarpiais turės skirtingą poveikį. Tik suprasdamas ir tenkindamas savo darbuo-tojų lūkesčius, gerindamas tarpusavio santykius, orientuodamasis į darbuotojų psicholo-ginį komfortą bei skatindamas atvirumą ir toleranciją vadovas gali tikėtis, kad kolekty-vas dės maksimalias pastangas siekiant bendro įmonės tikslo.

Išvados

1. Humanistinio požiūrio raiška atliktame tyrime atskleista per tarpusavio san-

tykių, saugumo / apibrėžtumo, t. y. psichologinio komforto bei atvirumo ir tolerantiš-

kumo dedamąsias, ženkliai įtakojančias tiek darbinį klimatą, tiek organizacijos veiklos re-zultatus.

2. Savitos viešojo sektoriaus institucijos padalinio komandų humanistinis požiūris į žmogiškuosius išteklius yra sąlyginai nepalankus (labiausiai pasigendama atvirumo ir to-

lerantiškumo: pagal šią dedamąją, net 19,3 proc. respondentų klimatą vertino neigiamai). 3. Pakartotinių matavimų duomenys patvirtino požymio raišką, tačiau visgi neat-

skleidė priežasčių, kodėl vienoje ar kitoje darbinėje komandoje bei konkrečiame viešojo sektoriaus institucijos padalinyje susiklostė atitinkama humanistinio požiūrio į žmogiš-

62

kuosius išteklius raiška, todėl ateityje prasmingi kokybiniai tyrimai tiriamai problemai spręsti.

Literatūra

1. Анастази, А., Урбина, С. (2001). Психологическое тестирование. – Санкт-Петербург: Питер.

2. Furnham, A. (2012). The psychology of Behavior at Work. – London: Psychology press. 3. Hagemann, D., Naumann, E., Thayer, J. F., Bartussek, D. (2002). Does resting electroenceph-

alograph asymmetry reflect a trait? An application of latent state-trait theory // Journal of Personality and Social Psychology. No. 82 (4).

4. Kalinauskaitė, R. (2007). Organizacinis klimatas ir tarpgeneraciniai santykiai: diagnostinis aspektas // Daktaro disertacija. – Kaunas: KTU.

5. Маслоw, А. (2003) A. Маслоу о менеджменте. Самоактуализация. Просвещенный ме-неджмент. Организационная теория. – Санкт-Петербург: Питеp

6. Merkys, G., Kalinauskaitė, R. ir kt. (2005). Organisational Climate Test for Lithuanian Work Organisations: Validation and Correlation with Team Work Test // Social Sciences. No. 3 (49).

7. Obrikytė, Ž. (2006). Organizacinio klimato raiškos ypatumai aukštojo (universitetinio) moks-lo institucijoje: diagnostinis aspektas // Magistro darbas. – Šiauliai: ŠU.

8. Poluchina, O. (2004). Darbo motyvacija – gyvenimo motyvacijos dalis // Vadovo pasaulis. Nr. 5.

9. Rosanas, J. (2008). Beyond Economic Criteria: A Humanistic Approach to Organizational Survival // Journal of Business Ethics. No. 78 (3).

10. Spitzeck, H. (2011). Integrated Model of Humanistic Management // Journal of Business Ethics. No. 99 (1).

11. Šimanskienė, L., Seilius, A. (2009). Komandos: samprata, kūrimas, vadovavimas. – Klaipėdos universitetas.

12. Šliburytė, L. (2004). Internal Communication in Organizations Undergoing Change // Organi-zacijų vadyba: sisteminiai tyrimai. Nr. 29.

HUMANISTIC ASPECT OF ORGANIZATIONAL CLIMATE

Žaneta Kavaliauskienė

Šiauliai University

Summary

The aim of the article is to prove the expression of humanistic aspect of organizational climate in a particular subdivision of a public institution, while using a special scale of full stand-ardized test of climate crisis created and adapted by G. Merkys et al. (2005). In this article concen-trated conceptions of organizational climate and humanistic approach towards human resource management are reflected; the specific methodological aspects of the concrete institution and its work teams are applied the data processed is reasoned. The scientific research hypothesis that the organizational climate in the subdivision of a public institution is uneven, uncongenial, therefore, demanding some specific managerial intervention has been partly proved.

Key words: organizational climate, organizational commitment, humanism, human

resources management.

JEL codes: M100, M120.

63



JAVŲ RINKOS DALYVIŲ LŪKESČIŲ ĮTAKOS ŠIAI RINKAI

VERTINIMAS

Irena Kriščiukaitienė, Šarūnas Eirošius, Virginia Namiotko


XXI a. ekonomistams kelia daug svarbių uždavinių. Vienas iš jų – suprasti lūkesčių forma-

vimosi mechanizmą ir įvertinti jų lūkesčių poveikį ekonomikos subjektų veiklos sprendimams. Že-mės ūkio subjektų lūkesčių formavimosi mechanizmo suvokimas leistų lengviau prognozuoti žemės ūkio produktų pasiūlą ir pasiekti žemės ūkio politikos tikslus. Darbo tikslas – ištirti javų rinkos da-lyvių (augintojų, supirkėjų ir perdirbėjų) lūkesčių poveikį šiai rinkai. Darbe tirti kviečių, miežių ir rugių supirkimo kiekio, kainos ir perdirbimo apimčių ryšiai su infliaciniais lūkesčiais. Tam tikslui sukurti trys VAR modeliai, gebantys ne tik kiekybiškai įvertinti lūkesčių poveikį, bet ir prognozuoti kai kuriuos kviečių ir miežių rinkos rodiklius. Modelį nesudėtinga taikyti praktikoje nagrinėjant tiek konkrečias jo pagalba gautas reikšmes, tiek bendras tendencijas ir reiškinio kitimo kryptis. Tyrimas parodė, kad prognozuojama infliacija ir praėjusio laikotarpio vidutinė ES kaina yra statistiškai reikšmingi veiksniai visuose nagrinėtuose sektoriuose, išskyrus rugių. Be to, tyrimo rezultatai lei-džia teigti, kad kviečių ir miežių rinkų dalyvių lūkesčiai yra racionalūs.

Raktiniai žodžiai: racionalūs lūkesčiai, javų rinka, vektorinė autoregresija.

JEL kodai: D840, Q110.

Įvadas

Dabartinėje ekonominių tyrimų sistemoje reikšmingą vietą užima racionalių lūkesčių teorija. Prie šios teorijos vystymo daug prisidėjo M. Friedman, M. Nerlove, E. Mills, J. Muth bei R. E. Lucas, kuris 1995 m. buvo apdovanotas Švedijos naciona-linio banko įsteigta A. Nobelio atminimui skirta ekonomikos mokslų premija būtent už šią teoriją. Dėl lūkesčių formavimosi mechanizmo sudėtingumo tyrimų šia tema Lietuvoje beveik nėra. Žemės ūkio subjektų lūkesčiai itin mažai nagrinėti, nors gerai suvokiant šios rinkos dalyvių lūkesčių formavimosi mechanizmą būtų galima kur kas lengviau prognozuoti šių produktų pasiūlą ir pasiekti žemės ūkio politikos tikslus.

Darbo tikslas – ištirti javų rinkos dalyvių (augintojų, supirkėjų ir perdirbėjų) lūkesčių poveikį šiai rinkai.

Iškeltam tikslui įgyvendinti nusibrėžti tokie uždaviniai: sudaryti vektorinės autoregresijos (VAR) modelius, aprašančius kviečių,

miežių ir rugių rinkas; apibrėžti lūkesčių formavimosi mechanizmą šiose rinkose; įvertinti javų augintojų ir supirkėjų lūkesčių poveikį javų kainai, supirkimo ir

perdirbimo apimtims. Tyrimo metu iškelta hipotezė, kad prognozuojama infliacija ir ankstesnių laiko-

tarpių vidutinės ES javų kainos vidaus supirkimo apimtis ir kainas veikia teigiamai, o perdirbimo apimtis – neigiamai.

Tyrimo objektas – javų rinkos dalyvių (augintojų, supirkėjų) lūkesčiai. Tyrimo laikotarpis – 2009 01–2012 07.

64

Racionalių lūkesčių teorija

XX a. šeštajame dešimtmetyje egzistavo trys lūkesčių formavimosi modeliai:

adaptyvus, implicitinis (numanomas) ir racionalus. Skirtingai nei adaptyvūs ir impli-citiniai, racionalūs lūkesčiai remiasi būsimų įvykių analize ir vertinimu. Racionalių lūkesčių hipotezę 1959 m. ekonometrijos bendruomenės susitikime pristatė JAV eko-nomistas J. Muth. Pagal ją, įmonės yra efektyvios, jos visada pasiruošusios keisti sa-vo planus, kad gautų didesnį pelną, o žmonės – racionalūs, greitai reaguojantys į nau-ją informaciją. Matematiškai racionalių lūkesčių modelis gali būti išreikštas taip:

A = β0 + β1 P + ε, (1)

čia: A – tikroji vertė, P – prognozuojama vertė, β0 ir β1 – lygties koeficientai, ε – pa-klaidos.

Kai β0 = 0, β1 = 1, E (ε) = 0, racionalių lūkesčių hipotezė yra patvirtinama. Vėliau J. Muth keliu pradėjo sekti ir kiti ekonomistai. R. E. Lucas (1972, 1973)

praplėtė ir pritaikė racionalių lūkesčių hipotezę bendrosios pusiausvyros situacijoms ir ekonominės politikos tyrimams. Jo manymu, įmonės ne tik reaguoja į ekonominės politikos posūkius, bet ir pačios numato pokyčius, valdančiųjų veiksmus. 1978 m. Nobelio premijos laureato G. Simon buvo nustatyta, kad nors ateitis ir nenulemia da-barties, bet visus dabar priimamus sprendimus stipriai lemia numatoma ateitis, jos ryškėjantys kontūrai.

Palyginti su kitais sektoriais, žemės ūkio subjektų lūkesčiai mažai tyrinėti. Pa-grindinė priežastis – pakankamai mažas žemės ūkio produktų elastingumas, lemiantis savitą šio sektoriaus subjektų lūkesčių formavimosi procesą. Be to, be ekonominių veiksnių, didelę įtaką žemės ūkio subjektų lūkesčiams turi gamybiniai rodikliai ir gamtinės sąlygos.

Visus darbus, tyrinėjančius žemės ūkio subjektų lūkesčius galima suskirstyti į dvi grupes. Pirmoji tyrimų grupė pasižymi tuo, kad juose nagrinėjami tik pavieniai lūkesčius formuojantys veiksniai, ignoruojami bendri ekonomikos veikimo principai. Amerikiečių mokslininkas E. D. Beach (1995) tyrinėjo JAV daržovių augintojų lū-kesčius. Tyrimas parodė, kad ne visų daržovių augintojai elgiasi racionaliai. Tačiau atskirų valstijų daržovių augintojų imtis svyravo nuo 10 iki 48, tad tam tikrais atve-jais, dėl itin mažo ūkių skaičiaus, išvadų patikimumu galima abejoti. T. F. Cooley (1977) tyrimo objektas buvo javų augintojų lūkesčiai. Buvo nustatyta, kad javų au-gintojų sprendimai labai priklauso nuo jų lūkesčių.

Antrosios tyrimų grupės privalumas – nagrinėjamas visas kompleksas lūkes-čius formuojančių veiksnių. Tai leidžia sumažinti atsitiktinių svyravimų įtaką ir gauti tikslesnius įverčius, nes į problemą žiūrima kaip į visumą. T. H. Goodwin (1982), su-daręs VAR modelį, tyrinėjo lūkesčius paukštienos sektoriuje. Buvo nustatyta, kad lū-kesčiai daro įtaką pusiausvyros formavimuisi šiame sektoriuje. J. P. Chavas (1999) tyrinėjo kiaulių augintojų lūkesčius. Šis mokslininkas į savo tyrimą įtraukė tokius veiksnius kaip kiaulienos pakaitalų kainos, parama, įvairios tiesiogiai su gamyba su-sijusios išlaidos ir pan. Remdamasis panašiais principais, N. B. C. Ahouissoussi (1995) tyrinėjo lūkesčius sojų pupelių sektoriuje. Šis mokslininkas, naudodamas ge-

65

neralizuotų momentų metodą, įrodė, kad sojų pupelių augintojų sprendimams lūkes-čiai daro labai didelę įtaką.

Tyrimo metodika

Tyrimo metu buvo sudaryti trys VAR modeliai, apibūdinantys kviečių, miežių ir rugių rinkas. Šį modelį XX a. devintajame dešimtmetyje pasiūlė JAV ekonomistas C. A. Sims.

Į kiekvieną modelį buvo įtraukti trys kintamųjų blokai. Pirmąjį bloką sudarė endogeniniai kintamieji: kviečių, miežių ir rugių supirkimo kainos ir kiekiai bei jų perdirbimo apimtys. Supirkimo kainos ir kiekiai yra tarpusavyje susiję kintamieji, nes parodo trumpalaikę pusiausvyrą rinkoje kiekvieną mėnesį. Pagal ekonomikos teoriją, kaina ir kiekis susiformuoja pasiūlos ir paklausos kreivių sankirtoje, todėl šie dydžiai informuoja apie javų augintojų ir supirkėjų elgesį. Perdirbimo apimtys yra glaudžiai susijusios su superkamų javų kiekiais.

Kiti du blokai – egzogeniniai, aprašantys tarptautinę prekybą ir lūkesčius susi-jusius su infliacija. Tarptautinė prekyba turi didelį poveikį šalies javų rinkai, tačiau atsižvelgiant į tai, kad Lietuvoje išauginamų javų kiekiai pasaulinėje gamyboje yra maži, ši grupė kintamųjų yra egzogeninė. Tarptautinę prekybą aprašančių kintamųjų bloką sudaro importuojamų ir eksportuojamų kviečių, miežių ir rugių kiekiai bei že-mės ūkio produkcijos eksporto ir importo kainų indeksai. Šis kintamųjų blokas įtrauktas į modelį siekiant padidinti modelio tikslumą.

Kitas egzogeninių kintamųjų blokas apima veiksnius, kurie aprašo lūkesčius. Į šį bloką įtraukti du rodikliai: vidutinės kviečių, miežių ir rugių kainos Europos Są-jungoje bei infliacijos prognozės išreikštos vartotojų kainų indeksu (VKI). Vidutinės kviečių, miežių ir rugių kainos Europos Sąjungoje pasirinktos dėl jų poveikio vidaus kainoms. Lietuvos statistikos departamento pateikiamos VKI prognozės atspindi eko-nomikos subjektų lūkesčius dėl ekonomikos vystymosi.

Siekiant patikrinti kintamųjų stacionarumą, atlikta kiekvieno kintamojo laiko eilutės grafinė analizė ir išplėstinis Dickey–Fuller testas. Jis apskaičiuotas taip:

, (2)

čia: y – duomenų laiko eilutė, t – laiko kintamasis, α – laisvasis narys, β – trendo nuo-lydžio koeficientas, γ ir δ – autokoreliacinio proceso koeficientai.

Darbe taikytos įvairios šio testo variacijos, laikantis prielaidų, kad koeficientai α ir / arba β yra lygūs nuliui, nevertinant trendo ir poslinkio, o stacionarumas įvertin-tas atsižvelgiant į koeficientą γ. Nulinė hipotezė (γ = 0 ir laiko eilutė yra vienetinės šaknies procesas – nepasižymi stacionarumu) vertinta teorines testo reikšmes lyginant su apskaičiuota statistika, kuri gauta pagal formulę:

, (3)

čia – standartinė įverčio paklaida.

66

Stacionarios laiko eilutės buvo tik kviečių ir rugių importo, miežių eksporto, importo ir perdirbimo apimčių bei prognozuojamo mėnesinio VKI duomenims. Liku-sius kintamuosius reikėjo stacionarizuoti. Didžiajai daliai kintamųjų užteko pirmosios eilės integravimo, o kviečių, miežių ir rugių supirkimo kiekiai, dėl itin ryškaus sezo-ninio pasiskirstymo, buvo integruoti panaikinant sezoniškumą. Pirmosios eilės integ-ravimo taip pat nepakako ir kviečių kainai Europos Sąjungoje. Ši duomenų eilutė bu-vo integruota antrąja eile.

VAR modelio pirminė forma buvo tokia:

čia: A – koeficientų prie endogeninių kintamųjų matrica, B – koeficientų prie egzoge-ninių kintamųjų matrica, C – laisvųjų narių vektorius, Y – egzogeninių kintamųjų vektorius, X – endogeninių kintamųjų vektorius, U – paklaidų vektorius.

Pažymėtina, kad modelio patikimumas ir visos juo grindžiamos tolesnės išva-dos priklauso nuo tinkamai parinkto vėlavimo arba lago p. Jį galima parinkti naudo-jantis Akaike (AIC), Bajeco (BIC) ir Hannan-Quin (HQ) informaciniais kriterijais, kurie apskaičiuojami taip:

(5) (6)

, (7)

čia n – stebėjimų skaičius, k – parametrų skaičius, L – maksimali tikėtinumo funkci-jos vertė apskaičiuotam modeliui, RSS – paklaidų kvadratų suma.

Kiekvieno kriterijaus (KR) atveju parinkta tokia vėlavimo eilė p, kad

. (8)

Laiko eilutės buvo pakankamai trumpos, todėl stengiantis neapkrauti lygčių

sistemos papildomais endogeninių kintamųjų lagais, buvo nagrinėjama tik pirmosios ir antrosios eilės vėlavimai. Naudojant visus tris endogeninius kintamuosius, pasi-rinktas modelis su antrosios eilės vėlavimais (1 ir 2 lentelė).

67

1 lentelė. Vėlavimo eilės ir modelio struktūros variantai kviečių sektoriuje

Informaciniai kriterijai

Trijų lygčių VAR modelis Dviejų lygčių VAR modelis I vėlavimo

eilė II vėlavimo

eilė I vėlavimo

eilė II vėlavimo

eilė III vėlavimo

eilė AIC 53,66 53,16 43,53 43,10 43,45 BIC 55,65 55,61 44,77 44,54 45,10 HQ 54,27 53,89 43,91 43,53 43,93

Kadangi kviečių kainų lygtis pasižymėjo itin mažu determinuotumu, o statis-

tiškai reikšmingi koeficientai buvo tik prie momentinės Europos Sąjungos kainos, eksporto kainos ir perdirbimo apimčių su dviejų mėnesių vėlavimu, buvo nuspręsta supaprastinti VAR modelį iki dviejų lygčių, endogeniniais kintamaisiais paliekant tik superkamus ir perdirbamus kviečių kiekius. Įvertinus informacinius kriterijus, nusta-tyta, kad šiam modeliui taip pat labiausiai tinkamas dviejų laiko tarpų vėlavimas.

Modelio adekvatumas tikrintas Ljung-Box testu. Suformuota nulinė hipotezė, kad paklaidos yra pasiskirsčiusios nepriklausomai ir apskaičiuota testo statistika Q:

, (9)

čia n – stebėjimų skaičius, ρ – autokoreliacijos koeficientai, k – laiko eilutės vėlavi-mas arba lagas, h – lagų skaičius.

Gautos kiekvienos lygties Ljung-Box testo reikšmės (p-value (PQ) = 0,56; p-value (D) = 0,80) leido priimti nulinę hipotezę ir teigti, kad paklaidos neautokore-liuoja ir modelis yra tinkamas.

Atsižvelgiant į informacinius kriterijus ir statistinį atskirų kintamųjų reikšmin-gumą, VAR modelyje buvo atsisakyta naudoti esamą ES kviečių kainą ir tikėtiną VKI su vieno mėnesio vėlavimu.

Taigi parinkus kintamuosius, parametrų įvertinimo metodą ir VAR modelio vė-lavimų eilę p, gautas kviečių rinką aprašantis VAR modelis.

Analogišku būdu sudarytas modelis miežių rinkai. Kaip ir kviečių rinkos atve-ju, modelis buvo supaprastintas iki dviejų lygčių su šiais endogeniniais kintamaisiais: miežių supirkimo kaina ir perdirbimo apimtys (2 lentelė).

2 lentelė. Vėlavimo eilės ir modelio struktūros variantai miežių sektoriuje

Informaciniai kriterijai

Trijų lygčių VAR modelis Dviejų lygčių VAR modelis I vėlavimo

eilė II vėlavimo

eilė I vėlavimo

eilė II vėlavimo

eilė I vėlavimo

eilė AIC 49,13 48,76 27,69 27,81 27,95 BIC 51,14 51,23 28,81 29,11 29,45 HQ 49,73 49,47 28,08 28,27 28,47

Įvertinus atskirų veiksnių statistinį reikšmingumą, buvo atsisakyta naudoti eg-zogeninių kintamųjų bloką, apibūdinantį tarptautinę prekybą, nes nei vienas iš šio bloko rodiklių nepasižymėjo statistiniu reikšmingumu nei vienoje lygtyje. Tai reiškia,

68

kad miežių rinkos VAR modelis sudarytas tik iš endogeninių ir lūkesčius aprašančių kintamųjų.

Kaip ir kviečių rinkos atveju, vertinant paklaidų tinkamumą buvo atliekamas Ljung-Box testas. Gautos kiekvienos lygties Ljung-Box testo reikšmės (p–value (SP) = 0,51; p–value (D) = 0,54) leido priimti nulinę hipotezę, kad paklaidos yra pa-siskirsčiusios nepriklausomai, o modelis tinkamas.

Tyrimo rezultatai

Tyrimo metu sudarytas kviečių rinką aprašantis VAR modelis:

, (10)

čia: SQk – kviečių supirkimo kaina, Dk – kviečių perdirbimo apimtys, EUPk – kvie-čių kaina Europos Sąjungoje, eVKI – prognozuojamas mėnesinis VKI, ImQk – kviečių importo apimtys, ExQk – kviečių eksporto apimtys, ImP – žemės ūkio produkcijos importo kainų indeksai, ExP – žemės ūkio produkcijos eksporto kainų indeksai.

Modelio rezultatai rodo, kad lūkesčiai veikia kviečių rinką. Superkamų kviečių kiekiui įtaką daro vienu ir dviem mėnesiais vėluojanti vidutinė kviečių kaina Europos Sąjungoje ir prognozuojama infliacija. Europos Sąjungos kviečių supirkimo kaina svarbi tuo, kad nuo jos pokyčių priklauso vidaus kainos pasikeitimai. Vieno dviejų mėnesių laiko tarpas atsiranda dėl informacijos sklaidos netobulumo. Remiantis su-kurtu modeliu, galime teigti, kad supirkėjai, tikėdamiesi didesnio kviečių kainų au-gimo ateityje, stengiasi kuo daugiau jų supirkti kol kainos dar nėra pakilusios. Tą pa-čią išvadą galima daryti ir apie prognozuojamą infliaciją.

Perdirbamų kviečių apimtims įtaką taip pat daro prognozuojama infliacija. Tai galima paaiškinti tuo, kad perdirbėjai, numatydami kainų augimą, mažina gamybą, nes augančios kainos mažina vartojimą. VAR modelio pagalba galima įvertinti ne tik ryšio kryptį, bet ir išmatuoti jį kiekybiškai.

1 pav. Kviečių supirkimo apimčių fakti-nių ir prognozuojamų reikšmių palygi-nimas

2 pav. Kviečių perdirbimo apimčių fakti-nių ir prognozuojamų reikšmių palygini-mas

69

Modelio rezultatus pavaizdavus grafiškai, matyti, kad faktinės ir prognozuoja-mos reikšmės beveik sutampa. Taigi galima daryti išvadą, kad sudarytas modelis gali gana tiksliai numatyti nagrinėjamus rodiklius. Taip yra todėl, kad modelyje naudoja-mas autokoreliacinis procesas, turintis informaciją ir apie kitus veiksnius, darančius įtaką kviečių rinkai (pvz., gamtinės sąlygos) (1 pav.).

Analogiškas modelis sudarytas ir miežių rinkai:

, (11)

čia: SPm – miežių supirkimo kaina, Dm – miežių perdirbimo apimtys, EUPm – mie-žių kaina Europos Sąjungoje, eVKI – prognozuojamas mėnesinis VKI.

Kaip ir buvo tikėtasi, ES esama vidutinė miežių kaina ir prognozuojama inflia-cija teigiamai veikia miežių supirkimo kainą Lietuvoje. Kadangi ryšys egzistuoja tarp vidutinės ES ir esamo bei praėjusio mėnesio Lietuvos miežių kainų, galima daryti iš-vadą, kad ES kaina prisideda prie lūkesčių formavimosi. Lūkesčių poveikis miežių perdirbimo apimtims yra analogiškas kaip ir kviečių rinkoje.

3 pav. Miežių kainos faktinių ir progno-zuojamų reikšmių palyginimas

4 pav. Miežių perdirbimo apimčių faktinių ir prognozuojamų reikšmių palyginimas

Modelio rezultatų grafinė analizė rodo, kad sudarytas modelis gana tiksliai

numato mėnesinę miežių supirkimo kainą, o perdirbimo apimčių lygtis pasižymi ma-žesniu tikslumu. Todėl galima daryti išvadą, kad miežių perdirbimo apimčių lygtis labiau tinka ne tiksliems prognozių įverčiams gauti, o tendencijų krypties numatymui.

Sudarius VAR modelį rugių rinkai, pastebėta, kad nei viena iš jo lygčių nebuvo statstiškai reikšminga. Tai reiškia, kad lūkesčiai šioje rinkoje formuojasi kiek kitaip nei kviečių ir miežių. Pagrindinė priežastis yra ta, kad rugių rinkos apyvarta Lietuvo-je yra gerokai mažesnė nei kitų javų. Tai lemia, kad rugių rinka bendrame žemės ūkio kontekste tampa mažiau svarbi ir informacija apie rinkos konjunktūrą mažiau stebi-ma. Be to, rugių rinka pasižymi didesniais svyravimais. Taigi norint nustatyti aiškias tendencijas, VAR modelio įverčiams apskaičiuoti reikia gerokai ilgesnių laiko eilu-čių.

70

Išvados

1. Užsienio mokslininkų tyrimų analizės rezultatai leidžia teigti, kad žemės ūkio subjektai daugeliu atvejų formuoja „optimalias“ prognozes, gana tiksliai numato ateitį. Jie ne tik ieško ir gauna informaciją, bet ir ją perdirba, vertina, iš jos mokosi.

2. Sudarytas modelis įgalina ne tik kiekybiškai įvertinti lūkesčių poveikį, bet ir geba prognozuoti tam tikrus kviečių ir miežių rinkos rodiklius.. Šios priežastys lemia tai, kad modelį nesudėtinga taikyti praktikoje nagrinėjant tiek konkrečias jo pagalba gautas reikšmes, tiek bendras tendencijas ir reiškinio kitimo kryptis.

3. Prognozuojama infliacija ir praėjusio laikotarpio vidutinė ES kaina yra sta-tistiškai reikšmingi veiksniai visuose nagrinėtuose sektoriuose, išskyrus rugių. Tai reiškia, kad lūkesčiai javų sektoriuje yra svarbus veiksnys, o rugių rinkoje jie formuo-jasi kiek kitaip nei kviečių ar miežių.

4. Galima teigti, kad kviečių ir miežių rinkų dalyvių lūkesčiai yra racionalūs. Atsiradus požymiams, kad kainų lygis Lietuvoje ar Europos Sąjungoje kils, javų su-pirkimo kainos su nedideliu vėlavimu taip pat pradeda augti. Javų supirkimo ir per-dirbimo apimčių kitimas taip pat patvirtina šios rinkos dalyvių lūkesčių racionalumą.

5. Tyrimo pradžioje iškelta hipotezė, kad prognozuojama infliacija ir ankstes-nių laikotarpių vidutinės ES javų kainos vidaus supirkimo apimtis ir kainas veikia teigiamai, o perdirbimo kiekius – neigiamai kviečių ir miežių rinkose buvo patvirtin-ta, o rugių rinkoje atmesta.

6. Toliau tiriant žemės ūkio subjektų lūkesčių formavimąsi turėtų būti sudaryti kiti modeliai, nes javų rinkos VAR modeliai nėra universalūs. Atskiroms rinkoms skiriasi jų lygčių struktūra ir statistiškai reikšmingi veiksniai.

Literatūra

1. Ahouissoussi, N. B. C., McIntosh, C. S., Wetzstein, M. E. (1995). Rational Expectations

Estimation of Georgia Soybean Acreage Response // Journal of Agricultural and Applied Econo-mics. No. 27.

2. Beach, E. D., Fernandez-Cornejo, J., Uri, N. D. (1995). Testing the rational expectations hypothesis using survey data from vegetable growers in the USA // Journal of Economic Studies. No. 22 (6).

3. Chavas, J. P. (1999). On Dynamic Arbitrage Pricing and Information: The Case of the US Broiler Sector // European Review of Agricultural Economics, Foundation for the European Review of Agricultural Economics. No. 26 (4).

4. Choa, S., Moreno, A. (2011). The forward method as a solution refinement in rational expectations models // Journal of Economic Dynamics and Control. No. 35 (3).

5. Cogley, T. (2001). Estimating and testing rational expectations models when the trend specification is uncertain // Journal of Economic Dynamics and Control. No. 25 (10).

6. Cooley, T. F., DeCanio, S. J. (1977). Rational Expectations in American Agriculture // The Review of Economics and Statistics. No. 59 (1).

7. Driskill, R. (2006). Multiple equilibria in dynamic rational expectations models: A criti-cal review // European Economic Review. No. 50 (1).

8. Goodwin, T. H., Sheffrin, S. M. (1982). Testing the Rational Expectations Hypothesis in an Agricultural Market // Review of Economics and Statistics. No. 54 (4).

http://ideas.repec.org/s/oup/erevae.html

71

9. Holt, M. T., Johnson, S. R. (1989). Bounded Price Variation and Rational Expectations in Endogenous Switching Model of the U. S. Corn Market // The Review of Economics and Statis-tics. No. 71 (4).

10. Lodhia, H. C. (2005). The Irrationality of Rational Expectations – An Exploration into Economic Fallacy. – Coventry: Warwick University Press.

11. Muth, J. F. (1961). Rational Expectations and the Theory of Price Movements // Econo-metrica. No. 29 (3).

12. Shiller, R. J. (1981). Alternative tests of rational expectations models: The case of the term structure // Journal of Econometrics. No. 16 (1).

13. Sims, C. A. (1993). Rational expectations modeling with seasonally adjusted data // Journal of Econometrics. No. 55 (1–2).

14. Sims, C. A. (2002). Solving Linear Rational Expectations Models // Computational Eco-nomics. No. 20 (1–2).

EVALUATION OF INFLUENCE OF THE GRAIN MARKET PARTICIPANTS’

EXPECTATIONS ON THIS MARKET

Irena Kriščiukaitienė, Šarūnas Eirošius, Virginia Namiotko


Summary

This study employs vector autoregressive model to test rational expectations hypothesis in the grain market. The aim of this research is to find out how rational expectations of grain market subjects, such as growers and buyers, can make influence on the market. Connections between inf-lation expectations and actual prices and amounts of procurement and processing of wheat, barley and rye were analyzed in this research. The vector-autoregressive model, which can not only evalu-ate the effect of expectations, but also can forecast particular measures of wheat and barley market, such as price, amounts of procurement and processing, was created in this research. It is easy to ap-ply this model in practice. On the other hand, in some cases it is useful not in analysis of concrete forecasted values, but only in forecasting of tendencies and directions in process changes. The re-search has showed that forecasts of inflation and average prices from the previous periods in the Eu-ropean Union have statistical significance in grain markets excluding the rye market.

Key words: rational expectations, grain market, vector autoregression.

JEL codes: D840, Q110.

http://www.parisschoolofeconomics.eu/docs/guesnerie-roger/muth61.pdf

72



SANDORIO KAŠTŲ ĮTAKOS ŪKIŲ VEIKLOS

RODIKLIAMS VERTINIMAS

Artūras Lakis


Sandorio kaštų teorijai užsienio literatūroje ekonomikos tematika skiriamas nemažas dėme-

sys, o Lietuvoje empirinių tyrimų šiuo klausimu beveik nėra. Analizuoti ir vertinti sandorio kaštus žemės ūkyje yra svarbu dėl dviejų priežasčių. Pirma, žemės ūkio sektoriuje sandorio kaštų apimtys yra didelės. Antra, šių kaštų rėmimas akcentuojamas Europos Sąjungos Bendrosios žemės ūkio po-litikos nuostatose. Straipsnio tikslas – įvertinti Lietuvos ūkininkų ūkių sandorio kaštus, susijusius su įsipareigojimais paramai gauti ir nustatyti jų įtaką ūkių ekonominiams rodikliams. Vertinant sando-rio kaštų struktūrą ir dydį, taikytas statistinių duomenų lyginamosios analizės metodas, o duomenys analizei gauti apklausus paslaugų tiekėjus ir ūkininkus bei įvertinus vidutinį darbo laiką, būtiną šioms paslaugoms gauti. Įgyvendinant šį tikslą buvo apskaičiuoti ir įvertinti paramai gauti sandorio kaštų dydžiai pagal atskiras jų rūšis, nustatyti jų pokyčiai 2011 m., palyginti su 2008-aisiais, ir įtaka ekonominiams rodikliams; pateikti siūlymai, susiję su sandorio kaštų tolesniu vertinimu.

Raktiniai žodžiai. transakcinės sąnaudos, žemės ūkio sektorius.

JEL kodai: B520, D230.

Įvadas

Tyrimo aktualumas. Sandorio kaštų teorija teigia, kad sąveikos arba sutarčių sudarymas, įgyvendinimas ir priežiūra kainuoja. Nors šiai teorijai užsienio literatūroje skiriamas nemažas dėmesys, Lietuvoje tyrimų šiuo klausimu beveik nėra. Pagrindinės priežastys yra susijusios su sandorio kaštų vertinimo metodikos, rodiklių sistemos ir duomenų trūkumu.

Tą patį galima pasakyti ir apie žemės ūkio sektorių. Analizuoti ir vertinti san-dorio kaštus žemės ūkyje yra svarbu dėl dviejų priežasčių. Pirma, dėl žemės ūkio daugiafunkcinio pobūdžio, sandorio kaštų rūšys ir apimtys didėja. Antra, Europos Są-jungos Bendrosios žemės ūkio politikos nuostatose akcentuojamas sandorio kaštų rėmimas.

Darbo tikslas – įvertinti Lietuvos ūkininkų ūkių sandorio kaštus, susijusius su įsipareigojimais paramai gauti ir nustatyti jų įtaką ūkių ekonominiams rodikliams.

Tikslui įgyvendinti keliami tokie uždaviniai: apžvelgti tyrimus apie žemės ūkio sandorio kaštų vertinimą; apskaičiuoti ir įvertinti paramai gauti būtinų sandorio kaštų dydžius pagal atskiras jų rūšis; nustatyti jų pokyčius 2011 m., palyginti su 2008-aisiais, ir įtaką ekonominiams rodikliams; pateikti siūlymus, susijusius su san-dorio kaštų tolesniu vertinimu.

Tyrimo metodika. Apžvelgiant mokslininkų tyrimus apie žemės ūkio sandorio kaštus, naudoti mokslinės literatūros analizės, apibendrinimo, sintezės ir euristinis metodai, o vertinant sandorio kaštų struktūrą ir dydį, taikytas statistinių duomenų ly-ginamosios analizės metodas, ypatingą dėmesį skiriant absoliučių ir santykinių finan-sinių rodiklių analizei. Sandorio kaštų dydis buvo apskaičiuotas įvertinus taisyklėse

73

paramai gauti nurodytų būtinų dokumentų kiekį ir su paramos gavimu susijusias pa-pildomas išlaidas reikalingoms paslaugoms gauti. Paslaugų kainos nustatytos apklau-sus paslaugų tiekėjus (verslo planų rengimo, konsultacinių paslaugų įkainiai, paskolų palūkanos, pažymų išdavimo kainos), taip pat apklausus 15 ūkininkų, teikusių parai-škas paramai gauti, dėl laiko, reikalingo gauti būtinus dokumentus ar naudojantis pa-pildomomis paslaugomis. Laikas, reikalingas gauti būtinus dokumentus įvertintas da-rant prielaidą, kad už jį mokamas minimalus darbo užmokestis. Įtaka ūkių ekonomi-niams rodikliams nustatyta pagal sandorio kaštų dalies ūkio pelne ir paramoje rodik-lius. Tyrime nagrinėti tik didesni kaip 150 ha ūkininkų ūkiai, įtraukti į Ūkių apskaitos duomenų tinklą (ŪADT).

Tyrimų apie žemės ūkio sandorio kaštų įvertinimą apžvalga. Sandorio kaštų teorijos pagrindu galima laikyti R. Coase, kuris 1937 m. savo darbuose sandorio kaštus įvardijo kaip „naudojimosi rinkos mechanizmu sąnaudas“. Šiuolaikinių mokslininkų darbuose ši sąvoka įgijo platesnę prasmę, nes jos apima visas sąnaudas, kurios atsiranda verslo bendradarbiavimo srityje, nepriklausomai nuo to, kur jis vyksta – ar rinkoje tarp atskirų ūkio subjektų, ar ūkio subjekto viduje.

J. E. Hobbs (1997), R. Vakis (2003) bei I. Maltsoglou ir A. Tanyeri-Abur (2004) darbuose buvo išskirtos skirtingos sandorio kaštų rūšys atskirose žemės ūkio gamybos fazėse. Jie nustatė, kad šie kaštai galėtų būti priskirti pastoviųjų išlaidų grupei ir skaičiuojami proporciniu dydžiu nuo visų gamybos sąnaudų. Šie mokslininkai taip pat pabrėžė, kad minėtos proporcijos yra skirtingos pradedantiems veiklą ir jau turintiems ilgalaikę patirtį, taip pat priklauso nuo ūkio dydžio, veiklos tipo, vietovės.

O. E. Williamson (2010), K. Falconer (2000, 2002) ir A. Vatn (2002) atkreipė dėmesį į tai, kad sandorio kaštai ypač išauga žemės ūkio gamintojams dalyvaujant vienoje ar kitoje paramos schemoje, kurioje būtina prisiimti daug finansinių, aplinko-sauginių ir kt. įsipareigojimų. Minėtų sandorio kaštų nustatymas yra svarbus elemen-tas įvertinant žemės ūkio politikos priemonių dydžius. E. Mettepenningen, A. Verspecht ir G. Van Huylenbroeck (2009) nustatė, kad šios sąnaudos sudaro 15 proc. nuo visų išlaidų ir net ketvirtadalį kompensacinės išmokos dydžio. K. P. Hasund (2013) tyrinėdamas sandorio kaštus ir agrarinės aplinkosaugos priemo-nių įgyvendinimą, pabrėžė sandorio kaštų minimizavimo svarbą. A. Verspecht, G. Van Huylenbroeck ir M. Haese (2005) pasiūlė sandorio kaštus minimizuoti didi-nant ūkininkų derybines galias, o valdžios institucijoms didesnį dėmesį skirti diegiant naujas politikos priemones (ypač struktūrinės paramos), kuriose nustatyti reikalavi-mai, plečiantys sandorio kaštus.

M. Wever, N. Wognum, J. Trienekens ir O. Omta (2009) nustatė, kad sandorio kaštų dydis priklauso nuo ūkio valdymo kokybės: blogesnis valdymas lemia dides-nius sandorio kaštus. Taip pat tyrimas atskleidė, kad šių kaštų dydį lemia nuosavybės forma bei gamybos mastas. Šio tyrimo rezultatai galėtų būti naudingi Lietuvos eko-nomistams agrarininkams, siekiantiems įvertinti sandorio kaštų dydį lemiančius veiksnius šalies ūkininkų ūkiuose. M. Vassalos, W. Hu, T. A. Woods, J. Schieffer ir C. R. Dillon (2013) įrodė, kad sandorio kaštų dydį lemia rinkos struktūra. Tai ypač aktualu žemės ūkio veiklai, kai gamintojai dirba beveik tobulos konkurencijos sąly-gomis, o produkciją parduoda oligopsoninėje rinkoje.


http://www.tandfonline.com/action/doSearch?action=runSearch&type=advanced&searchType=journal&result=true&prevSearch=%2Bauthorsfield%3A(Mettepenningen%2C+Evy)

http://www.tandfonline.com/action/doSearch?action=runSearch&type=advanced&searchType=journal&result=true&prevSearch=%2Bauthorsfield%3A(Verspecht%2C+Ann)

http://www.tandfonline.com/action/doSearch?action=runSearch&type=advanced&searchType=journal&result=true&prevSearch=%2Bauthorsfield%3A(Van+Huylenbroeck%2C+Guido)

http://www.tandfonline.com/action/doSearch?action=runSearch&type=advanced&searchType=journal&result=true&prevSearch=%2Bauthorsfield%3A(Verspecht%2C+Ann)







74

O. Cadot, L. Dutoit ir M. Olarreaga (2009) pabrėžė, kad sandorio kaštai, dėl pakankamai didelių jų apimčių, yra ypač svarbūs šalims, pereinančioms į rinkos san-tykiais grįstą ekonomiką. Centralizuoto administracinio valdymo sąlygomis šie kaštai nebuvo pakankamai tyrinėjami ir vertinami. Šie mokslininkai minimizuoti sandorio kaštus siūlo panaudojant visas galimas informavimo priemones. Prie tos pačios tyrėjų grupės priskirtinas ir N. Curry (2013), kuris nustatė, kad sandorio kaštų apimtys yra tampriai susijusios su žiniomis ir informavimu. Šią mintį toliau plėtojo ir J. A. Escobal, D. Cavero (2012), tyrinėdami sandorio kaštų įtaką smulkiųjų ūkių eko-nomikai, o J. K. S. Kung ir Y. Bai (2011) – konsolidacijos lygiui. Informavimas, kaip teigė J. Jang ir F. Olson (2010), tyrinėdami sandorio kaštus JAV ir ES per eilę metų, svarbus ir dėl to, kad didėja jų rūšys ir dydžiai.

Taigi užsienio mokslininkų darbai rodo, kad svarbu nustatyti ne tik sandorio kaštų rūšis ir apimtis, bet ir jų dydį lemiančius veiksnius bei įtaką ūkių rezultatiniams rodikliams.

Sandorio kaštų struktūra ir dydis, jų įtaka ūkių ekonomikai. Sandorio kaš-tų vertinimas – gana sudėtingas procesas, nes tarp ekonomistų trūksta vieningo požiū-rio į sandorio kaštų rūšis, jų apibūdinimą ir apskaičiavimo metodus, sudėtinga atskirti sandorio ir gamybos sąnaudas bei dėl sandorio kaštų alternatyvaus pobūdžio. Be to, sandorio kaštai, su kuriais susiduria ūkiai, labai skiriasi priklausomai nuo ūkio dy-džio, organizacinės struktūros, veiklos pobūdžio ir tikslų.

Žemės ūkio technologijos nuolat tobulėja, griežtėja ir vartotojų reikalavimai maisto produktų kokybei. Prekiniai ūkiai, dalyvaujantys rinkoje, norėdami joje išsi-laikyti privalo atitikti reikalavimus, todėl susiduria su augančiu kvalifikuotos darbo jėgos poreikiu, jiems būtina nuolat sekti situaciją rinkoje, investuoti į naujas techno-logijas, o investicijoms naudoti skolintas lėšas. Natūriniai ir pusiau natūriniai ūkiai daugiausia patys suvartoja tai ką pagamina, todėl jiems nėra būtinybės taikytis prie rinkos reikalavimų. Išnagrinėjus įvairių sandorio kaštų dydžius Lietuvos ūkiuose, ma-tyti, kad šie kaštai skiriasi natūriniams ir pusiau natūriniams ūkiams bei prekiniams ūkiams (1 lentelė).

1 lentelė. Sandorio kaštai skirtingo dydžio ūkiuose

Veiklos sritis Natūriniai ir pusiau

natūriniai ūkiai (maži ūkiai)

Prekiniai ūkiai (dideli ūkiai)

Kvalifikuotas darbas + +++ Rinkos žinios + +++ Techninės žinios + +++ Produkto kokybės garantija + +++ Produkcijos rinkos + +++ Finansai ir kapitalas - +++ Rizikos valdymas - +++ - nebūtini, + mažai būtini, +++ būtini

http://www.sciencedirect.com/science/article/pii/S0305750X11001914

http://www.sciencedirect.com/science/article/pii/S0305750X11001914

http://www.tandfonline.com/action/doSearch?action=runSearch&type=advanced&searchType=journal&result=true&prevSearch=%2Bauthorsfield%3A(Kung%2C+James+Kai%5C-Sing)

http://www.tandfonline.com/action/doSearch?action=runSearch&type=advanced&searchType=journal&result=true&prevSearch=%2Bauthorsfield%3A(Bai%2C+Ying)

http://erae.oxfordjournals.org/search?author1=Jongick+Jang&sortspec=date&submit=Submit

http://erae.oxfordjournals.org/search?author1=Frayne+Olson&sortspec=date&submit=Submit

75

Kaip matyti, prekiniai ūkiai patiria žymiai didesnius sandorio kaštus palyginti su mažais ūkiais, kuriems nėra būtinybės šioms išlaidoms, nes jie tik maža dalimi dalyvauja vietinėje rinkoje ir nedalyvauja struktūrinės politikos priemonių schemoje. Jie, kaip rodo praktika, dėl savo izoliacijos nuo išorinių veiksnių, iš viso neturi poreikio sąnaudoms, susijusioms su finansais ir kapitalu bei rizikos valdymu.

Detaliau patyrinėjus prekinius ūkius, kurie naudojasi ES struktūrine parama ir dėl to patiria papildomus sandorio kaštus, išskirtinos tokios jų rūšys: mokymo ir informacijos gavimo, apskaitos ir planavimo, dokumentų tvarkymo ir finansinės veiklos sąnaudos. Mokymo ir informacijos gavimo sąnaudos susidaro dėl reikalavimo išklausyti minimalius ūkininkavimo žinių kursus, įgyjant žaliąjį diplomą ir siekiant nuolat gauti informaciją. Apskaitos ir planavimo sąnaudos susidaro tvarkant buhalterinę apskaitą, rengiant verslo planą ir vertinant ūkio gamybinius ir ekonominius rodiklius. Pažymėtinas didelis reikalingų paramai gauti dokumentų (pažymų) kiekis ir su tuo susijusios sąnaudos. Prie finansinės veiklos sąnaudų priskirtinos įvairios įmokos ir mokėjimai (gyvybės draudimas, palūkanos už kreditą, Garantinio fondo mokestis ir pan.). Sandorio kaštai 2008 ir 2011 m. pateikti 2 lentelėje. Skaičiavimuose panaudota sąlyga, kad ūkis investicijų finansavimui panaudoja 500 tūkst. Lt paskolą. Kiti duomenys gauti apklausus minėtų paslaugų tiekėjus bei įvertinus vidutinį darbo laiką, būtiną šioms paslaugoms gauti.

2 lentelė. Sandorio kaštai pasirinktuose (virš 150 ha) Lietuvos prekiniuose ūkininkų

ūkiuose, 2008 ir 2011 metai, tūkst. Lt/ūkiui Transakcinių sąnaudų rūšis 2008 metai 2011 metai

Mokymo ir informacijos gavimo 0,9 0,6 Apskaitos ir planavimo 25,0 15,0 Dokumentų tvarkymo 0,8 0,5 Finansinės veiklos 116,5 99,9 Iš viso 143,2 116,0

2011m., sumažėjus kai kurioms sandorio kaštų rūšims, beveik penktadaliu sumažėjo jų apimtys ir tai turėjo teigiamą įtaką ūkių rezultatiniams rodikliams. Šio reiškinio pagrindinė priežastis – reikalavimų paramai gauti supaprastinimas ir kai kurių sandorio kaštų rūšių atpiginimas ar panaikinimas. Sandorio kaštų, skaičiuojant vienam hektarui žemės ūkio naudmenų, sumažėjo 17 proc. (2011 m., palyginti su 2008 m.). Minimu laikotarpiu, padidėjus išlaidoms (9 proc.) ir sumažėjus bendrajam pelnui su parama (7 proc.), sandorio kaštų sumažinimas teigiamai paveikė ūkių ekonomiką (3 lentelė).

76

3 lentelė. Ekonominių rodiklių pokytis pasirinktuose (virš 150 ha)* Lietuvos prekiniuose ūkininkų ūkiuose 2011 m., palyginti su 2008-aisiais, Lt/ha

Ekonominis rodiklis 2008 metai 2011 metai Pokytis, proc. Bendroji produkcija 2577 2633 102 Išlaidos 2089 2271 109 Bendrasis pelnas 488 362 74 Parama 1248 1259 101 Bendrasis pelnas su parama 1736 1621 93 Sandorio kaštai 492 409 83 *Pagal ŪADT duomenis ūkių, valdančių virš 150 ha ŽŪN, vidutinis turimas žemės plotas 2008 m. sudarė 291 ha, 2011 m. – 284 ha.

Lentelėje nurodyti sandorio kaštai yra susiję tik su įsipareigojimais paramai

gauti. Nors jų dalis paramoje sumažėjo nuo 39 proc. 2008 m. iki 32 proc. 2011 m., o bendrajame pelne, kartu su parama, nuo 28 proc. 2008 m. iki 25 proc. 2011 m., padidindama teikiamos paramos efektyvumą, sandorio kaštų apimtys išlieka gana didelės. Jų svarba taip pat akcentuojama ES teisiniame dokumente „Pasiūlymas dėl Europos Parlamento ir Tarybos reglamento dėl paramos kaimo plėtrai, teikiamos Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai (EŽŪFKP) lėšomis“, kuriame pristatomos BŽŪP nuostatos 2014–2020 m. Šiame dokumente sandorio kaštus siūloma kompensuoti – iki 20 proc. nuo kompensacinės išmokos dydžio.

Lietuvoje iki šiol nėra išsamių vertinimų kokią dalį sandorio kaštai sudaro nuo įvairių KPP priemonių kompensacinių išmokų. Suprantama, kad dalyvavimas KPP priemonėse, kaip ir bet kuris bendradarbiavimas verslo srityje, susijęs su papildomomis sąnaudomis. Tačiau šio bendradarbiavimo efektyvumas ir keliamų tikslų įgyvendinimas tiesiogiai priklauso nuo sąnaudų dydžio, palyginti su gaunama nauda.

Išvados

1. Lietuvoje per mažai dėmesio skiriama sandorio kaštų vertinimui, nes trūksta

vieningo požiūrio į sandorio kaštų rūšis ir apibūdinimą, sudėtinga atskirti sandorio ir gamybos sąnaudas, palyginti mažai siūlymų minimizuoti sandorio kaštus.

2. Sandorio kaštai yra tikslinio pobūdžio. Išskirtini sandorio kaštai susiję su ES BŽŪP. Valdžios institucijos turėtų atkreipti didesnį dėmesį diegiant naujas politikos priemones (ypač struktūrinės paramos), kuriose nustatyti reikalavimai šiuos kaštus didina.

3. Atlikus 2008 m. ir 2011m. sandorio kaštų, susijusių su įsipareigojimais pa-ramai gauti vertinimą, matyti, kad jų apimtys sumažėjo ir tai turėjo teigiamą įtaką ūkių rodikliams, taip pat ir teikiamos paramos efektyvumui. Šio reiškinio pagrindinė priežastis – reikalavimų paramai gauti supaprastinimas ir kai kurių sandorio kaštų rū-šių atpiginimas ar panaikinimas.

4. Į ŪADT išlaidų rodiklių sąrašą reikėtų įtraukti sandorio kaštų rodiklį, nes 2014–2020 m. finansiniam laikotarpiui yra agrarinės aplinkosaugos priemonių, kurio-se numatomas sandorio kaštų kompensavimas.

77

5. Reikalingi moksliniai tyrimai, kuriuose atsispindėtų sandorio kaštų apimtys pagal jų tikslinį pobūdį.

Literatūra

1. Cadot, O., Dutoit, L., Olarreaga, M. (2010). Barriers to exit from subsistence agriculture.

Trade Adjustment Costs in Developing Countries: Impacts, Determinants and Policy Responses (Guido Porto and Bernard Hoekman eds.). – The IBRD/World Bank. No. 90.

2. Curry, N. (2013). Planning and policy documents as transactions costs: the case of rural decision-making in England // Land Use Policy. No. 30 (1).

3. Escobal, J. A., Cavero, D. (2012). Transaction Costs, Institutional Arrangements and Inequality Outcomes: Potato Marketing by Small Producers in Rural Peru // World Development. No. 40 (2).

4. Falconer, K., Saunders, C. (2002). Transactions costs for SSSIs and policy desing // Land Use Policy. No. 19.

5. Falconer, K. (2000). Farm-level constraints on agri-environmental scheme participation: a transactional perspective // Journal of rural studies. No. 16 (3).

6. Hasund, K. P. (2013). Indicator-based agri-environmental payments: A payment-by-result model for public goods with a Swedish application // Land Use Policy. No. 30 (1).

7. Hobbs, J. E. (1997). Measuring the importance of transaction costs in cattle marketing // American Journal of Agricultural Economics. No. 79 (4).

8. Jang, J., Olson, F. (2010). The role of product differentiation for contract choice in the agro-food sector // European Review of Agricultural Economics. No. 37 (2).

9. Kung, J. K. S., Bai, Y. (2011). Induced Institutional Change or Transaction Costs? The Economic Logic of Land Reallocations in Chinese Agriculture // Journal of Development Studies. No. 47 (10).

10. Maltsoglou, I., Tanyeri-Abur, A. (2004). Transaction Costs, Institutions and Smalholder Market Integration: Potato producers in Peru. Paper presented at the 85th EAAE Seminar: Agricultural Development and Rural Poverty under Globalization: Asymmetric Processes and Differentiated Outcomes. – Florence, Italy.

11. Mettepenningen, E., Verspecht, A., Van Huylenbroeck, G. (2009). Measuring private transaction costs of European agri-environmental schemes // Journal of Environmental Planning and Management. No. 52 (5).

12. Vakis, R., Sadoulet, E., De Janvry, A. (2003). Measuring transactions costs from observed behavior: Market choices in Peru. – Berkeley: University of California.

13. Van Huylenbroeck, G., D’Haese, M., Verspecht, A. (2005). Methodology for analysing private transaction costs. – Ghent: Ghent university.

14. Vassalos, M., Hu, W., Woods, T. A., Schieffer, J., Dillon, C. R. (2013). Fresh Vegetable Growers' Risk Perception, Risk Preference and Choice of Marketing Contracts: A Choice Experiment. 2013 Annual Meeting. – Orlando: Southern Agricultural Economics Association.

15. Vatn, A. (2001). Transaction costs and multifunctionality. Paper presented at the Workshop on multifunctionality. – Paris.

16. Wever, M., Wognum, N., Trienekens, J., Omta, O. (2010). Alignment between chain quality management and chain governance in EU pork supply chains: A Transaction-Cost-Economics perspective // Meat science. No. 84 (2).

17. Williamson, O. E. (2010). Transaction cost economics: The natural progression // Journal of Retailing. No. 86 (3).

78

EVALUATION OF INFLUENCE OF THE TRANSACTIONS COSTS ON FARM'S

ECONOMIC PERFORMANCE

Artūras Lakis

Lithuanian institute of agrarian economics

Summary

While the body of descriptive and theoretical literature on transactions costs is extensive,

the empirical literature has been lagging. The evaluation of the transactions costs in agriculture is important for two main reasons. Firstly, transactions costs in agriculture are very high. Secondly, European Union's Common Agricultural Policy aims to support these costs. The purpose of this pa-per is to assess Lithuanian farmers’ transactions costs related to commitments for support and de-termine their impact on the farm's economic performance. In this paper a comparative analysis of statistical data was performed. Data on transactions costs were collected through interviews with service providers and farmers. In this paper was described the theoretical literature, identified Lith-uanian farmers’ transactions costs related to commitments for support, presented the impact of these costs on the farm's economic performance and provided recommendations related to further evalua-tion of transactions costs in agriculture.

Key words: agricultural sector, transactions costs. JEL codes: B520, D230.

79



DURATION SENSITIVE UNEMPLOYMENT RATE IN THE RURAL AREAS

OF LITHUANIA

Agnė Laužadytė

Vilnius University

The paper aims to estimate the loss to society (or ‘social loss’) resulting from the long

term unemployment in the rural areas of Lithuania, i. e. to justify the need of application of preven-tative labour market policies to jobless individuals at early stages of their unemployment spell. The concept of duration-adjusted unemployment is introduced and “duration sensitive” unemployment rates based on different degrees of inequality aversion are estimated separately for men and women, based on methodology proposed by V. K. Borooah (2002). Analysis leads to conclusion that even with lowest degree of inequality aversion duration sensitive unemployment rate is considerably higher than the traditionally defined one – both for men and women, in the rural areas and countrywide, and dur-ing the whole period of research. The difference between the rates increases sharply with moderate and highest degrees of aversion, i. e. Lithuanian society faces a huge burden induced by long-term un-employment. Thus, preventative labour market policies are of greatest importance.

Keywords: inequality aversion, social loss, unemployment duration, unemployment rate.

JEL code – J64.

Introduction

The unemployment rate in a country or region is usually defined as the fraction of individuals in its labour force who, at a particular date, are unem-ployed. The weakness of this measure, however, is that it doesn’t reflect the differences among individuals in their labour market experience. If, let’s say, in December 2012, 110 thou persons out of 1 mill in the labour force were regis-tered as unemployed, the unemployment rate for 2012 would have been reported as 11 %. However, different scenarios for the distribution of unemployment expe-rience among the individuals in the labour force are possible, and this has no impact on unemployment rate measure.

There is an ongoing debate that the loss to society, or ‘social loss’, from a given unemployment rate would be greater if the burden fell on a small number of jobless in-dividuals, than when a short-term unemployment experience was shared among a large number of persons. Among other, A. Weber and H. Hofer (2004) investigate job-search assistance programme in Austria and find the programme effect to be positive during the first year of unemployment, but to drop drastically thereafter.

V. K. Borooah (1996, 2002) argue that the loss to society, or ‘social loss’, from a given unemployment rate would be greater if the burden fell on a small number of jobless individuals, than when a short-term unemployment experience was shared among a large number of persons, while A. Laužadytė (2009) finds out that unemployed persons face a much lower probability of getting a job after a year of un-employment history.

80

Thus, it could be concluded, that the social loss resulting from joblessness de-pends on both the unemployment rate and the distribution of joblessness experience among individuals in the labour force.

It is possible to classify countries both based on whether or not they have an ‘unemployment problem’ (high versus low unemployment rate countries) and based on whether or not they have a ‘long-term unemployment problem’ (high versus low proportion of the unemployed in long-term joblessness (Beach, 1986). For example, about 40 % of the unemployment spells belong to temporary unem-ployment (more than 90 % of them lasting less than four weeks) in Denmark (Laužadytė, 2008), while about a half of jobless people in Lithuania stay in this la-bour market state 12 months and longer (see Table 1).

The paper aims to estimate the loss to society (or ‘social loss’) resulting from the long term unemployment in the rural areas of Lithuania, i.e. to justify the need to apply labour market policies to jobless individuals at early stages of their unemploy-ment. The concept of duration-adjusted unemployment is introduced in the paper and “duration sensitive” unemployment rates based on different degrees of inequality aver-sion are estimated separately for men and women. Research is based on methodology proposed by V. K. Borooah (2002).

Research Methodology

Let’s say, there are N individuals in the labour-force of a country (i = 1,

,N) and T “time-periods” (t = 1, ,T). If T = 12; the “time-span” is a year. De-fine the variable sit such that sit = 0 if individual i is employed, and sit = 1 if individual i is jobless, in month t. Then Mt = ∑

i=1

Nsit is the number of individu-

als jobless in month t and mt = Mt/N is the associated unemployment rate for that month, or the “individual-based unemployment rate”. If t = T is the census date, then mT is the traditional definition of the unemployment rate.

Define an unemployed-month and a labour force-month as, respectively, one jobless individual, and one individual in the labour force, for one month. Then the “peri-od-based unemployment rate” for the year is defined as the ratio of the total num-ber of unemployed-months to labour force-months in that year.

The average duration of unemployment (in months) is defined as:

dav

= T pav (1)

where, pav is the average proportion of months in the year that persons in the

labour force were unemployed, and T = 12. Since di ≥ 0 is the unemployment duration of person i (i = 1...N):

dav

= ∑i=1

Ndi (2)

If the burden of joblessness was equally shared so that everybody in the la-

bour force had the same experience of unemployment then d1 = d2 = ... = dN. In

81

general, however, the burden of joblessness will not be equally shared: for many individuals in the labour force, di = 0 while, for those who are long-term unem-ployed, di = 12.

If the same number of persons were unemployed in each month (so that, M1 = M2 = ... = MT) then pav

= mav

= mT. Under this assumption, the unem-ployment rate (mT) is equal to the average proportion of months in the year that per-sons in the labour force were unemployed (pav): consequently, the average duration of unemployment may be expressed as: d = TmT.

Let L denote the ‘social loss’ from unemployment - higher values of L meaning higher levels of loss – with L being a function of the di ; the unemploy-ment duration of the different individuals in the labour force:

L = L(d1...dN). (3)

Here: L ≥ 0; with L = 0 if di = 0 and Li = ∂Li/∂di > 0; i = 1 ... N. Suppose

that the social loss function (SLF) of equation (3) can be written as:

L = ∑i=1

NF(di) (4)

The function F(.) ≥ 0 in equation (4) shows society’s valuation of the loss

arising from individual i being jobless for di months. Higher values of F (.) show higher levels of loss. The sum of the individual-specific losses is the social loss associated with a given average unemployment duration, dav.

The change in the value of the SLF, following a change in the di, is, from equation (4):

∆L = ∑

i=1

Nαi ∆di.. (5)

Here αi = ∂F(d i) /∂di > 0 is the ‘social marginal loss’ associated with a

change in individual i’s unemployment duration. If it’s assumed that the func-tion F(.) is strictly convex, the social marginal loss increases for increases in di. Consequently, for a given dav, social loss is minimised when unemployment dura-tion is the same for all the individuals in the labour force, i.e. when: d1 = d2 =

... = dN. A given dav will, therefore, generate different levels of social loss, de-pending on how it is distributed (in terms of the individual di) between the N persons in the labour-force.

The SLF has constant elasticity if, for ε ≥ 0, F (.) can be written as:

F(d i) = (di

1 + ε

-1)/ (1+ε) (6 ) since then: αi = ∂F(d i) /∂di = d

i

ε → (∂α i /∂di)/(di/αk) = ε > 0. Consequently,

the percentage change in the welfare weights, following a percentage change in

82

individual i’s proportion of unemployed-months, is both positive and constant. The greater the value of ε, the greater the proportional increase in the welfare weights in response to a proportional increase in the di. The parameter ε represents, as shown below, society’s aversion to ‘unemployment inequality’, where unem-ployment inequality is defined as differences, between persons in the labour force, in unemployment duration.

Suppose for two individuals j, k, such that dj > dk, (dj, dk > 0) the unem-ployment duration of j (an “employment-poor” person, relative to k) is reduced by ∆dj, with an increase, ∆dk in the unemployment duration of k (an “employment-rich” person, relative to j). If ∆dk = -∆dj and ∆di = 0; i ≠ j, k then the average duration, dav, remains unchanged. Suppose that dj = λdk; λ > 1. Then the change in social loss, as a consequence of these changes is:

∆L = α

k ∆dk – α

j ∆d

j = d

k

ε∆d

k – λ

εd

k

ε∆d

j (7)

Setting ∆L = 0 in equation (7) yields:

∆dk = λ

ε∆d

j (8)

From equation (8), if ε = 0, ∆dk = ∆dj. This implies that society would be

prepared to decrease the joblessness duration an employment-poor individual (j); in exchange for an equal increase in the unemployment duration of an employ-ment-rich person (k): As a consequence of this redistribution, d, the average duration of unemployment, would not change. If ε > 0; then, in order to reduce j’s unem-ployment duration by ∆dj, society would be prepared to raise k’s unemployment duration by ∆dk =λ

ε∆dj (> ∆dj) with the consequence that dav would rise. In other

words, society would be prepared to countenance a rise in the average duration of unemployment in exchange for greater equality in its distribution. The tolerance of a higher dav, in exchange for a given reduction in the inequality of its distribution, is greater for higher values of ε . I.e., the value of ε represents the degree to which society is averse to unemployment inequality.

Let d* ≥ dav represent the average duration of unemployment which, if al-

so the joblessness duration of every individual in the labour force, would yield the same level of social loss as the existing distribution of unemployment duration, d1,

..., dN. Then d* may be termed the “equally distributed equivalent unemployment duration”. Following from this, A . B . Atkinson’s (1970) inequality index, de-fined with respect to the parameter ε, applied to differences between unemployed persons in their proportions of unemployed-months, yields:

Aε = (d

*/d

av)-1= {∑N

-1(d i/d

av)

1+ε}

1/(1+ε)-1 (9)

When ε = 0, society is indifferent as to how a given average unemployment

duration is distributed: d* = dav and A = 0. For ε > 0, d* > d

av and A > 0.

83

The higher the value of the unemployment inequality aversion parameter, ε, the greater will be the value of d* and, therefore, of the inequality index, A.

The social loss corresponding to the observed average duration is:

L =dav

(1 + Aε) = d* = mav

(1 + Aε) = m* (10) where: mav

= dav

/T and m* = d*/T. Equation (10) has such interpretation: the social loss from a given (‘traditionally defined’) joblessness rate is increased by the degree of inequality in the distribution of its incidence. The value of m* represents the ‘duration- adjusted unemployment rate’ corresponding to the ‘tradi-tionally defined’ unemployment rate mav. The value of m* reflects the social loss associated with mav: this social loss depends not just on the value of m

av (com-puted by ‘counting heads’) but also upon the degree of unemployment inequality.

Results

This section covers annual variations in unemployment rate and presents the estimates of “duration sensitive” unemployment rates. Estimations have been done using data of Statistics Department of Lithuania.

The unemployment rate estimated by Statistics Lithuania is based on the La-bour Force Survey data and is expressed as a ratio of the unemployed to the labour force, i.e. the total of the employed persons and the unemployed (hereafter, referred to as ‘unemployment rate’ and ‘joblessness rate’).

Duration sensitive unemployment rate is estimated based on different degrees of inequality aversion (ε = 0.4, ε = 0.7 and ε = 1; see methodology presented above) and is hereafter referred as ‘sensitive unemployment rate’ and ‘adjusted unemployment rate’.

Under Eurostat and Statistics Department of Lithuania classification, a person falls into the category of long-term unemployed after 12 months of his unemployment spell, while individuals with 6-11 months unemployment duration are classified as medi-um-term unemployed.

Table 1 depicts the proportions of the medium and long term unemployed in the whole jobless population of Lithuania.

It is evident from the Table that Lithuania should be identified as a country having a long-term unemployment problem. More than half of unemployed individuals both in rural areas and countrywide stay jobless for 12 months and longer, while about one fifth of them get employed in the second half-year of their unemployment spell.

In comparison, in the EU27 long term unemployment (as a percentage of the total unemployment) is 42.9 % in 2011, while corresponding figure comes up to only 18.6 % in Sweden, 24.4 % in Denmark, 25.9 % in Austria and about 33.5 % in the Netherlands and the UK (Source: Eurostat data).

84

Table 1. The medium and long-term unemployed in Lithuania in 1998–2011, %

1998 1999 2000 2001 2002 2003 2004

Men Medium term 17.1 22.3 14.2 13.2 15.7 18.6 19.2 Long term 52.9 41.4 53.4 60.7 55.2 49.1 52.2

Men (rural areas) Medium term 12.6 17.6 9.0 12.1 15.3 19.8 17.5 Long term 56.9 43.8 56.4 61.3 55.9 43.1 46.7

Women Medium term 18.7 26.7 15.5 17.9 19.7 18.4 19.9 Long term 57.0 34.9 49.9 56.1 54.5 51.4 54.3

Women (rural areas) Medium term 19.6 25.0 18.4 17.3 14.6 15.6 15.7 Long term 50.8 36.9 50.8 60.3 58.0 50.9 56.1

Men Medium term 17.9 19.1 15.0 17.2 26.1 24.6 19.7 Long term 53.9 43.7 33.5 17.4 21.0 42.3 52.2

Men (rural areas) Medium term 17.9 17.2 15.4 15.6 24.7 25.2 17.4 Long term 49.5 39.9 40.2 21.4 22.7 43.0 56.4

Women Medium term 16.9 15.5 16.6 14.3 20.6 24.6 21.0 Long term 55.9 45.1 30.9 25.4 26.8 40.2 52.0

Women (rural areas) Medium term 17.0 10.8 18.4 13.8 19.1 21.6 21.0 Long term 54.7 54.1 41.4 29.3 37.8 42.1 55.4

Source: Statistics Department of Lithuania

Table 2 shows the dynamics of unemployment rate and duration adjusted un-

employment rate, based on other degrees of inequality aversion. Both unemployment rates are estimated separately for men and women in rural areas of Lithuania, and coun-trywide.

Figures in the Table show similar dynamics for men and women. The gradual decrease in both the rates was prominent in 2001–2008. In 2009 unemployment rates increased sharply, with the peak in joblessness being reached in 2010.

There is relationship between temporary joblessness and long term unemploy-ment. The probability of getting employed decreases with the time spent on unem-ployment benefits, and the biggest decrease is noticeable during the first half year of unemployment (Laužadytė, 2008). The situation in countryside of Lithuania serves as empirical evidence to these findings. Though joblessness dropped slightly in 2011, the duration sensitive unemployment rate stayed at its highs, i.e. many persons who entered unemployment at the time of recession found to be trapped in long-term un-employment.

The unemployment rates were lower in the rural areas, compared with country average in 1998–2004. The figures were nearly the same in 2005–2008, while in 2009–2011 men and women residing countryside faced higher risk of joblessness than countrywide.

Analysis leads to the finding that even ε = 0.4, adjusted unemployment rate is considerably higher than the traditionally defined one – both for men and women, in the rural areas and countrywide. The difference between the rates increases sharply with moderate and highest degrees of inequality aversion.

In 2011, the gap between the traditional and duration-adjusted unemployment was one of the largest in the whole period of research. I. e. an inequality-averse pol-

85

icy maker (with 0.7 as his/her degree of aversion) would regard the social loss from an unemployment rate of 18.6 % for women (23 % for men) countryside as being equal to the social loss from an unemployment rate of 30.3 % (33.9 % re-spectively), the burden of which was distributed equally among all women and men in the labour force. Table 2. Dynamics of unemployment rate* and duration sensitive unemployment rate

in 1998–2011, % 1998 1999 2000 2001 2002 2003 2004

Men 14.7 16.2 18.8 20.0 14.6 12.7 11.0

ε=0.4 19.4 19.3 22.8 25.3 19.5 17.0 15.8 ε=0.7 25.4 25.0 29.0 31.7 25.6 22.7 21.5 ε=1 30.7 30.2 34.5 37.3 31.0 27.9 26.7 Men – Rural areas 12.1 11.1 15.5 16.6 9.8 9.5 9.1

ε=0.4 17.2 14.7 19.7 22.1 14.7 13.1 12.9 ε=0.7 23.0 20.1 25.8 28.4 20.3 18.3 18.1 ε=1 28.3 25.1 31.3 34.0 25.5 23.2 23.1 Women 11.6 13.0 13.9 14.7 12.9 12.1 11.8

ε=0.4 17.2 15.9 18.0 20.0 18.1 16.8 17.0 ε=0.7 23.0 21.2 23.9 26.1 24.1 22.5 22.8 ε=1 28.3 26.2 29.2 31.5 29.4 27.8 28.1 Women – Rural areas 8.8 6.9 10.7 11.5 9.6 9.8 10.4

ε=0.4 13.4 10.3 15.4 17.3 14.8 14.0 15.5 ε=0.7 18.7 14.9 20.9 23.2 20.4 19.4 21.1 ε=1 23.7 19.4 26.1 28.6 25.6 24.5 26.4 Men 8.2 5.8 4.3 6.1 17.1 21.2 17.7

ε=0.4 12.9 9.2 6.3 6.4 17.1 23.8 22.2 ε=0.7 18.2 13.6 9.9 9.9 21.1 29.8 28.4 ε=1 23.2 18.1 13.8 13.5 25.7 35.1 33.9 Men – Rural areas 7.5 6.3 4.5 6.1 19.5 24.4 23.0

ε=0.4 11.7 9.2 7.2 6.8 19.5 26.5 27.5 ε=0.7 16.7 13.6 11.1 10.4 23.1 32.7 33.9 ε=1 21.5 18.1 15.2 14.2 27.8 38.0 39.5 Women 8.3 5.4 4.3 5.6 10.4 14.4 12.9

ε=0.4 13.3 8.7 6.3 6.7 11.6 17.6 17.8 ε=0.7 18.6 13.1 9.9 10.4 16.3 23.3 23.7 ε=1 23.7 17.5 13.7 14.2 20.8 28.4 29.0 Women – Rural areas 7.6 5.5 4.3 6.0 12.8 19.9 18.6

ε=0.4 12.3 9.3 7.2 7.5 15.3 22.2 23.9 ε=0.7 17.5 13.9 11.2 11.4 20.7 28.2 30.3 ε=1 22.4 18.5 15.2 15.4 25.7 33.5 35.8

* Source: Statistics Department of Lithuania

There are several aspects in explaining the burden of long term unemploy-

ment to the society and motivating the need for preventative policies. Firstly, there is evidence that the effectiveness of active labour market programmes ap-

86

plicable to jobless individuals decreases after a year spent unemployed (Card, 2010; Carling, 2005; Kluve, 2010; Laužadytė, 2009; Weber, 2004). Thus, the budget means allocated to labour market policies are used non-effectively.

Secondly, there is an increase in the risk of long-term joblessness and leaving the labour market (or inactivity) after a year spent unemployed (Laužadytė, 2008).

Thirdly, individuals are considered to have lost professional qualification after 12 months of joblessness in Lithuania, thus a low-skilled job is offered to them by the Lithuanian labour market authorities.

Conclusions

1. The paper covers annual variations in unemployment rate and aims to esti-mate the burden of long-term joblessness in the rural areas of Lithuania. The concept of duration-adjusted unemployment is introduced in the paper and “duration sensitive” unemployment rates based on different degrees of inequality aversion are estimated sepa-rately for men and women.

2. It is evident that Lithuania should be identified as a country having a long-term unemployment problem. More than half of unemployed individuals both in rural areas and countrywide stay jobless for 12 months and longer, while about one fifth of them get employed in the second half-year of their unemployment spell.

3. Analysis leads to conclusion that even with lowest degree of inequality aver-sion duration sensitive unemployment rate is considerably higher than the traditionally defined one – both for men and women, in the rural areas and countrywide. The differ-ence between the rates increases sharply with moderate and highest degrees of aversion, i.e. Lithuanian society faces a huge burden induced by long-term unemployment. Thus, preventative labour market policies issues are of greatest importance.

References

1. Atkinson, A. B. (1970). On the Measurement of Inequality // Journal of Economic Theo-

ry. Vol. 2. 2. Beach, C. M., Kaliski, S. F. (1986). Lorenz Curve Inference with Sample Weights:

An Application to the Distribution of Unemployment Experience // Applied Statistics. Vol. 35. 3. Borooah, V. K. (1996). Growth, Unemployment, Distribution and Government: Essays on

Current Economic Issues. – Basingstoke: Macmillan Press Ltd. 4. Borooah, V. K. (2002). A Duration-Sensitive Measure of the Unemployment Rate: Theo-

ry and Application // ICER Working Paper. No. 19. 5. Card, D., Kluve, J., Weber, A. (2010). Active Labour Market Policy Evaluations: a Meta

Analysis // Economic Journal. Vol. 129. 6. Carling, K., Larsson, L. (2005). Does early intervention help the unemployed youth? //

Labour Economics. Vol. 12 (3). 7. Kluve, J. (2010). The Effectiveness of European Active Labor Market Programs // Labour

Economics. Vol. 17. 8. Laužadytė, A. (2008). Marginalisation in the Danish Labour Market: an Analysis of Event

History Data // Labour Underutilisation, Skills Shortages and Social Inclusion. Centre of Full Em-ployment and Equity, the University of Newcastle Australia.

87

9. Laužadytė, A. (2009). Does Early Activation Help the Unemployed in Denmark? // La-bour Underutilisation – Unemployment and Underemployment. Centre of Full Employment and Equity, the University of Newcastle Australia.

10. Laužadytė, A., Rosholm, M. (2008). A Meta Analysis of County, Gender, and Year Spe-cific Effects of Active Labour Market Programmes // PhD thesis. School of Economics and Man-agement, Department of Economics, University of Aarhus. No. 2008-5.

11. Weber, A., Hofer, H. (2004). Employment Effects of Early Interventions on Job Search Programs // IZA Discussion Paper. No. 1076.

BEDARBYSTĖS TRUKMEI JAUTRUS NEDARBO LYGIS LIETUVOS KAIME

Agnė Laužadytė

Vilniaus universitetas

Santrauka

Nedarbo lygis skaičiuojamas kaip darbo biržoje registruotų bedarbių ir visos darbo jėgos

santykis, procentais. Toks skaičiavimas neįvertina skirtumų tarp bedarbių individų ir jų bedarbystės patirties. Ilgalaikė bedarbystė yra susijusi su didele našta visuomenei, todėl nagrinėjant nedarbo problemas, svarbu atsižvelgti ne tik į šalies ar regiono nedarbo lygį, bet ir bedarbystės trukmę. Šio straipsnio tikslas – įvertinti ilgalaikės bedarbystės Lietuvos kaime sąlygotą žalą šalies visuomenei ir pagrįsti darbo rinkos politikos priemonių taikymo ankstyvosiose bedarbystės fazėse taikymo tiks-lingumą. Straipsnyje remiantis V. K. Borooah (2002) pateikta tyrimų metodika apskaičiuotas be-darbystės trukmei jautrus vyrų ir moterų nedarbo lygis Lietuvos kaime. Tyrimo rezultatai leidžia teigti, kad bedarbystės trukmei jautrus nedarbo lygis yra ženkliai aukštesnis už tradiciniu būdu skai-čiuojamą nedarbo lygį, t. y. Lietuvos visuomenė patiria didelę ilgalaikės bedarbystės naštą. Todėl yra svarbu taikyti apsaugines darbo rinkos politikos priemones.

Raktiniai žodžiai: bedarbystės trukmė, nedarbo lygis, socialinė našta visuomenei.

JEL kodas – J64.

88



ATSINAUJINANČIŲ ŽUVŲ RESURSŲ ŽVEJYBOS TEISIŲ

VALDYMAS IR LIETUVOS POREIKIAI

Arina Motova*, Gediminas Radzevičius**

*VŠĮ „Europos regioninės politikos institutas“

** Vadybos ir ekonomikos universitetas

Bendroji žuvininkystės politika išryškino būtinumą atkurti žvejybos išteklius ir subalansuoti žvejybos pastangas. Šio straipsnio tikslas – pasiūlyti žvejybos teisių valdymo modelį, leidžiantį kryptingai spręsti Lietuvos žvejybos sektoriaus problemas. Išanalizavus pasaulinėje praktikoje tai-komus žvejybos teisių valdymo modelių tipus, identifikuojamos pagrindinės Lietuvos žvejybos lai-vyno problemos ir pateikiamos rekomendacijos dėl Lietuvos žvejybos laivyno poreikius geriausiai atitinkančio žvejybos teisių valdymo modelio pasirinkimo. Siūloma Lietuvos žvejybos sektoriuje įdiegti individualios perleidžiamos žvejybos kvotų metodu paremtą žvejybos teisių valdymo mode-lį, kuris sudarytų galimybes didinti žvejų ekonominį saugumą, jo atsakomybę už išteklius bei užtik-rintų galimybę planuoti ilgalaikes investicijas. Naujos sistemos įdiegimas leistų geriau panaudoti tu-rimus žvejybos pajėgumus bei skatintų laikytis žvejybai keliamų reikalavimų.

Raktiniai žodžiai: išteklių valdymas, kvotos, žvejyba, žuvų ištekliai.

JEL kodai: Q220, Q280.

Įvadas

2004 metais Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą (toliau – ES) visos Bendrosios žuvininkystės politikos nuostatos kaip ir kitų ES reglamentuojamų sričių atveju buvo perkeltos į Lietuvos teisės aktus. Šiuo metu taikomos ES Bendrosios žuvininkystės politikos sritys gali būti pavaizduotos schemoje, pateiktoje 1 pav.

1 pav. Bendrosios žuvininkystės politikos sudėtinės dalys Centrinį vaidmenį bendrojoje žuvininkystės politikoje vaidina Gyvųjų vandens

išteklių apsaugos ir laivyno valdymo tikslai bei priemonės, kurias galima būtų išskirti į: bendrines, taikomas visoms ES šalims, pavyzdžiui, ES Žvejybos laivų re-

jestras, kuriame įrašyti visi ES žvejybos laivai, turintys teisę į žvejybą;

BENDROJI ŽUVININKYSTĖS POLITIKA (BŽP)

Rinkos organizavimo politika

Gyvųjų vandens išteklių apsauga ir laivyno valdymas

Struktūrinė politika

(EŽF)

Mokslas, duomenų rinkimas ir kontrolė

ES išteklių ir laivyno

valdymas

Santykiai su trečiosiomis

šalimis

89

specifines, tokias kaip žvejybos valdymo planų įgyvendinimo priemonės, pavyzdžiui, menkių žvejybos licencijavimas Baltijos jūroje kai kiekvienais metais skelbiamas laivų, turinčių teisę žvejoti menkes Baltijos jūroje sąrašas.

Prie Gyvųjų išteklių apsaugos ir laivyno valdymo politikos taip pat galima pri-skirti ir santykius su trečiosiomis šalimis, tokius kaip ES atstovavimas tarptautiniuose žvejybos valdymo organizacijose, susitarimus su Afrikos šalimis dėl ES laivyno žve-jybos sąlygų tų šalių išskirtinėje ekonominėje zonoje. Kai kurie autoriai (Hatcher, 2005, OECD, 2005) santykius su trečiosiomis šalimis išskiria kaip atskirą BŽP rams-tį, tačiau, šio straipsnio autorių nuomone, tai yra neatsiejama Gyvųjų vandens išteklių apsaugos ir laivyno valdymo dalis.

Žvejybos galimybių valdymo srityje ES nustato bendrąsias galimybes ES šalių teritoriniuose vandenyse ir atsižvelgiant į istorines šalių narių teises, jas paskirsto tarp atskirų šalių, tačiau individualių kvotų paskirstymas tarp šalių narių laivų yra kiek-vienos atskiros šalies jurisdikcijoje.

Žaliojoje knygoje (2009) pateikiamas dabartinės Bendrosios žuvininkystės po-litikos vertinimas ir Europos Bendrijos lygmenyje identifikuojamos šios BŽP pro-blemos:

žvejybos išteklių pereikvojimas. 88 proc. Bendrijos vandenyse esančių žuvų išteklių yra per daug išgaudyti. 30 proc. šių išteklių neatitinka saugių biologinių ri-bų – egzistuoja tikimybė, kad jie nesugebės atsinaujinti;

neracionalus išteklių naudojimas. Daugelis žuvų rūšių išteklių susiduria su per ankstyvos brandos individų išgaudymu, ir dėl šios priežasties nesusiformuoja rep-rodukcijai būtina pakankamo kiekio motininė banda. Žuvys išgaudomos nespėjus su-bręsti iki lytinės brandos ir pirmojo neršto;

per dideli žvejybos laivynų pajėgumai, neatitinkantys žvejybos galimybių; dėl besikeičiančių ekonominių sąlygų – spartaus degalų brangimo, darbo už-

mokesčio augimo ir mažėjančių žvejybos galimybių – blogėja žvejybos sektoriaus socialinė-ekonominė padėtis.

Žvejybos pajėgumų menko subalansavimo problema išlieka, nepaisant to, kad Žuvininkystės orientavimo finansinis instrumentas ir Europos žuvininkystės fondas (toliau – EŽF) suteikė ES narėms galimybes sumažinti žvejybos laivynų pajėgumus, o Europos komisija (toliau – EK) reikalauja mažesnio nacionalinio indėlio tokioms priemonėms finansuoti (nacionalinis bendrafinansavimas žvejybos pastangų mažini-mo priemonėms mažinamas iki 10 proc.).

Žvejybos laivyno perteklinių pajėgumų problemą buvo bandoma spręsti žvejy-bos pastangų mažinimo priemonėmis, tačiau daugelyje šalių jos nebuvo taikomos ar-ba nedavė laukiamo rezultato, kadangi, sumažinant žvejybos pajėgumus, buvo mo-dernizuojami pasiliekantys laivai, kurių dėka augo žvejybos efektyvumas.

Šiuo metu žvejybos pajėgumų mažinimas atliekamas iš EŽF išmokant kom-pensacijas žvejams už žvejybos nutraukimą visam laikui. Ateityje EK siūlo naudoti kitas, veiksmingesnes ir pigesnes priemones, tokias kaip perleidžiamos žvejybos tei-sės į laivui priskirtos kvotos dalį. Manoma, kad leidus prekybą kvotomis, kurios su-teikiamos atskiriems žvejybos laivams, vieni laivai galėtų nustoti žvejoti bei parduoti

7

90

savo žvejybos kvotą kitiems laivams, kurie savo ruožtu galėtų padidinti savo veiklos efektyvumą.

Didinant sektoriaus dalyvių atsakomybę, siūloma padidinti jų dalyvavimą loka-laus pobūdžio sprendimų priėmimo procese. Pvz., nacionaliniu lygmeniu gamintojų organizacijos galėtų prisiimti dalį atsakomybės už reikiamų dokumentų parengimą bei kvotų ir (arba) pastangų valdymą. Perdavus žvejybos sektoriui didesnę mikroval-dymo naštą, iš dalies būtų sprendžiamas ir žuvininkystės valdymo išlaidų pasidaliji-mo klausimas. Šiuo metu žvejybos sektoriui suteikta teisė laisvai (nemokamai) nau-dotis viešaisiais gamtos ištekliais, o valdymo išlaidas didžiąja dalimi padengia mo-kesčių mokėtojai.

ES Audito rūmai 2007 m. paskelbtoje ataskaitoje (Specialioji ataskaita..., 2007), skirtoje su Bendrijos žuvininkystės išteklių apsaugos taisyklėmis susijusių kontrolės, inspektavimo ir sankcijų sistemų efektyvumo analizei, konstatuojama, kad duomenys apie sugavimus nėra nei išsamūs, nei patikimi, todėl nėra žinomas tikslus sugaunamų išteklių kiekis. Tai trukdo tinkamai taikyti kvotų sistemas. Išteklių apsau-ga ir žvejybos kontrolė yra nepakankamai išvystyta ir tai neleidžia užtikrinti galimų pažeidimų prevencijos bei savalaikio ir operatyvaus išaiškinimo. Komisija atsižvelgė į ataskaitoje pateiktą kritiką ir Žaliojoje knygoje (2009) jau pabrėžiamas efektyvesnių žvejybos kontrolės būdų taikymo būtinumas. Keliamas klausimas, ar sektoriaus savi-valdos padidinimas prisidėtų prie kontrolės ir atsakingos žvejybos užtikrinimo ir ar galima būtų padidinti kontrolės įsipareigojimų vykdymą, susiejus jį su teise gauti Bendrijos finansavimą?

Mokslinė problema. Žvejybos teisių valdymo problematika tyrimuose nagrinė-jama jau daugelį metų, tačiau tinkamo valdymo modelio parinkimo Lietuvos žvejy-bos sektoriuje problema nepakankamai išnagrinėta. Neturint struktūrizuotos informa-cijos sunku priimti strateginius sprendimus, susijusius su šalies žvejybos sektoriaus valdymo sistemos tobulinimu.

Tyrimo tikslas – parinkti ir pagrįsti žvejybos teisių valdymo modelį, leidžiantį kryptingai spręsti Lietuvos žvejybos sektoriaus problemas.

Tyrimo uždaviniai:

išanalizuoti pasaulinėje praktikoje taikomas žvejybos teisių valdymo modelių tipus;

identifikuoti pagrindines Lietuvos žvejybos laivyno problemas; pateikti rekomendacijas dėl geriausiai Lietuvos žvejybos laivyno poreikius

atitinkančio žvejybos teisių valdymo modelio parinkimo. Tyrimo metodika. Tiriant ir analizuojant žvejybos teisių valdymo modelius,

naudoti bendrieji tyrimo metodai – mokslinės literatūros lyginamoji ir sisteminė logi-nė analizė, loginis apibendrinimas. Informacijai apdoroti panaudoti grupavimo, lygi-nimo ir grafinio vaizdavimo būdai.

Atsinaujinančių žuvų resursų žvejybos teisių valdymo metodo parinkimo tyri-mas vykdytas šiais etapais (1 pav.):

1 etapas. Nustatyti pasaulinėje praktikoje taikomus žvejybos teisių valdymo modelių tipus, atskleisti kiekvieno iš jų ypatumus (privalumus ir trūkumus) subalan-suojant žuvų resursus ir žvejybos pastangas;

91

2 etapas. Išanalizavus mokslinę literatūrą bei naujausius tyrimus, identifikuoti pagrindines Lietuvos žvejų laivyno problemas;

3 etapas. Identifikuoti Lietuvos žvejybos sektoriaus valdymui geriausiai tin-kantį žvejybos teisių valdymo modelį, atskleisti jo galimą naudą žvejybos verslui ir racionaliam ribotų žuvų išteklių naudojimui bei apribojimus.

Tyrimo rezultatai

Vadovaujantis OECD (2011) ir kai kurių autorių (Davidse, 1999; Lane, 1999) pateikta tipologija, galima išskirti 9 nacionalinius žvejybos teisių valdymo modelių tipus, kurie skiriasi ir bendrųjų teisių forma (pvz., bendroji kvota, žvejybos pastanga (žvejybos dienos, laivų skaičius, pajėgumų dienos ir pan.) taip ir teisių išskirtinumu, galiojimo trukme, saugumo lygiu bei perleidžiamumu (skaidomumu).

Teritorinės teisės (angl. territorial use rights in fisheries – TURF) – žvejybos teisių į apibrėžtą vandenyno / jūros dalį suteikimas atskiram naudotojui, paprastai naudotojų grupei, kurie perima ir žvejybos teisių perskirstymo funkciją grupės viduje, paprastai ilgam laikotarpiui ir su gana išsamiai reglamentuotomis formalaus ir nefor-malaus kvotos perleidimo grupės viduje taisyklėmis.

Bendruomeninės žvejybos kvotos (angl. community-based catch quotas –

CQ) – žvejybos kvotos, paskirstytos tarp „žvejybos bendruomenių“ kartu su koopera-cinio sprendimo dėl jų paskirstymo tarp bendruomenės narių teise. Šis modelis dažnai naudojamas formalizuojant tradicines priekrantės žvejybos teises. Jis suteikia didelį išskirtinumo, dalomumo ir lankstumo laipsnį. Šiuo atveju tam tikra kvotos (bendros nacionalinės) dalis ar visa kvota skiriama bendruomenei, kuri, atsižvelgdama į savo narių interesus, skirsto individualias teises pagal savo parengtas vidines taisykles.

Žvejybos laivų limitai (angl. vessel catch limits – VC) – laimikio, kuris gali būti iškrautas kiekvieno laivo per atitinkamą laikotarpį (per savaitę, mėnesį, metus) ar reisą apribojimas. Šis instrumentas apibūdinamas palyginus žemu ar vidutiniu valdymo efek-tyvumu. Jis suteikia išskirtines teises laivui, tačiau nesumažina lenktyniavimo dėl laimi-kio, tuo tarpu suteikia šiek tiek lankstumo laiko atžvilgiu, nes žvejybos laivų limitai su-mažina teisę į žvejybą turinčių dalyvių skaičių. Taikant šį žvejybos valdymo tipą konku-rencija dėl laimikio išlieka, reikalingas didesnis laivų skaičius, kad įmonė galėtų iškrauti / sužvejoti daugiau, todėl išlieka siekis turėti žvejybos pajėgumų perteklių.

Individualios neperleidžiamos žvejybos kvotos (angl. individual non-transferable

quotas – IQ) – suteikia teisę sužvejoti apribotą tam tikros žuvų rūšies kiekį, paprastai fiksuojant procentą nuo bendros žvejybos kvotos (angl. total allowable catch – TAC). Santykinai aukštos išskirtinumo ir lankstumo charakteristikos suteikia žvejybos teisių valdytojams galimybę naudoti savo teises išnaudoti suteikto žuvų kiekio kvotą, optimi-zuojant veiklos sąnaudas. Lenktynės dėl žuvų sugavimų eliminuojamos, tačiau draudi-mas perleisti apriboja žvejybos efektyvumo didinimo galimybes. Šis valdymo būdas da-bar naudojamas Lietuvoje skirstant menkių ir kitų pagrindinių žuvų rūšių žvejybos tei-ses. Pagrindiniai šio būdo minusai: naudotojų siekis išlaikyti pajėgumus tam, kad ateityje gautų didesnę kvotos dalį (ji priklauso nuo laivų skaičiaus) ir netikrumas dėl verslo atei-ties (kvotos perskirstomos kasmet).

92

Individualios perleidžiamos žvejybos kvotos (angl. individual transferable

quotas – ITQ) – suteikia teisę sugauti nustatytą bendros žvejybos kvotos procentą, kuris yra perleidžiamas. Šis instrumentas priskiriamas prie geriausių pagal visus žve-jybos reguliavimo efektyvumo vertinimo metodikos parametrus. Šiuo atveju, žvejy-bos kvota nepriklauso nuo laivų skaičiaus, todėl šių kvotų naudotojai turi galimybę optimizuoti savo verslą, orientuojantis į turimų pajėgumų efektyvumo didinimą. Ilga-jam laikui suteikiamos kvotos taip pat užtikrina galimybę planuoti verslą ilgam laiko-tarpiui, skatina planingą investavimą į laivų modernizavimą.

Apribotos neperleidžiamos licencijos (angl. limited non-transferable permits /

licences – LL) – tai licencijos, kurios gali būti priskirtos laivui, laivo savininkui ar abiem ir būna apribotos skaičiumi bei taikomos specifiniams žuvų ištekliams ar žve-jybos rūšims. Apribojant išteklių naudojimą, šis instrumentas padeda sumažinti var-žybas dėl žuvies ir apsaugo nuo nuomos išsklaidymo. Tačiau perleidžiamumo ir dali-nio perleidimo teisės nebuvimas apriboja optimalaus žvejybos pajėgumų panaudoji-mo galimybes.

Apribotos perleidžiamos licencijos (angl. transferable licences – LTL) – sutei-kia galimybę perleisti riboto masto licencijas. Žvejams atsiranda galimybė ir interesas adaptuoti žvejybos pajėgumus ir pastangas trumpuoju laikotarpiu, adekvačiai reaguo-jant į gamtos ir ekonominius pokyčius. Paprastai šios teisės suteikiamos ilgam laiko-tarpiui ir nėra dalomos.

Individualios neperleidžiamos pastangų kvotos (angl. individual non-

transferable effort quotas – IE) – teisės yra priskiriamos žvejybos pastangų dydžiui, kurias žvejas gali panaudoti per numatytą laiko tarpą. Jos paprastai naudojamos žve-jojant pasyviais žvejybos įrankiais ir charakterizuojamos saikingu ar santykinai aukš-tu išskirtinumo, trukmės ir kokybės lygiu. Šis valdymo būdas gali būti taikomas tuose regionuose, kur yra nustatyti žvejybos pastangų limitai. Tokio žvejybos valdymo bū-do pavyzdžiu galėtų būti laikomi menkių žvejybos dienų apribojimai Baltijos jūroje. Pastangų kvotos, neribotos žuvų kvotomis, mokslinėje literatūroje (Bertrand, 2004; Porter, 1998; Prochaska, 1978) dažnai kritikuojamos dėl laivų modernizavimo ir žve-jybos intensyvumo skatinimo. Žvejybos pastangų kvotos naudotojai, siekdami dides-nio efektyvumo ir sugavimų, siekia daugiau investuoti į laivus, jų variklių galingumą ar įrankius, kad padidintų žvejybos produktyvumą.

Individualios perleidžiamos pastangų kvotos (angl. individual transferable ef-

fort – ITE) – suteikia žvejams galimybę perleisti turimas kvotas, o tai suteikia lanks-tumo įgyvendinant trumpalaikius ir ilgalaikius pokyčius ir suteikia galimybes geres-niam žvejybos pajėgumų panaudojimui.

Žvejybos teisių valdymo modelio pasirinkimas priklauso nuo žuvų išteklių būklės, ekonominių ir politinių aplinkybių. Galimas žvejybos valdymo būdų pasirin-kimo pavyzdys pateikiamas paveiksle.

Kuo didesnė konkurencija dėl žuvų ir kvotų, tuo dažniau autoriai (Gauvin, 1994; Lane, 1999; Heraldsson, 2011; Dėl žuvų..., 2002) siūlo naudoti perleidžiamu-mo mechanizmą, siekiant užtikrinti savaiminį ekonominiu interesu grindžiamą ištek-lių subalansavimą. Kai žvejybos kvota neišnaudojama ar konkurencija dėl jos yra ne-didelė, galima naudoti bendros kvotos mechanizmą, kuris, padidėjus menkių žvejy-

93

bos kvotoms bei sumažinus žvejojančių laivų skaičių, šiuo metu naudojamas prie-krantėje.

2 pav. Žvejybos valdymo priemonių pasirinkimas pagal situaciją žvejyboje Teorinėje literatūroje (OECD, 2005, Scott, 2000, Lane, 1999, Hoof, 2013,

Waldo, 2012) perleidžiamų teisių naudojimas pripažįstamas kaip vienas iš geriausių instrumentų, siekiant bendrųjų ribotos apimties vertybių (išteklių) racionalaus naudo-jimo. Šis modelis taikomas valdant skirtingų tipų ribotus išteklius skirtingose šalyse.

Prekyba leidimais yra labiausiai paplitusi oro ir vandens taršos kontrolės, žve-jybos išteklių naudojimo, vandens išteklių ir žemės naudojimo valdymo srityse. Žve-jyboje individualių perduodamų kvotų (angl. individual transferable quota – ITQ) modelis kartais (bet ne visada) veda prie mažesnės (daugiau protekcinės) bendrosios leistinos kvotos (angl. total allowable catch, TAC) (Tietenberg, 2006). Pvz., Olandi-joje plekšnių kvota buvo sumažinta trečdaliu 1996 m., o žvejų pajamos išaugo dėl šių žuvų kainos padidėjimo 17 proc. Žvejai taip pat tapo labiau atsakingi ir sumažėjo pa-skatų slėpti laimikį dėl baimės, kad kiti sužvejos dar daugiau ir šį faktą slėps (David-se, 1999; Edoff, 2012).

Daugumos autorių nuomone, pagrindinė ribotų žvejybos išteklių naudojimo valdymo problema yra apribojimų nepaisymas ir dažnas kontrolės taisyklių pažeidi-nėjimas (Tietenberg, 2006), kurie gali trukdyti bet kokios, net puikiai suprojektuotos žvejybos valdymo sistemos efektyviam funkcionavimui. Individualios perleidžiamos žvejybos kvotos modelio įdiegimas šiuo atveju galėtų būti papildoma ekonominė pa-skata elgtis sąžiningai, o savo teisių turėjimas (ilgalaikis disponavimas) žvejui sutei-kia pajamų ateityje užtikrintumą ir ilgalaikio planavimo galimybes (Davidse, 1999, Higashida, 2010). Tarptautinėse ataskaitose nurodoma, kad įvairaus pobūdžio perlei-džiamosios žvejybos koncesijos „stabdo visuotinį žuvininkystės žlugimą ir netgi pa-suka šį procesą priešinga kryptimi“ (Costello, 2008) bei padeda skatinti ekonomikos augimą (FAO, 2008).

Literatūroje (OECD, 2011, Komunikatas..., 2012) konstatuojama, kad daugu-mą aukščiau minėtų problemų būtų galima išspręsti naudojant Europos Komisijos 2011 m. liepos 13 d. jos pristatytame būsimos Bendrosios žuvininkystės politikos re-formos teisės aktų pakete pasiūlytą individualių žvejybos kvotų skirstymo modelį. Siekiant jį įgyvendinti:

Situacija žvejyboje

Didėjanti konkurencija dėl

kvotos

Pajėgumai ženkliai viršija žvejybos

galimybes

Laivyno sugavimai neviršija bendrosios

kvotos

Bendra kvota

Valdymo priemonė

Individualios / laivų

kvotos

Individualios per-leidžiamos kvotos

94

šalys narės turi įdiegti perleidžiamųjų žvejybos koncesijų sistemą; perleidžiamų žvejybos koncesijų sistema turi būti taikoma nuo 2014 m. vi-

siems laivams, išskyrus tuos, kurių ilgis nesiekia 12 metrų ir kurie žvejoja pasyviai-siais žvejybos įrankiais;

valstybės narės gali koreguoti / adaptuoti perleidžiamųjų žvejybos koncesijų sistemą;

santykiniam kvotų skirstymo stabilumui palaikyti galima nustatyti, kad per-leisti minėtas koncesijas būtų galima tik su ta pačia vėliava plaukiojantiems laivams;

valstybės narės gali sukurti kvotų rezervą, leidžiantį reaguoti į pokyčius žve-jybos sektoriuje (sudaryti galimybę gauti dalį kvotos naujiems žvejams);

valstybės narės gali nustatyti mokestį už koncesijas, kurias įprastomis sąly-gomis valstybės narės galėtų atšaukti tik pasibaigus jų galiojimui arba po išankstinio įspėjimo pateikimo.

EK pasiūlyme paliktas bendras valstybių narių įpareigojimas laivyno pajėgu-mus derinti su žvejybos galimybėmis. Ir toliau būtina bazinio laivynų valdymo politi-ka, pagal kurią Komisija kiekvienai valstybei narei nustato didžiausių galimų bendrų žvejybos pajėgumų ribas.

Komisijos nuomone, taikant perleidžiamąsias žvejybos koncesijas bus sparčiau mažinami laivyno pajėgumai, todėl valstybėms narėms turėtų būti leista laivams, ku-rie naudojasi šiomis koncesijomis, netaikyti viršutinės pajėgumų ribos. Tol, kol laivų eksploatacijos nutraukimas dar bus viešai finansuojamas iš Europos žuvininkystės fondo, nuostatos dėl laivynų pajėgumų mažinimo turi išlikti.

Numatyta, kad naujojoje kvotų skirstymo sistemoje žvejybos koncesijos turėtų būti perleidžiamos arba išnuomojamos.

ES žvejybos laivams, kuriems perleidžiamųjų žvejybos koncesijų sistema ne-taikoma (iki 12 metrų ilgio), gali būti taikomos kitos specialios priemonės, skirtos Są-jungos žvejybos laivų skaičiui ir turimų išteklių kiekiui suderinti. Šiose priemonėse turėtų būti nustatytos privalomos viršutinės laivyno pajėgumų ribos ir nacionalinės įtraukimo į laivyną ir (arba) pasitraukimo iš laivyno programos, susijusios su EŽF teikiamu finansavimu eksploatacijos nutraukimui.

Lietuvių autorių publikacijų apžvalga (Motova, 2004, 2006) ir straipsnio auto-rių atliktas tyrimas (Žvejybos..., 2012) leido susisteminti ir įvardinti pagrindines Lie-tuvos žvejybos sektoriaus problemas:

pasenęs Lietuvos atvirosios ir tolimosios jūros žvejybos laivynas (2012 m. rugsėjo 1 d. atviroje Baltijos jūroje žvejojančių laivų (24–40 m ilgio) vidutinis amžius siekė 31 m.);

Lietuvos Baltijos jūros žvejybos laivų santykinai žema variklių galia ir mažas efektyvumas, žvejojant tralais (palyginus su kitomis Baltijos jūroje žvejojančiomis valstybėmis, Lietuvos laivų variklių galia, tenkanti vienam bendrosios talpos viene-tui, yra 2,5 karto mažesnė nei Baltijos šalių vidurkis ir net 8–9 kartus – nei šių šalių maksimumas, o tai yra labai svarbu augant degalų kainoms);

metinės pajamos iš žvejybos nėra pakankamos verslo modernizavimui (vidu-tinis Baltijos jūros dugniniais tralais žvejojančių laivų pelnas 2008–2009 m. buvo ati-

95

tinkamai 76,2 ir 22,0 tūkst. Lt vienam laivui, o minimalios investicijos į naujo laivo statybą gali siekti 2 mln. Lt);

nepakankama žuvų išteklių apsauga – paplitęs žvejybos taisyklių pažeidinė-jimas, silpna žvejybos kontrolė ir apskaita (remiantis 2007 m. Europos komisijos ata-skaita apie žvejybos registravimo vertinimą Baltijos jūros šalyse, Baltijos jūroje žve-jojančių Lietuvos laivų šešėliniai sugavimai sudaro apie 15 proc. Šiuo metu situacija jau gali būti pasikeitusi, tačiau naujesnių tyrimų šioje srityje nėra).

Būtina atkreipti dėmesį į tai, kad pagrindinės Lietuvos žvejybos Baltijos jūroje sektoriaus problemos šiek tiek skiriasi nuo ES deklaruojamų problemų, t. y. sumaži-nus Lietuvos žvejybos pajėgumus bei atstatytiems menkių ištekliams, menkių kvotos Baltijos jūroje 2011 m. nebuvo išgaudytos. Taigi Lietuvai nėra tiek aktuali žvejybos pajėgumų pertekliaus problema, tačiau ypač aktualios problemos yra: laivų senumas, apribotos laivų modernizavimo teisės ir ekonominės galimybės bei kasmetinis kvotų skirstymas. Nesant racionalaus šių problemų sprendimo būdo, mažėja sektoriaus ilga-laikio planavimo galimybės ir žvejybos verslo užtikrintumas dėl ateities.

Įvertinus paminėtas Lietuvos žvejybos laivynui būdingas problemas, EK nau-jausias rekomendacijas ir išanalizavus atskirtų žvejybos valdymo modelių tipų ypa-tumus, kaip labiausiai tinkamas Lietuvos žvejybos nuosavybės teisių valdymui yra siūlomas individualių perleidžiamų žvejybos kvotų modelis. Jis suteikia galimybę il-galaikiam investicijų planavimui versle ir trumpalaikiam žvejybos pajėgumų panau-dojimo optimizavimui.

Analizė parodė, kad įdiegus perleidžiamų žvejybos kvotų modelį, laivams (jų savininkams) būtų suteiktos didesnes disponavimo ir planavimo galios, naudojant kvotas:

įmonės galėtų laisviau disponuoti kvotomis (pvz., kitų metų kvota tiesiogiai nepriklausytų nuo einamųjų metų kvotos panaudojimo);

įmonė neprivalėtų žvejybai naudoti visų turimų žvejybos laivų (nes turima kvota po pirminio paskirstymo nebepriklausytų nuo laivų kiekio);

įmonė, norinti modernizuoti laivą ir trumpam sustabdyti žvejybą, galėtų iš-nuomoti savo kvotos dalį ir po modernizavimo vėl grįžti į žvejybą;

įmonė, turinti kelis žvejojančius laivus, kurie šiuo metu žvejoja, pvz., men-kes, galėtų parduoti abu laivus ir nupirkti vieną naują, kuriuo galėtų išgaudyti abiems seniems laivams priskirtas kvotas;

galima būtų pagalvoti apie galimybę metams suteikti leidimą Lietuvos žve-jams išnuomoti savo Vakarinių menkių kvotos dalį Danijos ar Švedijos laivams, kurie jau naudojasi perleidžiamų žvejybos kvotų sistema. Pagal šiuo atveju galiojančius tei-sės aktus Lietuvos nacionalinė kvota negalėtų būti perleista, ji galėtų būti tik išnuo-mota metams. Lietuvos žvejai gautų finansinę naudą, o gautas lėšas galima būtų in-vestuoti;

žvejams suteikus individualias ilgalaikes perleidžiamas teises, padidėtų jų ekonominis saugumas ir suinteresuotumas ilgalaike verslo plėtra bei išteklių apsauga, sumažėtų įtampa ir lenktynės dėl žuvų išteklių.

Įgyvendinus individualių perleidžiamų kvotų modelį Lietuvos žuvininkystės sektoriuje, atsirastų galimybė didinti Lietuvos žvejybos verslo efektyvumą ir leistų

96

atskiriems žuvininkystės ūkiams planuoti savo veiklą ilgalaikėje perspektyvoje, reika-lingoms investicijoms užsitikrinant finansavimo šaltinį. Be to, būtų eliminuotas resur-sus eikvojantis lenktyniavimas dėl laimikio bei geriau panaudojamos kvotos.

Naujo kvotų valdymo modelio ir jo veikimo monitoringo diegimas reikalautų papildomų lėšų. Lėšų šaltinis – atitinkamas mokestis už kvotos nuosavybės teisę, ku-ris būtų lengvai finansuojamas iš žvejybos verslo padidėjusio efektyvumo bei dalį administravimo funkcijų perduodant žvejų visuomeninėms organizacijoms (Aaron, 2005; Chavez, 2011; Walis, 2001). Papildomų kaštų poreikio mastą apsprendžia keli veiksniai: būtinas kontrolės lygis (akivaizdu, kad aukštesni kontrolės lygiai kainuoja brangiau) ir jo efektyvumas.

Išvados

1. Žvejybos pastangų ir ribotų žuvų resursų valymui geriausiai tinka individua-lių perleidžiamų žvejybos kvotų modelis.

2. Pagrindinės Lietuvos žvejybos sektoriaus problemos: Lietuvos atvirosios ir tolimosios jūros žvejybos laivų senumas; Lietuvos Baltijos jūros žvejybos laivų variklių santykinai žema galia (pa-

sekmė – mažas efektyvumas žvejojant tralais); metinės pajamos iš žvejybos nėra pakankamos verslo modernizavimui; menka žuvų išteklių apsauga – paplitęs žvejybos taisyklių pažeidinėjimas,

silpna žvejybos kontrolė ir apskaita. 3. Šioms problemoms išspręsti Lietuvoje rekomenduojama panaudoti vieną iš

pasaulyje gana plačiai taikomų žvejybos valdymo modelių, t. y. individualias perlei-džiamas žvejybos kvotas.

4. Individualių perleidžiamų žvejybos kvotų įvedimas padidintų žvejų verslo saugumą, sukurtų galimybę planingai investuoti į laivų modernizavimą bei, fiksuojant tam tikram santykinai ilgam laikotarpiui tam tikrą šalies kvotos dalį atskiriems nau-dotojams, padidintų pačių žvejų atsakomybę už naudojamus išteklius. Kvotų perlei-džiamumas leistų geriau jas panaudoti, sudarytų prielaidas natūraliam žvejybos gali-mybių ir pajėgumų subalansavimui.

5. Perleidžiamų žvejybos kvotų modelio įvedimas darytų įtaką sektoriaus val-dymo sistemos kaštams ir pareikalautų papildomo finansavimo.

Literatūra

1. An analysis of existing Rights Based Management (RBM) instruments in MS and on set-ting up best practices in the EU. (2009). Final Report. – Bruxeles: European Commission, MRAG Consortium.

2. Arnason, R. (2002). A review of international experienves with ITQs. Annex to Future options for UK fish quota management. Report to the Department for the Environment, Food and Rural Affairs. – Portsmouth: CEMARE University of Portsmouth.

3. Arnason, R. (2005). Property rights in fisheries: Iceland's experience with ITQs // Reviews in Fish Biology and Fisheries. Vol. 15.

4. Bertrand, L. G. (2004). The Use Of Market-Like Instruments In OECD Countries: Key Insights From An Organisational Framework, Fisheries Division OECD // IIFET 2004 Japan Pro-ceedings. – http://www.oecd.org/greengrowth/fisheries/34227051.pdf [2013 02].

97

5. Chavez, C. A., Stranlund, J. K. (2011). Who Should Pay the Administrative Costs of an ITQ Fishery? – Chile: Universidad de Concepción.

6. Costello, C., Gaines, S. D., Lynham, J. (2008). New Study Offers Solution to Global Fisheryies Collapse. Catch shares and race-to-fish, rescue failing fisheries, protect the Ocean. - San-ta Barbara: University of California.

7. Dėl žuvų išteklių apsaugos ir tausojančio naudojimo pagal Bendrąją žuvininkystės poli-tiką. (2002). Europos Tarybos reglamentas Nr. 2371/2002. – http://eur-lex.europa.eu/LexUriServ /LexUriServ.do?uri=CELEX:32002R2371:LT:HTML [2013 02].

8. Davidse, W. (1999). The Development towards Co-management in the Dutch Demersal North Sea Fisheries. In Use or property rights in fishery management. – Rome: FAO.

9. Edoff, P. (2012). Securing future fishery production with TAC and ITQ. The case of Namibia. – Lund: University School of Economics and Management.

10. Hatcher A. (2005). On the Microeconomics of Quot a Management in Fisheries // Mari-ne Resource Economics. No. 20.

11. Specialioji ataskaita Nr. 7/2007 dėl su Bendrijos žuvininkystės išteklių apsaugos taisyk-lėmis susijusių kontrolės, inspektavimo ir sankcijų sistemų su Komisijos atsakymais. (2007). – Briuselis: ES Audito rūmai. – http://eur-lex.europa.eu/LexUriServ/LexUriServ.do?uri= OJ:C:2007:317:0001:0033:LT:PDF [2013 02].

12. Gauvin, J. R., Ward, J.M., Burgess, E.E. (1994). Description and Evaluation of the Wreckfish Fishery under ITQs // Marine Resources Economics. Vol. 9.

13. Haraldsson, G., Carey, D. (2011). Ensuring a Sustainable and Efficient Fishery in Ice-land // OECD Economics Department Working Papers. No. 891.

14. Higashida, K. Managi, S. (2010). Efficiency of individual Transferable Quotas (ITQs) when Fishers are able to Choose Vessel Sizes: An experimental approach. Discussion Paper series 10-E-036. – St. Luois: RIETI.

15. Hoof, L. (2013). Design or pragmatic evolution: applying ITQs in EU fisheries mana-gement // ICES Journal of Marin Science doi.10.1093/icesjms/fss189.– Oxford: Oxford University Press.

16. Komunikatas dėl bendrosios žuvininkystės politikos reformos. (2012). Komisijos komu-nikatas Europos Parlamentui, Tarybai, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui ir Re-gionų komitetui „Bendrosios žuvininkystės politikos reforma“ (COM(2011) 417). – http://eur-lex.europa.eu/LexUriServ/LexUriServ.do?uri=COM:2011:0417:FIN:LT:PDF [2013 02].

17. Lane, D. E. (1999). Applications of Rights-based Fisheries: Experiences and Consequences, in The Definition and Allocation of Use Rights in European Fisheries. Proceedings of the second workshop held in Brest, France. – Portsmouth: Centre for the Economics and Mana-gement of Aquatic Resources.

18. Motova, A. (2004). Europos Sąjungos Bendrosios žuvininkystės politikos įtaka Lietuvos atviros Baltijos jūros žvejybos laivynui // Žuvininkystė Lietuvoje. – Vilnius: LAEI.

19. Motova, A., Vaikutis, V. (2006). Baltijos jūros priekrantės žuvininkystės plėtros strate-gijos 2007–2013 metams rengimas. Mokslinio tyrimo ataskaita. – Vilnius: LAEI.

20. OECD. (2005). Further Examination of Economic Aspects Relating to the Transition to sustainable Fisheries. Directorate for Food, Agriculture and Fisheries // Fisheries Committee AGR/FI(2005)14. – http://www.fishsec.org/wp-content/uploads/2011/03/1238407539_80617.pdf [2013 02].

21. OECD. (2011). Fischeries Policy Reform. National Experiences. – OECD iLibrary. – http://www.oecd-ilibrary.org/agriculture-and-food/fisheries-policy-reform_9789264096813-en [2013 02].

22. Porter, G. (1998). Too much Fishing Fleet, too few Fish: A Proposal for Eliminating Global Fishing Over-capacity. – Washington, D. C.: WWF.

23. Prochaska, F. J. (1978). Theoretical and empirical Coniderations for Estimating Capacity and Capacity Utilisation in Commercial Fisheries // American Journal of Agricultural Economics. Vol. 60.

http://eur-lex.europa.eu/LexUriServ/LexUriServ.do?uri=CELEX:52011DC0417:EN:NOT

98

24. Scott, A. (2000). Introducing Property in Fishery Management, in Use of Property Right in Fisheries Management // Proceedings of the FishRights99 Conference, Fremantle, Western Aust-ralia, 11–19 November. – Rome: FAO.

25. Tietenberg, T. (2006). Tradable permits in Principle and Practice. Moving to Markets in Environmental Regulation. // Moving to Markets in Environmental Regulation. – Oxford: Oxford University Press Online.

26. Walis, P. Flaaten, O. (2001). Fisheries Management Costs: Concepts and Studies.– Ra-ris: OECD.

27. Waldo, S., Paulrud, A. (2013). ITQs in Swedish demersal fisheries // ICES Journal of Marine Science. Vol. 70.

28. Žalioji knyga. (2009). Žuvininkystės politikos reforma. – Liuksemburgas: Europos Ben-drijų oficialiųjų leidinių biuras.

29. Žvejybos teise pagrįsto valdymo metodo pagrindimas, diegimas ir taikymas Lietuvoje. (2012). Mokslinio tyrimo ataskaita. – Vilnius: Europos regioninės politikos institutas.

MANAGEMENT OF RIGHTS OF REBUILDING FISHERY STOCKS

AND LITHUANIAN NEEDS

*Arina Motova, **Gediminas Radzevičius

* European Regional Policy Institute, ** International School of Management

Summary

The general politics of fishery highlighted the need to rebuilding the fishery stocks and to

balance the effort of fishery. The aim of this article is to suggest the model of managing the fishery rights, which would allow solving the problems of Lithuanian fishery segment. After the analysis of implemented world-wide fishery rights models, the main problems of Lithuanian fishery fleet have been identified and the suggestions and recommendations are offered, which could be the most effi-cient for implementing the best model of fishery rights in Lithuania. It is offered to implement the method of fishery rights model, which is based on individual transferable quotas of fishery. It would allow increasing the economic safety of fishers, their responsibility for the resources and to secure the ability for planning investment in the long-term. The implementation of the new system would allow using the fishery resources more efficiently and motivate keeping the standard requirements of fishery.

Key words: resource management, quotas, fishery, fish resources.

JEL codes: Q220, Q280.

http://icesjms.oxfordjournals.org/search?author1=Staffan+Waldo&sortspec=date&submit=Submit

99



TURIZMO VALDYMO PRINCIPAI IR FUNKCIJOS VIETINIAME

SAVIVALDYBIŲ LYGMENYJE

Laura Paulauskienė

Mykolo Romerio universitetas

Turizmo sektoriaus augimas globalinėje rinkoje sąlygoja turizmo, kaip vienos prioritetinių kryčių, vystymą vietiniame savivaldybių lygmenyje. Dėl didėjančios turizmo paklausos savivaldy-bės turizmą skatina tikėdamosi gauti pajamas iš turizmo, sukurti naujų darbo vietų bei paskatinti verslo paslaugų plėtrą. Tyrimo tikslas – nustatyti turizmo valdymo principus ir funkcijas vietiniame savivaldybių lygmenyje. Straipsnyje analizuojami turizmo valdymo principai vietiniame lygmenyje, nagrinėjamos iškylančios problemos. Atlikta turizmo valdymo analizė Lietuvos savivaldybėse: sa-vivaldybių turizmo funkcijų teisinio reguliavimo analizė, ekspertų vertinimas. Teisės aktų analizė ir savivaldybių ekspertų vertinimas parodė, kad nacionalinio lygmens ir vietinio lygmens turizmo pri-oritetai yra skirtingi. Lietuvos savivaldybėse jaučiamas teigiamas ekonominis turizmo poveikis, o pagrindiniai turizmo plėtros tikslai susiję su turizmo infrastruktūros plėtra, rinkodaros priemonių įgyvendinimo būtinybe, turizmo paslaugų plėtra ir kokybės gerinimu.

Raktiniai žodžiai: „geras“ valdymas, turizmo valdymo funkcijos, turizmo valdymo principai,

vietinis savivaldybių turizmo valdymas.

JEL kodai: H830, L830, Q570.

Įvadas

Aktualumas. Pastaraisiais metais tarptautinės organizacijos, valstybės ir savi-

valdybės vis daugiau dėmesio skiria turizmo vystymui dėl augančios turizmo paklau-sos. Didėja savivaldybių vaidmuo ir noras plėtoti turizmą kaip pajamas generuojančią ekonominę veiklą. Lietuvos turizmo sektorius taip pat sparčiai vystosi ir metinis tu-rizmo srautų augimas yra vienas didžiausių Europoje, vidutiniškai 20 proc. per metus. Plėtojama turizmo infrastruktūra, įgyvendinamos rinkodaros priemonės ir bendri pro-jektai su verslu, siekiama gauti Europos Sąjungos (toliau – ES) struktūrinę paramą. Stiprėjant turizmo įtakai, Europos Komisija (2010), siekdama išlaikyti Europą labiau-siai lankomu turistiniu regionu pasaulyje, identifikavo pagrindinius veiksmus, susiju-sius su turizmo sektoriaus konkurencingumo, darnaus, atsakingo ir kokybiško turiz-mo produktų pasiūlos didinimu, kt.

Sparčiai augant tarptautiniams turistų srautams, susiformavus vadinamajai ma-sinio turizmo tradicijai, įvairių šalių teoretikai ir praktikai daug dėmesio skiria „gero“ valdymo, turizmo valdymo modelių efektyvumo problematikai nagrinėti. Ypač daug dėmesio skiriama vietiniam savivaldybių turizmo valdymui, nes tiesioginis turizmo poveikis (teigiamas, neigiamas) pirmiausiai jaučiamas konkrečioje savivaldybėje.

Mokslinė problema. Turizmo valdymas yra sudėtingas procesas – jis tiesiogiai ir netiesiogiai susijęs su daugeliu sričių (apgyvendinimo, maitinimo, transporto, ryšių, draudimo ir kt.), kurios skirtos ne vien turistams, bet ir vietinių gyventojų poreikiams tenkinti. Iki šiol nėra nustatyta kaip užtikrinti efektyvų turizmo sektoriaus valdymą tarp nacionalinio, regioninio ir vietinio savivaldybių (toliau – vietinis) lygmenų. Tai

100

viena sunkiausiai praktikoje sprendžiamų problemų, su kuria susiduria turizmo poli-tikos formuotojai įvairaus ekonominio išsivystymo šalyse.

Tyrimo tikslas – nustatyti turizmo valdymo principus ir funkcijas vietiniame lygmenyje. Tyrimo objektas – turizmo valdymo principai ir funkcijos Lietuvos savi-valdybėse.

Tikslui pasiekti straipsnyje keliami šie uždaviniai:

identifikuoti pagrindinius turizmo valdymo principus vietiniame lygmenyje; atskleisti ryšius tarp nacionalinio ir vietinio turizmo valdymo; atlikti Lietuvos savivaldybių turizmo valdymo analizę. Tyrimo metodai. Mokslinės literatūros sisteminė analizė, dokumentų analizė,

teisės aktų chronologinė analizė, ekspertų vertinimas ir kokybinė turinio analizė. Tyrimo metodika. Siekiant nustatyti vietinio turizmo valdymo Lietuvoje prin-

cipus ir funkcijas buvo atliktas kokybinis tyrimas: teisės aktų analizė bei ekspertų vertinimas, iš anksto paruošiant klausimyną.

Atliekant dokumentų analizę buvo nagrinėjami teisės aktai (Lietuvos Respubli-kos vietos savivaldos įstatymas, Lietuvos Respublikos turizmo įstatymas, Nacionali-nė turizmo 2010–2013 m. plėtros programa, kt.), savivaldybių plėtros planai. Atlikta analizė padėjo identifikuoti turizmo valdymo kontekstą ir reglamentavimo lygį naci-onaliniame ir vietiniame lygmenyse.

Ekspertų vertinimas atliktas, siekiant įvertinti turizmo valdymą, planavimą vie-tiniame lygmenyje, išskirti vystymo prioritetus. Vertinimo tikslas – įvertinti turizmo valdymo principus ir funkcijas Lietuvos savivaldybėse, identifikuojant esmines pro-blemas ir vystymo kryptis. Paštu apklausti ir išanalizuoti 60 ekspertų – savivaldybių darbuotojų, atsakingų už turizmo veiklą – vertinimai. Kiekvienas iš ekspertų atsto-vauja savivaldybei ir dalyvauja turizmo veiklos planavime bei įgyvendinime.

Temos ištirtumas. Daugiausiai turizmo planavimo ir valdymo klausimus vieti-niame lygmenyje analizavo užsienio šalių autoriai C. M. Hall (2000), D. Dredge, J. Jenkins (2003), D. Dredge (2006), N. Beaumont, D. Dredge (2010), B. Bramwell, B. Lane (2005; 2008), K. Provan, P. Kenis (2007). Darnios turizmo plėtros pricipus ir jų įgyvendinimo problematiką nagrinėjo D. A. Fennell, P. F. J. Eagles (1990), A. Drumm, A. Moore (2005), D. Dredge, J. Macbeth, D. Carson, N. Beaumont, J. Jeremy, Northcote ir F. Richards (2006) bei kt. Lietuvos autoriai taip pat yra atlikę mokslinius tyrimus turizmo valdymo vietiniame lygmenyje, darnios plėtros srityse – V. J. Žilinskas (2011), R. Čiegis, D. Grundey ir D. Štreimikienė (2005) bei kt.

Turizmo valdymo principai vietiniame lygmenyje

Turistinė vietovė valdymo (angl. Destination Management) požiūriu yra trak-tuojama kaip tam tikras teritorinis (administracinis) vienetas įvairiuose lygmenyse: vietiniame (savivaldybė, seniūnija), nacionaliniame (šalis), tarptautiniame (regionas, kontinentas) (Buhalis, 2000).

Istoriškai savivaldybės buvo įtrauktos į vadinamąjį 3R (angl. roads, rates and

rubbish) procesų valdymą, susijusį su keliais, mokesčiais ir šiukšlėmis. Tačiau pasta-ruoju metu savivaldai tenkančių funkcijų ir atsakomybių sąrašas gerokai išsiplėtė ir nėra baigtinis. Turizmo skatinimas ir rinkodara yra viena iš daugelio atsakomybės

101

sričių, tokių kaip infrastruktūros vystymas ir priežiūra, teritorijų planavimas, aplinko-sauga, visuomenės sveikata ir saugumas, bendruomenių vystymas, viešųjų paslaugų teikimas, kt. (Worthington, 2002). Šios pareigos ir rolės paprastai nustatytos teisi-niuose dokumentuose, reguliuojančiuose vietos savivaldą.

Turizmo valdymo principai. Visos organizacijos įvairiuose lygmenyse ir for-mose veikia vadovaudamosi tam tikrais principais, nors ne visuomet jie yra įvardija-mi ar viešai deklaruojami. Vietiniame turizmo valdymo lygmenyje galima išskirti principus, kurie padeda geriau suprasti vietinio turizmo valdymo vertybes bei tobulin-ti valdymo procesą. Nepaisant to, kad turistinės vietovės yra labai įvairios ir skiriasi turizmo ištekliais, turizmo sektoriaus išvystymo lygiu, socialine, kultūrine ir politine aplinka ir daugeliu kitų faktorių, išskirti platesnio pobūdžio principai, kurie gali būti pritaikyti įvairioms turistinėms vietovėms (1 lentelė). Turizmo valdymo principai, to-kie kaip darnus vystymas (horizontalus principas), „geras“ valdymas (angl. Good

Governance) (paremtas efektyvia komunikacija ir bendradarbiavimu), pozityvi kultū-

ra (suinteresuotų pusių pozityvus bendravimas), aiškus planavimas (kintanti strategi-ja ir pamatuojami tikslai) ir vietinės valdžios indėlis (Dredge, 2006), padeda siekiant darnaus ir efektyvaus turizmo valdymo vietiniame lygmenyje.

1 lentelė. Turizmo valdymo principai vietiniame lygmenyje (Dredge, 2006)

Principo pavadinimas Principo apibūdinimas

1 principas: Darnusis vystymasis

Turizmo valdymas yra paremtas darnumo principais, api-mančiais gamtinės, socialinės, kultūrinės ir ekonominės aplinkos kontekstą.

2 principas: „Geras“ valdymas

Išteklių ir procesų valdymo sistema paremta konstruktyviu dialogu, informacijos sklaida, komunikavimu ir bendru sprendimų priėmimu, siekiant bendrų interesų ir problemų sprendimo.

3 principas: Pozityvi kultūra

Vystyti ir skatinti turistinės vietovės pozityvios kultūros plėtojimą, paremtą bendru supratimu, vizija ir sprendi-mais.

4 principas: Aiškus planavimas

Turizmo planavimas paremtas kompetencijomis ir aišku-mu, kurie pasižymi kūrybišku ir pritaikančiu prie besikei-čiančios aplinkos požiūriu.

5 principas: Vietinės valdžios indėlis

Turizmo valdymas paremtas etika ir visapusišku dalyva-vimu, siekiant palankiausių sprendimų vietinei bendruo-menei, verslui ir kitoms suinteresuotoms pusėms.

Darnusis vystymasis. XXI a. visos minimos turizmo rūšys turėtų būti vystomos

darnaus turizmo kontekste, kitaip tariant ne darnaus turizmo turėtų nelikti. Todėl plė-tojant darnųjį turizmą svarbiausias tikslas – visą turizmo sektorių paversti aplinkai draugišku sektoriumi (Drumm, 2005).

Turizmas, kaip ekonominė veikla, daugelyje šalių yra skatinamas. Darnaus tu-rizmo plėtra – reikalauja ilgalaikių ir didesnių investicijų nei turizmo skatinimas, to-dėl valstybės su mažesniais biudžetais nėra pajėgios įgyvendinti darnios plėtros poli-tikos (Baležentis, 2012). Tačiau darnios plėtros principų įgyvendinimas kol kas yra mažas, nes daugelis šalių turizmą, kaip pridėtinę vertę kuriantį sektorių, skatina, o ne riboja jo plėtrą. Dar viena esminių darnios turizmo plėtros trikdžių – siekiant darnios

102

turizmo plėtros rezultatų, būtina didesnė finansinė ir politinė parama (Bramwell, 2009).

„Geras“ valdymas arba valdymo efektyvumas. Analizuojant vietinio turizmo valdymo problematiką, daug dėmesio skiriama vietinės valdžios efektyvumo paieš-koms, kuris dar įvardijamas kaip „geras“ valdymas. Valdymo efektyvumas gali būti nagrinėjamas trijose valdymo dimensijose: institucinių susitarimų efektyvumas, vie-tinio turizmo valdymo efektyvumas, bendradarbiavimo efektyvumas (Beaumont, 2010). Daugelis autorių (Bell, 2004; White, 2001; Beaumont, 2010; Bramwell, 2005, 2007, 2008) sutinka su D. Pearce (2001), kuris teigia, kad turizmo politika vietiniame lygmenyje apima gerokai daugiau nei vien aiškių procedūrų ar struktūrų suformavi-mą. Kitaip tariant ne struktūros ir procedūros (viešasis administravimas) lemia efek-tyvų institucinio susitarimo įgyvendinimą, o žmogiškasis faktorius, paremtas gerano-rišku komunikavimu.

Mokslinėje literatūroje išskiriami „gero“ valdymo vietiniame lygmenyje ele-mentai, kurie gali užtikrinti vietinės valdžios efektyvumą: pozityvi kultūra, konstruk-tyvi komunikacija ir aktyvi bendruomenė; skaidrumas ir atskaitomybė; vizija ir lyde-rystė; teisingumas; keitimasis žiniomis ir patirtimi; aiškus suinteresuotų pusių vaid-muo ir atsakomybė; aiški institucinės sistemos struktūra ir procesai (White, 2001; Edwards, 2002; Beaumont, 2010; Mulgan, 2000).

Pozityvi bendradarbiavimo kultūra. Bendradarbiavimas ir partnerystė yra vie-nas esminių turizmo valdymo principų visuose lygmenyse. Analizuojant turizmo bendradarbiavimo teorinius aspektus pastebėta, kad daugiausiai dėmesio skiriama skirtingų bendradarbiavimo procese dalyvaujančių suinteresuotų pusių komunikavi-mui, tarpusavio pasitikėjimui, veikimo teisėtumui, žinių ir kompetencijų perdavimui ir bendradarbiavimo galutinio rezultato suformavimui (Dredge, 2009; Provan 2001, 2007). Vienareikšmio atsakymo į esminį klausimą, ar bendradarbiavimas yra „gero“ valdymo pagrindas, iki šiol nėra (Dredge, 2009). Kaip teigia K. Provan (2007) efek-tyvus bendradarbiavimas vietiniame lygmenyje priklauso nuo tarpusavio pasitikėji-mo, dalyvių skaičiaus, sutarimo dėl bendrų tikslų ir veiklos specifikos, kuriai būtinos tam tikros kompetencijos.

Turizmo planavimas. Daugelyje šalių savivaldybės savarankiškai planuoja tu-rizmo plėtrą. Paprastai kuriamos ilgalaikės strategijos, programos, planai atitinkantys nacionalinius strateginius turizmo plėtros tikslus ir vystomas turizmo politikos kryp-tis. Turizmo planavimas ir politikos formavimas vietiniame lygmenyje negali būti izoliuotas ar atskirtas nuo bendro nacionalinio konteksto. D. Dredge (2003) atkreipė dėmesį, kad nacionalinių, regioninių ir vietinių interesų suderinimas yra vienas esmi-nių iššūkių turizmo planavime ir vietinio valdymo lygmenyje. Preskriptyvinis (nusta-tytinis) (angl. prescriptive) strategijos formavimo požiūris, kuriam būdinga iš anksto suformuluoti galutinius tikslus ir sprendimus, prieš strategijos įgyvendinimą – tai tu-rizmo planavimo ir politikos formavimo praeities požiūris, praradęs aktualumą vieša-jame valdyme (Dredge, 2006). Naujojo požiūrio šalininkai teigia, kad turizmo val-dymas vietiniame lygmenyje, turi būti paremtas besikeičiančia turizmo strategija, ku-rioje atsispindi to laikotarpio sąlygos, kintantys vietinių gyventojų poreikiai ir įvairūs renginiai (Hall, 2000; Healey 1998).

103

Daugelio Lietuvos savivaldybių strateginio planavimo dokumentuose pasigen-dama aiškių prioritetų bei rezultatų nustatymo, planai daugumoje atvejų yra paremti siekiu gauti ES struktūrinių fondų paramą. „Lietuvos savivaldybių strateginis valdy-mas turėtų būti vykdomas tvarios plėtros, o ne konkurencinės strategijos principų“, t. y. pasirenkant laimėjimo-laimėjimo strategiją (Sudnickas, 2011, p. 109, 112). Taip pat pastebėta, kad strateginis turizmo planavimas Lietuvoje paremtas ekonomine tu-rizmo valdymo tradicija, būdingas ekonominių rodiklių didinimas, nepaisoma darnos principų (Jagminas, 2010).

Vietinės valdžios indėlis. Vietinio lygmens valdymas ir savivaldos įtraukimas į darnaus turizmo vystymą, įvardijamas kaip vienas esminių „gero“ valdymo uždavi-nių. Čia svarbūs keli aspektai, apjungiantys kompromiso ir harmonijos paiešką tarp gamtinės aplinkos išsaugojimo, turistų srautų skatinimo ir vietinės bendruomenės po-reikių: vietinės valdžios iniciatyvos, viešoji ir privati partnerystė, planavimas ir turis-tų srautų valdymas. Miestai ir gyvenamosios vietovės yra svarbiausi administraciniai vienetai, planuojant ir skatinant turizmo veiklą, tiesiogiai jaučiamas ekonominis, eko-loginis, kultūrinis, teigiamas ir neigiamas poveikis (Fennell, 1990; Ashworth, 1992; Čeigis, 2005). Viešoji ir privačioji partnerystė – viena dažniausiai taikomų bendra-darbiavimo formų, siekiant padidinti turistinių regionų konkurencingumą ir žinomu-mą. Kaimyninės savivaldybės bendradarbiauja, siekdamos pritraukti daugiau turistų, pasiūlydamos daugiau paslaugų ir pramogų. Į tokį bendradarbiavimą paprastai be sa-vivaldybių, turizmo informacijos centrų, gali būti įtraukiamos turizmo agentūros, ku-rios dalyvauja rinkodarinės kampanijos formavimo ir įgyvendinimo procesuose (Cox, 2011).

Nacionalinio ir vietinio turizmo valdymo sąveika

Turizmas suprantamas kaip multisektorinė sistema, apimanti viešojo ir priva-taus sektorių bendradarbiavimą, horizontalių ir vertikalių ryšių koordinavimą. Efek-tyvus turizmo vystymas yra vienas sunkiausių uždavinių valdžiai įvairiuose lygmeny-se nuolat veikiama politinių, socialinių, aplinkos ir technologinių veiksnių. Šiems veiksniams valdyti būtina gera koordinacinių ryšių sistema tarp nacionalinės, vietinės valdžios, privataus sektoriaus, kurių ryšiai paremti konkuravimu ir bendradarbiavimu (Tourism..., 2012).

Kompleksiškumas. Interesų suderinamumas ir veiksmų nuoseklumas laikomi esminiais efektyvaus turizmo valdymo elementais visuose valdymo lygmenyse. Tu-rizmo politikos vystymas reikalauja aktyvaus įvairių ministerijų ir viešojo sektoriaus atstovų dalyvavimo, kurie tradiciškai turizmą vertina kaip mažiau svarbų sektorių ekonomikai, nei kiti ūkio sektoriai (Evaluating..., 2011).

Turizmo kompleksiškumas reikalauja sisteminio turizmo valdymo požiūrio įvairiuose turizmo valdymo lygmenyse. Daugelis šalių labai didele ir pagrindine pro-blema įvardina horizontalių ir vertikalių turizmo valdymo ryšių koordinavimą, nuo ko labiausiai priklauso efektyvus turizmo valdymas. (Tourism..., 2012).

Koordinavimas. Vietiniame lygmenyje vyksta turizmo veikla, lankosi turistai, susitelkę lankytini objektai bei turizmo paslaugų tiekėjai (viešbučiai, kelionių agentū-ros, gidai, turizmo informacijos centrai, kt.). Tiesioginį turizmo poveikį (teigiamą ir

104

neigiamą) jaučia vietiniai gyventojai, reaguoja į turistų srautus. Dėl šios priežasties vietiniame lygmenyje galima paprasčiau nustatyti vystymo prioritetus bei reaguoti į rinkos, vartotojų (turistų) pokyčius (Tourism..., 2012). Turizmo politiką formuojan-čios ministerijos („turizmo ministerija“) ir politiką įgyvendinančios organizacijos („turizmo departamentai“) netiesiogiai sąveikauja su vietinio lygmens organizacijo-mis bei netiesiogiai koordinuoja kitų ministerijų veiklą, dalyvaudamos darbo grupėse, komitetuose, įgyvendindamos plėtros programas. Tarpusavio sąveika tarp nacionali-nio ir vietinio lygmens paremta vertikaliais ir horizontaliais koordinavimo ryšiais (1 pav.).

Horizontalūs ryšiai Tiesioginiai koordinavimo ryšiai Turizmo poveikis Netiesioginiai koordinavimo ryšiai

1 pav. Horizontalių ir vertikalių turizmo valdymo ryšių koordinavimas

Vertikalus koordinavimas apima integruotos politikos įgyvendinimą, kur vie-nas svarbiausių dalyvių – turizmo sektorius, apimantis turizmo verslą. Dėl tiesioginio turizmo poveikio savivaldybėse, valdžia vietiniame turizmo valdymo lygmenyje turi glaudžiau bendradarbiauti su verslu nei nacionalinė valdžia.

Turizmo poveikis. Nepaisant turizmo teigiamo poveikio, esminiai turizmo nei-giamo poveikio aspektai yra susiję su turizmo kompleksiškumu. Nagrinėjant šiuos aspektus, ypač svarbi turizmo ir vietinės bendruomenės sąveika. Dažnai turizmo veikla sukelia tam tikrų padarinių, tokių kaip socialinė įtampa turistinėje vietovėje (Yang, 2013).

Valdžia, vietiniai gyventojai, turizmo verslas ir turistai – yra keturios pagrindi-nės grupės arba jėgos, turinčios įtakos turizmo vystymuisi įvairiuose lygmenyse. Vi-sos grupės turi skirtingus interesus ir veikia skirtingais motyvais: verslas – siekia ekonominės naudos, plėtodama turizmą, valdžia siekia derinti turizmo išteklių panau-

Kitos ministerijos

Turizmo

sektorius

„Turizmo

departamentas“

Savivaldybė

Vietinė

bendruomenė

Ver

tik

alū

s ry

šiai

Nacionalinis

lygmuo

Vietinis

lygmuo

Turistai

„Turizmo ministerija“

105

dojimą su ekonomine nauda ir visuomenė poreikiais, turistų motyvaciją veikia daug įvairių faktorių (Wang, 2012). Siekiant spręsti susiformavusias problemas ir mažinti neigiamą sociokultūrinį poveikį, svarbu identifikuoti, kuriame etape pasireiškia socia-linė įtampa bei atlikti kiekybinį ir kokybinį vertinimą (Žilinskas, 2011). Taip pat bū-tinas darnios plėtros požiūris, kitaip tariant balansas tarp turizmo skatinimo ir sociali-nio, ekonominio, kultūrinio poveikio suinteresuotoms pusėms (vietinei valdžiai, ben-druomenei, verslui, turistams).

Turizmo valdymo analizė Lietuvos savivaldybėse

Savivaldybių funkcijų turizmo srityje teisinis reguliavimas. Turizmo plėtra vietiniame lygmenyje nėra privaloma, todėl savivaldybės savarankiškai plėtoja turiz-mo veiklą. Pagrindinės joms priskirtos funkcijos pagal galiojančius teisės aktus (2 lentelė) yra turizmo planavimo dokumentų rengimas, turizmo informacijos centrų steigimas, tyrimų vykdymas, infrastruktūros projektų įgyvendinimas, palankių sąlygų turizmo verslui sudarymas, kt. Rinkliavų įstatyme (Žin., 2000, Nr. 52-1484) numaty-ta, kad kurortai, kurortinės teritorijos turi galimybę rinkti mokesčius už naudojimąsi infrastruktūra, pvz., Druskininkuose, Palangoje renkamas vadinamasis „pagalvės mo-kestis“ už apgyvendinimą, ekologinis mokestis – Neringoje.

2 lentelė. Savivaldybių funkcijos turizmo srityje Lietuvos Respublikos teisės aktuose

Teisės akto pavadinimas Savivaldybių funkcijos

Vietos savivaldos įsta-tymas

(Žin., 1994, Nr. 55-1049 )

Savarankiškosios savivaldybių funkcijos: 1) infrastruktūros, socialinės ir ekonominės raidos planavimas, strateginių plėtros ir veiklos planų rengimas, turizmo, būsto, smulkiojo ir vidutinio verslo plėtros programų rengimas; 2) sąlygų verslo ir turizmo plėtrai sudarymas ir šios veiklos skatinimas;

Turizmo įstatymas

(Žin., 1998, Nr. 32-852; 2011,

Nr. 85-4138)

Savivaldybių institucijų kompetencija turizmo srityje: 1) skatina turizmo verslą kaip darbo vietų kūrimo ir gyventojų užimtumo priemonę; 2) vadovaudamosi Nacionalinės turizmo plėtros programos nuostatomis, rengia, tvirti-na ir įgyvendina savivaldybės turizmo plėtros programas (strategijas) arba savivaldy-bės turizmo ir rekreacijos plėtros schemas bei projektus; 3) rengia ir įgyvendina viešosios turizmo ir poilsio infrastruktūros projektus; 4) steigia savivaldybių turizmo informacijos centrus; 5) planuoja ir įgyvendina priemones, reikalingas rekreacinių teritorijų apsaugai, poilsio ir turizmo veiklai šiose teritorijose plėtoti, tvarko rekreacinių teritorijų apskaitą, tvirti-na rekreacinių teritorijų naudojimo reglamentus; 6) atlieka savivaldybės teritorijoje esančių turizmo išteklių ir paslaugų rinkotyrą ir rin-kodarą; 7) sudaro sutartis dėl rekreacinių išteklių naudojimo (nuomos) turizmui ir poilsiui, kontroliuoja šių sutarčių vykdymą; 8) tvirtina vietinių rinkliavų už savivaldybei priklausančių rekreacinių išteklių naudo-jimą dydį ir mokėjimo tvarkos aprašą; 9) planuoja ir organizuoja vaikų ir jaunimo stovyklų veiklą.

Nacionalinė turizmo plėtros 2010–2013

m. programa (Žin., 2010,

Nr. 88-4636)

1) Svarbiausia valstybės ir savivaldybių funkcija – tinkamas planavimas ir viešosios turizmo infrastruktūros plėtra bei informacijos apie aktyvaus poilsio galimybes sklaida.

106

Lietuvos Respublikos turizmo įstatyme nustatyta, kad savivaldybės turi sude-rinti turizmo plėtros programas (strategiją) su pagrindiniu Lietuvos turizmo planavi-mo dokumentu – Nacionaline turizmo plėtros programa t. y. siekiama, kad savivaldy-bių lygmens turizmo vystymo kryptys ir prioritetai turi būti suderinti su nacionalinio lygmens prioritetais. Pagal gamtinių ir kultūrinių turizmo išteklių išskirtinumą ir gau-są pagrindiniame vidutinės trukmės turizmo planavimo dokumente – Nacionalinėje turizmo plėtros 2010–2013 m. programoje (Žin., 2010, Nr. 88-4636) yra išskirti prio-ritetiniai turizmo plėtros regionai (teritorijos), apimantys 25 Lietuvos savivaldybes.

Lietuvos turizmo valdymo analizė savivaldybių lygmenyje. Atsakymų pasi-skirstymas apie turizmo, kaip prioritetinės savivaldybės vystymo krypties išskyrimą atskleidė, kad iš 60 savivaldybių 59 turizmą mini strateginiame planavimo dokumen-te – savivaldybės strateginiame plėtros plane, patvirtintame savivaldybės tarybos. Iš pateiktų atsakymų išryškėjo, kad savivaldybėse numatyti planavimo laikotarpiai yra labai įvairūs: trumpalaikiai 2010–2012 m., (2–3 m.), vidutinės trukmės 2007–2013 m., 2008–2013 m., 2011–2017 m., (4–7 m.) ir ilgalaikiai 2010–2020 m., 2011–2021 m. (10, 11, 14 m.) (2 pav.). Pagal gautus ekspertų atsakymus, 16 savivaldybių strateginio plėtros plano laikotarpį sieja su 2007–2013 m. ES programavimo laikotar-piu. 12 savivaldybių planavimo pabaigą nurodė – 2015 m.

2 pav. Planavimo laikotarpiai Lietuvos savivaldybių strateginio planavimo dokumentuose, 2012 m.

Ekspertų atsakymų kokybinė turinio analizė parodė, kad savivaldybių plana-

vimo dokumentuose išskirtus tikslus, uždavinius, įgyvendinimo priemones, skirtus tu-rizmo veiklai plėtoti, galima sugrupuoti į keletą kategorijų. Didžioji dauguma savi-valdybių (54 savivaldybės iš 60) pagrindiniu turizmo plėtros tikslu ar uždaviniu įvar-dijo turizmo infrastruktūros plėtrą, 30 savivaldybių – rinkodaros priemonių įgyvendi-nimo būtinybę, turizmo paslaugų plėtrą ir kokybės gerinimą išskyrė 22 savivaldybės, įvaizdžio formavimą, kaip turizmo skatinimo priemonę išskyrė 12 savivaldybių. Dar-nų turizmą, turizmo konkurencingumo didinimą bei kaimo turizmo skatinimą nurodė po dvi savivaldybes (3 pav.).

107

3 pav. Pagrindiniai turizmo plėtros tikslai ir uždaviniai Lietuvos savivaldybių planavimo dokumentuose, 2012 m.

Ekspertų atsakymai į klausimą „kokias Nacionalinės turizmo plėtros 2010–

2013 m. programos nuostatas atitinka savivaldybės rengiami strateginio planavimo

dokumentai, susiję su turizmo plėtra“ parodė, kad 50 ekspertų (plačiau nekomentuo-dami) nurodė, jog savivaldybių planavimo dokumentai atitinka Nacionalinės turizmo plėtros 2010–2013 m. programos nuostatas, tikslus, uždavinius. 19 savivaldybių eks-pertų nurodė, kad turi parengę turizmo plėtros galimybių studijas, atskiras turizmo programas ar planus. Pavyzdžiui: Druskininkų turizmo ir rekreacinių teritorijų specia-lusis planas; Kauno regiono turizmo plėtros strategija 2007–2013 m.; Šiaulių miesto tolygaus turizmo galimybių studija, 2011 m. ir kt.

Atsakymų pasiskirstymas į klausimą „apibūdinkite koks turizmo poveikis jūsų

savivaldybėje“, atskleidė, jog dauguma savivaldybių ekspertų (50 iš 60) nurodė, kad turizmo poveikis jų savivaldybėje yra teigiamas, o mažas turizmo poveikis jaučiamas šešiose savivaldybėse (Alytaus m., Marijampolės, Šiaulių m., Utenos, Šilalės, Pagė-gių). Savivaldybės, nurodžiusios teigiamą turizmo poveikį jį traktuoja ekonominiu poveikiu, kurį lemia ES struktūrinių fondų lėšomis finansuotų turizmo projektų skai-čius. Ekonominis turizmo poveikis siejamas su turistų skaičiaus augimu (28 savival-dybės), pajamomis iš turizmo veiklos (23 savivaldybės), darbo vietų kūrimu (23 savi-valdybės), turizmo verslo skatinimu (17 savivaldybės). Kaip teigiamą socialinį po-veikį 20 savivaldybių ekspertų įvardijo turizmo naudą vietiniams gyventojams (ku-riama infrastruktūra, daugėja paslaugų ir pramogų, kuriomis naudojasi vietiniai gy-ventojai, kt.). Vienuolika savivaldybių ekspertų identifikavo, kad turizmas turi ir kul-tūrinį poveikį. Mažas turizmo poveikis siejamas su ES finansine parama turizmo pro-jektams. Savivaldybės, negavusios minėtos paramos, nejaučia turizmo poveikio. Trys savivaldybės nurodė, kad turizmo plėtra prisideda prie darnaus vystymo.

108

Išvados

1. Vietiniame lygmenyje turizmo valdymas yra paremtas vietinės valdžios indėliu vystant turizmą, aiškiu turizmo planavimu, efektyviu valdymu, bendradarbiavimu ir partneryste, kurie priklauso nuo vietovės turistinių išteklių ar turistų skaičiaus.

2. Turizmo sektoriaus kompleksiškumas suformuoja kelių lygių hierarchinę sistemą, kurioje komunikavimas vyksta vertikaliais ir horizontaliais ryšiais. Taigi koordinavimas, išteklių sutelkimas, efektyvus funkcijų centralizavimas-decentralizavimas yra didžiausias iššūkis turizmo politikos formavimo procese, kuris iki šiol sunkiai įgyvendinamas praktikoje.

3. Savivaldybių funkcijos turizmo srityje yra susijusios su turizmo veiklos skatinimu, planavimu, turizmo informacijos sklaida bei viešosios turizmo infrastruktūros projektų įgyvendinimu, dominuoja Lietuvos savivaldybių planavimo dokumentuose kaip turizmo plėtros tikslai ir uždaviniai.

4. Lietuvos savivaldybių plėtros planai daugeliu atvejų yra orientuoti į ES struktūrinių fondų paramos gavimą ir dauguma savivaldybių (16 iš 60) planavimo laikotarpį sieja su 2007–2013 m. ES programavimo laikotarpiu. Turizmo skatinimas tik įgyvendinant ES turizmo projektus, sumažina savivaldybių galimybes plėtoti turizmą dėl lėšų trūkumo. Todėl siekiant efektyvaus turizmo valdymo ir plėtros, turėtų būti taikomos įvairios bendradarbiavimo su privačiu sektoriumi ar kitomis savivaldybėmis, organizacijomis formos.

5. Daugumai (53) Lietuvos savivaldybių turizmas yra viena prioritetinių krypčių, dėl turizmo kuriamos ekonominės pridėtinės vertės. Tačiau nacionaliniame lygmenyje turizmo plėtra ir investicijos yra koncentruojamos į prioritetinius turizmo plėtros regionus (teritorijas), kurie nesutampa su savivaldybių prioritetais. Tai lemia savivaldybių, nepatenkančių į prioritetus, nepasitenkinimą formuojama turizmo politika nacionaliniame lygmenyje.

6. Rekomenduojama turizmo valdymo pricipus: darnųjį vystymą, aiškų planavimą, bendradarbiavimą ir partnerystę, vietinės bendruomenės įtraukimą plėtojant turizmą – taikyti rengiant savivaldybių planavimo dokumentus bei siekiant užtikrinti efektyvų turizmo valdymą Lietuvos savivaldybėse. Ypatingas dėmesys formuluojant savivaldybių turizmo plėtros tikslus ir uždavinius, turėtų būti skiriamas ne savivaldybių funkcijoms, o darniam vystymui bei bendradarbiavimui su verslu, vietine bendruomene. Tai leistų išvengti sociokultūrinių įtampų, kurias gali sukelti augantys turistų srautai bei subalansuoti turizmo ekonominį skatinimą su socialiniu, ekonominiu, kultūriniu, gamtiniu poveikiu suinteresuotoms pusėms (vietinei valdžiai, bendruomenei, verslui, turistams).

Literatūra

1. Evaluating Tourism Policies and Programmes: Final Report. (2011). Centre for

Entrepreneurship, SMEs and Local Development, OECD. – http://www.oecd-ilibrary.org/docserver/download/8512031ec004.pdf?expires=1362128899&id=id&accname=oid009634&checksum=D5F0D3BF94E6C2495A2932E215460091 [2012-12-12].

109

2. Ashworth, G. J. (1992). Planning for sustainable tourism: a review article // Town Planning Review. No. 63 (3).

3. Baležentis, A., Paulauskienė, L. (2012). Ekologinio turizmo vystymas – nuo skatinimo iki darnumo // Management theory and studies for rural business and infrastructure development. Nr. 2 (31).

4. Beaumont, N., Dredge, D. (2010). Local tourism governance: A comparison of three network approaches // Journal of Sustainable Tourism. No. 18 (1).

5. Bell, S. (2004) „Appropriate” policy knowledge, and institutional and governance implications // Australian Journal of Public Administration. Noor. 63 (1).

6. Bramwell, B., Lane, B. (2005). Editorial: Sustainable tourism research and the importance of societal and social science trends // Journal of Sustainable Tourism. No. 13 (1).

7. Bramwell, B., Lane, B. (2008). Editorial: Priorities in sustainable tourism research // Journal of Sustainable Tourism. No. 16 (1).

8. Bramwell, B., Pomfret, G. (2007). Planning for lake and lake shore tourism: Complexity, coordination and adaptation // Anatolia: An International Journal of Tourism and Hospitality Research. No. 18 (1).

9. Bramwell, B., Lane, B. (2009). Editorial: Economic cycles, times of change and sustainable tourism // Journal of Sustainable Tourism. No. 17.

10. Buhalis, D. (2000). Marketing competitve destination of hte future // Tourism Management. No. 21 (1).

11. Čiegis, R., Grundey, D., Štreimikienė, D. (2005). Darnaus vystymosi strateginis planavimas: municipaliniai aspektai // Ūkio technologinis ir ekonominis vystymasis. Nr. 11 (4).

12. Cox, C., Wray M. (2011). Best Practice Marketing for Regional Tourism Destinations // Journal of Travel and Tourism Marketing. No. 28 (5).

13. Dredge, D., Jenkins, J. (2003). Federal-State Relations and Tourism Public Policy, New South Wales, Australia // Current Issues in Tourism. No. 6 (5).

14. Dredge, D. (2006). Policy networks and the local organisation of tourism // Tourism Management. No. 27.

15. Dredge, D., Thomas, P. (2009). Mongrel management, public interest and protected area management in the Victorian Alps, Australia // Journal of Sustainable Tourism. No. 17 (2).

16. Dredge, D., Macbeth, J., Carson, D., Beaumont, N., Jeremy, Northcote, J., Richards, F. (2006). Achieving sustainable local tourism management. – STCRC: Australia.

17. Drumm, A., Moore, A. (2005). Ecotourism Development. A manual for conservation planners and managers. Vol 1. Introduction to ecotourism planning. – USA: The Nature Conservancy, Arlington, Virginia.

18. Edwards, M. (2002). Public sector governance: Future issues for Australia // Australian Journal of Public Administration. No. 61 (2).

19. Commision Communication. Europe, the world's No 1 tourist destination – a new political framework for tourism in Europe. (2010). – http://ec.europa.eu/enterprise/sectors/tourism/files/ communications/communication2010_en.pdf) [2013-01-08].

20. Fennell, D. A., Eagles, P. F. J. (1990). Ecotourism in Costa Rica: A conceptual framework // Journal of Park and Recreation Administration. No. 8 (1).

21. Hall, C. M. (2000). Tourism Planning: Policies, Processes and Relationships. – Harlow: Prentice Hall.

22. Healey, P. (1998). Building Institutional Capacity Through Collaborative Approaches to Urban Planning // Environment and Planning Administration. No. 30.

23. Jagminas, J., Paulauskienė, L. (2011). Turizmo valdymo funkcijos ir jų subalansuotumas Lietuvoje // Ekonomika ir vadyba: aktualijos ir perspektyvos. Nr. 3 (23).

24. Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymas // Valstybės žinios. 2000, Nr. 52-1484. 25. Lietuvos Respublikos turizmo įstatymas // Valstybės žinios. 1998, Nr. 32-852; 2011, Nr.

85-4138. 26. Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymas // Valstybės žinios. 1994, Nr. 55-1049.

http://ec.europa.eu/enterprise/sectors/tourism/files/

110

27. Lietuvos turizmo potencialo įvertinimo, nustatant didžiausias turistinės traukos vietoves ir jų panaudojimo prioritetus, studija. (2012). Valstybinis turizmo departamentas prie Ūkio ministerijos. – http://www.tourism.lt/moksliniu-tyrimu-ir-galimybiu-studijos/ [2013-01-10].

28. Lietuvos statistikos departamentas. Metiniai apgyvendinimo įmonių duomenys, 2011 m. – http://db1.stat.gov.lt/statbank/default.asp?w=1280 [2012-12-20].

29. Mulgan, R. (2000). Accountability: An ever-expanding concept? // Public Administration. No. 78 (3).

30. Nacionalinė turizmo plėtros 2010–2013 metų programa // Valstybės žinios. 2010, Nr. 88-4636.

31. Pearce, D. (2001). Tourism, trams and local government policy-making in Christchurch, New Zealand // Current Issues in Tourism. No. 4 (2-4).

32. Provan, K., Kenis, P. (2007). Modes of network governance: Structure, management, and effectiveness // Journal of Public Administration Research and Theory. No. 18 (2).

33. Provan, K., Milward, H. B. (2001). Do networks really work? A framework for evaluating public-sector organizational networks // Public Administration Review. No. 61 (4).

34. Sudnickas, T. (2011). Strateginio valdymo problemos Lietuvos savivaldybėse // Ekonomika ir vadyba: aktualijos ir perspektyvos. Nr. 2 (22).

35. Tourism Governance in OECD Countries. (2012). OECD Tourism Trends and Policies 2012. – http://dx.doi.org/10.1787/tour-2012-en [2012-12-20].

36. Wang, H., Yang, Z.-P., Chen, L., Yang, J.-J., Li, R. (2010). Minority community participation in tourism: a case of Kanas Tuva villages in Xinjiang, China // Tourism Management. No. 31 (6).

37. White, L. (2001). Effective governance through complexity thinking and management science // Systems Research and Behavioural Science Systems Research. No. 18.

38. Worthington, A. C., Dollery, B. E. (2002). An Analysis of Recent Trends in Australian Local Government // The International Journal of Public Sector Management. No. 15 (6).

39. Yang, J., Ryan, C., Zhang, L. (2013). Social conflict in communities impacted by tourism // Tourism Management. No. 35.

40. Žilinskas, V. J. (2011). Turizmo sociokultūrinio poveikio aktualijos // Management theory and studies for rural business and infrastructure development. No. 1 (25).

TOURISM GOVERNANCE PRINCIPLES AND FUNCTIONS

AT THE LOCAL LEVEL

Laura Paulauskienė

Mykolas Romeris University

Summary

Tourism sector growth within the global tourism market determines tourism as a priority area at the local level. Due to the increasing tourism demand local tourism government promotes tourism as a sector that creates new jobs, stimulates business development and increases tourism income. The aim of the research is to identify tourism governance principles and functions at the local level. This article ana-lyzes the principles and challenges of tourism governance at the local level. There were used such methods as scientific literature analysis, documents analysis and synthesis, expert evaluation. The analy-sis of legislation and evaluation of local experts showed that national and local tourism priorities are dif-ferent. There is positive economic impact of tourism development in Lithuanian municipalities. Major tourism development goals at the local level related to the tourism infrastructure development, tourism marketing activities and improvement of tourism services quality.

Keywords: good governance, local tourism governance, tourism governance principles, tourism

management functions.

JEL codes: H830, L830, Q570.

111



ŪKININKŲ GEBĖJIMŲ KAIP VIDINIO VERSLUMO VEIKSNIO

TYRIMAS: PIENININKYSTĖ

Aldona Stalgienė, Danutė Juškevičienė

Lietuvos agrarinės ekonomikos institutas Šiame straipsnyje analizuojama pienininkystės ūkininkų gebėjimų svarba jų versliniam ak-

tyvumui. Tyrimo tikslas – įvertinti pienininkystės ūkininkų gebėjimus kaip vidinius verslumą le-miančius veiksnius. Šiame tyrime gebėjimai suprantami kaip mokėjimas atpažinti ir toliau išnaudoti galimybes. Empirinio tyrimo metu, naudojant anketinę apklausą, visoje Lietuvoje apklausti 335 pienininkystės krypties ūkių ūkininkai. Atlikus statistinę duomenų analizę nustatyti reikšmingesni rezultatai, parodantys, kad faktorinės ir klasterinės analizės metodais išskirti aukštesnių gebėjimų klasterio ūkininkai yra stambesnių ūkių savininkai, geriau išsilavinę, labiau analizuojantys savo ga-limybes, dažniau ieškantys informacijos ir išbandantys naujoves, turintys daugiau ryšių, atviresni negu žemesnių gebėjimų ūkininkai. Ūkininkų savybių ir nuostatų sąsajos sukuria prielaidas jų mo-tyvacijos priemonėms parinkti ir verslumui aktyvinti.

Raktiniai žodžiai: verslumas, vidiniai verslumo veiksniai, produkcijos gamintojai.

JEL kodai: J240, L260, R510.

Įvadas

Pastaraisiais metais mokslinėje literatūroje gausiai nagrinėjamas kaimo gyven-tojų, ūkininkų verslumas (Ramanauskienė, 2011, 2012; Astromskienė, 2012; Nava-saitienė, 2012; Adamonienė, 2007). Kaip pažymi J. Ramanauskienė ir A. Gargasas (2012), ne visos individo verslumo ugdymo ir realizacijos galimybės ištirtos pakan-kamai išsamiai, teoriniai ir metodologiniai individo asmeninių ir dalykinių savybių tyrimai siekiant padidinti kaimo gyventojų motyvaciją dirbti ir toliau yra itin aktua-lūs. Trūksta atskiro konkretaus žemės ūkio sektoriaus ūkininkų verslumo tyrimų.

Tyrimo objektas – pienininkystės ūkininkų gebėjimai. Tyrimo tikslas – įvertinti pienininkystės ūkininkų gebėjimus kaip vidinius

verslumą lemiančius veiksnius. Tyrimo uždaviniai:

nustatyti verslumui svarbiausias savybes ir gebėjimus; išskirti pienininkystės ūkininkų gebėjimus ir įvertinti jų įtaką verslumui. Tyrimo metodika. Pienininkystės krypties ūkininkų gebėjimų, kaip vidinių

verslumą lemiančių veiksnių tyrimui naudotas anketinės apklausos metodas bei lygi-namoji statistinių ir antrinių duomenų analizė. Apklausa vykdyta visų Lietuvos rajonų savivaldybių teritorijoje. Tyrimo atrankos kriterijus – ūkininkai, laikantys daugiau kaip 5 karves ir už parduodamą pieną gaunantys daugiau kaip 50 proc. pajamų. Tyri-mo imčiai nustatyti naudoti Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro duome-nys apie Lietuvos savivaldybėse melžiamas karves laikančius ūkius. Tokių ūkių 2011 m. kovo 1 d. buvo 12190 (generalinė visuma). Buvo numatyta apklausti ūkinin-kus grupėse pagal laikomų karvių skaičių. Naudojant netikimybinės kvotinės atran-kos tipą apklausti 335 pienininkystės krypties ūkių ūkininkai. 13 proc. visų apklaustų-

112

jų laikė 5–9 karves, 30 proc. laikė 10–19 karvių, atitinkamai po 19 proc. ūkių grupėse 20–29 karvių, 30–49 ir 50 ir daugiau karvių. Tyrimui naudota originali anoniminė anketa iš 50 sudėtinių klausimų. Pirmoje anketos dalyje pateikiami klausimai apie tu-rimo ūkio struktūrą, pieno gamybą. Antroje dalyje pateikiami klausimai, apibūdinan-tys ūkininką, padedantys įvertinti jo gebėjimus, savybes, galimybių suvokimą.

Tyrimo metodai – mokslinės literatūros analizė, anketinė apklausa; grupavi-mo, palyginimo metodai. Taip pat naudoti kitų mokslininkų sudaryti ir moksle jau ap-robuoti tyrimo instrumentai (testai); faktorinė analizė, klasterinė analizė, anketinės apklausos duomenys įvertinti SPSS for Windows programa.

Tyrimo rezultatai

Teoriniai tiriamos problemos aspektai. Tiek užsienio, tiek Lietuvos mokslinėje ekonomikos ir vadybos mokslo literatūroje gausu verslumo apibūdinimų. Vieni auto-riai teigia, kad verslumas – žmogaus asmeninių savybių rinkinys, kurių dėka asmuo imasi verslo veiklos (Lydeka, 1996), kitų teigimu – tai žmogaus požiūris, įgūdžiai ir žinios, kurie leidžia atpažinti galimybę kurti pridėtinę vertę, ir veiksmai, skirti išnau-doti šią galimybę (Čiburienė, 2009). Verslumas gali būti sąlygojamas tiek išorinių, tiek ir vidinių veiksnių (Gronskas, 1995, Markevičius, 2007, Adamonienė, 2008, Na-vasaitienė, 2012). Išoriniams verslo veiksniams priskiriama ekonominė, politinė, tei-sinė, socialinė ir technologinė aplinka. Vidiniams veiksniams priskiriamos asmeninės savybės, motyvacija, turimos žinios ir gebėjimai. Įvairūs mokslininkai išskiria skir-tingus verslumo gebėjimus. Vieni (Strazdienė, 2006) reikalingus gebėjimus suskirsto į techninius, kurie apima rašytinę ir žodinę komunikaciją, techninius vadovavimo ir organizavimo gebėjimus; verslo vadybos gebėjimus, kurie apima planavimą, spren-dimų priėmimą, marketingo ir finansų žinias; asmeninius verslumo gebėjimus, kurie apima vidinę kontrolę, inovacijas, rizikos valdymą. Kiti (Stripeikis, 2008, Arenius, 2005, Wennekers, 2006) prie gebėjimų priskiria jautrumą aplinkai ir kūrybiškumą siekiant pastebėti galimybes. Šiame tyrime gebėjimai suprantami kaip mokėjimas at-pažinti ir toliau išnaudoti galimybes verslo plėtojimui.

Verslumo plėtojimas reikalauja išsamesnių tyrimų atsižvelgiant į kaimo gyven-tojų užimtumą ir jo tendencijas, jų dalykinių ir asmeninių-vertybinių savybių panau-dojimo kryptingumą, integruotos kaimo gyventojų verslinio profesionalumo ugdymo ir aktyvumo skatinimo sistemos sukūrimo būtinumą (Astromskienė, 2011). Pienin-kystės ūkininkų vidinių verslumo veiksnių tyrimą suponavo nepakankamas šiame svarbiame šalies ekonomikai sektoriuje dirbančių kaimo gyventojų gebėjimų ištyrimo laipsnis.

Empirinio tyrimo duomenų analizė. Analizuojant tyrimo rezultatus nustatyta, kad vidutinis tyrime dalyvavusio pienininkystės ūkininko amžius buvo 46 metai. Sa-vo ūkyje ūkininkai vidutiniškai ūkininkauja 17 metų. 48,5 proc. respondentų turi aukštesnįjį ir 15,4 proc. aukštąjį išsilavinimą. 46,4 proc. visų respondentų turi žemės ūkio ar veterinarijos srities išsilavinimą. Vidutinis respondentų ūkio dydis – 99,5 ha (iš kurių 55,8 ha nuomojami). Vidutinis metinis melžiamų karvių skaičius responden-tų ūkiuose 2010 m. – 33 karvės (vidutinis metinis vienos karvės produktyvumas –

5456 kg pieno), 20 vnt. prieauglio.

113

Pirminės anketinės apklausos medžiagos tinkamumui patikrinti ir atsakymų vertinimo skalėms bei subskalėms sudaryti buvo naudojama faktorinė analizė. Ši pro-cedūra buvo naudojama vadinamosios faktorinės validacijos prasme (Merkys, 1999). Pakankamai prasmingas buvo ūkininko savybių, žinių, klausimų apie išteklių priei-namumą, galimybių ir grėsmių skalės teiginių faktorizavimas. Šešiasdešimt keturi apklausos anketos teiginiai, atspindintys pačius įvairiausius ūkininko savęs ir savo aplinkos suvokimo aspektus, pirminės faktorinės analizės metu buvo redukuotas ir apibendrintas šešiolika subskalių. Atskiri elementai buvo įtraukiami į skales tik tuo atveju, jeigu patikimumas matuojant Cronbacho alpha koeficientu buvo aukštesnis nei 0,6. Nors kai kurių mokslininkų nuomone, testą galima laikyti patikimu, kai ska-lės Cronbach alpha reikšmė ne mažesnė kaip 0,70 (Reynaldo, 1999).

Antrajame tyrimo etape, pasinaudojus sudarytomis penkiomis teiginių skalėmis (Lans, 2009), kur skalės atsakymų formatas septynių pakopų, pagal dinamiką labiau-siai informatyvus ir geriausiai interpretuotinas respondentų pasidalijimas į du klaste-rius. Į pirmąjį, aukštesniųjų gebėjimų, klasterį pateko 50,0 proc., į antrąjį, žemesniųjų gebėjimų, taip pat 50,0 proc. respondentų.

Analizuojant ūkininkus atskiruose klasteriuose, pastebima tai, kad aukštesnių gebėjimų ūkininkai yra jaunesni, turi didesnius ūkius – daugiau karvių, prieauglio, nuosavos ir nuomojamos žemės (1 lentelė).

1 lentelė. Ūkininkų, suskirstytų į klasterius pagal gebėjimus, charakteristika

Ūkininkų amžius

Vidutinis karvių

skaičius ūkyje

Vidutinis metinis karvių produkty-

vumas, kg

Vidutinis metinis

prieauglio skaičius

Nuosava žemė, ha

Nuomojama žemė, ha

Aukštesni gebėjimai

Reikšmė 45 49 5754 35 52 104 Standartinis

nuokrypis 9,3 71,5 1356 68,4 51,7 231,2

Žemesni gebėjimai

Reikšmė 47 26 5083 13 35 40 Standartinis

nuokrypis 11,2 26,1 1294 19,4 37,3 38,1

Skirtumai tarp klasterių pasireiškia ne tik ūkio dydžiu, tačiau ir išsilavinimu.

Žemesnių gebėjimų ūkininkų įgytas vidurinis išsilavinimas dažniau yra aukščiausias. Šie ūkininkai savo šeimos pajamas dažniau suvokia kaip mažesnes palyginti su vidu-tinėmis šalies ūkininko šeimos pajamomis. Šiame klasteryje daugiau ūkininkų, ma-nančių, kad jų ūkio veikla kiekvienais metais blogėja (2 lentelė).

114

2 lentelė. Ūkininkų, suskirstytų į klasterius pagal gebėjimus, išsilavinimas, savo pajamų ir viso ūkio veiklos vertinimas

Aukščiausias įgytas išsila-

vinimas – vidurinis

Šeimos pajamas Vertinant visą ūkio veiklą:

mažesnės nei vidu-

tinės*

didesnės nei vidu-

tinės*

kiekvienais metais gerėja

kiekvienais metais blogėja

metai iš metų dau-

giau ar mažiau vienoda


Reikšmė, proc. 33,3 36,4 66,7 70,2 16,7 41,9 Standartizuo-

ta liekana -0,6 -1,0 1,5 2,8 -1,2 -0,9

Žemesni gebėjimai

Reikšmė, proc. 66,7 63,6 33,3 29,8 83,3 58,1 Standartizuo-

ta liekana 0,6 1,0 -1,6 -2,8 1,2 0,9

* Palyginti su šalies vidutinėmis ūkininko šeimos pajamomis. Daugiausia skiriasi aukštesnių ir žemesnių gebėjimų ūkininkų siekimo savybė

(1 pav.), kuri pasireiškia naujos informacijos, galimybių paieška, dažnesniu naujovių bandymu bei derybomis su tiekėjais ir supirkėjais.

Savo ūkio situaciją analizuoja tiek aukštesnių, tiek žemesnių gebėjimų ūkinin-kai. Jie stengiasi įžvelgti savo ūkio galimybes, silpnybes, žino savo verslo problemas. Tačiau aukštesnių gebėjimų ūkininkai gali lengviau išvardinti savo ūkio tikslus, pa-siekia geresnių ūkio finansinių rezultatų,palyginti su kolegomis, aiškiai įsivaizduoja, koks jų verslas bus po penkerių metų.

1 pav. Pienininkystės ūkininkų, suskirstytų į klasterius, gebėjimai vertinant

balais: 1 – visiškai nesutinku, 7 – visiškai sutinku

115

Abiejų klasterių ūkininkai vienodai dažnai skaito žemės ūkio laikraščius ir žur-nalus. Ryškesnis skirtumas tarp klasterių informacijos paieškos prasme yra naudojant internetą ūkio, gamybiniams tikslams. Čia aukštesnių gebėjimų ūkininkai naudojasi internetu nuo karto per savaitę iki karto per mėnesį. Žemesnių gebėjimų ūkininkai in-ternetu ūkio reikalais naudojasi nuo karto per mėnesį iki karto per savaitę. Rečiausiai informacijos ūkininkai ieško lauko dienose, parodose, mugėse. Tačiau tiek aukštes-nių, tiek žemesnių kompetencijų ūkininkai dalyvauja žemės ūkio seminaruose, mo-kymuose bent porą kartų per metus (3 lentelė).

3 lentelė. Skirtingų gebėjimų pieninininkystės krypties ūkių ūkininkų

informacijos paieška septynių balų skalėje*

Žemės ūkio žur-

nalų ir laikraščių skaitymas

Interneto naudojimas ūkio, gamy-biniams tiks-

lams

Dalyvavi-mas lauko

dienose, pa-rodose, mu-

gėse

Dalyvavi-mas žemės

ūkio semina-ruose / mo-kymuose

Kreipiamasi į žemės ūkio konsultantus patarimų dėl

paramos (subsidijų)


Reikšmė 6,5 6,0 2,9 3,9 3,9 Standartinis

nuokrypis 1,3 2,1 1,7 1,5 2,0

Žemesni ge-bėjimai

Reikšmė 6,5 5,1 2,2 3,4 3,3 Standartinis

nuokrypis 1,2 2,8 1,8 1,7 2,1

*7 – kartas per savaitę ir dažniau; 6 – nuo karto per savaitę iki karto per mėnesį; 5 – nuo kar-to per mėnesį iki karto per tris mėn.; 4 – nuo karto per tris mėnesius iki karto per pusę metų; 3 – nuo karto per pusę metų iki karto per devynis mėn.; 2 – nuo karto per devynis mėnesius iki karto per metus; 1 – kartą per metus; 0 – niekada.

Analizuojant skirtingų ūkininkų grupių (klasterių) verslumo savybes, didžiau-

sių skirtumų pastebima suvokiant galimybę įgyvendinti pasirinktą ūkio strategiją bei ūkininkų ambicijos (atitinkamai po 1,1 balo). Aukštesnių gebėjimų ūkininkai suvokia daugiau galimybių įgyvendinti pasirinktą savo ūkio strategiją (4 lentelė). Jie labiau tiki, kad ūkio veiklos rezultatai daugiausia priklauso nuo jų pačių. Jie labiau įsitikinę, jog turi pakankamai pinigų, laiko, drąsos, vietos ir galimybių plėtoti savo ūkį taip, kaip nori ir išlaikyti jį geros būklės. Aukštesnių gebėjimų ūkininkai labiau stengiasi idėjas paversti konkrečiais veiksmais.

Žemesnių gebėjimų pienininkystės krypties ūkių ūkininkai turi mažiau ūkio plėtrai reikalingų žinių ir įgūdžių, o aukštesnių gebėjimų – turi daugiau ne tik pieno gamybai bei realizavimo organizavimui reikalingų žinių ir įgūdžių, bet ir kitoms že-mės ūkio ir ne žemės ūkio veikloms reikalingų žinių ir įgūdžių.

116

4 lentelė. Skirtingų gebėjimų pieninininkystės ūkių ūkininkų verslumo savybės balais, 1 – visiškai nesutinku, 7 – visiškai sutinku

Gal

imyb

ių su

voki

mas

įg

yven

dina

nt ū

kio

stra

tegi

ją

Plėt

rai r

eika

lingo

s ži-

nios

Stra

tegi

nis m

ąsty

mas

Am

bici

jos

Orie

ntac

ija į

klie

ntą

Teiginių skaičius 9 7 10 4 2 Aukštesni gebėjimai

Reikšmė 4,9 5,1 5,0 4,5 5,6 Standartinis nuokrypis 1,0 1,1 1,0 1,2 1,1

Žemesni ge-bėjimai

Reikšmė 3,8 4,2 4,1 3,4 4,9 Standartinis nuokrypis 0,9 1,2 1,0 1,1 1,3

Cronbach alpha koeficientas 0,83 0,85 0,81 0,73 0,68

Strateginis mąstymas būdingesnis aukštesnių gebėjimų ūkininkams, kuris pasi-

reiškia dažnesne naujų rinkos galimybių paieška, kooperacija ar bendravimu su kole-gomis, derybomis su tiekėjais. Šie ūkininkai geriau informuoti apie ūkio veiklai ir plėtrai svarbias taisykles ir reikalavimus. Jie dažniau naudoja kompiuterizuotas ūkio valdymo programas.

Išvados

1. Klasterinės analizės metodas leido ūkininkų populiacijoje išskirti statisti-nius tipus, faktiškai susiklosčiusius pagal skirtingus ūkininkų gebėjimus. Žemesnių gebėjimų pienininkystės krypties ūkių ūkininkai turi mažiau ūkio plėtrai reikalingų žinių ir įgūdžių (4,2 balai), o aukštesnių gebėjimų – turi daugiau ne tik pieno gamybai bei realizavimo organizavimui reikalingų žinių ir įgūdžių, bet ir kitoms žemės ūkio ir ne žemės ūkio veikloms reikalingų žinių ir įgūdžių (5,1 balo).

2. Ūkininkų grupių (klasterių) verslumo savybes, didžiausių skirtumų paste-bima suvokiant galimybę įgyvendinti pasirinktą ūkio strategiją bei ūkininkų ambici-jos. Aukštesnių gebėjimų ūkininkai suvokia daugiau galimybių įgyvendinti pasirinktą savo ūkio strategiją, jie labiau tiki, kad ūkio veiklos rezultatai daugiausia priklauso nuo jų pačių.

3. Skirtingo lygio gebėjimus turinčių pieninininkystės ūkių ūkininkų vertinimų palyginimo rezultatai leidžia optimistiškai vertinti Lietuvos pienininkystės sektoriaus perspektyvas, nes aukštesnių gebėjimų ūkininkai yra labiau išsilavinę, jaunesni, stra-tegiškai mąstantys, ketinantys ir ateityje plėtoti pienininkystės verslą.

117

Literatūra

1. Adamonienė, R., Šilingienė, V. (2008). Lietuvos kaimo gyventojų verslumo ypatumai // Management theory and studies for rural business and infrastructure development. Vol. 12 (1).

2. Arenius, P., Minniti, M. (2005). Perceptual Variables and Nascent Entrepreneurship // Small Business Economics. Vol. 24.

3. Astromskienė, A., Gargasas, A. (2012). Asmeniniųvertybinių savybių svarba kaimo gyventojų versliniam aktyvumui // Management theory and studies for rural business and infrastructure development. Vol. 1 (30).

4. Astromskienė, A., Ramanauskienė, J. (2011). Kaimo gyventojų verslumas: problemos ir gerinimo galimybės // Management theory and studies for rural business and infrastructure development. Vol. 29 (5).

5. Čiburiene, J., Gušcinskiene, J. (2009). Jaunimo verslumas: lyciu aspektas // Ekonomika ir vadyba: aktualijos ir perspektyvos. Nr. 1 (14).

6. Gronskas V. (1995). Verslas, pseudoverslas, antiverslas. – Kaunas: Vadybos ir kalbų koledžas.

7. Lans, T. (2009). Entrepreneurial competence in agriculture: characterization, identification, development and the role of the work environment. – Wageningen: Wageningen University.

8. Lydeka, Z. (1996). Verslininkas, verslumas ir verslininkystė // Organizacijų vadyba: sis-teminiai tyrimai. Nr. 2.

9. Markevičius, P. (2007). Ūkininkų verslumas naujomis rinkos sąlygomis // Management theory and studies for rural business and infrastructure development. Vol. 1 (7).

10. Markevičius, P. (2007). Žemės ūkio infrastruktūros verslininkų verslumo išorinės aplinkos veiksniai šiuolaikinės rinkos sąlygomis // Management theory and studies for rural business and infrastructure development. Vol. 4 (11).

11. Melnikas, R. (2007). Ūkininkų verslumas ir jo gerinimas // Studentų mokslinės konferencijos „Jaunasis mokslininkas“ 2007 straipsnių rinkinys. – Akademija: Lietuvos žemės ūkio universitetas.

12. Merkys, G. (1994). Pedagoginio tyrimo metodologijos pradmenys. – Šiauliai: Pedagogika. 13. Navasaitienė, S., Subačiūtė, V. (2012). Žemės ūkio gamintojų verslumas ir jo skatinimo

priemonės: Marijampolės regiono atvejis // Management theory and studies for rural business and infrastructure development. Vol. 3 (32).

14. Ramanauskienė, J., Astromskienė, A., Rukuižienė, R. (2011). Kaimo gyventojų verslinio profesionalumo ir iniciatyvos didinimo prielaidos // Management theory and studies for rural business and infrastructure development. Vol. 29 (5).

15. Ramanauskienė, J., Gargasas, A. (2012). Kaimo gyventojų verslumo, kaip pasirengimo verslininkauti veiksnio, formavimas // Management theory and studies for rural business and infrastructure development. Vol. 32 (3).

16. Reynaldo, J., Santos, A. (1999) Cronbach's Alpha: A Tool for Assessing the Reliability of Scales // Journal of Extension. Vol. 37 (2).

17. Rudzkienė, V. (2005). Socialinė statistika. – Vilnius: MRU leidybos centras. 18. Strazdienė, G., Garalis, A. (2006). Verslumas: ugdymo programos ir jų efektyvumo

raiška // Organizacijų vadyba: sisteminiai tyrimai. Nr. 38. 19. Stripeikis, O. (2008). Antrepreneriškumo formavimas Lietuvos smulkaus ir vidutinio

verslo įmonėse // Management theory and studies for rural business and infrastructure development. Vol. 15 (4).

20. Wennekers, A. (2006). Entrepreneurship at Country Level; Economic and Non-Economic Determinants. Series Research in Management. – Rotterdam: Erasmus University.

118

THE ANALYSIS OF FARMERS ABILITIES AS A FACTOR OF INTERNAL

ENTREPRENEURSHIP: THE DAIRY SECTOR CASE STUDY

Aldona Stalgienė, Danutė Juškevičienė


Summary

This article analyzes the importance of dairy farmers’ abilities for a entrepreneurial activity.

The aim of the research is to assess the dairy farmers’ abilities as a factor influencing internal entre-preneurship. In this study abilities are understood as farmers’ skills to identify and use coming op-portunities within a specific context. The empirical study, where 335 dairy farms were surveyed, has showed more important results after the factor and cluster analysis methods were applied. It was identified that the farmers distinguished of a higher-capacity cluster are owners of larger farms, bet-ter educated, more analyzing their chances, looking for new information and more usual trying in-novations, having a much larger acquaintanceship network, more open than the farmers of a lower-capacity cluster. The interface between farmers’ characteristics and attitudes create preconditions for the selection of motivation measures and entrepreneurship activation.

Keywords: entrepreneurship, entrepreneurship factors, agricultural producers.

JEL codes: J240, L260, R510.

119



KORPORATYVINĖS REPUTACIJOS REIŠKINIO GENEZĖ

Miglė Šontaitė-Petkevičienė

Vytauto Didžiojo universitetas

Korporatyvinės reputacijos reiškinys kelia daug diskusijų. Diskusijas sąlygoja korporatyvi-

nės reputacijos reiškinio nagrinėjimas skirtingų mokslo sričių požiūriu. Šis reiškinys skirtingose mokslo šakose turi besiskiriančio pobūdžio reikšmes, todėl išskiriamas poreikis identifikuoti, ko-kiose mokslo šakose nagrinėjamas korporatyvinės reputacijos reiškinys ir kaip ji traktuojama. Ty-rimo tikslas – išanalizavus korporatyvinės reputacijos reiškinio interpretacijas skirtingose mokslo šakose, susisteminti korporatyvinę reputaciją nagrinėjančias mokslo šakas ir jose vyraujančius po-žiūrius. Siekiant įgyvendinti tyrimo tikslą, straipsnyje konceptualizuojama korporatyvinės reputaci-jos reiškinio genezė skirtingose mokslo šakose. Remiantis atlikta analize, susisteminamos korpora-tyvinę reputaciją nagrinėjančios mokslo šakos ir jose vyraujantys požiūriai.

Raktiniai žodžiai: korporatyvinė reputacija, korporatyvinės reputacijos reiškinys.


Įvadas

Tyrimo aktualumas. Mokslinėje literatūroje korporatyvinės reputacijos reiš-kinys įgauna vis didesnį populiarumą. Tuo pačiu pastebima, kad korporatyvinės repu-tacijos reiškinys tarp mokslininkų ir praktikų kelia daug diskusijų. Ypatingai moksli-ninkai nesutaria, kaip šis reiškinys turėtų būti apibrėžiamas ir kas jį sudaro. Tokią sumaištį sąlygoja korporatyvinės reputacijos reiškinio nagrinėjimas tarp skirtingas mokslo sritis atstovaujančių mokslininkų, kurie ją interpretuoja skirtingai. Akivaizdu, kad minimas reiškinys skirtingose mokslo šakose turi besiskiriančio pobūdžio reikš-mes, todėl išskiriamas poreikis identifikuoti, kokiose mokslo šakose jis nagrinėjamas ir kaip jose ši reputacija traktuojama.

Tyrimo problema – kaip korporatyvinės reputacijos reiškinys yra interpretuo-jamas skirtingose mokslo šakose.

Tyrimo objektas – korporatyvinės reputacijos reiškinys. Tyrimo tikslas – išanalizavus korporatyvinės reputacijos reiškinio interpretaci-

jas skirtingose mokslo šakose, susisteminti šias šakas ir jose vyraujančius požiūrius. Tyrimo uždaviniai:

konceptualizuoti korporatyvinės reputacijos reiškinio genezę skirtingose mokslo šakose.

remiantis atlikta analize, susisteminti korporatyvinę reputaciją nagrinėjan-čias mokslo šakas ir jose vyraujančius požiūrius.

Tyrimo metodai. Siekiant teoriniame lygmenyje išspręsti tyrimo proble-mą, atliekama mokslinės literatūros šaltinių analizė, apibendrinimas ir lygini-mas. Mokslinė analizė atliekama išimtinai remiantis užsienio mokslininkų dar-bais, kadangi tarp lietuvių mokslininkų korporatyvinės reputacijos reiškinio analizės yra gana fragmentiškos.

120

Tyrimo rezultatai

Mokslinės literatūros analizė leidžia pastebėti, kad korporatyvinė reputacija

(toliau – KR) vis dažniau tampa tyrimų objektu, fiksuojant jo naujumą. KR turinys pastaruosius keturis dešimtmečius kelia marketingo specialistų ir mokslininkų susi-domėjimą (Gotsi, 2001). M. L.Barnett, J. M. Jermier, B. A. Lafferty (2006) nustatė, kad KR pradėta analizuoti 1986 m., o populiarumą tarp mokslininkų įgavo 2001 me-tais. Mokslininkų nuomone lyginant su 2000 metais, 2001–2003 m. periodu vidutinis mokslinių straipsnių skaičius KR tematika išaugo daugiau nei dvigubai ir yra beveik penkis kartus didesnis nei 1990–2000 m. periodu. Mokslinės literatūros analizė lei-džia pastebėti, kad KR reiškinys pradėtas aktyviai nagrinėti 1997 m. įkūrus Reputaci-jos institutą, pradėjus leisti mokslinį žurnalą „Korporatyvinės reputacijos apžvalga“ (angl. Corporate Reputation Review), kuris išskirtinai nagrinėja KR tematiką bei C. J. Fombrun, C. van Riel (1997) paskelbus kvietimą vykdyti KR sąvoką aiškinan-čius teorinius ir praktinius tyrimus.

Skirtingų sričių mokslininkai KR reiškinį analizuoja iš savų pozicijų, sąlygo-dami egzistuojantį nesutarimą dėl KR turinio. Kiekvienos mokslo šakos atstovas skir-tingai interpretuoja KR, todėl mokslinėje literatūroje iki šiol nepavyksta surasti nusi-stovėjusio KR supratimo. K. P. Wiedmann, K. Buxel (2005) nurodo, kad KR turinys išlieka pakankamai platus, skirtingose mokslo šakose turintis besiskiriančio pobūdžio reikšmes. R. Chun (2005) sutinka, kad nėra vieno KR šaltinio, kuris užfiksuotų reiš-kinio visumą, tačiau skirtingų mokslo šakų besiskiriantys požiūriai į KR tampa ma-žiau ryškūs ir labiau naudingi siekiant suprasti šį reiškinį. C. J. Fombrun, C. Van Riel (1997) nuomone, mokslinė literatūra ženkliai prisideda prie KR supratimo, nesvarbu ar ji kilusi iš strateginio valdymo, organizacinės teorijos, ekonomikos, marketingo ar apskaitos mokslo šakos. C. B. M.van Riel, C. J. Fombrun (2008) patvirtina, kad KR reiškinio kilimas iš skirtingų mokslo šakų sąlygoja įvairovę ir praturtina teorinį KR supratimą.

KR tyrimai ekonomikoje. Ekonomikos moksle buvo praplėstas KR reiškinio suvokimas. Šio požiūrio besilaikantys mokslininkai KR traktuoja kaip organizacijos suvokimą, kurį turi išoriniai stebėtojai. V. P. Rindova ir kt. (2005) teigia, kad moksli-ninkai, KR nagrinėjantys ekonominiu požiūriu, ją apibrėžia kaip stebėtojų lūkesčius ar įvertinimą tam tikrų organizacijos veiksnių atžvilgiu. N. Nguyen ir G. Leblanc (2001) nurodo, kad ekonomistai KR klausimus nagrinėja produktų kokybės ir kainos santykio rodikliais. V. P. Rindova ir kt. (2005) su tokia nuostata nesutinka teigdami, kad ekonominis požiūris atkreipia dėmesį į tai, kaip suinteresuotos grupės vertina tam tikras organizacijos savybes. Taigi šioje mokslo šakoje akcentuojamas suinteresuotų grupių įvairaus pobūdžio organizacijos veiksnių vertinimas.

E. Quevedo-Puente, J. M. Fuente-Sabate ir J. B. Delgado-Garcia (2007) teigia, kad ekonomikos moksle KR analizuojama informacinio turinio atžvilgiu. Šiuo požiū-riu keleto pakartojančių veiksmų atlikimas generuoja KR, kuri nurodo labiausiai tikė-tiną elgseną ateityje. Tai patvirtina eilė KR reiškinį analizuojančių mokslininkų, kurie teigia, kad ekonomikoje KR yra traktuojama kaip savybės arba signalai (Chun, 2005; Fombrun, 2006; 1997; Van Riel, 2008), nurodantys tikėtiną organizacijos elgseną tam tikrose situacijose (Fombrun, 2000) ir juos organizacijos naudoja kuriant konkurenci-

121

nį pranašumą (Van Riel, 2008). Kaip teigia T. Yu, R. H. Lester (2008), ekonomikos moksle nurodoma, kad organizacijos veiksniai suinteresuotoms grupėms komunikuo-ja jos vertę. Dauguma organizacijų ir jos produktų savybių yra nematomi, todėl KR, kaip informacijos signalas, didina stebėtojų pasitikėjimą organizacijos produktais ir paslaugomis (Fombrun, 2006; Fombrun, 1997; Van Riel, 2008) bei vadovai KR gali naudoti komunikuodami organizacijos patrauklumą (Van Riel, 2008).

Ekonomikoje plačiai žinoma žaidimų teorija ir kiek mažiau žinoma informacijos teorija prisideda prie KR reiškinio genezės. E. Quevedo-Puente, J. M. Fuente-Sabate ir J. B. Delgado-Garcia (2007) teigia, kad KR formavimo procesas ir reiškinio kaip si-gnalo naudojimas yra plačiai analizuojami žaidimų ir informacijos teorijose. Kaip nu-rodo J. M. Fuente-Sabate, E. Quevedo-Puente (2003), žaidimų ir informacijos teorijose atskleidžiamas informacinis KR turinys. Ekonomikoje žaidimų teorija savo populiaru-mu lenkia informacijos teoriją, todėl natūralu, kad KR reiškinį nagrinėjantys ekono-mistai dažniau naudoja žaidimų teorijos požiūrį. E. Yoon, H. J. Guffey ir V. Kijewski (1993) teigia, kad ekonomikoje KR yra svarbus instrumentas modeliuojant žaidimų si-tuacijas. C. B. M. van Riel, C. J. Fombrun (2008) nurodo, kad žaidimų teorijos atstovai KR apibūdina kaip būdo bruožus, kurie išskiria organizacijų tipus ir gali paaiškinti jų strateginį elgesį. Žaidimų teorijos šalininkai KR laiko funkcionalia: ji generuoja suvo-kimą tarp vartotojų, investuotojų, konkurentų ir visuomenės apie tai, kas yra organiza-cija, ką ji daro ir ką atstovauja. Šie suvokimai akcentuoja sąveiką tarp organizacijos ir visuomenės (Fombrun, 1997; Van Riel, 2008). Apibendrinant ekonomikos moksle KR turinį dažniausiai nagrinėjančių šių teorijų požiūrį tikslinga pasinaudoti C. B. M. van Riel, C. J. Fombrun (2008) nuomone, kad signalų ir žaidimų teorijų požiūriu KR yra organizacijos suvokimas, kurį turi išoriniai stebėtojai.

KR tyrimai apskaitoje. Apskaitos moksle KR traktuojama kaip vertingas ne-materialus turtas (Chun, 2005; Fombrun, 2000), prestižo forma (Fombrun, 2000; Wiedmann, 2005) ar neapibrėžta preferencija (Wiedmann, 2005), kurios vertė svy-ruoja rinkoje (Fombrun, 2000; Wiedmann, 2005) ir kuriai turėtų būti priskirta finan-sinė vertė (Chun, 2005; Devine, 2001). C. J. Fombrun, N. A. Gardberg, J. M. Sever (2000) apibendrina apskaitos moksle vyraujantį požiūrį į KR teigdami, kad KR yra viena iš daugelio nematerialaus organizacijos turto formų, kurį sunku įvertinti, tačiau jis kuria vertę organizacijoms. Tai patvirtina C. J. Fombrun, C. van Riel (1997) ir C. B. M.van Riel, C. J. Fombrun (2008) teigdami, kad apskaitos mokslo atstovai pri-pažįsta finansinių ataskaitų standartų nepakankamumą siekiant dokumentuoti KR kaip nematerialaus turto vertę. Mokslininkai akcentuoja augančią takoskyrą tarp me-tiniuose pranešimuose fiksuojamų faktinių pajamų ir organizacijų vertinimo rinkose.

KR tyrimai marketingo moksle. Pirminis požiūris į KR suponuoja, kad ji iš-imtinai turėtų būti analizuojama marketingo moksle, tačiau nusistovėjusi marketingo šalininkų reiškinio konceptualizacija tik iš dalies atspindi KR. Marketinge KR anali-zuojama iš vartotojų perspektyvos ir koncentruojasi ties būdais, kuriais ji formuojama (Chun, 2005) bei prekinio ženklo ir identiteto kūrimo procesuose (Friedman, 2009). Šio mokslo koncentraciją prekinio ženklo vertės (angl. brand equity) kūrime patvirti-na N. Nguyen, G. Leblanc (2001) teigdami, kad marketingo šalininkai KR tiria preki-nio ženklo vertės požiūriu ir tai sieja su organizacijos patikimumu. C. J. Fombrun ir C. van Riel (1997) nurodo, kad marketingo tyrimuose KR dažnai vadinama prekinio

122

ženklo įvaizdžiu ir siejama su informacijos apdorojimo prigimtimi, kas išoriniams subjektams, tiesiogiai ar netiesiogiai susidūrusiems su objektu ir apie jį gavusiems si-gnalus bei priskyrusiems kognityvinę ir emocinę reikšmę, sukuria tam tikrą paveiks-lą. Šiuo požiūriu KR yra vertinga, kadangi skatina pakartotinius pirkimus ir stabili-zuoja korporatyvinių pajamų srautus (Fombrun, 2000). N. Nguyen, G. Leblanc (2001) nurodo, kad nepaisant empirinių įrodymų trūkumo, KR įtaka vartotojų elgse-nai yra plačiai pripažinta. Marketingo šalininkai KR traktuoja kaip suvokiamą turtą, galintį pritraukti lojalius vartotojus (Fombrun, 2000). Atsižvelgiant į mokslininkų nuostatą, kad marketinge KR traktuojama kaip korporatyvinės asociacijos, kurias var-totojai nustato organizacijos prekinio ženklo atžvilgiu, galima teigti, kad šiame moks-le iš dalies atspindimas nusistovėjęs požiūris į KR reiškinį.

KR tyrimai strateginiame valdyme / vadyboje. Strateginio valdymo / vady-bos mokslas prisideda prie KR reiškinio genezės išskirdamas teikiamas naudas orga-nizacijai ir KR traktuodamas kaip organizacijos turtą. Strateginio valdymo / vadybos šalininkai siūlo atkreipti dėmesį į geros KR sąlygojamus konkurencinius pranašumus. Strateginiame valdyme/ vadyboje KR yra konkurencinio pranašumo šaltinis (Fomb-run, 2000; Wiedmann, 2005), barjeras konkurentams (Chun, 2005; Fombrun, 2000) ir vertingas organizacijos turtas (Chun, 2005; Williams, 2005). Paminėtas nuostatas pa-pildo C. J. Fombrun, N. A. Gardberg, J. M. Sever (2000) teigdami, kad strateginio valdymo/ vadybos moksle KR yra nematerialus turtas, kurį konkurentams sunku imi-tuoti, įgauti ar pakeisti ir jis kuria konkurentų mobilumo barjerus, kurie organizaci-joms suteikia ilgalaikį konkurencinį pranašumą. Nurodoma, kad KR sunku kopijuoti, kadangi ji susidaro iš unikalių organizacijos vidinių savybių (Fombrun, 2006; Fomb-run, 1997; Van Riel, 2008). Dėl išskirto KR kopijavimo sunkumo, C. B. M. van Riel, C. J. Fombrun (2008) nuomone, KR mažina konkurentų mobilumą ir suteikia paja-mas organizacijoms. R. Chun (2005) teigia, kad strateginiame valdyme / vadyboje vyrauja požiūris, kad KR yra grindžiama suvokimu, todėl ją sunku valdyti. Kad KR susiformuotų stebėtojo požiūriu, reiktų daug laiko, tačiau susidariusi, išlieka ilgam (Fombrun, 1997; Van Riel, 2008). KR kaip suvokimo traktavimas kelia tam tikrų problemų. Kaip teigia C. Fombrun ir M. Shanley (1990), KR yra suvokiama išoriškai, todėl negali būti tiesiogiai kontroliuojama organizacijos.

KR tyrimai organizacinėje / institucinėje teorijoje. Organizacinės/ instituci-nės teorijos atstovai, įtraukę visas organizacijų suinteresuotas grupes, KR labiausiai priartino prie šiandieninio suvokimo. E. Quevedo-Puente, J. M. Fuente-Sabate, J. B. Delgado-Garcia (2007) nurodo, kad organizacinės/ institucinės teorijos atsira-dimas sąlygojo reputacijos koncepcijos išplėtimą iki KR, kuri apima visas suintere-suotas grupes. T. Yu, R. H. Lester (2008) ir V. P. Rindova ir kt. (2005) teigia, kad or-ganizacinės/ institucinės teorijos šalininkai KR traktuoja kaip visuotinį įspūdį, kuris reprezentuoja eilės suinteresuotų grupių suvokimą organizacijos atžvilgiu. C. J. Fombrun, N. A. Gardberg, J. M. Sever (2000) sutinka teigdami, kad organizaci-nėje / institucinėje teorijoje KR yra kognityvinis organizacijos reprezentavimas, kuris išsivysto suinteresuotoms grupėms įvertinus korporatyvines veiklas. V. P. Rindova ir kt. (2005) daro išvadą, kad šios mokslo šakos požiūriu KR formuojasi kaip informa-cijos apsikeitimo ir organizacinėje aplinkoje tarp subjektų vykstančių socialinių įtakų rezultatas.

123

Organizacinės / institucinės teorijos atstovai atkreipia dėmesį į organizacijos žinomumą. V. P. Rindova ir kt. (2005) teigia, kad organizacinis / institucinis požiūris atsižvelgia į kolektyvinį, organizacinėje sferoje sukaupiamą, suvokimą ir atpažinimą. Mastas, kuriuo organizacija yra atpažįstama suinteresuotų grupių jos organizacinėje srityje ir lygmuo, kuriuo ji išsiskiria iš konkurentų, yra svarbi KR dimensija. Šiame kontekste mokslininkai KR apibrėžia kaip kolektyvines žinias apie organizaciją ir jos atpažinimą. Pastebėta, kad organizacinės/ institucinės teorijos atstovai iš visų organi-zacijos suinteresuotų grupių didžiausią dėmesį teikia vidinėms suinteresuotoms gru-pėms, – darbuotojams. Šiuo požiūriu KR yra traktuojama kaip darbuotojams jausmus sukeliančios patirtys (Chun, 2005; Fombrun, 1997; Van Riel, 2008) arba organizaci-jos vidinių suinteresuotų grupių suvokimas (Chun, 2005).

Organizacinė / institucinė teorija nuo kitų KR turinį nagrinėjančių mokslo šakų skiriasi tuo, kad jos atstovai KR analizuoja per korporatyvinio identiteto prizmę. Tai patvirtina N. Nguyen, G. Leblanc (2001) teigdami, kad organizacijų tyrėjai KR anali-zuoja kaip socialinį identitetą bei KR traktuoja kaip svarbų ir nematerialų išteklių, ku-ris prisideda prie organizacijos veiklos ir išlikimo. C. J. Fombrun ir N. A. Gardberg, J. M. Sever (2000) sutinka teigdami, kad organizacinėje / institucinėje teorijoje KR yra organizacijos identiteto rezultatas, kristalizavimas, ką ir kaip organizacija daro, bei kaip komunikuoja su suinteresuotomis grupėmis. C. B. M. van Riel, C. J. Fomb-run (2008) ir C. J. Fombrun, C. van Riel (1997) teigimu, organizacijos kultūra ir iden-titetas suformuoja organizacijos verslo praktikas ir ryšius, kuriuos vadovai kuria su pagrindinėmis suinteresuotomis grupėmis. Organizacijos, turinčios stiprią, nuoseklią kultūrą ir identitetą yra linkusios sistemingai daryti įtaką suinteresuotų grupių suvo-kimui.

KR tyrimai sociologijoje. Sociologijos mokslo atstovai prisidėjo prie KR reiš-kinio genezės, jį traktuodami iš socialinių lūkesčių ir normų perspektyvos. Kaip teigia R. Chun (2005), C. J. Fombrun, C. van Riel (1997) ir C. B. M. van Riel, C. J. Fombrun (2008), sociologijos moksle KR yra pagrįstumo indikatorius: ji trak-tuojama kaip jungtinis organizacijos veiklos vertinimas santykyje su organizacinio lygmens lūkesčiais ir normomis. Sociologijoje reputacijos reitingai yra socialinis ver-tinimas, kylantis iš organizacijos nustatytų ryšių su suinteresuotomis grupėmis jų or-ganizacinėje aplinkoje (Fombrun, 2000). C. J. Fombrun, C. van Riel (1997) ir C. B. M.van Riel, C. J. Fombrun (2008) nurodo, kad sociologai pabrėžia į KR forma-vimo procesą įtrauktų dalyvių įvairovę ir jų tarpusavio ryšius. C. B. M.van Riel, C. J. Fombrun (2008) nuomone, KR susiformuoja iš masinės informacijos priemo-nėmis perduodamos informacijos ir tarpasmeninės komunikacijos, kuri yra atsitiktinė, reta ir paviršutiniška. Sociologijos mokslo atstovų požiūriu informacija neatsiranda iš tiesioginių patirčių su organizacija, todėl organizacijos, siekdamos išsiskirti iš konku-rentų, yra verčiamos pastoviai kurti signalus.

KR tyrimai psichologijoje. Psichologijos mokslo įžvalgos prisideda prie KR reiškinio tyrimų. KR kaip suvokimo traktavimas savaime suponuoja psichologijos moks-lo svarbą reiškinio analizėje. Kaip teigia C. B. M.van Riel, C. J. Fombrun (2008), psichologai KR traktuoja kaip organizacijos suvokimą, kurį turi išorinės suinteresuotos grupės. J. Cornelissen, R. Thorpe (2002) nuomone, psichologinis požiūris KR traktuoja kaip iš esmės slypinčią trečiųjų šalių organizacijos suvokimuose ir vertinime, suintere-

124

suotoms grupėms gavus signalus ir žinutes apie organizaciją. C. B. M.van Riel, C. J. Fombrun (2008) teigimu, psichologijos moksle KR pagrindas yra informacijos ap-dorojimo teorijos. Šiuo požiūriu KR yra reikšmė, sistema arba sutrumpintas scenarijus, kurį individai naudoja sistemindami impresijas apie organizaciją.

Apibendrinant straipsnyje išanalizuotas mokslo šakas, kuriose nagrinėjama KR, skirtingų mokslo šakų požiūrį į KR ir esminius šaltinius, sudaryta lentelė.

Lentelė. Korporatyvinę reputaciją nagrinėjančios mokslo šakos

Mokslo šaka Mokslo šakos požiūris į KR Šaltinis, metai

Ekonomika KR kaip organizacijos suvokimas, kurį turi išoriniai stebėtojai.

C. J. Fombrun, C. van Riel (1997), J. M. Fuente-Sabate, E.Quevedo-Puente (2003), T. Yu, R. H. Lester (2008), V. Luoma-aho (2007), N. Nguyen, G. Leblanc (2001), E. Quevedo-Puente, J. M. Fuente-Sabate, J. B. Delgado-Garcia (2007), V. P. Rindova ir kt. (2005), C. B. M. van Riel, C. J. Fombrun (2008).

Apskaita KR kaip vertingas nematerialus turtas.

C. J. Fombrun, C. van Riel (1997), C. B. M.van Riel, C. J. Fombrun (2008).

Marketingas

KR kaip korporatyvinės asociaci-jos, kurias vartotojai nustato or-ganizacijos prekinio ženklo at-žvilgiu.

C. J. Fombrun, C. van Riel (1997), S. U. Yang, S. W. Alessandri, D. F. Kinsey (2008), N. Nguyen, G. Leblanc (2001), C. B. M.van Riel, C. J. Fombrun (2008).

Strateginis valdymas/

vadyba

KR kaip išorinis organizacijos suvokimas ir vertingas nemateria-lus turtas.

C. J. Fombrun, V. P. Rindova (2000), C. J. Fombrun, C. van Riel (1997), S. U. Yang, S. W. Alessandri, D. F. Kinsey (2008), V. Luoma-aho (2007), K. MacMillan ir kt. (2005), C. B. M. van Riel, C. J. Fombrun (2008).

Organizacinė/ institucinė

teorija

KR kaip suinteresuotų grupių kognityvinis organizacijos repre-zentavimas.

J. Cornelissen, R. Thorpe (2002), C. J. Fombrun, V. P. Rindova (2000), C. J. Fombrun, C. van Riel (1997), T. Yu, R. H. Lester (2008), N. Nguyen, G. Leblanc (2001), V. P. Rindova ir kt. (2005), C. B. M.van Riel, C. J. Fombrun (2008).

Sociologija KR kaip jungtinis organizacijos veiklos vertinimas.

C. J. Fombrun, C. van Riel (1997), C. B. M.van Riel, C. J. Fombrun (2008).

Psichologija KR kaip organizacijos suvokimas, kurį turi išorinės suinteresuotos grupės.

J. Cornelissen, R. Thorpe (2002), C. B. M. van Riel, C. J. Fombrun (2008).

Lentelėje detalizuojama kaip KR reiškinys traktuojamas ekonomikos, apskai-

tos, marketingo, strateginio valdymo/ vadybos, organizacinės/ institucinės teorijos, sociologijos ir psichologijos moksluose. Matyti, kad kiekviena mokslo šaka išskiria skirtingus KR turininius aspektus, kurie plėtoja jos supratimą.

125

Išvados

1. Išanalizavus korporatyvinės reputacijos reiškinio kilmę ir plėtojimą ekono-

mikos, apskaitos, marketingo, strateginio valdymo / vadybos, organizacinės/ institu-cinės teorijos, sociologijos ir psichologijos moksluose nustatyta, kad kiekviena moks-lo šaka išskiria skirtingus korporatyvinės reputacijos turininius aspektus.

2. Skirtingų sričių mokslininkai KR reiškinį analizuoja iš savų pozicijų, sąly-godami egzistuojantį nesutarimą dėl KR turinio. KR reiškinio kilimas iš skirtingų mokslo šakų taip pat turi įtakos įvairovei ir praturtina teorinį KR supratimą. Tuo re-miantis mokslininkai ir praktikai KR reiškinį turėtų traktuoti remdamiesi tarpdiscipli-niniu požiūriu, t. y. integruojant skirtingų mokslų požiūrius.

Literatūra

1. Barnett, M. L., Jermier, J. M., Lafferty, B. A. (2006). Corporate Reputation: The Defini-tional Landscape // Corporate Reputation Review. Vol. 9. No. 1.

2. Chun, R. (2005). Corporate Reputation: Meaning and Measurement // International Jour-nal of Management Reviews. Vol. 7. No. 2.

3. Cornelissen, J., Thorpe, R. (2002). Measuring a Business School’s Reputation: Perspecti-ves, Problems and Prospects // European Management Journal. Vol. 20. No. 2.

4. Devine, I., Halpern, P. (2001). Implicit Claims: The Role of Corporate Reputation in Va-lue Creation // Corporate Reputation Review. Vol. 4. No. 1.

5. Fombrun, C. J. (2006). Corporate Reputations as Economic Assets in Hitt, M. A., Free-man, E. R., Harrison, J. S. (eds.) The Blackwell Handbook of Strategic Management. – Oxford: Blackwell Publishing.

6. Fombrun, C. J., Gardberg, N. A., Sever, J. M. (2000). The Reputation Quotient: A Multi-Stakeholder Measure of Corporate Reputation // The Journal of Brand Management. Vol. 7. No. 4.

7. Fombrun, C. J., Rindova, V. P. (2000). The Road to Transparency: Reputation Manage-ment at Royal Dutch/Shell in Schultz, M., Hatch, M. J., Larsen, M. H. (eds.). The Expressive Orga-nization: Linking Identity, Reputation and the Corporate Brand. – Oxford: Oxford University Press.

8. Fombrun, C. , Shanley, M. (1990). What’s in a Name? Reputation Building and Corpora-te strategy // Academy of Management Journal. Vol. 33. No. 2.

9. Fombrun, C. J., van Riel, C. (1997). The Reputational Landscape // Corporate Reputation Review. Vol. 1. No. 1/2.

10. Friedman, B.A. (2009). Human Resource Management Role Implications for Corporate Reputation // Corporate Reputation Review. Vol. 12. No. 3.

11. Fuente-Sabate, J. M., Quevedo-Puente, E. (2003). The Concept and Measurement of Corporate Reputation: An Application to Spanish Financial Intermediaries // Corporate Reputation Review. Vol. 5. No. 4.

12. Gotsi, M., Wilson, A. M. (2001). Corporate Reputation: Seeking a Definition // Corpora-te Communications: An International Journal. Vol. 6. No. 1.

13. Yang, S. U., Alessandri, S. W., Kinsey, D. F. (2008). An Integrative Analysis of Reputa-tion and Relational Quality: A Study of University-Student Relationships // Journal of Marketing for Higher Education. Vol. 18. No. 2.

14. Yoon, E., Guffey, H. J., Kijewski, V. (1993). The Effects of Information and Company Reputation on Intentions to Buy a Business Service // Journal of Business Research. No. 27.

15. Yu, T., Lester, R. H. (2008). Moving Beyond Firm Boundaries: A Social Network Per-spective on Reputation Spillover // Corporate Reputation Review. Vol. 11. No. 1.

16. Luoma-aho, V. (2007). Neutral Reputation and Public Sector Organizations // Corporate Reputation Review. Vol. 10. No. 2.

126

17. MacMillan, K., Money, K., Downing, S., Hillenbrand, C. (2005). Reputation in Rela-tionships: Measuring Experiences, Emotions and Behaviors // Corporate Reputation Review. Vol. 8. No. 3.

18. Nguyen, N., Leblanc, G. (2001). Corporate Image and Corporate Reputation in Custo-mers’ Retention Decisions in Services // Journal of Retailing and Consumer Services. Vol. 8. No. 5.

19. Quevedo-Puente, E., Fuente-Sabate, J. M., Delgado-Garcia, J. B. (2007). Corporate So-cial Performance and Corporate Reputation: Two Interwoven Perspectives // Corporate Reputation Review. Vol. 10. No. 1.

20. Rindova, V. P., Williamson, I. O., Petkova, A. P., Server, J. M. (2005). Being Good or Being Known: An Empirical Examination of the Dimensions, Antecedents, and Consequences of Organizational Reputation // Academy of Management Journal. Vol. 48. No. 6.

21. Van Riel, C. B. M., Fombrun, C. J. (2008). Essentials of Corporate Communication: Implementing Practices for Effective Reputation Management. – New York: Routledge.

22. Wiedmann, K. P., Buxel, K. (2005). Corporate Reputation Management in Germany: Results of an Empirical Study // Corporate Reputation Review. Vol. 8. No. 2.

23. Williams, R., Schnake, M. E., Fredenberger, W. (2005). The Impact of Corporate Strate-gy on a Firm’s Reputation // Corporate Reputation Review. Vol. 8. No. 3.

GENESIS OF CORPORATE REPUTATION

Miglė Šontaitė-Petkevičienė

Vytautas Magnus University

Summary

Corporate reputation phenomenon raises lots of discussions. Discussions are being caused

by the fact that corporate reputation phenomenon is analyzed from the view of different sciences. Between different sciences there is a different meaning of corporate reputation phenomenon so the-re is a need to identify what sciences analyze corporate reputation phenomenon and how corporate reputation is interpreted in different sciences. The aim of the research – after analysis of different sciences interpretations of corporate reputation phenomenon, to systematize sciences that analyze corporate reputation and views that prevail in each science. In order to reach the aim of the research this paper conceptualizes genesis of corporate reputation phenomenon in different sciences. Based on the analysis, sciences that analyze corporate reputation and views towards corporate reputation in each of them are systemized.

Keywords: corporate reputation, corporate reputation phenomenon.


127



IŠLAIDŲ ATSAKOMYBĖS CENTRŲ FORMAVIMO MODELIS

Monika Urbonaitė, Neringa Stončiuvienė


Tyrimo tikslas – identifikavus išlaidų atsakomybės centrų formavimo veiksnius bei

nustačius jų tarpusavio ryšius, parengti išlaidų atsakomybės centrų formavimo modelį ir jo taikymo metodiką. Tyrimas remiasi agentų teorijos ir užsakovo–vykdytojo modelio bei mokslinės literatūros atsakomybės centrų formavimo klausimais analize ir jos rezultatų panaudojimu išlaidų kaupimo ir atsakomybės už jas modeliavimo tikslais. Atliekant tyrimą identifikuoti išlaidų atsakomybės centrų formavimo veiksniai bei požymiai, nustatyti jų tarpusavio ryšiai bei derinimo galimybės. Teoriniams rezultatams patikrinti taikytas ekspertinio vertinimo metodas. Tyrimo rezultatas – parengtas išlaidų atsakomybės centrų formavimo modelis ir jo praktinio taikymo metodika. Teoriniu požiūriu tyrimo svarba pasireiškia atsakomybės centrams išskirti būtinų požymių ir jų taikymo nuoseklumo apibendrinimu atsakomybės centrų formavimo modelyje. Parengtas modelis taikytinas praktikoje, siekiant teisingai apibrėžti atsakomybę už išlaidas, analizuoti jų tikslingumą bei pagrįstumą.

Raktiniai žodžiai: apskaita pagal atsakomybės sritis, atsakomybės centrai, išlaidų atsako-

mybės centrai, išlaidų atsakomybės centrų formavimas.

JEL kodai: M 21, M 41.

Įvadas

Išlaidos yra neatsiejama verslo įmonių veiklos dalis. Jų pasirinkti išlaidų valdymo metodai lemia, kiek efektyviai bus panaudojami ištekliai, lemiantys išlaidų susidarymą, bei kaip tai leis padidinti konkurencinį pranašumą. Pagrindinis veiksnys, lemiantis tinkamą išlaidų valdymą – teisingas išlaidų sukaupimas. Atsakomybė už patiriamas išlaidas dažniausiai priskiriama padalinių vadovams, neįvertinus, ar visada jie gali prisiimti šią atsakomybę. Mokslinėje literatūroje išsamiai nagrinėjamos išlaidų apskaitos teikiamos informacijos panaudojimo galimybės (produktų ir paslaugų savikainos kalkuliavimas, išlaidų sudėties, jų kitimo laike analizė ir pan.), tačiau pasigendama metodologinio pagrindimo, kaip organizuoti išlaidų kaupimą, kad kontroliuoti ir valdyti atsakomybę už patiriamas išlaidas. Įmonę suskirsčius į smulkesnius segmentus – atsakomybės centrus (toliau – AC), kiekvieno jų veikla orientuojama į įmonės kaip vieningos sistemos bendrą rezultatą, išlaidų sukaupimas ir jų kontrolė tampa aiškesnis bei informatyvesnis. Tai suponavo poreikį analizuoti, kokie veiksniai lemia ir kokiais principais turi būti pagrįstas atsakomybės už patiriamas išlaidas delegavimas, kad būtų patenkinti įmonės išlaidų valdymo poreikiai.

Tyrimo objektas – išlaidų atsakomybės centrų (toliau – IAC) formavimas. Tyrimo tikslas – identifikavus išlaidų AC formavimo veiksnius bei nustačius

jų tarpusavio ryšius, parengti išlaidų AC formavimo modelį ir jo praktinio taikymo metodiką.

128

Tyrimo metodika

Teorinis tyrimo pagrindas yra agentų teorija (angl. Agency Theory). Pagrindinė agentų teorijos idėja yra užsakovo pageidavimo tam tikrai įmonės veiklai vykdyti formulavimas ir tinkamas šios veiklos įgyvendinimas, kurį atlieka vykdytojas (Mit-nick, 2012; Hartono, 2013). N. Melumad, D. Mookherjee ir S. Reichelstein (1992) jos pagrindu suformavo užsakovo–vykdytojo (agento) modelį (angl. Principal – Agent

Model) ir pasiūlė jį taikyti AC formuoti ir jų veiklai vertinti. AC mokslininkai trak-tuoja kaip organizacinę struktūrą informacijai perduoti ir įmonės veiklai optimizuoti. Užsakovo–vykdytojo modelio principų analizė leido pagrįsti AC nustatymo svarbą ir suponavo poreikį analizuoti mokslinę literatūrą AC formavimo klausimais.

Mokslinės literatūros analizė leido konstatuoti, kad daugiausiai tyrimų skirta AC klasifikavimui. Šiam tikslui savo darbus paskyrė N. Melumad, D. Mookherjee, S. Reichelstein (1992), F. Wolper (2004), A. S. Finkler, M. D. Ward, J. J. Baker (2007), C. Drury (2008), D. R. Hansen, M. M. Mowen (2010), A. M. Grigore, E. D. Nicolae, G. C. Giju ir D. Mitran (2010) bei kt. Atliekant tyrimą, mokslinė lite-ratūra analizuota, siekiant išsiaiškinti, kokias AC rūšis išskiria mokslininkai; pagal kokius požymius atliekamas AC klasifikavimas; kokie išskiriami AC pagal kiekvieną požymį. Pritaikius funkcinės klasifikavimo požymių dekompozicijos metodą, identi-fikuotos sąlygos, kurias turi tenkinti suformuoti AC.

Tęsiant tyrimą, gilintasi į specifines sąlygas, lemiančias išlaidų atsakomybės centrų (toliau – IAC) formavimą. Moksliniai tyrimai, analizuojantys įvairių šalių praktiką, nustatant atsakomybę už išlaidas (Portz, 2010), liudija šių centrų formavimo specifiką. Mokslinės literatūros (V. Jagminas (2001), J. Mackevičius (2004), D. L. Scott (2003), M. Al-Omiri ir C. Drury (2007), D. Goagara, O. Staiculescu (2009), P. D. Kimmel, J. J. Weygandt, D. E. Kieso (2010), D. R. Hansen, M. M. Mowen (2010), A. Grosanu, P. R. Rachisan (2011) ir kt.) analizės pagrindu iš-skirti veiksniai, turintys įtakos IAC formavimui, bei požymiai, kuriuos turi atitikti formuojami IAC.

Siekiant nustatyti IAC išskyrimo požymių prioritetiškumą taikytas ekspertinio vertinimo metodas. R. Tidikis (2003) akcentuoja, jog ekspertų grupę turėtų sudaryti penki – septyni ekspertai, kai tuo tarpu G. J. Skulmoski, F. T. Hartman, J. Krahn (2007) siūlymu, reikėtų apklausti nuo dešimties iki penkiolikos ekspertų. B. L. MacCarthy ir W. Atthirawong (2003), R. Tidikis (2003) ekspertiniam vertini-mui siūlo atrinkti kompetentingus ir tiriamą objektą išmanančius specialistus, užtik-rinti, kad ekspertai nesąlygotų vieni kitų nuomonės.

Ekspertiniam vertinimui atlikti pasirinkti aštuoni ekspertai: buhalteriai prakti-kai ir mokslininkai. Ekspertai-praktikai dirba žemės ūkio bendrovėse, gamybos bei paslaugų įmonėse. Ekspertais-mokslininkais pakviesti mokslininkai, kurių mokslinių tyrimų kryptis yra išlaidų apskaita, kontrolė ir valdymas. Ekspertų praktinis arba mokslinis stažas – nuo 15 iki 25 metų. Tyrimui naudotas aktyvus individualus meto-das – anketavimas, pateikiant formalizuotą anketą, sudarytą iš šešių atvirų klausimų. Ekspertai tarpusavyje nekontaktavo. Apklausos rezultatai apibendrinti ir naudoti, sie-kiant suranguoti IAC išskyrimo požymius pagal jų reikšmingumą.

129

Apibendrinus agentų teorijos, užsakovo–vykdytojo modelio ir mokslinės litera-tūros analizės bei ekspertinio vertinimo rezultatus, parengtas IAC formavimo modelis bei jo taikymo metodika.

Teoriniai išlaidų atsakomybės centrų formavimo pagrindai

Agentų teorijoje atsakomybės samprata grindžiama santykiais tarp galinčių pa-

geidauti, užsakyti, nurodyti – užsakovų, ir turinčių / privalančių įgyvendinti šiuos už-sakymus – vykdytojų (What..., 2013). Pagrindinis principas šioje teorijoje yra užsa-kovo pageidavimo tam tikrai veiklai vykdyti formulavimas ir vykdytojo atliekamas tinkamas šios veiklos įgyvendinimas (Mitnick, 2012).

Agentų teoriją analizuojantys mokslininkai akcentuoja, kad praktikoje dažniau-siai pasitaikanti problema yra užtikrinimas, kad vykdytojas tinkamai atliks tai, ką pa-geidauja užsakovas (Eisenhardt, 1989). Vykdytojui sudaroma galimybė pademonst-ruoti savo gebėjimus tinkamai panaudoti išteklius ir informaciją siekiant patenkinti užsakovo pageidavimus. Kita vertus, pats vykdytojas turi jausti suinteresuotumą ir naudą (Reekie, 1995).

Verslo įmonėse užsakovai paprastai yra savininkai, o vykdytojai – administra-cija (Hartono, 2013). Administracija pavedimus perduoda vadybininkams, technolo-gams, padalinių vadovams, tokiu būdu suformuojant visą atsakomybės piramidę. Už-sakovo iniciatyva strateguojamas įmonės vystymas, jos poreikius atitinkančios veik-los deleguojamos vykdytojams; vykdytojai atlieka užsakymus ir inicijuoja (arba ne) būtinas veiklas. Užsakovams ir vykdytojams priskiriama skirtinga atsakomybė, todėl mokslinėje literatūroje jie yra vadinami AC.

A. S. Finkler, M. D. Ward ir J. J. Baker (2007) nuomone, AC yra įmonės ele-mentai, atsakingi už tam tikras įmonės veiklos sritis, o jų grupės sudaro didesnius AC. A. M. Grigore, E. D. Nicolae, G. C. Giju ir D. Mitran (2010), A. Grosanu ir R. P. Rachisan (2011) AC aiškina kaip atskirus įmonės segmentus, kurie turi apibrėž-tą užduočių visumą. V. Lakis, J. Mackevičiaus ir L. Gaižauskas (2010), A. Grosanu ir R. P. Rachisan (2011) pabrėžia AC vadovo reikšmę nurodydami, kad, siekiant pa-grindinio AC tikslo, jo vadovas turi sprendimų autonomiją.

N. Melumad, D. Mookherjee ir S. Reichelstein (1992) tyrimo svarba, analizuo-jant AC formavimą, pasireiškia tuo, kad jie AC identifikuoja ne kaip atskirą vykdyto-ją, bet kaip centrą, kuriame gali veikti keletas vykdytojų. Užsakovas bendrauja su vienu agentu, o šis paskirsto veiklą ir atsakomybę kitiems agentams. Mokslininkai analizuoja supaprastintą atvejį, kai AC yra tik du agentai. Jų nuomone, toks požiūris akcentuoja du pagrindinius AC formavimo principus – vadovaujančio asmens ir atsa-komybės paskirstymo. Minėto užsakovo–vykdytojo modelio požiūriu, kiekvienas vykdytojas turi būti įvertintas jo įtakos zonoje, t. y. įvertinus, kaip jis valdė jam pati-kėtus objektus ir atliko pavestą darbą (Antle, 1988; Pauwels, 1995; Roodhooft, 1995). Minėti autoriai akcentuoja tris aktualias problemas, vertinant AC veiklą: vertinimo principų, informacijos perdavimo ir laikotarpio.

Vertinimo principų parinkimo problema gali būti išsprendžiama tinkamai nu-stačius atsakomybės ribas. Be to, pabrėžiama, kad neteisinga AC vadovą vertinti pa-

130

gal tuos pačius kriterijus kaip ir visą AC. Jo veiklai vertinti turi būti parinkti kiti, va-dybiniam indėliui įvertinti taikytini kriterijai.

Informacijos perdavimo problema susijusi su informacijos asimetriškumu. Tiek užsakovai, tiek vykdytojai turi būti tikri, kad jie gauna ir / ar perduoda teisingą, neiš-kreiptą informaciją.

Sprendžiant laikotarpio problemą, būtina teisingai, apgalvotai pasirinkti infor-macijos pateikimo formas ir būdus, paprastai įvardijamus kaip AC atskaitomybė.

Apibendrinant galima teigti, kad pagrindiniai reikalavimai, kuriuos mokslinin-kai kelia AC, yra: centrų atsakomybė už pavestą veiklą; vadovavimas centrui bei va-dovo personalinė atsakomybė; atskaitomybė už centro veiklą; centro veiklos kontrolė.

Siekiant nustatyti AC formavimo požymius bei tikslingumą, pasinaudosime AC klasifikavimu. Tradiciškai AC klasifikuojami pagal šiuos požymius – atsakomy-bės sritis, funkcijas, sudėtį bei pastovumą. Remiantis pirmuoju požymiu – atsakomy-bės sritimis, F. Wolper (2004), A. S. Finkler, M. D. Ward ir J. J. Baker (2007), N. Melumad, D. Mookherjee ir S. Reichelstein (1992) pagal atsakomybę išskiria iš-laidų, pelno bei investicijų AC, o C. Drury (2008), D. R. Hansen ir M. M. Mowen (2010) – dar vieną rūšį – pajamų AC.

A. M. Grigore, E. D. Nicolae, G. C. Giju ir D. Mitran (2010) AC skirsto į spe-cializuotus ir apimančius visą įmonę. Specializuoti AC yra išlaidų (kur kuriami pro-duktai ir teikiamos paslaugos, generuojamos išlaidos ir pagal tai galima vertinti cent-ro veiklumą bei veiklos efektyvumą) bei pajamų (jų veikla vertinama pagal pajamų vertę) AC. Visą įmonę apimantys AC: pelno AC (siekia pagaminti ar įsigyti produk-ciją kuo mažesnėmis sąnaudomis, o realizuoti – kuo didesne kaina, siekiant kuo di-desnio pelno); investicijų AC (atsakingas už investicijas, skirtas padidinti įmonės veiklos pridėtinę vertę). Išlaidų ir pajamų AC priskiriami specializuotiems, nes jų va-dovai yra atsakingi tik už savo centro rezultatus. Visą įmonę apimančių AC vadovai yra atsakingi už visos įmonės rezultatus.

Aukščiau pateiktas AC klasifikavimas negali būti vertinamas kaip konstanta, kadangi D. Goagara ir O. Staiculescu (2009), remdamasi J. Margerin, siūlo AC skirs-tyti šitaip: išlaidų; savo nuožiūra planuojamų išlaidų; apyvartos; pelno; pelningumo (investicijų).

Pagal funkcijas AC klasifikuojami į pagrindinius ir pagalbinius. Pagrindiniai AC yra glaudžiai susiję su produkcijos gamyba, todėl, anot D. Tamulevičienės (2000) bei J. Mackevičiaus (2004), juose susidariusios išlaidos gali būti tiesiogiai priskirtos gaminamam produktui. Kai AC neturi glaudaus ryšio su gamyba, jie traktuojami kaip pagalbiniai ir juose susidariusios išlaidos paskirstomos pagrindiniams centrams.

Pagal sudėtį AC skirstomi į paprastus ir sudėtinius. Paprastuose AC yra susi-formavę tiesioginiai užsakovo–vykdytojo ryšiai, o sudėtiniuose AC užsakovo–vykdytojo ryšys hierarchiškai nuoseklus – užsakovas deleguoja užduotį pirmam vyk-dytojui, o jis savo ruožtu šią užduotį deleguoja kitiems vykdytojams ir jų atžvilgiu pats tampa užsakovu.

Pagal pastovumo požymį AC skirstomi į pastovius ir laikinus. Pastovūs centrai veikia nuolat, nepriklausomai nuo to, ar įmonė keičia savo veiklos pobūdį, ar ne. Lai-kini centrai dažniausiai formuojami įgyvendinant inovacijas ar projektus – pasibaigus šiems darbams, šių centrų veikla įmonėje nutraukiama.

131

Taigi pagrindiniai AC klasifikavimo požymiai yra: atsakomybės sritis, atsako-mybės mastas, funkcijos, sudėtis ir pastovumas. Šie požymiai turi būti analizuojami, formuojant AC įmonėje.

Tyrimas skirtas spręsti išlaidų atsakomybės delegavimo ir jų valdymo proble-mas, todėl toliau bus analizuojami AC pagal pasirinktą atsakomybės sritį – išlaidas.

Išlaidų atsakomybės centrų formavimą lemiantys veiksniai

Išlaidų atsakomybės centrai išskiriami, siekiant identifikuoti atsakomybę bei valdyti išlaidas. D. L. Scott (2003), M. Al-Omiri ir C. Drury (2007) įmonės segmen-tą, kuriam priskiriamos nuo veiklos priklausančios išlaidos, apibūdina kaip IAC. Kiekvienas įmonėje išskirtas IAC turi turėti vadovą, savo kompetencijos ribose atsa-kingą už patirtas išlaidas bei centro rezultatus.

Ryšius tarp skirtingo atsakomybės lygio IAC paaiškina 1 paveikslas, sudarytas remiantis užsakovo–vykdytojo modeliu bei paremtas atsakomybės hierarchija. Užsa-kovas paskiria užduotį pirmojo lygio vykdytojui – IAC vadovui (1-jam vykdytojui). Pastarasis paskirsto užduotį žemesnio hierarchinio lygio IAC vadovams, kurie yra ga-lutiniai vykdytojai. Šitokiu būdu yra patenkinami du pagrindiniai AC formavimo principai – vadovaujančio asmens ir atsakomybės paskirstymo. Užduoties delegavi-mas, pereinantis per visus hierarchinius lygius, sukuria situaciją, kai vykdytojas, atli-kęs jam deleguotą užduotį savo kompetencijos ribose ir perduodamas ją į žemesnę grandį, tampa užsakovu. Nagrinėjant IAC ryšius svarbu nustatyti, ar yra grįžtamasis ryšys. Šiuo atveju galimi du variantai – vienos krypties bei dviejų krypčių tarpusavio priklausomybė.

Grįžtamasis ryšys priklauso nuo to, ar kokybiška ir laiku pateikiama informaci-

ja iš aukštesnio hierarchinio lygmens žemesniam lygiui (užsakovas–vykdytojas), ir ar vykdytojas yra suinteresuotas atsiskaityti užsakovui. 2-asis, 3-iasis ir 4-asis vykdyto-jai, atlikę jiems deleguotas užduotis, turi atsiskaityti 1-ajam vykdytojui, kuris šiuo at-veju yra užsakovas. 1-asis vykdytojas, gavęs grįžtamąją informaciją, už atliktus dar-bus atsiskaito pagrindiniam užsakovui.

UŽSAKOVAS

1-ASIS VYKDYTOJAS (IAC)

4-ASIS VYKDYTOJAS

UŽDUOTIES DELE-GAVIMAS GALU-TINIAMS VYKDY-

TOJAMS

2-ASIS VYKDYTOJAS

3-IASIS VYKDYTOJAS

Grįžtamasis ryšys

1 pav. IAC ryšiai, paremti užsakovo-vykdytojo modeliu Užduoties delegavimas

132

Pasak D. Goagara ir O. Staiculescu (2009), P. D. Kimmel, J. J. Weygandt ir D. E. Kieso (2010), D. R. Hansen ir M. M. Mowen (2010), IAC sukuria išlaidas, ta-čiau tiesiogiai negeneruoja pajamų. IAC galima klasifikuoti pagal išlaidų valdymą. V. Jagminas (2001) siūlo IAC klasifikuoti į centrus, turinčius mažinti išlaidas ir cent-rus, privalančius neviršyti numatyto biudžeto. Mažinti išlaidas privalo tie IAC, kurie lemia įmonės veiklos rezultatus. Prekių ir paslaugų savikaina turi tiesioginę įtaką įmonės veiklos rezultatui, todėl dažniausiai išlaidas mažinti turi gamybiniai centrai. Kitų centrų tikslas – neviršyti numatyto biudžeto. Tiek gamybiniai, tiek negamybiniai IAC privalo neviršyti biudžeto. Gamybiniai IAC, kaip minėta anksčiau, privalo ma-žinti išlaidas. Tai galima paaiškinti remiantis išlaidų klasifikavimu į kintamąsias ir pastoviąsias. Negamybinių IAC išlaidos dažniausiai traktuojamos kaip pastoviosios ir tai, kiek šių išlaidų bus patirta, galima preliminariai numatyti sudarant biudžetą. Tuo tarpu gamybiniuose IAC didžioji dalis išlaidų – kintamosios. Būtent jos ir yra ta ter-pė, kurioje galima siekti išlaidų mažinimo.

Savo nuožiūra planuojamų IAC būdinga tai, kad jų veiklos rezultatų negalima išmatuoti veiksmingumo bei efektyvumo rodikliais, todėl šių centrų išlaidos vertina-mos kaip struktūrinės (neatsiperkančios). Taigi savo nuožiūra planuojamų išlaidų IAC yra verslo administravimo centrai.

Kai įmonėje yra taikoma apskaita pagal atsakomybės sritis, priklausomai nuo gamybos technologijų įvairumo bei produkcijos asortimento formuojama tiek IAC, kad būtų galima kontroliuoti visą veiklą. Dėl šios priežasties A. Grosanu ir P. R. Rachisan (2011) taip pat akcentuoja, kad IAC skaičių lemia noras pasiekti nu-matytą išteklių panaudojimo efektyvumą bei kontroliuoti visas išlaidas.

Atsižvelgiant į įmonėje taikomas technologijas (Dowd, 2001), IAC nustatymas priklauso nuo veiklos pobūdžio (gamybiniai ir negamybiniai), atliekamų funkcijų (pagrindiniai ir pagalbiniai), veiklos pastovumo (nuolatiniai ir laikini), sudėties (sudė-tingi ir paprasti) ir realumo (konkretūs ir menami). Pagrindinis ypatumas, kuriuo pa-sižymi menami IAC – jie neturi teritorijos, kurią būtų galima traktuoti kaip šio centro dislokacijos vietą.

J. Mackevičiaus (2004) teigimu, praktikoje IAC dažniausiai išskiriami techno-loginiu pagrindu. Tačiau norint adekvačiai suvokti IAC kaip sistemą, kurioje kiekvie-nas elementas atlieka savo funkciją, būtina juos analizuoti ir pagal valdymo ypatumus: atsakomybės delegavimą ir atsakomybės mastą (Chenhall, 2003). Pagal atsakomybės delegavimą išskiriami pirminiai, tarpiniai ir galutiniai IAC. Tokio pobūdžio centrų formavimo poreikį taip pat galima paaiškinti remiantis užsakovo–vykdytojo teorija bei tuo, jog, priklausomai nuo veiklos sudėtingumo, įmonėje susidaro poreikis veiklą skai-dyti į atskiras dalis. Pirminis IAC suformuoja užduotį ir deleguoja jos atlikimą vykdy-tojui, kuris pagal atsakomybės delegavimą yra traktuojamas kaip tarpinis IAC. Atlikęs deleguotą užduotį savo kompetencijos ribose, vykdytojas deleguoja užduotį atlikti ki-tam – galutiniam vykdytojui. Atsižvelgiant į atsakomybės mastą, išskiriami IAC, api-mantys visą įmonę arba specializuoti. Visą įmonę apimantys IAC pasižymi tuo, kad jų atsakomybės ribos yra plačios. Dažniausiai tokie centrai išskiriami, kai įmonės veikla yra vienarūšė. Specializuotų centrų atsakomybės diapazonas yra siauresnis – jie atsa-kingi ne už visą įmonę, o tik jiems apibrėžtos kompetencijos ribose.

133

IAC formavimą lemiantys veiksniai yra įmonėje taikomų technologijų specifi-ka bei valdymo ypatumai. Siekiant atspindėti technologijų specifiką, reikia įvertinti, kaip formuojami IAC tenkina šiuos požymius: atliekamos funkcijos, veiklos pobūdis, išlaidų valdymas, realumas, sudėtis, pastovumas. Atspindint valdymo ypatumus, rei-kia įvertinti galimumą deleguoti atsakomybę ir jos mastą.

Siekiant suranguoti IAC išskyrimo požymius pagal jų prioritetiškumą, taikytas ekspertinio vertinimo metodas.

Kiekvieno IAC išskyrimo reikšmingumui nustatyti (1 klausimas) sudaryta Sta-pelio skalė. Ekspertams pateikta 13 požymių, kuriuos ekspertai turėjo įvertinti nuo 1 iki 10 (1 – labai reikšmingas, 10 – visai nereikšmingas). Kiekvieno požymio verti-nimai susumuoti ir apskaičiuotas vertinimo vidurkis. Mažiausias vidurkis rodo reikš-mingiausią požymį ir t. t.

Ekspertų klausta (2–4 klausimai): kokius požymius jie pasirinktų kaip būtinus, kokius IAC formavimo požymius jie išskirtų įmonėje taikomų technologijų įtakoje; kokius IAC požymius lemia valdymo ypatumai? Analizuojant atsakymus apskaičiuo-ta, kiek ekspertų pasirinko kiekvieną konkretų požymį, bei požymiai suranguoti pagal pasirinkimų dažnumą. Analizuojant atsakymus apskaičiuota, kiek ekspertų pasirinko kiekvieną konkretų požymį, bei požymiai suranguoti pagal pasirinkimų dažnumą.

Papildomai ekspertų buvo prašoma nurodyti, kokius ypatumus jie siūlytų pa-pildomai išskirti kaip lemiančius IAC formavimą bei pagal kokius požymius dar rei-kėtų analizuoti formuojamus IAC. Tyrimo rezultatai pateikti lentelėje.

Lentelė. IAC formavimo požymių ekspertinio vertinimo rezultatai

IAC formavimo požymiai

Klausimai 1 2 3 4

Reikšmin-gumas

(vidurkis)

Būtinos sąlygos (pasikartojimo

dažnumas)

Technologijų įtaka (pasikarto-jimo dažnumas)

Valdymo ypa-tumai (pasikarto-jimo dažnumas)

Atliekamos funkcijos 1,875 3 5 4 Atsakomybės delegavimas 2,875 3 0 6 Atsakomybės mastas 3,500 2 0 4 Atsakomybės sritis 4,000 4 2 4 Atskaitomybė 1,625 6 2 6 Išlaidų valdymas 0,875 3 5 4 Kontrolė 1,875 6 4 7 Pastovumas 3,000 1 1 3 Realumas 2,625 1 1 2 Sudėtis 3,500 3 3 2 Vadovavimas 1,250 6 1 6 Veiklos pobūdis 4,500 2 4 2 Veiklos vertinimas 2,500 5 3 5

Ekspertinio vertinimo rezultatai rodo, kad išskiriant IAC svarbiausias yra išlai-

dų valdymas (0,875), vadovavimas (1,25), atskaitomybė (1,625), kontrolė (1,875) bei atliekamos funkcijos (1,875). Mažiausiai reikšmingi yra veiklos pobūdis (4,5), atsa-komybės mastas ir centro sudėtis (3,5).

134

Parenkant požymius, būtinus formuojant AC, ekspertų nuomonė nėra vieninga, tačiau bendras tendencijas identifikuoti galima. Ekspertų nuomone, būtina identifi-kuoti vadovavimą AC, atskaitomybę bei kontrolę (6 ekspertai). Labai svarbios sąly-gos yra veiklos vertinimas (5 ekspertai) bei atsakomybės sritis (4 ekspertai).

Atsižvelgiant į technologinius ypatumus, ekspertai siūlo išskirti šiuos požy-mius: atliekamos funkcijos bei išlaidų valdymas (5 ekspertai), kontrolė bei veiklos pobūdis (4 ekspertai), sudėtis bei veiklos vertinimas (3 ekspertai). Jų nuomone, te-chnologiniai ypatumai visiškai nelemia IAC formavimo pagal atsakomybės delega-vimo ar atsakomybės masto požymius.

Ekspertai išskyrė, kad, atsižvelgiant į valdymo ypatumus, svarbiausia yra kont-rolė (7 ekspertai), atsakomybės delegavimas bei atskaitomybė (6 ekspertai). Valdy-mui taip pat svarbu tinkamai įvertinti IAC veiklą (5 ekspertai).

Ekspertai vieningai atsakė į klausimą, kokius ypatumus siūlytų išskirti kaip lemiančius IAC formavimą: svarbiausia yra nustatyti atsakingus asmenis bei numatyti galimybes įvertinti rezultatus, už kuriuos šie asmenys atsakingi. Taip pat ekspertai nurodė, jog svarbu yra išlaidų valdymas bei kontrolė. Darbo autorės išlaidų valdymą ir kontrolę sieja su IAC veiklos vertinimu – lyginant kelių laikotarpių rezultatus, nu-statant šiuos rezultatus lemiančius veiksnius ir sekant jų pokyčių įtaką ir pan. Šią nuomonę patvirtino ekspertai, nurodę, kad formuojant IAC būtina iš anksto numatyti būdus ir metodus jiems vertinti.

Ekspertų nuomone, išskirti papildomų požymių formuojant IAC nereikia. Išsa-kyta nuomonė, jog formuojant IAC reikėtų atsižvelgti į atsakomybės delegavimą, kontrolę, vertinimą bei planavimą.

Ekspertinio vertinimo rezultatai patvirtino, kad analizuojant mokslinę literatūrą teisingai nustatyti IAC formavimą lemiantys veiksniai ir požymiai. Ekspertinis tyri-mas atsakė į klausimus, į ką ir kokiu nuoseklumu reikia atsižvelgti, formuojant IAC.

Išlaidų atsakomybės centrų formavimo modelis ir jo taikymo metodika

Apibendrinus užsakovo–vykdytojo modelio principų, IAC formavimo sąlygų, veiksnių ir požymių analizės bei ekspertinio vertinimo rezultatus, parengtas IAC for-mavimo modelis (2 pav.) ir jo taikymo metodika.

Modelis parodo IAC formavimo nuoseklumą, būtinąsias sąlygas, kurias turi tenkinti išskiriami AC, bei specifines, IAC būdingas sąlygas. Modelis atspindi užsa-kovo požiūrį į IAC kaip terpės vykdytojui veikti formavimą. Modelyje taip pat at-spindėtas specifinių IAC formavimo veiksnių (technologijų įtakos ir valdymo ypatu-mų) bei požymių tarpusavio sąsajos. Tai rodo, kad formuojant IAC vienu metu gali tekti atsižvelgti į atitikimą keliems požymiams.

Modelio taikymo metodika apima požymių parinkimo ir jų praktinio taikymo nuoseklumą. IAC gali būti išskirti, kai yra patenkinamos visos būtinosios sąlygos, ke-liamos AC. Ekspertams įvertinus kiekvienos būtinosios sąlygos reikšmingumą, jos išdėstytos tokiu nuoseklumu: vadovavimas, atskaitomybė, kontrolė, veiklos vertini-mas bei atsakomybės sritis. Išskiriant AC, o taip pat ir IAC, reikėtų laikytis šio nuo-seklumo.

136

Pirmoji būtinoji sąlyga yra vadovaujančio asmens, kuriam bus deleguota atsa-komybė už galutinius IAC rezultatus, identifikavimas. Vadovaujantis užsakovo-vykdytojo modeliu, AC vadovas turi parinkti tinkamus informacijos pateikimo įmo-nės vadovybei būdus bei formas.

Kontrolė pasireiškia per grįžtamąjį ryšį tarp užsakovo ir vykdytojo ir yra būtina tinkamai bet kokio AC veiklai. Dar viena AC formavimo sąlyga – vertinimas. Verti-nant nustatoma, kokią naudą įmonei teikia konkretaus AC veikla ir kaip vykdoma jo veiklos kontrolė. Penktoji sąlyga – nustatyti atsakomybės sritį. Modelis skirtas IAC formuoti, taigi atsakomybės sritis yra išlaidos.

Jeigu paaiškėja, kad formuojamas AC netenkina kurio nors iš šių požymių, va-dinasi, reikia analizuoti, ar tikslinga išskirti AC. Galimi du šios problemos sprendimo būdai: arba pageidautą centrą reikia detalizuoti, išskiriant du ar daugiau AC (pvz., kai jo veikla apima daugiau nei vieną atsakomybės sritį), arba jį reikia įtraukti į kito atsa-komybės centro sudėtį (pvz., kai pagal jo veiklą negalima / netikslinga rengti atskai-tomybę).

Patenkinus pagrindines AC formavimo sąlygas, analizuojama pirmojo specifi-nio veiksnio – technologijų – įtaka. Pagal priklausomybę nuo šio veiksnio, formuo-jami IAC gali būti: pagal atliekamas funkcijas – pagrindiniai ir pagalbiniai; pagal iš-laidų valdymą – turintys mažinti išlaidas ir turintys neviršyti numatytų biudžetų; pa-gal veiklos pobūdį – gamybiniai ir negamybiniai; pagal sudėtį – sudėtingi ir paprasti; pagal pastovumą – konkretūs ir menami. Kiekvienas formuojamas IAC gali atitikti kelis ar net visus požymius. Išskiriant IAC būtina sekti, kaip atitikimas kiekvienam požymiui įtakoja kiekvieno IAC formavimą ir kokie dėl to susidaro atskirų IAC tar-pusavio ryšiai. Pvz., gamybiniai ir negamybiniai IAC gali būti atitinkamai pagrindi-niai ir pagalbiniai. Gamybiniai IAC gali būti tiek sudėtingi, tiek paprasti, kai tuo tar-pu negamybiniai, dažniausiai, – paprasti. Kadangi gamyba yra ilgalaikis procesas, gamybiniai IAC paprastai yra pastovūs, o negamybiniai gali būti tiek laikini, tiek pas-tovūs. Tokiu būdu tarp atskirų IAC susiformuoja užsakovo–vykdytojo santykiai, lengviau identifikuoti, už kokias išlaidas atsakingas konkretus IAC, aiškiai paskirs-toma atsakomybė už patiriamas išlaidas, aiškesnė tampa jų kontrolė.

Toliau IAC formuojami atsižvelgiant į kitą lemiantįjį veiksnį – valdymo ypa-tumus. IAC išskiriami pagal du požymius: atsakomybės delegavimą (pirminiai, tarpi-niai ir galutiniai IAC) bei atsakomybės mastą (apimantys visą įmonę ir specializuoti IAC). Nuosekliai taikant IAC formavimo modelį, patikrinamas pirmuosiuose dvie-juose etapuose išskirtų IAC atitikimas šiems požymiams. Atsižvelgiant į šio veiksnio įtaką, labai svarbu tinkamai identifikuoti atsakomybės hierarchinius lygius. Galuti-niais IAC laikysime tada, kai nėra žemesnių hierarchinių grandžių, kurioms būtų ga-lima deleguoti užduotis. Tarpinis atsakomybės delegavimas susiformuoja tada, kai įmonėje identifikuojami daugiau kaip du hierarchiniai lygiai: užsakovas – 1-asis vyk-dytojas – 2-asis vykdytojas.

Būtina atkreipti dėmesį į tai, kad valdymo ypatumus atspindintys IAC išskyri-mo požymiai taip pat yra tarpusavyje susiję. Pvz., kadangi pagal atsakomybės mastą išskiriami specializuoti IAC veikia tik tam tikrose savo kompetencijos ribose, pagal atsakomybės delegavimą jie gali būti tarpiniai arba galutiniai; apimantys visą įmonę IAC gali būti pirminiai arba tarpiniai, arba galutiniai. Metodiškai tai turi tokią pat

137

reikšmę, kaip buvo minėta, analizuojant technologijų įtakos požymių tarpusavio ry-šius: atspindi užsakovo–vykdytojo santykius ir užtikrina teisingesnį išlaidų valdymą.

Modelis atspindi ryšius tarp IAC išskyrimą lemiančių veiksnių ir tarp požymių. Pvz., gamybiniai ir negamybiniai IAC gali būti tiek pirminiai, tiek tarpiniai, tiek galu-tiniai; pirminiai IAC deleguoja užduotis išlaidų centrams. Tai rodo, kad IAC forma-vimas yra kūrybinis procesas, kurio tinkamam įgyvendinimui skirtas šis modelis

Taigi IAC formavimo modelyje atvaizduotos būtinosios sąlygos AC formuoti ir identifikuoti specifiniai IAC formavimo veiksniai – technologijų įtaka ir valdymo ypatumai; atspindėtas ryšys tarp šių IAC formavimą lemiančių veiksnių bei vidiniai ryšiai tarp jų suformuotų požymių. IAC formavimo metodika reikalauja nuosekliai įvertinti išskiriamų centrų atitikimą modelyje pateiktoms sąlygoms veiksniams ir po-žymiams, kad įmonėje būtų aiški atsakomybė už patirtas išlaidas.

Parengtas IAC formavimo modelis tinkamas adaptuoti įmonėse, siekiančiose įvertinti patiriamų išlaidų tikslingumą, jų sukaupimo ir paskirstymo teisingumą, pa-skirstyti atsakomybę už įmonės patiriamas išlaidas. Tyrimą tikslinga tęsti, analizuo-jant įvairia veikla užsiimančių įmonių IAC išskyrimo bei praktinio taikymo proble-mas.

Išvados

1. Atsakomybės centrai yra įmonės decentralizacijos priemonė, leidžianti įmo-nės veiklą suskaidyti į smulkesnius elementus su nustatyta atsakomybe. Atsakomybės centrai formuojami remiantis agentų teorija bei jos pagrindu suformuotu užsakovo–vykdytojo modeliu. Išskiriant atsakomybės centrus, būtina užtikrinti, kad jie atitiktų bendruosius reikalavimus: vadovavimas, atskaitomybė, kontrolė, vertinimas bei atsa-komybės sritis.

2. Formuojant išlaidų atsakomybės centrus, reikia atsižvelgti į įmonės techno-logijų įtaką ir valdymo ypatumus. Technologijų įtakai atspindėti formuojant išlaidų atsakomybės centrus reikia patikrinti, kaip išskiriami centrai atitinka atliekamos funkcijos, veiklos pobūdžio, išlaidų valdymo, realumo, sudėties, pastovumo reikala-vimus. Valdymo ypatumai reikalauja formuojamus išlaidų atsakomybės centrus įver-tinti pagal galimybę deleguoti jiems atsakomybę ir atsakomybės mastą.

3. Parengtas išlaidų atsakomybės centrų formavimo modelis nuosekliai parodo, kokias būtinąsias ir specifines sąlygas turi tenkinti išskiriami išlaidų atsakomybės centrai. Modelyje taip pat atspindėti vidiniai ryšiai tarp specifinių išlaidų atsakomy-bės centrams išskirti veiksnių – technologijų įtakos ir valdymo ypatumų, bei požy-mių, į kuriuos būtina atsižvelgti, formuojant išlaidų atsakomybės centrus. Modelio privalumas yra požiūris į atsakomybės centrus kaip į kintantį, tam tikrų ypatumų le-miamą įmonės segmentą, formuojamą griežtai užsibrėžtais tikslais.

4. Modelio taikymo metodika nurodo, kokiu nuoseklumu turi būti pasirenkami išlaidų atsakomybės centrų formavimo veiksniai; kokius požymius turi atitikti for-muojami išlaidų atsakomybės centrai; kokie yra veiksnių ir požymių tarpusavio ryšiai ir kaip tai sąlygoja išlaidų atsakomybės centrų formavimą.

5. Parengtą modelį tikslinga taikyti verslo įmonėse, siekiant teisingai deleguoti atsakomybę už patiriamas išlaidas, jas sukaupti, apskaityti ir kontroliuoti.

138

Literatūra

1. Al-Omiri, M., Drury, C. (2007). A survey of factors influencing the choise of product

costing in UK organizations // Management Accounting Research. Nr. 18 (4). 2. Antle, R.; Demski, J. S. (1988). The Controllability Principle in Responsibility

Accounting. // The Accounting Review. Nr. LXIII (4). 3. Chenhall, R. H. (2003). Management control systems design within its organizational

context: findings from contingency-based research and directions for the future // Accounting, Organizations and Society. Nr. 28.

4. Dowd, J. E. (2001). Effect of product mix and technology on responsibility accounting, account proliferation and product unbundling in the Texas utility industry // Managerial Auditing Journal. Nr. 16.

5. Drury, C. (2008). Management and Cost Accounting. – http://books.google.lt/books?id=8SaARYOflPIC&pg=PR15&dq=Colin+Drury,+Management+and+Cost+Accounting,+sixth+edition&hl=lt&sa=X&ei=VuwCUd6jJsqMtAbR9ICQAQ&ved=0CC4Q6AEwAA#v=onepage&q=Colin%20Drury%2C%20Management%20and%20Cost%20Accounting%2C%20sixth%20edition&f=false [2012 12 21].

6. Eisenhardt, K. M. (1989). Agency Theory: An Assesment and Review // The Academy of Management Review. Nr. 14 (1).

7. Finkler, A. S., Ward, M. D., Baker, J. J. (2007). Essentials of Cost Accounting for Health Care Organizations. – http://books.google.lt/books?id=YJl_7ltqg20C&pg=PA231&dq= res-ponsibility+centers&hl=lt&sa=X&ei=C9rIUISKNofPtAbJlIGwDw&redir_esc=y#v=onepage&q =responsibility%20centers&f=false [2013 01 02].

8. Goagara, D., Staiculescu, O. (2011). A new vision of management control based on profit centers and the impact on SMEs performance. – http://www.wseas.us/e-library/conferences/2011/Drobeta/TED/TED-33.pdf [2013 01 14].

9. Grigore, A. M., Nicolae, E. D., Giju, G. C., Mitran, D. (2010). Evaluation Of Cost Cen-ter Operations Using ABC Method // Internal Auditing and Risk Management. Vol. 3(19).

10. Grosanu, A., Ramona, R. P. (2009). Study Regarding The Organization Of Management Accounting In The Context Of Responsibility Centers. – http://steconomice.uoradea.ro/anale/volume/2009/v3-finances-banks-and-accountancy/164.pdf [2012 12 29],

11. Hansen, D. R., Mowen, M. M. (2010). Cornerstones of Cost Accounting. – http://books.google.lt/books?id=3AcBZblSwNYC&pg=PA472&dq=responsibility+centers&hl=lt&sa=X&ei=C9rIUISKNofPtAbJlIGwDw&redir_esc=y#v=onepage&q=responsibility%20centers&f=false [2013 01 15].

12. Hartono, R., Idrus, M. S., Hadiwidjojo, D., Siti, A. (2013). Factors that Determines the Success of Corporate Sustainability Management // Journal of Management Research. Vol. 5 (2).

13. Jagminas, V. (2001). Nėra atsakomybės, nebus ir rezultatų. – http://www.verslobanga.lt/lt/leidinys.full/3c10bc6eb361c [2012 12 30].

14. Kimmel, P. D., Weygandt, J. J., Kieso, D. E. (2010). Accounting– Tools for Business Decision Makers. – http://books.google.lt/books?id=seNp86zfM-&pg=PA1096&dq=responsibility+ centers&hl=lt&sa=X&ei=C9rIUISKNofPtAbJlIGwDw&redir_esc=y#v=onepage&q=responsibility [2012 12 01].

15. Lakis, V., Mackevičius J., Gaižauskas, L. (2010). Valdymo apskaitos teorija ir praktika. – Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla.

16. MacCarthy B. L., Atthirawong W. (2003). Factors affecting location decisions in international operations – a Delphi study // International Journal of Operations & Production Management. Nr. 23 (7).

17. Mackevičius, J. (2004). Išlaidų apskaita ir produkcijos savikainos kalkuliavimas: tyrimų kryptys ir tobulinimo galimybės. Ekonomika. Nr. 67(2).

http://www.sciencedirect.com/science/journal/10445005

http://www.sciencedirect.com/science/journal/10445005/18/4



http://www.sciencedirect.com/science/journal/03613682/28/2

http://books.google.lt/books?id=YJl_7ltqg20C&pg=PA231&dq=%20responsibility+centers&hl=lt&sa=X&ei=C9rIUISKNofPtAbJlIGwDw&redir_esc=y#v=onepage&q =responsibility%20centers&f=false



http://www.wseas.us/e-library/conferences/2011/Drobeta/TED/TED-33.pdf%20%5b2013

http://www.wseas.us/e-library/conferences/2011/Drobeta/TED/TED-33.pdf%20%5b2013

http://ideas.repec.org/s/ath/journl.html

http://steconomice.uoradea.ro/anale/volume/2009/v3-finances-banks-and-accountancy/164.pdf%20%5b2012

http://steconomice.uoradea.ro/anale/volume/2009/v3-finances-banks-and-accountancy/164.pdf%20%5b2012

http://books.google.lt/books?id=3AcBZblSwNYC&pg=PA472&dq=responsibility+centers&hl=lt&sa=X&ei=C9rIUISKNofPtAbJlIGwDw&redir_esc=y#v=onepage&q=responsibility%20centers&f=false



http://www.macrothink.org/journal/index.php/jmr/article/view/2993

http://www.macrothink.org/journal/index.php/jmr/article/view/2993

http://www.verslobanga.lt/lt/leidinys.full/3c10bc6eb361c%20%5b2012

http://books.google.lt/books?id=seNp86zfM-&pg=PA1096&dq=responsibility+%20centers&hl=lt&sa=X&ei=C9rIUISKNofPtAbJlIGwDw&redir_esc=y#v=onepage&q=responsibility

http://books.google.lt/books?id=seNp86zfM-&pg=PA1096&dq=responsibility+%20centers&hl=lt&sa=X&ei=C9rIUISKNofPtAbJlIGwDw&redir_esc=y#v=onepage&q=responsibility

139

18. Melumad, N., Mookherjee, D., Reichelstein, S. (1992). A theory of responsibility cen-ters // Journal of Accounting and Economics. Nr. 15 (4).

19. Mitnick, B. M. (2012). Origin of the Theory of Agency: An Account by One of the The-ory’s Originators. – http://papers.ssrn.com/sol3/papers.cfm?abstract_id=1020378 [2012 12 10].

20. Pauwels, W.; Roodhooft, F. (1995). Control and Information in a Dynamic Multiple Agent Model. – https://lirias.kuleuven.be/bitstream/123456789/214709/1/or_9512.pdf [2012 12 02].

21. Portz, K., Lere, J. C. (2010) Cost Center Practices in Germany and the United States: Impact of Country Differences on Managerial accounting Practices // American Journal of Busi-ness. Vol. 25. Iss. 1.

22. Reekie, W. D., Crook, J. N. (1995). Managerial Economics: A European Text. – Hert-fordshire: Prentice Hall.

23. Roodhooft, F. (1995). Responsibility accounting: a dynamic multiple agent approach // European Accounting Review. Vol. 4 (3).

24. Scott, D. L. (2003). Wall Street Words: An A to Z Guide to Investment Terms for To-day's Investor. – http://books.google.lt/books?id=7hsXI8_zwoEC&printsec=frontcover& source=gbs_ge_summary_r&cad=0#v=onepage&q=cost%20cent [2013 01 06].

25. Skulmoski G. J., Hartman F. T., Krahn J. (2007). The Delphi Method for Graduate Research. // Journal of Information Technology Education. Nr. 6.

26. Tamulevičienė, D. (2000). Išlaidų paskirstymas. – Vilnius: Vilniaus kooperacijos kolegija.

27. Tidikis, R. Socialinių mokslų tyrimų metodologija. – Vilnius: Lietuvos teisės universiteto leidybos centras.

28. What Is Agency Theory? (2013). – http://www.wisegeek.com/what-is-an-agency-theory.htm [2013 02 01].

29. Wolper, F. (2004). Health Care Administration: Planning, Implementing, and Managing Organized Delivery Systems. Third edition. – http://books.google.lt/books?id=Zts-QdpDiWUC&printsec=frontcover&hl=lt&source=gbs_ge [2012 12 09].

THE FORMATION MODEL OF COST RESPONSIBILITY CENTRES

Monika Urbonaitė, Neringa Stončiuvienė


Summary

The aim of the research is: after identification of cost responsibility centres forming factors and evaluation of their mutual relationships, to develop cost responsibility centres making model and methodology of its application. The study is based on the analysis of Agency Theory and Prin-cipal – Agent Model, and scientific literature, concerned on responsibility centres formation, and its usage of cost accumulation modelling and responsibility accounting. The factors of cost responsibil-ity centres forming were analysed as well as their mutual interrelations and adjustment capabilities were identified. Theoretical results are verified through method of expert evaluation. The results of research are: created model of cost responsibility centres formation and the techniques of its practi-cal application. On theoretical point of view the importance of research is aggregation in responsi-bility centres forming model the indicators, pointed in scientific literature. The model can be ap-plied in practice, in order to properly define the responsibility for the costs of analysing their appro-priateness and validity.

Keywords: responsibility accounting, responsibility centres, cost responsibility centres, cost

responsibility centres formation.

JEL codes: M 21, M 41.

http://ideas.repec.org/s/eee/jaecon.html

http://papers.ssrn.com/sol3/papers.cfm?abstract_id=1020378

https://lirias.kuleuven.be/bitstream/123456789/214709/1/or_9512.pdf%20%5b2012

http://books.google.lt/books?id=7hsXI8_zwoEC&printsec=frontcover&%20source=gbs_ge_summary_r&cad=0#v=onepage&q=cost%20cent

http://books.google.lt/books?id=7hsXI8_zwoEC&printsec=frontcover&%20source=gbs_ge_summary_r&cad=0#v=onepage&q=cost%20cent

http://www.wisegeek.com/what-is-an-agency-theory.htm%20%5b2013

http://www.wisegeek.com/what-is-an-agency-theory.htm%20%5b2013

http://books.google.lt/books?id=Zts-QdpDiWUC&printsec=frontcover&hl=lt&source=gbs_ge

http://books.google.lt/books?id=Zts-QdpDiWUC&printsec=frontcover&hl=lt&source=gbs_ge

140



INOVACIJŲ DIEGIMO LIETUVOS ŪKININKŲ ŪKIUOSE MOTYVAI IR

BARJERAI

Dalia Vidickienė, Rasa Melnikienė, Živilė Gedminaitė-Raudonė


Besikeičiančios maisto vartojimo tendencijos plečia rinkos, pateikiančios vartotojui aukštos mitybinės vertės, sveikatą stiprinančius ir natūralius maisto produktus, dalį ir didina inovacijų vaidmenį šiuolaikiniame žemės ūkio raidos etape. Ypač svarbios tampa organizacinės inovacijos, padedančios formuoti naujas lokalias maisto produktų rinkas. Straipsnio tikslas – ištirti inovacijų diegimo motyvus ir barjerus Lietuvos žemės ūkyje bei pateikti pasiūlymus inovacijų politikai for-muoti, atsižvelgiant į augančią organizacinių inovacijų, kaip naujo ūkininkavimo sėkmės veiksnio, reikšmę. Straipsnyje pateikiami tyrimo, atlikto 2012 m., rezultatai. Tyrimo metu buvo apklausta 1100 Lietuvos ūkininkų, išsiaiškinti inovacijų diegimo motyvai ir barjerai, įvertintas bendras inova-tyvumo lygis šalies žemės ūkyje ir kiek prie to prisideda įvairios mokslo, verslo ir valdžios instituci-jos. Inovacijų diegimo motyvai ir barjerai skiriasi ūkiuose, įgyvendinančiuose skirtingas kon-kuravimo strategijas. Inovacijų politikos Lietuvos žemės ūkyje formuotojams rekomenduojama pa-ramos priemones diferencijuoti atsižvelgiant į mažiausių sąnaudų ir diferenciacijos konkuravimo strategijas įgyvendinančių ūkininkų poreikius.

Raktiniai žodžiai: inovacija, inovacijų politika, žemės ūkis, maisto rinka, konkuravimo stra-

tegijos.

JEL kodai: R58, R100, R280, R580.

Įvadas

Žinių ekonomikoje inovacijos tampa vienu svarbiausių verslo sėkmės veiksnių.

XXI a. išsivysčiusių šalių ekonomika įžengė į žinių ekonomikos etapą, todėl niekas neabejoja inovacijų svarba siekiant ekonomikos augimo. Tačiau bėgant laikui inova-cijos samprata keičiasi. Nors inovacijų teorija kaip atskira disciplina susiformavo vi-sai neseniai, pradinė inovacijos ir jos skatinimo būdų koncepcija nuėjo ilgą evoliuci-jos kelią. Dabartinis inovacijos traktavimas gerokai skiriasi nuo pirminio. Iš pradžių inovacija buvo suvokiama kaip linijinis procesas, prasidedantis naujos technologijos išradimu ir pasibaigiantis ją naudojant pagamintais produktais. Kiek vėliau buvo pri-pažinta, kad į inovacijas derėtų žiūrėti kaip į tęstinį, evoliucinį procesą (Nelson, 1982), veikiamą santykių tarp organizacijų ir individų (Lundvall, 1992; Grabher, 1997) bei institucinių normų ir socialinių susitarimų (Morgan, 1997). Vis daugiau dėmesio imta skirti žinių vaidmeniui, jų vadybai, laviruojant tarp vis labiau komplek-sinio žinių pobūdžio ir atskirų įmonių poreikio ypač siaurai specializuotoms žinioms (Pavitt, 2005). Pastaruoju metu inovacijos sąvoka suprantama taip plačiai, kad vis dažniau kalbama apie inovacijas, sukurtas remiantis rinkos poreikiais, nevykdant jo-kių mokslinių tyrimų (Bloch, 2005). Inovacijų strategija, skirta sisteminiam ir nuola-tiniam veiklos tobulinimui įgyvendinti, tampa svarbi kiekvienos įmonės ar organiza-cijos veikloje. Inovacijos gali pasireikšti kaip naujos technologijos taikymas, naujo produkto ar paslaugos pasiūlymas vartotojui, kitokių veiklos organizavimo būdų tai-

141

kymas. Todėl pagrindinį vaidmenį diegiant inovacijas ima vaidinti ne mokslo įstaigos ir konsultacinės agentūros, bet patys verslininkai.

Pastaruoju metu inovacijos tapo ypač svarbios žemės ūkio sektoriuje. Vis daž-niau kalbama apie tai, kad po Antrojo pasaulinio karo vyravęs agroindustrinis aprūpi-nimo maistu modelis patyrė krizę (Marsden, 2003, Van der Ploeg, 2010), o žemės ūkio industrializavimo pradžioje labai pažangiu laikytas intensyvus ūkininkavimas ir žemės ūkio mechanizavimas vis labiau kritikuojamas. Maisto vartojime reiškiasi nau-jos tendencijos, kurios maisto rinką dalijo į dvi dalis. Didelė dalis vartotojų vis dar orientuojasi į pigesnius maisto produktus, tačiau sparčiai auga vartotojų, kurie daž-niau renkasi sveiką ir gamtai draugiškais būdais pagamintą maistą, skaičius. Be to, prognozuojama, kad ši tendencija ateityje tik stiprės (European ..., 2006).

Tam, kad būtų patenkinti nauji vartotojų reikalavimai maisto kokybei, ūkinin-kams tenka diegti daugybę inovacijų. Jos turi apimti ne tik naujų gamybos technolo-gijų naudojimą, taikant ekologinį ar kitus, dar labiau gamtai draugiškus ūkininkavimo būdus (permakultūrą, biodinaminę, neariminę žemdirbystę ir kt.), tačiau ir kitus svar-bius veiklos aspektus. Taigi ypač aktualiomis tampa organizacinės inovacijos, skirtos kitokiems marketingo, logistikos, apskaitos, darbo organizavimo metodams ūkyje diegti. Dauguma jų yra inovacijos tik ūkio ar nedidelio regiono mastu, tačiau kad jos būtų pradėtos diegti, ūkininkai turi pradėti mąstyti ir veikti kitaip nei buvo įpratę iki šiol (Van der Ploeg, 2004). Inovacijoms diegti žemės ūkio versle didelis dėmesys ski-riamas ir ES 2007–2013 metų laikotarpio kaimo plėtros programoje. Šio laikotarpio paramos panaudojimo principus apibrėžiančios Kaimo plėtros Bendrijos strateginės gairės (Europos Sąjungos..., 2006) numatė, kad įgyvendinant kaimo vystymui kelia-mus prioritetus, šalys narės turi sudaryti sąlygas inovacijoms ir naudotis moksliniais tyrimais bei eksperimentine veikla.

Nors daugelis organizacinių inovacijų, kurios šiuo metu diegiamos žemės ūky-je, būna sėkmingos jas įdiegti pasiryžusiems ūkininkams, psichologiniai barjerai ir ži-nių apie verslo vadybą trūkumas išlieka svarbiu veiksniu, stabdančiu jų diegimą. Lie-tuvos ūkininkai, neseniai įsisavinę rinkos ekonomikos pradmenis, ypač bijo rizikuoti ir yra inertiški organizacinių inovacijų atžvilgiu.

Lietuvoje 2007–2013 metais inovacijų sklaidą rėmė Kaimo plėtros programa (2007). Joje inovacija apibrėžta kaip nauja technologija, idėja ar metodas, skirtas nau-jiems procesams, technologijoms, techninėms priemonėms, žaliavoms ir produktams sukurti arba esamiems tobulinti. Tačiau konkrečiose priemonėse inovacijos buvo su-prantamos siauriau. Lietuvoje inovacijoms diegti buvo taikoma priemonė „Profesinio mokymo ir informavimo veikla“, kuria buvo siekiama didinti žemės ir miškų ūkio konkurencingumą, stiprinant žmogiškuosius išteklius ir diegiant pažangias technolo-gijas ir inovacijas. Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programa finansavo pa-rodomųjų bandymų rengimą, seminarų, lauko dienų ir kt. informavimo veiklų organi-zavimą, žemės ir miškų ūkio veiklos ir žemės ūkio produktų perdirbimo ūkyje mokslo žinių ir inovacinės praktikos sklaidą. Toks inovacijų diegimo būdas yra tinkamiausias technologinių inovacijų, kurias galima tiražuoti, sklaidai, tačiau nėra tinkamas orga-nizacinėms inovacijoms diegti. Ne mažiau svarų indėlį į inovacijų kūrimo ir diegimo procesą žemės ūkyje turėjo įnešti priemonė „Žemės ūkio valdų modernizavimas“, skirta paremti investicijoms į žemės ūkio gamybą. Projekto inovatyvumas buvo vie-

142

nas iš projekto atrankos kriterijų, tačiau pagal šią priemonę buvo remiamas tik naujos žemės ūkio technikos, transporto priemonių, pagamintai produkcijai transportuoti ir įrangos, technologinių įrengimų, kompiuterinės ir programinės įrangos, skirtų projek-to reikmėms, pirkimas (Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programa, 2007). Dėl to 2007–2013 metais inovacijų diegimas ūkininkų ūkiuose buvo remiamas tik viename iš maisto tiekimo grandinės etapų – pirminėje žemės ūkio gamyboje, o prio-ritetas buvo suteiktas technologinėms inovacijoms, leidžiančioms padidinti gamybos produktyvumą ir sumažinti sąnaudas. Ūkininkams, kurie rinkoje konkuruoja gamin-dami ne pigią, standartinę produkciją, bet orientuojasi į išskirtinį, aukštesnės kokybės produktą ir siekia jį patys pateikti rinkai, pačios svarbiausios yra produkto kokybę ir išskirtinumą kuriančios bei organizacinės inovacijos.

Straipsnio tikslas – ištirti inovacijų diegimo motyvus ir barjerus Lietuvos že-mės ūkyje bei pateikti pasiūlymus inovacijų politikai formuoti, atsižvelgiant į augan-čią organizacinių inovacijų, kaip naujo ūkininkavimo sėkmės veiksnio, reikšmę.

Tyrimas buvo atliktas taikant sisteminės analizės ir anketavimo metodus. Anketuojant surinkta ir susisteminta informacija leidžia identifikuoti pagrindi-

nes inovacijų diegimo sritis, diegimo motyvus ir barjerus žemės ūkyje. Tyrimo rezul-tatai gali pasitarnauti rengiant inovacijų strategiją Lietuvos žemės ūkyje.

Tyrimo metodika

Tyrimo duomenys surinkti naudojant klausimyną, parengtą atsižvelgiant į tyri-

mui keliamus tikslus. Klausimai suformuluoti siekiant įvertinti, ar Lietuvos ūkininkai suvokia inovacijas kaip ūkio sėkmės veiksnį, kokie yra inovacijų diegimo motyvai, kokios inovacijos (technologinės, produkto ar organizacinės) dažniausiai diegiamos ūkininkų ūkiuose bei kokios priežastys trukdo jas diegti. Siekiant išsiaiškinti pačius efektyviausius informacijos apie inovacijas šaltinius, anketoje buvo vertinamas įvai-rių institucijų indėlis į inovacijų skatinimo procesą. Respondentų taip pat buvo pra-šoma nurodyti, ar jie užsiima tik žemės ūkio gamyba, ar vykdo ir daugiau veiklų (perdirba ūkyje užaugintą produkciją, rūpinasi jos realizavimu vartotojams, teikia pa-slaugas ir kt.), taip pat amžių ir išsilavinimą.

Tyrimo metu apklausta 1100 Lietuvos ūkininkų, dalyvaujančių Lietuvos ūkių apskaitos duomenų tinkle (toliau – ŪADT). ŪADT yra unifikuota visose ES šalyse veikianti informacinė sistema, atspindinti prekinę žemės ūkio produkciją gaminančių ūkių veiklą. Ši sistema pradėjo funkcionuoti Europos ekonominėje bendrijoje kartu su bendrąja žemės ūkio politika. Į ES ŪADT pagal visoms šalims vienodą metodiką at-renkami ūkiai, pagal tam tikrus požymius atspindintys atskirų šalių ūkių visumą (Ūkių..., 2012). Toks respondentų imties pasirinkimas užtikrino duomenų reprezenta-tyvumą ir patikimumą, nes ŪADT struktūra yra formuojama atsižvelgiant į žemės ūkio surašymo ir žemės ūkio struktūros tyrimus, siekiant parodyti Lietuvos prekinių ūkių, didesnių nei tam tikras ekonominis dydis, veiklos rezultatus. Kad būtų atspindė-ta ūkių visuma, respondentai yra parenkami pagal ekonominio dydžio klases ir ūki-ninkavimo tipus iš visų šalies administracinių rajonų. Anketas ŪADT respondentams išplatino ir surinko Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos darbuotojai.

143

Apklausos rezultatai yra analizuojami pagal dvi respondentų grupes, kurios iš-skirtos remiantis dviem M. E. Porter pasiūlytomis konkuravimo strategijomis: ma-žiausių sąnaudų strategija (angl. Cost leadership) ir diferenciacijos strategija (angl. Differentiation) (Porter, 1980). Pasirinkusi mažiausių sąnaudų strategiją verslo orga-nizacija siekia pagaminti tinkamos kokybės prekę arba paslaugą pigiau nei jos konku-rentai, tai suteikia galimybę parduoti savo produkciją žemesne kaina nei kitų įmonių. Pasirinkusi diferenciacijos strategiją verslo organizacija siekia, kad jos gaminami produktai ar paslaugos skirtųsi nuo konkurentų tam tikromis savybėmis ir dėl to būtų pirkėjų vertinami kaip geresni nei atitinkami konkurentų produktai. Tai leidžia gauti už savo produkciją didesnę kainą nei vidutinė rinkoje.

Pirmajai respondentų grupei buvo priskirti ūkininkai, užsiimantys pirmine že-mės ūkio gamyba ir gaminantys standartinę produkciją, kuri pateikiama žemės ūkio žaliavą perdirbančioms įmonėms, konkuruojantys naudodami mažiausių sąnaudų strategiją (toliau – pirmoji respondentų grupė). Antrajai respondentų grupei buvo pri-skirti ūkininkai, kurie, siekdami produkto išskirtinumo, perdirba žemės ūkio produk-ciją ūkyje, kuria tiesioginius pardavimo kanalus, teikia paslaugas, konkuruodami naudojant diferenciacijos strategiją (toliau – antroji respondentų grupė).

Tyrimo rezultatai

Pirmajai respondentų grupei buvo priskirta 76,7 proc. tyrime dalyvavusių

respondentų, o antrajai – 23,3 proc. respondentų. Skirtingų grupių respondentų charakteristikų analizė rodo, kad antrosios grupės respondentai buvo aukštesnio išsilavinimo, didesnioji jų dalis – 40–49 ir 50–59 metų amžiaus. Tai rodo, kad diferenciacijos strategiją labiau linkę naudoti aukštesnio išsilavinimo ir verslo patirtį sukaupę ūkininkai.

Tyrimo rezultatai parodė, kad Lietuvos ūkininkai pripažįsta inovacijų reikšmę ilgalaikei veiklos sėkmei. Tik 5,5 proc. apklausoje dalyvavusių ūkininkų teigė, kad naujovių diegimas jiems yra mažai svarbus, o kiti ūkininkai manė, jog inovacijos yra labai reikšmingas arba reikšmingas sėkmingos ūkinės veiklos veiksnys (atitinkamai 52,9 ir 41,4 proc.). Inovacijų reikšmę įvertino tiek pirmosios, tiek antrosios respon-dentų grupės ūkininkai, tačiau pastarosios grupės atsakymuose šiam veiksniui buvo suteikta didesnė svarba. 57,1 proc. antrosios grupės respondentų inovacijas pripažino labai reikšmingomis, o pirmojoje grupėje tokių respondentų buvo apie 5 procentiniais punktais mažiau – 51,7 proc.

Net 81 proc. visų apklausoje dalyvavusių ūkininkų teigė per pastaruosius pen-kerius metus savo ūkyje įdiegę inovacijas. Aktyvesni buvo pirmosios grupės ūkinin-kai. 81,9 proc. šios grupės respondentų teigė diegę inovacijas. Antrojoje grupėje į klausimą, ar per pastaruosius penkerius metus įdiegėte inovacijas, teigiamai atsakė 78,6 proc. respondentų.

Išanalizavus inovacijų pobūdį, galime daryti išvadą, kad pirmosios grupės ūki-ninkai aktyviau nei antrosios diegė tik vienos rūšies inovacijas – pradėjo naudoti ki-tokią techniką. Apklausos rezultatai atspindi 2007–2013 metais susiklosčiusią inova-cijų diegimo praktiką, kai mažiau kuro naudojanti ir mažiau gamtą teršianti žemės ūkio technika buvo remiama kaip inovacija. (Ramanauskas..., 2009). Tačiau diegiant

144

naujas augalų auginimo ir gyvulių laikymo ir šėrimo technologijas, taikant ūkyje nau-jus darbo organizavimo, logistikos bei rinkodaros metodus ir diegiant naujoves ga-mybos ciklui pratęsti aktyvesni buvo antrajai respondentų grupei priskirti ūkininkai (1 pav.).

1 pav. Ūkininkų diegtos inovacijų rūšys pagal grupes, procentais nuo visų ūkininkų, diegusių inovacijas

Ūkių pasirinkta gamybos strategija lėmė skirtingus inovacijų diegimo motyvus.

Nors respondentų atsakymai į klausimą „Kokių tikslų siekėte diegdami naujoves?“ rodo, kad abiejų grupių respondentai išskyrė tris tuos pačius svarbiausius inovacijų diegimo motyvus – gamybos apimčių didinimas, darbo našumo didinimas ir kokybės gerinimas, – tačiau tarp šių dviejų respondentų grupių atsakymų matyti ir skirtumų. Pirmosios grupės respondentai, palyginti su antrosios grupės, diegdami inovacijas siekė didinti darbo našumą ir gerinti darbo sąlygas. Antrosios grupės respondentai ge-rokai aktyviau nei pirmosios diegė produkto ir organizacines inovacijas (siekė suma-žinti sandėliavimo ir transportavimo išlaidas, rasti naujų nuolatinių pirkėjų, turėti iš-skirtinę prekę, pagerinti produkcijos kokybę). Svarbu pažymėti, kad respondentų, pa-sirinkusių kai kuriuos atsakymus, dalis skirtingose respondentų grupėse skyrėsi net kelis kartus. Pavyzdžiui, nurodydami inovacijų diegimo tikslą susirasti naujų pirkėjų, tai įvardijo 30 proc. antrosios grupės ir tik 12,3 proc. pirmosios grupės respondentų, o siekį turėti išskirtinę prekę ar paslaugą – 11,7 proc. antrosios ir 5,7 proc. pirmosios grupės respondentų (2 pav.).

145

2 pav. Ūkininkų motyvai diegti inovacijas pagal grupes, procentais nuo visų ūkininkų,

diegusių inovacijas Tyrimas rodo, kad abiejų respondentų grupių atstovai dažniausiai informacijos

apie inovacijas gavo konferencijose, prekybinėse mugėse ir parodose. Šiuose rengi-niuose organizuojami įvairūs seminarai bei mokymai, skirti supažindinti su nauja įranga bei technologijomis, ūkininkų yra gerai vertinami. Antrasis pagal reikšmingu-mą informacijos šaltinis apie inovacijas yra tiekėjai. Šiuos du šaltinius paminėjo be-veik vienoda abiejų grupių respondentų dalis (3 pav.).

Vertinat kitus informavimo šaltinius, skirtingoms grupėms priklausančių res-pondentų nuomonės smarkiai skiriasi. Be to, tyrimas rodo, kad antrosios grupės res-pondentai yra gerokai aktyvesni už pirmosios grupės respondentus ieškodami infor-macijos apie inovacijas. Aukštesnis antrosios ūkininkų grupės išsilavinimas lėmė, kad net 36,2 proc. respondentų informacijos apie inovacijas ieškojo moksliniuose ir pro-fesiniuose leidiniuose, 35,7 proc. naudojosi konsultantų paslaugomis, 18,3 proc. in-formacijos gavo iš produkcijos vartotojų ir klientų. Būtina paminėti ir svarų koopera-tyvų indėlį skatinant inovacijas. Net 10 proc. respondentų paminėjo kooperatyvus kaip dalyvaujančius informacijos apie inovacijas sklaidos procese.

146

3 pav. Ūkininkų informacijos apie inovacijas šaltiniai pagal grupes, procentais nuo visų ūkininkų, diegusių inovacijas

Analizuojant priežastis, kodėl ūkininkai nediegė inovacijų, beveik pusė abiejų

grupių respondentų atsakė, kad vengia naujovių, nes jų diegimas yra susijęs su rizika. Kadangi daugelio ūkininkų diegtos inovacijos apsiribojo naujos technikos bei kitų įrengimų įsigijimu, o šioms investicijoms ūkininkams teko skolintis iš bankų, ši patir-tis tarp ūkininkų suformavo požiūrį, kad inovacijos yra brangus ir rizikingas dalykas. Nemaža dalis inovacijų pastaruosius penkerius metus nediegusių ūkininkų mano, jog ūkis veikia sėkmingai ir be naujovių. Tokią nuomonę išreiškė 22,9 proc. pirmosios grupės ir 24,1 proc. antrosios grupės respondentų (4 pav.).

147

4 pav. Ūkininkų inovacijų diegimo barjerai pagal grupes, procentais nuo visų ūkininkų, nediegusių inovacijas

Siekiant paskatinti inovacijų sklaidos procesą, ypatingą dėmesį reikia atkreipti

į tuos respondentus, kurie nediegė inovacijų, nes trūko laiko jas diegti, neturėjo idėjų, kokių inovacijų reikia jų ūkiui, arba trūko patirties savarankiškai įgyvendinti naujo-ves. 37,8 proc. pirmosios grupės ir 38,0 proc. antrosios grupės respondentų dalyvautų diegiant inovacijas, jei sulauktų pagalbos organizuojant inovacijų diegimo procesą bei idėjų, kokios inovacijos jiems būtų tinkamos.

Išvados

1. Pastaraisiais metais Lietuvos kaimo politikos inovacijų sklaidos priemonių

prioritetas buvo teikiamas technologinėms inovacijoms, sukuriant į mažų išlaidų konkuravimo strategiją besiorientuojantiems ūkininkams sąlygas didinti darbo našu-mą ir gamybos produktyvumą.

2. Sparčiai augant vartotojų, kurie apsisprendžia rinktis sveikus ir gamtai draugiškais būdais pagamintus maisto produktus, skaičiui, ūkininkams atsiranda nau-jų galimybių nuo standartinės produkcijos pereiti prie kokybiško ir išskirtinio produk-to, pateikiamo galutiniam vartotojui. Siekiant daugiau ūkininkų paskatinti prisitaikyti prie naujų rinkos galimybių ir konkuruoti įgyvendinant diferenciacijos strategiją, gre-ta naujų gamybos technologijų vis labiau aktualiomis tampa organizacinės inovacijos, skirtos naujiems marketingo, logistikos, apskaitos, darbo organizavimo metodams ūkyje diegti. Dėl šios priežasties ateityje įgyvendinant Lietuvos inovacijų politiką žemės ūkyje, būtina didesnį dėmesį skirti organizacinėms inovacijoms.

148

3. Sugrupavus ūkininkus į dvi grupes, atsižvelgiant į jų pasirinktą konkuravi-mo strategiją, išryškėjo skirtingas šių grupių respondentų požiūris į inovacijas. Ski-riasi jų inovacijų diegimo motyvai ir barjerai, įgyvendintų inovacijų pobūdis bei in-formacijos apie jas šaltiniai. Todėl ateityje, siekiant padidinti Lietuvos inovacijų poli-tikos veiksmingumą, paramos priemonės turėtų būti diferencijuojamos atsižvelgiant į dvi skirtingas konkuravimo strategijas įgyvendinančių ūkininkų poreikius.

Literatūra

1. Bloch, C. (2005). Innovation measurement: present and future challenges. Paper pre-pared for the Eurostat Conference. Knowledge Economy – Challenges for Measurement Luxem-bourg.

2. European Foundation for the Improvement of Living and Working Conditions. (2006). Trends and drivers of change in the food and beverage industry in Europe: Mapping report. – http://www.pedz.uni–mannheim.de/daten/edz–ma/esl/06/ef0637_en.pdf [2013 01 31].

3. Europos Sąjungos Tarybos 2006 m. vasario 20 d. sprendimas „Dėl kaimo plėtros Bendrijos strateginių gairių (2007–2013 m. programavimo laikotarpis” – http://eurlex. europa.eu/LexUriServ/LexUriServ.do?uri=OJ:L:2006:055:0020: 0029:LT:PDF [2013 01 25].

4. Grabher, G., Stark, D. (1997). Organising Diversity: Evolutionary Theory, Network Analysis and Post-socialism. Regional Studies. Vol. 31.

5. Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programa. (2007). – http://www.zum.lt/min/failai/Oficialus_KPP_2007–2013_bendroji_dalis_final1vert_LT.pdf [2013 01 25].

6. Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonės „Žemės ūkio valdų mo-dernizavimas“ antrosios ir trečiosios veiklos sričių įgyvendinimo taisyklės. Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2007 m. spalio 31 d. įsakymas Nr. 3D-480. – http://www.zum.lt/index.php?1428545306 [2013 01 25].

7. Lundvall, B. A. (1992). National Systems of Innovation: Towards a Theory of Innova-tion and Interactive Learning. – London: Pinter Publishers.

8. Marsden, T. (2003). The condition of rural sustainability. – Uitgeverij Van Gorcum. 9. Morgan, K. (1997). The Learning Region: Institutions, Innovation and Regional Renew-

al // Regional Studies. Vol. 31. 10. Nelson, R. R., Winter, S. G. (1982). An Evolutionary Theory of Economic Change.

Harvard University Press. – Cambridge, Mass. 11. Pavitt, K. (2005). The Process of Innovation.J. Fagerberg, D. Mowery and R. R. Nelson.

The Oxford Handbook of Innovation. – Oxford: Oxford University Press. 12. Porter, M. E. (1980). Competitive Strategy. – New York: Free Press. 13. Ramanauskas, J., Kirstukas, J. (2009). Inovacijų plėtra modernizuojant ūkininkų ūkius //

Management theory and studies for rural business and infrastructure development. Nr. 18 (3). 14. Ūkių veiklos rezultatai (ŪADT tyrimo duomenys). (2012). FADN survey results 2011. –

Vilnius: Lietuvos agrarinės ekonomikos institutas. 15. Van der Ploeg, J. D., Bouma, J., Rip, A., Rijkenberg, FHJ, Ventura, F., Wiskerke, JSC.

(2004). On Regimes, Novelties and Co-Production. Wiskerke JSC, Ploeg van der JD, Seeds of Transition. – Van Gorcum, Assen.

16. Van der Ploeg, J., Jingzhong, Y., Schneider, S. (2010). Rural development reconsidered: building on comparative perspectives from China, Brazil and the European Union // Rivista di economia agrarian. Nr. 65 (2).

http://www.pedz.uni–mannheim.de/daten/edz–ma/esl/06/ef0637_en.pdf%20%5b2013

http://www.zum.lt/min/failai/Oficialus_KPP_2007-2013_bendroji_dalis_final1vert_LT.pdf

http://www.zum.lt/index.php?1428545306

http://www.google.com/search?hl=lt&tbo=p&tbm=bks&q=+inauthor:%22Terry+Marsden%22

149

MOTIVES AND BARRIERS OF USING INNOVATIONS BY LITHUANIAN FARMERS

Dalia Vidickienė, Rasa Melnikienė, Zivilė Gedminaitė-Raudonė


Summary

Changing food consumption patterns have influenced market share in food production. More

consumers are requesting high nutritional value products, natural food and food products supporting health. These changes increased the role of innovations in agriculture in post-industrial develop-ment stage. Organizational innovations play the most important role by helping to form new local food market. Lithuanian Institute of Agrarian Economics in 2012 conducted a research based on the survey on innovations in Lithuanian agriculture. 1100 respondents participated in the survey. Data analysis was used to identify motives and barriers for applying innovations at the farms, to define overall level of innovations in agriculture and how various institutions as research, business and public institutions contribute to spreading innovation techniques. The research results revealed that motivation and barriers for applying innovation differs at the farms implementing cost leadership or differentiation strategy. Policy makers of the innovation policy should differentiate policy measures based on the competitive strategies used in the farm.

Key words: inovation, inovation policy, agriculture, food market, competitive strategy.

JEL codes: R58, R100, R280, R580.

150



IŠSIGIMUSIŲ ORGANIZACIJOS KULTŪRŲ IR NEPOTIZMO

ORGANIZACIJOSE ĮŽVALGOS

Jolita Vveinhardt, Loreta Petrauskaitė

Vytauto Didžiojo universitetas

Šiame straipsnyje apibrėžiamos nesveikų, išsigimusių organizacijos kultūrų charakteristikos,

įvertinant daromą žalą darbuotojams bei pačiai organizacijai. Nagrinėjami nepotizmo padariniai or-ganizacijose, kurie lyginami su nesveikų kultūrų charakteristikomis. Tyrimo objektas: išsigimusios organizacijos kultūros ir nepotizmo sąsajos. Tyrimo tikslas: išanalizavus išsigimusių kultūrų charak-teristikas ir nepotizmo padarinius, nustatyti reiškinio daromą įtaką organizacijos kultūros poky-čiams. Tyrimo tikslui pasiekti iškelti šie uždaviniai: (1) išanalizuoti išsigimusių kultūrų charakteris-tikas; (2) apžvelgti nepotizmo įtakos padarinius organizacijose; (3) nustatyti nepotizmo ir išsigimu-sių organizacijų kultūrų tarpusavio sąsajas. Lietuvos ir užsienio mokslininkų darbų analizė parodė, kad analizuojami reiškiniai yra susiję, daro žalą, nepotizmas skatina išsigimti organizacijos kultūrą. Siūloma nepotizmą įvardyti, kaip nesveikos organizacijos kultūros veiksnį, pateikia šias sąsajas at-skleidžiantį modelį.

Raktiniai žodžiai: išsigimusios kultūros, kultūra, nesveikos kultūros, nepotizmas.


Įvadas

Tyrimo aktualumas. Organizacijos norėdamos tapti sėkmingomis privalo maksimizuoti darbuotojų esamus ir potencialius gebėjimus, vadovai privalo keisti po-žiūrį į daugelį valdymo aspektų, o kryptingai formuojama organizacijos kultūra užtik-rinti procesų funkcionalumą. Ką daryti, jeigu požymiai rodo, kad organizacijos kultū-ra serga, jeigu kyla pagrindas abejoti vadybinių sprendimų sąžiningumu? Nepotizmas plačiai nagrinėjamas viešojo sektoriaus organizacijų kontekste, tačiau tyrimai repre-zentuoja ir neigiamus poveikio aspektus privačiose įmonėse. Tačiau negausus tyrimų skaičius rodo, kad vis dar stinga platesnės nepotizmo sąsajų su organizacijos kultūra, sąveikos analizės. Nepotizmas itin aktualus besivystančioms ekonomikoms bei vi-suomenėms, kurioms būdinga kaimo kultūra, todėl reiškinio studija plečia suvokimą apie vadybinės kultūros formavimą praktikoje.

Problemos ištyrimo lygis. Išsigimusias organizacijų kultūras tyrė M. K. De Vries (2004), L. Šimanskienė (2002), J. O. Schwarz (2007), I. I. Mitroff (2004). Ne-potizmą analizavo šie užsienio ir Lietuvos autoriai: L. C. Wong ir B. H. Kleiner (1994) vertino nepotizmo įtaką valdymo procesams, A. Bellow (2003) nepotizmą analizavo diskriminacijos aspektu, J. Piliponytė (2004) nepotizmo reiškinį gretino su korupcija, H. Arasli, A. Bavik ir H. E. Ekiz (2006) į nepotizmą žvelgė, kaip į nepro-fesionalaus valdymo įrodymą organizacijoje, F. A. Chervenak, L. B. McCultough (2007) įvardijo nepotizmo vengimo priežastis, V. Scoppa (2009) nagrinėjo nepotizmo poveikį viešajam sektoriuj, M. Büte (2011) nagrinėjo šio reiškinio poveikį darbuoto-jams, J. Vveinhardt (2012b) analizavo nepotizmo vertinimo dichotomijos viešajame ir privačiame sektoriuose priežastis, J. Vveinhardt ir L. Petrauskaitė (2013) analizavo

151

nepotizmo, favoritizmo ir protekcionizmo ryšį bei pateikia šių fenomenų trianguliaci-jos modelį.

Tyrimo objektas – išsigimusios organizacijos kultūros ir nepotizmo sąsajos. Tyrimo tikslas – išanalizavus išsigimusių kultūrų charakteristikas ir nepotiz-

mo padarinius, nustatyti reiškinio daromą įtaką organizacijos kultūros pokyčiams. Tyrimo uždaviniai: (1) išanalizuoti išsigimusių organizacijos kultūrų charak-

teristikas; (2) apžvelgti nepotizmo įtakos padarinius organizacijose; (3) nustatyti ne-potizmo ir išsigimusių organizacijų kultūrų tapusavio sąsajas.

Tyrimo metodika. Mokslinio tyrimo pagrindą sudaro Lietuvos ir užsienio mokslininkų darbai organizacijos kultūros, nesveikų kultūrų ir nepotizmo srityse. Pirmoje straipsnio dalyje, remiantis M. K. De Vries (2004), I. I. Mitroff (2004), L. Šimanskienės (2002) ir J. O. Schwarz (2007) darbais, išanalizuotos pagrindinės nesveikų, kitaip dar išsigimusių, organizacijų kultūrų charakteristikos bei akcentuo-jama jų daroma įtaka organizacijos veiklai. Antroje straipsnio dalyje analizuojami L. C. Wong ir B. H. Kleiner (1994), A. Bellow (2003), F. A. Chervenak, L. B. McCultough (2007), V. Scoppa (2009), J. Vveinhardt (2012a, 2012b), J. Vvein-hardt ir L. Petrauskaitės (2013) darbai, nagrinėjami nepotizmo padariniai, aptariami tokie susiję veiksniai, kaip diskriminacija, pasitikėjimas organizacija, darbų atlikimo kokybė. Trečioje straipsnio dalyje suformuotas modelis, kuris parodo nesveikų orga-nizacijos kultūrų ir nepotizmo sąryšį. Įvertinama organizacijos kultūros išsigimimo tendencija, atsižvelgiant į nepotizmą, kaip į priežastinį veiksnį.

Tyrimo metodai. Siekiant įvertinti tyrimo objektą – išsigimusių organizacijos kultūrų ir nepotizmo sąsajas, buvo taikomi teorinės analizės, mokslinės informacijos apibendrinimo ir interpretacijos, analizės ir sintezės, loginio palyginimo bei sistemi-nimo metodai.

Išsigimusių kultūrų charakteristikos

Organizacijos kultūra yra apibrėžiama įvairiai. Ši sąvoka sudėtinga ir plati, todėl

vienareikšmiškai nusakyti jos sudedamuosius elementus ar svarbą organizacijai gana sunku. Vieną iš klasikinių apibrėžimų pateikia E. Schein (1992). Anot autoriaus, orga-nizacinė kultūra – tai kertinių įsitikinimų modelis, išugdytas ar atrastas grupės žmonių, jiems kartu sprendžiant savo problemas, susijusias su išlikimu aplinkoje bei integravi-musi viduje; kadangi šis modelis jau kurį laiką veikė ir buvo rezultatyvus, jis turi būti perduotas naujiems nariams kaip vienintelis teisingas būdas suvokti, jausti ir spręsti grupės problemas. Per pastaruosius dešimtmečius organizacijos kultūra buvo nagrinė-jama įvairiais pjūviais visame pasaulyje: E. Schein (1992), P. F. Drucker (1993), H. Mintzberg (1994), K. Cameron ir R. Quinn (1999), L. Šimanskienė (2002), M. K. De Vries (2004), J. Vveinhardt (2011), F. Shahzad (2012) ir kt. V. Vaitkūnaitės (2006) teigimu, organizacijos kultūra – tai įmonei (jos darbuotojams) būdinga elgsena, mąstysena ir išorinis pavidalas (pavyzdžiui, organizacijos struktūra, simboliai ir pan.), susiformavę darbuotojams bendraujant tarpusavyje ir su išorine aplinka bei išreikšti tik tos įmonės darbuotojams būdingomis nuostatomis, įsitikinimais ir vertybėmis. L. Ši-manskienė ir T. Tarasevičius (2010) organizacinę kultūrą aptaria kaip valdymo meto-

152

dą, kurį taikant galima kokybiškai patobulinti valdymo procesą, žmonių įsipareigojimo ir ištikimybės organizacijai dėka pasiekti geresnių darbo rezultatų.

Stipri susiformavusi organizacijos kultūra yra viena iš pagrindinių varančiųjų jėgų, stiprinanti organizacijos narių motyvaciją bei gerą savijautą. Savitos vertybės, elgesio normos, suformuotas įvaizdis, vadovo požiūris, jo vadovavimo, bendravimo stilius skatina darbuotojų įsipareigojimą organizacijai, darbuotojai noriai tapatinasi su organizacija ir laiko save jos dalimi. Organizacinė kultūra – tai vienas esminių orga-nizacijos valdymo instrumentų. Bet kas atsitinka tada, kai pagrindinis instrumentas „sugenda“? M. K. De Vries (2004) teigimu, kai kurios organizacijos pradeda slopinti žmonių emocijas, kontroliuoti. Teigiama, kad tai dažniausiai būdinga bankams, drau-dimo kompanijoms, kai kurioms vyriausybinėms organizacijoms. Tokioms organiza-cijoms paprastai būdinga slogi vidinė atmosfera, nepalankus psichologinis klimatas. Autorius pažymi, kad tokios organizacijos gali būti „labai sergančios“ ir pakenkti „sveikiems“ žmonėms. Galimas ir atvirkštinis variantas, kai „sergantys“ darbuotojai susargdina organizacijas. Kai organizacija serga, galima įtarti, kad problema kilo dėl įkūrėjo įtakos. Organizacijos kultūra dažniausiai atspindi jos įkūrėjo normų, vertybių, požiūrių ir paslėptų prielaidų komplektą, o tai įsitvirtina kultūroje, kuri tampa oficiali.

L. Šimanskienė (2002) pateikė tradicinę nesveikų kultūrų klasifikaciją: paran-

ojinė, paremta prievarta, depresinė, šizoidinė ir oportunistinė kultūros. Paranojinei

kultūrai būdingas nepasitikėjimas ir baimė, audringai reaguojama į bet kokį trikdį, nuolat ieškoma kitų asmenų daromų klaidų, visur įžvelgiamas noras pakenkti. Depre-

sinei kultūrai būdinga pesimistinio pobūdžio baimė. Tikima lemtimi, blogomis prog-nozėmis, laukiama paramos iš kitur. Viskas sukasi įprastoje aplinkoje, rutina lemia žmonių elgseną, valdžia paskirstyta, tačiau nieko nelemia. Prievartos kultūroje ak-centuojama tvarka ir tvirtinama, kad didžiausia bėda – liberalizmas (tapatinamas su chaosu). Žmonių santykiai nukreipti į pavaldumą. Netikėtumai turi būti pašalinami, viskas apsvarstyta ir sureguliuota, emocijos nereikalingos. Šizoidinėje kultūroje aukščiausio lygio vadovų elgseną lemia nuotolis ir nepasitikėjimas, ryškus indiferen-tiškumas – nei draugaujama, nei pykstamasi. Žemutiniuose valdymo lygiuose yra valdžios vakuumas, todėl ten kovojama dėl vietos, sudaromos koalicijos, neformalios grupuotės. Dominuoja prestižo ir karjeros siekiai. Oportunistinė kultūra – uždara, tradicijų nulemta, įžeidinėti linkusi kultūra, kai žmonių elgseną lemia vertybių integ-ravimas, paremtas stipria orientacija į išskirtinumo, individo kultūros neigimą. Pir-menybė teikiama procedūrai, o ne reikalo esmei. Didžiausias trūkumas – nenoras ori-entuotis į pokyčius.

J. O. Schwarz (2007) išskyrė tris išsigimusių kultūrų tipus: šizofrenija serganti

kultūra, depresija serganti kultūra, paranoja serganti kultūra. Šizofrenija sergan-

čiai kultūrai būdingas abejingumas, nejaučiama jokio entuziazmo. Vadovavimas vyksta tarsi vakuume, vadovai atsiskyrę, nutolę nuo „veiksmo“, vengia bet kokio kontakto. Tokio elgesio priežastimi įvardinami praeities įvykiai, skausminga patirtis. Pavojai, kurie gresia šizofreniškoje organizacijoje, gali būti įvardinami kaip izoliaci-ja, darbuotojų nusivylimas dėl pripažinimo trūkumo, dėl valdžios nepastovumo, veiksmų strategijos nebuvimo. Tokia kultūra pasižyminčiose organizacijose galima aptikti tikrai šizofrenijai būdingų simptomų: kliedesiai, haliucinacijos, neramumai. Depresija sergančiai kultūrai būdingas darbų apimties mažėjimas, dienos režimo su-

153

trikimas. Darbuotojų energijos mažėjimas, menkavertiškumo ar kaltės jausmas, ner-yžtingumas, dažniausiai sąlygojamas žinių apie gresiantį bankrotą, išteklių nebuvimą ar stiprų konkurentų išpuolį. Labai dažnai vyrauja pasyvumo ir beprasmybės kupina atmosfera, pasireiškianti nepaprastai dideliu biurokratijos laipsniu, absoliučiu rizikos nebuvimu. Paranoja sergančioje kultūroje tarpasmeniniai santykiai pagrįsti įtarinė-jimu, lyderis persekioja savo pavaldinius, nepasitiki jais, neretai demonstratyviai rodo savo nepasitikėjimą, užsipuola norėdamas pakenkti. Tokioje organizacijoje vyrauja nepasitikėjimas ir perdėtas susirūpinimas, čia visuomet darbuotojas turi būti pasiruo-šęs atremti ataką. Organizacijai būdingos problemos: grasinimas, pažengę kontrolės mechanizmai, informacinės technologijos skirtos paslėptų ketinimų, apgaulės, są-mokslo paieškai.

Paranoja organizacijose vertinama ir teigiamai. Manoma, kad tam tikras paran-ojos laipsnis gali padėti organizacijoms apsisaugoti nuo įvairių krizių. I. I. Mitroff (2004) suskirstė paranoją į 4 skirtingus tipus, kurių kiekvienas turi po 3 intensyvumo lygius. Pirmas paranojos tipas susijęs su žmogaus kūnu. Žemiausiame lygmenyje arba silpniausiame intensyvume asmuo jaučia, kad kiti stebi jo kūną ir at-liekamas funkcijas, t. y., smegenis, širdies dūžius. Antrame lygmenyje jaučiama, kad kiti bando kontroliuoti ar net „įsiskverbti“ į kūno atliekamas funkcijas, procesus. Aukščiausiame intensyvume juntama, kad kiti bando radikaliai pakeisti kito kūną. Daug organizacijų veikia nesaugioje, priešiškoje, svetimoje aplinkoje, todėl vadovai iš tikrųjų įžvelgia galimas grėsmes savo darbuotojams: pagrobimą, žmogžudystę. To-dėl įsivaizduojama, kas blogiausia galėtų nutikti jų darbuotojams ir imamasi apsaugos priemonių. Tai daroma keliais būdais: darbuotojai surenkami atsitiktinėmis valando-mis, važiuojama šarvuotais automobiliais, kasdien keičiami maršrutai. Antras paran-

ojos tipas yra susijęs su asmeniui artimiausiais žmonėmis, su organizacija, kurioje dirba, institucijomis, su kuriomis asmuo susiduria kiekvieną dieną. Kitaip tariant, ant-rasis tipas susijęs su organizacija ar institucijų išorinėmis aplinkybėmis. Pavyzdžiui, pirmajame lygyje įvairūs scenarijai kuriami apie tai, kaip darbuotojas kam nors gali suteikti neteisėtą prieigą prie organizacijos resursų. Intensyviausiame lygmenyje dau-guma organizacijų dažnai priima vertingus sprendimus, kad išvengtų tokių grėsmių. Trečias paranojos tipas susijęs su organizacijos, institucijos ar net visuomenės kultū-ra. Čia bandoma užteršti kultūrą, pakenkti tikėjimui, gyvenimo būdui ir t. t. Ketvirtas

paranojos tipas yra susijęs su atskirų individų „mintimis“. Pavyzdžiui, pirmame in-tensyvumo lygyje „skaitomos ir stebimos“ kitų mintys. Antrajame lygyje bandoma „kontroliuoti mintis“, o intensyviausiame bandoma pakeisti pačią smegenų struktūrą, t. y., „implantuoti elektroninius prietaisus“. Būtent trečiąjį ir ketvirtąjį tipą organiza-cijoms sunkiausiai įsivaizduoti, todėl kad tai susiję su žmonių mintimis, tokių kaip psichopatai, teroristai. Sunkiausia įsivaizduoti grėsmes, kurias sukelia trečias ir ket-virtas tipai, tačiau būtent šie tipai parodo silpniausias organizacijos vietas, kurioms reikia daugiausia dėmesio, pagalbos. Kai kurios organizacijos nuolat efektyviai ruo-šiasi krizėms. Tai padeda, nes daugumai vadovų sunku prognozuoti pavojus, neatro-dant paranojiku. Šiek tiek panašu į rusišką ruletę, kai nežinoma, kada revolveris iš-šaus, bet emociškai ruošiamasi prieš kiekvieną gaiduko paspaudimą.

Tirdami organizacijų kultūras ir jų poveikį organizacinei sveikatai, G. Shekari ir R. K. Eshgabad (2012), išskyrė tris lygius, kuriuose pasireiškia sutrikimai: institu-

154

cinis lygis; administracinis lygis; techninis lygis. Institucinis lygis – tai organizacijos sąsajos su aplinka, įsipareigojimai, finansavimas, reguliavimo priemonės. Administ-

racinis lygis: tarpininkavimo pastangos, vidaus kontrolės nustatymas, bendruomeni-nės organizacijos. Visa tai dar skirstoma į tokius kriterijus, kaip pagrindinė įtaka (va-dovo gebėjimas daryti įtaką žmonių veiksmams, kad įgytų papildomų išteklių), atsi-

lyginimas (vadybinės elgsena, kuri yra pagrįsta draugišku, palankiu ir atviru bendra-darbiavimu), pirminė struktūra (vadybinė elgsena, kuri orientuota į užduotį ir pažan-gias schemas, o lūkesčiai, atlikimo standartai ir darbo procedūros yra aiškiai apibrėž-tos), išteklių paskirstymas (reikalingi ištekliai laisvai prieinami). Techninis lygis ori-entuotas į organizacijos produktą. Visi techninio lygio veiksmai ir veikla administra-cinio lygio priežiūroje. Išsikariami du svarbūs veiksniai: moralė ir akademinis dėme-sys. Tyrėjų duomenimis, didžiausią poveikį šiems lygiams, o kartu ir organizacijos sveikatai, turi biurokratinė kultūra, partnerystės kultūra, integracijos kultūra ir už-

duoties kultūra. Apibendrinant galima teigti, kad išsigimusios kultūros, kitaip dar sergančios

kultūros, nėra dažnas tyrimų objektas ir vertinamos dvejopai. Pabrėžiama, kad nes-veikos kultūros yra žalingos ne tik pačiai organizacijai, bet ir gali susargdinti joje esančius „sveikus“ narius, o drauge pastebima, kad esant neženkliam organizacijos kultūros sergamumui galima įžvelgti ir naudos, nes tai padeda atskleisti probleminius aspektus, kuriems reikia didesnio dėmesio.

Nepotizmo įtakos padariniai organizacijose

Nepotizmas organizacijoje signalizuoja, kad esama skirtingų vertybinių stan-dartų, kurie taikomi pasirinktinai, priklausomai nuo vadovo giminystės, svainystės ryšių. Nepotizmo egzistavimas rodo, kad organizacijos kultūra serga, kadangi tole-ruojami nesąžiningi vadybiniai sprendimai.

Nepotizmą L. C. Wong ir B. H. Kleiner (1994) įvardijo kaip valdymo neprofe-sionalumą organizacijoje, kaip problemą, darančią neigiamą įtaką ne tik vadybos vys-tymuisi, skatinimo ir kontrolės procesams, bet ir įvaizdžiui, verslo viešiesiems ry-šiams. Pagrindinė problema – asmeninių santykių perkėlimas į darbo aplinką. Gimi-nystės ryšiais susieti darbuotojai gali sudaryti koaliciją ir priiminėti sau palankius sprendimus, pasidalyti prieigomis prie konfidencialios informacijos. Be to, didelė ti-kimybė, kad toje pačioje organizacijoje dirbantys giminaičiai ar sutuoktiniai gali ly-ginti savo atlyginimus ir karjeros progresą, tapti pavydūs, per daug konkurencingi. Sutuoktiniai gali sukelti sunkumų planuojant atostogas ar laisvadienius, vieno iš su-tuoktinių nepasitenkinimas darbu gali „užkrėsti“ ir kitą. Visa tai gali skatinti nestabi-lumą tiek organizacijoje, tiek šeimoje. Šeiminiai santykiai darbo aplinkoje, norima to ar ne, veikia visus organizacijos narius. Pavyzdžiui, sklinda gandai, apkalbos, įtarinė-jimai, kurie kenkia tarpusavio santykiams, sklandžiai komunikacijai. Nepotizmą, kaip diskriminacijos formą, nagrinėjo A. Bellow (2003). Jo nuomone, tai altruizmas tik šeimos nariams. Kitais žodžiais tariant, malonė suteikiama dėl turimo ryšio, neatsi-žvelgiant į darbuotojo gebėjimus, pastangas. Naudojimasis šeimos įtaka, „šiltų“ vietų artimiesiems suteikimas skatina priešiškumą tarp organizacijos darbuotojų. Neteisybę ir neracionalumą įžvelgia ir V. Pruskus (2003), kurio teigimu, giminių įdarbinimas

155

didina konfliktą tarp įmonės ir darbuotojo, didėja nepasitikėjimas organizacija. Nepo-tizmą įvardija kaip nepelnytą nuolaidų teikimą, didesnio atlyginimo skyrimą. Toks neteisingumas didina nepasitenkinimą tarp organizacijos narių. J. Piliponytė (2004) nepotizmą apibūdino kaip vieną iš korupcijos apraiškų, tarp tokių reiškinių kaip kyši-ninkavimas, protekcionizmas, klientizmas, neteisėtas lobizmas, neteisėtas rinkliavų kaupimas, mokesčių nuslėpimas, balsų pirkimas, neteisėtas partijų finansavimas. Visa tai galima įvardyti kaip piktnaudžiavimu savo galia. Pavyzdžiui, įdarbinamas gimi-naitis, o ne aukštesnės kvalifikacijos pretendentas. Visa tai sėja nepasitikėjimo sėklą tiek tarp darbuotojų, tiek ir už organizacijos ribų. F. A. Chervenak, L. B. McCultough (2007) analizavo, kodėl sveikatos priežiūros centrai dažnai plėtoja politiką, drau-džiančią nepotizmą ir akcentuoja dvi pagrindines priežastis, dėl kurių reikia priešintis nepotizmo raiškai. Pirmoji priežastis yra susijusi su nekompetencija. Patirtis rodo, kad samdymo procese privilegijos suteikiamos ne itin kompetentingiems asmenims, o tai paveikia visą organizaciją ir jos aplinką emociškai. Įsivaizduokime situaciją, kai nelabai gerai vertinamiems gydytojams patikėta atsakomybė už pacientus. Net ir ne-laimės atveju dėl turimo gero „stogo“, tokie darbuotojai yra apsaugoti nuo bet kokios atsakomybės ar sankcijų. Tokia situacija nepalankiai paveikia kitų gydytojų dvasinę būklę, sumažėja našumas. Antroji priežastis – pasitaiko atvejų, kai į darbo vietą pre-tenduojantis asmuo yra aukštos kvalifikacijos, bet samdymą lemia asmeniniai vadovų interesai, giminystė. Būtina pastebėti, kad asmeniniai interesai yra subjektyvūs ir la-bai kintantys, dažnai orientuoti ne į kompetentingiausio pretendento atpažinimą. To-kie neracionalūs sprendimai dažnai siejami su diskriminacija, nelygiu darbuotojų traktavimu.

Nepotizmą žmogiškųjų išteklių valdyme nagrinėję H. Arasli, A. Bavik ir H. E. Ekiz (2006) pažymėjo, kad nepotizmas yra neprofesionalumo požymis, kai nauda ir proritetai darbe teikiami tik šeimos nariams ar artimiems draugams. Svar-biausiu nepotizmo padariniu įvardijo nepasitenkinimą, kurį lydi noras išeiti iš darbo, neigiamos nuomonės skleidimas, stresas, mažesnis įsipareigojimas organizacijai. Or-ganizacija, norėdama išsaugoti ištikimus ir atsidavusius darbui žmones, kurie jaustų didesnį pasitenkinimą, privalo vykdyti teisingumo politiką. Pastebėtina, kad patenkin-ti darbuotojai pasiekia daug geresnių rezultatų. H. Arasli ir M. Tumer (2008) tyrė ne-potizmo praktiką Kipro bankininkystės sektoriuje. Tyrimo rezultatai parodė, kad bū-tent nepotizmas dažniausiai darbo vietoje paskatina stresą, sukelia įtampą. Kitaip ta-riant, nepotizmą galima pavadinti socialiniu stresoriumi. Panašų tyrimą atliko M. Büte (2011a), kuris konstatavo: 1) nepotizmas daro tiesioginį neigiamą poveikį pasitenkinimui darbu, nes jaučiama diskriminacija; 2) sumažintas ar iš vis pašalintas nepotizmas leistų padidinti darbuotojų pasitenkinimą darbu, o tai reiškia, kad padidė-tų apyvarta ir sumažėtų laiko, finansų, net gi dvasiniai darbuotojų nuostoliai. T. Asunakutlu ir U. Avci (2010) taip pat tyrė pasitenkinimo darbu ir nepotizmo ryšį. Pastebėta, kad nepotizmas labiausiai „įsišaknijęs“ skatinimo procese, kuriame ir už-čiuoptas ryšys tarp tiriamų faktorių.

V. Scoppa (2009) atliko tyrimą Italijos viešajame sektoriuje, aiškintasi, kokią įtaką nepotizmas daro organizacijos veiklai. Tyrimo rezultatai parodė, kad nepotiz-mas yra pagrindinė problema, gniuždanti visuomeninį sektorių – skatina nelygybę, nekompetentingų, bet ryšių turinčių darbuotojų samdą, mažina produktyvumą ir dar-

156

bų atlikimo lygį, todėl mažėja visos organizacijos efektyvumas. H. N. Keleç, T. K. Özkan ir M. Bezirci (2011) tirdami nepotizmą įtraukė favoritizmą ir protekcio-nizmą, kaip tarpusavyje labai susijusius reiškinius, akcentuojant pasekmes organiza-cijai. Tyrimo rezultatai parodė, kad privilegijų suteikimas tam tikriems asmenims su-kelia įtampą, nepasitikėjimą, mažėja pasitenkinimas darbu, ištikimybė organizacijai, prasčiau atliekami darbai. Nepotizmas, favoritizmas ir protekcionizmas kenkia vidaus kontrolės sistemai. Mokslininkų teigimu, minėti reiškiniai yra viena \svarbiausių priežasčių, skatinančių nepasitikėjimą organizacija. M. Büte (2011b) pabrėžė, kas ne-potizmas, favoritizmas ir protekcionizmas susiję su didėjančiu stresu darbe. Neigia-mos pasekmės: nepasitenkinimas darbu, nepasitikėjimas vadovybe ir motyvacijos trūkumas, darbuotojų įsipareigojimo organizacijai mažėjimas ir dažnėja ketinimai iš-eiti didėjimo. M. Büte (2011b) pateikia nepotizmo įtakos modelį (1 pav.). Čia pa-vaizduoti trys nepriklausomi kintamieji (nepotizmas – favoritizmas, protekcionizmas, žmogiškųjų išteklių valdymas), tarpiniai kintamieji (stresas darbe, pasitikėjimas va-dovybe, vidinė motyvacija, pasitenkinimas darbu) ir priklausomi kintamieji (įsiparei-gojimas organizacijai, ketinimas išeiti).

1 pav. Tyrimo modelis

Šaltinis: Büte, M. (2011b), p. 394.

Nepotizmas buvo analizuojamas viešojo ir privataus sektoriaus kontekstuose. Tyrimo rezultatai parodė, kad šis žalingas reiškinys ne tik būdingas daugeliui socio-kultūros sistemų, bet ir neretai pateisinamas. Pažymėtina, kad nepotizmas – tai už-slėpta diskriminavimo forma, skirtingai nei kitos diskriminacijos rūšys (atskyrimas pagal lytį, priklausymą etninėms bei kitoms grupėms ir kt.) niekaip nereglamentuotas teisiniais aktais, kai kalbama apie privatų sektorių. Tik šiuo atveju diskriminuojama pagal tokius kriterijus, kaip šeima, giminė, piniginiais ar kitais interesais paremta grupė. Nepotizmas sumenkina individo, kaip asmenybės ir kaip intelektualaus ištek-liaus, vertingumą. Emociniai ryšiai tarp žmonių, kuriuos sieja giminystė, draugystė, gali neigiamai įtakoti vadybinių sprendimų priėmimą ir profesinį tobulėjimą (Vvein-hardt, 2012b). Kalbant apie favoritizmo ir protekcionizmo reiškinius labai svarbus at-

Nepotizmo formos: nepotizmas-favoritizmas protekcionizmas

Nepotizmo įtaka: stresas darbe pasitikėjimas vadovybe vidinė motyvacija pasitenkinimas darbu

Žmogiškųjų išteklių valdymas

Įsipareigojimas organizacijai Ketinimas išeiti

157

skyrimas, kai nuskriaudžiami socialiniam tinklui nepriklausantys asmenys (Vvein-hardt, 2013). Tokie asmenys atitinka diskriminuojamųjų požymius: yra nelygiai trak-tuojami, jiems daroma profesinė ar kitokia finansinė žala (pvz., užkirstas kelias siekti karjeros, negautos pajamos ir pan.), su jais elgiamasi blogiau, pažeidžiamas asmens orumas. Šių reiškinių daromas poveikis turi ir tam tikrų socialinio atskyrimo bruožų, kurie kelia psichologinį skausmą, daro žalą vadybinei sistemai bei gali lemti neigia-mas organizacines bei finansines pasekmes pačiai organizacijai. Drauge yra sociop-sichologinio skausmo, kurį patiria diskriminuojami darbuotojai, šaltinis.

Apibendrinant galima teigti, kad nepotizmas vertintinas kaip žalingas reiškinys visai organizacijai, neigiamai veikiantis darbuotojus, jų pasitikėjimą organizacija. Pa-tiriami finansiniai, laiko, moraliniai, žmogiškųjų išteklių nuostoliai. Nepotizmas sie-jamas su diskriminavimu.

Nepotizmas išsigimusių kultūrų kontekste

Išanalizavus išsigimusių, nesveikų organizacijų charakteristikas, apžvelgus ne-potizmo padarinius organizacijose aiškėja tam tikros sąsajos. Nepotizmą galima įvar-dyti kaip vieną iš sergančios kultūros požymių, o tokie veiksniai kaip nesąžiningu-mas, darbuotojų nepasitikėjimas vadovybe, mažesnė darbų atlikimo kokybė – ligos padariniai.

Teorinės studijos leidžia suformuoti modelį, kuris atskleidžia nepotizmo ryšius su išsigimusios organizacijos kultūros charakteristikomis.

2 pav. Nepotizmo ir išsigimusių organizacijos kultūrų sąsajų įžvalgos

Nepotizmas

Stresas darbe

Nepasitikėjimas vadovybe

Nepasitenkinimas darbu

Žemas darbų atlikimo lygis

Vidinė motyvacija

Darbų apimties mažėjimas

Baimė, panika

Nepasitikėjimas, įtarinėjimas

Menkavertiškumas, neryžtingumas

Abejingumas

Organizacijų

kultūrų

išsigimimai

Ketinimas išeiti Darbuotojų susirgimas

Nepotizmo padariniai Išsigimusių OK charakteristikos

158

Nepotizmo padariniai gali būti tampriai susiję su nesveikų organizacijų charak-teristikomis. Omenyje turint, kad „sergantys“ žmonės gali „susargdinti“ ir organizaci-jos kultūrą, darytina prielaida, kad būtent nepotizmas yra viena iš priežasčių organi-zacijos kultūrai išsigimti. Stresas darbe, kurį sukelia nežinojimas, nemokėjimas elgtis su ryšius administracijoje ar vadovybėje turinčiais darbuotojais, skatina baimę, kuri neretai perauga į paniką, kuri būdinga išsigimusioms organizacijos kultūroms. Nepa-sitikėjimas vadovybe dažnai kyla dėl dvigubų standartų taikymo, jaučiamos nelygy-bės, kai vadovas prioritetus suteikia organizacijoje dirbantiems giminėms. Tai perau-ga į įtarinėjimu pagrįstus santykius, kurie yra paranojai būdingos charakteristikos. Organizacijoje, kurioje proteguojami giminaičiai neišvengiamai kyla darbuotojų ne-pasitenkinimas darbu, mažėja vidinė motyvacija, gali būti išgyvenamas menkavertiš-kumo jausmas, abejingumas aplinkai. Vadovas, propaguojantis nepotines vertybes, kenkia organizacijai, nepriklausomai nuo to, ar jis yra įmonės savininkas, ar samdo-mas. „Susargdinta“ organizacijos kultūra neigiamai paveikia organizacijos klimatą, nepotizmas gali tapti nesveikų konfliktų priežastimi. Vadovybės demonstruojami dvigubi standartai sukelia vertybinių dilemų ir darbuotojų elgesyje.

Taigi nepotizmas yra tampriai susijęs su organizacijų kultūrų ligomis ne tik dėl turimų bendrų savybių, bet dėl vykstančios savotiškos grandininės reakcijos.

Išvados

1. Išsigimusios kultūros tyrinėjamos nepakankamai dažnai – tai rodo nedidelis studijų skaičius. Organizacijai „sergant“ vyksta grandininė reakcija: tiek kultūra gali neigiamai paveikti darbuotojus, tiek patys darbuotojai – kultūrą. Argumentai, kad tam tikras „susirgimo“ laipsnis gali būti naudingas organizacijai, ginčytini, kadangi jau pati „liga“ rodo funkcionalumo sutrikimą ir sundėtinga apibrėžti priemones, kurios suvaldytų procesą.

2. Nepaisant bandymų pateisinti nepotizmą, šis reiškinys neigiamai traktuoti-nas ne tik viešojo sektoriaus organizacijose, bet ir privačiame versle, kaip vienas iš organizacijos kultūrą neigiamai veikiančių reiškinių. Nepotizmas pažeidžia organiza-cijos procesų funkcionalumą.

3. Nepotizmas yra tiek „sergančios“ organizacijos požymis, tiek veiksnys. Ne-potizmo padarinių ir sergančių organizacijų kultūrų charakteristikas sieja tamprūs ry-šiai. Nepotizmas iškreipia organizacijos kultūrą, neigiamai veikia vidinį organizacijos klimatą. Todėl nepotizmo prevencija organizacijų valdymo praktikoje teigiamai vei-kia ir organizacijos klimatą, ir organizacijos kultūrą.

Literatūra

1. Arasli, H., Tumer, M. (2008). Nepotism, Favoritism and Cronyism: A study of their ef-fects on job stress and job satisfaction in the banking industry of north Cyprus // Social behavior and personality. No. 36 (9).

2. Arasli, H., Bavik, A., Ekiz, H. E. (2006). The effects of nepotism on human resource management: The case of three, four and five star hotels in Northern Cyprus // International Journal of Sociology and Social Policy. No. 26 (7).

159

3. Asunakutlu, T., Avci, U. (2010). An investigation of the relationship between nepotism and job satisfaction in family businesses // The Journal of Faculty of Economics and Administrative Sciences. No. 15 (2).

4. Bellow, A. (2003). In praise of nepotism. – New York: Doubleday. 5. Büte, M. (2011a). Perceived nepotism and its relation to job satisfaction, negative word

of mouth and intention to quit // Electronic Journal of Social Sciences. No. 10 (36). 6. Büte, M. (2011b). The Relationship Between the Effects of Nepotism on the Employees

and Human Resource Practices: A Research on Turkish Public Banks // Journal of Graduate School of Social Sciences. No. 15 (1).

7. Cameron, K. S., Quinn, R. E. (1999). Diagnosing and changing organizational culture. Reading: Addison-Wesley.

8. Chervenak, F. A., McCultough, L. B. (2007). Is Ethically Justified Nepotism in Hiring and Admissions in Academic Health Centers an Oxymoron? // Academic Health. September / October.

9. De Vries, M. K. (2004). Cultural approaches to management // Management Decision. No. 42 (7).

10. Drucker, P. F. (1993). Post-capitalist Society. – New York: HarperCollins. 11. Keleç, H. N., Özkan, T. K. and Bezirci, M. (2011). A Study On The Effects Of Nepo-

tism, Favoritism And Cronyism On Organizational Trust In The Auditing Process In Family Busi-nesses In Turkey // International Business Economics Research Journal. No. 10 (9).

12. Mintzberg, H. (1994). The Rise and Fall of Strategic Planning. – London: Prentice Hall. 13. Mitroff, I. I. (2004). Think like a sociopath, act like a saint // Journal of Business Strate-

gy. No. 25 (5). 14. Piliponytė, J. (2004). Korupcija: teoriniai bandymai apibrėžti ir paaiškinti // Sociologija.

Mintis ir veiksmas. Nr. 2. 15. Pruskus, V. (2003). Verslo etika. – Vilnius: Enciklopedija. 16. Shahzad, F., Luqman, R. A., Khan, R. A., Shabbir, L. (2012). Impact of Organizational

Culture on Organizational Performance: An Overview // Interdisciplinary journal of contemporary research in business. No. 9 (3).

17. Schein E. (1992). Organizational culture and leadership. – San Francisco: Jossey-Bass. 18. Schwarz, J. O. (2007). Assessing future disorders in organizations: implications for

diagnosing and treating schizophrenic, depressed or paranoid organizations // Foresight. No. 9 (2). 19. Scoppa, V. (2009). Intergenerational transfers of public sector jobs: a shred of evidence

on nepotism // Public Choice. No. 141. 20. Shekari, G., Eshgabad, R. K. (2012). Evaluation of the impact of organizational culture

on organizational health in mashhad customs // Interdisciplinary journal of contemporary research in business. No. 4 (4).

21. Šimanskienė L. (2002). Organizacinės kultūros formavimas. – Klaipėda: KU leidykla. 22. Šimanskienė, L., Tarasevičius, T. (2010). Organizacinės kultūros ir vadovų tipų sąsa-

jos // Management theory and studies for rural business and infrastructure development. Nr. 20 (1). 23. Vaitkūnaitė, V. (2006). Susijungusių organizacijų kultūrų poveikis įmonės sėkmei //

Verslas: teorija ir praktika. Nr. 7 (1). 24. Vveinhardt, J. (2011). Organizacijos kultūros ir organizacinės kultūros charakteristikos //

Management theory and studies for rural business and infrastructure development. Vol. 5 (29). 25. Vveinhardt, J. (2012a). Nepotism Variations: Public and Private Sectors // VIІI

Международная научная-практическая конференция «Достижения высшей школы – 2012». София: Бял ГРАД-БГ.

26. Vveinhardt, J. (2012b). Nepotizmo vertinimo dichotomija: socialinės ir etinės dimensi-jos // Organizacijų vadyba: sisteminiai tyrimai. Nr. 64.

27. Vveinhardt, J., Petrauskaitė, L. (2013). Nepotizmo, favoritizmo ir protekcionizmo trian-guliacijos koncepcinis modelis // Organizacijų vadyba: sisteminiai tyrimai. Nr. 65.

28. Wong, L. C., Kleiner, B. (1994). Nepotism // Work Study. No. 43 (5).

160

INSIGHTS OF DEGENERATE ORGANIZATIONAL CULTURES AND NEPOTISM IN

THE ORGANIZATIONS

Jolita Vveinhardt, Loreta Petrauskaitė

Vytautas Magnus University

Summary

Of Lithuanian and foreign scientists articles analysis, determined unhealthy, degenerate or-

ganizational culture is measured in two ways: Some authors argue that unhealthy culture can make to sick organization's "healthy" members,and to destroy of its operations, image and reputation. Others observe that at low sickness of organizational culture can be seen the benefits, as it helps to reveal the weaknesses that need more attention. Paranoid, schizophrenia, and depression are the main referred organization's diseases. Analysis of nepotism's damage in the organization, is found that nepotism seen as harmful entire phenomenon to whole organization, affecting workers and their trust in the organization, work performance. Also, organization lose public confidence, the reputa-tion of organization is deteriorated down. Nepotism is often equated with discrimination, but here is discriminated according to criteria such as the family, the tribe, or other interest-based group, for this reason, organization has a wide spiritual loss. When the relationship is defined between nepo-tism and degenerate cultures, it can be assumed that nepotism is one of the main reasons for the or-ganization of cultural degeneration. Nepotism can be described as "evil's seed" from which grown up like phenomena such as distrust, suspicion, dissatisfaction with work, indifference and fear, which are identified as the main function of the unhealthy organization's features. The object: inter-face between degenerate culture of the organization and nepotism. The aim: analysis of consequences of degenerate cultural characteristics and nepotism, to determine what impact has to changes of organizational culture. Research tasks to reach the aim of research: (1) to analyze the characteristics of degenerate cultures; (2) to look over the effects of nepotism in organizations; (3) to determine the interfaces between nepotism and degenerate cultures. Research methods. In order to objectively evaluate the object – the relationship of the organization's culture and nepotism, was applied methods: the theoretical analysis,generalization of scientific information and interpretation, analysis and synthesis, logical comparison and systematic generalization.

Keywords: culture, degenerate culture, nepotism.


161

RECENZENTAI (Reviewers)

ASTROMSKIENĖ Adelė. Assoc. prof. dr. Aleksandras Stulginskis University, Lithuania. ALEKSANDRAVIČIUS Alvydas. Lector. Aleksandras Stulginskis University, Lithuania. BAKANAUSKAS Arvydas. Prof. dr. Vytautas Magnus University, Lithuania. BALEŽENTIS Alvydas. Prof. dr. Mykolas Romeris University, Lithuania. ČIEGIS Remigijus. Prof. habil. dr. Vytautas Magnus University, Lithuania. ČIULEVIČIENĖ Vida. Assoc. prof. dr. Aleksandras Stulginskis Un-ty, Lithuania. DUOBA Kęstutis. Assoc. prof. dr. Kaunas University of Technology, Lithuania. GARGASAS Audrius. Assoc. prof. dr. Aleksandras Stulginskis University, Lithuania. GRUBLIENĖ Violeta. Assoc. prof. dr. Klaipeda University, Lithuania. PELECKIENĖ Valentina. Assoc. prof. dr. Vilnius Gediminas Technical University. KRIŠČIUKAITIENĖ Irena. Dr. Lithuanian Institute of Agrarian Economics. KUODYS Arvydas. Dr. Lithuanian Institute of Agrarian Economics. KVEDARAVIČIUS Jonas. Prof. habil. dr. Vytautas Magnus University, Lithuania. LIESIONIS Vytautas. Assoc. prof. dr. Vytautas Magnus University, Lithuania. KIRSTUKAS Juozas. Assoc. prof. dr. Aleksandras Stulginskis University. MELNIKAS Borisas. Vilnius Gediminas Technical University. MISIŪNAS Algimantas, Assoc. prof. dr. Vilnius University, Lithuania. PILELIENĖ Lina. Assoc. prof. dr. Vytautas Magnus University, Lithuania. RADZEVIČIUS Gediminas. Assoc. prof. dr., European Regional Policy Institute. RAMANAUSKIENĖ Jadvyga. Prof. dr. Aleksandras Stulginskis University, Lithuania. RAMANAUSKAS Julius. Prof. habil. dr. Klaipeda University, Lithuania. RUKUIŽIENĖ Rasa. Lector. Aleksandras Stulginskis University, Lithuania. STAŠYS Rimantas. Prof. dr. Klaipeda University, Lithuania. STRIPEIKIS Osvaldas. Prof. dr. Vytautas Magnus University, Lithuania. VAZNONIS Bernardas. Assoc. prof. dr. Aleksandras Stulginskis University, Lithuania. VIJEIKIS Juozas. Prof. dr. Lithuanian University of Educational Sciences. VVEINHARDT Jolita. Assoc. prof. Vytautas Magnus University, Lithuania. ŽUPERKA Aurimas. Assoc. prof. dr. Klaipeda University, Lithuania.

162

DUOMENYS APIE AUTORIUS / Data about autors

ARIMAVIČIŪTĖ Malvina. Assoc. prof. dr. Mykolas Romeris University. Tel.: (+370~5) 2714673, 2440516. E-mail [email protected]

ATKOČIŪNIENĖ Vilma. Prof. dr. Stulginskis university. Address: Universiteto str. 10, Akademija, Kauno r., LT-53361. Tel. 837 752214. E-mail [email protected]

BALEŽENTIS Tomas. Specialist. Lithuanian Institute of Agrarian Economics. Address: V. Kudirkos str. 18, LT-03105 Vilnius, Lithuania. E-mail [email protected]

ČIARNIENĖ Ramunė. Prof. dr. Kaunas University of Technology, Management department. Ad-dress: Laisvės av. 55, Kaunas LT-44309. Phone +370 323683. E-mail. [email protected]

DREJERIS Rolandas. Assoc. professor dr. Vilnius Gediminas Technical University and A. Stul-ginskis University. Adress: Saulėtekio av. 11, LT-10223 Vilnius, Lithuania. E-mail: [email protected], [email protected].

EIČAITĖ Ovidija. Junior Researcher of Lithuanian Institute of Agrarian Economics. Address: V. Kudirkos str. 18, LT-03105, Vilnius, Lithuania, tel. +370 5 262 24 29. E-mail [email protected] EIROŠIUS Šarūnas. Assistant. Vilnius university. Address: Saulėtekio str. 9, Vilnius. Tel. 867444446. E-mail [email protected]

GAPŠYS Albertas. Researcher at Market Research Department of Agricultural and Food Products, Lithuanian Institute of Agrarian Economics, V. Kudirkos str. 18, LT-03105, Vilnius, Lithuania. Tel.: +370 5 2610948, 861616129. E-mail [email protected]

GEDMINAITĖ-RAUDONĖ Živilė. Researcher, Lithuanian Institute of Agrarian Economics. Address: V. Kudirkos str. 18-2, LT-03105 Vilnius. Tel. +37052617978. E-mail [email protected]

GIEDRAITIS Bartas. Postrgraduate student, Aleksandras Stulginskis university. Address: Universiteto str. 10, Akademija, Kauno r., LT-53361. Tel. 837 752214, E-mail [email protected]

RADZEVIČIUS Gediminas. Assoc. prof. dr. European Regional Policy Institute. Address: S. Konarskio str. 49-612, LT-03123 Vilnius. Tel. (8 5) 2030007. E-mail [email protected]

JUŠKEVIČIENĖ Danutė. Researcher. Lithuanian Institute of Agrarian Econimics. Address: V. Kudirkos str. 18-2, LT-03105 Vilnius. Phone 85 261 4589. E-mail [email protected]

KAVALIAUSKIENĖ Žaneta. Šiauliai university. Adress: Architektų str.1, Šiauliai. Tel. 868240024. E-mail [email protected]

KRIŠČIUKAITIENĖ Irena. Dr. Lithuanian Institute of Agrarian Economics. Address: V. Kudir-kos str. 18, LT-03105 Vilnius, Lithuania. Tel. 85 2622459. E-mail [email protected]

LAKIS Arturas. Researcher. Lithuanian Institute of Agrarian Economics. Address: V. Kudirkos str. 18-2, LT-03105 Vilnius. Tel. 85 2617111. E-mail [email protected]

LAUŽADYTĖ Agnė. Lector dr. Vilnius University. Address: Saulėtekio av. 9, LT-10222, Vilnius, Lithuania. Phone +370 68622987. E-mail [email protected] MELNIKIENĖ Rasa. Dr., Lithuanian Institute of Agrarian Economics. Address: V. Kudirkos str. 18-2, LT-03105 Vilnius. Tel. +37052614525. E-mail [email protected]

MOTOVA Arina. PhD Student. European Regional Policy Institute. Address: V. Konarskio str. 49-612, LT-03123 Vilnius. Tel.+37061219519. E-mail [email protected]

NAMIOTKO Virginija. Lithuanian Institute of Agrarian Economics. Address: V. Kudirkos str. 18, LT-03105 Vilnius, Lithuania. Tel. 85 2613852. E-mail [email protected] OŽELIENĖ Danguolė. Lecturer. Vilnius College of high education. Adress: Didlaukio str. 49. LT-08303 Vilnius, Lithuania. E-mail [email protected]

PAULAUSKIENE Laura. Ph. D. student. Mykolas Romeris University. Address: Valakupių str. 5, LT-10101 Vilnius, Lithuania. Tel. +370 610 305 60. E-mail [email protected]

PETRAUSKAITĖ Loreta. Master's student. Vytautas Magnus University. Address: S. Daukanto str. 28, Kaunas 44246, Lithuania. Tel. +37069806668. E-mail [email protected]

RADZEVIČIUS GEDIMINAS. Assic. prof. dr. International School of Management. Address: Arklių str. 18, 01305 Vilnius. Tel. +37068610004. E-mail [email protected]

mailto:arimaviciute@

mailto:[email protected]













163

STALGIENĖ Aldona. Researcher. Lithuanian Institute of Agrarian Econimics. Address: V. Kudirkos str. 18-2 LT-03105 Vilnius. Phone 85 262 2085. E-mail [email protected] ŠONTAITĖ-PETKEVIČIENĖ Miglė. Dr. assoc. prof. Vytautas Magnus University. Address: S. Daukanto str. 28, Kaunas LT-44246, Lithuania. Tel. +370 37 327856. E-mail [email protected]

STONČIUVIENĖ Neringa. Prof. dr. Aleksandras Stulginskis university. Address: Universiteto str. 10, LT-53361 Akademija, Kaunas distr. Tel. (+ 370) 752249. E-mail [email protected]

URBONAITĖ Monika. Aleksandras Stulginskis university. Address: Universiteto str. 10, LT-53361 Akademija, Kaunas distr. Tel. (+ 370) 752249. E-mail [email protected]

VIDICKIENĖ Dalia. Dr., Lithuanian Institute of Agrarian Economics. Address: V. Kudirkos str. 18–2, LT-03105, Vilnius. Tel. +37052613169. E-mail [email protected]

VIENAŽINDIENĖ Milita. Assoc. prof. dr. Kaunas University of Technology, Management department. Address: Laisvės av. 55, Kaunas LT-44309. Phone +370 323683. E-mail [email protected]

VVEINHARDT Jolita. Assoc. prof. Vytautas Magnus University. Address: S. Daukanto str. 28, Kaunas, 44246, Lithuania. Tel. +37069806668. E-mail: [email protected]; [email protected]







164

VADYBOS MOKSLAS IR STUDIJOS – KAIMO VERSLŲ

IR JŲ INFRASTRUKTŪROS PLĖTRAI

Periodinis mokslo darbų žurnalas (ISSN 1822-6760) leidžiamas ASU nuo

1999 m. Per šį laikotarpį keitėsi žurnalo forma, struktūra, turinys, išleidimo periodiš-kumas. 1999–2005 m. jis buvo leidžiamas vieną kartą, o nuo 2007 m. – keturis penkis kartus per metus.

2012 m. žurnalo bendru leidėju tapo Lietuvos agrarinės ekonomikos institutas. Nuo 2006 m. žurnalas referuojamas tarptautinėje duomenų bazėje Business

Source Complete (EBSCO Peer-Rewieved) – http://search.ebscohost.com. Šiuo metu žurnalas referuojamas ir Ulrich’s bei IndexCopernicus tarptautinėse duomenų bazė-se – http://journals.indexcopernicus.com/abstracted.php?level=4&id_issue=857320.

Publikacijos žurnale yra mokamos – 200 Lt už straipsnį. Žurnalo tikslas – skatinti kaimo verslų ir jų infrastruktūros bei darnią kaimo, jo

verslų vystymasi, kooperaciją, inovacijų diegimą. Publikuojami straipsniai padeda stiprinti šalies ir tarptautinį mokslo ir kaimo verslų bendradarbiavimą, supažindinti kaimo verslo subjektus su svarbiausiais žemės, maisto, žuvininkystės ūkį bei kaimo plėtrą reglamentuojančiais nacionaliniais, Europos Sąjungos bei tarptautiniais teisės aktų reikalavimais ir jų taikymu.

Žurnale skelbiami Lietuvos aukštųjų mokyklų, mokslo institucijų mokslininkų, gamybininkų, praktikų ir užsienio šalių mokslininkų iš Armėnijos, Baltarusijos, Čeki-jos, Danijos, Estijos, Italijos, Latvijos, Lenkijos, Olandijos, Rusijos, Slovakijos, Slo-vėnijos, Suomijos, Ukrainos, Vokietijos bei kitų valstybių darbai. Paminėtina, kad kai kurie žurnalo numeriai publikuojami kartu su kitų valstybių mokslo institucijomis.

Žurnalo pavadinimas byloja, kad straipsniai turi būti vadybos ir administravi-mo krypties, nagrinėti mokslo ir studijų problemas, praktiškai ar teoriškai susietas su kaimu, žemės ūkiu ir jo gamybine infrastruktūra. Be to, žurnale gali būti publikuoja-mi bendrojo pobūdžio teoriniai vadybos ir administravimo krypties straipsniai. Patei-kiami straipsniai turi visiškai atitikti redkolegijos nustatytus reikalavimus.

Straipsnis turi būti originalus, anksčiau nespausdintas ir nepateiktas skelbti ki-tuose leidiniuose. Straipsnyje turi būti pateiktos visos nuorodos į kitų autorių publi-kacijas.

Kviečiame visus susidomėjusius rašyti mokslinius straipsnius ir dalytis savo mokslo, studijų ir gamybos vadybos patirtimi. Tikimės glaudaus, kūrybingo bendra-darbiavimo.

Žurnalo archyvas, reikalavimai straipsniams, deklaracijos ir recenzijos formas galima rasti šioje interneto svetainėje – http://www.asu.lt/vadyb/lt

Aleksandro Stulginskio universitetas Universiteto 10, LT-53361 Akademija, Kauno r.

Tel. +370 698 17677. El. paštas [email protected]

http://search.ebscohost.com/

http://journals.indexcopernicus.com/abstracted.php?level=4&id_issue=857320

http://www.asu.lt/vadyb/

165

MANAGEMENT THEORY AND STUDIES FOR RURAL BUSINESS

AND INFRASTRUCTURE DEVELOPMENT

The periodical scientific journal (ISSN 1822-6760) is being published by ASU sin-

ce 1999. Content, the form and periodicity of the journal has changed over the time. In the

period of 1999–2006 the edition was published once per year, since 2007 – four-five times per year. Contents of all publications and editorial boards could be found in an archive.

Since 2012 the journal is published in cooperation with the Lithuanian Institute of Agrarian Economics.

Since 2006 the journal is indexed in the international database Business Source Complete (EBSCO Peer-Rewieved) – http://search.ebscohost.com. In the meantime jour-nal is also indexed in the following international databases: Ulrich's and IndexCopernicus – http://journals.indexcopernicus.com/abstracted.php?level=4&id_issue=857320

Publications are subject to the publication fee of 75 EUR. The aim of the journal is to promote and share scientific ideas of business and

administration, practically and theoretically related to rural areas, agriculture, and its infrastructure. There could be also published theoretical articles in the field of mana-gement and administration.

In the journal are published scientific articles of scientists, industrial workers and practicians from higher educational and scientific institutions of Lithuania, Ar-menia, Belorusia, Check Republic, Denmark, Estonia, Finland, Germany, Holland, Italy, Poland, Russia, Slovak Republic, Ukraine and other countries. It should be mentioned as well that some journal volumes were published together with scientific institutions of other countries.

We invite scientists to submit scientific articles and share their scientific and industrial management experiences. As manifested by the title of the journal the artic-les have to be written in the field of management and administration, have to analyse science and studying problems, have to be practically and theoretically related to countryside, agriculture and its infrastructure. There could be also published theoreti-cal articles in the field of management and administration.

Presented articles must be not published elsewhere and should correspond to the requirements instituted by the editorial board of the journal.

The archive of the journal, requirements for the article, author declaration and review form can be found at the following web site – http://www.asu.lt/vadyb/en

Aleksandras Stulginskis University,

Universiteto str. 10, Akademija, LT-53361 Kaunas distr., Lithuania. Tel. +370 698 17677. E-mail [email protected]

Editorial Board

http://search.ebscohost.com/

http://journals.indexcopernicus.com/abstracted.php?level=4&id_issue=857320

http://www.asu.lt/vadyb/


166

Reikalavimai straipsniams ir jų įforminimas

1. Žurnale publikuojami originalūs ir niekur kitur neskelbti moksliniai straips-

niai, atitinkantys žurnalo tematiką, t. y. „Vadybos mokslas ir studijos – kaimo verslų ir jų infrastruktūros plėtrai“. Be to, gali būti publikuojami bendrojo pobūdžio teoriniai vadybos ir administravimo krypties straipsniai.

2. Siekiant užtikrinti aukštą publikacijų kokybę, sraipsnius recenzuoja du straipsnio tematiką atitinkančios srities mokslininkai. Pirmąjį recenzentą pasirenka autorius ir jo recenziją pateikia kartu su ištaisytu pagal recenzento pastabas straipsniu. Antrąjį (slaptąjį) recenzentą skiria redakcijos kolegija. Recenzijas rekomenduojama rašyti su komentarais naudojant žurnalo svetainėję pateiktą formą.

3. Straipsnis turi būti pateiktas viena iš ES šalių (pageidautina anglų k.) arba rusų kalba. Straipsnio apimtis – 5–8 (A4 formato, Single tarpo dydžiu tarp eilučių) mašinraščio lapai.

4. Straipsnio struktūra: pavadinimas, autoriaus (autorių) vardas (-ai) ir pavardė (-ės) bei darbovietė (-ės), anotacija (informacija apie tyrimo aktualumą, tikslus, me-todiką ir pagrindinius rezultatus), raktiniai žodžiai, JEL kodai, įvadas, tyrimo metodi-ka, rezultatai, išvados, literatūra, santrauka.

5. Tekstų rengimo sistema – Microsoft Word, šriftas – Times New Roman. 6. Bendrieji reikalavimai. paraštės: iš viršaus ir apačios, iš kairės ir dešinės – 2,0 cm, tekstas 1 intervalo

eilėtarpiu, lygiuojamas kairėje ir dešinėje lapo pusėje, atitraukimai – 1,27 cm; pavadinimas (didžiosiomis raidėmis, centruojamas) – 14 pt, Bold; autoriaus (-ų) vardas (-ai) ir pavardė (-ės) (centruojami) – 14 pt, Bold; darbovietė (centruojama) – 14 pt, Italic; anotacija (antraštė nerašoma, ne mažiau kaip 100 žodžių) – 12 pt, Normal; raktiniai žodžiai (pateikiami pagal abėcėlę) – 12 pt, Italic; JEL kodai (žr. http://www.econlit.org/subject_descriptors.html#J) – 12 pt,

Italic; įvadas ir pagrindinis tekstas – 14 pt, Normal; jei straipsnis parengtas lietuvių kalba, jo santrauka – anglų kalba. Jei straips-

nis parengtas kita ES šalių arba rusų kalba, pateikiamos 2 santraukos: lietuvių ir anglų kalba. Santraukoje turi būti: straipsnio pavadinimas, autoriaus vardas ir pavardė bei darbovietė, santraukos tekstas (informacija apie tyrimo aktualumą, tikslus, metodiką ir pagrindinius rezultatus) raktiniai žodžiai, JEL kodai. Santraukos apimtys – ne ma-žiau kaip 100 žodžių – 12 pt, Normal;

literatūra – 12 pt, Normal; skyrių pavadinimai lygiuojami prie kairiojo lapo krašto ir atskiriami nuo te-

ksto 1 eilutės intervalu – 14 pt, Bold. 7. Formulės ir tekstas lentelėse, diagramose bei paveiksluose – 12 pt, Normal. 8. Lentelių ir paveikslų pavadinimai – 14 pt, Normal. 9. Informacija apie autorių (-us) – tik anglų kalba (pavardė, vardas, darbovietė,

adresas, telefonas, el. paštas) – 12 pt, Normal, pateikiama straipsnio pabaigoje atski-rame puslapyje.

http://www.econlit.org/subject_descriptors.html#J

167

Straipsnio dokumentavimas. Tekste paprastuose skliausteliuose žymima ci-tuojamo šaltinio vieno autoriaus pavardė (be vardo) ar pirmasis (kartais du–trys pir-mieji) antraštės žodis ir, atskyrus kableliu, šaltinio leidimo metai, pvz.: (Klova, 1996; Žemės ūkio raidos ..., 2008). Jei tekste pateikiama citata, žymimas šaltinio puslapio numeris, pvz., (Klova, 1996, p. 58).

Literatūros sąrašas pateikiamas abėcėlės tvarka pagal cituojamų autorių pavar-des (antraštes). Šaltiniai sąraše numeruojami. Kiekvienas literatūros sąraše pateiktas šaltinis turi turėti nuorodą tekste, o visos tekste naudotos nuorodos į šaltinius turi bū-

ti įtrauktos į literatūros sąrašą. Redakcijai el. paštu ([email protected]) siunčiama: 1) pirmojo re-

cenzento recenzija (forma pridedama); 2) ištaisytas ir suderintas su pirmoju recenzen-tu straipsnis; 3) nustatytos formos Deklaracija (forma pridedama).

Literatūros sąrašo sudarymo pavyzdžiai

Monografija, knyga. Jakubavičius, A., Strazdas, R., Gečas, K. (2003). Inova-cijos. Procesai, valdymo modeliai, galimybės. – Vilnius: Lietuvos inovacijų centras.

Straipsnis žurnale. Skulskis, V., Stankaitytė, B., Daunytė, R. (2011). Paramos įtaka įvairių ūkininkavimo tipų ekologinių ūkių ekonominiams rezultatams // Mana-gement theory and studies for rural business and infrastructure development. Nr. 5 (29).

Šaltinis internete. Hume, D. A. Treatise of human nature: Being An Attempt Introduce the method of reasoning intro moral subjects. – http://socserv2.socsci. mcmaster.ca mcmaster.ca/~econ/ugcm/3113/hume/treat.html [2009 02 01].

Requirements and style of papers

1. The paper must fit to the journal thematic, namely „Management theory and studies for rural business and infrastructure development“.

2. To ensure a high quality of publications the articles will be reviewed by two scientists who work in the same tematic. The first reviewer is choosen by the author and the review is presented together with the corrected (according to the reviewer's comments) article. The second (confidential) reviewer is appointed by the editorial board. There is recommended to write reviews with comments by using the provided form presented in the journal website.

3. The paper must be presented in one of the EU languages or Russian (recom-mendable in English), whereas summary – in English. Length of the papers – 5–8 (A4 format, Single) pages.

4. Structure of the paper: title, author’s first name and surname, workplace, an-notation (topicality, aims, methods, main results), JEL codes, introduction, methodo-logy of the research, results, conclusions, literature, and summary.

5. The papers have to be prepared by Microsoft Word, font – Times New Ro-man.

6. Common requirements: page setup: top and bottom, left and right margins – 2.0 cm;

168

title – capital letters, centered – 14 pt, Bold; author’s first name and surname – centered, 14 pt, Bold; affiliation – centered, 14 pt, Italic; annotation (at least 100 words) – 12 pt, Normal; key words (presented in alphabetical order) – 12 pt, Italic; JEL codes (see http://www.econlit.org/subject_descriptors.html#J) – 12 pt,

Italic; introduction and main text – 14 pt, Normal; summary in English, in case the paper is prepared in Lithuanian. In case the

paper is prepared in one of the EU languages or Russian, the summary is given in Lithuanian and English. Summary must contain: title of the paper, author’s first name and surname, affiliation, and text of summary (topicality, aims, methods, main re-sults) – at least 100 words – 12 pt, Normal;

references – 12 pt, Normal; titles of sections are aligned to left and separated from the text by single line

spacing – 14 pt, Bold. 7. Formulae and text in the tables – 12 pt, Normal. 8. Captions of tables and figures – 14 pt, Normal. 9. Information about author: surname, first name, affiliation, address, telepho-

ne, e-mail) – 12 pt, Normal, must be presented on a separate page. Citations. In the text either the surname of the first author of the source cited,

or the first word (sometimes first two words) of the source together with the year of publication (separated by comma) are presented in parentheses, e. g. (Klova, 1996; Žemės ūkio..., 2008). If a citation is used in the text, the number of publication’s page should be indicated as well, e. g. (Klova, 1996, p. 58).

References are presented in alphabetical order according to the surnames of ci-ted authors (titles). The references are numbered. Each reference should be cite din the article and vice versa.

The following documents are sent to the Editorial board via E-mail ([email protected]): 1) the report provided by the first reviewer; 2) the corrected paper which is approved by the first reviewer; 3) the author declaration (the declaration form is attached).

Examples of references

Monograph, book. Jakubavičius, A., Strazdas, R., Gečas, K. (2003). Inovaci-jos. Procesai, valdymo modeliai, galimybės. – Vilnius: Lietuvos inovacijų centras.

Article in the journal. Skulskis, V., Stankaitytė, B., Daunytė, R. (2011). Pa-ramos įtaka įvairių ūkininkavimo tipų ekologinių ūkių ekonominiams rezultatams // Management theory and studies for rural business and infrastructure development. Nr. 5 (29).

Source on the internet. Hume, D. A. Treatise of human nature: Being An At-tempt Introduce the method of reasoning intro moral subjects. – http://socserv2.socsci.mcmaster.ca/~econ/ugcm/3113/hume/treat.html [2009 02 01].

http://www.econlit.org/subject_descriptors.html#J

169

Straipsniai spausdinami iš autorių

pateiktų originalų The articles are published

according to the autors’ originals

Sudarytojai / Editors-in-charge: J. Ramanauskas, A. Gargasas

Redagavo G. Gružinskienė

SL 399. 2013-03-25. Sp. l. 10,5. Tiražas 80 egz. Užsakymo Nr. 5. Leido Aleksandro Stulginskio universitetas, Kaunas ir

Lietuvos agrarinės ekonomikos institutas, Vilnius. Spausdino ASU Leidybos centras.

Studentų g. 11, LT-53361 Akademija, Kauno r.

vadybos mokslas ir studijos kaimo verslŲ ir jŲ ...vadyba.asu.lt/35-1/managkaunas35(1)_49_1.pdf ·...

Documents