nr. 7 (18) - i-manager · nr. 7 (18) introduction the fact, that global tendencies are a base for...

Nr. 7 (18)

Menų terapija / arts therapy

Vilnius, 2009

© Vilniaus pedagoginis universitetas, 2009© Socialinės komunikacijos institutas, 2009

Prof. habil. dr. Bronislovas BitinasVilniaus pedagoginis universitetas, LietuvaVilnius Pedagogical University, Lithuania

Prof. Dr. Dr. h. c. mult. Gerd-Bodo von CarlsburgHeidelbergo pedagoginis universitetas, VokietijaHeidelberg University of Education, Germany

Prof. habil. dr. Vytautas GudonisŠiaulių universitetas, Lietuva; Rusijos pedagoginių ir socialinių mokslų akademijos akademikasŠiauliai University, Lithuania; Academic of Academy of Educational and Social Sciences of Russia

Doc. dr. Valdonė IndrašienėVilniaus pedagoginis universitetas, Lietuva Vilnius Pedagogical University, Lithuania

Prof. Niels Rosendal JensenAarhus universitetas, DanijaAarhus University, Denmark

Prof. dr. Gary MarxVirdžinijos viešųjų ryšių centras, JAV Centre of Public Relations of Virginia, USA

Prof. dr. Terence MassonIndianos universitetas, JAVIndiana University, USA

Prof. dr. Lynn R. NelsonPurdue universitetas, JAV Purdue University, USA

Prof. Dr. Dr. h. c. mult. Hans Uwe OttoBielefeldo universitetas, VokietijaBielefeld University, Germany

Prof. habil. dr. Valdas Pruskus Vilniaus pedagoginis universitetas, LietuvaVilnius Pedagogical University, Lithuania

Prof. habil. dr. Juozas Vytautas Uzdila Vilniaus pedagoginis universitetas, LietuvaVilnius Pedagogical University, Lithuania

Prof. habil. dr. Vilija Targamadzė Vilniaus universitetas, LietuvaVilnius University, Lithuania

Doc. dr. Loreta ŽadeikaitėLietuvos Respublikos švietimo ir mokslo minis-terija, LietuvaMinistry of Education and Science, Lithuania

Doc. dr. Romas PrakapasMykolo Romerio universitetas, LietuvaMykolas Romeris University, Lithuania

Renata Katinaitė – atsakingoji sekretorė (Executive Secretary)Vilniaus pedagoginis universitetas, LietuvaVilnius Pedagogical University, Lithuania

Žurnalas referuojamas duomenų bazėjeAbstracting and indexing ServicesSocINDEX with Full Text (EBSCO Publishing)http://www.epnet.com

Redakcinė kolegijaEditorial Board

Mokslinis redaktorius Editor – in – Chief prof. dr. Giedrė KvieskienėVilniaus pedagoginis universitetas Socialinės komunikacijos institutas, LietuvaVilnius Pedagogical University Social Communication Institute, Lithuania

ISSN 1392-9569

3

MENų TERAPIJA / ARTS THERAPy

ISSN 1392-9569

TuRinyS / ConTEnT

Kristine MARTINSONE, Ieva VAVERNIECE, Mirdza PAIPARE, Ivans Janis MIHAILOVSARTS ThERApiES AS A hEAlTh CARE pRofESSion in lATviA: EduCATion And pRACTiCE ..................................................................................... 5MEnų TERApijA – SvEikAToS pRiEŽiūRoS pRofESijA lATvijojE: TEoRijA iR pRAkTikA ................................................................................................17

Valdonė INDRAŠIENė, Eglė KAPOčIūTėBiBlioTERApijoS ElEMEnTų TAikyMAS, SpREndŽiAnT pAAuglių SoCiAlinES iR pEdAgoginES pRoBlEMAS .......................................................19uSAgE of BiBlioThERApy ElEMEnTS whEn Solving AdolESCEnT SoCio-pEdAgogiCAl pRoBlEMS ............................................. 87

Vida GUDžINSKIENė, Olga TRAINIENėSoCiAlinėSE inSTiTuCijoSE diRBAnčių ASMEnų SAvijAuToS ypATuMAi...................................................................................................................... 30pECuliARiTiES of SoCiAl inSTiTuTion EMployEES’ wEll-BEing .... 99

Salomėja BURNEIKAITėlėlių TERApijoS gAliMyBėS iR jų nAudojiMAS lėlių TEATRų pRojEkTuoSE .............................................................................................................. 42poSSiBiliTiES of puppET ThERApy And ThEiR uSE in puppETEERS pRojECTS ...................................................................................112

Rūta Marija PURVINAITė, Rugilė BRUžAITėMEno TERApijoS įTAkA gyvEniMo kokyBEi SERgAnT pSiChikoS ligA ................................................................................................................................. 52influEnCE of ART ThERApy on QuAliTy of lifE in MEnTAl pATiEnTS ..................................................................................................................... 123

Jūratė SUčyLAITė pSiChiškAi nEįgAlių ASMEnų SAvivokoS ugdyMAS, TAikAnT poETikoS TERApiją .................................................................................................. 64poETRy ThERApy AS A Tool foR EduCATion of MEnTAlly diSABlEd pEoplE To pERCEivE ThE SElf ..................................................136

Kęstutis ŠAPOKA dAilėS iR TERApijoS SAnTykiS TERApiniAME konTEkSTE .................... 75ART And ThERApy in ThE ThERApEuTiC ConTExT ................................. 86

kRonikA / ChRoniClE ..........................................................................................148BEndRA infoRMACijA / gEnERAl infoRMATion .....................................153

5

ARTS THERAPy

ISSN 1392-9569

Kristine MARTINSONE Ieva VAVERNIECEMirdza PAIPAREIvans Janis MIHAILOVS

ARTS ThERApiES AS A hEAlTh CARE pRofESSion in lATviA: EduCATion And pRACTiCE�

Annotation

The paper provides a conception of arts therapies development, establishment of the profession of “art therapist”, activities of professional associations and peculiarities of Master studies of Arts Therapies in Latvia.

The aim of the article is to introduce art therapy as a new term and profession in Latvia by providing the understanding and definitions in the contexts of health care and arts therapies, process of arts therapies, as well as its structure, application, boundaries etc. and to show the potential of arts therapies and its possibilities which can be used for the promotion of welfare of the individual and the society.

The term “arts therapies” is interpreted differently in the scientific literature of different countries. There are conceptual differences also among the leading specialists, as well as among practitioners and specialists of other spheres, arts therapists are related with. Therefore, the foundation of scientific basis of arts therapies providing the integrative-eclectic approach has been started in Latvia (Martinsone, Mihailova, Mihailovs, Majore-Dusele, Paipare, 2008).

The integrative-eclectic model of arts therapies is stressed as important approach in Latvia. Therefore the determination of particular boundaries is an important precondition for the development of arts therapies as a separate health care branch in Latvia and for establishing a co-operation with specialists of other branches by promoting the understanding about activities of arts therapies towards the improvement of the welfare from the broad aspect of the health – from physical, mental and social point of view.

key words: Arts therapies, visual-plastic art therapy, music therapy, dance / movement therapy, drama therapy, arts therapies development in Latvia, arts therapies education in Latvia.

� Part of the paper has been presented at 9th European Arts Therapies Conference „Arts in arts The-rapies: new challenges, new horizons” 19th – 22nd September 2007.

6 Kristine MARTINSONE, Ieva VAVERNIECE, Mirdza PAIPARE, Ivans Janis MIHAILOVS

SOCIALINIS UGDyMAS. 2009. NR. 7 (18)

Introduction

The fact, that global tendencies are a base for the paradigm’s change in culture, science, education and society became clear at the end of the 20th century by seek-ing for integration on the one side and expansion of ideas of the postmodernism on the other side. Multi-voicendess and seeking for integrity turned then into two characteristics of the new world what finds a manifestation in the accentuation of holistic paradigms in various fields of the human’s activity. It means that the age of universalism and seeking for only one truth is gone and a new integrity is required. Knowledge and skills have to be developed and improved permanently since lifelong learning takes place. The Lisbon Strategy of EU Council of March 2000 confirms that Europe has reached the Era of Knowledge with all its consequences in culture, economy and social life. All the usual learning and working patterns are rapidly changing. As a result, people have to adapt to these changes and to ways the usual activities also change. A successful transition to a society, based on knowledge, and an approach of lifelong education is required. The Ministry of Science and Educa-tion of the Republic of Latvia has elaborated guidelines of lifelong education for the period 2007–2013. Herewith tendencies of development in Europe have been confirmed and the incorporation into the international policy processes has been strengthened.

The main idea of the lifelong education is to promote personal growth; self-development in each period of the life; initiative; capability for the adaptation; to achieve social integrity; employment and an active civil collaboration. The lifelong education can take place in the framework of formal and informal education for raising the existing qualification or pre-qualification; providing new ideas, choices and possibilities for the establishment of a study program and for the development of new scientific and educational branches.

Therefore these tendencies promote the aim of this article: to familiarize with arts therapies as a new term and profession in Latvia by providing the understanding of arts therapies contexts, process of arts therapies, as well as its structure, application, boundaries, etc. and the development of arts therapies in Latvia.

The research methods: study of scientific literature and interviews with develop-ment activists of arts therapies in Latvia.

Arts therapies as a health care profession illustrate the feeling of the epoch and in some way unify cultural, historical and social (art) traditions as a reflection of human concepts with his / her personal experience. Philosopher H. G. Gadamer

7

ARTS THERAPy

ARTS THERAPIES AS A HEALTH CARE PROFESSION IN LATVIA: EDUCATION AND PRACTICEISSN 1392-9569

(1999) points out that it is impossible to find out an object or a text without “previous understanding”. We cannot observe the world abstractedly, because our thinking depends on cultural traditions and “preconceptions”.

Arts therapies are defined as health care professions in Latvia, which uses art, creative process and the reflection of the client / patient about the created art-work, where disclosure of development, skills, abilities, interests and conflicts of an indi-vidual take place.

According to the Standard of Profession, an art therapist works in health care, social care and / or education – in state institutions, private practice or in non-gov-ernmental organization. An art therapist chooses one of art therapy specializations that correspond to the tradition in the Europe: visually-plastic art therapy or art therapy, dance / movement therapy, drama therapy or music therapy.

1. Arts therapies history in Latvia: from informal education to the profession

The beginning of arts therapies development starts in the 90s of the 20th century when fundamental changes took place and independence from the Soviet Union was gained. With the fall of the Iron curtain the dominant ideology disappeared and the view and the understanding of the world had to be changed. It offered a chance for free information flow on one side and on the other – it demanded new knowledge and skills.

Due to the change of the social order, tendencies of the new age rapidly came in to Latvia: democracy, the word freedom, promotion of the initiative, as well as human rights, tolerance towards the different and also academic freedom and contacts with countries abroad. It was one of the reasons for the development of arts therapies.

People had to adapt to changeable circumstances and often did by seeking ac-knowledgment in new professions and working positions. The lifestyle had to be changed with openness towards the innovations and ability to be in competition. It was a very intense time emotionally because everything was allowed (Bula, 2000). Herewith also disappointment, loss, stress and new social problems appeared which are inevitable characteristics during the transition of system.

1.1. Visually-plastic art therapy or art therapy

Due to enthusiastic people previously less known sciences and movements came in – also the development of art therapy and dance / movement therapy started.



Trainings and seminars were offered by members from different professions, theo-retical schools and directions from Germany, Switzerland, U. K., Russia, US. Art therapy methods and techniques were presented for the specialists with different professional background (psychologists, pedagogues, doctors etc.) for the personal, as well for the professional growth.

Seminars within the framework of informal education were the next step. Dr. habil. psych. Mara Vidnere established the Association of Holistic Therapies. Art therapy was included here as one of the approaches. Several courses were organized by this association and the popularisation of arts therapies started – first publications and articles appeared.

Later, 1999 first book in Latvian about arts therapies “Art and self-expression” has been published. Authors: Ph. D Aina Ozolina Nucho, professor of the University of Merilend, art therapist from US and Dr. habil. psych. Mara Vidnere, professor at the Latvia University.

The collection, edited by the candidate for a doctor’s degree Irena Hadanonoka “Introduction into the forms of holistic therapies” came out in 2003, including articles about the art therapy specializations.

At the end of the 90s Ingrida Indane and Era Zalcmane, professional artists with an academic background in psychology, started their work in the field of art therapy. Era Zalcmane mainly works with mandala techniques and puts the accent to the sacral, symbolic and healing power. Ingrida Indane established an “Art Therapy Laboratory” in 2003 where active educational and artistic experimental work takes place.

One of the most important events for the visually-plastic art therapy was an edu-cational programme in five levels, organized by Institute of the practical psychology “Imaton” in Russia. The initial organization was led by Dr.psych Guna Svence, an associate professor at Riga Teacher Training and Educational Management Acade-my. She was the founder of the summer school tradition with the participation of experienced specialists from Russia. In the faculty, led by her, several Bachelor’s and Master’s theses have been presented about art therapy.

Since 2003 “Imaton” trainings were organized by the Latvia Art Therapy As-sociation (LATA) and led by Alexander Kopytin, the Chief of the Board of Russia Art therapy Association. It was a structured training program, which has been ac-complished a number of times by psychologists and pedagogues.

Several Latvian high schools offered training in arts therapies as optional study courses in the framework of educational programs of different level in nowadays.

9

ARTS THERAPy


Thus the idea about professional unification evolved from the situation that many people had become familiar with arts therapies methods which led to the establish-ment of the profession.

1.2. Dance and movement therapy

The development of dance and movement therapy started with activities of Mag.psych. Indra Majore and Dr. psych. Sandra Jirgena. They invited specialists from Russia and Germany at the beginning of the 90s of the 20th century.

An important turning point was 1995 when director and choreographer Sergey Ostrenko founded the “Laboratory of Movement and Dance”. Indra Majore was later involved in the work of the Laboratory too which become a place for profes-sional dancers and psychologists to come in the common creative process and to investigate contact-improvisation, as well as dance and movement therapy methods and techniques.

Ideas of dance / movement therapy were provided to the broader public in 2004 by the movie “Dance and Movement Therapy for Families Rising Children with Special Needs” which was the first teaching aid in Latvia – a project of NGO Velku Foundation. The leader of the project was psychologist and psychotherapist Indra Majore-Dusele.

1.3. Music therapy

Establishment of music therapy mostly took place in Liepaja thanks to the col-laboration between Mag.mus. and music therapy specialist Mirdza Paipare and doctor and music therapist Reiner Haus from Germany. Due to this co-operation a professional study program of the second level “Music Therapy”, professional master program “Music therapy” in nowadays, was licensed at Liepaja Academy of Pedagogy (Liepaja University) in 2003.

1.4. Drama therapy

Drama therapy has been confirmed as art therapy specialization, but no devel-opment in that field took place till 2007. Historically another direction developed in the beginning of the 90-ies of the 20th century – psychodrama which came in to Latvia from Sweden due to the activities of TEP Inara Edrmane. CP Rovena Zarakovska and CP Agris Palkavnieks, certified doctors psychotherapists, experts in psychodrama, sociometrics and group psychotherapy, have started to develop drama therapy in Latvia.



1.5. Latvia Art Therapy Association

Due to a growing interest in arts therapies a new public organization was founded in June 2003 Latvia Art Therapy Association (LATA) was founded. The initial aim of founding LATA was to create informal education in arts therapies in high level, as well as to unify the specialists who were already using arts therapies methods in their work and to ensure the environment for establishing and developing arts therapies in Latvia. Dr. psych. Kristine Martinsone, at that time associate professor at the Faculty of Pedagogy and Psychology of Latvian University, now – Head of Academic School of Art Therapy at Riga Stradins University, became the head of the Board of Latvia Art Therapy Association. Section of LATA – dance / movement therapy – was created in 2005. Dr. psych Sandra Jirgena (Mihailova), associate profes-sor, Head of the Department of Sociology (now – Sociology and Psychology) at Riga Stradins University, became the head of it. Latvia Dance and Movement Therapy Association was created in 2007, led by Mag.psych. Indra Majore-Dusele.

Since 2003 LATA organizes also international conferences each summer and summer schools with the aim to enrich the knowledge, abilities and competences of specialists by attracting professional art therapists from all-round the world with presentations and workshops.

2. Establishment of Art Therapist Profession and Educational System

2.1. Formal education

The experience has been gained and the interest about arts therapies allowed broaden the aims of LATA. Due to the co-operation with Ph.D. Caryl Cibbett and support from her colleagues from Queen’s University Belfast (Northern Ireland) the strategic aim of LATA since 2004 was to establish, coordinate and develop the art therapy profession in Latvia, according to the acknowledged tendencies of arts therapies development in the world under the country’s laws and regulations and according to the regulations of LATA, thereby creating the basis for formal educa-tion.

LATA unified potential of people from three arts therapies specializations. Music therapy specialists have invested already three years of their efforts at that time for establishing the status of acknowledged professions of arts therapies in Latvia. LATA continued the work in close co-operation with Mirdza Paipare from the Liepaja Aca-

11

ARTS THERAPy


demy of Pedagogy. A seminar on strategic planning took place in Liepaja in 2005. It was organized by X-pand from Germany. Here the main principles of the arts therapies profession were set. The 3rd international arts therapies conference in Latvia was the decisive turning point where the base of the new profession was defined.

The project of the Standard of Profession was approved on the three part’ co-operation session of the Professional Education and Employment on December 14, 2005 after long discussions in the community of professionals and in the national administrative institutions – Ministry of Education and Science, Ministry of Welfare and Ministry of Health. (The task group for development of the Standard of Profes-sion was led by Dr. psych. K. Martinsone and Mag. mus M. Paipare. Active involve-ment has been shared by Mag. psych. I. Slosberga and Mag. phil. S. Dzilna).

The laws and regulations of the Republic of Latvia in the educational field define that a formal education can be established just on the base of Standard of Profession where guidelines for education / training are defined – obligations, requirements of knowledge, skills, acquirements, attitudes etc. of an art therapy specialist. The Standard of Profession is a base for the establishment of study program, licensing and accreditation.

The approval of the Standard of Profession “Art therapy specialist” allowed estab-lish a professional second level study program “Music Therapy” at Liepaja Academy of Pedagogy (study program, director Mirdza Paipare). The first graduation ceremony took place in 2006. 25 music therapy specialists work in several cities in Latvia at the moment. Due to the financial support from German company “Aktion Mensch” work is carried out to establish the network of music therapy centres in Latvia.

The Standard of Profession provided also further development. A professional MA program in health care “Art therapy” at Riga Stradins University has been licensed in three specializations – visually-plastic art therapy, dance and movement therapy and music therapy (study program director Dr. med. Inga Millere). To ensure successful realization of the MA program the Academic School of Art Therapy of the Riga Stradins University was founded. (Kristine Martisone became the Head of the School). In the framework of the Academic School a big work has been started with the training of the MA students, as well as preparation of the study aid and promotion of the international collaboration.

Changes to the license have been approved by the Ministry of Education and Science in March 2007 and a fourth professional master’s degree program has been added – drama therapy. Students were registered at Riga Stradins University in all four specializations in August 2007. In order to carry out the music therapy MA



program at Riga Stradins University, a successful co-operation with the Liepaja Academy of Pedagogy is in progress.

In October 2008 the new professional standard “Art therapist” was accepted, including the new tendencies and experience in arts therapies education in Latvia.

Since 2008 the professional MA program of “Art therapy” at Riga Stradins University has been a member of ECArTe (European Consortium of Art Therapy Education) (Martinsone, Mihailova, Mihailovs, 2008).

Herewith we can claim that higher education in arts therapies is ensured by for-mal education, and informal education holds positions as a base for the continuing education for the professionals. Formal education provides the possibility to get a certificate according to the procedure and regulations for the health care persons.

2.2. Informal education and NGOs

To promote successful development of the profession while respecting the particu-larities of each specialization the Latvia Music Therapy Association was established 2005 (Mirdza Paipare, Chief of the Board ) and taken in to the European Music Therapy Confederation in 2005, but Latvia Dance and Movement Therapy Associa-tion was established in July 2007 (Indra Majore-Dusele, Chief of the Board).

In order to solve common professional questions and to coordinate the collabo-ration, the Union of Latvia Arts Therapies Associations was established 2007 with the main aim of certification of the art therapy specialists in co-operation with the Union of Latvian Health Care Persons Associations.

Regulation is defined for receiving of the certificate of an arts therapist (health care person in Latvia) – to work under the inspection of a supervisor two years after the graduation with the main condition – regular practice and supervisions.

The work of the associations is important for the development of informal edu-cation. In the collaboration with different institutions the continuing education is promoted with seminars and trainings, which play a role in the context of raising the qualification of professionals and people, who have interest in arts therapies, as well for the popularisation of the profession and recruitment of potential students in high schools.

Supervisor training should be mentioned as the most important event for the development of the profession. Supervisor training is organized by LATA and led by Ph.D. Caryl Sibbet and psychotherapist, consultant Willie Thompson. Supervisor training is a topical issue because of planed certification of arts therapists and the realization of the practical part of the study programs at a high level.

13

ARTS THERAPy


The work of popularisation of the arts therapies profession and promotion of the continuing education takes place also in the “Arts Therapies Centre” which organ-izes different educational and training activities, also – provides a place for practical work for the students by offering supervision in arts therapies.

3. Establishment and Strengthening of Art Therapy Profession

There is no doubt that the development of arts therapies takes place over a his-torical and cultural background of a particular society. These roots are like pillars and have a big importance in the process. Doing analyses of establishment and development of arts therapies in the world, four factors can be mentioned, which actually define the strengthening of arts therapies in a certain society.

3.1. Social-political background

At the beginning of the 90s of the 20th century important political, social and cultural changes took place: the totalitarian regime was replaced with an era of na-tional self-confidence and democracy. The change of social-political situation and the free market economy paralelly with the change of existing authorities stimu-lated aspirations towards the personal growth, initiative and collaboration, as well as possibilities to be independent and searching for new forms of activity. Seeking for new orientations is still one of the preconditions for entering of new ideas and directions into our society.

3.2. Cultural and art traditions

Culture and arts, as well as the language have been one of the main sources for the maintenance of the national identity. Creative national traditions have been confirmed in the folklore or domestic life (Bula, 2000), but creative amateur artistic movement and interest in the artistic life takes places also in the new age.

One of the ways to express oneself one’s attitudes and ideas during the totali-tarian regime was the expression via the art. It increased the interest in creative process and its manifestation for the individual and his / her relationships with the society.

The language of art and literature were the speaking trumpets, which appealed for thinking about existential categories and seeking for the subtext and provided the space for the humour and irony. The arts talked through symbols.



Visiting of exhibitions, theatre, prose readings, organizing events and gathering in the ‘clubs’ was a normal phenomenon.

The culture’s personalities had an important role in the awakening process of the national strength and wish to gain independence from the Soviet Un-ion. The change of values has taken place in the last 15 years, but the culture processes and art still have an important part of the social life besides the mass culture.

3.3. Regulation

The legal regulation is a base for the establishment and development of a new profession. On the one side, a definition of requirements in the professional activ-ity field, a definition of the status, obligations and rights is needed. On the other side, promotion of authority, its identification and mechanism for the collabora-tion between the representatives of particular profession on the official level is necessary.

There is no normative act for the regulation of the art therapist’s work (except the normative documentation of the professional associations). According to the Standard of Profession, an art therapist is a health care specialist, that is a person with medical education who carries out medical services and it means that the activ-ity field of an art therapist is a professional and individual prevention of illnesses, diagnostics, treatment, rehabilitations and care.

An art therapist is a health care specialist with the qualification of the 5th level according to the Medical Law of the Republic of Latvia. To be able to start the work as an art therapist, each specialist has to get a certificate of a health care specialist, which confirms to the professional qualification and the competence of a person to carry out the start the practice in his / her professional field on his / her own without assistance.

No certification takes place at the moment because according to the project of the certification’s regulation an art therapist should have regular practice under inspection of supervisor two years after the graduation. No person does fulfil the requirements yet, but the situation will change soon: first music therapy specialists graduated the professional 3 year’s study program of the second level at Liepaja Aca-demy of Pedagogy 2006. The 2.5 year MA study program at Riga Stradins University started after the approval of the Standard of Profession in 2006; and first graduates are planed in January 2009.

15

ARTS THERAPy


3.4. Activists (human resources)

It is important to notice that LATA has co-operated with different public au-thorities and NGOs since 2003, as well as works actively to develop the profession at the current moment.

The documents, elaborated by the LATA, have become a basis for the regula-tions of the Union of Latvia Art Therapy Associations, established 2007 with the main aim to coordinate and promote the development of the profession in all four specializations. For example, work is started on guidelines of art therapy specialist’s supervisions.

LATA has worked out, approved, as well still continues the work at several acts which are important for the regulation of the art therapy profession. Most impor-tantly – the Code of Ethics should be mentioned. The working group was led by Mag. psych. Solveiga Silina.

Generally the existing regulation of art therapist’s profession is sufficient for the start of the realization of profession, but the adjunction is an important precondition for the arts therapies profession recognition and creation of work conditions.

Next task of the Union of Latvia Art Therapy Associations is to establish Educational Standard of arts therapies by defining more precisely the rules for training in arts therapies, for example, the advisable amount of hours for particular study courses. This is an especially important process in the context of introduc-tion of the lifelong learning principles in Latvia and the plan to delegate wider competences in this field to professional associations, as well as to equalize the knowledge of informal educational training to the level of knowledge and skills of formal education.

The most valuable recourse at the basis of each action is people. Their knowledge, skills, activities, contacts, abilities to organize and unify is the precondition for a suc-cessful collaboration and development. It is interesting that there are differences in the background of establishers of each specialization in Latvia. The art therapy and dance and movement therapy specialists have a background in psychology; drama therapy experts come from medical professions; music therapy activists are mainly pedagogues. There is one Standard of Profession for all specializations, but still the development of each has a special shape with the influence from the basic profession.

There are also different country influences: art therapy and dance and movement therapy have had an input from Russia, then from U. K. and Northern Ireland; music therapy – from Germany; drama therapy – from Sweden.



However such diversity in the approaches and experiences matches to the spirit of the epoch and confirms the old belief that each professional experience and knowledge is a valuable resource. Herewith the development of human resources is an essential base for the strengthening of arts therapies profession.

Conclusion

The experience of arts therapies development leads to the conclusions which are important in the process of strengthening the status of the profession in the society, developing arts therapies educational systems and increasing the qualification of specialists by the introduction of high professional standards.

Strengthening of arts therapies professions is becoming the next challenge at the current moment. Arts therapists have to confirm their educational basis – good knowledge and professionalism and to find the place in the labour market of the health care by promoting the prestige of the arts therapist profession.

There are many creative ideas and plans / intentions, for example, establishment of PhD study programme in arts therapies etc., which are becoming new challenges and will enrich the whole society.

Literature

Bula D. (2000). Dziedātājtauta. Folklora un nacionālā ideoloģija. – Riga: Zinātne.European Consortium of Art Therapy Education // Available at: http://ecarte.info Gadamers H. G. (1999). Patiesība un metode. (“Wahrheit und Methode. Grundzuge einer philosophischen Hermeneutik” by H. G. Gadamer). – Riga: Jumava. Ieskats holistisko terapiju formās / ed. Hodaņonoka I. (2003) – Riga: Izglītības soļi.Martinsone K., Mihailova S., Mihailovs I. J. (2008) Mākslu terapijas izglītības attīstība Eiropas prasību kontekstā // Sabiedrība, integrācija, izglītība. Starp-tautiskās zinātniskās konferences materiāli. – Rezekne: RA izdevniecība.Martinsone K., Mihailova S., Mihailovs I. J., Majore-Dusele I., Paipare M. Mākslu terapija un tās attīstības konteksti (integratīvi eklektiskā pieeja Latvijā). (2008). – Riga: Rigas Stradina universitate.Ozoliņa Nucho A., Vidnere M. (1999) Māksla un pašatklāsme: mākslas terapijas nozīme veselības saglabāšanā un atgūšanā. – Riga: AGB.

1.

2.3.

4.5.

6.

7.

17

ARTS THERAPy


Santrauka

Menų terapija - sveikatos priežiūros profesija Latvijoje: teorija ir praktika*

Straipsnyje pristatoma dailės terapijos raidos koncepcija, aptariamas meno tera-peuto profesijos atsiradimas, profesinių asociacijų veikla ir menų terapijos magistro studijų Latvijoje specifika.

Straipsnio tikslas – supažindinti su nauju „menų terapijos“ terminu ir nauja sveikatos priežiūros profesija Latvijoje, pateikiant šių reiškinių sampratą ir sąvokas sveikatos priežiūros ir menų terapijos kontekstuose. Pristatomas pats menų terapijos procesas, struktūra, pritaikomumas, pažinimo galimybės, taip pat siekiama atskleisti menų terapijos galimybes, kurias galima panaudoti siekiant atskirų individų ir vi-suomenės gerovės.

Menų terapija skirtingai interpretuojama įvairių šalių mokslinėje literatūroje. Tiek mokslininkai, tiek praktikai ir kitų sričių specialistai, kurių veikla susijusi su menų terapija, pateikia skirtingas šio termino sampratas. Todėl mokslinis menų terapijos pagrindimas Latvijoje remiasi integraliu-eklektiniu modeliu (Martinsone ir kt., 2008).

Integralus-eklektinis menų terapijos modelis yra laikomas vienu iš esminių meto-dų Latvijoje. Todėl svarbia meno terapijos, kaip atskiros sveikatos priežiūros srities, atsiradimo Latvijoje sąlyga laikoma jos ribų apibrėžimas ir įvairių sričių specialistų bendradarbiavimo atsiradimas stiprinant supratimą apie meno terapijos veiklą, kuria siekiama užtikrinti visuomenės gerovę plačiąja sveikatos (fizinės, protinės ir socialinės) prasme.

išvados. Patirtis, sukaupta menų terapijos srityje, leidžia daryti išvadas, kurios yra svarbios stiprinant šios profesijos statusą visuomenėje, rengiant menų terapijos specialistus ir kuriant specialistų kvalifikaciją, įvedus aukštus profesinio meistriš-kumo standartus.

Menų terapijos profesijos prestižo stiprinimas tampa nauju šio laikotarpio iššūkiu. Menų terapeutai turi patvirtinti savo išsilavinimą (žinias ir profesionalumą) ir rasti savo vietą sveikatos priežiūros darbo rinkoje.

Menų terapijos srityje sklando daug kūrybinių idėjų ir planų, tokių kaip meno terapijos doktorantūros programos steigimas ir pan. Tokie žingsniai tampa naujais iššūkiais ir praturtina visą visuomenę.



Esminiai žodžiai: menų terapija, vizualinė-plastinė meno terapija, muzikos terapija, šokio / judesio terapija, dramos terapija, menų terapijos raida, ugdymas Latvijoje.

*Straipsnio dalis skelbta 2007 m. rugsėjo 19–22 d. vykusioje 9-ojoje Europos menų terapijos konferencijoje Arts in arts Therapies: new challenges, new horizons („Menas menų terapijoje: nauji iššūkiai ir horizontai“)

kristine Martinsone – socialinių mokslų (psichologijos) daktarė, Menų terapijos akademinės mokyklos direktorė, Rygos Stradins universiteto asistentė; mokslinių interesų sritys: menų terapija, mokslinių tyrimų metodologija; adresas: Dzirciema iela 16, LV-1007 Riga, Latvija.

kristine Martinsone – Doctor of Social Sciences (Psychology), Head of the Academic School of Art Therapy, Assistant Professor of Riga Stradins University; areas of research interests: art therapy, scientific methodology, social psychology; address: Dzirciema str. 16, LV-1007 Riga, Latvia

ieva vaverniece – socialinių mokslų magistrė, Rygos Stradins universiteto asistentė; mokslinių interesų sritys: šokio ir judesio terapija, menų terapija; adresas: Dzirciema iela 16, LV-1007 Riga, Latvija.

ieva vaverniece – Master of Social Sciences; Assistant Lecturer of Riga Stradins Univer-sity; areas of research interests: dance / movement therapy, art therapy education; address: Dzirciema str. 16, LV-1007 Riga, Latvia.

Mirdza paipare – muzikos magistrė, Liepojos universiteto asistentė; mokslinių interesų sritis – muzikos terapija; adresas: Liela iela 14, LV-3401 Liepaja, Latvija.

Mirdza paipare – Master of Music, Assistant Lecturer of Liepaja University; music therapy education, music therapy; areas of research interests: music therapy; address: Liela str. 14, LV-3401 Liepaja, Latvija.

ivans janis Mihailovs – socialinių mokslų (psichologijos) daktaras, Menų terapijos akademinės mokyklos direktorius, Rygos Stradins universiteto docentas; mokslinių interesų sritys: menų terapija, mokslinių tyrimų metodologija; adresas: Dzirciema iela 16, LV-1007 Riga, Latvija.

ivans janis Mihailovs – Doctor of Social Sciences (Psychology), Head of the Academic School of Art Therapy, Assistant Professor of Riga Stradins University; areas of research interests: art therapy, scientific methodology, social psychology; address: Dzirciema str. 16, LV-1007 Riga, Latvia

19

MENų TERAPIJA

ISSN 1392-9569

Valdonė INDRAŠIENė, Eglė KAPOčIūTė

BiBlioTERApijoS ElEMEnTų TAikyMAS, SpREndŽiAnT pAAuglių SoCiAlinES iR pEdAgoginES pRoBlEMAS

Anotacija. Straipsnyje aptariamos biblioterapijos elementų taikymo, sprendžiant paauglių socialines ir pedagogines problemas, prielaidos. Tyrimu nustatyta, kad mokiniai, išskirti kaip motyvacijos skaityti neturintys, skaitymą tapatina su galimybe įsijausti į herojaus vaidmenį, lavinti vaizduotę, retorikos bei kitus sėkmingam socialiniam bendravimui reikalingus įgū-džius. Remiantis skaitymo strategijų taikymo teorinių prielaidų ir kokybinio tyrimo rezultatų analize, daroma išvada, kad pedagogai galėtų taikyti biblioterapijos elementus kaip priemonę sprendžiant emocines, socialines ir pedagogines problemas, formuojant asmens požiūrį į save ir į supantį pasaulį.

Esminiai žodžiai: skaitymas, paaugliai, biblioterapija, socialinių ir pedagoginių problemų sprendimas.

įvadas. Skaitymas yra vienas svarbiausių gebėjimų, ugdant asmenybę, atliepian-čią šiandienės visuomenės keliamus reikalavimus: kritiškai mąstyti, veiksmingai komunikuoti bei mokytis visą gyvenimą. Išlavinta sakytinė ir rašytinė kalba padeda žmogui lengviau integruotis į visuomenę. Šių gebėjimų ugdymą pabrėžia svarbiausi tarptautiniai (Bolonijos proceso (1999), Lisabonos strategijos (2000) ir nacionaliniai švietimo politikos (LR švietimo įstatymas (2003), Švietimo gairės (2002), Bendrosios programos (2003) ir kt.) dokumentai.

Sąmoningo skaitymo ir kritinio mąstymo gebėjimai sukuria prielaidas šiandienos žmogui gyventi visavertį asmeninį, sėkmingą profesinį bei visuomeninį gyvenimą (Navickaitė ir kt., 2007). Tyrėjų A. Baratho, L. Sabljako (2001), D. Janavičienės (2005), G. Raguotienės (2008) teigimu, knyga ir skaitymas gali sukurti tokią dvasinę būseną, kuri padeda kovoti su liga, vienatve, stresu, depresija, baime, įveikti psichologinę įtampą. Grožinės literatūros skaitymas, pasak Z. Manžuch (2001), stiprina žmogaus pasitikėjimą savo dvasios ir kūno jėgomis, žadina viltį, atitraukia nuo sunkių minčių, dvasinių traumų, palengvina adaptaciją, pakelia nuotaiką. Taigi grožinės literatūros paskirtis – perteikti savitą kasdienybės supratimą, gyvenimiškąją patirtį taip, kad skaitytojas patirtų estetinių išgyvenimų.

Skaitymas svarbus ne tik ugdant brandžią asmenybę, gebančią prisitaikyti prie nuolat kintančio pasaulio, bet ir kaip gydomoji priemonė, padedanti asmeniui įveikti psichologinius, emocinius sunkumus bei formuoti teigiamą požiūrį į save ir aplinką. Neatsitiktinai, daugelio šalių viešosiose, vaikų ir mokyklų bibliotekose vaikas gali

20 Valdonė INDRAŠIENė, Eglė KAPOčIūTė


kreiptis į biblioterapijos paslaugas teikiantį mokytoją ar bibliotekininką, gauti ir skaityti specialiai parinktą literatūrą, diskutuoti su jais skaityto teksto temomis. Ši biblioterapijos forma taikoma mokyklos aplinkoje, nes mokiniai, skaitydami grožinius tekstus, geriau suvokia juos supantį pasaulį, išmoksta bendrauti su bendraamžiais, spręsti kai kurias problemas. Taigi veiksmingas naudojimas kruopščiai parinktų ir specialiai pateiktų literatūros kūrinių, kurie yra psichologiškai svarbūs, gali padėti ne tik gydyti psichikos traumas, bet ir koreguoti asmens elgesį ar požiūrį. D. Janavičienės (2005) teigimu, geros kokybės literatūros skaitymas visada artimas meno terapijai.

Tyrimo tikslas – aptarti biblioterapijos metodo taikymo ugdymo procese prie-laidas, sprendžiant paauglių socialines ir pedagogines problemas.

Tyrimo metodika:mokslinės pedagoginės literatūros, dokumentų analizė;focus grupės interviu;stebėjimas.

Tyrimo rezultatai. Skaitymas, knygų pomėgis – socialinio statuso atspindys. Skaitymas mažina įvairių socialinių grupių – neįgaliųjų, benamių, senelių, emigran-tų – prieštaravimus, padeda atskiram žmogui ar grupei integruotis į bendruomenę, aktyvina jų visuomeniškumą, skatina pilietiškumą, stiprina žmonių tarpusavio santykius (Raguotienė, 2008).

Skaitydamas gerą literatūrą, žmogus kaupia estetinę patirtį, itin jautrų žmogaus būties saugos mechanizmą. Pasak V. Daujotytės (2008), skaitymas kaip susipažinimo su pasauliu ir žmogumi, pasinaudojant svarbiausiu žmogiškosios komunikacijos ka-nalu – kalba, – galimybė, jauniems žmonėms šiandien nebėra savaime suprantamas dalykas. Todėl, autorės teigimu, reikia ieškoti papildomų argumentų ir motyvų, bandyti skaitymo džiaugsmą sieti su skaitymo nauda

Skaitymas – viena iš subtiliausių, intymiausių asmens komunikacijos formų. D. Ja-navičienės (2005) teigimu, sąvoka „biblioterapija“ suprantama labai nevienodai. Tai:

psichologinės pagalbos metodas;psichoterapijos metodas;savipagalbos metodas;grožinės literatūros interpretacijų sritis;skaitytojų aptarnavimo metodas;veiksmingo skaitymo metodas;meditacijų praktikos dalis.

Autorė pažymi, kad visose biblioterapijos sampratose minimi du žingsniai – skai-tymas ir perskaityto teksto analizė.

•••

•••••••

21

MENų TERAPIJA

BIBLIOTERAPIJOS ELEMENTų TAIKyMAS, SPRENDžIANT PAAUGLIų SOCIALINES IR PEDAGOGINES PROBLEMAS ISSN 1392-9569

Kiti tyrėjai (A. Barathas, L. Sabljakas, 2001) biblioterapiją apibūdina kaip veiks-mingą naudojimą kruopščiai parinktų ir specialiai pateiktų literatūros kūrinių, kurie yra psichologiškai svarbūs ir gali padėti gydyti psichikos traumas.

M. H. Abdullah (2002) pažymi, kad biblioterapija – tai literatūros kaip priemonės taikymas, siekiant padėti asmenims susidoroti su emocinėmis problemomis, psichi-nėmis ligomis ar pokyčiais. Gydymas skaitymu veiksmingai padeda asmenybei keistis ir tobulėti. Autorės teigimu, biblioterapija gali padėti bet kokio amžiaus žmonėms. Esminė biblioterapijos prielaida yra ta, kad klientai susitapatina su literatūriniais charakteriais, tai skatina išlaisvinti emocijas bei įžvelgti naujas galimybes keisti savo gyvenimą. Tyrėja pažymi, kad skaitydami paaugliai gali pasijausti saugiau, supratę, kad ne jie vieni susiduria su tokiomis problemomis. Jie mokosi, kaip susidoroti su iškilusiais sunkumais, reflektuodami tai, kaip knygos herojai jas sprendžia.

A. Barathas, L. Sabljakas (2001) išskiria šiuos biblioterapijos teikiamus prana-šumus:

savivokos stiprinimas;projekcijos proceso kaip ypatingo (nesąmoningo) konfrontavimo su savo paties požiūriu ir kitų reakcija skatinimas;skverbimasis į skausmingą patirtį per katarsį;pagalba įžvelgiant savo pačių problemas.

Skaitymas gali būti paviršutinis ir gilus. Visi analizuojantys biblioterapiją pabrėžia, kad naudingas tik gilus, tekstą išgyvenančio asmens skaitymas. Tik stipriai jaučiant kito žmogaus sielą, galima patirti katarsį (emocinį sukrėtimą), kuris gydo, padeda atpažinti ir keisti situacijas, jausmus. Įgyti išminties pačiam veikloje išbandant gau-tas žinias arba jas tiesiogiai išgyvenant per kito žmogaus jau nueitą, išanalizuotą ir užfiksuotą patirtį, – tai vienas iš biblioterapijos principų (Janavičienė, 2005).

G. Raguotienės (2008) teigimu, parinkti knygą sergančiajam ne mažiau svarbu nei vaistus – ji parenkama atsižvelgiant į ligonio išsilavinimą, profesiją, lytį, psichi-kos ypatumus, skaitymo įgūdžius ir ligos pobūdį. Autorė pažymi, kad norint padėti sergančiajam, būtina sąlyga – gerai pažinti literatūrą ir pacientą. Ganėtinai rizikinga siūlyti knygas, kurių pats patarėjas nėra skaitęs ir „nesuderina“ su skaitančiojo būsena. Vienas ir tas pats kūrinys įvairiems ligoniams gali sukelti net priešingas emocijas, todėl biblioterapeutas turi sugebėti prognozuoti skaitymo padarinius. Tyrėjos teigimu, literatūra, kurioje jaučiamas nusivylimas, žiaurumas, kasdienybės pilkuma, kurių atomazga tragiška, veikėjai „ištižę“ ir bevaliai, biblioterapijai netinka.

Mokslinėje literatūroje pažymima, kad biblioterapiją kaip gydymo metodą pata-riama taikyti tik asmenims, gerai išmanantiems literatūrą ir išėjusiems literatūros ir

••

••



biblioterapijos kursus. Tačiau atskirtus jos elementus savo darbe gali taikyti ne tik bibliotekininkai, bet ir pedagogai. Vadinasi, skaitymą kaip terapiją, siekiant padėti paaugliui kurti teigiamą požiūrį į save, įveikti adaptacinius, bendravimo sunkumus, patirtas traumas ar praradimus, savo darbe galėtų veiksmingai taikyti klasės auklė-tojai ir socialiniai pedagogai.

Pagal socialinio pedagogo pareiginę instrukciją jo darbo tikslas – padėti vaikams geriau adaptuotis visuomenėje, bendruomenėje, švietimo ar globos įstaigoje, kitose socialinėse įstaigose, vykdančiose ugdymo funkcijas, racionaliau išnaudoti visas teikiamas galimybes lavintis, mokytis ir augti savarankiškais piliečiais (Socialinio pedagogo instrukcija, 2002).

Studijuodami socialiniai pedagogai įgyja ir pedagoginių, ir psichologinių žinių, todėl turi kompetencijų vesti biblioterapinius individualius ir grupinius užsiėmimus. Tačiau socialinės pedagogikos studijų programose (AIKOS) nėra numatytas studijų dalykas, kurio metu būtų ugdomas socialinių pedagogų literatūrinis išsilavinimas. Vis dėlto norėdamas padėti paaugliui susidoroti su iškilusiais sunkumais sociali-nis pedagogas galėtų taikyti tam tikrus biblioterapijos elementus, kurie toliau bus aptarti.

Siekiant išsiaiškinti socialinio pedagogo galimybes per grožinės literatūros tekstų suvokimą padėti paaugliams spręsti iškylančias socialines ir pedagogines problemas, 2007 m. m. Vilniaus Petro Vileišio pagrindinėje mokykloje organizuotas ugdoma-sis projektas, kuriame dalyvavo 18 lietuvių kalbos mokytojos atrinktų VIII klasės mokinių. Svarbiausias atrankos kriterijus – motyvacijos skaityti neturinčių mokinių palyginti aukšti mokymosi laimėjimai. Pažymėtina, kad atrinkti projekto dalyviai yra iš vienos klasės, kuri įvardijama kaip labiausiai skaitanti klasė.

Pirmajame projekto etape atliktas konstatuojamasis tyrimas, kurio metu projekto dalyviai raštu atsakė į atvirus klausimus apie skaitymą, vėliau savo nuomonę pagrindė focus grupės interviu metu.

Į klausimą, dėl kokių priežasčių žmonės skaito, didžioji dauguma paauglių atsakė panašiai. Dalis tiriamųjų (n = 7) išskyrė tokias priežastis: naujos informacijos gavi-mo būdas „...nori daugiau sužinoti...“; vaizduotės ir proto lavinimas „Skaitydami žmonės lavina savo protą ir vaizduotę. Taip pat skaito savo malonumui, o ne todėl, kad verčia skaityti suaugusieji“; arba malonus laisvalaikio praleidimo ir atsipalaidavimo būdas „Skaitymas yra naudingas ir prasmingas poilsis“, „Teikia malonumą, lavina retorinius įgūdžius. Pastarasis faktas rodo, kad politikai neskaito Šekspyro sonetų“.

Kita dalis (n = 6) projekto dalyvių skaitymą siejo tik su nauda: naujos žinios, vaizduotės, retorikos ir proto lavinimas, žodyno plėtojimas. Trys apklausoje dalyvavę

23

MENų TERAPIJA


mokiniai skaitymą sutapatino su įsijautimu ir galimybe atsipalaiduoti, atitrūkti nuo kasdienių minčių ar problemų: „Skaitydami įdomias knygas žmonės tarsi patenka į kitą pasaulį, įsijaučia“; „skaitymas padeda atsitraukti nuo minčių, pamiršti savo problemas ir įsijausti į kito žmogaus vaidmenį. Tai pavyksta ne kiekvienam, todėl ne visi mėgsta skaityti“; „...skaitydama galiu pati sukurti siužetus, pasinerti į knygų herojų g yvenimus, kartais net susitapatinti“.

Vienas iš mokinių teigė, kad „skaityti yra gerai. Ne visiems užtenka kantrybės pa-skaityti, kol knyga pasidaro įdomi“. Diskusijos dalyviai išsakė mintį, kad skaitymas yra pranašumas, tačiau nepritarė teiginiui, kad „tarp skaitančių žmonių vyrauja nuomonė: skaityti – gerai, neskaityti – blogai. Nemanau, kad neskaitantis žmogus yra blogesnis, nors skaitymas yra privalumas“.

Kai kurie mokiniai teigė negalintys nurodyti priežasčių, kodėl žmonės neskaito: „Nelabai įsivaizduoju, kodėl žmonės gali nemėgti skaityti“; „Daugelis nežino, kas yra skaitymas. Jei pabandytų, gal patiktų ir atrastų naują užsiėmimą.“

Diskusijoje buvo išsakyta nuomonė, kad skaitymas yra įdomus užsiėmimas: „Kai skaitai, gera atsipalaiduoti ir palavinti vaizduotę. Todėl žmonės turėtų daugiau skaityti,

jiems būtų lengviau“; „Galima sakyti, kad skaityti yra įdomiau, nei sėdėti prie televizoriaus ar žaisti beprasmius kompiuterinius žaidimus... Bet juk aš žiūriu televizorių, žaidžiu kompiuterinius žaidimus ir skaitau“; „Man patinka skaityti knygas, tačiau kai perskaitau vieną – ne visada noriu iš karto skaityti kitą.“

Iš atsakymų matyti, kad šiems tiriamiesiems svarbiausia yra pats skaitymo proce-sas. Skaitymą jie sieja su pojūčiais ir emocijomis, kurias gauna skaitant ir po skaitymo. Galima daryti prielaidą, kad radus teigiamą santykį, ryšį su knyga, jos autoriumi ir herojais, išgyvenami jausmai, kurie skatina ir vėl ieškoti panašių potyrių. Mokiniai pabrėžia, kad svarbu skaityti įdomias knygas, kitaip gali nepavykti įsijausti ir skaityti bus neįdomu.

Norėta išsiaiškinti, kokio žanro literatūrą patinka skaityti VIII klasės mokiniams. Didžioji dalis būsimų projekto dalyvių (n = 11) renkasi nuotykių, fantastinę literatūrą. Mokiniai nurodė, kad skaito: „... nuotykių, detektyvus, kartais fantastines“; „Labiausiai patinka fantastinio, nuotykinio žanro knygos“. Kiek rečiau (n = 5) mokiniai nurodė, kad skaito siaubo, istorinio žanro, detektyvus ar romanus: „Labiausiai žavi istoriniai, nuoty-kiniai romanai. Patinka kurti senovinius siužetus savo galvoje, o taip pat susipažinti ir žvilgtelti į praeitį“; „Romanus, apsakymus, nuotykių... Priklauso nuo nuotaikos“; „Beveik neskaitau, bet šiaip mėgstu siaubo arba komedijos žanrus“; „Dažniausiai skaitau romanus, siaubo knygas. Nelabai patinka fantastinės knygos, nes jose būna įvairių nesąmonių, bet kai kurios būna geros.“

Trys tiriamieji nurodė, kad skaito labai įvairią literatūrą, kurią rekomenduoja draugai ar artimieji: „... pradedant nuo magiškojo realizmo ir baigiant filosofija“; „Neturiu savo



mėgiamo stiliaus, todėl skaitau tas knygas, kurias rekomenduoja aplinkiniai žmonės“; „Įvairias, neseniai išleistas, rekomenduotas draugų...“

Keli atsakymai parašyti abstrakčiai, be išsamesnio paaiškinimo: „Visokias“; „Įdomias.“ Keli tiriamieji nurodė, kad mėgsta skaityti knygas, kurios skatina susimąstyti:

„Mėgstu skaityti knygas, kuriose yra mintis, bet ir pats skaitymas nėra kankynė. Nemėgstu „tuščių“ knygų“; „... kurioje yra ne tik nuotykiai, bet ir apmąstymai, jausmai, turi užslėptą prasmę.“

Tik vienas tiriamasis laisvalaikiu skaityti renkasi specializuotą literatūrą apie automobilius. Iš atsakymų matyti, kad mokiniams svarbu, jog knyga būtų įdomi, skaitymas teiktų malonumą.

Focus grupės interviu metu išryškėjo, kad paaugliai renkasi skaityti įvairius žanrus, bet ne visada noriai, dažniausiai skaito knygas pagal mokyklos rekomenduojamą knygų sąrašą. Mokiniai pabrėžė, kad „neįdomios knygos ir neįdomu tokias skaityti“. Galima manyti, kad ši priežastis tampa ir skaitymo motyvacijos praradimo priežastimi.

Antrame projekto etape projekto dalyviai išbandė skaitymo praktikumo metodiką, kuri susideda iš keturių pagrindinių dalių:

pamokėlė;skaitymas;pokalbiai;reakcija.

Pamokėlė – tai trumpa, kryptinga pamokėlė, skirta konkrečiai idėjai ar temai, su kuria norima supažindinti mokinius. Jų metu paaugliams buvo aiškinama, kaip vyks skaitytojų praktikumas, aptariami svarbūs skaitymo ar rašymo klausimai.

Siekiant skatinti projekto dalyvius aktyviai skaityti buvo sudarytos sąlygos ilgalai-kiam skaitymui tylomis. Visi mokiniai skaitė tai, ką mėgsta ir gali skaityti. Skaitymo etapo metu visi projekto dalyviai privalėjo skaityti. Iš pradžių tam skiriama apie 15–20 minučių. Kai mokiniai pripranta prie savarankiško skaitymo, šis laikas palaipsniui buvo ilginamas iki 30 minučių ar daugiau.

Tai, kas perskaityta, buvo aptariama pokalbių apie skaitymą metu, per kuriuos visada buvo diskutuojama apie skaitomą straipsnį ar knygą, kaip jie patinka projekto dalyviams, analizuojama, kaip mokinys supranta skaitomą kūrinį.

Reakcija į skaitymą sudaro galimybę palaikyti ilgalaikį dialogą ir turi didelę įtaką, kad skaitytojas taptų mąstančiu skaitytoju. Siekiant sužinoti paauglių reakciją į per-skaitytą tekstą, jie buvo prašomi pildyti dialogų žurnalus. Dialogų žurnalo rašymo tikslas – ugdyti mokinių mąstymą apie skaitymą ir padrąsinti juos kūrybiškai dalytis savo reakcija su kitais. Aptarimų metu grupė buvo supažindinama su nauja knyga bei autoriumi arba paprasčiausiai papasakojama, kuo ta knyga gali būti kitiems įdomi.

••••

25

MENų TERAPIJA


Praktikumo pabaigoje mokiniai buvo prašomi parašyti refleksijas apie pravestą skaitymo praktikumą ir, jei kilo, naujų minčių apie skaitymą.

Kokybinė refleksijų analizė parodė, kad visiems projekto dalyviams tokie skaitymo seminarai jiems patiko, buvo įdomu sužinoti, ką skaito kiti, kaip pristatyti knygą:

„Įdomi pamoka“; „Patiko. Buvo įdomu sužinoti, ką skaito bendraklasiai, jų nuomonę į knygas. Sužinojau, kas yra kritinis mąstymas“; „Buvo įdomu sužinoti, ką skaito kiti“; „Sužinojau, kaip pristatyti knygą, išreikšti mintis. Sužinojau, kas yra kritinis mąstymas ir kad reikia skaityti, nes tai padeda bendravimui, išsilavinimui ir vaizduotei“; „Pamoka gan įdomi. Žmogaus požiūrio į knygas beveik neįmanoma pakeisti“; „Sužinojau, kad skaityti būtina dėl bendravimo. Daugiau žinosi posakių...“; „Pamokos paįvairino mokyklinę monotoniją. Aš skaitau, nes skaitymas suteikia didelį estetinį pasitenkinimą“; „Pamokos paliko įspūdį. Neįprasta.“

Respondentai minėjo, kad knygų pristatymas juos paskatino daugiau skaityti, pasidomėti lietuvių autorių literatūra:

„Išgirdau naujų knygų pavadinimų, stengsiuosi jas perskaityti“; „Pakilo noras skaityti daug gerų knygų. Bet svarbiausia, kokybiškai“; „Buvo įdomu. Prisiminiau anksčiau skaitytas knygas. Norėčiau paskaityti kelias įdomias knygas“; „Prisiminiau anksčiau skaitytas knygas. Dabar perskaitysiu keletą knygų“; „Diskusija paskatino pasidomėti lietuvių autorių kūriniais. Manau, kiti irgi susidomės skaitymu“; „Galbūt, daugiau pasidomėsiu lietuvių literatūra.“

Keletas tiriamųjų, anksčiau prisipažinusių, kad nemėgsta skaityti, pažadėjo nuo šiol pradėti skaityti, nes tai naudingas ir reikalingas užsiėmimas:

„Pasikeitė požiūris į skaitymą. Sužinojau, kad skaitant daug galima sužinoti ir išmokti“; „Jau anksčiau norėjau pradėti skaityti... Dabar planuoju skaityti pradėtą ir nebaigtą knygą. Pradeda dominti“; „Nuomonė pasikeitė į gerą pusę. Skaitymas reikalingas ir svarbus. Padėjote tai suvokti. Buvo įdomu. Tikrai pradėsiu skaityti, kaip ir anksčiau.“

Remiantis analitiniu tiriamuoju metodu ir stebėjimu, pateikiamas biblioterapijos elementų taikymo socialinio pedagogo darbe modelis (1 pav.), kurį sudaro trys pa-grindiniai etapai – pasirengimo, įgyvendinimo ir analizės.

Pirmajame etape, siekiant parengti individualios problemos sprendimo planą, pirmiausia socialinis pedagogas turi detaliai išanalizuoti paauglio problemą bei jos atsiradimo priežastis ir nustatyti priemones ir būdus, kaip jam padėti. Toliau, taikant biblioterapijos metodą, socialinis pedagogas kruopščiai parenka literatūrą, tinkančią konkretaus amžiaus grupės paaugliams ir susijusią su išskirtos problemos sprendimo galimybėmis.

Kadangi ne visi paaugliai mėgsta skaityti, socialinio pedagogo užduotis parinkti tekstą ir apskaičiuoti, kiek per užsiėmimą turėtų būti perskaityta. Šiame etape pa-sitelkiamas gimtosios kalbos mokytojas, kuris žino konkretaus paauglio skaitymo



sugebėjimus ir gali patarti. Socialinis pedagogas drauge su mokytoju turėtų išrinkti ištrauką, pasakojančią apie esminį įvykį, kuris vėliau bus paauglio analizuojamas. Toliau derėtų apgalvoti, kokius būdus ir strategijas socialinis pedagogas galėtų taikyti dirbdamas su konkrečiu vaiku.

Antrajame etape, taikant kritinio mąstymo ugdymo schemą, skaitomas ir anali-zuojamas tekstas. Ši schema paremta trijų pakopų – sužadinimo, prasmės suvokimo ir apmąstymo – įgyvendinimu skaitymo procese. Sužadinimo pakopoje parenkami tokie metodai, kurie paskatintų paauglį išsakyti savo nuomonę tam tikru klausimu. Sudominus paauglį bei paskatinus jį prisiminti viską, ką žino tam tikra tema, gali-ma pereiti į prasmės suvokimo pakopą, kurioje skaitomas tekstas. Kad skaitymas nebūtų paviršutiniškas, o apmąstomas, rekomenduojama naudoti metodus, kurie padeda kontroliuoti skaitymą. ypatingas dėmesys, taikant biblioterapijos elementus ugdymo procese, skiriamas apmąstymo pakopai. Refleksija ir apmąstymas svarbūs, siekiant, kad paauglys ne tik sužinotų apie panašią į jo problemą, bet ir įvertintų savo galimybes keisti esamą situaciją. Rašydamas refleksiją ar piešdamas patirtą įspūdį, paauglys labiau įsigilins į nagrinėtą situaciją ir užfiksuos savo požiūrį, nuomonę, būsimą – norimą elgesį ir kt.

Trečiajame etape socialinis pedagogas analizuoja ir fiksuoja taikyto modelio pranašumus, trūkumus, apmąsto ir vertina pasiektą rezultatą.

1 pav. Biblioterapijos elementų taikymo socialinio pedagogo darbe modelis

27

MENų TERAPIJA


Šį modelį galima taikyti ir dirbant su grupe. Grupinis socialinės pagalbos metodas taikytinas tokiose situacijose, kai aplinkos vaidmuo akivaizdus ir iškilusios problemos siejasi su daugybe panašių situacijų, o poreikiai reikalauja platesnės koordinacijos ir profilaktinės bei mokomosios orientacijos. Grupinė veikla, pasidalijimas jausmais su kitais žmonėmis, turinčiais tokių pačių problemų, leidžia žmogui pajausti, kad jis nėra pasaulio išimtis. Buvimas grupėje, palaikymo jutimas pažadina vidines galias kovoti dėl pergalės ir tikėjimo, kad už pastangas bus atlyginta teigiamais sprendimo rezultatais (Indrašienė, 2004). Jeigu kiekvienas grupės narys sugebės įgyvendinti dvi pagrindines bendravimo vertybes – pajusti bendrumo jausmą ir asmenybės autono-miją – asmenybė tobulės ne kitų sąskaita, o bendri tikslai bus pasiekiami neužgožiant individualybės (Psichologija studentui, 2005).

Apibendrinant galima teigti, kad socialinis pedagogas darbe su paaugliais gali tai-kyti biblioterapijos metodo elementus kaip itin veiksmingą būdą formuojant asmens teigiamas charakterio savybes bei kitus įgūdžius, būtinus sėkmingam asmeniniam, profesiniam ir visuomeniniam gyvenimui.

Išvados

Biblioterapija yra veiksmingas būdas gydyti asmens emocinius, psichologinius sutrikimus, patirtus praradimus ir išgyventas nesėkmes ar traumas. Skaitymas stiprina žmogaus pasitikėjimą savo dvasios ir kūno jėgomis, žadina viltį, ati-traukia nuo sunkių minčių, dvasinių traumų, palengvina adaptaciją, pakelia nuotaiką. Socialinis pedagogas, dirbdamas su paaugliais, gali taikyti biblioterapijos metodo elementus kaip itin veiksmingą būdą, padedanti spręsti iškilusius emocinius, psichologinius sunkumus, taip pat formuojant asmens teigiamas charakterio savybes bei kitus įgūdžius, būtinus sėkmingam asmeniniam, profesiniam ir visuomeniniam gyvenimui.Mokiniai, kurie išskirti kaip motyvacijos skaityti neturintys, vertina skaitymą ne tik kaip malonią laisvalaikio praleidimo formą, bet ir vieną iš būdų lavinti bręstančiam žmogui reikalingus įgūdžius, kurie pagelbės sėkmingam socia-liniam bendravimui, profesinei karjerai ir nuolatiniam tobulėjimui.Suprasdami skaitymo svarbą, mokiniai knygų skaitymą renkasi labiau dėl malonaus potyrio nei dėl noro lavinti retoriką ir kitus gebėjimus. Su įdomumu skaito tada, kai to daryti neverčia suaugusieji, jei įdomi knyga arba jei skaity-tojas turi gebėjimą įsijausti į herojaus vaidmenį.

•

•

•

•



Literatūra

Barath A. Sabljak L. Permainos // Bibliografija gydant vaikų ir jaunuolių karo traumas. Vilnius: Garnelis, 2001 (4), p. 14–19.černienė J. Paauglių, turinčių laikysenos sutrikimų, savimonės ypatumai: ma-gistro darbas. Vilnius 2002, p. 13–24.Daujotytė V. žvirblių takas // Skaitymas: džiaugsmas, mokymasis, mokymas. Vilnius, 2008 (2), p. 25–27.Daujotytė-Pakerienė V. „Apie skaitymo džiaugsmą ir naudą“ // <http://gimtasiszodis.w3.lt/daujot_04_1.htm>.Dereškevičius P., Rimkevičienė V., Targamadzė V. Mokyklos nelankymo prie-žastys. Vilnius, 2000.Gailienė D., Bulotaitė L., Sturlienė N. Aš myliu kiekvieną vaiką. Vilnius: Vals-tybinis leidybos centras, 1996, p. 9–15.Gučas A. Vaiko ir paauglio psichologija. Kaunas: Šviesa, 1990, p. 211–259.Indrašienė V. Socialinio ugdymo technologijos. Vilnius 2004, p. 80–81.Janavičienė D. Biblioterapijos, skaitymo ir gyvenimo kokybės sąsajos: tarpdis-ciplininis požiūris // http://www.leidykla.vu.lt/inetleid/knygot/44/straipsniai/str16.pdf>.Kvieskienė G. Pozityvioji socializacija. Vilnius, 2005, p. 102–104.Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklos bendrosios programos I–X klasės. Vil-nius: Leidybos centras, 1997, p. 10–33.Lisabonos strategijos įgyvendinimas // pranešimas parengtas 2005 m. kovo 22–23 d. Europos vadovų tarybos pavedimu // <http://www.lrtt.lt/Lietuva%20EESRK/Lisabona%20is%20Kvedaraites/ces1468-2005_d_lt.pdf>.LR švietimo įstatymas Nr. IX-1630, 2003-06-17 // žin. 2003, Nr. 63-2853 (2003-06-28).Mardziah Hayati Abdullah, What is bibliotherapy? // <http://www.indiana.edu/~reading/ieo/digests/d177.html>.Navickaitė A., Daukšienė D., Jarienė R. Efektyvaus skaitymo strategijos: skai-tymo praktikumas. Vilnius: ŠDC, 2007.Penkauskienė D. Kritinio mąstymo ugdymas: teorija ir praktika. Vilnius: Gar-nelis, 2001, p. 11.PIRLS (Progress in International Reading Literacy Study) – Tarptautinis skai-tymo gebėjimų tyrimas. 2001.

1.

2.

3.

4.

5.

6.

7.8.9.

10.11.

12.

13.

14.

15.

16.

17.

29

MENų TERAPIJA


PIRLS (Progress in International Reading Literacy Study) – Tarptautinis skai-tymo gebėjimų tyrimas. 2006.PISA (Programme for International Student Assessment) – Tarptautinė moks-leivių vertinimo programa. 2006.Psichologija studentui. Kaunas, 2005, p. 240.Raguotienė G. Atversta knyga. Vilnius 2008, p. 25.Skaitymo skatinimo ir kalbos gebėjimų ugdymo koncepcija // <http://www3.lrs.lt/docs2/DPSLIZZG.DOC>.Socialinės pedagogikos studijų programa // <http://www.aikos.smm.lt/aikos/webdriver.exe?kalba=lt&kodas=61205S202&MIval=/Programa.html>.Socialinio pedagogo instrukcija Nr. 1691, 2002.Šulcienė D. Rubinaitis // Knyga paauglio vertybių kontekste. Vilnius, 2001 (2), p. 3–4.Šventickas A. Šventickienė A. Vyresniųjų paauglių grožinės literatūros skaitymo nuostatos dabarties sąlygomis // <http://www.ceeol.com/aspx/getdocument.aspx?logid=5&id=240987a0-4a92-4bcc-8c64-ad0cc0f16a9e>.Švietimo gairės. Vilnius, 2002, p. 13, 137.Tijūnėlienė O. žvirblių takas // Vaikystės knyga IV klasės mokinio gyvenime. Vilnius, 2008 (2), p. 32.Vyšniauskytė-Rimkienė J., Kardelis K. Paauglių reputacijos tarp bendraamžių raiška sociometrinio statuso grupėse // <http://medicina.kmu.lt/0506/0506-11l.pdf>.žukauskienė R. Raidos psichologija. Vilnius: Margi raštai, 2002.

valdonė indrašienė – socialinių mokslų (edukologijos) daktarė, Vilniaus pedagoginio uni-versiteto Socialinės komunikacijos instituto Socialinės pedagogikos katedros vedėja, docentė; mokslinių interesų sritys: ugdymo technologijos, socialiniai tyrimai; adresas: Studentų g. 39, LT-08106 Vilnius, Lietuva; el. paštas [email protected]

Eglė kapočiūtė – socialinių mokslų (edukologijos) magistrė, Vilniaus pedagoginio univer-siteto Socialinės komunikacijos instituto Socialinės pedagogikos katedros asistentė; mokslinių interesų sritys: kritinio mąstymo ugdymas, biblioterapija, socialinio ugdymo technologijos; adresas: Studentų g. 39, LT-08106 Vilnius, Lietuva; el. paštas [email protected]

18.

19.

20.21.22.

23.

24.25.

26.

27.28.

29.

30.

30 Vida GUDžINSKIENė, Olga TRAINIENė


Vida GUDžINSKIENė, Olga TRAINIENė

SoCiAlinėSE inSTiTuCijoSE diRBAnčių ASMEnų SAvijAuToS ypATuMAi

Anotacija. Straipsnyje analizuojama socialinėse institucijose dirbančių asmenų savijauta darbe. Pateikiamas tiriamųjų požiūris į darbą, socialinių institucijų darbuotojų tarpasmeninių santykių vertinimas. Konstatuojama, kad socialiniai darbuotojai, dirbantys socialinėse insti-tucijose, padeda kolektyvo nariams spręsti iškilusius organizacinius klausimus, problemas. Analizuojamos geros savijautos darbe priežastys. Pateikiami socialines paslaugas teikiančių institucijų darbuotojų ir jų vadovų tarpusavio santykių, darbo sąlygų bei darbo organizavimo ypatumai. Akcentuojama socialines paslaugas teikiančiose institucijose dirbančių socialinių darbuotojų įtaka šių institucijų mikroklimatui gerinti.

Esminiai žodžiai: socialinės institucijos, darbuotojai, savijauta darbe.

Įvadas

Gera savijauta darbe, darbuotojų sauga ir sveikata negali būti charakterizuojama vien nelaimingų atsitikimų darbe ar profesinių ligų nebuvimu, svarbu gera fizinė, moralinė ir socialinė savijauta, kuri pasiekiama gerinant darbo kokybę, atsižvelgiant į įvykusius pokyčius visuomenėje. Organizacijos klimatas – organizacijos atmosfera, kuri apima moralės lygį, priklausomumo organizacijai jausmą, rūpestį organizacijos nariais (Mullins, 1991). Taigi organizacijos klimatas ir darbuotojų savijauta yra tiesiogiai susiję. Koks yra organizacijos klimatas, kokie yra jį lemiantys veiksniai, nuo to priklauso, kaip asmuo jaučiasi darbo vietoje, kokia yra jo savijauta.

Kiekviena organizacija yra unikali, nes, siekdama savo tikslų ir spręsdama iškilu-sias problemas, vadovaujasi atitinkama tai organizacijai būdinga nuostatų ir vertybių visuma. Ir kiekviena jų, kaip nurodo P. Jucevičienė (1994, p. 15), turi savo kultūrą, tradicijas, veiklos metodus. Šių trijų komponentų visuma sudaro organizacijos kli-matą (Targamadzė, 1996).

Kaip teigia V. Targamadzė (ten pat, p. 100), organizacijos klimato sąvoka minima jau 1939 m. K. Lewino, R. Lippitto, R. K. White’o darbuose. Praėjo nemažai metų, kol mokslininkai organizacijos klimatą pripažino vienu iš svarbiausių organizacijos veiks-mingumą lemiančiu rodikliu, apibendrinančia sąvoka, apimančia daugybę veiksnių.

Kaip nurodo N. Večkienė (1996, p. 195), organizacijos klimatas – tai ta žmogiš-koji aplinka, kurioje darbuotojai dirba savo darbą. Jo negalima paliesti, pamatyti, bet jis ,,tvyro ore“.

31

MENų TERAPIJA

SOCIALINėSE INSTITUCIJOSE DIRBANčIų ASMENų SAVIJAUTOS yPATUMAIISSN 1392-9569

Taigi socialinio darbuotojo profesinė veikla skirta teikti konsultacinę, diagnostinę, informavimo, organizacinę, prevencinę, šviečiamąją ir kitokią pagalbą individams, grupėms, bendruomenei. Ši veikla žmogui padeda mokytis harmoningai gyventi su jį supančiais individais ir aplinka. Dirbant visuomenės gerovei labai reikalingą ir kilnų darbą labai svarbu paties darbuotojo savijauta darbe, pasitenkinimas darbu, jo darbo įvertinimas tiek iš kliento, tiek iš darbdavio (administracijos) pusės.

Tyrimo tikslas – ištirti mikroklimato įtaką asmens savijautai darbe.Tyrimo objektas – socialinėse institucijose dirbančių asmenų savijauta darbe. Tyrimo uždaviniai:

nustatyti socialines paslaugas teikiančių institucijų darbuotojų požiūrį į darbą;įvertinti socialines paslaugas teikiančių institucijų kolektyvo narių tarpasme-ninius santykius;ištirti, ar socialines paslaugas teikiančių institucijų vadovai turi įtakos dar-buotojų savijautai darbe;įvertinti socialines paslaugas teikiančių institucijų darbuotojų požiūrį į jų darbo sąlygas;ištirti, ar socialines paslaugas teikiančiose institucijose dirbantys socialiniai darbuotojai lemia šių institucijų mikroklimato gerinimą.

Tyrimo metodas. Empiriniame tyrime požiūriui į darbą įvertinti, remiantis Е. Rogovu (1998), B. Bitinu (1998) K. Kardeliu (2002), buvo sudaryta tyrimo me-todologija. Taikyta anketinė apklausa.

Siekiant gauti kuo išsamesnę informaciją, anketoje pateikti įvairūs klausimai:uždari, su griežtai apibrėžtais atsakymais, kai respondentas gali pasirinkti vieną arba keletą jam tinkamų atsakymų;atviri, į kuriuos atsakymus turėjo suformuluoti pats respondentas;mišrūs (kombinuoti), kai respondentas gali papildyti atsakymą, pateikdamas savo nuomonę;ranginės skalės, kai respondentui pateikiami vertinimo atsakymai didėjimo ar mažėjimo tvarka.

Tyrimo organizavimas ir tiriamųjų imtis. Tyrimas buvo atliktas šiose soci-alinėse institucijose: Utenos pensionate, Utenos rajono socialinių paslaugų centre, Utenos vaikų globos namuose, Vaikų socialinės paramos ir ugdymo centre, Visagino specialiojo ugdymo ir socializacijos centre „Vilties šaltinis“. Apklausa buvo vykdoma 2008 m. vasario–kovo mėn. Buvo apklausta 112 šių institucijų darbuotojų. Tyrimo duomenys apdoroti kompiuterine SPSS 10.0 programa. Tyrimo metu gauta informacija apie respondentus buvo apibendrinta.

••

•

•

•

•

••

•



Iš 112 apklaustųjų 6 vyrai, tai sudaro 5,4 proc., ir 106 moterys – 94,6 proc. Taigi dauguma socialinėse institucijose dirbančių darbuotojų yra moterys.

Norėdami gauti objektyvią nuomonę, siekėme apklausti kuo daugiau skirtingų profesijų respondentų. Apklausoje daugiausia dalyvavo socialinių darbuotojų – 47,3 proc. (53 asm.); 13,4 proc. (15 asm.) socialinių pedagogų; 12,5 proc. (14 asm.) socialinio darbuotojo padėjėjų; 18,8 proc. (21 asm.) sudarė kiti socialines paslaugas teikiančių institucijų darbuotojai. Tyrime dalyvavo ir vadovaujamas pareigas uži-mantys darbuotojai – 8 proc. (9 asm.) – vadovai, jų pavaduotojai, padalinių vado-vai. Tai rodo atsakingą vadovų požiūrį į kolektyvo gero mikroklimato palaikymą. XXI a. yra žinių ir informacinės visuomenės amžius, kuriame vis labiau išryškėja vidutinio visos šalies visuomenės išsilavinimo lygio svarba. Lietuva kartu su Euro-pa pradėjo kurti žiniomis grindžiamą visuomenę ir ūkį, kur aukščiausios kokybės prekė yra naujausia informacija, žinios ir profesiniai įgūdžiai. Todėl buvo norima išsiaiškinti respondentų išsilavinimą. Atlikta analizė parodė, kad pagal išsilavinimą respondentai pasiskirstė į 4 grupes. Iš 112 apklaustųjų 25 proc. (28 asm.) yra įgiję specialų vidurinį išsilavinimą, 3 proc. (3 asm.) įgiję aukštesnįjį išsilavinimą, net 58 proc. (65 asm.) – aukštąjį išsilavinimą. Tarp apklaustųjų 14 proc. (16 asm.) šiuo metu studijuoja universitetuose.

žmogaus išsilavinimas, įgyta specialybė ir profesija nulemia jo gyvenimo sėkmę. Ne kiekvieną darbą žmogus gali gerai ir kruopščiai dirbti. Laimingiausias žmogus, kai darbas yra tarsi hobis ir teikia jam didžiausią malonumą. Darbas, atitinkantis individo nuostatas ir poreikius, didina pasitenkinimą ir darbo motyvaciją, turi tei-giamos įtakos darbo rezultatams, kartu ir gerai savijautai darbe. Tai parodo individo darbo metai, praleisti vienoje darbovietėje.

Respondentai pagal darbo stažą buvo pasiskirstę į penkias grupes. Jų pasiskirs-tymas pateiktas 1 paveiksle.

Iš 1 paveikslo duomenų matyti, kad didžiausią dalį – 26 proc. (29 asm.) sudaro dar-buotojai kurių darbo stažas nuo 16 iki 30 metų. Daugiau kaip 30 metų išdirbusių yra 5 proc. (6 asm.). Net 23 proc. (26 asm.) respondentų turi darbo stažą iki 5 metų, 20 proc. (19 asm.) – išdirbę nuo 11 iki 15 metų, 17 proc. (19 asm.) dirbančiųjų darbo stažas yra nuo 5 iki 10 metų. 9 proc. (10 asm.) respondentų savo darbo stažo visai nenurodė.

Tolimesnei tyrimo analizei atlikti visi respondentai pagal darbo stažą buvo su-skirstyti į tris grupes: iki 5 m.- 26 respondentai, nuo 5 iki15 m. – 41 respondentas ir daugiau nei 15 metų – 35 respondentai.

Galime teigti, kad socialines paslaugas teikiančiose institucijose dirba išsilavinę, įvairią darbinę patirtį turintys darbuotojai, iš kurių didžioji dalis yra moterys.

33

MENų TERAPIJA


Tiriamųjų požiūrio į darbą vertinimas. Kiekvienam žmogui reikia mėgsta-mo darbo ir pareigų, suteikiančių galimybes atskleisti save, parodyti savo išmintį ir kūrybiškumą. Todėl neatsitiktinai respondentams buvo užduotas klausimas: ,,Ar Jums patinka Jūsų darbas?“ Didžioji visų socialines paslaugas teikiančių institucijų darbuotojų, dalyvavusių tyrime, dalis – 70,5 proc. (79 asm.) nurodė, kad darbas jiems patinka. 16,1 proc.(18 asm.) respondentų atsakė, kad darbas jiems labai patinka. Ir tik 3,6 proc. (4 asm.) nurodė, kad darbas jiems labai nepatinka. Toks pats procen-tas – 3,6 nurodė, kad darbas jiems nerūpi ir neaiškią nuomonę šiuo klausimu turėjo 6,3 proc. (7 asm.).

Į klausimą ,,Jūs einate į darbą...“ reikėjo pažymėti vieną iš pateiktų teiginių: vi-suomet noriai, kartais noriai, dažnai nenoriai, visuomet nenoriai. Atsakymai turėjo patvirtinti prieš tai išsakytą respondentų nuomonę. Labai nemaža dalis responden-tų 32,0 proc. (36 asm.) atsakė, kad visuomet noriai eina į darbą. 58 proc. (65 asm.) nurodė, kad kartais nenoriai eina į darbą. 8 proc. (9 asm.) teigė, kad dažnai nenoriai eina į darbą ir tik 2 proc. (2 asm.) respondentų prisipažino, kad visuomet nenoriai eina į darbą.

Tyrimu nustatyta, kad darbu patenkintų ir labai patenkintų yra 86,6 proc. (97 asm.), o į darbą visuomet arba kartais su noru eina 90 proc. (101 asm.). Tyrimo metu respon-dentų buvo klausta, ar jie norėtų pakeisti savo turimą darbą. Nustatyta, kad 23 proc. (26 asm.) norėtų pakeisti savo turimą darbą, o 35 proc. (39 asm.) nenorėtų jo keisti. Taip teigė tie respondentai, kurie myli savo darbą ir visuomet noriai eina į darbą ir noriai dirba. 42 proc. (47 asm.) respondentų atsakė, kad nežino. Tai leidžia daryti prielaidą, kad daugumai darbuotojų, dirbančių socialinėse institucijose, patinka jų darbas.

1 pav. Respondentų pasiskirstymas pagal darbo stažą

26 %

5 % 9 %

23 %

20 %17 %

iki 5 m.

5–10 m.11–15 m.

16–30 m.per 30 m.

nenurodė



Respondentams buvo užduotas klausimas: ,,Tarkime, dėl kokių nors priežasčių laikinai nedirbate. Ar grįžtumėte į dabartinį savo darbą?“ Daugiau nei pusė visų apklaustųjų – 50,9 proc. – nurodė, kad grįžtų į dabartinį savo darbą, o 9,8 proc. respondentų nurodė, jog negrįžtų į dabartinį darbą.

Tyrimu nustatyta, kad jei darbas labai patinka respondentui, tai nė vienas jo keisti nenorėtų. Jeigu tiriamiesiems socialines paslaugas teikiančių institucijų darbuotojams labai nepatinka darbas, jie jį norėtų pakeisti.

Tyrimo duomenų analizė rodo, kad kuo didesnis darbo stažas, tuo didesnis pa-sitenkinimas darbu. Kad labai patinka darbas teigia 25,7 proc. (9 asm.), turintys per 15 m. darbo stažą, kad darbas patinka teigė 73,2 proc. respondentų, turinčių 5–15 m. darbo stažą. Visuomet noriai eina į darbą respondentai, turintys didesnį nei 15 m. darbo stažą, o visuomet nenoriai – iki 5 metų.

Apibendrinant galima teigti, kad dauguma darbuotojų, dirbančių socialinėse institucijose, patenkinti savo darbu ir nenorėtų jo keisti į kitą darbą. Daugiau nei pusė visų apklaustų dar-buotojų tik kartais nenoriai eina į darbą ir netgi jei laikinai nedirbtų, vis vien grįžtų į dabartinį savo darbą. Taigi dirbančiųjų socialines paslaugas teikiančiose institucijose požiūrį į darbą galima vertinti kaip teigiamą.

Socialinių institucijų darbuotojų tarpasmeninių santykių vertinimas. Socialinių institucijų darbuotojams buvo pateiktas klausimas su trimis teiginiais: ,,Didžioji mūsų kolektyvo dalis – geri, malonūs žmonės“, ,,Mūsų kolektyve yra įvai-rių žmonių“ ir „Didžioji dalis kolektyve yra nemalonūs žmonės.“ Respondentams reikėjo pažymėti teiginį, su kuriuo sutinka. Su teiginiu ,,Didžioji mūsų kolektyvo dalis – geri, malonūs žmonės“ visiškai sutinka 27,6 proc. (31 asm.) respondentų. Su teiginiu ,,Mūsų kolektyve yra įvairių žmonių“ visiškai sutinka 69,6 proc. (78 asm.) respondentų. Ir tik 2,7 proc. (3 asm.) mano, kad didžioji jų kolektyvo dalis yra ne-malonūs žmonės.

Respondentų nuomonė, ar būtų gerai, jei jų kolektyvo nariai gyventų netoli vienas kito, tyrimui nėra svarbi, nes didžioji dalis respondentų niekada nesusimąstė apie bendradarbių kaimyninius ryšius buityje ir kokią įtaka jie turėtų gerinant darbo santykius. Kad niekada apie tai (kad šalia gyventų bendradarbiai) nemąstė, teigė net 69,6 proc. (78 asm.), kad jokios įtakos jiems neturėtų atsakė 26,8 proc. (30 asm.). Ir tik 3,6 proc. (4 asm.) teigė, kad norėtų, jog šalia gyventų bendradarbiai.

Respondentams buvo pateiktas klausimas apie savo kolektyvo vertinimą su fiksuotų atsakymų skale, kurioje kolektyvą reikėjo įvertinti nuo 1 iki 9. Vertinant 1 balu – „labai patinka“, o 9 – ,,labai nepatinka“. Vertinimų rezultatai pateikti 2 pa-veiksle.

35

MENų TERAPIJA


Remdamiesi 2 paveiksle pateiktais duomenimis, galime teigti, kad respondentai gerai atsiliepia apie savo kolektyvą. 20 proc. (22 asm.) respondentų nurodė, kad jiems kolektyvas labai patinka; 28 proc. (31 asm.) kolektyvą įvertino 2 balais; 25 proc. (28 asm.) respondentų kolektyvą įvertino 7 balais; 9 proc. (10 asm.) – 3 balais. 4 proc. apklaustųjų nurodė, kad kolektyvas jiems labai nepatinka – įvertino 9 balais.

Pažymėtina tai, kad nevienodai kolektyvą vertina atskirose institucijose. Duo-menys šiuo klausimu straipsnyje nepateikiami, siekiant nepažeisti konfidencialumo principo.

Tyrimo metu respondentų buvo klausiama, kaip jie reaguotų į tai, jei jiems atsirastų galimybė atostogauti kartu su kolektyvo nariais. Rezultatai pateikti 1 lentelėje.

1 lentelė Respondentų nuomonės apie atostogų praleidimą

su kolektyvo nariais pasiskirstymas

Teiginys Respondentų skaičius procentai

Tai mane visiškai tenkintų 16 14,3

Nežinau, apie tai nemąsčiau 80 71,4

Tai manęs netenkintų 16 14,3

iš viso: 112 100,0

Daugiau kaip 70 proc. (80 asm.) respondentų niekada negalvojo apie tai, ir tik 14,3 proc. (16 asm.) teigė, kad juos visiškai tenkintų tokia galimybė, tiek pat teigė atvirkščiai – visiškai netenkintų atostogauti kartu su bendradarbiais.

2 pav. Kolektyvo vertinimo pasiskirstymas

25 %

5 %9 % 28 %

20 %

3 %2 %6 %2 %labai patinka2345678labai nepatinka



Siekiant išsiaiškinti, kokį vaidmenį, sprendžiant darbo / organizacinius klausimus, kolektyve vaidina administracija ir socialiniai darbuotojai, respondentams buvo už-duotas klausimas: ,,Kai iškyla darbo / organizaciniai klausimai, Jūs kreipiatės į ...?“ Duomenys pateikti 2 lentelėje.

2 lentelė Asmenys, į kuriuos dažniausiai kreipiamasi,

kai iškyla darbo / organizacinių klausimų

pareigos visuomet dažnai Retai nesikreipiu iš viso (proc.)

Direktorių 22,3 % 25,9 % 27,7 % 24,1 % 100,0

Direktoriaus pavaduotoją 14,3 % 43,8 % 15,2 % 26,8 % 100,0

Kitus administracijos narius 8 % 31,3 % 27,7 % 33 % 100,0

Socialinį darbuotoją / pedagogą 20,5 % 31,3 % 8 % 40,2 % 100,0

2 lentelėje pateikti duomenys rodo, kad 22,3 proc. (25 asm.) respondentų darbo / organizaciniais klausimais visuomet kreipiasi į direktorių; 27,7 proc. (31 asm.) – retai kreipiasi, o 25,9 proc. (29 asm.) dažnai kreipiasi į direktorių. Dažniausiai darbuo-tojai kreipiasi į direktoriaus pavaduotoją – 43,8 proc. (49 asm.). Tačiau socialiniai darbuotojai taip pat vaidina nemažą vaidmenį, sprendžiant organizacinius klausi-mus. Respondentai nurodė, kad į socialinį darbuotoją dažnai kreipiasi 31,3 proc. (35 asm.).

Respondentams buvo pateiktas klausimas apie savo kolektyvo atmosferos verti-nimą su fiksuotų atsakymų skale, kurioje atmosferą reikėjo įvertinti nuo 1 iki 9, kur 1 atitinka nemalonią, nedraugišką atmosferą, o 9 – atvirkščiai, atmosferą, kurioje vyrauja tarpusavio supratimas ir pagarba. Respondentų atsakymai į šį klausimą buvo labai įvairūs: didžioji dalis tiriamųjų – 31,3 proc. (35 asm.) savo kolektyvo atmosferą vertino 8 balais, 15,2 proc. (17 asm.) respondentų nurodė, kad jų kolektyve visada vyrauja tarpusavio supratimas ir pagarba, 16,1 proc. (18 asm.) situaciją vertino 5 ba-lais. Tik 4,5 proc. (5 asm.) pareiškė, kad kolektyve vyraujanti atmosfera yra nemaloni ir nedraugiška.

37

MENų TERAPIJA


Apibendrinant tiriamųjų kolektyvo narių tarpasmeninių santykių vertinimą galimą daryti prielaidą, kad socialinių institucijų kolektyvuose dažniausiai vyrauja maloni, draugiška atmosfera, darbuotojai pasitiki savo vadovais ir dažnai į juos kreipiasi pagalbos. Socialiniai darbuotojai, dirbantys socialinėse institucijose, padeda kolektyvo nariams spręsti iškilusius organizacinius klausimus, problemas. Savo kolektyvus tiriamieji vertina labiau teigiamai nei neigiamai.

Respondentams buvo pateiktas atviras klausimas „Kas lemia Jūsų gerą savijautą darbe?“, kuris turėjo padėti išsiaiškinti jų nuomonę apie tai, kas labiausiai veikia dir-bančiųjų socialinėse institucijose savijautą darbe. Atlikta duomenų analizė parodė, kad respondentai įrašė po du ir daugiau atsakymų. Tyrimo duomenys pateikti 3 lentelėje.

3 lentelėnuomonių apie tai, kas lemia gerą savijautą, pasiskirstymas

Manau, kad gerą savijautą lemia: Respondentų skaičius procentas

Vadovai 68 60,71

Santykiai su kolegomis, nuoširdus bendravimas 71 63,39

Mėgstamas darbas 95 84,82

Nusiteikimas darbui 26 23,21

Darbo organizavimas 35 31,25

Darbo sąlygos 18 16,07

Klientai 23 20,53

Neatsakė 13 11,60

Daug kas kolektyve priklauso nuo formalaus bendruomenės lyderio – vado-vo – moralinio veido, kompetencijos, sugebėjimo bendrauti su žmonėmis. Todėl neatsitiktinai 68 respondentams pats svarbiausias veiksnys, lemiantis jų gerą savijautą darbe, yra vadovas. Tai patvirtina ir prieš tai gauti tyrimo duomenys: 82 respondentai teigė, kad su vadovu sutaria gerai ir labai gerai.

„Draugiški ir nuoširdūs tarpusavio santykiai išugdo sąmoningą drausmę, sustipri-na asmeninės ir kolektyvinės atsakomybės jausmą. Geras nuoširdus bendravimas – tai giedros nuotaikos ir kūrybingos veiklos laidas, darnos, susiklausymo ir visapusiškos asmenybės vystymosi pagrindas“ (Stanaitis, 2004).

Todėl, 71 apklausos dalyvio nuomone, jų gerą savijautą darbe tiesiogiai veikia nuoširdūs tarpusavio santykiai, geras nuoširdus bendravimas su kolegomis. Ši



nuomonė iš dalies sutapo su kolektyvo vertinimu, kur 69 respondentai kolektyvą vertino nuo 1 iki 4 balų, tuo patvirtindami gerus santykius tarp bendradarbių. Net 95 respondentai labai svarbiu veiksniu, lemiančiu gerą savijautą, laiko mėgstamą darbą, o 26 – nusiteikimą darbui. 53 apklausos dalyviams gerą savijautą darbe lemia ir tinkamos darbo sąlygos bei geras darbo organizavimas: šiuolaikiškai įrengtos dar-bo vietos, tinkamai paskirstytas darbo krūvis, teisingas apmokėjimas už darbą. Tik nedaugeliui, 23 respondentams, vienu iš veiksnių, turinčiu įtakos jų gerai savijautai darbe, yra aptarnaujami klientai. Taip dažniau teigė asmenys, kurie nori pakeisti turimą darbą. Kadangi klausimas buvo atviras, tai 13 apklausos dalyvių šiuo klausi-mu savo nuomonės nepareiškė, tai dažniau buvo būdinga respondentams, kuriems darbas nepatinka ir labai nepatinka.

Respondentai prie pateiktų atsakymų dar parašė ir komentarus: „vadovas – ko-lektyvo siela“; „geras vadovas – kolektyvo sėkmės garantas“; „draugiškas, darnus kolektyvas gali kalnus nuversti“; „darbas – mano hobis; manęs netenkina atlyginimas; mane erzina klientai, todėl darbe jaučiuosi prastai“; „kas veža, tam ir krauna“.

Respondentų buvo paprašyta įvertinti savo savijautą darbe pagal penkiabalę siste-mą. Paaiškėjo, kad 60 proc. (68 asm.) savo savijautą darbe įvertino pačiu aukščiausiu balu 5 (labai gerai), 23 proc. (26 asm.) – 4 balais (gerai), patenkinamai savo savijautą vertino 10 proc. (11 asm.), blogai jaučiasi darbe 3 proc. (3 asm.) ir labai blogai darbe jaučiasi 4 proc. (4 asm.), kurie savo savijautą darbe įvertino 1 balu.

Tyrimu nustatyta, kad yra tiesioginė priklausomybė tarp atmosferos kolektyve vertinimo ir socialinėse institucijose dirbančiųjų savijautos vertinimo. Vertinant atmosferą kolektyve aukščiausiais balais (9, 8 ir 7) ją įvertino atitinkamai 17, 35 ir 19 respon-dentų (iš viso 71 asm., arba 63,5 proc.), 6 ir 5 balais atmosferą įvertino 5 ir 18 res-pondentų (iš viso 23, arba 20,6 proc.), 4 ir 3 balais įvertino 8 ir 3 respondentai (iš viso 11, arba 9,7 proc.); 2 balais įvertino 2 respondentai (1,8 proc.) ir labai blogai, arba 1 balu, įvertino 5 respondentai (4,5 proc.). Tai ir patvirtina tyrimo duomenų patikimumą.

Apibendrinant galima teigti, kad socialines paslaugas teikiančių institucijų darbuotojų ir jų vadovų tarpusavio santykiuose vyrauja pagarba ir tarpusavio supratimas. Todėl darbuotojai teigiamai vertina vyraujančią atmosferą, vadovus kaip asmenybes, ir vadovų požiūrį į juos kaip darbuotojus. Taigi galime daryti prielaidą, kad vadovai turi įtakos darbuotojų gerai savijautai darbe.

Tiriamųjų požiūrio į jų darbo sąlygas vertinimas. Ne mažiau svarbus veiksnys, lemiantis gerą savijautą darbe, yra darbo sąlygos. Kaip jas vertino tyrimo dalyviai galime pamatyti 4 lentelėje.

39

MENų TERAPIJA


4 lentelėRespondentų nuomonių apie darbo sąlygų vertinimą pasiskirstymas

Ar esate patenkintas (-a) įvairiomis Jūsų darbo sąlygomis?

Visiškaipatenkintas (-a)

Tikriausiai patenkintas (-a)

Sunkupasakyti

Tikriausiainepatenkin-tas (-a)

Visiškai nepatenkin-tas (-a)

Darbo invento-riaus kokybe

30 / 27 % 37 / 33 % 22 / 19 % 11 / 10 % 12 / 11 %

Tolygiu darbo paskirstymu

24 /21 % 36 / 32 % 34 / 31 % 11 / 10 % 7 / 6 %

Darbo užmo-kesčio dydžiu

12 / 11 % 18 / 16 % 30 / 27 % 31 / 28 % 21 / 19 %

Galimybe kelti kvalifikaciją

39 / 35 % 40 / 35 % 19 / 17 % 12 / 11 % 2 / 2 %

Darbo įvairove 28 / 25 % 35 / 31 % 38 / 34 % 5 / 5 % 6 / 5 %

Išanalizavus empirinio tyrimo duomenis paaiškėjo, kad 27 proc. (30 asm.) res-pondentų visiškai patenkinti darbo inventoriaus kokybe, 21 proc. (24 asm.) – tolygiu darbo paskirstymu, 25 proc. (28 asm.) respondentų visiškai tenkina darbo įvairovė, net 35 proc. (39 asm.) respondentų visiškai tenkina suteikta galimybė kelti kvalifikaciją. Darbo užmokesčiu visiškai patenkintų mažesnis skaičius – 11 proc. (12 asm.), o didžioji dalis šių institucijų darbuotojų – 28 proc. (31 asm.) teigė, kad ,,tikriausiai nepatenkinti“ savo darbo užmokesčiu, o 27 proc. (30 asm.) apklaustųjų pažymėjo, kad jiems sunku pasakyti, ar juos tenkina darbo užmokestis. Todėl galime teigti, kad socialines paslaugas teikiančių institucijų darbuotojai yra patenkinti savo darbo sąlygomis.

Siekiant išsiaiškinti, kaip socialines pasaugas teikiančių institucijų darbuotojų nuomone, yra organizuojamas jų darbas, buvo pateiktas klausimas: ,,Kaip, Jūsų manymu, yra organizuojamas Jūsų darbas?“ Tyrimo duomenys rodo, kad 28 proc. (31 asm.) apklaustųjų mano, kad labai gerai, 60 proc. (68 asm.) tyrimo dalyvių tei-gia, kad jų darbas organizuotas neblogai, ir tik 1 proc. (1 asm.) teigė, kad jo darbas organizuotas labai blogai.

Apibendrinant tiriamųjų požiūrį į jų darbo sąlygas, galime daryti prielaidą, kad sociali-nes paslaugas teikiančių institucijų darbuotojai patenkinti dabartinėmis darbo sąlygomis bei jo organizavimu.



Socialines paslaugas teikiančiose institucijose dirbančių socialinių darbuo-tojų įtaka šių institucijų mikroklimatui gerinti. Siekiant išsiaiškinti darbuotojų nuomonę apie tai, kas turėtų lemti mikroklimato gerinimą, buvo pateiktas klausimas: ,,Kas, Jūsų nuomone, turi gerinti mikroklimatą organizacijoje?“ Tyrimas parodė, kad 34 proc. (38 asm.) respondentų manymu, organizacijos mikroklimatui gerinti turi įtakos vadovas; 27 proc. (30 asm.) mano, jog tai socialinio darbuotojo funkcija; 22 proc. (25 asm.) apklaustųjų mano, kad tuo turi rūpintis patys darbuotojai; ir 17 proc. (19 asm.) visų apklaustųjų atsakė, jog nežino.

Siekiant išsiaiškinti, ar institucijoje dirbantys socialiniai darbuotojai / peda-gogai daro įtaką organizacijos mikroklimato gerinimui, respondentams buvo už-duotas klausimas apie socialinių darbuotojų įtaką gerinant mikroklimatą. Tyrimu nustatyta, kad 34 proc. visų apklaustųjų mano, jog socialiniai darbuotojai turi įtakos gerinant mikroklimatą jų organizacijoje. 32 proc. tiriamųjų mano, kad ne; ir 44 proc. pažymėjo, jog nežino, ar socialiniai darbuotojai turi įtakos gerinant mikroklimatą.

Apibendrinant tyrimo duomenis, galima daryti prielaidą, jog socialiniai darbuotojai iš dalies turi įtakos gerinant organizacijos, kurioje dirba, mikroklimatą. Respondentų nuomone, daugiausia mikroklimato gerinimui įtakos turi organizacijos vadovas.

Išvados

Mokslinėje literatūroje savijauta apibūdinama kaip bendras darbuotojo nu-siteikimas, priklausantis nuo tarpasmeninių santykių, santykių su vadovais, požiūrio į darbą bei asmenybės struktūros, kurią sudaro jos kryptingumas, temperamentas, charakteris, sugebėjimai, nuostatos.Organizacijos mikroklimato gerinimas nėra išskirtas kaip atskira socialinio darbuotojo funkcija. Jo profesinė veikla skirta teikti konsultacinę, psichote-rapinę pagalbą individams, grupėms, šeimoms ir bendruomenei.Tyrimo metu gauti duomenys parodė, kad gerai savijautai darbe bei mikro-klimato gerinimui tiesioginės įtakos turi vadovai, santykiai su kolegomis ir nuoširdus bendravimas, mėgstamas darbas.Patys respondentai savo savijautą darbo vietoje įvertino labai palankiai.Tiriamieji įsitikinę, kad socialiniai darbuotojai turi įtakos palankiam organi-zacijos mikroklimatui bei kolektyvo narių gerai savijautai darbe.

•

•

•

••

41

MENų TERAPIJA


Literatūra

Bitinas B. Ugdymo tyrimų metodologija. Vilnius: Jošara, 1998.Jucevičienė P. Organizacijos elgsena. Kaunas: Technologija, 1994.Kardelis K. Mokslinių tyrimų metodologija. Kaunas: Judex, 2002.Lukoševičienė I. Profesinio socialinio darbo pagrindai. „Caritas“ leidykla, 1995. Mullins L. J. Management and Organisational Behaviour. London: Pitman, 1991.Stanaitis A. žmogui reikia žmogaus. Marijampolė: Piko valanda, 2004.Targamadzė V. Švietimo organizacijų elgsena : vadovėlis. Kaunas: Kauno tech-nologijos universitetas, 1996.Trainienė O. Impact of Organization Climate on Well-being of a Person at Work : Master’s paper / supervisor: V. Gudžinskienė, Vilnius Pedagogical University, the Institute for Social Communication. Vilnius, 2008.Večkienė N. Švietimo vadybos įvadas: vadovėlis. Kaunas: Technologija, 1996.žalimienė L. Socialinės paslaugos. Vilnius: Spauda, 2003.Рогов Е. И. Учитель как объект психологического исследования. Москва, 1998.

vida gudžinskienė – socialinių mokslų (edukologijos) daktarė, Vilniaus pedagoginio uni-versiteto Socialinės komunikacijos instituto Socialinės sanglaudos katedros vedėja, docentė; mokslinių interesų sritys: ugdomo proceso modeliavimas, sveikatos saugojimas, stiprinimas ir ugdymas; besimokančiųjų įvairių kompetencijų raiška; adresas: Studentų g. 39, LT-08106 Vilnius, Lietuva; el. paštas [email protected]

olga Trainienė – socialinio darbo (socialinių institucijų vadybos šakos) magistrė, Visagino technologijos ir verslo profesinio mokymo centro vyr. socialinė pedagogė; mokslinių interesų sritys: socialinių institucijų mikroklimatas, asmens savijauta darbe; adresas: Festivalio g. 7, LT-31143 Visaginas, Lietuva; el. paštas [email protected]

1.2.3.4.

5.

6.7.

8.

9.10.11.

42 Salomėja BURNEIKAITė


Salomėja BURNEIKAITė

lėlių TERApijoS gAliMyBėS iR jų nAudojiMAS lėlių TEATRų pRojEkTuoSE

Anotacija. Pristatoma, kaip lėlių terapijos galimybės taikomos Lietuvos lėlių teatrų vei-kloje. Aptariama „lėlių terapijos“ sąvoka, jos ištakos teatro istorijoje, lėlių terapijos taikymas Lietuvos lėlių teatrų projektuose, lėlininkų bendradarbiavimo su medikais patirtys. Pateikiami empirinio tyrimo duomenys, atskleidžiantys, ką Lietuvos lėlių teatro praktikai žino apie tikslingą bei motyvuotą lėlių terapiją ir kaip ja remiasi savo darbe.

Esminiai žodžiai: lėlių teatro menas, lėlininkas, lėlių terapija, įdvasintas daiktas.

Įvadas. Aktualumas ir problema

Lėlė yra įdvasintas daiktas, susijęs su žaidimu, arba teatro meno atributas. Jau antikinėje Graikijoje, kaip ir daugelyje pasaulio seniausių kultūrų, lėlės buvo nau-dojamos ne tik estetiniam poveikiui pasiekti. Įvairiose epochose žmonės rengdavo ritualus su lėlėmis, kaukėmis. Pastebėta, kad lėlė žmogų lydi nuo seniausių laikų ir veikia jį emociškai. Daugelyje tautų ritualinės lėlės ir kaukes naudodavo šamanai, vaikai su lėlėmis buvo žaidinami visais laikais. Pastebėta, kad lėlės atlieka ir terapinę funkciją, tačiau „lėlių terapijos“ terminas atsirado jau mūsų laikais.

Užsienio specialistai – psichoterapeutai, psichologai, specialieji ir socialiniai pedagogai, lėlių teatro menininkai – savo darbe dažnai remiasi įvairiomis lėlių teatro priemonėmis ir tikslingai taiko terapiškai orientuotas metodikas. Lietuvoje taip pat yra stebimas gydomasis lėlių ir lėlių teatro poveikis, tačiau metodiškai jis yra retai taikomas. Pasigendama nuoseklių, tikslingai aprašytų lėlių teatro terapijos tyrinėjimų. Tai menų terapijos erdvė, nes lėlių teatro menas organiškai jungia daugelį dailės sričių (piešimas, skulptūra, tekstilė, popieriaus plastika ir kt.) bei teatro daly-kų (gyvas veiksmas, judesys, muzika, kaukės, lėlės, šviesa ir kt.), kartu su pasakų ir žaidimų terapija.

Sovietiniu laikotarpiu lėlių teatras buvo siejamas su vaikais, pramoga ir kultūringu laisvalaikio praleidimu. Atsiradus tarptautinio bendravimo galimybėms, paaiškėjo, kad lėlės kur kas įvairiau gali padėti tenkinti visuomenės poreikius ir tapti tikslin-gai taikoma terapijos priemone. Šioje srityse Lietuvos lėlininkai pirmiausia reiškėsi kaip meno specialistai ir pedagogai. Atsivėrus sienoms, atsirado galimybė keistis informacija, semtis patirties iš kitų šalių, tyrinėti lėlių teatro galimybes. Lėlininkai

43

MENų TERAPIJA

LėLIų TERAPIJOS GALIMyBėS IR Jų NAUDOJIMAS LėLIų TEATRų PROJEKTUOSEISSN 1392-9569

eksperimentuoja ir ieško žinių apie tikslingą lėlių ir lėlių teatro terapijos taikymą socialiniame darbe, edukologijoje, psichoterapijoje, ergoterapijoje ir kitose srityse šiuolaikinėmis sąlygomis. Straipsnio tikslas – aptarti „lėlių ir lėlių teatro terapijos“ sąvoką, veiklos galimybes ir pristatyti Lietuvos lėlių teatro praktikų patirtį lėlių te-rapijos srityje. Tyrimo metodai: mokslinės literatūros ir empirinio tyrimo analizė, anketavimas, atvejo tyrimas, stebėjimas dalyvaujant.

„lėlių teatro terapijos“ sąvoka ir genezė. Lėlė yra artimas savo įvaizdžiu mažas žmogaus modelis, kuris turi ilgą istoriją ne tik kaip žaislas. Per ją simboliškai atskleidžiamas žmogaus santykis su aplinka. Lėlė padeda suvokti pasaulį per simbo-lius. Vaikai, įsitraukdami į žaidimą, kartoja suaugusiųjų pasaulio dėsnius, kurie jiems atsiskleidžia tarsi tapsmo visuomenės dalimi ritualas. Iš lėlių teatro istorijos žinome, kad pirmosios lėlės buvo skirtos ne žaidimui, bet ritualams atlikti ( Jurkowski, 1970; Skuratova, 2005, p. 5; Ušinskas, 2005, p. 8), o jie buvo naudojami ir gydymo tikslais. Šiuolaikinis „lėlių terapijos“ terminas apibrėžia gydymo būdą, naudojant lėles. Lėles galima, piešti, kurti, konstruoti, rengti, kalbėti apie jas ir su jomis, kurti siužetus. Galima su lėlėmis žaisti arba vaidinti, t. y. ką nors su jomis veikti, tai kai kuriose kalbose išreiškiama vienu žodžiu play – anglų k. arba играть – rusų k., apibūdinančiu tą patį veiksmą. Tam tikru būdu organizuotas veiksmas, kai procesas vyksta dabar, čia ir su manimi, t. y. asmeniui jame tiesiogiai dalyvaujant, sudaro teatro meno pagrindą. Toks veiksmas panašus į senovinio ritualo procesą, kuriame dalyvaudavo žmonės, su lėlėmis ar kaukėmis, atlikdami veiksmus, išreikšiančius jų santykį su pasauliu. Kaukė, kaip ir lėlė, slėpdama veikiantį žmogų, sąlygiškai vaizduojamam pavidalui suteikia naujų arba tiesiog kitokių savybių.

Lėlių teatro istorija liudija lėles naudojus gydymo tikslais įvairiose šalyse (Гол-ковский, 2004, p. 215). Pavyzdžiui, Panamos kunų genties indėnai iš kartos į kartą perdavė medžio drožybos tradiciją lėles gaminti ne žaidimui, bet gydymui. Sergančiam žmogui buvo kviečiamas žynys, kuris lėles sustatydavo apie ligonį. Sustatomų ratu lėlių kiekis priklausė nuo paciento ligos sunkumo. Japonijoje žinoma apeiga, kurios metu ant specialios lėlės buvo sudedamos sergančio žmogaus negandos, „ligonio lėlė“ sodinama į popierinį laivelį ir paleidžiama plaukti pasroviui. Jam sušlapus, lėlė su visomis negandomis nuskęsta kartu su laiveliu. Panašių apeigų turi ir tautos, gyvenančios Rusijoje.

Nors lėlės gydymui naudojamos nuo seniausių laikų, „lėlių terapijos“ terminas atsirado tik XX a. pradžioje (Голковский, 2004, p. 217). Gydytojas neuropatologas Malcolmas Raitas iš Velso 1926 m. naudojo lėles ir lėlių vaidinimus kaip profilaktinį gydymo būdą, padedantį įveikti vaikų neurozes. Ilgainiui šis gydymo būdas išplito ir



buvo pavadintas „lėlių terapija“. Daugelyje pasaulio šalių – JAV, Didžioje Britanijoje, Vokietijoje, Nyderlanduose, Rusijoje ir kitur – sėkmingai dirbama šioje srityje, lėles naudojant ne tik vaikams, bet ir suaugusiesiems gydyti. Nustatyta, kad lėles galima sėkmingai naudoti atstatant pacientų judėjimo funkcijų sutrikimus. Rusijos lėlininkai šioje srityje tyrimus pradėjo apie 1917–1922 m. Jie ieškojo metodų, padedančių vai-kams, pasitelkiant lėles, įveikti mikčiojimą, reabilituotis po nervinių stresų, vaikams, turintiems judėjimo negalią, gydyti ir kt.

Svarbu yra tai, kad iš pradžių medikai ir lėlininkai ieškojo bendradarbiavimo būdų. 1920 m. prof. G. I. Turnerio Vaikų ortopedijos institutas Sankt Peterburge (anksčiau – Leningrade), kartu su „Petruškos“ teatru�, vadovaujamu E. Demmeni, nuosekliai dirbo lėlių teatro terapijos srityje. Apie šį eksperimentą yra išlikęs dakta-ro N. Šnirmano pastebėjimas: „Turnerio institutas, stengdamasis atstatyti negalios ištiktų vaikų fizines galias, šio tikslo siekia dviem būdais: ortopedai šalina negalią, gerindami pažeisto organo funkciją, o pedagogai dirba su vaiku, formuodami jų asmenybės savybes. Gyvenimo džiaugsmo pojūtis, šypsena ir juokas yra pirmieji te-rapinio poveikio pagalbininkai. Dramos teatras nėra prieinamas daugeliui sergančių vaikų. Vaikai savaites ir mėnesius guli lovelėse, nes „tempimas“ yra gydymo būdas. Pirštininių lėlių teatras, atsinešęs nedidelę širmą, tokiomis aplinkybėmis gali vaikui suteikti džiaugsmingą reginį. Vaikas, ilgai matantis tik tuščias kambario sienas, da-lyvauja ieškant Lolo lediniame okeane, kartu skaito „Laiką iš Italijos“, juokiasi kartu su lėlėmis ir t. t. Kalbu apie gulinčius vaikus. Be to, tradicinis Petruška, pats turi kuprelę ir savo negalia yra ypač artimas sergantiems vaikams“ (Шнирман, 1934). Taip XX a. pradžioje lėlininkai, kartu su gydytojais, pradėjo ieškoti veiksmingų lėlių terapijos metodų. Paaiškėjus, kad lėlės gali ne tik mokyti, bet ir gydyti, lėlininkai su lėlių vaidinimais pradėjo lankytis ligoninėse, padėdami vaikams įveikti įvairių stresų pasekmes, o kartu ir sveikti.

Nuo 1920 m. įvairiose šalyse nuolat vyksta specialistų dirbančių su lėlėmis semi-narai. Tarptautiniuose susitikimuose lėlininkai keičiasi darbo metodikomis, gauna naujos gydytojų informacijos. Dažnai tikrais gydytojais tampa ir patys lėlininkai. Prisiminus, kad nuo seniausių laikų lėlininkai, be savo amato, užsiiminėjo ir „ži-niuonių“ veikla, ima aiškėti, kad tai – nenutrūkstanti šiuolaikinė senos tradicijos plėtojimo tąsa.

Vertingi yra šių laikų specialiųjų poreikių lėlininkų konsultanto M. Aronoffo, dirbančio Škotijos kaukių ir lėlių centre Didžiojoje Britanijoje, pastebėjimai. Pri-

� Pirštininių lėlių teatro pavadinimas, kilęs nuo pagrindinio personažo, Petruškos, vardo.

45

MENų TERAPIJA


statydamas specifinę lėlininkų veiklą, jis kalba apie galimybę lėlėje rasti tarpininką terapijai, dirbant ne tik su vaikais, bet ir suaugusiaisiais. M. Aronoffas patvirtina, kad terapijoje lėlių teatras gali būti ypač veiksmingas. Tai atskleidžia ir istorinės lėlių teatro meno kaitos formos nuo seniausių laikų ritualų iki šiuolaikinio lėlių teatro meno. Jis primena, kad pasaulyje šamanai iki šiol naudoja lėles kaip dvasinius vadovus, vedlius, tarpininkus ar mediumus tarp dvasinio ir žemiškojo pasaulio. Tokioje veikloje per lėles specifiškai atsiskleidžia asmeninis ir universalusis žmogaus santykis su pasauliu arba matoma, kaip lėlės naudojamos gydymo tikslais (Aronoff, 1996, p. 210).

Iš teorinių lėlių teatro tyrinėjimų (Lotmanas, 1999, p. 56; Jurkowski, 2002) žinome, kad lėlė pirmiausia yra negyvas daiktas. Jos animavimas suteikia lėlei gyvybę. Atgai-vindamas negyvą daiktą, žmogus lėlei tarsi duoda energijos arba sąlygiškai suteikia dvasią. Be valdančio lėlę žmogaus (lėlininko), kuris teatriškai atgaivina (animuoja) lėlę, ji ir liktų tik negyvas daiktas. Teatro meno erdvėje lėlių teatras – plati kūrybinė erdvė, apimanti ne tik lėles, bet ir kitus menus, tarp jų skulptūrą, muziką, šokį, pan-tomimą, scenografiją, šviesų meną ir kt. Lėlės yra kuriamos specifiniam naudojimui, turi būti lengvai valdomos ir išreikšti simbolinę prasmę. Jos gali tapti pagalbininkėmis įvairiose srityse, taip pat ir terapijoje. Todėl specialistui, norinčiam profesionaliai dirbti su lėlėmis, yra būtinas ne tik lėlių teatro meno ir jo technikos išmanymas, bet ir specifinės žinios iš psichologijos, medicinos, ergoterapijos, edukologijos, socialinių mokslų ar kt., atsižvelgiant į pasirinktą tikslą ir keliamus uždavinius.

Lėles kaip instrumentą, tinkantį terapijai, naudoja daugelio sričių specialistai. Svarbu, kokio rezultato jie nori pasiekti, kiek laiko gali skirti lėlių terapijai ir savo kom-petencijai tobulinti. Vakarų šalių bendrosios praktikos terapeutai lėles kaip mediumą terapiniame darbe naudoja retai. Fragmentiškai lėlėmis terapinėje praktikoje remiasi tie, kurie šiek tiek pažįsta lėlių teatro priemones. Pediatrai dažniausiai pritaria lėlių kaip veiksmingų pagalbininkų naudojimui gydant. Daug dažniau lėlės naudojamos psichoterapijoje, žaidimų terapijoje, socialiniame darbe, gydant kalbos sutrikimus, ugdant sveiką gyvenseną, dramos terapijoje ir užimtumo terapijoje, kuriant lėles specialiuosius poreikius atitinkančioje veikloje (Aronoff, 1996, p. 210).

Šiuo metu norintiems tobulinti savo kvalifikaciją lėlių teatro srityje egzistuoja daugybė būdų. Pasaulyje veikia daugiau nei 50 specializuotų lėlininkų centrų ir tiek pat lėlių teatrų mokyklų, organizuojamos kūrybinės dirbtuvės, konferencijos, kasmet surengiama apie 150 lėlių teatro festivalių, įvairiomis kalbomis apie lėles išleidžiama iki 9000 knygų. Toliau pateikiama, kaip lėlių teatro priemonės, taikomos įvairių sričių specialistų, šiuolaikinėmis sąlygomis gali tapti terapijos erdve ar priemone:

lėlių teatro spektaklio stebėjimas;•



lėlių teatras kaip grupinė veikla;lėlė kaip mediumas komunikacijai;įtraukianti kūrybinė veikla;lėlių gamyba kaip darbinė veikla;edukacinės lėlės;ergoterapinės lėlės.

lėlių terapijos žingsniai lietuvoje. Prasidėjus atgimimui, pažinę nepaprastai įtraukiantį lėlių teatro poveikį, pirmuosius žingsnius lėlių terapijos srityje išbandė lėlių teatro menininkai ir pedagogai. Specialistus, išmanančius lėlių teatrą, ėmė kviesti žmonių su negalia klubai, draugijos, dienos centrai, siekiantys padėti žmonėms per kūrybą patirti gyvenimo džiaugsmą. Daugeliu atveju lėlių teatras Lietuvoje taikomas kaip užimtumo terapijos dalis, skatinanti kūrybiškumą ir saviraišką. Jau turime ir žmonių, kurie, stebėdami įtraukiantį bei gydantį lėlių ir lėlių teatro poveikį, stengiasi jį panaudoti terapiškai tikslingai.

Lietuvos atgimimo laikotarpiu pirmuosius žingsnius į lėlių terapiją žengė Kauno valstybinis lėlių teatras. Jis nuo pat savo įsikūrimo, 1958 m., ypatingą dėmesį skyrė vaikų ugdomajai veiklai. Šio teatro lėlių muziejuje išsaugoti dokumentai patvirtina, kad 1990 m. lėlių teatro direktoriaus Sigito Klibavičiaus iniciatyva Kauno lėlininkai pradėjo labdaros akciją „Šypsena palatoje“. Šios akcijos metu su mažais, specialiai parengtais lėlių spektakliais buvo lankomasi daugelyje Kauno ligoninių vaikų skyrių. Akcijos idėja gimė ruošiantis naujam teatro sezonui. Norėta pradžiuginti vaikus, turė-jusius rugsėjo 1-ąją, Naujų mokslo metų šventę, praleisti ligoninėje. Iniciatyvai pritarė ir medikai. Pirmiausia aplankyta Kauno vaikų infekcinė ligoninė, kuriai vadovavo vyr. gydytojas S. Panavas. Numatyta akciją „Šypsena palatoje“ tęsti ir lankytis su kito-mis, naujomis, lėlių programomis. Dienraščio „Kauno tiesa“ (1990 09 13) straipsnyje „Šypseną – į palatą“ rašoma: „Salytėje susirinko koks trisdešimt pižamuotų visokio amžiaus vaikiukų ir žvilgančiom akelėm sutiko nenustygstančią Pepę bei orųjį daktarą Dolitlį. Spektaklis visą pusvalandį žybsėjo šauniom improvizacijom.“ Apie lėlininkų vizitą vaikų ligoninėje 1992 m. „Kauno tiesa“ rašė: „Linksmas, nevaržomas juokas ir teigiamų emocijų pliūpsnis – taip pat vaistai negalios kamuojamiems žmogučiams. Kvatojo, išgyveno ligoniukai, džiaugėsi mamos, močiutės, vaikus globojančios me-dicinos seserys ir sakė ačiū.“ Šis įrašas rodo, kad lėlių spektaklį ligoninėje žiūrėjo ne tik vaikai, bet ir jų artimieji bei medicinos personalas. Tai svarbu, nes liudija kartu išgyventų teigiamų emocijų, bendrystės jausmo poveikį. 1997 m. balandžio 8 d. įrašas „Kauno dienoje“ primena, kad Kauno infekcinėje klinikinėje ligoninėje su lėlių spektakliu „Pas ožkelę smailiaragę“ lankytasi Šv. Velykų išvakarėse. Šį kartą

••••••

47

MENų TERAPIJA


užfiksuota ir medikų nuomonė: „Vaidinimas ypač praskaidrino sergantiesiems sun-kiausias švenčių dienas, o medikai mano, kad ligoniams labai reikalinga tokia „gerų emocijų injekcija.“

Kauno valstybinio lėlių teatro labdaros akcija „Šypsena palatoje“ tesėsi apie dešim-tmetį, lankantis Kauno miesto vaikų infekcinėje, Raudonojo Kryžiaus, Kauno miesto 3-iojoje apskrities ligoninėse, Panemunės vaikų darželyje-mokykloje-sanatorijoje. Vėliau į ligonines lėlininkai vyko tik fragmentiškai, tačiau, neatsiradus galimybių papildomai akciją finansuoti, ji nutrūko.

Panašią veiklą lėlių teatro terapijos srityje 1991 m. pradėjo Klaipėdos lėlių teatras, iš pradžių vadinęsis lėlių teatru „KU-Kū“. Klaipėdos universiteto Menų fakulteto dėstytoja J. Januškevičiūtė, subūrusi trupę iš Režisūros katedros dėstytojų, pasiūlė naują lėlių spektaklį „žirafa su kojinėmis“ parodyti Klaipėdos miesto vaikų ligoninėje. Abi įstaigos buvo įsikūrusios K. Donelaičio gatvėje, viena priešais kitą. Medikai idėją palaikė ir mielai priimdavo kiekvieną naują lėlių spektaklį. Natūralu, kad ir Klaipėdos lėlininkai, pagrindinį dėmesį skiriantys mažiesiems žiūrovams, nuo pirmųjų spektaklių patyrė lėlių teatro terapiškumą, stengėsi jį suvokti, analizuoti. Jie ryškų terapinį lėlių teatro poveikį vaikams stebėjo 1991–2000 m., teatrui bendradarbiaujant su Klaipė-dos miesto vaikų ligonine. Pirmiausia aktoriai, medikams pritarus, atsigabenę lėles bei įrangą, nedideles programas mažiesiems pacientams rodė tiesiog ligoninės fojė. Stebėdami vaikų reakcijas, jų nuotaikų kaitą, lėlininkai jautėsi labai reikalingi, kai ma-žyliai atvirai džiaugėsi lėlėmis, užsimiršdavo, bandė jas paliesti, kalbinti. Svarbu buvo tinkamai parinkti repertuarą, kurį sudarė linksmos istorijos ir pasakos, vaidinamos su nedidelėmis, įvairių konstrukcijų, bet ryškių charakterių lėlėmis.

Visai kitokio pobūdžio terapinę veiklą 2004 m. išbandė lėlių teatro režisūrą studijavusi Aušra Daukantaitė (kurso vad. J. Januškevičiūtė). Gavusi Klaipėdos miesto vaikų ligoninės Neurologijos skyriaus vedėjo A. Savilovo pritarimą, ji toliau eksperimentavo su lėlėmis. Stebima kineziterapeutės A. Savilovienės, ji stengėsi sudominti mažylius lėlės judesiu. Buvo pasirinktos ir išbandytos pirštininės lėlės, kurias valdant galėjo būti treniruojama rankos plaštaka. Pastebėta, kad fizines traumas patyrę mažyliai, susidomėję charakteringu lėlės gyvybingumu, patys noriai bandė lėles valdyti. Vaikai atliko judesius, kurie teikė šiek tiek fizinio skausmo, sudarė nepatogumo, tačiau treniravo būtinas atstatyti raumenų ir sąnarių funkcijas. Šis eksperimentas atskleidė, kad lėlių terapija vaikų ligoninėje gali būti atskira veiklos sritis ir jai nepakanka vien entuziazmo.

Klaipėdos lėlių teatrui tapus savarankiškam, A. Daukantaitė tapo teatro vadove ir įgytos patirties nepamiršo. Naujomis sąlygomis teatras inicijavo ir vykdė keturis



projektus su lėlėmis, įtraukiančius įvairią negalią turinčius vaikus. 2005 m. vykdytas edukacinis projektas „Tylos teatras“ (vad. G. Radvilavičiūtė), skirtas vaikams, turin-tiems sutrikusią klausą. Dirbta su Klaipėdos kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų mokyklos moksleiviais, nenaudojant verbalinės kalbos, rašytinio teksto, o tik vaizdo plastiką, muziką, daiktų ir objektų teatro priemones. 2005 m. vykdytas ir socialinės kryp-ties jaunimui projektas, skirtas narkotikų prevencijai „Nebenoriu sapnuoti“ (rež. J. Januškevičiūtė). 2006 m. rudenį visą mėnesį vyko projektas „Lėlės kaip žmonės“ (kuratorė S. Burneikaitė). Jo metu surengta lėlių paroda iš Kauno valstybinio lėlių teatro muziejaus fondų ir 39 edukaciniai renginiai. Dalis iš jų buvo orientuoti į tu-rinčių regėjimo negalią, sutrikusio intelekto, hiperaktyvių vaikų veiklą su lėlėmis. 2007 m. pagal skaitymo skatinimo programą Klaipėdos lėlininkai vykdė projektą „Vakaro pasaka“ (vad. V. Narveišytė), įtraukiantį ir neįgalius vaikus.

Minėti projektai parodo, kad lėlininkai ieško būdų, kaip veiksmingiau panau-doti lėlių teatro priemones terapijoje. Aiški ir kai kurių medikų nuostata remti šią sritį. Tačiau šiuolaikinėmis sąlygomis gali būti vykdomi tik projektai, gavę specialią finansinę paramą. 2006 m. Klaipėdos lėlių teatras inicijavo programą, orientuotą į vaikus, turinčius emocinių sutrikimų, bet ši idėja išliko tik kaip tolimesnio lėlininkų ir medikų institucijų bendradarbiavimo vizija. Klaipėdos miesto vaikų ligoninės Neu-rologinio skyriaus vedėjas A. Savilovas, palaikęs pirmuosius lėlių terapijos žingsnius vaikų ligoninėje, savo rekomendacijoje dėl šio projekto finansavimo 2006 m. rašė: „Meninis-edukacinis projektas „Dangus negriūva“ padės spręsti vaikų, turinčių emocinių sutrikimų, problemas bei sukurs ir vystys efektyvų terapinį metodą, kuris vaikams padės tas problemas įveikti.“ Toliau gydytojas patvirtino, kad vaikų nerimo, sutrikimo ir fobijų gydymas yra kompleksinis, teigė, kad yra efektyvu į vaiko gydymą įtraukti tėvus, vaiko bendraamžius, mokyklą ir kitas socialines organizacijas, o skiriant individualią lėlių terapiją vaikas mokomas savarankiškumo, bendravimo su bendra-amžiais, taikomi baimių nujautrinimo metodai, palaikomoji grupinė terapija.

Empirinio tyrimo apibendrinimas. Siekiant išanalizuoti žmonių, dirbančių su lėlėmis, nuomonę apie lėlių teatro terapijos galimybes 2008 m. balandžio–gegužės mėn. buvo atliktas tyrimas. Respublikinės mėgėjų lėlių teatrų šventės „Molinuko teatras“ metu anoniminiai duomenys gauti anketavimo būdu iš visų Lietuvos re-gionų. Į klausimus atsakė mokyklų ir darželių pedagogai, būrelių ir studijų vadovai, aktoriai, dailininkai bei režisieriai, statantys lėlių spektaklius su skirtingo amžiaus žmonėmis arba kitaip naudojantys lėles savo darbe. Apklausoje dalyvavo ir Panevėžio lėlių vežimo bei Klaipėdos lėlių teatro kūrybiniai darbuotojai.

49

MENų TERAPIJA


Dauguma respondentų lėlių teatro srityje dirba nuolat ne vienus metus. Kai kurių darbo su lėlėmis praktika yra per 30 metų. Iš viso į anketos klausimus atsakė 44 įvairaus amžiaus lėlininkai, kurių dauguma buvo moterys. Net 24 respondentai pažymėjo esantys 41–50 metų, 17 iš jų – pedagogai, 17 – įgiję meninį išsilavinimą, dar 3 – įgiję meninį-pedagoginį išsilavinimą. Iš 44 tik 7 įrašė savo išsilavinimą eilu-tėje „kita“. Vieno kolektyvo vadovas įgijęs humanitarinį universitetinį išsilavinimą ir kineziterapeuto diplomą.

Atsakymai į anketos klausimą „Ar esate pastebėjęs, kaip lėlės ir lėlių teatras veikia terapiškai?“ (žr. 1 pav.) parodė (100 proc.), kad lėlių teatras yra tinkama priemonė suaugusiesiems bendrauti su mažais vaikais. Šiek tiek mažiau (95,5 proc.) pritarė, kad lėlės padeda sukaupti ir išlaikyti dėmesį, 93,1 proc. pastebėjo, kad darbas su lėlėmis yra įtraukiantis į kūrybinę veiklą. 86,4 proc. apklaustųjų sutiko, kad lėlių teatras su-augusiesiems primena vaikystę, 81,8 proc. patvirtino, kad žmonės, kuriantys lėles ir lėlių spektaklius, iš tiesų galvoja apie žmones. Gana didelei grupei žmonių (79,5 proc.) artimas pasirodė teiginys, kad lėlės skatina filosofinį požiūrį į gyvenimą, 77,2 proc. teigė pastebėję, kad lėlių teatro veikla ramina ir mažina agresiją, padeda edukaciniame darbe, 75 proc. respondentų nuomone, lėlių teatro veikla skatina socialinę integraciją. Kad lėlių kūryba ir lėlių teatras tinka kaip speciali kūrybinė veikla darbui su neįga-liaisiais pritarė 68,1 proc. atsakiusiųjų į klausimus. Mažiausias lėlininkų skaičius, tik 59 proc., mano, kad lėlės gali padėti lavinti raumenis ir stiprėti fiziškai.

Tinka suaugusiesiems bendrauti su mažais vaikais

Padeda susikaupti ir išlaikyti dėmesį

Susidomėjusius įtraukia kaip kūrybinė veikla

Suaugusiesiems primena vaikystę

Kuriantys lėles ir lėlių spektaklius galvoja apie žmones

Skatina filosofinį požiūrį į pasaulį

Ramina ir mažina agresiją

Padeda edukaciniame darbe

Skatina socialinę integraciją

Kaip užimtumo terapijos priemonė neįgaliems

Kaip speciali kūrybinė veikla tinka darbui su neįgaliaisiais

Padeda lavinti raumenis ir stiprėti fiziškai

100 %

95,5 %

93,1 %

86,4 %

81,8 %

79,5%

77,2 %

77,2 %

75 %

65,9 %

68,1 %

59 %

0 % 20 % 40 % 60 % 80 % 100 %

1 pav. Atsakymai apie lėlių ir lėlių teatro veiklos terapiškumą



Antruoju klausimu buvo siekiama išsiaiškinti, ką respondentai žino apie tikslingą lėlių terapijos taikymą mokyklose, darželiuose, globos namuose, medicinos įstaigose ir kt. per pastaruosius 2–3 metus (žr. 2 pav.).

2 pav. Dirbančiųjų su lėlėmis informuotumas apie tikslingą lėlių terapijos taikymą Lietuvoje (1 – lėlės naudojamos dažnai, nevadinant to lėlių terapija; 2 – teko apie tai girdėti ne kartą; 3 – skaičiau apie tai spaudoje; 4 – nieko apie tai nežinau; 5 – tai yra mano tiesioginio darbo dalis; 6 – pažįstu žmonių, kurie

lėles naudoja kaip terapijos priemonę; 7 – girdėjau, kad užsienyje tai populiaru)

Horizontaliojoje lentelės ašyje pažymėtas klausimo numeris, atitinkantis pateiktą teiginį, o vertikaliojoje – pažymėtas atsakiusiųjų į klausimus skaičius, juodos spalvos stulpeliais grafiškai pažymėti teigiami, o baltos – neigiami atsakymai.

Gauti duomenys rodo, kad dauguma lėlininkų per pastaruosius 2–3 metus apie lėlių teatro terapijos galimybes yra girdėję (24) arba skaitę spaudoje (23). Kad lėlės naudojamos dažnai, nevadinant to lėlių terapija, patvirtino 33. Tik 2 iš 44 respon-dentų teigė, kad nieko apie ją iki šiol nežino. Tačiau 17 lėlininkų iš 44 pripažino lėlių terapiją esant tiesiogine savo darbo dalimi. 26 žmonės teigė, girdėję, kad lėlių terapija yra populiari užsienio šalyse. Net 16 iš 44 patvirtino pažįstantys žmonių Lietuvoje, naudojančių lėles kaip terapijos priemonę.

Išvados

Geriausi lėlių teatro terapijos poveikio rezultatai tikėtini įvairių sričių specia-listams tikslingai derinant veiksmus ir bendradarbiaujant. Atliktas tyrimas parodė, kad Lietuvoje jau yra specialistų, turinčių pradinių žinių ir suprantančių apie lėlių teatro terapijos galimybes, atskleidė, kokių sričių ir išsilavinimo specialistai domisi ir dirba lėlių teatro srityje.Patirtis rodo, kad su lėlių terapijos technikomis verta susipažinti pedagogams, socialiniams darbuotojams, psichologams, reabilitologams, medikams, ergo-terapeutams, meno terapijos specialistams. Lėlių terapijos technikos turėtų būti įtrauktos į reabilitologų rengimo programas.

•

•

•

51

MENų TERAPIJA


Būtina ieškoti naujų galimybių medikams ir lėlių teatro specialistams tikslingai ir motyvuotai bendradarbiauti bei geriau panaudoti lėlių terapijos galimybes gy-dymo įstaigose, reabilitacijos ir neįgaliųjų centruose, sveikatos institucijose.

Literatūra

Aronoff M. Puppetry as a therapeutic medium: an introduction // British Journal of Therapy and Rehabilitation. April 1996, Vol. 3, No 4.Jurkowski H. Dzieje teatru lalek. Panstwowy instytut wydawniczy. Warszawa, 1970.Jurkowski H. Metemorfozy teatru lalek w XX wieku. Warszawa, 2002. Lotmanas J. Lėlės kultūros sistemoje // Lėlė ir kaukė / sud. A. Girdzijauskaitė. Vilnius, 1999.Skuratova J. Lėlės istorija nuo ritualo iki teatro // Lietuvos lėlių teatras: nuo ištakų iki mokyklos / sud. S. Burneikaitė. Klaipėda, 2005.Ušinskas S. Lėlių ir kaukių teatras. Vilnius, 2005.Голдовский Б. Энциклопедия «Куклы». Москва, 2004.Шнирман Н. «Петрушки». Кукольные театры. Ленинград, 1934.

Salomėja Burneikaitė – menotyros magistrė, Klaipėdos universiteto Sveikatos mokslų fakulteto Reabilitacijos katedros asistentė; mokslinių interesų sritys: dramos, lėlių ir meno terapija, reabilitacija; adresas: Herkaus Manto g. 84, LT-92264 Klaipėda, Lietuva; el. paštas [email protected]

•

1.

2.

3.4.

5.

6.7.8.

52 Rūta Marija PURVINAITė, Rugilė BRUžAITė


Rūta Marija PURVINAITė, Rugilė BRUžAITė

MEno TERApijoS įTAkA gyvEniMo kokyBEi SERgAnT pSiChikoS ligA

Anotacija. Straipsnyje, remiantis atlikto tyrimo SF-36 (Gyvenimo kokybės įvertinimo klausimynas) rezultatais, siekiama atskleisti meno terapijos kaip psichinio harmonizavimo priemonės reikšmę, sprendžiant psichikos sutrikimais sergančių žmonių komunikacijos pro-blemas, gerinant jų gyvenimo kokybę, kūrybinės saviraiškos potyrius. Tyrimu siekta nustatyti ir įvertinti psichikos ligomis sergančių pacientų, kuriems stacionare buvo taikyta meno terapija, gyvenimo kokybės pokyčius.

Apklausti 212 psichikos ligomis sergantys Kauno miesto psichiatrijos ligoninių stacionare, kur vykdomi užimtumo ir meno terapijos užsiėmimai, besigydantys pacientai. Rinkti demo-grafiniai, pagrindiniai psichikos ligos anamnezės duomenys.

Šio tyrimo pasirinkimą nulėmė aplinkybė, kad Lietuvoje dar nebuvo tirta psichiniais sutrikimais sergančių žmonių aplinka, skatinanti socialinį bei kultūrinį gyvenimą, jų gydymo procese taikomos meno terapijos reikšmė.

Stacionaro pacientai vidutiniškai dalyvavo 11,05 ± 0,29 užsiėmimų. Moterų ir vyrų moty-vacija dažniausiai buvo vidutiniška, diagnozė tam įtakos neturėjo. Funkcinių rodiklių pokyčiai (fizinė funkcija, veiklos apribojimas dėl emocinės būklės, psichikos sveikata, energingumas / gyvybingumas, bendras sveikatos suvokimas, sveikatos pokytis) statistiškai patikimai skyrėsi tiriamojoje ir kontrolinėje grupėse. Gauti duomenys parodė, kad į strategijos įgyvendinimo programą turėtų būti įtraukta meno terapija.

Esminiai žodžiai: psichikos liga, meno terapija, gyvenimo kokybė.

Įvadas

Psichinę sveikatą lemia teigiama emocinė ir dvasinė būsena, suteikianti žmogui gali-mybę džiaugtis gyvenimo pilnatve, saviraiškos galimybe. Psichinėmis ligomis sergantys žmonės dažniausiai neigiamai suvokia savo ligą, tai siejama su depresinės simptomatikos ir savęs nuvertinimo atsiradimu (Grube, 2002), negatyvia visuomenės reakcija.

Pastaraisiais metais Europos Sąjungoje siekiant gyventojų psichikos sveikatos gerinimo buvo sukurta nemažai specifinių iniciatyvų. Europos šalis rūpintis savo gyventojų psichine sveikata skatina ne tik pacientų prarandamas darbo našumas, bet ir kitos ne mažiau svarbios problemos, pavyzdžiui, jų socialinė atskirtis, diskrimi-nacija, gyvenimo kokybės pablogėjimas. Bloga psichikos sveikata jau dabar sukelia rimtų ekonominių, sveikatos ir socialinių padarinių, nes dėl senstančios visuomenės ir pokyčių joje susirgimų atvejų daugėja.

53

MENų TERAPIJA

MENO TERAPIJOS ĮTAKA GyVENIMO KOKyBEI SERGANT PSICHIKOS LIGAISSN 1392-9569

Lietuvoje jau keletą metų kalbama apie būtinybę reformuoti psichikos sveikatos paslaugas, siekiant socialinės, psichologinės gerovės. 2007 m. balandžio 3 d. Seime patvirtinta Lietuvos psichikos sveikatos strategija, kuri parengta siekiant sukurti tokią psichikos sveikatos priežiūros sistemą, kuri padėtų veiksmingai ir racionaliai, vadovaujan-tis šiuolaikinėmis mokslo žiniomis ir vertybėmis, stiprinti visuomenės psichikos sveikatą ir teiktų visapusišką pagalbą asmenims, varginamiems psichikos ir elgesio sutrikimų. Pagrindiniai šios strategijos principai yra žmogaus teisių užtikrinimas, modernios, varto-tojų poreikius atitinkančios paslaugos; biopsichosocialinio modelio plėtros pusiausvyra, autonomijos ir dalyvavimo skatinimas, nedidelių psichikos sveikatos sutrikimų gydy-mas nespecializuotose sveikatos priežiūros įstaigose, psichikos sveikatos stiprinimas ir psichikos sutrikimų prevencija kaip neatsiejamos ir prioritetinės sveikatos, švietimo bei socialinės apsaugos strategijų įgyvendinimo dalys (Davidonienė, 2007).

Tarp psichikos sutrikimų, kurių našta visuomenei nuolat auga, vyrauja šizofre-nija. Šizofrenija yra viena sunkesnių psichinių ligų, charakterizuojama asmenybės, mąstymo, suvokimo ir emocijų sutrikimu, apsunkinančiu ne tik sergančiojo, bet ir jo artimųjų gyvenimą. Remiantis globalios ligos naštos tyrimu, šizofrenija lemia aukštą invalidumo lygį, sudarantį apie 1,1 proc. visų prisitaikymo prie ligos gyvenimo metų (DALy– disability – adjusted life years) ir 2,8 proc. metų gyvenant su negalia (yLD – years lived with disability) (Rossler ir kt., 2005). Pasaulio sveikatos ataskaitoje (The WHO World Health Report, 2001) šizofrenija užima aštuntą vietą pasaulyje, vertinant ilgą prisitai-kymo prie ligos gyvenimo metų trukmę, didžiulius ligos gydymo kaštus, tiesioginį ir netiesioginį ligos naštos poveikį sergančiajam bei jį slaugantiems artimiesiems.

Šizofrenija, psichiatrija – šie žodžiai nuolat lydintys sergantįjį, jo artimuosius – ve-ria jį kaip durklas ir atriboja nuo normalaus gyvenimo tėkmės (Champion, 2000), sukelia psichologinių ir emocinių sunkumų (Ruddy ir kt., 2005), nulemia pakitimus įvairiose žmogaus gyvenimo ir veiklos srityse. Požiūris į psichikos sutrikimus tebėra stigmatizuotas, įsivaizduojama, kad psichiniai ligoniai yra silpnesni žmonės, visam laikui patekę į gyvenimo nuošalę (Sučylaitė, 2006). Teigiamas visuomenės požiūris į šia liga sergančiuosius nėra formuojamas. Protinės sveikatos būklė yra susijusi su tokio vystymosi nesėkmėmis, kai netenkama galimybės aktyviai tenkinti pagrindinių žmogaus poreikių ( Juodraitis, 2004) ir blogėja gyvenimo kokybė.

Kompleksiškai gydant psichikos sutrikimus, taikant modernios psichinės sveikatos priežiūros komponentus – farmakoterapiją, psichoterapiją, psichologinę ir sociali-nę reabilitaciją (Pūras, 2003) – gali būti naudingas meno terapijos metodas. Meno terapija leidžia pažinti sergančiojo vidinį pasaulį negrėsmingu būdu – per terapinį bendravimą ir dailės priemones.



Meno terapija yra naudinga gydant psichikos sutrikimus, nes suteikia galimybę išreikšti agresyvius jausmus socialiai priimtina forma, pagreitina terapijos procesą, kūrybinė produkcija gali būti panaudojama diagnostikai ir interpretacijai, skatina atsirasti vidinės kontrolės ir tvarkos jausmus, geriau suvokti formas ir spalvas, stiprina savo vertės pajautimą, meninę kompetenciją (Survilaitė, 2002).

Menas globaliąja prasme ir poveikiu žmogaus psichinei saviraiškai nulemia pakitimus įvairiose žmogaus gyvenimo ir veiklos srityse. Medicinoje jis atlieka humanitarinės kultū-ros funkciją, suaktyvindamas žmogaus intelektą išryškinančius žodinius, matematinius, erdvinius, meninius, vidinius gebėjimus (Rodrigues ir kt., 2001). Meno terapija padeda atgauti pasitikėjimą savimi, taip pat lygiagrečiai veikia kaip energijos reguliatorius, pa-dedantis pacientui įgauti atsvarą panaudojant vidines jėgas (Rubin, 2001).

Naudojant terminą „meno terapija“, nereikėtų maišyti sąvokų „menas“ ir „terapija“. Meno terapijoje menas suvokiamas kaip galimybė pacientui „kažką daryti“. Sąvokoje „kažką daryti“ galima įžvelgti daug poteksčių, t. y. kažką daryti su simptomais, kažką daryti esant psichinės būsenos nepajėgumui, kažką daryti, kad pacientas savo asmeni-nes kančias ir sunkumus galėtų išreikšti (Schiltz, 2006). Gydymo ir prevencijos požiū-riu meno terapija yra mokslinis metodas, kurio esmė – sukurti palankius saviraiškos būdus, skatinant, stimuliuojant paciento kūrybines galimybes ir sugebėjimus.

Meno terapija yra vertinga gydant psichikos sutrikimus, kai derinamos meno priemonės ir psichoterapijos technika (Sharma ir kt., 2001). Tai gali lemti psichinės sveikatos pagerėjimą, ypač negatyvių ir bendrų ligos simptomų, sunkiausiai pasi-duodančių farmakologinei intervencijai, sumažėjimą. Meno terapija leidžia sukelti paslėptus vidinius išteklius, kuriems veikiant potencialiai pagerėja emocinė būsena, kasdienė veikla, gydomi sutrikimai, kurie sunkiai paveikiami tradiciniais gydymo metodais (Survilaitė, 2006).

Tyrimų, analizuojančių meno terapijos poveikį, įvairiose šalyse atlikta nemažai, tačiau dėl pasirinktų skirtingų vertinimo kriterijų juos sudėtinga apdoroti ir pateikti kliniškai reikšmingas išvadas (Odell-Miller ir kt., 2006).

2007–2008 m. Kaune buvo atliktas praktinis klinikinis tyrimas, naudojant struk-tūrizuotą anketą (SF-36 klausimyną – Gyvenimo kokybės įvertinimo skalę). Šio tyrimo pasirinkimą nulėmė aplinkybė, kad Lietuvoje dar nebuvo nagrinėta psichikos sutrikimais sergančių žmonių aplinka, skatinanti socialinį bei kultūrinį gyvenimą, jų gydymo procese taikomos užimtumo bei meno terapijos reikšmė. Atsitiktinės atran-kos būdu atlikta pacientų imties apklausa, gauti duomenys padėjo apibrėžti terapijos ir meno terapijos sąlytį, nustatyti, ar meno terapija veikia sergančiuosius psichologi-niame lygmenyje, ar sumažina konfliktus jiems adaptuojantis socialinėje aplinkoje

55

MENų TERAPIJA


(Rosen, 2007), ypač, kai yra ryškus atotrūkis tarp deklaruojamos sveikatos sistemos savybių ir realybės, kur vyrauja stiprus socialinės apsaugos pasipriešinimas.

Tyrimo tikslas – ištirti ir įvertinti psichikos sutrikimais sergančių žmonių, kuriems kompleksiniame gydyme taikyta ir meno terapija, gyvenimo kokybę ir jos pakitimus taikant tarptautinį sveikatos apžvalgos klausimyną.

Tyrimo metodika: 1. Apklausta 212 psichikos ligomis sergančių pacientų, gydytų Kauno medici-

nos universiteto klinikų Psichiatrijos klinikoje, Kauno apskrities ligoninės padalinyje – Psichiatrijos ligoninėje ir žiegždrių psichiatrijos ligoninėje.

2. Pacientai buvo grupuojami į tiriamuosius, kuriems kompleksiniame gydyme taikyta ir meno terapija, ir kontrolinius, kurie meno terapijos užsiėmimuose nedalyvavo.

3. Tiriamųjų pacientų apklausa vykdyta gydant stacionare, prieš pradedant tai-kyti meno terapiją ir po jos. Kontrolinės grupės pacientai apklausti stacionare tiriamosios grupės apklausos laiko intervalu.

4. Apklausai buvo naudojama SF-36 (short form 36 health survey) – trumpa 36 klau-simų sveikatos būklės anketa. Tai daugiamatis, bendros sveikatos būklės nustatymo klausimynas, kuriuo vertinama: fizinė funkcija (FF-10 klausimų), veiklos apribojimas dėl fizinės būklės (AF-4 klausimai), veiklos apribojimas dėl emocinės būklės (AE-3 klausimai), socialinis bendravimas (SB-2 klausimai), psichikos sveikata (PS-5 klausimai), energingumas / gyvybingumas (E / G-4 klausimai), skausmas (S-2 klausimai), bendras sveikatos suvokimas (BSS-5 klausimai) ir sveikatos pokytis (SP-1 klausimas).

5. Anketinės apklausos duomenys buvo apdorojami koduojant juos skaitine išraiška, vertinant kiekvienos skalės duomenis, kur didesnis skaitmuo reiškė geresnę savijautą, sveikatą.

6. Duomenų apdorojimui naudota programinio paketo „MsOffice“ dalis – dinami-nių lentelių skaičiavimo programa „MsExel“ ir statistinė programa SPSS 13.0.

Tiriamieji asmenys. Tiriamojoje grupėje dalyvavo 106 pacientai: 53 vyrai (50 proc.), 53 moterys (50 proc.). Kontrolinę grupę sudarė 106 pacientai: 46 vyrai (43,4 proc.), 60 moterų (56,6 proc.).

Bendras pacientų amžiaus vidurkis: 43,71 ± 1,29 metai ( SEx ± SE). Vyrų 43,3 ± 1,72 metai, moterų 44,11 ± 1,94 metai. Statistiškai patikimo skirtumo, tiria-mųjų grupėje tarp vyrų ir moterų amžiaus vidurkių nėra (p = 0,75 )�.

� Duomenys skaičiuoti naudojant Stjudento t kriterijų nepriklausomoms imtims.



Šeiminė padėtis (1 pav.): tiriamųjų grupėje daugiau moterų yra ištekėjusių (50,9 proc.), o vyrų – nesusituokusių (58,5 proc.).

1 pav. Tiriamųjų šeiminė padėtis

Tiriamųjų darbinis užimtumas (2 pav.): mūsų tiriamųjų grupėje daugiausia pacientų nedirbo – 71,4 proc., dirbančių pilną darbo dieną buvo tik 18,9 proc., o nepilną – 9,4 proc.

2 pav. Tiriamųjų darbinis užimtumas

Vidutiniškai pacientai gydymo įstaigoje praleido 33,7 ± 0,96 ( SEx ± SE) dienas. Vyrai – 35,62 ± 1,62, moterys – 31,79 ± 0,97 dienas. Vyrai gydymo įstaigoje išbuvo daugiau dienų nei moterys (p = 0,045)*.

Vidutinė susirgimo trukmė 11,88 ± 0,97 metai. Vyrai 14,60 ± 1,55 metai, moterys 9,16 ± 0,5 metai. Vyrų susirgimo trukmė yra ilgesnė nei moterų (p = 0,005)*.

57

MENų TERAPIJA


Vidutinis ligos paūmėjimo epizodas 8,03 ± 0,66. Vyrų – 9,55 ± 1,08, moterų – 6,51 ± 0,71. Vyrų vidutinis ligos paūmėjimo epizodas yra didesnis nei moterų (p = 0,021)*.

Vidutinis stacionarizavimo epizodas 7,53 ± 0,69. Vyrų – 9,38 ± 1,13, moterų – 5,68 ± 1,72. Vyrų vidutinis stacionarizavimo epizodas yra didesnis nei moterų (p = 0,007)*.

Pacientai grupuoti pagal psichikos sutrikimų diagnozes (3 pav.). Gausiausią tiria-mųjų grupę sudarė šizofrenijos spektro psichikos sutrikimais sergantys pacientai.

3 pav. Tiriamųjų psichikos sutrikimai

Vidutinis meno terapijos užsiėmimų skaičius – 11,05 ± 0,29 ( SEx ± SE). Mote-rų – 11,25 ± 0,32. Vyrų – 10,85 ± 0,49. Vyrų ir moterų užsiėmimų skaičius statistiškai patikimai nesiskyrė (p = 0,49)*. Minimalus vyrų užsiėmimų skaičius buvo 4 užsiė-mimai, moterų – 6 užsiėmimai, o maksimalus vyrų – 20, moterų – 18.

Motyvaciją meno terapijai pacientai dažniausiai įvertino kaip vidutinę – 36,8 proc., kitos motyvacijų grupės pasiskirstė taip: labai gera – 11,3 proc., gera – 24,5 proc., patenkinama – 24,5 proc, bloga – 0,03 proc. (4 pav.).

4 pav. Motyvacija meno terapijai



Rezultatai

Apklausus pacientus pagal SF-36 gyvenimo kokybės klausimyną, skaičiuoti šie funkciniai rodikliai: fizinė funkcija (FF), veiklos apribojimas dėl fizinės (AF), emoci-nės būklės (AE), socialinis bendravimas (SB), psichikos sveikata (PS), energingumas / gyvybingumas (E / G), skausmas (S), bendras sveikatos suvokimas (BSS), sveikatos pokytis (SP) (1 lentelė). Minėtų funkcijų vertinimas koduotas skaitine išraiška, kur didesnė reikšmė reiškia geresnę savijautą, sveikatą. Kiekvienai funkcijai pateikti pirmieji (I) ir pakartoto (II) anketavimo duomenys bei pateiktas funkcijų skaitinių reikšmių vidurkių ( –x ) su standartiniu nuokrypiu (S) skirtumo statistinis patikimumas (p). Pacientai grupuoti pagal lytį, išskirtos tiriamoji ir kontrolinė grupės. Duomenys skaičiuoti naudojant Wilcoxon Signed Ranks testą.

Funkcinių rodiklių pokyčiai (delta) apskaičiuoti iš antrojo (II) atėmus pirmojo (I) anketavimo duomenis (2 ir 3 lentelės). 3 lentelėje pateiktos kontrolinės ir tiriamosios grupių funkcinių rodiklių pokyčių (delta –x ) su standartiniu nuokrypiu (S) skaitinės reikšmės ir jų skirtumo tarp grupių statistinis patikimumas (p). 2 lentelėje išskirtos vyrų ir moterų grupės bei pateiktas funkcijų pokyčių skirtumo tarp kontrolinės bei tiriamosios grupių statistinis patikimumas pagal lytį. Hipotezės tikrintos naudojant Mann-Whitney testą.

Funkcinių rodiklių pokyčių ryšiai: gauti duomenys rodo, kad psichikos sveikatos pokytis (delta PS) yra statistiškai patikimai susijęs su energingumo / gyvybingumo pokyčiu (delta E / G) (tiriamojoje (T) ir kontrolinėje (K) grupėse: p = 0,000), bendro sveikatos suvokimo pokyčiu (delta BSS) (T – p = 0,012, K – p = 0,001) ir sveikatos pasikeitimo pokyčiu (delta SP) (tik tiriamiesiems – p = 0,001). Veiklos apribojimo dėl emocinės funkcijos pokytis (delta AE) yra statistiškai patikimai susijęs su veiklos apri-bojimo dėl fizinės būklės funkcijos pokyčiu (delta AF) (T – p = 0,000, K – p = 0,006) ir bendro sveikatos suvokimo pokyčiu (delta BSS) (T – p = 0,001, K – p = 0,004). Socialinio bendravimo funkcijos pokytis (delta SB) statistiškai patikimai susijęs su fizinės sveikatos (FF) (T ir K – p = 0,000), psichinės sveikatos (PS) (T – p = 0,000, K– p = 0,001), energingumo / gyvybingumo (E / G) (tik tiriamiesiems – p = 0,000), skausmo (S) (T – p = 0,003, K – p = 0,035) bei bendro sveikatos suvokimo (BSS) (T – p = 0,001, K – p = 0,000) funkcijų pokyčiais. Šių kintamųjų tarpusavio pri-klausomybės analizei naudoti Spearmano koreliacijos koeficientai.

Rezultatų aptarimas. Šis tyrimas, kuriame naudotas SF-36 gyvenimo kokybės klausimynas, pirmas toks Lietuvoje. Juo siekta įvertinti meno terapijos poveikį psi-chikos sutrikimais sergantiems pacientams stacionarinio gydymo etape.

59

MENų TERAPIJA


1 lentelė funkcinių rodiklių vidurkiai ir jų skirtumų statistinis patikimumas

funk-cija

MoTERyS vyRAiTiriamosios

(n = 53)kontrolinės

(n = 60)Tiriamieji (n = 53)

kontroliniai (n = 46)

I –x ,S

II –x , S

pI

–x , SII

–x , Sp

I –x , S

II –x , S

pI

–x , SII

–x , Sp

FF 21,53 (4,36)

23,19 (4,48)

,000 22,93 (4,58)

24,15 (2,97)

,015 22,51 (6,55)

25,34 (4,15)

,000 25,02 (4,58)

26,39 (2,92)

,015

AF 0,77 (1,20)

1,36 (1,44)

,001 0,77 (1,28)

0,75 (1,13)

,478 1,21 (1,45)

1,72 (1,75)

,015 0,98 (1,13)

1,43 (1,13)

,006

AE 0,45 (0,82)

0,94 (0,97)

,007 0,40 (0,89)

0,43 (0,75)

,686 0,60 (1,04)

1,42 (1,49)

,000 0,93 (1,06)

0,93 (1,10)

1,000

SB 5,74 (2,13)

6,57 (2,16)

,003 5,02 (2,36)

5,42 (1,97)

,255 6,77 (2,42)

6,70 (2,11)

,855 6,46 (2,13)

5,96 (1,96)

,026

PS 15,66 (5,17)

18,06 (4,40)

,000 14,38 (3,82)

15,57 (3,81)

,025 17,47 (5,10)

19,58 (4,34)

,000 18,70 (3,98)

18,33 (4,00)

,476

E / G 10,94 (3,60)

13,04 (4,04)

,000 11,27 (3,64)

12,03 (3,18)

,034 13,34 (4,19)

14,57 (3,36)

,009 12,91 (4,17)

13,85 (3,72)

,027

S 6,81 (2,33)

7,75 (2,04)

,001 6,30 (3,15)

6,18 (2,59)

,719 7,77 (2,77)

8,34 (2,19)

,039 7,41 (2,51)

8,52 (2,13)

,001

BSS 12,04 (3,52)

13,75 (4,00)

,000 13,15 (2,80)

13,25 (2,68)

,220 13,70 (3,87)

15,62 (4,34)

,000 15,04 (3,48)

15,15 (3,41)

,404

SP 2,42 (1,32)

3,09 (1,15)

,000 2,28 (1,17)

2,37 (1,43)

,803 2,98 (1,20

3,32 (1,12)

,084 2,50 (1,19)

2,70 (1,15)

,178

2 lentelėfunkcinių rodiklių pokyčiai ir jų skirtumų statistinis patikimumas pagal lytį

grupėse

funkcinis rodiklis

MoTERyS vyRAiTiriamosios

(n = 53)delta –x , S

kontrolinės(n = 60)

delta –x , Sp

Tiriamieji (n = 53)

delta –x , S

kontroliniai (n = 46)

delta –x , Sp

FF 1,66 (3,20) 1,22 (3,72) 0,357 2,83 (4,73) 1,37 (4,26) 0,091AF 0,58 (1,23) 0,02 (0,95) 0,063 0,51 (1,45) 0,46 (0,98) 0,841AE 0,49 (1,19) 0,03 (1,13) 0,031 0,81 (1,51) 0,00 (0,73) 0,001SB 0,83 (2,23) 0,40 (2,37) 0,256 –0,08(2,12) –0,50(1,47) 0,379PS 2,40 (4,51) 1,18 (4,00) 0,047 2,11 (4,03) –0,37(3,56) 0,004E / G 2,09 (3,23) 0,77 (3,27) 0,009 1,23 (3,30) 0,93 (2,76) 0,726S 0,94 (1,81) –0,12 (2,33) 0,009 0,57 (1,85) 1,11 (2,13) 0,335BSS 1,72 (3,08) 0,10 (3,40) 0,045 1,92 (3,25) 0,11 (2,05) 0,001SP 0,68 (0,85) 0,08 (1,32) 0,000 0,34 (1,30) 0,20 (1,09) 0,443

3 lentelė



Literatūros duomenimis, 2005 m. Didžiojoje Britanijoje buvo atlikta meno tera-pijos tyrimų apžvalga, kur tiriamieji grupuoti pagal trumpą, vidutinį ir ilgą stebėjimo laikotarpius. Vertinant trumpo laikotarpio duomenis trūko statistinio patikimumo meno terapijos veiksmingumui įrodyti, tačiau ilgą laikotarpį trukęs tyrimas parodė ženklius rezultatus.

Mūsų tyrimo stebėjimo laikotarpis vidutiniškai truko apie mėnesį, todėl gauti duomenys neatspindėjo maksimalių laukiamų rezultatų, nors rodė teigiamas tenden-cijas. Tiriamųjų moterų grupėje rastas statistiškai patikimas skirtumas tarp pirmojo (I) ir antrojo (II) anketavimo visų tirtų funkcinių rodiklių duomenų, kontrolinėje moterų grupėje statistiškai patikimai skyrėsi tik fizinės funkcijos (FF), psichinės sveikatos (PS) ir energingumo / gyvybingumo (E / G) duomenys. Tiriamųjų vyrų grupėje tarp I ir II anketų duomenų statistiškai reikšmingo skirtumo nebuvo tik tarp socialinio bendravimo funkcijos (SB) bei sveikatos pokyčio (SP) rodiklių. Šių rodiklių duomenis tiriamiesiems vyrams galėjo lemti jų šeiminė padėtis (dominavo neturintieji sutuoktinių) ir susirgimo eiga (ilgesnė trukmė, dažnesni paūmėjimai, didesnis stacionarizavimo skaičius nei tirtų moterų). Kontrolinėje vyrų grupėje tarp I ir II anketavimo duomenų nustatytas statistiškai reikšmingas skirtumas tarp fizinės funkcijos (FF), veiklos apribojimo dėl fizinės funkcijos (AF), socialinio bendravimo (SB), energingumo / gyvybingumo (E / G) bei skausmo (S) funkcinių rodiklių (1 lentelė).

Lyginant tiriamosios ir kontrolinės grupės funkcinių rodiklių pokyčius (delta) nustatytas patikimas veiklos apribojimo dėl emocinės būklės (AE), psichinės svei-

funkcinių rodiklių pokyčiai ir jų skirtumų statistinis patikimumas neišskiriant lyčių grupių

funkcinis rodiklis Tiriamoji grupė (n = 106)delta –x , S

kontrolinė gpupė (n = 106)delta –x , S

p

FF 2,25 (4,06) 1,28 (3,94) 0,049AF 0,55 (1,34) 0,21 (0,98) 0,219AE 0,65 (1,36) 0,02 (0,98) 0,000SB 0,38 (2,21) 0,01 (2,07) 0,169PS 2,25 (4,06) 0,51 (3,87) 0,001E / G 1,66 (3,28) 0,84 (3,05) 0,043S 0,75 (1,83) 0,42 (2,32) 0,168BSS 1,82 (3,15) 0,10 (2,87) 0,000SP 0,51 (1,11) 0,13 (1,22) 0,001

61

MENų TERAPIJA


katos (PS) ir bendrojo sveikatos suvokimo (BSS) funkcinių rodiklių skirtumas. Moterų grupėje be šių išvardytų funkcinių rodiklių, statistiškai patikimai skyrėsi ir energingumo / gyvybingumo (E / G), skausmo (S) bei sveikatos pasikeitimo (SP) pokyčiai (2 lentelė). Vertinant duomenis bendrai, neišskiriant grupių pagal lytį, tarp tiriamosios ir kontrolinės grupių nustatytas statistiškai patikimas fizinės funkcijos (FF), veiklos apribojimo dėl emocinės būklės (AE), psichikos sveikatos (PS), ener-gingumo / gyvybingumo (E / G), bendro sveikatos suvokimo (BSS) ir sveikatos pokyčio (SP) funkcinių rodiklių skirtumas (3 lentelė).

Gerėjant psichikos sveikatos rodikliui (PS), statistiškai patikimai didėja paciento energingumas / gyvybingumas (E / G), bendras sveikatos suvokimas (BSS), rodantis gerėjantį paciento subjektyvų bendrą savijautos vertinimą, ir sveikatos pokytis (SP), rodantis teigiamą paciento požiūrį į savo savijautos pokytį.

Vertinant funkcinių rodiklių pokyčius gautos statistiškai patikimos koreliacijos: mažėjant veiklos apribojimui dėl emocinės būklės (AE), gerėja ir bendras sveika-tos suvokimas (BSS), rodantis, kad pacientas subjektyviai jaučia bendrą sveikatos pagerėjimą. Taip pat gerėjant šiam rodikliui, mažėja veiklos apribojimas dėl fizinės būklės (didėja AF rodiklis) – pacientas tampa aktyvesnis, veiklesnis.

Socialinio bendravimo funkcijos (SB) gerėjimas susijęs su fizine (FF) bei psi-chine sveikata (PS). Socialinės funkcijos rodiklis gerėja mažiau varginant skausmui (S), didėjant energingumui / gyvybingumui (E / G) ir esant geresniam bendram sveikatos suvokimui (BSS).

Išvados

Dėl kompleksinio gydymo pagerėjo visos tirtos pacientų diagnozių grupių funk-cijos. Funkcinių pokyčių koreliacijos parodė, kad mažėjant veiklos apribojimui dėl emocinės būklės pacientas subjektyviai jaučia bendrą sveikatos pagerėjimą, gerėja jo fizinė savijauta, gyvenimo kokybė.

Funkciniai rodikliai – fizinė funkcija (FF), veiklos apribojimas dėl emocinės bū-klės (AE), psichikos sveikata (PS), energingumas / gyvybingumas (E / G), bendras sveikatos suvokimas (BSS), sveikatos pokytis (SP) – statistiškai patikimai pagerėjo taikant kompleksinį gydymą.

Funkcinių pokyčių koreliacijos parodė, kad mažėjant veiklos apribojimui dėl emocinės būklės, pacientas subjektyviai jaučia bendrą sveikatos pagerėjimą, gerėja jo fizinė savijauta, gyvenimo kokybė.



Net trumpalaikis meno terapijos kursas parodė teigiamus poslinkius, tačiau maksimalūs rezultatai priklauso nuo ilgalaikės taikymo trukmės. Manome, kad būtų tikslinga plėtoti meno terapiją, nes šis metodas įteikia raktą, kuriuo pacientas suge-bėtų atsirakinti duris į savo neišsemiamų žmogiškųjų galimybių pasaulį, sumažintų socialinę atskirtį (Pūras, 2004). Sustiprintų bendruomenės psichologinį atsparumą ir išvaduotų tiek psichikos negalios paliestus žmones, tiek ir visą psichikos sveikatos priežiūros sritį iš ilgametės izoliacijos, stigmos ir prietarų nelaisvės. Kol psichikos sveikatos sistema nėra pajėgi pašalinti žmogiškosios nevilties priežasčių, nereikėtų priešintis metodams, kuriais žmogų bandoma išlaisvinti iš nevilties gniaužtų. Meno terapija nukreipia paciento kentėjimus ir psichoemocinius išgyvenimus į saviraišką, stimuliuojančią jo kūrybines galimybes ir sugebėjimus. Rašytojo, filosofo Antoni-no Artaudo žodžiais tariant, „žmonės tapė, rašė, drožė vien dėl to, kad iš pragaro galėtų ištrūkti“.

Literatūra

Champion M. La schizophrénie. Le trouble de l‘association, de la personnalité // Schizophrenie. 2000, t. 18 (2), p. 1–4.Davidonienė O. Seime patvirtinta psichikos sveikatos strategija // Nervų ir psichikos ligos. 2007, Nr. 3 (27), p. 2.Grube M. Tolerance of ambiduity, art therapy and psychiatric illness // Psy-chiatrische Praxis. 2002, t. 29 (8) p. 431.Juodraitis A. Asmenybės adaptacija: kintamųjų sąveika. Šiauliai: Šiaulių univer-siteto leidykla, 2004, p. 24.Odell-Miller H., Hughes P., Westcott M. An investigation into the effective-ness of the arts therapies for adults with continuing mental health problems // Psychotherapy Research. 2006, t. 16 p. 39.Pūras D. Lietuvos psichikos sveikatos politika ir paslaugų plėtros strategija: kai kurie sistemos vertinimo rezultatai // Psichiatrijos žinios. 2003, t. 25/26, p. 15–17.Rodriguez J., Troll G. L‘art-thérapie; Pratiques, techniques et concepts. France: Ellébore, 2001, p. 95.Rosen A. Return from the vanishing point: a clinician‘s perspective on art and mental illness, and particularly schizophrenia // Epidemiol Psichiatr Soc. 2007, t. 2., p. 32.

1.

2.

3.

4.

5.

6.

7.

8.

63

MENų TERAPIJA


Rossler W., Salize H. J., van Os J., Riecher-Rossler A. Burden of schizophre-nia and other psychotic disorders // Psychotherapy Research. 2005, t. 14, p. 84–92.Rubin J. A. Approaches to art therapy: theory and technique. USA: Brunner-Routledge, 2001, p. 123.Ruddy R., Milnes D. Art therapy for schizophrenia or schizophrenia – like ill-nesses. Cochrane Database of Systematic Reviews, 2005. Issue 4, CD003728.Sharma T., Sheringham, J. Brain imaging: New Applications in Schizophrenia // The institute magazine. 2001, 3, p. 20–16.Schiltz L. L‘être-pour-soi et l‘être-pour-autrui. Applications à la recherche en art thérapie // Revue française de Psychiatrie et de psychologie médicale. X, 94, p. 37–42.Sučylaitė J. Poetikos terapija psichomatiniams sutrikimams koreguoti // Nervų ir psichikos ligos. 2006, t. 4 (24), p. 54–56.Survilaitė D. Genialumas, liga ir meno terapija // Psichologija tau. 2002, 11–12, Nr. 6, p. 17.Survilaitė D. Pacientų kūryba – menas, meno terapija ar jų profanacija? // Psichiatrijos žinios. 2006, t. 41, p. 26.The WHO World Health Report. Mental health: new understanding, new hope. World Health Organization, Geneva, Switzerland, 2001, p. 49.www.europarl.europa.eu/sides/getDoc.do?pubRef=-//EP//NONSGML+TA+P6-TA-2006-0341+0+DOC+PDF+V0//LT

Rūta Marija purvinaitė – Kauno medicinos universiteto Filosofijos ir socialinių mokslų katedros lektorė; mokslinių interesų sritis – meno terapija psichiatrijoje; adresas: Kęstučio g. 27a-7, LT-44312 Kaunas, Lietuva; el. paštas [email protected]

Rugilė Bružaitė – Kauno apskrities priklausomybės ligų centro gydytoja psichiatrė; moks-linių interesų sritis – meno terapija psichiatrijoje; adresas: Seinų g. 30-2, LT-44312 Kaunas, Lietuva; el. paštas [email protected]

9.

10.

11.

12.

13.

14.

15.

16.

17.

18.

64 Jūratė SUčyLAITė


Jūratė SUčyLAITė

pSiChiškAi nEįgAlių ASMEnų SAvivokoS ugdyMAS, TAikAnT poETikoS TERApiją

Anotacija. Straipsnyje analizuojamas psichiškai neįgalių asmenų ugdymas, taikant poetikos terapiją. Aprašomi būdingiausi ugdomosios veiklos metodai, teoriniu požiūriu analizuojama ugdymo patirtis.

Esminiai žodžiai: psichagogika, poetikos terapija, savivoka.

Įvadas

A. Kronfeldas (1927) pasiūlė „psichagogikos“ terminą, reiškiantį psichiatrijos ir pedagogikos sandūroje besiplėtojančią mokslo discipliną, tiriančią psichikos su-trikimų įveikimo metodus pedagoginėmis priemonėmis. Psichagogikoje laikomasi požiūrio, kad psichologiniai sunkumai ir negalavimai kyla, kai tikrovė nepalanki ir stengiamasi nuo jos pabėgti. Svarbiausias ugdytojo uždavinys: padėti psichikos sutrikimais sergančiam asmeniui susivokti tikrovėje, pozityviai prie jos prisitaikyti. Psichagoginio ugdymo praktika skatina stipriau pajausti savo vertę ir atsakomybę už save bei savo santykius su kitais žmonėmis, aplinka ( Jovaiša, 2007).

D. Golemanas (2001) savivoką apibrėžia kaip emocinio intelekto sudedamąją dalį. Asmuo, kuris nepajėgia pažinti savo jausmų jų reiškimosi metu, tampa nuo jų priklausomas. Gebėjimas reguliuoti savo jausmus priklauso nuo savivokos. Ugdyti savivoką – tai ugdyti sugebėjimą pajausti, identifikuoti ir suvaldyti jausmus, taip pat kurti vidinę darną, sveiką sąžinę (savimonę) (Vaičekauskaitė, 2005). Empiriniai duo-menys patvirtina, kad psichiškai neįgalaus žmogaus gebėjimų pažinti savo jausmus jų raiškos metu ugdymas yra neatsiejamas nuo asmens laisvinimosi iš neigiamų, gerai nesuvoktų jausmų ir patyrimų.

Šizofrenijos pasekmė – kognityvinių funkcijų sutrikimai, labai sutrikdantys sergančiojo būklę ir jo funkcionavimą visuomenėje (Green, 1996). Nors kognity-vinės funkcijos sergant šizofrenija yra trikdomos, pažymėtina, kad šios ligos atveju intelektas ilgą laiką ryškiau nenukenčia, labiau nukenčia jo pritaikymas, sprendžiant teorines ir praktines problemas, nes išnyksta sugebėjimas pasinaudoti turėtais įgū-džiais (Dembinskas, Goštautaitė-Midtun, 2003). J. Bobonas (1970), H. Ey’as (1970) (cit. pgl. Dembinską, 2003), pabrėžia sergančiųjų šizofrenija psichikos procesų disociacijos reikšmę: nebėra atitikimo tarp jausmų, valios ir intelekto sferų, ryšys

65

MENų TERAPIJA

PSICHIŠKAI NEĮGALIų ASMENų SAVIVOKOS UGDyMAS, TAIKANT POETIKOS TERAPIJąISSN 1392-9569

su aplinka tampa nenatūralus, iškreiptas arba visai išnyksta. Kyla sunkumų jaučiant ribas tarp savojo Aš ir aplinkinio pasaulio.

Kognityvinės teorijos šalininkai gebėjimą reguliuoti savo elgesį sieja su metapa-žinimu. W. Whitmanas (1982) (cit. pgl. D. P. Hallahaną ir kt., 2003), atkreipdamas dėmesį į kalbą, teigia, kad asmenys, kurių kalbos įgūdžiai prasti, negali tinkamai pasinaudoti savireguliacijos būdais.

H. Tamura (1999) atkreipia dėmesį į tai, kad šizofrenija sergantys, psichiškai neįgalūs asmenys nepakankamai pažįsta realų pasaulį, o realybės pažinimo stoka yra susijusi su kalbos kognityvinės funkcijos sutrikimu: sergantieji sunkiai suvokia žodžio reikšmę kontekste, jiems trūksta žodžių vidinio pasaulio visumai išreikšti, dėl to blogėja komunikacija. Kyla sunkumų iškoduojant simbolius ir juos vartojant reikšmėms užkoduoti. H. Tamura pastebėjo teigiamą mokymosi suprasti metaforas reikšmę ir mėginimų jas naudoti išgyvenimams reikšti naudą. Jis pastebėjo, kad poetinė kalba leidžia atrasti ryšį tarp simbolio, jo prasmės ir realybės, aprėpiant visas simbolio centrines ir ribines prasmes, ir atkurti šizofrenijos sutrikdytas kalbos simbolines kognityvines funkcijas.

Ugdomoji poetikos terapija – tai socialinė intervencija, interaktyvus procesas, kuriame sąveikauja grožinė literatūra, profesionalus ugdytojas terapeutas ir jo ugdy-tinis ar ugdytiniai, siekiama atrasti naujus požiūrius į gyvenimą ir padėti individui vystytis emocijų, pažinimo ir socialiniuose lygiuose bei ugdytis savivoką ir asmeninę poziciją. Esminis dėmesys nukreiptas į individą, jo patiriamus išgyvenimus kūrybos procese, tų išgyvenimų tyrimą, naujas įžvalgas (Hynes, 1994).

R. W. Bjorklundas (1999) pažymi, kad pastaruoju metu yra daug mokslinių darbų, dokumentuojančių galimybių suteikimą psichikos sutrikimais sergantiems asmenims funkcionuoti visuomenėje (Frese, Walker-Dawis, 1977; Everett, 1994; McLean, 1995; Bjorklund, Pippard, 1999; (cit. pgl. R. W. Bjorklundą, 1999), bet psi-chiatrijos ligoninėse gydomi žmonės yra labai stigmatizuoti ir palikti visuomenės nuošalėje. Esama nedaug studijų (Miller, 1978; Carty, 1988; Houlding, Holland, 1988; Schnekenburger, 1995 (cit. pgl. R. W. Bjorklundą, 1999), analizuojančių poetikos terapijos grupių poveikį psichiškai neįgaliems asmenims, kurių psichikos sutrikimai rezistentiški gydymui.

R. W. Bjorklundas (1999) tyrė psichiškai neįgalius žmones, dalyvavusius poetikos terapijos programoje. Dalyvauti programoje buvo keliamos sąlygos: 1) psichiškai neįgalus žmogus ne mažiau kaip dvi savaites iki programos turėjo sugebėti kontro-liuoti savo veiksmus; 2) per paskutinįjį mėnesį iki programos jo elgesys turėjęs būti nedestruktyvus; 3) dvi savaites savarankiškai gerti paskirtus medikamentus. Siekiant



pagerinti šių žmonių saviraišką, leista jiems susibendrauti terapijos grupelėje ir taip šalinti neigiamą stigmos poveikį. Tyrimas atskleidė, kad pasitelkę poeziją žmonės galėjo geriau išreikšti savo jausmus ir patenkinti norą „gyventi taip, kaip visi“ at-skleidė neigiamą stereotipą apie pasveikimą: „Gydytojai neturi galių mus išg ydyti“, „Mūsų diagnozę patvirtino daug specialistų. Mes chroniški, neišg ydomi.“ Grupėje buvo išsakyta daug slepiamų jausmų, grupės procesas pasižymėjo veiksmingumu. Jausmo patvirtinimas saugioje aplinkoje ir sinergiškai veikianti interakcija negali būti atkartota jokioje kitoje tradicinės terapijos grupėje, tai vienintelis langas izoliuotiems asmenims į individualų pasaulį socialiniame kontekste (Bjorklund, 1999).

A. E. Berginas ir S. L. Garfieldas (1994, p. 821), sumuodami iškiliųjų mokslininkų indėlį į psichoterapijos ir elgesio keitimo studijas, teigia, kad „esame eklektikos ir em-pirizmo amžiuje“, „eroje be teorijos“ ir identifikuoja tris tradicinius požiūrius, besire-miančius: 1) socialinio išmokimo teorija, 2) humanistine fenomenologine perspektyva ir 3) socialine psichologija, išskirtinai dėmesinga ritualams ir katarsiui. Jiems antrina N. Mazza (1999), tas pačias tendencijas įžvelgdamas poezijos terapijos tyrimų situacijoje. Mokslininkas pažymi, kad yra atskiros psichologinio edukacinio poveikio technikos, leidžiančios pasiekti gerų psichoterapijos rezultatų, pavyzdžiui, pažintinė biblioterapija depresiškiems seniems suaugusiesiems (Landrevelle, Bissonnette, 1997) arba emocinio ekspresyvaus rašymo metodas, pagerinantis žmonių, patyrusių traumą, sveikatą, bet me-todai veiksmingi atskirai, nederinant jų tarpusavyje. Trūksta empirinių atvejų, įrodančių, kaip technikos gali būti derinamos ar integruojamos į sistemą (Mazza, 1999).

Šio straipsnio tikslas – pristatyti asmeninę poetikos terapijos, taikomos psichiškai neįgalių asmenų savivokai ugdyti, patirtį.

Tyrimo problema. Psichiškai neįgalaus asmens individualios patirties elementų atskleidimo reikšmė dvasinio universalumo potyriams poetinio ugdymo procese ir metaforiniam pažinimui ugdyti. Neigiamų išgyvenimų transformavimas poetinio ugdymo procese ir jo poveikis į savivoką, Aš efektyvumą.

Tyrimo metodologija. Pasirinkta kokybinio tyrimo metodologija, konstruk-tyvistinė socialinės tikrovės pažinimą aiškinanti paradigma. Duomenų rinkimo metodas – fenomenologinis stebėjimas.

Metodai: aprašomasis, teorinė ugdymo patirties analizė.

Rezultatai ir jų aptarimas

Psichiškai neįgalūs asmenys, su kuriais dirbame, serga šizofrenijos liga, po psi-chozės epizodo jie yra varginami depresijos, kuriai būdinga pesimistinė ateities pers-

67

MENų TERAPIJA


pektyva, savęs apkaltinimo, menkavertiškumo idėjos, bloga nuotaika, nesugebėjimas atkreipti dėmesio į gamtos vaizdus, buities detales, taip pat neišraiškinga mimika, tyli, intonacijų stokojanti kalba, užsisklendimas. Pradedant savivokos ugdymo programos ciklą, pastebėta, kad psichiškai neįgalūs asmenys nelinkę vienas su kitu bendrauti, po įžanginių žodžių dažnai kategoriškai pareikšdavo: „Kai buvau jauna, mėgau poeziją, rašiau eilėraščius“; „Kai sveika buvau, man viskas buvo įdomu, o dabar niekas nebeįdomu“; „Mes vaistus geriam, galva blogai dirba.“ Pastebėta, kad žmonės stengiasi sudaryti įspūdį, kad mūsų laukia bendradarbiavimo nesėkmė.

Eilėraščius, laikydamasi izoprincipo reikalavimo (Leedy, 1969; Luber, 1976; cit pgl. N. Mazzą, 1999), parinkdavau tokius, kad jų kuriama nuotaika būtų panaši į ugdomo kliento nuotaiką, bet rodytų kryptį iš vidinės tamsos į prašviesėjimą. Dažniausiai naudojau V. Mykolaičio-Putino eilėraščius.

Klientų buvo klausiama, kokią nuotaiką sukėlė eilėraštis, kokius prisiminimus su-žadino. Verbalinis dialogas kartais nesimegzdavo, tada prašydavau grupelės dalyvius perskaityti kažkurią eilutę iš eilėraščio. Kai moteris perskaitė „nykųjį vidurnaktį“, paklausiau, kada jos gyvenime buvo nykus vidurnaktis, kas tada atsitiko. Moteris prakalbo apie mamos ligą, jos pačios atleidimą iš darbo, gresiantį skurdą.

Justino Marcinkevičiaus „Kas girdi tylintį“ ypač dėkingas, kai reikia prakalbinti užsisklendusį, nusivylusį, gyvenimo prasmės nebeįžvelgiantį asmenį. Pirmasis teksto perskaitymas vienai ar kitai psichiškai neįgalių žmonių grupei ne kartą sukėlė iš-gąstingą suklusimą, net priešiškumą. Jiems reikėjo rakto į eilėraštį, paaiškinti, kaip galima jį suprasti, tiksliau, sudaryti galimybę neišsigąsti atgyjančių sunkių prisimi-nimų, išdrįsti apie juos kalbėti.

Perskaičiau: „Ak, tu galvoji manimi, // tamsoj paskendęs epušyne. // Girdžiu, kaip tavimi aš virpu“ ( Justinas Marcinkevičius). Prisipažinau, jog vieną kartą skaudžiai išgyvenau, kad labai daug dirbu, o mano mokymosi rezultatai labai vidutiniai, neleidžiantys ti-kėti, kad įstengsiu būti ypač gera gydytoja. Jaučiau apmaudą, kaltę, skausmas atrodė nebeišlaikomas ir tada, pažvelgusi pro autobuso langą, pamačiau mišką. žiūrėjau į greitai bėgančią, į lietingo rudens dangų keliančią tamsiai žalią juostą ir pajaučiau, kad miškas paėmė dalį mano skausmo. Man palengvėjo. Klausiau, o gal ir jiems taip buvo? Gal kažkurią valandą ir jų skausmui buvo per ankšta krūtinėje ir jis užliejo kambarį, gatvę, mišką?

Išgirdę mano interpretaciją, ugdytiniai dažnai prakalbėdavo apie labai sunkius gyvenimo periodus, rengimąsi savižudybei ir mėginimą nusižudyti. Jei ugdytinis neatsiliepė, nesiryžo pakartoti nė vieno žodžio iš eilėraščio, į vieną ar kitą žodį jis reagavo išraiškinga kūno kalba: veido spalva, kvėpavimo ritmo pasikeitimu, ašaromis



akyse. Tą labiausiai veikiantį poeto žodį, į kurį atsiliepiama kūno kalba, atpažindavau, jį pakartodavau keliuose paprastuose sakiniuose.

Ugdytinė ištarė: „tyli“. Klausiau, kas tyli, leisdama suprasti, kad labai laukiu atsaky-mo. Nesulaukusi nė vieno ugdytinio sakinio, juos kūriau pati: „Artimas žmogus pakelia ragelį, bet neatsiliepia, tyli“, „Tyli baramas vaikas“, „Mama tyli“, „Ją skausmas dusina, o ji tyli – ilgas kelias į žodį“, „O ką reiškia Jūsų žodis „tyli?“ Verbalinis dialogas tąkart neužsimezgė, o neverbalinis labai sustiprėjo. Nors ir neišgirdau ugdytinės žodžio, santykį su ja stipriai pajaučiau, o to užteko manajai – ugdančios terapeutės – poetinei improvizacijai, kurią galima interpretuoti kaip kolektyvinę poetinę kompoziciją, nes joje pavartojamos visų ugdytinių mintys ir susitikimas su neprakalbančios ugdytinės žodžio ieškančia tyla.

Per kiekvieną psichiškai neįgalių asmenų savivokos ugdymo valandą, pirmą kartą perskaičiusi poetinę improvizaciją, pastebėdavau grupės bendravime įvykstantį lūžį, atsirandančią motyvaciją dalyvis vidiniais išgyvenimais. Improvizacijos kūrimui ypač tinka liaudies dainų poetika: psichologinis paralelizmas, fragmentinis vaizdo siaurinimas. Kelio, medžio archetipai ypač patogūs, kai reikia apibendrinti ir jungti į visumą ugdytinių pasisakymus. Tikslinga nepamiršti Norberto Vėliaus išanalizuotos senosios baltų pasaulėžiūros struktūros, jos priešpriešų: uždara–atvira, žemai–aukš-tai, jauna–sena. Depresijos būsenai reikšti daug kartų pasiteisino šios metaforos: buvimas uždarame kambaryje, ilgas nesibaigiantis vakaras, nudžiūvusi medžio šaka. Iškentėta patirtis, skaudžios suvokimo, kaip gyventi, valandos gali būti reiškiamos šaknų ar žiemkenčio metafora, medžio viršūnė – tai svajonė, o atvirumas yra pavasario pradžia, taigi virsmas, išsilaisvinimas. Poetikos terapijoje, arba terapinėje poetikoje, turi būti aiškus judesys: stiebimasis į viršų ar judėjimas į tolį, metaforos apibendrina patirtį, kuriai nelengva rasti žodį ir brėžia troškimų kontūrus.

Po teksto, išreiškiančio visų patirtį, užsimezga dvasinis dialogas, ugdytiniai yra motyvuojami ateiti į kitas ugdomąsias valandas, įgyja drąsos kitą kartą aktyviau dalyvauti atvirame pokalbyje ir reflektuoti asmeniškos patirties turinio, asmeninių įvykių priežasčių, sprendimų pasirinkimo temomis.

Empiriniai stebėjimai liudija, kad jausmų raiškos skurdumas yra viena iš priežasčių, komplikuojanti psichiškai neįgalių asmenų bendravimą tarpusavyje ir su sveikąja visuo-mene, blokuoja kognityvines funkcijas. Poezija yra tai, kas žadina pojūčius, jausmus, mintis, bet būna atvejų, kai ugdytinis prisipažįsta, kad jis negirdėjo skaitomo eilėraščio, arba paklaustas, kokią nuotaiką jam sukėlė poezijos skaitymas, sako: „Nežinau.“ Tai siejama su sumažėjusiomis galimybėmis koncentruoti dėmesį, atsiribojimu nuo aplin-kos, o dirbant su neįgaliaisiais, šizofrenija sergančiais asmenimis, dažnai susiduriama su negebėjimu suvokti net lengviausiai iškoduojamų kultūros simbolių.

69

MENų TERAPIJA


Mokydamiesi suvokti V. Mykolaičio-Putino „Saulę“, piešėme saulės kontūrus ir į juos rašėme patirto gerumo dienas: „Mama mane mylėjo“, „Buvo ramu pušyne prie jūros“, „Mane palaiko šis poezijos skaitymo ratas“. Sunkiau sekėsi įrašyti, ko norėčiau: „Norėčiau, kad artimieji nesirgtų“, „Kad sveikata nepablogėtų.“ Piešėme šešėlius ir į jų kontūrus rašėme, kokių vargų, rūpesčių norėtume neturėti, bet turime. Nuplėšėme puslapius su šešėliais, padėjome toliau, kalbėjomės apie gerą savijautą matant ir girdint vienam kitą. Vėliau atsistojome, paėjome lango link, užsimerkėme ir įsivaizdavome paliečiančius begalinės šviesos spindulius, paskui vėl susėdome ant savo kėdžių. Vėl perskaičiau V. Mykolaičio-Putino „Saulę“. Vienas ugdytinis iš karto pasakė: „Kai aš rankoje laikau nupieštą saulę ir žiūriu į savo parašytus žodžius, aš suprantu skaitomą eilėraštį. Jis labai gražus, dvasinis.“

Mokymasis savo patirtį susieti su senaisiais simboliais – archetipais visada veikia labai raminamai ir suartina su skaitomu eilėraščiu, padeda atrasti savojo ir poeto pasaulėvaizdžių sąlytį, o tai jau išsiveržimas iš skurdžių jausmų ir minčių stereotipo, atsivėrimas naujumui. Kai metafora tampa išjausta, atsiranda daug temų diskusijai, pavyzdžiui, V. Mykolaičio-Putino „Saulė“ paskatino poreikį ieškoti atsakymų į šiuos klausimus: 1. „Kodėl žmogus išeina į neramią savo būtį, kai tuo metu namuose jam neblogai?“ 2. „Aš turbūt teisingai supratau, pagalvojusi, kad visada yra išėjimo galimybė? Jei man šiandien neblogai čia, gal dar gali būti geriau? Dabar aš galvoju, kad nereikia norėti savęs perlaužti. Aš kaltinau save po kiekvieno ligos paūmėjimo. O gal reikia susitaikyti su liga, lankytis čia ir daryti viską, kad man būtų gerai, g yventi su liga, jei ji man duota? Ar aš teisingai galvoju?“ Pirmasis klausimas per daug nenutolęs nuo eilėraščio, o antrasis klausimas, tiksliau pasvars-tymai, kreipia į konkrečią ugdytinio situaciją, išreiškia egzistencijos žinių poreikį.

Psichiškai neįgaliems žmonėms kyla daug sunkumų pasakojant apie savo pa-tyrimus, tiek gerus, tiek blogus. yra stiprus polinkis kalbėti abstrakčiais žodžiais, reiškiančias neabejotinas tiesas, bet neįsisąmonintas, netapusias patirtimi.

Paklaustas, kokių permainų norėtų ateityje, ugdytinis atsakė: „Reikalingas tikėji-mas.“ Paklaustas, ar jis nori stipriau jausti už jį didesnę, globojančią dvasinę jėgą, jis atsakė: „Aš nežinau.“ Paklaustas, kokios gerumo, džiaugsmo akimirkos įstrigo į jo atmintį, žmogus pasakė: „Nežinau.“ Domintis, ar jis sutiko gerų, mylinčių žmonių, ar bent vienas žmogus jį mylėjo, vaikinas teigė: „Dievas.“ Jis nieko negalėjo pasakyti, kaip patiria Dievo meilę.

Patirtis daug sykių įtikino, kad žadinant ugdytinio pojūčius, galima atgaivinti jo prisiminimus, patvirtinti ugdytinio praeities Aš veiksmingumą ir dabarties Aš veiks-mingumą. Dabarties Aš veiksmingumą psichiškai neįgalūs ugdytiniai paprastai sieja su jų gebėjimu protingai mąstyti, pasakyti, kaip jie jaučiasi, su teise kažką pasakyti, kažko nepasakyti.



Skaitėme B. Liniauskienės „Rašyk atminty“: „Tų didžiųjų klevų jau seniai nebėra, // Tai kas atminimui man liko.“ Klausiau, ar išlikusios visos vaikystėje mielos buvusios vietos? Ar tebėra senieji mūsų namai, kokios vietos mums buvo brangios? Sužino-jau, kad „nebėra dovanas nešančio dėdės“, „sodybos nebėra“. Šiuos skurdžius prisiminimus nesunku paversti vaizdu, kreipiant dėmesį į pojūčius. Kūrybiško rašymo užduoties pavyzdys: Įsivaizduok, kad pamatai ateinantį dėdę. Ar jis ateina gatve, ar eina per sodą. Ką matai, žiūrėdamas į ateinantį dėdę? Ką girdi jam ateinant? Tėvų balsus, mašinų riaumojimą už lango, muziką, paukščių balsus? Ar matai dėdę per langą, ar tu lauke? Kuo kvepia diena ateinant dėdei? Gal burnoje jauti kažkokį skonį? Ką pasakysi dėdei? Šios užduoties esmė patiriamų pojūčių išreiškimas žodžiu, vaizdinio mąstymo skatinimas, savęs pajautimo stimuliavimas. Praktika daug kartu patvirtino, kad tokios užduotys leidžia išsiveržti iš skurdaus kalbėjimo, pripildyto individualybės neišreiškiančių žodžių: nežinau, nepagalvojau, reikia tikėti Dievą.

Kai ugdytinio prašydavau pasakoti (rašyti) apie konkrečią laimingą gyvenimo valandą, ne kartą susidūriau su išsisukinėjimu: „Daug kartų buvo gera“; „Yra daug vietų, kuriose žmogui gerai.“ Dažnai aiškinau, kad gali būti gera ir Palangoje, ir Druskininkuo-se, ir kaime, bet tą pačią akimirką būti visur negalime. Siūlydavau pasidalyti mintimis apie laimingą akimirką vienoje vietoje, o paskui mintimis persikelti į kitą.

Moteris, kalbėdama apie laimingą gyvenimą mamos namuose, rašė, kad po langu mato pražydusias tulpes, narcizus, girdi nuo didžiulių varveklių krentančius lašus. Išsiaiš-kinome, kad ji gerai jautėsi sužydus tulpėms ir krentant varveklių lašams, bet ji pasakoja apie išgyvenimus, patirtus skirtingu metu. Mąstymo kryptingumo ugdymas padeda asmenybei rūšiuoti patyrimus, juos klasifikuoti, jungti į visumą, tai susiję su pasąmonės turinio pertvarkymu, asmenybės integralumo didėjimu, savivokos stiprėjimu.

Patyrimas daug kartų parodė, kad psichiškai neįgalūs asmenys (ir ne tik jie!) susijaudinę nebepastebi konkrečių aplinkos detalių. Depresijos varginami asmenys dažnai prisipažindavo, kad jau daug metų nematė dangaus, nepakėlė akių aukštyn, daug kartų deklaravo: „Kai buvau sveika, viskas džiugino, viską matydavau.“

Dalis ugdytinių, prisiskaitę populiarios psichologinės literatūros, daug kartų aiškino, jog reikia pradėti gyvenimą iš naujo, atversti naują, švarų gyvenimo puslapį ir į jį įrašyti tik sėkmingą gyvenimą programuojančias mintis, bet jiems buvo per sunku vadovautis savo skelbiama tiesa, atmerktomis akimis žiūrint į realią savo gyvenimo situaciją. Poezija leidžia atrasti dvasinį universalumą konkrečioje vietoje (ligoninėje, namuose ir t. t.), konkrečiu laiku (susirgus nepagydoma liga, tapus apgaulės auka ir t. t.).

Kai ugdytinis prakalbėdavo apie labai skaudžius patyrimus, kalbėdavo lūžinė-jančiu balsu, o akyse pasirodydavo ašaros, tai būdavo ženklas man, kad reikia susti-

71

MENų TERAPIJA


printi kalbančiojo ego galias. Šiam tikslui puikiai tikdavo užduotys, sustiprinančios kalbančiojo ryšį su žeme. Kai tu kalbi apie sužinojimą, kad susirgai psichikos liga, kokį įsivaizduoji kelią po savo kojomis: lygų ar duobėtą Kaip atrodo kelias? Ar tai miesto šaligatvis, ar kelias eina laukais, gal tai takas per mišką? Aplinkos vaizdo įvardijimas yra simbolis, mažinantis įtampą. Be to, vaizdas neleidžia pasauliui nugrimzti į tamsą, primena jo buvimą, skatina telkti egzistencijos galias, o ne jaustis auka, gailint pačiam savęs ar kaltinant kitus. Dabar, kai prisimeni patėvį ir tai, ko nelinkėtum niekam patirti, koks vaizdas, atsiveriantis prieš akis, išreiškia tavo nuotaiką? Ką matai prieš save: mūsų grupę, kalnus, jūrą? Koks oras atitinka tavo dabartinę nuotaiką? Kokie garsai skamba?

Patirtis daug kartų parodė, kad susijaudinę žmonės nenoriai įsitraukia į siūlomą žaidimą, kartais pykdami pradeda atlikti užduotis. Dažnai būdavo nenuoseklumų: „Takelis per mišką, saulutė šviečia, šilta“, o toliau – „šaltas oras, lyja, žvarbu“. Aiškinomės, kad vienu metu negali šviesti saulutė ir varginti šaltas oras, lyti. Prašiau išsirinkti vieną vaizdą ar paaiškinti, kaip tas žvarbus lietus prasidėjo šiltą dieną. Atlikus užduotis, tolesnės diskusijos metu ugdytiniai tvirtindavo, kad jaučiasi nusiraminę, turintys daugiau vilties, kartais klausdavo: „Ką jūs padarote, kad mūsų protuose kažkas pasisuka į gerą pusę?“

Asmeninės ugdymo patirties interpretacija teoriniu požiūriu

A. Banduros (2000) socialinio išmokimo teorija esminį dėmesį kreipia į Aš veiksmingumą ir jo suvokimą ugdomajame procese. Per poetikos terapijos valandas sudaromos prielaidos įsisąmonintos patirties, kuriai būdingi pirmiausia neigiami paskatinimai, transformavimui, taip pat asmeniui sudaroma galimybė prisiminti kitokią patirtį – tą, kuriai būdingi teigiami paskatinimai. Keičiasi ugdytinio Aš veiksmingumo jautimas ir jo suvokimas.

Fenomenologiškai patvirtintas socialinio išsivystymo ir intelektualumo ryšis – psi-chiškai neįgalūs asmenys, lankydami programą, tapo labiau socializuoti, atsirado pažintiniai poreikiai ir gebėjimas juos patenkinti. Atradome ryšį, kad Aš veiksmin-gumo suvokimo stiprėjimas yra susijęs su socialiniu išsivystymu ir intelektualumu. Pastebėjome, kad stiprėjant Aš veiksmingumui ir jo suvokimui, atsirado noras ko nors mokytis, gebėjimas išgyvenimus reikšti kalba ir poreikis bendrauti.

Psichiškai neįgaliems žmonėms būdingi kalbos kognityvinės funkcijos sutrikimai, jiems trūksta sugebėjimų iškoduoti paprastus simbolius ir žodžiais išreikšti sudėtingą vidinio pasaulio visumą. Ugdant metaforų suvokimą, atkuriamos kalbos kognityvinės funkcijos ir realybės suvokimas. Tvirtinama H. Tamura’os (1999) koncepcija.



Archetipinių simbolių ir ugdytinių patirties jungtis, atrandama ugdytojo poetinėje improvizacijoje ar atliekant kūrybiško mąstymo reikalaujančias užduotis, mažina psichiškai neįgalių žmonių įtampą ir didina jų komunikacinius gebėjimus. Patvirti-nama C. G. Jungo (1999) archetipų teorija.

Archetipinius simbolius primenančių kontūrų naudojimas egzistencinės patirties faktams įrašyti leidžia ugdytiniui suvokti metaforą ir rasti individualios patirties sąlytį su archetipiniu vaizdiniu. Metodą galima aiškinti ne tik archetipų teorija, bet ir geštaltiniu požiūriu, teigiančiu, jog žmogaus veiklai būdingas polinkis jungti į visumą suvokimą, buvimo prasmę, patyrimą, o patyrimas, struktūruojamas pagal geros formos, aiškių kontūrų, uždarumo, pusiausvyros, proporcijos dėsnius, reiškia geštaltų formavimąsi. žmogus, turintis daug „neuždarytų“ geštaltų, jaučiasi sutrikęs, sugniuždytas, įsitempęs (F. Perlsas, cit. pgl. V. Lepeškienę, 2007).

Pojūčių aktyvinimas gali sukelti spontaninę jausmų, prisiminimų raišką ir suakty-vinti kitus ekspresyviosios terapijos kontinuumą (ETU) sudarančios lygius: kineste-tinį-sensorinį, suvokimo-afektų, kognityvinį-simbolinį. ETU modelio sudarymas grindžiamas smegenų funkcionavimo ypatybėmis (Lusebrink, 2004; Hentinen, 2008). Empirinis stebėjimas liudija, kad pojūčių stimuliavimas yra ypač svarbus, siekiant padėti žmogui atskleisti savo autentišką patirtį. Individas, kuris yra atviras autentiškai patirčiai, buvimui čia ir dabar, yra atviras ir naujai informacijai, naujų dalykų išmokimui.

Remiantis G. Kelly (2000), teigiama, kad asmenybės konstruktų sistema – tai hipotezių apie pastoviai kintantį pasaulį rinkinys, konstruktų sistema keičiasi, kai kelis kartus nepasitvirtina žmogaus hipotezė (kažkokio reiškinio paaiškinimo būdas). Atsiranda nauja hipotezė. Ji vėl tikrinama, tokiu būdu keičiasi konstruktų sistema. Patirtis yra vienokia ar kitokia konstruktų sistema. Ji keičiasi, kai žmogus atranda naują nepažįstamą reiškinį, neatitinkantį jo konstruktų sistemos, tačiau pats žmogus sprendžia, ar ją keisti (Perminas ir kt., 2004, p. 89).

Ugdomas gebėjimas įvardyti nuotaiką atspindinčias aplinkos detales, ypač žemės vaizdus, padeda įveikti emocinę krizę, išgyvenamą susidūrus su stiprų nerimą ke-liančiais, bauginančiais prisiminimais, ir patirti katarsį bei rasti naują įžvalgą: naują pasaulio ir savęs suvokimą. Tai galima paaiškinti spiritualistinės estetikos požiūriu, entelechija. Gamtos vaizdas, perduodantis vienokią ar kitokią patirtį, gali būti in-terpretuojamas kaip būties esmę reiškianti metafora.

Poetikos terapijos poveikį padeda suprasti S. Levine’o (2000) suvokimo topolo-gijos teorija. S. Levine’as teigia, kad poetikos terapija, padėdama suvokti priešybes sintezuojančias metaforas, didina aukštesnio suvokimo lygį, savęs paties ir intymių santykių su pasauliu integraciją, o šis terapijos efektas, S. Levine’o požiūriu, pasie-

73

MENų TERAPIJA


kiamas įveikiant patogeninę aukštesniojo ir žemesniojo suvokimo atskirtį, kontro-liuojant žemesnįjį suvokimą, esantį arčiausiai įsisąmoninimo ir paklūstantį binarėms Aristotelio logikos opozicijoms.

Poetikos terapija, grindžiama egzistencializmo filosofija, gali būti aiškinama filo-sofinės poetikos paradigma. Filosofijos poetikos bruožas imlumas, kaip teigia autorius, „neleidžia gyvenamojo pasaulio padalyti į subjektą ir objektą, į sritis dvasios ir gamtos mokslams“. Filosofinė poetika, nukreipta į skirtingų žiūrų susitikimą ir savęs korega-vimą, kalba apie Aš suskliautimą poetiniame sambūvyje (Kačerauskas, 2006).

Išvados

Poetikos terapija yra naudinga psichiškai neįgalių asmenų savivokai ugdyti. Skaitymas ir diskusija apie skaitymo sužadintus jausmus leidžia atskleisti ugdytinių asmeninės patir-ties detales. Terapinio pokalbio metu patvirtinamas ugdytinio Aš veiksmingumas, rašymo užduotys suteikia galimybes susieti asmenį ir asmeninę patirtį su archetipiniais simboliais ir atsipalaiduoti nuo įtampos žvelgiant į realybę ir išgyvenant skausmą. Neigiama patirtis kūrybiškos veiklos metu transformuojama ir turi teigiamos reikšmės kognityvinėms funkcijoms ir Aš veiksmingumui, ugdomojo proceso metu asmens savivoka didėja.

Literatūra

Dembinskas A., Goštautaitė-Midtun N. Šizofrenijos spektro sutrikimai // Psichiatrija / sud. A. Dembinskas. Vilnius: Vaistų žinios, 2003, p. 261–274.Bergin A. E., Garfield S. L. Owerview, trends and future issues // Handbook of psychotherapy and Behavior Change / eds. A. E. Bergin and S. L. Garfield. New york: Willey, 1994, p. 821–830.Bjorklund R. W. Exploring Diagnostic Identity of Psychiatric Patients Through Poetry Therapy // Journal of Poetry Therapy. 1999, 4, p. 211–212, 218–219.Goleman D. Emocinis intelektas (vert. iš anglų k.). Vilnius, 2001.Green M. F. What are the functional cosequences of neurocognitive deficits in schizophrenia? // American Journal of Psychiatry. 1996, 153, p. 321–330.Hallahan D. P., Kauffman, Kaufman J. M. ypatingieji mokiniai. Specialiojo ugdymo įvadas (vertimas iš anglų kalbos). Vilnius, 2003, p. 154.Hentinen H. ETC as a tool for an image-oriented therapist – offering insights to the therapeutic factors on photography // International Conference on Pho-totherapy and therapeutic photography. University of Turku, 2008, p. 12.

1.

2.

3.

4.5.

6.

7.



Hynes A. Mc., Hynes-Berry M. Bibliotherapy − the interactive process. North Star Press of St. Cloud, Inc., 1994, p. 11.Jovaiša L. Enciklopedinis edukologijos žodynas. Vilnius: Gimtasis žodis, 2007, p. 239–240.Jung C. G. Psichoanalizė ir filosofija. Vilnius: Pradai, 1999.Kačerauskas T. Filosofinė poetika. Vilnius: Versus aureus, 2006, p. 30.Landreville P., Bissonnette L. Effects of cognitive bibliotherapy for depressed old adults with a disability // Clinical Gerontologist. 1997, 17, p. 35–55.Lepeškienė V. Geštaltinės psichoterapijos teorija ir praktika. Vilniaus univer-sitetas, 2007, p. 18–19.Levine S. Topology of Awareness: therapeutic Implications of Logical Modalities of Mutiple Levels of Awareness // Journal of Poetry Therapy. 2000, 2, p. 79.Liniauskienė B. Kregždės praauga dangų. Klaipėda: Eglė, 2008, p. 174.Lusebrink V. B. Art therapy and the Brain: An Attempt to Undrerstand the Underlying Processes of Arts Expression in Therapy. Art Therapy // Journal of the American Art Therapy Association, 2004, 21 (3), p. 125–135.Marcinkevičius J. Raštai. Vilnius: Vaga, 1982, p. 309.Mazza N. Poetry Therapy / Interface the Arts and Psychology. CRC Press LLcp. 1999, p. 105–106, 108.Mykolaitis-Putinas V. Lyrika. Vilnius: Vaga, 1971, p. 123.Perminas A., Goštautas A., Endriulaitienė A. Asmenybės sveikata: teorijų sąvadas. Kaunas: VDU, 2004, p. 75, 89.Tamura H. Therapeutic functions of poetic language in schizophrenia // L’Humour: Histoire, Culture et Psychologie / ed. G. Roux and M. Laharie. Paris: Publications de la SIPE, 1998, p. 386.Vaičekauskaitė R. Neįgalaus vaiko savarankiškumo ugdymo šeimoje diskuras tėvų vidinės darnos kontekste. (Nepublikuota edukologijos daktaro disertacija.) Klaipėdos universitetas, 2005, p. 15.Бандура А. Теория социалного научения. Санкт-Петербург, 2000.Келли Г. Психология личности: теория личных конструктов. Санкт-Петербург, 2000.

jūratė Sučylaitė – socialinių mokslų (edukologijos) doktorantė, Klaipėdos universiteto Sveikatos mokslų fakulteto Reabilitacijos katedros lektorė; mokslinių interesų sritys: po-etikos terapijos metodai, medicininė reabilitacija; adresas: Herkaus Manto g. 84, LT-92264 Klaipėda, Lietuva; el. paštas [email protected]

8.

9.

10.11.12.

13.

14.

15.16.

17.18.

19.20.

21.

22.

23.24.

75

MENų TERAPIJA

ISSN 1392-9569

Kęstutis ŠAPOKA

dAilėS iR TERApijoS SAnTykiS TERApiniAME konTEkSTE

Anotacija. Straipsnyje glaustai aptariamas dailės ir terapijos santykis, akcentuojant terapinį šio santykio kontekstą. Dailės terapijos reiškinys paradoksaliai jungia (ar bando jungti) kartais sunkiai suderinamus praktinius veiklos būdus ir teorinius diskursus. Šiame straipsnyje bando-ma pažvelgti į tai, kaip dailės praktikos ir estetinė retorika integruojamos į terapinį institucinį kontekstą ir jame transformuojamos kūrybos, išraiškos, kūrinio sampratos. Bandomi išryškinti diskursyvūs ir praktiniai dailės ir dailės terapijos praktikų skirtumai, skirtingų požiūrių į kūrybos, meninės išraiškos veiksmą specifika.

Esminiai žodžiai: dailės terapija, psichoterapija, tarpdiscipliniškumas, meninė išraiška, estetika, dailė, subjektyvi individo patirtis.

Įvadas

Dailės terapijos sąvoka, bent jau Lietuvoje, yra vis dar labai miglotai suvokiama ir daugiareikšmė. Jau net nekalbant apie tas Vakarų šalis, kuriose šios tarpdiscipli-ninės sistemos tradicija siekia jau daugiau kaip keturiasdešimt metų, kuriose susi-formavę praktinės dailės terapijos taikymo tradicijos ir gilūs poleminiai teoriniai diskursai.

Dailės terapijos reiškinys, jei kalbėsime apie jį bendrai, o ne išskirdami kurią nors vieną mokyklą, kryptį, apjungia daugybę įvairių disciplinų, įvairių praktinių veiklos būdų ir teorinių tradicijų. Šis reiškinys aprėpia psichologijos, psichoanalizės, filo-sofijos ir net estetikos retoriką. Instituciškai, dailės terapijos ribos peržengia siaurą psichiatrinį kontekstą ir paradoksaliai įsilieja į platesnius socialinius ir kultūrinius kontekstus. Tokiu būdu dailės terapija taip pat savotiškai atspindi ir išreiškia dabar-tinės Vakarų kultūros kontekstualumą, daigialypiškumą ir prieštaravimus.

Šiame straipsnyje išsamiau aptarsime „dailės terapijos“ sąvoką, kurią sudaro dailės ir terapijos jungtis. Ši jungtis tarsi sako, kad dailės terapijos specifika remiasi dailės taikymu terapiniais arba plačiąja prasme g ydomaisiais tikslais. Šiuo atveju ši sąjunga yra aiški ir natūrali, bet kartu paradoksali ir prieštaringa. Taip yra todėl, kad, neva, savaime akivaizdžios dailės terapijos funkcijos iš tiesų nėra tokios akivaizdžios ir apibrėžtos. Jos remiasi būtent dailės praktikų transformacija į terapines. Jei kūryba plačiąja prasme apskritai yra terapinė, savotiškai gydanti kuriantįjį individą, kodėl reikia kurti specifines institucines praktikas, kurios suvokiamos ne tiesiog kaip dailės

76 Kęstutis ŠAPOKA


praktikos (nors neretai, dailės terapijos praktikos beveik niekuo nesiskiria nuo tiesiog dailės praktikų), bet kaip dailės terapijos praktikos�?

Straipsnio tikslas – išryškinti ir išgryninti terapines meninės išraiškos funkcijas platesniame kūrybos sampratos ir siauresniame dailės terapijos sampratų kontekste.

Estetinio ir terapinio kontekstų specifika

Taigi šiame straipsnyje pabandysime pažvelgti į esminį dailės terapijos prakti-kų – terapinį – aspektą, išskiriantį iš bendros estetinės (dailės praktikų) sistemos ir paverčiantį jas specifiniu reiškiniu. Pati „dailės terapijos“ sąvoka jau lemia dviejų – me-ninio ir terapinio – aspektų koegzistavimą. Jei kūryba plačiąja prasme kreipia žvilgsnį į bendresnius psichoegzistencinius, psichokultūrinius kontekstus, suvokiamus per šiuolaikinę estetinę sistemą, tai terapinis meninės išraiškos aspektas, neprarasdamas bendro metaforiškumo pobūdžio, kreipia pastarąjį į psichosocialinius elgesio lygmenis. Šiame straipsnyje bandysime akcentuoti ir išryškinti dailės terapijos, artimos dailės praktikoms, terapinį, psichoterapinį lygmenis sistemoje, kuri paradoksaliai gali būti priskirtina ir marginaliosios estetikos sferai.

Šiame kontekste bet kokie formalūs vaizduojamosios išraiškos elementai ar su-dėtingesnės jų visumos yra betarpiškai susiejamos su psichoafektyviais konkretaus individo lygmenimis, t. y. psicho(pato)loginėmis reakcijomis. Tai reiškia, kad iš pat pradžių dar teorinio konceptualizavimo lygmenyje, dailės praktikų (kūrybos, suvokiamos estetiškai) ir dailės terapijos praktikų funkcijos atskiriamos, kūrybos sąvoką terapiniame kontekste traktuojant kitaip, nei tai daroma estetiniame kontekste. Tos ribos kartais yra gana miglotos, bet leidžia spekuliatyviai atskirti funkcijas ir praktiniame lygmenyje.

Dailės terapijos kontekste meninė išraiška plačiąja prasme dažniausiai funkcio-nuoja tam tikros simptomų visumos, patodiagnozės ar bendresnių tarpasmeninės, socialinės sferos afektų, sutrikimų, kaip specifinių diskursų su savais prasminiais kodais ir sąvokomis, kontekste.

Bendrąja socioegzistencine prasme terapinės kūrybinių procesų funkcijos maž-daug atitinka meno – autentiškumo, kūrybiškumo, motyvacijos, unikalumo suvokimo skati-nimo ir tuo pačiu bendrystės su kitų žmonių vertybėmis ugdymo – funkcijas apskritai. Tiesiog išvardytos sąvokos talpinamos į kiek specifiškesnį psichopatologijos kontekstą ir

� Šiame straipsnyje kalbama apie tas dailės terapijos praktikas (vadinamas multimodalinėmis), kuriose akcentuojami kūrybiniai pradai, giminystė su dailės praktikomis, menu plačiąja prasme. Praktikos, susijusios su griežtais psichoterapiniais modeliais bei technikomis ir tebesivadinančios „dailės terapija“, neaptariamos.

77

MENų TERAPIJA

DAILėS IR TERAPIJOS SANTyKIS TERAPINIAME KONTEKSTEISSN 1392-9569

yra neišvengiamai susiejamos su psicho(pato)loginio konteksto reikšmėmis – deper-sonalizacija, rigidiškumu, stereotipizacija, asmenybine / vertybine niveliacija. Psichopatologijos kontekstas šio straipsnio kontekste suvokiamas ne kaip psichiatrinis, bet apimantis ir lengvesnes individo psichosocialinio funkcionavimo visuomenėje formas, kartais net pereinančias į įvairias edukacines praktikas.

Todėl šiame kontekste minėtos sąvokos dažniausiai įgauna praktinę reikšmę, ban-dant formuoti, atkurti, skatinti prarastus, sutrikusius, deformuotus bendravimo, betarpiško (ir bendresnio egzistencinio pobūdžio) sąlyčio su aplinkine socialine sfera įgūdžius.

Taigi šiame terapiniame simptominiame kontekste pamatiniai meninės vaizduojamo-sios išraiškos elementai atlieka specifines funkcijas ir yra susiejami su specifinėmis patologinėmis asmenybės, patosocialinėmis prasmėmis, kurios, net ir suaugusios su estetiniais kontekstais, pastarųjų prasmes redukuoja. Šiuo atveju meninė išraiška pir-miausia bendrąja prasme tampa socializacijos – bendravimo, bendrystės, įsijautimo, taip pat daugiau ar mažiau kontroliuojamo ryšio su „psichopatologiniais psichikos lygmenimis“ – nustatymo įrankiu. Vadinasi, meninę išraišką apskritai galime skai-dyti į estetines ir simptomines metaforas. Pastarosioms, dominuojančioms terapiniame kontekste, nustatyti naudojami anksčiau minėti diagnostiniai testai, pagal kuriuos kiekvieno kliento / paciento meninę išraišką galima priskirti konkrečiam simpto-miniam (sindrominiam) ligos kontekstui.

Kūryba ir terapija

Kalbėdami apie diagnostinius testus pereiname iš dailės sferos į tą transfor-muotąją – terapijos ir psichologinio testavimo sferas, kurios išlaiko visus formaliuosius dailės praktikos elementus, bet redukuojamos taip, kad ši praktika jau nebegali būti vadinama kūryba ta prasme, kuri funkcionuoja estetinėje retorikoje ir kuri siūlo atitinkamus dailės kūrinio interpretacijos, „perskaitymo“ būdus. Bendrąja prasme estetinis dailės kūrinio / produkto „perskaitymas“ visada yra susijęs su „grožio“ retorika, o dailės kūrinys / produktas dailės terapijos kontekste (nekalbant apie piešimo testus psichoterapijos praktikose) ir jo „perskaitymas“ siejamas su kita problematika – simptomine, subjektyvia konkretaus individo (patologizuojančia, traumuojančia) patirtimi. Estetinė, arba „grožio“, problematika šiuo atveju nėra svarbi arba gali funkcionuoti atskirai.

Taigi psichinė tikrovė per meninę išraišką įsilieja į socialinę, kultūrinę ar ins-titucinę tikroves. Meninė veikla terapine prasme pirmiausia suvokiama kaip galinti



išreikšti kalba sunkiai išreiškiamas, užblokuotas emocijas. Spontaniška išraiška terapijos procese, neva, sukuria betarpišką terapinį – atsipalaidavimo, streso re-dukcijos efektą – ir padeda tokiais specifiniais – emocinės krizės, fizinės ligos ar priešmirtinės būsenos (mirštant nuo nepagydomos ligos) atvejais. Šiuo atveju, kaip jau buvo minėta, net profesionalus dailininkas, tapydamas abstrakčius paveikslus, atlieka ir šiokį tokį autoterapinį veiksmą, tačiau specifiškesniame terapiniame kon-tekste labiausiai akcentuojamas ir provokuojamas pats sublimacijos, afektų redukcijos procesas grynai psichologine prasme. Spontaniški vaizdiniai išlaisvina psichinę intuiciją ir vidinius kūrybinius sugebėjimus.

Abstraktus arba spontaniškas piešinys, pvz., psichoanalitinės pakraipos terapijo-je, naudojamas ne vien tik psichomotorinei iškrovai, bet ir spekuliatyviai glaudžiai susiejamas su intrapsichiniais, kitaip – pasąmoninės retorikos – turiniais. Tikėtina, kad spontaniška abstrakcija yra betarpiškiausiai susijusi su „probleminiais“, afek-tyviais, užslopintais pasąmoniniais turiniais ir bet kokiu atveju tokios abstrakcijos simbolizmas kils iš neurotinių ar psichozinių „gelmių“. Tokiu būdu padedant išreikšti šiuos turinius bus pasiekti ir vidinių intrapsichinių transformacijų lygmenys. Taigi net abstraktus, spontaniškas piešinys tam tikros pakraipos klinikiniame kontekste bus suvokiamas tik terapiniame diskurse. Pastarajame pamatinės išraiškos priemo-nės – linija, spalva, gestas – yra siejami ne tiek su estetiniu kontekstualumu, kiek su specifinėmis terapinėmis sąvokomis, tokiomis kaip psichoanalizėje vartojamos perkėlimo, kontraperkėlimo ar analitinėje psichologijoje – padidinimo, stiprinimo sąvokos. „Perkėlimo“ sąvoka reiškia tai, kad klinikiniame kontekste klientas ar pacientas perkelia (projektuoja) savo emocijas ar jausmus į terapeutą ar piešinį, taigi formalioje pastarojo struktūroje galima įžiūrėti pagrindinių kliento vidinių ar tarpasmeninių konfliktų „atspaudus“.

Tarkim, pagal K. G. Jungo (1999) analitinės psichologijos teoriją „sustiprinimo“ sąvoka susiejama su piešiniu ar tapybos darbu, remiantis prielaida, kad kliento kūri-nio turinys slepia ne tik faktiškąjį, bet kur kas gilesnį simbolinį lygmenį. Taigi, kad ir koks estetiškai tobulas ar nevykęs būtų toks kūrinys, svarbiausias jame yra specifinis turinio simbolizmas, pasireiškiantis ir sapnuose, tačiau suvokiamas ne estetinės sistemos simbolių kontekste, bet galintis daug ką pasakyti apie konkrečios asmeny-bės psichoegzistencinę būklę. Šiuo atveju net ir turinio simbolizmas pajungiamas terapiniam kontekstui. Vaizduotės įtaka kūrybiniams procesams tiek estetiniame, tiek terapiniame (ar net psichopatologiniame) kontekstuose yra didžiulė, tačiau net ir vaizduotės funkcijas galima (labiau diskursyviai, žinoma) suskaidyti į estetines ir terapines.

79

MENų TERAPIJA


„Dailės terapija gali leisti bent jau vaizduotėje atkurti tai, kas yra prarasta arba buvę praeityje. Subjektas gali atsigręžti į nutrūkusius santykius ir pabendrauti su kuo nors, su kuo jis nebepalaiko ryšių. Jis gali atkurti nemalonią trikdančią sceną, pavyzdžiui, nelaimingą atsitikimą arba sunkias akimirkas. Jis gali nupiešti tą, kuris mirė, ir pa-sakyti jam tai, ko niekad neprisiruošė pasakyti, arba atsiimti žodžius, kuriuos gailisi pasakęs. Jis gali pavaizduoti save jaunesnį arba atkurti seniai buvusį šeimos vaidą. ypač veiksminga pasiūlyti jam piešiant kalbėti, geriausia esamuoju laiku ir vienaskai-tos pirmuoju asmeniu, jo įsivaizduojamą amžių atitinkančiais žodžiais ir balso tonu. Galima raginti pavaizduoti pirmųjų seksualinių eksperimentų akimirkas, pirmąsias atmintyje saugomas brangias akimirkas arba patirtą seksualinį priekabiavimą ar smurtą. Atvaizduojant praeityje buvusius įvykius, sukyla su jais susijusios emocijos, o šias emocijas išreiškus, galima pajusti palengvėjimą“ (Birtchnell J. „Meno terapija kaip psichoterapijos forma“, cit. pgl. T. Dalley, 2004, p. 66).

Pirmiausia vaizduotėje, kaip bendroje pirminėje kūrybinių procesų paskatoje, atskiriamos estetinės ir terapinės (ar simptominės) funkcijos, kurių kontekste meninė išraiška patenka į psichopatologinių sąvokų ir prasmių pasaulį. Šiame taške meninė estetinė ir meninė terapinė funkcijos vis dėlto išsiskiria. Taip atsitinka, net jei šis kon-ceptualus judesys atliekamas tame pačiame kūrinyje ar veiksme. Šios funkcijos gali koegzistuoti šalia kaip savarankiškos ir kartu kaip viena kitą papildančios, tačiau bet kokiu atveju viena kuri nors funkcija, atsižvelgiant į institucinį kontekstą, turi bent šiek tiek dominuoti. Terapinis kontekstas diktuoja atitinkamo terapijos būdo – di-rektyvaus ar nedirektyvaus parinkimą.

Šis aspektas, ko gero, taip pat yra vienas svarbiausių, atskiriančių estetinę ir tera-pinę funkcijas, kadangi direktyvieji terapijos būdai lemia aktyvų terapijos specialisto įsikišimą / dalyvavimą meninės išraiškos procese (nedirektyvios terapijos atveju tiesioginis terapijos specialisto dalyvavimas yra ne toks žymus, paliekant netiesioginę institucinę įtaką). Kūrybiniai procesai šiuo atžvilgiu, kaip buvo minėta, jau kliento vaizduotės lygmenyje, atitinkamų stimulinių, teminių, formalių užduočių pavidalu pradedami struktūruoti pagal specifinius terapinius modelius, kuriuose ir estetiniai kodai gali formuotis spontaniškai, kaip neišvengiami kūrybinės išraiškos elementai, kurie dažniausiai nėra tokios meninės išraiškos radimosi priežastis ir galutinis tikslas. Tai, ko gero, ir yra pagrindinis terapines praktikas konceptualizuojantis elementas, kuris sąmoningai buvo ignoruojamas anksčiau, siekiant išryškinti menines specifiškai estetines dailės terapijos praktikų prielaidas.

Dailės terapijos ir psichoterapijos koncepcijos, skirtingai nei profesionalaus meno praktikos, vis dėlto išlieka glaudžiai susijusios su lokaliais konkretaus individo tarpas-



meniniais kontekstais, konkrečiomis moralės normomis ir kuria naratyvus jų viduje. Menas, kuriamas terapijos metu, gali organizuoti ar atspindėti vidinius ankstyvos vaikystės ryšius, tarpasmeninius santykius ir jų problemas, kaip tam tikrus defektyvius momentus – taškus, tapusius vystymosi, emocijų ar kitų sutrikimų priežastimis.

Taip, anot terapinės retorikos, nustatomi ryšiai tarp kliento, terapeuto ir meno produkto. Terapeutas tampa savotišku gidu, galinčiu tokią diskursyvią erdvę koreguoti ar padėti plėtoti tarpasmeninius ryšius. Todėl ir „pereinamosios erdvės“ ar „objektai“ naudojami prasmei struktūrinti, tačiau ne jai paslėpti ar simuliuoti. Todėl svarbus „įrėminimo“ – kaip tiesioginio ir simbolinio fantazijos atskyrimo nuo tikrovės ir gryninimo – vaidmuo. Popieriaus lapas „įrėmina“ kliento vaizdinius (modernizmui artima paveikslo kaip atskiro pasaulio idėja), patalpa, kurioje vyksta terapija taip pat konceptualiai įrėmina kliento problemas, jo ir terapeuto santykius (ekspresyviosios dailės terapijos specialistė Margaret Naumburg stengdavosi nesikišti, o šiuolaikinė-se integraliose meno terapijos praktikose kuriama, aktyviai dalyvaujant terapeutui kaip interpretatoriui, pagalbininkui ar net bendraautoriui), gali tapti erdve, kurioje leidžiama reikštis afektams, painioti tikrovę ir vidinius vaizdinius, „išprotėti“, išlieti visus patologiškus, sadistiškus ar panašius afektus, tačiau visa tai padeda galutiniam prasmės, tapatumo psichosocialine prasme atstatymui.

„Meninė“ išraiška terapiniame procese

Kiekvienas terapinis kontekstas koordinuoja meninės išraiškos funkcijas pagal specifines klinikines charakteristikas. Tokiu būdu kiekviena formali priemonė ir išraiškos būdas, atsižvelgiant į psicho(pato)loginį kontekstą, įgauna atitinkamas charakteristikas ir konkretaus veikimo modelį.

Tarkim, šizofrenikai labiau linkę į judesio ar muzikos terapiją nei į vaidybą ar poetinę kūrybą, todėl terapinis procesas bus organizuojamas šiais išraiškos būdais. Vaizduojamojoje terapinėje išraiškoje, kaip jau buvo minėta, net formalios priemonės yra glaudžiai susijusios su konkrečiu diagnostiniu kontekstu. Vaikai, turintys mo-kymosi sunkumų, po eksperimentų su medžiagomis gali piešti, pvz., pasikartojantį lėktuvo motyvą, o elgesio ar asmenybės sutrikimų turintys individai dažniausiai kurs, improvizuos, nes jiems sunku susikoncentruoti ties viena tema. Tokiu atveju tinka tokią asmenybės struktūrą atitinkanti koliažo klijavimo technika. Dažai tinka išreikšti emocijoms – švelnūs, minkšti akvareliniai atspalviai stimuliuoja emocinę ekspresiją, akriliniai dažai suteikia galimybę taisyti klaidas, aliejiniai – konceptualiai svarbūs tapatinimosi su profesionaliais dailininkais, savo statuso suvokimo prasme

81

MENų TERAPIJA


ir t. t. žodžiu, svarbus kūrybinės medijos parinkimas ir pastarosios talpinimas į specifinius kontekstualius rėmus.

Vaikai autistai stokoja pagrindinių žaidimo, bendravimo, suvokimo, imitacijos, motorinės koordinacijos įgūdžių, pasaulio suvokimo ir integracijos. Todėl meninės medijos arba socialinės-meninės praktikos šiame terapiniame kontekste organizuoja-mos taip, kad lavintų būtent šiuos įgūdžius. Parenkamos tokios medžiagos ir tokios užduotys, kurios lavintų sensorinę motoriką (vizualios, taktilinės ar kvapios), pvz., nupiešti ir iškirpti iš spalvoto popieriaus paprastas geometrines formas, iš kurių vėliau galima formuoti kokį nors objektą. Formuojant pastarąjį svarbu, kad vaikas suvoktų, jog ši motorinė veikla nėra beprasmiška, bet yra socializuojanti.

Lavinant suvokimo ir apibendrinimo įgūdžius, konceptualiai svarbios tampa identiškų objektų, vaizdų / formų, vaizdų su objektais, raidžių, skaičių derinimas. Kokio nors objekto, pvz., medžio tapymas trimis pagrindinėmis (raudona, mėlyna ir geltona) spalvomis.

Komunikacija tiek vaikų, tiek suaugusiųjų autizmo atveju susijusi su socialinio kalbos pragmatizmo ignoravimu. Šiuo atveju nesuvokiama kalbos, akių kontakto ir gestų svarba, organizuojant komunikacinę, egzistencinę aplinką. Akių kon-taktas charakterizuoja komunikacinio pobūdžio specifiką (psichoziniai ligoniai dažnai daužo veidrodį, kaip savasties metaforą), o autistus charakterizuoja tokio kontakto nebuvimas. Tarp autisto ir aplinkinių plyti „tuštumos jūra“, todėl kai kurios terapinės praktikos remiasi veidrodžio kaip savasties formavimo, atsako į kito žvilgsnį metaforiškumu. Šiuo atveju veidrodis suvokiamas tiek tiesiogine, tiek perkeltine – aplinkos atsako į autisto komunikacinius požymius – prasmėmis (pl. žr.: Sternis C., „Autisme et psychothérapie: quels miroirs pour quels regards?, Revue Art & Thérapie, p. 69–75).

Todėl meninė išraiška arba terapinis procesas organizuojamas taip, kad kurian-tysis ne tik lavintų motorinius ir suvokimo įgūdžius, bet ir būtų skatinamas bent kiek apibūdinti terapijos specialistui ar kitiems grupėms nariams (jei tai yra grupinės terapijos seansas ir jei tos grupės autistai pajėgūs nors kiek komunikuoti) savo veiks-mus, kuriamą objektą arba bent jau būtų skatinamas užmegzti su aplinka kontaktą, pradėtų skirti save ir aplinkinius asmenis.

Kelių šeimų ar šeiminėse grupėse piešimas gali tapti taip pat šeiminės įtampos, depresijos redukcijos įrankiu ir vaiko autisto priartinimu prie šeimos. Pvz., visi šei-mos nariai piešia šeimos portretą. Vaikas autistas, piešdamas save, kartu priverstas domėtis ir kitų šeimos narių vaizduojamąja ir verbaline reprezentacija (šeimos nariai prašomi apibūdinti savo piešinius) ir t. t.



Autizmo atvejais dirbama su pamatinėmis formaliomis vaizduojamojo meno formomis, pvz., abstrakčiojoje dailėje, kur jos susiejamos su bazinėmis objektų, są-vokų, socialinio bendravimo charakteristikomis. Tačiau šis „formalizmas“ dėliojant ir derinant šiuos konceptualius meninius / socialinius šablonus, siekia ne generuoti estetines metaforas, bet formuoti kuo adekvatesnį santykį su aplinkiniu pasauliu (socialinės integracijos prasme).

Apskritai chroniškiems ligoniams, kurių psichomotorinė orientacija stipriai su-lėtėjusi, tinka kai kurie paprasti direktyvios terapijos būdai, pvz., kopijavimas. Net šiuo atveju kopijuojama individualiu ir originaliu stiliumi, kuris taip pat tampa ir individualios interpretacijos ir motorinių įgūdžių lavinimo galimybe.

Kalbant apie meninės išraiškos turinio simbolizmą terapiniu aspektu, galima ke-liais žodžiais apibūdinti, pvz., pastarojo funkcijas ir reikšmę depresijos funkciniame kontekste. Paaugliams depresija dažniausiai pasireiškia padidėjusiu dirglumu ar net agresija. O suaugusiųjų depresija dažniausiai reiškiasi liguistai prislėgta nuotaika, sulėtėjusiomis asociacijomis, prislopintais judesiais (Dembinskas A., „Pagrindiniai psichikos sutrikimų simptomai ir sindromai“, pl. žr.: Psichiatrija, 2003, p. 170). Bet kokiu atveju depresija, kaip emocinis sutrikimas, yra susijusi su prasilenkiančiu su realybe savęs ir aplinkinių vertinimu, t. y. emocinio ir elgesio santykio su aplin-kiniu pasauliu sutrikimu. Nuo depresijos kenčiantys žmonės jaučiasi atskirti nuo aplinkinio pasaulio, nevisaverčiai, nepateisinantys grupės (paauglių atveju) lūkesčių ir t. t. yra aptarti būdingi depresija sergančių žmonių formalūs meninės išraiškos bruožai – niūri ar prislopinta spalvų gama, nedrąsi, trūkčiojanti motorinė piešinio išraiška ar – priešingai – agresyvi išraiška paauglių piešiniuose.

Todėl meninės išraiškos kaip komunikacinės erdvės organizavimas (galimas dar-bas grupėje, kai visi grupės nariai kuria bendrą piešinį, taip kurdami ne tik simbolinę komunikacinę erdvę kūrinyje, bet ir tiesiogiai bendraudami, bendradarbiaudami, nustatydami individualaus ir kolektyvinio įnašo lygį ir t. t.), kur tokie depresyvūs žmonės galėtų kurti „alternatyvias vizijas“, nekalbinius naratyvus, yra konceptualiai esminis. Turinio simbolizmas, pastarojo interpretavimas ir aptarimas gali padėti įsi-sąmoninti ir išsakyti pagrindines psichologines depresinės būsenos priežastis. Paaug-liams – netiesiogiai išlieti susikaupusią agresiją. Šiuo atveju piešinio turinys, pastarojo simbolizmas projektuojamas į socioegzistencinę depresijos esmę – (savi)analitinius klausimus: „Kodėl mano būsena yra tokia?“; „Kokie barjerai trukdo man gyventi laimingai?“; „Kokios priežastys suformavo šiuos barjerus?“ ir t. t. Pagrindinis turinio organizavimo ir interpretavimo tikslas – skatinti pacientą suprasti save, savo būseną ir ugdyti gebėjimą keistis.

83

MENų TERAPIJA


Gesto, judesio meninės praktikos terapiniame kontekste gali būti fokusuojamos į judesio vaidmenį išraiškoje, t. y. sudaryti klientui sąlygas išreikšti savo „fizinį aš“, neatsižvelgiant į tai, kokių rezultatų tikimasi estetine prasme.

Vaidybinės praktikos, minėtos anksčiau, psichiatriniame kontekste neretai vadina-mos tiesiog „meninėmis“. Pacientai tiesiog kuria spektaklius ir juose vaidina. Tačiau net tokiu atveju, tiesiog pati „meninė“ išraiška psichiatriniame kontekste bet kokiu atveju suvokiama kaip atliekanti terapines funkcijas. Spektaklio specifika leidžia įsikūnyti į kitus vaidmenis, taip tarsi apeinant ar kuriam laikui paliekant savo psichopatologinę, psichozinę būseną arba psichopatologinį „vaidmenį“. Galų gale kūniška ir asmenybi-nė transformacija suteikia galimybę lanksčiau suvokti įvairias asmenybines (taip pat psichopatologines) būsenas. Todėl bet kuriuo atveju tokiame kontekste yra svarbus komunikavimas, gilesnis savęs pažinimas – pacientas, būdamas „aktoriumi“, turi gilintis į personažų bruožus ir kartu priversti geriau pažinti savo vidines asmenybės savybes ir jas analizuoti. Taigi toks „aktorius“ visais atvejais terapiniame kontekste, net kurdamas personažą, dirba su savo afektyviais lygmenimis ir labiau gilinasi į su-bjektyvias, individualias tarpasmeninės patologijos priežastis. Terapine prasme svarbi tampa emocijų suvaldymo technika, kita vertus, taip pat svarbu ir išmokti spontaniškai, tačiau visuomenei priimtinais būdais, išreikšti savo vaizduotę (Florence, 1997).

Alternatyvūs Aš naratyvai, kuriami katarsio, elgesio terapijos metu, siekia integracijos, įsisąmoninimo, neaiškumo ir neapibrėžtumo pakeitimo suvokimu ir stabilumu. „Pa-saulis – neužbaigtų situacijų (geštaltų) virtinė, kuria mes stengiamės paversti visuma, kai viena situacija „uždaroma“, atsiveria kita“ (Perls, 1969, p. 15). Susitelkiama ties konkrečiu individu, jo kūnu, gyvenimo faktais, refleksyvinis Aš projektas tiesiogiai susiejamas su konkrečiu elgesiu ir socialine aplinka. Bet koks meno terapijos, psicho-terapijos veiksmas ar kūrinys yra projektyvi medžiaga, nurodanti į konkretų individą ar lokalią, aiškiai apibrėžtą grupę. Tie veiksmai ar kūriniai kaip vizualinės metaforos nurodo į konkretaus kūno, asmenybės afektyvias psichomotorines, intrapsichines būsenas. Individas turi išmokti „būti savimi“, pats save formuoti, neprarasti savasties socialinių vaidmenų klampynėje, nemanipuliuoti aplinka ir nesileisti jos manipuliuojamam.

Modernistinėje profesionaliojo meno savivokoje, susiformavusioje XX a. pra-džioje, paveiktoje bendro humanistinės problematikos psichologiškumo didėjimo, įsivyravo psichobiografiniai kūrybos tyrimo būdai, nagrinėjantys vieno ar kito dailininko stiliaus kaitą skirtingais gyvenimo tarpsniais, veikiant vienokiems ar kitokiems psichosocialiniams veiksniams, nekalbant jau apie psichikos ligų poveikį. Terapiniame kontekste tokie tyrimo būdai, suteikiant jiems konkretesnes struktūras, ko gero, yra labiau pagrįsti nei meniniame, nes leidžia spręsti apie kliento / pacien-



to psichinės / psichologinės būklės kaitą kai kurių gyvenimo tarpsnių, terapinių ar klinikinės izoliacijos intervalų metu. Todėl šis tyrimo būdas, užgimęs kartu su psichiatrijos mokslu, vėliau paplitęs ir modernistinės dailėtyros srityje, pastarosios paveiktas ir papildytas, funkcionuoja terapinėse praktikose.

Vietoj išvadų

Taigi kalbant apie kūrybinių procesų panaudojimą terapiniams tikslams (šiuo atveju suprantant, kad kūryba negali būti visiškai redukuota vien į sausus analitinius, bihevioristinius ar psichoneurologinius modelius), bandant vis dėlto kaip nors atskirti estetinį ir psichologinį kontekstus (nors vaizduotės sąvoka tokią perskyrą konceptua-liai daro problemiška), kūrybiniuose procesuose galima būtų išskirti terapines funk-cijas. Jei psichoterapijos ir ypač multimodalinės dailės terapijos praktikos meninėje išraiškoje ieško ir provokuoja psichologiškai afektyvius, destruktyvius, problemiškus turinius, vadinasi, tokią meninę išraišką (įskaitant ir griežčiau struktūruotus piešimo testus) galima laikyti savotiško diskursyvaus asmenybinio „griovimo“ praktika, t. y. savotišku „dezintegracijos patirties“ (Макнифф, 2006, p. 309) išgyvenimu.

„Dezintegracijos patirties“ praktika gali būti suvokiama ir kaip meninė praktika, generuojanti specifines terapines funkcijas. Tokiu atveju aktyvus kūrybinis procesas yra tapatus savotiškai psichologiškai pergyvenamai individualiai „destrukcijai“. Tačiau išprovokuotas vidinis asmenybinis konfliktas saugiame instituciniame dailės terapijos kontekste, anot dailės terapeutų, tarp bendraminčių turėtų būti suvokiamas kaip praktinės socialinės individo transformacijos galimybė, t. y. galimybė įveikti psichoafek-tus. Tokia vidinio sukrėtimo galimybė būdinga ir meno kūriniams apskritai. Taigi integralioms dailės terapijos praktikoms rūpi jų tarpdiscipliniškumo išsaugojimas, kurio kontekste galima būtų ieškoti vaisingesnių diagnostinės, terapinės ir meninės sąveikos būdų, nesistengiant kurio nors redukuoti kitų sąskaita, žinoma, šį prioritetą paliekant terapinėms funkcijoms. Taip meninėje išraiškoje dailės terapijos kontekste vienu metu galima ir aptikti bendrų psichosocialinių, sociokultūrinių modelių prototipus ir paradoksaliai trak-tuoti ją kaip apriorinių stereotipų išvengimo (taip pat ir asmenybinės transformacijos) praktiką, besirūpinančią betarpiškos individo ir aplinkinio pasaulio sąveikos problemomis.

Šiuo aspektu dailės terapiją ar bent jau tam tikras šio reiškinio dalis, paradigmas, veiklos būdus, galima traktuoti ir kaip alternatyvią kultūrinę (meninę) ar socio-kultūrinę praktiką ir kartu kaip sociopsichologinių praktikų, integruojančių kai kuriuos dailės praktikų elementus, sistemą – nelygu, kurią sąvoką, dailės ar terapijos, akcentuosime.

85

MENų TERAPIJA


Literatūra

Ardenne P., Beausse P., Goumarre L. Pratiques contemporaines: l’art comme expérience. Paris: Dis Voir, 1999.Arnheim R. To the Rescue of Art: Twenty Six Essays.Los Angeles. London: University of California Press, 1992.Bourriaud N. Esthétique relationelle. Dijon-Quetigny: Les presses du réel, 2001. Dalley T. Dailė kaip terapija. Vilnius, 2004, p. 66.Dembinskas A. Pagrindiniai psichikos sutrikimų simptomai ir sindromai // Psichiatrija / Mokslinis redaktorius A. Dembinskas. Vilnius: Vaistų žinios, 2003, p. 170.Florence J. Art et thérapie: liaison dangereuse? Bruxelles: Publications des Facultés universitaires Saint-Louis, 1997, p. 17–20.Groddeck G. La maladie, l’art et le symbole. Paris: Galimard, 1969.Jameson F. Kultūros posūkis. Rinktiniai darbai apie postmodernizmą (1983–1998). Vilnius: ALK, 2002. Jung K. G. Psichoanalizė ir filosofija. Vilnius: Pradai. 1999.Klein J. P. L’Art-thérapie. Paris: éd.: PUF, 1997.McNiff S. Art as medicine. Boston and London, 1992.Naumburg M. Schizophrenic art: Its meaning in psychotherapy. New york, 1950.Perls F. Gestalt therapy verbatim. Utah, 1969.Sternis C. Autisme et psychothérapie: quels miroirs pour quels regards? // Revue Art & Thérapie. Paris: INECAT, Decembre, 2004, № 88 / 89, p. 69–75.Ролло М. Мужество творить. Москва: Институт общегуманитарных исследований, 2001.Выготский А. С. Психология искусства. Москва, 1968.Кандинский В. О духовном в искусстве. Москва, 1992. Макнифф Ш. Творчество за рамками привычного: расширение возмож-ностей психологических исследований с помощью искусства // Арт-терапия – новые горизонты / под редакцией А. И. Копытина. Москва: Когито-центр, 2006.

1.

2.

3.

4.5.

6.

7.8.

9.10.11.12.

13.14.

15.

16.17.18.



Summary

Art and Therapy in the Therapeutic Context

Contemporary art therapy is a complex integrated unit of ideas and therapy practices that combines the various and often contradictory theoretical opinions, methodological approaches and practical methods of the activity. Despite the quite extensive and, at first sight, ec-lectic looking field of research, it is the author‘s opinion that the art therapy can be considered as the specific discursive space which is integrated into a single corpus by miscellaneous actualisations of the relationships between psychopatholog y, artistic expression and therapeutic context; an actualisation that relates to the afore mentioned historical and problematical fields.

The practical application of art therapy is also analysed in this article in the contexts of different discourses putting emphasis on sometimes contradictory con-ceptual approaches, in one word, disclosing the heterogeneousness of art therapy as a phenomenon.

There is an attempt to look at the contextualism of art therapy practice through the two basic, sometimes contradictory, sometimes complementary – artistic and therapeutic approaches.

kęstutis šapoka – humanitarinių mokslų menotyros srities daktaras (baigė Vilniaus dailės akademiją); mokslinių interesų sritys: dailės kritika, moderniojo ir šiuolaikinio meno sociolo-gija, dailės terapija, meno psichologija, meno filosofija; el. paštas [email protected]

87

ARTS THERAPy

ISSN 1392-9569

Valdonė INDRAŠIENė, Eglė KAPOčIūTė

uSAgE of BiBlioThERApy ElEMEnTS whEn Solving AdolESCEnT SoCio-pEdAgogiCAl pRoBlEMS

Annotation. The article discusses the assumptions of the use of bibliotherapy elements when solving social and pedagogical adolescent problems. The research shows that students, who are defined as having no reading motivation, identify reading with a possibility to empathize with the main protagonist and relate it with development of imagination, rhetoric and other skills necessary for successful socialization. According to the theoretical assumptions of reading strategy usage and qualitative research result analysis it brings us to conclusion that pedagogues could apply bibliotherapy elements as a means to solve emotional, socio-pedagogical problems, to form person’s attitude towards himself and the world surrounding him.

key words: reading, teenagers, bibliotherapy, social and pedagogical problem solution.

Introduction

Reading is one of the fundamental skills in personality education which meets the requirements of modern society such as critical thinking, efficient communication and ability to learn throughout life. Developed oral and written language helps the person integrate into the society easier. The importance to develop these skills is emphasized by major international (Bologna process (1999), Lisbon strategy (2000) and national education policy (Education law of the Republic of Lithuania (2003), Education guidelines (2002), General programs (2003) etc.) documents.

Deliberate reading and critical thinking skills create assumptions for a today person to lead a full-rate personal life, have successful career and social life (Navickaitė and others, 2007). The researches (A. Barath, L. Sabljak (2001), D. Janavičienė (2005), G. Raguotienė (2008) state that books and reading can create spiritual state which helps fight against illness, loneliness, stress, depression, fair, can help overcome psychologi-cal tension. According to Z. Manžuch (2001) fiction reading strengthens person’s confidence in his spiritual and physical powers, raises hopes, distracts from difficult thoughts, spiritual traumas, makes adaptation easier, raises mood. Therefore it can be said that the purpose of fiction is to convey individual awareness of every day life and life experience in such a way that the reader could receive aesthetic experience.



Reading is important not only in the development process of mature personality that is able to adjust to constantly changing world but it is also considered as curative which helps the person to overcome psychological, emotional difficulty and form positive attitude towards himself and the environment. It is not accidental that abroad in most public, children and school libraries children can address bibliotherapy services providing teacher or librarian, get and read literature chosen especially for them, discuss the topics of texts they have read. This bibliotherapy form is applied in school environment because while reading fiction students become aware of the surrounding world better, learn to communicate with their peers, solve some problems. Consequently, efficient usage of carefully chosen and specially presented literature which is psychologically important can help not only treat psychics traumas, but also change person’s behavior or attitude. According to D. Janavičienė (2005) reading good quality literature is always close to art therapy.

Research aim is to discuss the assumptions of bibliotherapy method usage in education process when solving adolescent socio-pedagogical problems.

Research methodology:scientific pedagogic literature, documents analysis;focus group interview;observation.

Research results. Reading, book hobby is a reflection of social status. Reading reduces contradiction between various social groups – the disabled, homeless, old people, emigrants, and helps an individual or a group to integrate into the community, activates their social life, encourages public spirit, strengthens intercommunication among people (Raguotienė, 2008).

While reading good literature a person gains aesthetic experience, especially sen-sitive human being security mechanism. According to Daujotytė V. (2008), reading as a way of getting acquainted with the world and people using the main human communication channel – language, for young people today is not a matter-of-course thing. Therefore, the author states that it is necessary to look for supplementary argu-ments and motives, try to relate the joy of reading with the benefit of reading.

Reading is one of the most delicate, intimate person communication forms. D. Janavičienė (2005) says the term bibliotherapy is understood in very different ways. That is:

psychological assistance method;psychotherapy method;self-help method;

•••

•••

89

ARTS THERAPy

USAGE OF BIBLIOTHERAPy ELEMENTS WHEN SOLVING ADOLESCENT SOCIO-PEDAGOGICAL PROBLEMS ISSN 1392-9569

fiction interpretation sphere;reader service method;effective reading method;part of meditation practice.

The author indicates that all bibliotherapy notions mention two steps – reading and analysis of the text read.

Other researchers (Barath, Sabljak, 2001) describe bibliotherapy as an efficient usage of carefully chosen and especially presented literature which is psychologically important and can help treat psychic traumas.

M. H. Abdullah (2002) notices that bibliotherapy is the usage of literature and is a means to help people cope with emotional problems, psychic illnesses or changes. Reading treatment helps the personality to change and develop in an effective way. The author states that bibliotherapy can help people of any age. The essential biblio-therapy assumption is that clients identify themselves with literature characters and this encourages them to set their emotions free and see new possibilities to change their lives. Researchers claim that while reading teenagers can feel safer having re-alized they are not the only ones who face such problems. They learn to cope with difficulty by reflecting to the way book protagonists solve them.

A. Barath, L. Sabljak (2001) defines these advantages afforded by bibliotherapy: self-awareness strengthening;projection process as special (unconscious) confrontation with his own attitude and encouragement of other reactions;penetration into painful experience through catharsis;assistance according to their problems.

Reading can be superficial and deep. All researchers analyzing bibliotherapy state that only deep reading is beneficial when the reader feels the text. Catharsis (emotional shock) can be experienced only when the other person’s soul is felt strongly, and it cures, help identify and change situations, feelings. One of biblio-therapy principles is to gain wisdom on your own by trying to apply the knowledge in practice or implement it directly by other person’s analyzed and stated experience ( Janavičienė, 2005).

Another researcher (Raguotienė, 2008) affirms that the choice of a book for an ill person is as important as the prescription of medicine. The choice of the book depends on the patient’s education, job, sex, psychic peculiarities, reading skills and type of illness. The author notices that in order to help the patient the essential condition is to know literature and the patient well. It is pretty risky to offer books

••••

••

••



the advisor has not read and does not “match” them with the reader’s state. One and the same writing can evoke controversial emotions to various patients; therefore bibliotherapeutists have to be able to foresee reading consequences. The author says literature where disappointment, violence, everyday gloominess are felt, which have tragic catastrophe, protagonists are “gutless” and milk-and-water, is not applicable in bibliotherapy.

In scientific literature it is recommended to apply bibliotherapy as treatment method only by those who know literature and have had literature and bibliotherapy training. However, its separate elements can be applied not only by librarians but also by pedagogues. It bring to the conclusion that reading as therapy could be ef-fectively used by class tutors and social educators in order to help teenagers create positive attitude toward themselves, overcome adaptation, communication difficul-ties, experienced traumas or losses.

According to social pedagogue’s official instruction they seek to help children better adapt in the society, community, education or care institutions, other social institutions carrying out education functions, rationally use all the opportunities to get education, learn and become independent citizens (Social pedagogue’s instruction, 2002).

During their studies social pedagogues acquire both pedagogical and psychologi-cal knowledge; therefore they have competence to conduct bibliotherapy individual and group training. However, Social pedagogy study programs (AIKOS) do not include a study subject which would help develop social pedagogues’ literature education. Nevertheless, social pedagogue could apply certain bibliotherapy ele-ments in order to help the teenager to cope with difficulty he faces. These cases are discussed below.

In order to find out social pedagogue’s possibilities to help teenagers solve social and pedagogical problems implementing fiction and literature text comprehension, an educational project was organized in Vilnius Petras Vileišis basic school in 2007. 18 Lithuanian language teachers and selected 8 form students took part in it. The main selection criteria was rather high learning results of students lacking motiva-tion to read. It has to be noted that selected project participants are from the same class which is identified as most reading class.

During the first project stage a consulting research was carried out. Project par-ticipants answered open questions about reading in a written form and later justified their opinion during focus group interview.

Most students gave similar answers to the question why people read. Part of them (n = 7) identified such reason as a way to acquire new information: “...want to know

91

ARTS THERAPy


more...” imagination and mind development: “While reading people develop their mind and imagination. They also read for pleasure, not because adults make them read” or pleasant way to spend free time and relax: “Reading is useful and meaning ful rest”, “gives satisfaction, develops rhetoric skills. A simple fact shows that politicians do not read Shakespeare sonnets“.

The other part (n = 6) of project participants relate reading only wit benefits: new knowledge, imagination, rhetoric and mind development, enrichment of vocabulary. Three students who took part in the interview identified reading with empathy and possibility to relax, run away from daily thoughts or problems: “When reading interesting books people get to another world, empathize“, „reading helps run away from thoughts, forget problems and empathize into other person’s role. Not every person can do that, therefore not everybody likes reading“, „...when reading I can make stories myself, plunge in book protagonists’ lives, sometimes even identify with them“.

One of the students said that “It is good to read. Not everyone has patience to read until the book becomes interesting”. Discussion participants expressed an idea that reading is an advantage, however, did not support the statement that „there is an opinion among reading people: it is good to read and it is bad not to read. I don’t think that the person who doesn’t read is worse, even though reading is an advantage“.

Some students could not identify any reasons why people do not read: „don’t re-ally imagine why people don’t like reading“, „Most people don’t know what reading is. If they tried, maybe they would like it and would discover new occupation“.

During the discussion they expressed an opinion that reading is an interesting activity:

“When you read it’s good to relax and develop your imagination. Therefore, people should read more and it would be easier for them”, “I can say that it’s more interesting to read than sit oin front of the computer or play useless computer games... But I watch TV, play computer games and read”, „I like reading books, but sometimes after reading one book I don’t always want to read another one right away“.

These answers suggest that the most important thing for research participants is the reading process. They relate reading with senses and emotions they attain while reading or after that. It is possible to make an assumption that if you find a positive relation with the book, its author and heroes, experience feelings which encourage looking for similar senses again and again. Students emphasize that it is important to read interesting books otherwise it might be difficult to empathize and it will not be interesting to continue reading.

The question was what kind of books 8 form students like reading. Most of future project participants (n = 11) choose adventure, science fiction literature. Students



indicated that they read: „...adventure stories, detectives, sometimes science fiction“,, „I like science fiction and adventure books“. Some students (n = 5) said that they read horror, history books, detectives or novels:

„I admire historical, adventure novels. I like to create old time plots in my head, also get acquainted and have a look into the past“, novels, short stories, adventure stories... It depends on my mood“, „I almost never read but I like horror stories or comedies“, „I usually read novels, horror books. I don’t really like science fiction books because there are different kinds of nonsense but some of them are good“.

Three respondents said they read very different of literature which their friends and family members recommend:

„...starting with magic realism and finishing with philosophy“, „I don’t have my favorite style, there-fore I read recommended books“, „Various lately published books recommended by my friends...“.

Some answers are written in an abstract way, without any detailed explanation: „Different“, „Interesting“.

Several students wrote they like reading books which encourage them think: „I like reading books which have an idea but the reading itself is not a torture. I don’t like

“slipslop” books“, „...the one where there are not only adventures but also contemplation, feelings, it has a hidden meaning“.

Only one student likes reading specialized literature about cars in his free time. The answers show that students want the books to be interesting and reading would give pleasure.

During focus group interview it became clear that teenagers choose different genre books but not always willingly, most often they read books that are on recom-mended books list at school. Students emphasized, that „those books are not interesting and it’s not interesting to read them“. It is possible to claim that this reason is the reason of reading motivation lack.

During the second project stage participants tried Reading practice methodology which consists of four main parts:

mini lesson;reading;discussions;reaction.

Mini lesson is a short, purposeful lesson designed for a definite idea or topic that students get acquainted with. During those lessons teenagers learnt about reading practice, discussed essential reading and writing issues.

In order to encourage project participants to read actively, they had the conditions for long time silent reading. Every student read what he or she likes reading or can

••••

93

ARTS THERAPy


read. During reading stage all project participants had to read. At first they spent about 15–20 minutes on that. When teenagers got used to independent reading, this time was gradually prolonged up to 30 minutes or more.

They discussed what they had read during the discussions. They always talked about the article or book they were reading, whether they liked it, analyzed how they understood that piece of writing.

Reaction to reading gives a possibility to apply long-term dialogue. It has great influence over the reader to make him a thinking reader. Students were asked to fill in dialogue journals in order to learn more about teenagers’ reaction to the text they had read. The aim of dialogue journal writing is to develop students’ thinking about reading and encourage them to share their reactions with others in a creative way. During the discussions the group got acquainted with a new book and its author or they simply told why that book could be interesting for others.

At the end of practice teenagers were asked to write reflections on Reading practice and whether they had any new ideas about reading.

Qualitative reflection analysis shows that all project participants likes these Reading seminars, it was interesting to know what others read and how to present a book:

„Interesting lesson“, „I liked it. It was interesting to know what my classmates read, their opinion about books. I learnt what critical thinking is“, „It was interesting to learn what others read“, „I learnt to present a book, express my thoughts. I learnt what critical thinking is and that it’s necessary to read, it’s helpful for communication, education and imagination“, „The lesson was quite interesting. It is almost impossible to change person’s attitude towards the books“, „I learnt that it’s necessary to read for communication. You can learn more sayings...“, „Lessons made school life more different. I read because reading gives me great aesthetic satisfaction.“, „Those lessons made an impression on me. It was something unusual“.

Respondents mentioned that book presentations encouraged them to read more; they got interested into Lithuanian authors’ literature:

„I heard the titles of new books, I’ll try to read them“, „Now I want to read a lot of good books. But it has to be qualitative reading“, „It was interesting. I remembered the books I had read before. I’d like to read a few interesting books“, „I remembered the books I’d read. I’ll read a few books now“, „Discussion encouraged me to get interested into the writings by Lithuanian authors. I think others will get interested as well“, „Maybe I’ll get more interested into Lithuanian literature“.

Some of the participants, who had admitted they did not like reading, promised to start reading because it is a useful and necessary occupation:

„My attitude towards reading has changed. I learnt that you can know and learn more while reading“, „I have wanted to start reading before... Now I’m planning to read the book I started but



didn’t finish. It’s becoming interesting“, „My opinion has changed for the better. Reading is neces-sary and important. You helped to understand that. It was interesting. I will really start reading as before“.

According to analytical scientific research method and observation, a model of bibliotherapy element application in social pedagogue’s work is provided (graph 1). It consists of three main stages – preparation, implementation and analysis.

In order to prepare an individual problem solution plan at the first stage social pedagogue firstly has to analyze teenager’s problem and the causes of its appearance in detail, define means and ways of helping him. Then, by applying bibliotherapy method, social pedagogue carefully chooses proper literature for certain age group teenagers and relates it with possibilities to solve the defined problems.

Not every teenager likes reading therefore social pedagogue’s task is to select a text and calculate how much the teenager has to read during the lesson. The teacher of native language who knows the teenager’s reading abilities and can give advice takes part in this stage. Social pedagogue and the teacher have to choose an extract telling about the crucial event which will be later analyzed by the teenager. Then social pedagogue should think what ways and strategies he or she could apply when working with a definite child.

At the second stage they read and analyze the text and apply critical thinking development scheme. This scheme is based on three levels - stimulation, meaning comprehension and thinking – realization in reading process. At stimulation level different methods which encourage teenagers express their opinion on certain issues are used. When teenagers are interested and encouraged to remember everything what they know on that topic, it is possible to move on to meaning comprehension level and read the text. It is recommended to use different methods which help control reading in order to avoid superficial reading. Special attention in bibliotherapy ele-ments application in educational process should be paid to thinking level. Reflection and thinking are essential so that teenagers not only learn about similar problems but also evaluate their possibilities to change present situation. When writing reflection or drawing experienced impression, a teenager goes deeper into the situation they analyze and will note his own attitude, opinion, future or expected behavior etc.

At the third stage social pedagogue analyzes and records the advantages and disadvantages of the applied model, thinks over and evaluates the outcomes.

This model can be also applied when working with a group. Group social as-sistance method is used in such situations when the role of environment is obvious and problems are related with many similar situations and their needs require wider

95

ARTS THERAPy


coordination, preventive and educational orientation. Group work, possibility to share feelings with other people having the same problems allows the person un-derstand he is not an exception in this world. Being in a group and the feeling of support stimulate inner powers to fight for the victory and believe that these ef-forts will bring positive solution results (Indrašienė, 2004). If every group member is able to realize two main communication values – have the feeling of community and personality autonomy – personality will develop not on the account of others but common aims will be achieved without throwing shade on the individuality (Psichologija studentui, 2005).

In conclusion it can be stated that social pedagogue can apply bibliotherapy method elements in work with teenagers as especially effective way to form posi-tive personality character features and other skills necessary for successful personal, professional and social life.

Conclusions

Bibliotherapy is an effective way to treat person’s emotional, psychological disorders, experienced losses and failures or traumas. Reading strengthens person’s self-confidence in his spirit and body powers, gives hope, distracts from difficult thoughts, spiritual traumas, makes adaptation easier, and raises the mood.

•

Graph 1. Model of bibliotherapy elements application in social pedagogue’s work



Social pedagogue can apply bibliotherapy method elements in work with teenagers as especially effective way to form positive personality character features and other skills necessary for successful personal, professional and social life.Students, who were defined as having no reading motivation, evaluate reading as not only a pleasant way to spend free time, but also as one of the ways to develop necessary skills which will help for successful social communication, professional career and constant improvement.When students understand the importance of reading they choose reading more for pleasant experience than for a wish to develop rhetoric or other abilities. They read with interest when adults do not make them do that, if the book is interesting or if the reader is able to empathize into the main hero’s role.

Literature

Barath A. Sabljak L. Permainos // Bibliografija gydant vaikų ir jaunuolių karo traumas. Vilnius: Garnelis, 2001 (4), p. 14–19.černienė J. Paauglių, turinčių laikysenos sutrikimų, savimonės ypatumai: ma-gistro darbas. Vilnius 2002, p. 13–24.Daujotytė V. žvirblių takas // Skaitymas: džiaugsmas, mokymasis, mokymas. Vilnius, 2008 (2), p. 25–27.Daujotytė-Pakerienė V. „Apie skaitymo džiaugsmą ir naudą“ // <http://gimtasiszodis.w3.lt/daujot_04_1.htm>.Dereškevičius P., Rimkevičienė V., Targamadzė V. Mokyklos nelankymo prie-žastys. Vilnius, 2000.Gailienė D., Bulotaitė L., Sturlienė N. Aš myliu kiekvieną vaiką. Vilnius: Vals-tybinis leidybos centras, 1996, p. 9–15.Gučas A. Vaiko ir paauglio psichologija. Kaunas: Šviesa, 1990, p. 211–259.Indrašienė V. Socialinio ugdymo technologijos. Vilnius 2004, p. 80–81.Janavičienė D. Biblioterapijos, skaitymo ir gyvenimo kokybės sąsajos: tarpdis-ciplininis požiūris // http://www.leidykla.vu.lt/inetleid/knygot/44/straipsniai/str16.pdf>.Kvieskienė G. Pozityvioji socializacija. Vilnius, 2005, p. 102–104.Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklos bendrosios programos I–X klasės. Vil-nius: Leidybos centras, 1997, p. 10–33.

•

•

•

1.

2.

3.

4.

5.

6.

7.8.9.

10.11.

97

ARTS THERAPy


Lisabonos strategijos įgyvendinimas // pranešimas parengtas 2005 m. kovo 22–23 d. Europos vadovų tarybos pavedimu // <http://www.lrtt.lt/Lietuva%20EESRK/Lisabona%20is%20Kvedaraites/ces1468-2005_d_lt.pdf>.LR švietimo įstatymas Nr. IX-1630, 2003-06-17 // žin. 2003, Nr. 63-2853 (2003-06-28).Mardziah Hayati Abdullah, What is bibliotherapy? // <http://www.indiana.edu/~reading/ieo/digests/d177.html>.Navickaitė A., Daukšienė D., Jarienė R. Efektyvaus skaitymo strategijos: skai-tymo praktikumas. Vilnius: ŠDC, 2007.Penkauskienė D. Kritinio mąstymo ugdymas: teorija ir praktika. Vilnius: Gar-nelis, 2001, p. 11.PIRLS (Progress in International Reading Literacy Study) – Tarptautinis skai-tymo gebėjimų tyrimas. 2001.PIRLS (Progress in International Reading Literacy Study) – Tarptautinis skai-tymo gebėjimų tyrimas. 2006.PISA (Programme for International Student Assessment) – Tarptautinė moks-leivių vertinimo programa. 2006.Psichologija studentui. Kaunas, 2005, p. 240.Raguotienė G. Atversta knyga. Vilnius 2008, p. 25.Skaitymo skatinimo ir kalbos gebėjimų ugdymo koncepcija // <http://www3.lrs.lt/docs2/DPSLIZZG.DOC>.Socialinės pedagogikos studijų programa // <http://www.aikos.smm.lt/aikos/webdriver.exe?kalba=lt&kodas=61205S202&MIval=/Programa.html>.Socialinio pedagogo instrukcija Nr. 1691, 2002.Šulcienė D. Rubinaitis // Knyga paauglio vertybių kontekste. Vilnius, 2001 (2), p. 3–4.Šventickas A. Šventickienė A. Vyresniųjų paauglių grožinės literatūros skaitymo nuostatos dabarties sąlygomis // <http://www.ceeol.com/aspx/getdocument.aspx?logid=5&id=240987a0-4a92-4bcc-8c64-ad0cc0f16a9e>.Švietimo gairės. Vilnius, 2002, p. 13, 137.Tijūnėlienė O. žvirblių takas // Vaikystės knyga IV klasės mokinio gyvenime. Vilnius, 2008 (2), p. 32.Vyšniauskytė-Rimkienė J., Kardelis K. Paauglių reputacijos tarp bendraamžių raiška sociometrinio statuso grupėse // <http://medicina.kmu.lt/0506/0506-11l.pdf>.žukauskienė R. Raidos psichologija. Vilnius: Margi raštai, 2002.

12.

13.

14.

15.

16.

17.

18.

19.

20.21.22.

23.

24.25.

26.

27.28.

29.

30.



valdonė indrašienė – Doctor of Social Sciences (Educational Science), Associate Professor, Head of the Department of Social Pedagogy of Social Communication Institute at Vilnius Pedagogical University; areas of research interests: education technologies, social researches; address: Studentų str. 39, LT-08106 Vilnius, Lithuania; e-mail [email protected]

Eglė kapočiūtė – Master of Social Sciences (Educational Science), Assistant Lecturer of the Department of Social Pedagogy of Social Communication Institute at Vilnius Pedagogical University; areas of research interests: critical thinking, bibliotherapy, social education technologies; address: Studentų str. 39, LT-08106 Vilnius, Lithuania; e-mail [email protected]

99

ARTS THERAPy

ISSN 1392-9569

Vida GUDžINSKIENė, Olga TRAINIENė

pECuliARiTiES of SoCiAl inSTiTuTion EMployEES’ wEll-BEing

Annotation. The article analyses well-being of social institution specialists at work. The attitude of the respondents to work is presented as well as evaluation of interpersonal relations of employees of social institutions. It is stated that social workers employed in social institutions assist other members of staff in solving organisation-related problems. The reasons for well-being at work are analysed. The authors present peculiarities of interpersonal relations between employees of institutions providing social services and their executives, working conditions and work organisation. The emphasis is laid on the influence of social workers on the improvement of microclimate in these organisations.

key words: social institutions, employees, well-being at work.

Introduction

Well-being, safety and health at work cannot be characterised only by absence of accidents or professional diseases. Good physical, moral and social well-being is also of big relevance and it is achieved through improvement of work quality and considering changes in the society. Climate or atmosphere of organisation includes a certain level of morale, a sense of belonging to an organisation and concern about members of this organisation (Mullins, 1991). Thus, organisa-tion climate and employees’ well-being are directly related: the climate, factors conditioning them and how an individual feels at work are directly reflected in his / her self-feeling.

Every organisation is unique because a particular system of values and principles is employed pursuing organisational goals or solving occurring problems. And each of them, according to P. Jucevičienė (1994, p. 15), has own culture, traditions and activity methods. The aggregate of all these three components constitute the climate of organisation (Targamadzė, 1996).

Following V. Targamadzė (ibid. p. 100), the concept of organisation climate was mentioned in the works of K. Lewin, R. Lippitt, and R. K. White in 1939. It has taken a number of years for scientists to acknowledge the climate of organisation as one of the key factors determining efficiency of organisation and a generalising concept comprising a big range of factors.



N. Večkienė (1996, p. 195) points out that organisation climate is a human envi-ronment, where employees carry out their functions and work. It cannot be touched or seen because it as if ‘lingers in the air’.

Thus, professional activity of social workers comprises consulting, diagnostic, information, preventive, educative or any other necessary assistance to individuals, groups or communities. This activity enables an individual to live in harmony with other people surrounding him or her as well as with the environment. A social worker performs functions that are of high importance to well-being of the soci-ety; therefore well-being of social workers themselves, their satisfaction with work, client’s evaluation of their work as well as that of an employer (administration) are also extremely important.

The goal of the research: to investigate the influence of microclimate on well-being at work.

The object of the research: social institution employees’ well-being at work. The objectives of the research:

to identify the attitude of employees of institutions providing social services to work;to identify interpersonal relations of employees in institutions providing social services;to identify if heads of institutions providing special services have influence on employees’ well-being at work;to evaluate attitude of employees from social service providers to their work-ing conditions;to identify if social workers employed in institutions providing social services influence improvement of microclimate in these institutions.

The method of research. The methodology for empirical research was devel-oped following Е. Rogov (1998), B. Bitinas (1998), K. Kardelis (2002). The method of questionnaire survey was applied.

A wide range of questions were used to collect full-scale data:closed questions with strictly defined answers, when respondents have a choice of one or several appropriate answers;open questions, when respondents have to formulate answers themselves;mixed (combined), when respondents may supplement the answer with their own opinion;range scales, when respondents are provided with answers of increasing or decreasing value.

•

•

•

•

•

•

••

•

101

ARTS THERAPy

PECULIARITIES OF SOCIAL INSTITUTION EMPLOyEES’ WELL-BEINGISSN 1392-9569

The research organisation and sample. The survey was conducted in Utena Boarding House, Social Service Centre of Utena District, Utena Children Boarding House, Children Social Support and Education Centre and Special Education and Socialisation Centre “Vilties Šaltinis”. The survey was conducted from February to March of 2008. The sample included 112 employees from the above-mentioned institutions. SPSS 10.0 computer programme was employed for research data processing. The information on the respondents acquired during the research was generalised.

The analysis of the sample revealed the following: only 6 respondents (5.4 %) out of 112 were men and 106 (94.6 %) were women. It can be concluded that women make up the majority of social workers in institutions providing social services.

To receive an objective opinion, an attempt was made to survey the respondents representing the widest possible range of professions. The sample comprised: 47.3 % (53 respondents) of social workers; 13.4 % (15 respondents) of social educators; 12.5 % (14 respondents) of assistants to social workers; 18.8 % (21 respondents) of other employers of institutions providing social services. Nine heads, deputy directors and heads of departments from social institutions participated in the research, which amounted to 8 % of the sample. This shows a responsible attitude of top managers to maintenance of good climate at work. The 21st century is an era of knowledge and information, when the importance of the average level of education in the country gains a particular importance. Lithuania, in cooperation with the whole Europe, has started creation of knowledge-based society and economy, where the highest quality commodity is latest information, knowledge and professional skills. Therefore, one of the objectives was to identify educational background of the respondents. The conducted analysis showed that according to their education the respondents fall in 4 groups: 25 % (28 respondents) have special secondary education, 3 % (3 respondents) have acquired post-secondary education and 58 % (65 respondents) are holders of higher education diplomas. About 14 % (16 respondents) are students of universities.

Education, obtained speciality and profession determine success of individual’s life. A person cannot perform each work equally accurately and well. The hap-piest individual is a person whose job is as if his / her hobby and brings highest satisfaction. Work, which meets individual’s attitudes and needs, increases his/her satisfaction and motivation to work, has a positive effect on work outcomes and on well-being at work as well. This may be illustrated by long years of working in one and the same workplace.



According to their working experience, the respondents may be classified into 5 groups. Their distribution is shown in Picture 1.

Picture 1. Distribution of the respondents according to their working experience

As it can be seen from Picture 1, the majority of the respondents (26 percent or 29 individuals) have a working experience from 16 to 30 years. About 5 % (6 respondents) have a working experience of over 30 years. The number of people with experience under 5 years amounts to 26 individuals (23 %), whereas 20 % (19 individuals) have worked in this sphere from 11 to 15 years. 17 % or 19 respondents have an experience from 5 to 10 years and about 9 % or 10 respondents did not answer this questions.

According to their working experience, all the respondents were divided into three groups for further research analysis: 26 respondents (up to 5 years), 41 participants (from 5 to 15) and 35 respondents with working experience over 15 years.

It can be stated that institutions providing social services employ educated socialists with different working experience and that majority of them are women.

Evaluation of the respondents’ attitude to work. Every individual needs a favourite job and a position which provide him / her with a possibility for self-reali-sation and demonstration of own sense and creativity. Therefore the question: ‘Do you like your job?” was not accidental in the questionnaire. The biggest part of the employees 70.5 % or 79 respondents from social service institutions stated that they like their job and 16.1 % (18 respondents) pointed out that they like their job very much. Only 3.6 % (4 individ.) of the respondents did not like their job. The same percentage of the survey participants (3.6 %) pointed out that they are indifferent to their work; the opinion of 6.3 % (7 individ.) was not clear.

103

ARTS THERAPy


The respondents were provided with following variants of answers to the question “ you go to work……. “: always willingly, sometimes willingly, often unwillingly and always unwillingly. The answers had to confirm the respondents’ opinion provided in the previous question. A considerably big group of the researched 32 % (36 individ.) stated that they always go to work willingly, 58 % (65 respondents) pointed out that they sometimes go to work unwillingly. 8 % or 9 respondents often go to work unwillingly and only 2 % or two respondents admitted that they always go to work unwillingly.

The research revealed that 86.6 % or 97 respondents are satisfied or totally sat-isfied with their job and that about 90 % (101 individ.) always or sometimes go to work willingly. During the survey, the participants were also asked if they would like to change their job. It was revealed that 23 % (26 individ.) would like to change their present job; whereas 35 % (39 respondents) pointed out they would not change it. Such opinion was received from the respondents who love their job, always go to work willingly and perform their functions there willingly as well. 42 percent (47 individ.) of the researched stated that they did not know if they would like have another job. The data allows for a conclusion that the majority of employees in social institutions like their job.

The respondents had to answer the following question: “ Let’s imagine that you do not work temporarily due to some reasons. Would you return to your present job? “ More than half of the respondents (50.9 %) claimed that they would come back to their present job, whereas 9.8 % of the respondents provided negative answers.

The research revealed that if respondents like their job, none of them would like to change it. If employees of social institutions strongly dislike their work, they want to change it.

The analysis of survey data shows that the longer the working experience, the higher satisfaction with work is expressed by the respondents: 25.7 % (9 individ.) of specialists with working experience of over 15 years like their job very much and 73.2 % of the respondents with a working experience of 5–15 years pointed out that they enjoy their job. The employees with working experience in social service sphere exceeding 15 years always go to work willingly and the respondents with working experience up to 5 years do that always unwillingly.

It can be generalised that the majority of employees in social institutions are satisfied with their work and would not like to change it to any other. More than half of the respondents only occasionally go to work unwillingly and would return to their present work if they were not temporarily working due to some reasons. Thus, it can be stated that the attitude of employees from social institutions to their work is positive.



Evaluation of interpersonal relations of employees in social institutions. Social institution employees had to answer the question with three statements: “ The majority of people working in our institution are nice and kind people“, “There are various people in our institution“ and “The bigger part of people working in our institution are unpleasant people.“ The respondents had to mark the statement they agree with. About 27.6 % (31 individ.) totally agree with the statement “ The major-ity of people working in our institution are nice and kind people“, the statement “There are various people in our institution” was fully supported by 69.6 % or 78 respondents. And only 2.7 % or 3 participants in the research stated that the bigger part of their colleagues are unpleasant people.

The opinion of the respondents about colleagues living not far from each other is not important to the research since the majority of them have never thought of neighbour-like relations with colleagues and about the influence of such relations on the improvement of relations in their organisation. About 69.6 % or 78 respondents stated they had never thought of the situation when colleagues lived in neighbour-hood and 26.8 % (30 individ.) pointed out that this fact would have no influence on relations at work. And only 3.6 % or 4 respondents wanted their colleagues to live not far.

The respondents had to provide answers to the questions with a fixed response scale from 1 to 9, where 1 referred to “like it very much” and 9 meant “dislike it strongly”. The results of the response analysis are provided in Picture 2.

Picture 2. Distribution of opinion about colleagues

On the basis of the data presented in Picture 2, it can be stated that the re-spondents have good opinion about their colleagues. 20 percent or 22 individu-

105

ARTS THERAPy


als in the research pointed out that they like their colleagues very much and the evaluation of people working together was 2 points in the answers of 28 % or 31 respondents; 25 % (28 individ.) wrote 7 and 9 % or 10 employees evaluated their co-workers by 3 points. 4 percent of the participants disliked their colleagues strongly (9 points).

It should be noted that co-workers received different evaluations in separate institutions. The data on this are not presented in this article to avoid violation of the confidentiality principle.

During the research an attempt was made to identify the respondents’ reaction to the possibility to spend holidays with colleagues. The results are presented in Table 1.

Table 1 distribution of the respondents’ opinion about spending holidays with their

colleagues

Statement number of respondents percentage

This would completely satisfy me 16 14.3

I don’t know. I’ve never thought of that 80 71.4

This would not satisfy me 16 14.3

Total: 112 100.0

More than 70 % or 80 respondents have never thought of this and only 14.3 % (16 individ.) stated that they would be satisfied with such a possibility. The same number of the researched pointed out the opposite: they would not like that at all.

To identify the role of administration and social workers in solving of work / organisation-related questions, the respondents had to provide answers to the ques-tions: “ When work / organisation-related problems occur, you address ...?“ The data is presented in Table 2.

The data presented in Table 2 show that 22.3 % (25 individ.) always address the director to solve work / organisation-related problems, whereas 27.7 % or 31 re-spondents seldom turn to him / her and 25.9 % (29 individ.) do that often. The deputy director is the most frequently addressed person (43.8 % or 49 respondents). However, social workers also play a considerably big role solving organisational problems. They are often approached by 35 respondents (31.3 %).



Table 2 people addressed most frequently in cases of work / organisation–related problems

position Always often Seldom i do not address anybody

Total

Director 22.3 % 25.9 % 27.7 % 24.1 % 100.0

Deputy director 14.3 % 43.8 % 15.2 % 26.8 % 100.0

Other members of administration 8 % 31.3 % 27.7 % 33 % 100.0

Social specialist /educator 20.5 % 31.3 % 8 % 40.2 % 100.0

The respondents had to provide answers to the questions about the atmosphere at work with a fixed response scale from 1 to 9, where 1 referred to “unfriendly and unpleasant atmosphere” and 9 meant opposite “atmosphere were mutual under-standing and respect prevail”. The answers to this question were very diverse: the majority of the respondents (31.3 or 35 of the researched) evaluated the atmosphere by 8 points, 15.2 % or 17 respondents pointed out that understanding and respect always prevailed in their working place. About 16.1 % (18 individuals) evaluated the situations marking 5 points and only 5 respondents (4.5% of the answers) referred to unpleasant and unfriendly atmosphere at work.

Generalising the opinion of the respondents about interpersonal relations, it can be stated that friendly and pleasant atmosphere prevails in the institutions providing social services and that subordinates rely on their authorities and other respondents address them for help. Social workers in social institutions provide their co-workers with assistance in solving organisational problems. The respondents provide a positive evaluation of their colleagues more often than negative.

The respondents had to provide their answers to the open question: “What deter-mines your well-being at work?“, which aimed to identify their opinion about the key factors conditioning well-being of employees in social institutions. The processing of the research data revealed that the respondents gave two and more answers. The research data are presented in Table 3.

107

ARTS THERAPy


Table 3distribution of opinion about factors determining good self-feeling

i think that good self-feeling is conditioned by: number of respondents

percentage

Heads/executives 68 60.71

Relations with colleagues, sincere communication 71 63.39

Favourite work 95 84.82

Mood for work 26 23.21

Work organisation 35 31.25

Working conditions 18 16.07

Clients 23 20.53

Did not answer 13 11.60

The moral image, competence and communication skills of formal head of the community contribute a lot to well being of community members. Therefore, 68 re-spondents consider the head of an organisation as the most contributing factor to their well-being at work. This is confirmed by the results of the previous research: 82 participants of the research pointed to good and very good relations with the head of their organisation.

“Friendly and sincere interpersonal relations enable development of the conscious discipline and strengthen a sense of individual and collective responsibility. Nice sincere communication ensures good mood, creative activity and serves as founda-tion for development of sustainability, harmony and a well-rounded personality“ (Stanaitis, 2004).

Therefore, according to the opinion of 71 respondents, their well-being at work is directly conditioned by sincere interpersonal relations, kind and sincere com-munication with colleagues. This opinion partially coincided with the evaluation of co-workers, where 69 respondents evaluated their colleagues within 1 and 4 points in the scale, confirming their good relations with colleagues. Moreover, 95 participants in the survey think that a favourite job is a very important factor determining their well-being, 26 respondents see a certain mood for work contributing to good self-feeling at their workplace. Appropriate working conditions and good organisation of work: ergonomic working places, properly distributed working load and justified remuneration are important to 53 respondents. Very few employees (23) find clients



they serve contributing to their well-being at work. Such opinion was popular among individuals who were thinking of changing their present job. Since the question was open, 13 participants in the survey did not express their opinion. This was charac-teristic of the respondents who dislike or strongly dislike their job.

The respondents also added some comments to their answers, such as: “ head of organisation is the soul of it”; “a good executive ensures success of an institution“; “friendly and united co-workers may overcome all difficulties“; “ my job is my hobby; “I’m dissatisfied with my work, my clients irritate me, therefore I feel bad at work“; “everybody loads the willing horse“.

The participants in the survey were asked to evaluate their own well-being at work using a 5-point system. The research results showed that about 60 % or 68 employees evaluated their well-being by 5 points (very good), 23 % or 26 respondents gave 4 points (good), 11 participants (10 %) in the survey and 3 % (3 individ.) think their well-being is satisfactory (3 points). There were 4 respondents (4 %) who estimated their well-being by 1 point.

The research identified a direct correlation between the evaluation of atmosphere at work and evaluation of employees’ well-being in social institutions. The highest evalua-tions of atmosphere at work (9, 8 and 7 points) were given accordingly by 17, 35 and 19 respondents (total: 71 participants or 63.5 %), 6 and 5 points were written to the atmosphere in the workplace of 5 and 18 respondents (total: 23 individuals or 20.6 %), 4 and 3 points were written by 8 and 3 researched employees (total: 11 respondents or 9.7 %); 2 respondents evaluated atmosphere by 2 points (1.8 %) 5 respondents (4.5 %) found the atmosphere in their institutions very bad (1 point).

Summing up the data, it can be stated that respect and mutual understanding between employees and authorities dominate in the institutions providing social services. Therefore, employees positively evaluate the prevailing atmosphere, executives as personalities and their attitude to them as employees. Thus, it is possible to conclude that executives have influence on their well-being at work.

Evaluation of the respondents’ attitude to their working conditions. Work-ing conditions also play a considerable role in assurance of well-being at work. The respondents’ attitude is presented in Table 4.

The analysis of empirical research results showed that 27 % or 30 respondents are fully satisfied with the quality of their working equipment, 21 % (24 individu-als) are content with even distribution of working load, the variety of working tasks satisfies 25 % or 28 participants in the research and 39 respondents (35 %) are satisfied with opportunities of professional development. Remuneration satisfies 11 % or 12 respondents and the majority of the participants (28 % or 31 researched

109

ARTS THERAPy


employees) state that they are “ probably dissatisfied” with the pay. 27 % (30 in-divid.) of the researched found it difficult to express their opinion on the question. Thus, it is possible to state that employees of social institutions are satisfied with their working conditions.

To identify employees’ opinion about organisation of work in their institutions, they were asked, “ How, in your opinion, is your work organised?” The research data showed that about 28 % (31 respondents) think it is done very well, whereas 60 % (68 individ.) of the participants in the survey pointed out that it is done not bad. The work is organised very bad according to the opinion of 1 respondent.

Summing up the research results it can be concluded that employees from social institutions are satisfied with their working conditions and organisation of work.

influence of social workers employed in institutions providing social services on improvement of microclimate of these organisations. The ques-tion “Who, in your opinion, has to improve microclimate in an organisation?” was asked to identify employees’ opinion about what determines improvement of microclimate. The research showed that 34 % or 38 respondents think that head of an institution is an important factor in improvement of microclimate; 30 re-spondents (27 %) think that this is a function of a social worker; 22 % (25 individ.) stated that it is a matter of employees themselves and 17 % or 19 participants did not answer this question.

Table 4distribution of respondents’ opinion about evaluation of working conditions

Are you satisfied with various working condi-tions?

Totally satisfied

Probably satisfied

It’s hard to tell

Probably dissatisfied

Completely dissatisfied

Quality of working equipment

30 / 27 % 37 / 33 % 22 / 19 % 11 / 10 % 12 / 11 %

Even distribution of working load

24 /21 % 36 / 32 % 34 / 31 % 11 / 10 % 7 / 6 %

Salary 12 / 11 % 18 / 16 % 30 / 27 % 31 / 28 % 21 / 19 %

Professional develop-ment opportunities

39 / 35 % 40 / 35 % 19 / 17 % 12 / 11 % 2 / 2 %

Variety of working tasks

28 / 25 % 35 / 31 % 38 / 34 % 5 / 5 % 6 / 5 %



To identify if social workers/educators have influence on improvement of micro-climate in organisation, the respondents were asked about the effect of social workers on microclimate improvement. The survey revealed that 34 % of all the respondents think that social workers contribute to a better microclimate in organisation and 32 % of them do not see this influence. Approximately 44 % of the researched do not know if social workers play a role in improvement of microclimate.

Summing up the research results it may be concluded that social workers partially contribute to improvement of microclimate of organisation they work in. according to the respondents, head of or-ganisation has the most considerable influence on improvement of microclimate of an organisation.

Conclusions

Scientific literature defines well-being as a general employee’s mood which depends on interpersonal relations, relations with authorities, attitude to work and personality structure, which comprises its directiveness, temperament, character, skills and attitudes.Improvement of microclimate in organisation is not seen as a separate function of a social worker. His / her professional activity involves consulting and psy-chotherapeutic assistance to individuals, groups, families and communities.The data received during the research showed that factors directly condi-tioning well-being at work and improvement of microclimate include: heads of institutions, relations with colleagues and sincere communication and a favourite job.The respondents evaluated their own well-being at work very positively.The respondents are sure that social workers have influence on a positive microclimate in organisation and well-being of colleagues at work.

Literature

Bitinas B. Ugdymo tyrimų metodologija. Vilnius: Joraša, 1998.Jucevičienė P. Organizacijos elgsena. Kaunas: Technologija, 1994.Kardelis K. Mokslinių tyrimų metodologija. Kaunas: Judex, 2002.Lukoševičienė I. Profesinio socialinio darbo pagrindai. „Caritas“ leidykla, 1995. Mullins L. J. Management and Organisational Behaviour. London: Pitman, 1991.

•

•

•

••

1.2.3.4.

5.

111

ARTS THERAPy


Stanaitis A. žmogui reikia žmogaus. Marijampolė: Piko valanda, 2004.Targamadzė V. Švietimo organizacijų elgsena : textbook. Kaunas: Kauno tech-nologijos universitetas, 1996.Trainienė O. Impact of Organization Climate on Well-being of a Person at Work : Master’s paper / supervisor V. Gudžinskienė, Vilnius Pedagogical University, the Institute for Social Communication. Vilnius, 2008.Večkienė N. Švietimo vadybos įvadas: textbook. Kaunas: Technologija, 1996.žalimienė L. Socialinės paslaugos. Vilnius: Spauda, 2003.Рогов Е. И. Учитель как объект психологического исследования. Москва, 1998.

vida gudžinskienė – Doctor of Social Sciences (Educational Science), Associate Professor, Head of the Department of Social Cohesion of Social Communication Institute at Vilnius Pedagogical University; areas of research interests: modelling of education process, health promotion and education, development of learners’ competences; address: Studentų str. 39, LT-08106 Vilnius, Lithuania; e-mail [email protected]

olga Trainienė – Master of Social Work( Management of Social Institutions), Social Educa-tor of Visaginas Technology and Business Vocational Study Centre; areas of research interests: microclimate at institutions of social services, well-being at work; address: Festivalio str. 7, LT-31143 Visaginas, Lithuania; e-mail [email protected]

6.7.

8.

9.10.11.



Salomėja BURNEIKAITė

poSSiBiliTiES of puppET ThERApy And ThEiR uSE in puppETEERS pRojECTS

Annotation. The study presents the use of possibilities of puppet therapy in the practice of Lithuanian puppet theatres. In this study the concept of puppet therapy, its origin in the history of theatre, the use of puppet therapy in projects of Lithuanian puppet theatres and experience of cooperation between puppeteers and medical specialists are discussed. The article also provides data on empirical research which reveal the knowledge Lithuanian puppet theatre practitioners of objective and motivated puppet therapy and its application in their practice.

key words: puppetry, puppeteer, puppet therapy, animated object.

Introduction

Relevance and problem. Puppet is an animated object related with play as well as an attribute of theatre art. Even in ancient Greece and in many other oldest cultures of the world, puppets were used not only for esthetical effect. In different epochs people performed rituals with puppets and masks. It is already noticed that puppets have accompanied an individual since the ancient times and has effected his / her emotions. In the rituals of many nations puppets and masks were used by shamans. Children have been playing with puppets during all times as well. The therapeutic function of puppets has been observed for ages, though the concept of puppet therapy belongs to our times.

Foreign professionals (psychotherapists, psychologists, special and social educa-tors, artists of puppet theatre) often base their practical activity various means from puppet theatre and use purposive and apply therapy-orientated methods in their work. The therapeutical effect puppets‘ and puppet theatres is also observed in Lithuania, but as a method it is used very rarely. There is a lack of consistent and purposefully described researches in the puppet theatre therapy. It is an area of art therapy, as puppetry unifies many fields of the fine art (drawing, sculpture, textile, paper plastic, etc.), theatre elements (live action, movement, music, masks, puppets, light, etc.) and all they all go together with fairy tale and play therapies.

During the Soviet period the puppet theatre was associated with and related to children, amusements and a cultured way of spending spear time. International co-

113

ARTS THERAPy

POSSIBILITIES OF PUPPET THERAPy AND THEIR USE IN PUPPETEERS PROJECTSISSN 1392-9569

operation allowed for a different approach to puppets, which may serve much wider public needs and may become an objective therapeutical means. Firstly, Lithuanian puppeteers assumed roles of art specialists and educators. As the borders opened, there occurred conditions for information exchange, accumulation of experience of other countries and a number of researches in a wide range of puppet theatre possibilities. Now puppeteers experiment and seek for knowledge of purposeful em-ployment of puppets and puppet theatre therapy in social work, educational science, psychotherapy, ergotherapy and other spheres under contemporary conditions. The goal of this study is to discuss the concept of puppets and puppet theatre therapy, possibilities for its application and to present experience of puppet therapy accumu-lated by practitioners of the Lithuanian puppet theatre. The methods of research: analysis of scientific literature and empirical research; questionnairing, case studies, active observation (involvement in action).

The Concept and origin of puppet Theatre Therapy. Puppet is a minimised model of a human being to some extent and has a very long history not only as a “toy“. It typically reveals individual’s relation with the environment. Puppet helps to perceive the world through symbols. Children, while involving themselves into play, reiterate the models of adults‘ world that reveal in front of their eyes as the ritual of becoming a part of public. As we know from the history of puppet theatre, first puppets were devoted not to playing of games, but to performing rituals, [5], [3, 8], [2, 5]; and the rituals were performed having an intention of healing as well. The contemporary concept of puppet therapy determines the way of healing though employment of puppets. The latter can be drawn, created, constructed, dressed up; one can talk about them and with them or create different plots. One can play with puppets or perform a role-play, that is, to do something with them; in some languages this action is described in one word, for example, “play“ or “играть“ (in Russian). The base of theatre consists of a particular organized action, when the proc-ess is going now, here and with me, that is, with a person involved in it. Such an action is close to an ancient ritual process, where people used to participate with puppets and masks and to perform actions that expressed their attitude towards the world. Masks, as well as puppets, hiding an acting person, conditionally provide some new or different properties for the reflected form.

The history of puppet theatre testimonies the use of puppets for the purpose of healing in different countries [7, 215]. For example, Indians from Panama‘s Cuna tribe transmitted the tradition of woodcarving puppets not for playing but for heal-ing only from generation to generation: they used to bring the powwow for a sick



person and he would circle puppets around the patient. The quantity of puppets depended upon how serious the disease was. There is a ceremony, known in Japan, when all diseases of the patient were put onto a special puppet, then this puppet was seated in a paper ship and cut adrift. When the ship moistened, the puppet and all diseases used to drown together with the ship. Nations that live in Russia, also have similar ceremonies.

Though employment of puppets having a purpose to heal has been identifiable since ancient times, yet the concept of puppet therapy emerged only in the beginning of twentieth century [7, 217]. Doctor-neuropathologist Malcolm Rait from Wales used puppets and puppet performances as a preventive method of healing that helps to overcome children‘s neurosis in 1926. Eventually this way of healing dispersed and was named for puppet therapy. In many countries such as the USA, Great Britain, Germany, the Netherlands, Russia, a considerable effect is achieved in this field, as puppets are used both for children and adult healing. It is assessed, that puppets could be used successfully to restore patient‘s movement functions after they have been disconcerted. The puppeteers from Russia started their researches in this field in 1917–1922. They were seeking for methods that could help children to overcome stammer and to recover after various neurotic stresses using puppets; they were also researching children with movement disability and other.

It is important to notice, that from the first steps of this research, medicine specialists and puppeteers were looking for cooperation. In 1920 the Institute of Children Orthopaedics under the name of professor G. I. Turner in Saint Peters-burg, in cooperation with „Teatr Petrushki“� (under the leading of E. Demmeni), consistently worked in this field of puppet theatre therapy. The remark of Doctor N. Shnirman, that was documented and reached our days, says: “The Institute of Turner is trying to recover all sinews of those children who were struck by any kind of physical disability; and this purpose is reached in two ways: orthopaedists eliminate the disability by improving the function of the damaged organ, while educators are working with a child and forming his/her personal features. The first contributors to therapeutic effect seem to be joy of life, smile and laugh. Many sick children have no possibilities to attend the Drama theatre. They lie in their beds for many weeks or months, as they are treated by “extension“. The theatre of glove puppets, while bringing a small screen, can grant a joyful spectacle for those children. A child, who sees only an empty wall of the room for a long time, now

� It is so called theatre of glove puppets. Its name has derived from the main character Petrushka.

115

ARTS THERAPy


is involved into the search for penguin Lolo in the freezing ocean, reads a “Letter from Italy“, laughs together with puppets, etc. I am talking about children in beds. Besides, traditional Petrushka is a crook-backed itself, so it is very close to those sick children.“ [8]. Thus, in the beginning of the twentieth century puppeteers and medicine specialists started to jointly search for effective methods of puppet therapy. After proving that puppets not only teach but also heal, puppeteers started to visit hospitals with puppet performances, helping children to overcome consequences of various stresses and to get better.

Since 1920 various seminars of specialists that work with puppets have been organ-ized in many countries. During those international meetings puppeteers can exchange methods of their work and receive new data from medicine specialists. It happens that sometimes puppeteers take up healing quite successfully. Taking into account the fact that puppeteers have been acting as oracles next to their own trade since the oldest times, it turns out that this tradition has been extended and developed ever since.

Mr. M. Aronoff, who works at Scottish Mask and Puppet Centre in Great Britain and consults puppeteers of special needs, has provided very valuable remarks. When representing such a specific activity of puppeteers, he speaks about the possibility of recognizing a therapeutic mediator in the puppet to work with both children and adults. M. Aronoff confirms, that puppet theatre in therapy can be very efficient. This idea has been maintained by historical forms of developing puppet theatre art: from the ancient rituals to contemporary puppet theatre art. The puppeteers‘ consultant reminds that shamans all over the world still use puppets as the spiritual guides, pathfinders or mediums between spiritual and earthly world. Through puppets the personal and universal human attitude towards the world is revealed in a very specific way; and one can see how puppets are used in the healing process [4, 210].

From the theoretical researches in the puppet theatre [1, 56]; [6] we know, that initially a puppet is an inanimate object and animation gives life to it. While putting life into a spiritless thing, an individual gives energy to a puppet or, in other words, conditionally imparts the spirit to it. Without a ruling man (puppeteer), who theatri-cally animates a puppet, it would stay only an unanimated object. In the whole theatre art, the theatre of puppets seems to be a wide space for creation that includes not only puppets but also other arts as well: sculpture, music, dance, pantomime, scenography, light art, etc. As puppets are designed for a very specific use, they must be easy man-ageable and express a certain symbolic meaning. They can become good helpers in many spheres and not only in therapy. That is why a puppeteer, who wants to work with puppets professionally, needs good skills in puppet theatre art, its techniques as



well as specific knowledge of psychology, medicine, ergotherapy, educational science, social sciences, depending on his or her chosen goal and objectives.

Puppets as instruments for therapy are used by many specialists from various fields. It depends on the results they want to achieve, the volume of time they can afford for puppet therapy and development of their competence. In Western coun-tries general practitioners do not use puppets as mediums very often. Doctors, who have limited knowledge of any means of puppet theatre, usually occasionally apply elements of it in their work. In most cases these are paediatricians who support the use of puppets as efficient helpers in their work. More often puppets are employed in psychotherapy, therapy of play, drama therapy, occupation therapy, social work, as well as healing the defects of speech or teaching healthy way of living. In all the above-mentioned fields puppets are created to match those special needs [4, 210].

At the moment everyone, who wants to develop own qualification in the field of puppet theatre, may find many ways to do it. There are more than 50 specialized puppeteer centres and as many puppet theatre schools; various workshops and con-ferences are organized; about 150 festivals of puppet theatre are arranged annually; approximately 9000 books about puppets have been published in different languages. Some means of puppet theatre that could become a contemporary space or instrument for therapy and assistance to specialists working in various fields are provided:

Watching a puppet theatre performance Puppet theatre as a group activity Puppet as a medium for communication Involvement into creative activity Making puppets during workshops Educational puppets Puppets for ergotherapy

The Steps of puppet Therapy development in lithuania. During the pe-riod of the national revival in Lithuania, the artists of puppet theatre and educators acknowledged an immensely involving effect of puppet theatre and made their first steps towards puppet therapy. Specialists of puppet theatre were invited by handi-capped people clubs, associations, day centres and other organisations that helped people to feel joy of life through creative activities. In most cases the movement of Lithuanian puppet theatre serves for occupation therapy needs firstly and motivates creativeness and self-expression. There appear people already, who having perceived an involving and healing effect of puppets and puppet theatre, are now trying to use this effect in a therapeutically purposive way.

•••••••

117

ARTS THERAPy


In the height of Lithuania‘s revival the first purposeful steps in the puppet therapy were made by Kaunas National Puppet Theatre. Since establishment of the theatre in 1958, its attention has been focused on children‘s educational activity. The documents in the museum of the puppet theatre show that in 1990 the head-master S. Klibavičius initiated the charity action “A Smile in a Ward“ and involved Kaunas puppeteers to actively involve in it. During this campaign specially created mini puppet performances were shown in many children departments of Kaunas hospitals. The idea for this campaign originated while getting ready for a new thea-tre season. Puppeteers had a wish to rejoice children, who had to spend their feast of the 1st of September (the beginning of a new school year) in the hospital. The idea was also supported by medicine specialists. At first performances were brought to Kaunas Children Isolation Hospital (Mr. S. Panavas was the head physician at that time). They decided to continue the campaign “A Smile in a Ward“ and came back with other puppet programmes. The newspaper “Kauno tiesa“ (13 September 1990) published an article called “A Smile in a Ward“ and wrote: “The little hall was packed with thirty children of different age in their pyjamas, who watched the restless Pippi Longstocking and respectable doctor Dolittle with glinted eyes. The performance was sparkling with its wonderful improvisations for the whole half an hour.“ The same newspaper wrote about the visit of puppeteers in the children hospital in 1992: “Joyful and unembarrassed laugh and the gale of positive emotions: these are real medicines for little sick people. They laughed and empathised with puppets, their mothers and grandmothers were gratified and the nurses thanked a lot“. As it can be seen from this quotation, the performance was attended not only by children but also by their parents and medical staff. This is very important, because it testifies the effect of positive emotions experienced in a group and the feeling of community. The above-mentioned newspaper (8 April 1997) wrote that Kaunas Isolation Hospital was visited again with a puppet performance “At Nanny-Goat‘s with the Sharp Horns“; this play was shown on the Eve of Easter. The medical staff appreciated this visit pointing out: “The play brightened up the hardest feast days for sick children and we think that such “an injection of good emotions“ is very helpful for our patients.“

The charity campaign of Kaunas National Puppet Theatre lasted for about ten years. They visited Kaunas Children Isolation Hospital, the Hospital of Red Cross, Kaunas Hospital No. 3 and Panemune Kindergarten-School-Sanatorium. Later hospitals were visited only occasionally and as there was no further funding of this campaign, it had to end up eventually.



In 1991 a similar activity in the field of puppet theatre therapy was started by Klaipeda Puppet Theatre. In the beginning this theatre was called the Puppet Theatre “KU-Kū“. J. Januškevičiūtė, a lecturer of Art Department at Klaipeda University organized a troupe of lecturers from Art Direction Department and suggested show-ing a new puppet play called “Giraffe in Stockings“ at Klaipeda Children Hospital. Both institutions were located in the same street, one in front of the other. So doctors supported this idea and welcomed every new puppet performance. Of course, the puppeteers of Klaipeda tried to focus their attention on their little viewers, so from the first performances they experienced the therapy of puppet theatre and tried to analyse it. They could observe the emphatic therapeutical effect of puppet theatre in the period of 1991–2000, while the theatre was cooperating with Klaipeda Children Hospital. At first the actors brought their puppets and equipment and showed their mini programmes for the little patients straight in the lobby of the hospital. As they watched the reactions and mood range of the children, the puppeteers felt really useful, because little patients frankly rejoiced at puppets forgetting everything in the world and trying to touch them and to talk with them. It was very important to choose the repertoire correctly, so it consisted of fun tales and stories that were performed with small puppets of different design and colourful characters.

Different kind of therapy was chosen by A. Daukantaite, a student of the study programme of Puppet Theatre Direction (tutor of the group was J. Januškevičiūtė). With the approval of A. Savilov, Head of Neurological Department of Klaipeda Children Hospital, she carried on an experiment with puppets in 2004. Together with the physical therapist A. Savilovienė, A. Daukantaitė made an attempt to raise children’s interest in the movements of puppets and employed glove puppets to enable children to train their handbreadth. It was noticed that children, who had experienced physical injuries, got attracted by specific vitality of the puppet and willingly tried to handle them independently. Children made some painful and inconvenient movements, but kept on training the functions of muscle and joints. This experiment showed that puppet therapy, applied in children hospital, might be a separate field of activity requiring more than just a good will.

When the Klaipeda Puppet Theatre became an independent institution, A. Daukantaitė started managing it and never forgot her experience. The new theatre initiated and implemented four projects with puppets, where handicapped children were involved. In 2005 the educational project “Silent Theatre“ (tutored by G. Radvilavičiūtė) for children with impaired audition was implemented. The pupils from Klaipeda Basic Boarding School For Deaf and Hearing Impaired participated

119

ARTS THERAPy


in the project. They relinquished any verbal means and written texts, but chose visual plastic, music, things and objects from the wide range of theatre expression means. In 2005 the social youth project “I don‘t want to dream any more“ was implemented. It was a contribution to a drug prevention programme. This project was directed by J. Januškevičiūtė. In the autumn of 2006 the project “Puppets like People“ (tutor S. Burneikaitė) lasted the whole month. During this event the puppet exhibition from Kaunas National Puppet Theatre Museum was organized and 39 other educational events were held. Some of them were orientated to children with seeing disability, mentally handicapped and hyperactive children, and involved them into the activity with puppets. Puppeteers from Klaipėda participated in the programme promoting reading where the project “An Evening Tale“ was presented (tutor V. Narveišytė) in 2007. This programme also involved handicapped children.

All these cases clearly show that puppeteers are looking for new ways to effectively use puppet theatre means in therapy. Strong position of some medicine specialists to support such initiatives is observed. However, only the projects with special financ-ing may be implemented. Klaipeda Puppet Theatre initiated a programme orientated to children with emotional disorders in 2006. But this idea remained only as a vision of future cooperation between puppeteers and medical institutions. A. Savilov, Head of Neurological Department of Klaipėda Children Hospital, who supported the first steps of puppet theatre in children hospital, in 2006 wrote a recommendation for this project: “The artistic educational project “The Sky isn’t Falling“ could help children with emotional disorders to overcome their problems and could create and develop an effective method of therapy.“ The doctor confirmed that the treatment of children‘s anxiety disorders and various phobias must be integrated. He also proved that involv-ing parents, child‘ peers, schools and other social organizations could be very effective for solving of this problem. When a child is treated by an individual puppet therapy, s / he is taught to be independent, his or her skills in communication are trained; the methods of desensitising various phobias and sectional therapy are also applied.

The Summary of Empirical Research. A survey, which aimed to identify puppeteers‘ opinion about the possibilities of puppet theatre therapy, was conducted from April to May 2008. During the festival of amateur puppet theatres “Molinuko teatras“, the anonymous questionnaires from all over the country were collected. The educators from schools and kindergartens, the tutors of various circles and studies, actors, artists and art directors, who stage for people of different age or employ puppets in their work in one way or another, answered the questionnaire including artists from panevėžys Puppet Wagon Theatre and klaipėda puppet Theatre.



Most of the respondents have been constantly working in this field for a number of years. Some of them have more than 30 years of experience in work with puppets. The sample of the survey included 44 puppeteers from different age groups. The majority of the respondents were women. The number of 4150 years old respondents amounted to 24; 17 educators and another 17 with artistic educational background participated in the survey; three respondents pointed out their artistic and educational training. Only 7 people from 44 referred to a different education. The head of one theatre had a diploma in humanitarian education and that in physical therapy.

All the respondents (100%) think that puppet theatre is a proper mean for com-munication between adults and children. Such answer was provided to the question “Have you ever noticed a therapeutical effect of puppets and puppet theatre?“ Slightly fewer (95.5%) agreed that puppets help to concentrate and to focus one‘s attention; 93.1 % have noticed that work with puppets involves an individual into creative proc-esses; 86.4 % of all the respondents agreed that puppet theatre brings all adults back to their childhood; 81.8 % confirmed that people who create puppets and stage puppet shows really think about other people. Quite a large group of the respondents (79.5%) supported the statement that puppets promote a philosophical point of view; 77.2 % have noticed that involvement in puppet art activity calms down people, decreases their aggression as well as helps in educational work; 75% of the participants in the survey think that puppet theatre encourages social integration. 68.1% of them agree that creation of puppets and puppet theatre serves as special creative activity while working with handicapped people. And only 59% of all respondents think that puppets could help in training muscle and in strengthening one’s physical powers. (Picture 1).

puppets as a proper mean for communication between adults and children (100 %)

puppets help to concentrate and to focus one‘s attention (95.5 %)

work with puppets involves other in creative process (93.1 %)

puppet theatre brings all adults back to their childhood (86.4 %)

people who create puppets and puppet shows really think about other people (81.8 %)

puppets promote a philosophical point of view (79.5%)

activity of puppet theatre calms down and decreases aggression (77.2 %)

helps in their educational work (77.2 %)

puppet theatre encourages social integration (75 %)

puppet theatre as a means of employment therapy for handicapped peoplecreation of puppets and puppet theatre serves as special creative activity while working with handicapped people (68,1 %) puppets could help in training muscles and in strengthening one’s physical powers (59 %)

100%

95.5%

93.1 %

86.4 %

81.8 %

79.5%

77.2 %

77.2 %

75%

65.9 %

68.1%

59 %

0% 20% 40% 60% 80% 100%Picture 1. Answers to the questions on therapeutical aspects in puppets and puppet theatre activity

121

ARTS THERAPy


The second question aimed to analyse the awareness of the respondents about a purposive puppet therapy employment in schools, kindergartens, asylums and medical institutions in the last 2–3 years (Picture 2).

05

101520253035

1 2 3 4 5 6 7

Yes

No

Picture 2. Puppeteers‘ awareness about objective puppet therapy application in Lithuania (1 – Puppets are used very often never referring to it as a puppet therapy; 2 – I’ve heard of it several times; 3 – I’ve read about it in newspapers; 4 – I do not know anything about it; 5 – This is part of my direct job; 6 – I know people who use puppets as a means of therapy; 7 – I’ve heard that this is very popular abroad)

The number of question that matches the given statement is marked in the horizon-tal axis of this table; and the vertical axis shows the number of respondents. The black columns express positive answers and the white ones represent negative answers.

Thus, the received data shows that in the last 2–3 years most of the puppeteers have heard about the possibility to use puppet theatre in therapy (24) or have read about it in some newspapers (23); 33 of them confirmed that puppets are used in therapy not referring to it as the puppet therapy. Only 2 from the 44 respondents mentioned that they had no idea of this thing at all. Though 17 puppeteers from the sample admitted that puppet therapy is a part of their direct work. 26 people pointed out that they heard about the popularity of this therapy abroad. Even 16 respondents from 44 know some people in Lithuania, who are using puppets as a means of therapy.

Conclusions

The best results of puppet theatre therapy can be achieved only through co-operation and objective coordination of activity of specialists from various fields.

•



The conducted research showed that there are specialists in Lithuania, who have acquired initial knowledge of and awareness about the possibilities of puppet theatre therapy. This study revealed the educational background of people involved in puppet theatre. The working experience confirmed that educators, social workers, psycholo-gists, medicine specialists, ergotherapeutists, specialists of art therapy and specialists of rehabilitation should get acquainted with techniques of puppet therapy. These techniques should be included into the programmes of reha-bilitation specialist training. It is necessary to seek for new possibilities for an increase in purposive and motivated cooperation of medical and puppet theatre specialists to expand and employ possibilities of puppet theatre therapy in medicine, rehabilitation and other health institutions as well as in centres of handicapped people.

Literature

Aronoff M. Puppetry as a therapeutic medium: an introduction // British Journal of Therapy and Rehabilitation. April 1996, Vol. 3, No 4.Jurkowski H. Dzieje teatru lalek. Panstwowy instytut wydawniczy. Warszawa, 1970.Jurkowski H. Metemorfozy teatru lalek w XX wieku. Warszawa, 2002. Lotmanas J. Lėlės kultūros sistemoje // Lėlė ir kaukė / sud. A. Girdzijauskaitė. Vilnius, 1999.Skuratova J. Lėlės istorija nuo ritualo iki teatro // Lietuvos lėlių teatras: nuo ištakų iki mokyklos / sud. S. Burneikaitė. Klaipėda, 2005.Ušinskas S. Lėlių ir kaukių teatras. Vilnius, 2005.Голдовский Б. Энциклопедия «Куклы». Москва, 2004.Шнирман Н. «Петрушки». Кукольные театры. Ленинград, 1934.

Salomėja Burneikaitė – an assistant in Rehabilitation Department of the Faculty of Health Sciences at Klaipeda University, Master in Fine Arts; interests of research: drama, art and puppet therapy, and rehabilitation; address: Herkus Mantas str. 84, Klaipeda; e-mail [email protected]

•

•

•

1.

2.

3.4.

5.

6.7.8.

123

ARTS THERAPy

ISSN 1392-9569

Rūta Marija PURVINAITė, Rugilė BRUžAITė

influEnCE of ART ThERApy on QuAliTy of lifE in MEnTAl pATiEnTS

Annotation. The purpose of this article is to reveal significance of art therapy as a means of mental harmonization in solving communication problems for people with mental disorders, in improving their life quality with experiences of creative self-expression on the basis of the results of the research applying SF-36 survey (life quality evaluation questionnaire). The aim of the research was to examine and evaluate life quality variations for mental patients who had had art therapy applied in their hospital treatment.

The sample of the research included 212 in-patients with mental illnesses at mental institutions of Kaunas where occupational and art therapy courses are being held. Demographic and main data on anamnesis of mental illness were collected.

The fact that the environment of mental patients stimulating their social and cultural life, and the role of art therapy applied in the treatment had never been investigated in Lithuanian before served as the main reason for this kind of research.

The average number of sessions for in-patients amounted to 11.05 ± 0.29. The women and men in the research demonstrated average motivation and it was not influenced by diagnosis. The change in functional indicators (physical function, limitation of activity due to emotional state, mental health, exuberance / vitality, general perception of health, health variation) statistically significantly differed in the researched and monitored groups. The received data indicated that art therapy should be included into the program of strategy implementation.

key words: mental illness, art therapy, quality of life

Introduction

Mental health is determined by positive emotional and spiritual condition, which gives a possibility for a person to enjoy the fullness of life and self-realization. Mental patients mostly see their illness as negative. This is associated with an increase in depressive symptoms and self-depreciation (Grube, 2002), and with negative reac-tion from the society.

During the recent years in the European Union several specific initiatives have been created aiming at improvement of mental health of the residents. European countries are stimulated to feel concern about mental health of their residents not just because of declining working productivity of patients but also due to other not less important problems such as their social exclusion, discrimination and decline



in their life quality. Poor mental health already causes serious economic, health and social consequences and they will become only worse, as number of cases increases due to the aging society and its changes.

For several years already debates have been circulating about the necessity to reform services of mental health, aimed at social, psychological welfare in Lithuania. On April 3, 2007, the Lithuanian Strategy for mental health was passed in the Sei-mas (the Lithuanian parliament), which was provided for creation of such system of mental healthcare, which would help to strengthen public mental health effectively and rationally, according to modern scientific knowledge and values, and would pro-vide thorough help to individuals suffering from mental and behavioural disorders. Primary principals of this strategy are: safeguarding of human rights, ensuring of modern services that satisfy consumer needs; a balance of biopsychosocial model development, encouragement of autonomy and involvement; treatment of minor mental disorders in unspecialised healthcare institutions; fortifying mental health and prevention of mental disorders as concurrent and underlying parts of implementation of healthcare, education and social security strategies (Davidonienė, 2007).

Among mental disorders whose burden on society is constantly rising, schizo-phrenia is predominant. Schizophrenia is one of the more severe mental illnesses, characterized as a disorder of personality, thinking, perception, and emotions. This aggravates the patient’s life, and also life of his / her family. According to the research on global burden of the illness, schizophrenia determines high level of disability, making about 1.1 per cent of all disability-adjusted life years (DALy) and 2.8 per cent of years lived with disability (yLD) (Rossler et al., 2005). According to the World Health Report (The WHO World Health Report, 2001) schizophrenia is in the eighth place in the world, due to long period of DALy, enormous costs, direct and indirect effect of the burden of illness on the patient and family members, who are taking care of him.

Schizophrenia, psychiatry – these words constantly accompanying the patient and his family members – are stabbing him like a dagger and distancing him from the normal flow of life (Champion, 2000), they cause psycho emotional difficulties (Ruddy et al., 2005), determine alterations in various areas of person‘s life and activity. Attitude towards the mental disorder is still stigmatised; most people regard mental patients as weaker people, who are cast away from normal life forever (Sučylaitė, 2006). Positive attitude is not being formed in the society. State of mental health is connected with such development failures, when ability of actively satisfying all the human necessities is lost ( Juodraitis, 2004) and life quality declines.

125

ARTS THERAPy

INFLUENCE OF ART THERAPy ON QUALITy OF LIFE IN MENTAL PATIENTSISSN 1392-9569

During the integrated treatment of mental disorders, along with all the compo-nents of modern mental health care: pharmacotherapy, psychotherapy, psychosocial rehabilitation (Pūras, 2003), the method of art therapy can also be useful. Art therapy allows getting an insight into the patient’s inner world by non-threatening means: therapeutic communication and means of fine arts.

Art therapy is useful in treatment of mental disorders, because it provides a possibility to express aggressive feelings in a socially acceptable form, accelerates therapeutic process, creative production can be used for diagnostics and interpreta-tion, stimulates development of senses of internal control and orderliness, helps to perceive forms and colours better, consolidates sensation of self-value and artistic competence (Survilaitė, 2002).

Art with its global significance and its impact on human mental self-expression determines changes in various fields of human life and human activity. In medicine it has a function of humanistic culture; it activates the verbal, mathematical, spatial, artistic, internal abilities that develop human intellectual capacity (Rodrigues et al., 2001). Art therapy helps to regain self-confidence, and also in parallel acts as an energy regulator, helping the patient to gain balance using his / her inner powers (Rubin, 2001).

While using the term ‘art therapy’ one should not confuse the concepts of art and therapy. In art therapy, art is understood as something that stimulates the patient to “do something”. In the concept of “doing something” we can envisage many implications, i.e. do something about the symptoms, do something while being in the state of mental incapability, do something so that the patient could express his/her personal distress and hardships (Schiltz, 2006). In the plane of treatment and prevention, art therapy is a scientific method, essence of which is to create favourable ways of self-expression, by motivating and stimulating patient’s creative potential and abilities.

Art therapy is valuable in treatment of mental disorders when means of art are combined with techniques of psychotherapy (Sharma et al., 2001). This can condition improvement of mental health, and it can result in reduction of espe-cially negative and general symptoms of schizophrenia which are most resistant to pharmacological intervention. Art therapy enables to arouse the hidden inner resources, which help the potential improvement of emotional state, day-to-day activities and other disorders which are very difficult to treat by traditional meth-ods (Survilaitė, 2006).



Globally there are various researches carried out, which analyse the influence of art therapy, but as different evaluation criteria were chosen, it is difficult to unify them and to present clinically significant findings (Odell-Miller et al., 2006).

In the years 2007–2008 there was a practical clinical research conducted in Kau-nas where structured questionnaire (life quality evaluation scale SF-36) was applied. This was chosen due to the circumstance that in Lithuania never any research had been done yet in studying the environment of patients with mental disorders, which would encourage social and cultural life, and in testing the influence of occupation and art therapy applied in the treatment process.

Thus it is expedient to analyse the connection between therapy and art therapy, whether the art therapy influences patients in psychological plane, whether it reduces conflicts during their adaptation in the social environment (13), especially when there is a sharp distinction between the declared healthcare system and reality, where strong resistance of social environment is predominant. Survey of randomly selected share of patients helped to define connection between therapy and art therapy, to determine if art therapy influences patients at psychological level, or reduces conflicts as they adapt in the social environment (Rosen, 2007).

Research goal: to examine and evaluate life quality and its variations for mental patients, who have had art therapy applied in their complex treatment, using inter-national health review questionnaire.

Research methods: 1. 212 patients with mental illnesses were surveyed in the Psychiatry Clinic of

Kaunas University of Medicine, in the Psychiatry hospital (a subdivision of Kaunas Regional Hospital) and in žiegždriai Mental Hospital.

2. The patients were divided into the research group where they had art therapy applied in their integrated treatment, and control group, whose members did not participate in art therapy sessions.

3. The survey of the researched patients was conducted during their treatment in hospital before starting to apply art therapy and after it. The patients of the control group were questioned at the same time intervals as the researched group.

4. Short form SF-36 health survey was used: a short 36 question questionnaire about the health condition. This is a multidimensional questionnaire for testing general health condition assesses: physical function (FF-10 questions), activ-ity limitations due to physical condition (AF-4 questions), activity limitations due to emotional condition (AE-3 questions), social communication (SB-2

127

ARTS THERAPy


questions), mental health (PS-5 questions), exuberance/vitality (E/G-4 qu-estions), pain (S-2 questions), general perception of health (BSS-5 questions) and health change (SP-1 question).

5. The survey data was processed by numbering them and rating results of each scale, where higher figure meant that a patient was feeling better.

6. A part of “MsOffice” software package was used for data processing: dynamic table calculation program “MsExel” and statistic program “SPSS 13.0”.

The researched sample: 106 patients participated in the research: 53 males (50 per cent), 53 females (50 per cent). The control group consisted of 106 patients: 46 males (43.4 per cent), 60 females (56.6 per cent).

Total age average of the patients amounted to 43.71 ± 1.29 years ( SEx ± SE): males 43.3 ± 1.72 years and females 44.11 ± 1.94 years. There is no statistically reliable differ-ence between the mean age of men and women in the research group (p = 0.75)�.

Marital status (picture 1): more married women were (50.9 per cent) and more men were unmarried (58.5 per cent) in the research group

Picture 1. Marital status of the researched

Employment rate of the researched (picture 2): in our researched group the majority (71.4 per cent) of patients were unemployed, only 18.9 % were full-time employees and 9.4 per cent worked part-time.

The average number of in-treatment days for the patients was 33.7 ± 0.96 ( SEx ± SE) days: 35.62 ± 1.62 days for men and 31.79 ± 0.97 days for women. In-treatment period for men is longer compared to that of women (p = 0.045)*.

� data was calculated using Student’s t-test criterion for independent shares.



Picture 2. Employment of the researched

The average span of illness amounted to 11.88 ± 0.97 years: 14.60 ± 1.55 years among men and 9.16 ± 0.5 years among women. Men’s span of illness is longer than that of women (p = 0.005)*.

The average episode of illness exacerbation was 8.03 ± 0.66. Men: 9.55 ± 1.08, women: 6.51 ± 0.71. The average episode of illness exacerbation for men is higher compared to that of women (p = 0.021)*.

The average episode of in-treatment 7.53 ± 0.69: 9.38 ± 1.13 for men and 5.68 ± 1.72 for women. The average episode of in-treatment for men is higher than for women (p = 0.007)*.

The patients were grouped according to the diagnoses of mental disorder (pic-ture 3). The most numerous group among the researched was made of patients with mental disorders of schizophrenia spectrum.

Picture 3. Mental disorders (m.d.) of the researched

129

ARTS THERAPy


The Average number of art therapy sessions totalled to 11.5 ± 0.29 ( SEx ± SE): 11.25 ± 0.32 for women and 10.85 ± 0.49 for men. There was no statistically reliable difference between the number of sessions for men and women (p = 0.49)*. The minimal number of sessions for men was 4 (6 for women) and maximum number reached 20 for men and 18 for women.

The patients mostly rated their motivation for art therapy as average (36.8 per cent), other groups according to their motivation were divided into such propor-tions: very good – 11.3 per cent, good 24.5 per cent, satisfactory – 24.5 per cent, bad – 0.03 per cent (picture 4).

Picture 4. Motivation for art therapy

Results. Having surveyed patients with help of SF-36 life quality questionnaire, the following functional indicators were calculated: physical function (FF), activity limitations due to physical (AF), emotional condition (AE), social communication (SB), mental health (PS), exuberance / vitality (E / G), pain (S), general perception of health (BSS) and health change (SP). (Table 1). Evaluation of the afore-mentioned functions was coded by numbering, where higher figure meant that patient was feeling better. Data of the first (I) and repeated (II) surveying were given for each function and statistical reliability (p) of the difference between average numeric values of the functions ( SEx ±) with standard deflection (S). Patients were grouped according to the gender; research and monitored groups were set. The data was calculated using Wilcoxon Signed Ranks test.



Variations of functional indicators (delta) were calculated deducting results of the first (I) surveying from the results of the second (II) surveying (tables 2 and 3). Presented in the table 3 are numeric values of variations of the functional indica-tors (delta SEx ±) in the monitored and researched groups with standard deviation (S) and statistical reliability of the difference between the groups (p). Presented in the table 2 are male and female groups separately and statistical reliability of the differ-ence of functional variations of monitored and researched groups for each gender Hypotheses were checked using the Mann-Whitney test.

Connections of functional indicators: received data shows that variation of mental health (delta PS) is statistically reliably associated with variation of exuber-ance / vitality (delta E / G) (in the researched (T) and monitored (K) groups: p = 0.000), with variation of general perception of health (delta BSS) (T: p = 0.012, K: p = 0.001) and with variation of the health change (delta SP) (only for the researched:

Table 1Averages of functional indicators and statistic reliability of their differences

function

woMEn MENResearched

(n = 53)Monitored (n = 60)

Researched (n = 53)

Monitored (n = 46)

ISEx ±, S

IISEx ±, S p

ISEx ±, S

IISEx ±, S p

ISEx ±, S

IISEx ±, S p

ISEx ±, S

IISEx ±, S p

FF 21.53 (4.36)

23.19 (4.48)

.000 22.93 (4.58)

24.15 (2.97)

.015 22.51 (6.55)

25.34 (4.15)

.000 25.02 (4.58)

26.39 (2.92)

.015

AF 0.77 (1.20)

1.36 (1.44)

.001 0.77 (1.28)

0.75 (1.13)

.478 1.21 (1.45)

1.72 (1.75)

.015 0.98 (1.13)

1.43 (1.13)

.006

AE 0.45 (0.82)

0.94 (0.97)

.007 0.40 (0.89)

0.43 (0.75)

.686 0.60 (1.04)

1.42 (1.49)

.000 0.93 (1.06)

0.93 (1.10)

1.000

SB 5.74 (2.13)

6.57 (2.16)

.003 5.02 (2.36)

5.42 (1.97)

.255 6.77 (2.42)

6.70 (2.11)

.855 6.46 (2.13)

5.96 (1.96)

.026

PS 15.66 (5.17)

18.06 (4.40)

.000 14.38 (3.82)

15.57 (3.81)

.025 17.47 (5.10)

19.58 (4.34)

.000 18.70 (3.98)

18.33 (4.00)

.476

E / G 10.94 (3.60)

13.04 (4.04)

.000 11.27 (3.64)

12.03 (3.18)

.034 13.34 (4.19)

14.57 (3.36)

.009 12.91 (4.17)

13.85 (3.72)

.027

S 6.81 (2.33)

7.75 (2.04)

.001 6.30 (3.15)

6.18 (2.59)

.719 7.77 (2.77)

8.34 (2.19)

.039 7.41 (2.51)

8.52 (2.13)

.001

BSS 12.04 (3.52)

13.75 (4.00)

.000 13.15 (2.80)

13.25 (2.68)

.220 13.70 (3.87)

15.62 (4.34)

.000 15.04 (3.48)

15.15 (3.41)

.404

SP 2.42 (1.32)

3.09 (1.15)

.000 2.28 (1.17)

2.37 (1.43)

.803 2.98 (1.20)

3.32 (1.12)

.084 2.50 (1.19)

2.70 (1.15)

.178

131

ARTS THERAPy


p = 0.001). Variation of activity limitations due to emotional condition (delta AE) is statistically reliably associated with variation of activity limitations due to physi-cal condition (delta AF) (T: p = 0.000, K: p = 0.006) and with variation of general perception of health (delta BSS) (T: p = 0.001, K: p = 0.004). Variation of social

Table 2variations of functional indicators and statistical reliability of the difference in the

gender groups

function-al indica-tor

woMEn MENResearched

(n = 53)delta SEx ±, S

Monitored(n = 60)delta SEx ±, S

p Researched (n = 53)delta SEx ±, S

Monitored (n = 46)delta SEx ±, S

p

FF 1.66 (3.20) 1.22 (3.72) 0.357 2.83 (4.73) 1.37 (4.26) 0.091AF 0.58 (1.23) 0.02 (0.95) 0.063 0.51 (1.45) 0.46 (0.98) 0.841AE 0.49 (1.19) 0.03 (1.13) 0.031 0.81 (1.51) 0.00 (0.73) 0.001SB 0.83 (2.23) 0.40 (2.37) 0.256 –0.08(2.12) –0.50(1.47) 0.379PS 2.40 (4.51) 1.18 (4.00) 0.047 2.11 (4.03) –0.37(3.56) 0.004E / G 2.09 (3.23) 0.77 (3.27) 0.009 1.23 (3.30) 0.93 (2.76) 0.726S 0.94 (1.81) –0.12 (2.33) 0.009 0.57 (1.85) 1.11 (2.13) 0.335BSS 1.72 (3.08) 0.10 (3.40) 0.045 1.92 (3.25) 0.11 (2.05) 0.001SP 0.68 (0.85) 0.08 (1.32) 0.000 0.34 (1.30) 0.20 (1.09) 0.443

Table 3variations of functional indicators and statistical reliability of the difference,

regardless of genderfunctional indicator Researched group

(n = 106) delta SEx ±, S

Monitored group (n = 106)

delta SEx ±, Sp

FF 2.25 (4.06) 1.28 (3.94) 0.049AF 0.55 (1.34) 0.21 (0.98) 0.219AE 0.65 (1.36) 0.02 (0.98) 0.000SB 0.38 (2.21) 0.01 (2.07) 0.169PS 2.25 (4.06) 0.51 (3.87) 0.001E / G 1.66 (3.28) 0.84 (3.05) 0.043S 0.75 (1.83) 0.42 (2.32) 0.168BSS 1.82 (3.15) 0.10 (2.87) 0.000SP 0.51 (1.11) 0.13 (1.22) 0.001



communication function (delta SB) is statistically reliably associated with variations of physical health (FF) (T and K: p = 0,000), mental health (PS) (T: p = 0.000, K: p = 0.001), exuberance/vitality (E / G) (only for the researched: p = 0.000), pain (S) (T: p = 0,003, K: p = 0,035) and general perception of health (BSS) (T: p = 0.001, K: p = 0.000) functions. Spearman’s rank correlation coefficients were used for the analysis of interdependence of these variables.

Consideration of results. This research, where SF-36 life quality questionnaire was used, is the first of such kind in Lithuania. It was aimed to evaluate the effect of art therapy on mental patients in their hospital treatment stage.

According to the literature, in 2005 there was a review of art therapy researches in Great Britain, where the researched were grouped by short, medium and long periods of observation. Statistical reliability was lacking in evaluation of the short period data to prove efficiency of art therapy, but for the long period – it showed significant results.

The period of observation in our research on the average lasted about a month; therefore, the received data did not reflect the maximal probable effect, although it showed positive tendencies. Statistically reliable difference between the results of the first (I) and second (II) surveying was found in the group of researched women for all researched functional indicators. In the group of monitored women, only the data of physical function (FF), mental health (PS) and exuberance / vitality (E / G) differed statistically reliably. Statistically reliable difference was absent only for the indicators of social communication function (SB) and health change (SP) in the group of researched men between the results of the first (I) and second (II) surveying. Results of these indicators for the researched men could be influenced by their marital status (those having no spouse were dominant) and by course of their illness (longer duration, more frequent exacerbations, higher count of in-treat-ment than for the researched women). In the group of monitored men statistically reliable difference between the results of the first and second surveying is noted for the functional indicators of physical function (FF), activity limitations due to physical condition (AF), social communication (SB), exuberance / vitality (E / G) and pain (S) (table 1).

While comparing the variations of functional indicators (delta) for the researched and monitored group, reliable difference was found for the functional indicators of activity limitations due to emotional condition (AE), mental health (PS) and general perception of health (BSS). In the female group, besides these named functional indicators, also variations of exuberance / vitality (E / G), pain (S) and health change

133

ARTS THERAPy


(SP) differed statistically reliably (table 2). While considering all the data jointly not grouping according to the gender, statistically reliable difference was evident for the functional indicators of physical function (FF), activity limitations due to emotional condition (AE), mental health (PS), exuberance / vitality (E / G), general perception of health (BSS) and health change (SP) (table 3).

When indicator of mental health (PS) is improving, patient’s exuberance / vitality (E/G) statistically reliably increases, as well as general perception of health (BSS), which shows improving patient’s subjective rating of his / her general health, and health change (SP), which shows positive patient’s attitude to his own health vari-ation.

While considering variations of functional indicators, statistically reliable correla-tions were derived: when activity limitations due to emotional condition (AE) decline, general perception of health (BSS) improves, which shows that patient subjectively feels general improvement of health. Also, when this indicator improves, activity limitations due to physical condition decrease (AF indicator increases) – patient becomes more active, energetic.

Improvement of social communication function (SB) is associated with physical (FF) and mental health (PS). Indicator of social function improves when pain (S) is less troubling; exuberance / vitality (E / G) is increasing, and when better general perception of health (BSS) is present.

Conclusions

The tested functions improved in patients influenced by integrated treatment in all the diagnoses groups. Correlations of functional variations showed that when activity limitations due to emotional condition decline, patient subjectively feels general improvement of health, he / she feels better physically, enjoys higher qual-ity of life.

Functional indicators – physical function (FF), activity limitations due to emo-tional condition (AE), mental health (PS), exuberance / vitality (E / G), general perception of health (BSS), health change (SP) – statistically reliably improved when integrated treatment was applied.

Even brief course of art therapy showed a positive change, however maximum results depend on the duration of long-term application. We think, that it would be advisable to expand on use of art therapy, as this method gives a key, which patient could use to unlock the door to the world of his / her inexhaustible human pos-



sibilities, and would reduce the social isolation (Pūras, 2004). It would consolidate psychological resistance of the community and would liberate both the people struck by mental disability and the whole sphere of mental healthcare from long-lived prison of isolation, stigma and prejudice. As long as the system of mental health is not able to eliminate causes for human despair, it should not oppose methods which attempt to liberate a person from the grip of despair. Art therapy directs patient’s sufferings and psycho emotional undergoings to the self-expression, which stimulates his/her creative abilities and skills. In the words of writer, philosopher Antonin Artaud, “people painted, wrote, carved just for the sake of escaping hell”.

Literature

Champion M. La schizophrénie. Le trouble de l‘association, de la personnalité // Schizophrenie, 2000, Vol. 18 (2), p. 1–4.Davidonienė O. Seime patvirtinta psichikos sveikatos strategija // Nervų ir psichikos ligos, 2007, No. 3 (27), p. 2.Grube M. Tolerance of Ambiguity, Art Therapy and Psychiatric Illness // Psy-chiatrische Praxis 2002, Vol. 29 (8) p. 431.Juodraitis A. Asmenybės adaptacija: kintamųjų sąveika. Šiauliai: VŠĮ Šiaulių universiteto leidykla, 2004, p. 24.Odell-Miller H., Hughes P., Westcott M., An Investigation into the Effectiveness of the Arts Therapies for Adults with Continuing Mental Health Problems // Psychotherapy Research 2006, Vol. 16, p. 39.Pūras D. Lietuvos psichikos sveikatos politika ir paslaugų plėtros strategija: kai kurie sistemos vertinimo rezultatai // Psichiatrijos žinios 2003, Vol. 25/26, p. 15–17.Rodriguez J., Troll G. L‘art-thérapie; Pratiques, techniques et concepts. France: Ellébore, 2001, p. 95.Rosen A. Return From the Vanishing Point: a Clinician‘s Perspective on Art and Mental Illness, and Particularly Schizophrenia // Epidemiol Psichiatr Soc. 2007, Vol. 2, p. 32.Rossler W., Salize H. J., van Os J., Riecher-Rossler A. Burden of Schizophre-nia and Other Psychotic Disorders // Psychotherapy Research. 2005, Vol. 14, p. 84–92.Rubin J. A., Approaches to Art Therapy: Theory and Technique. USA: Brun-ner-Routledge, 2001, p. 123.

1.

2.

3.

4.

5.

6.

7.

8.

9.

10.

135

ARTS THERAPy


Ruddy R., Milnes D. Art Therapy for Schizophrenia or Schizophrenia – Like Ill-nesses. Cochrane Database of Systematic Reviews, 2005. Issue 4, CD003728.Sharma T., Sheringham J. Brain Imaging: New Applications in Schizophrenia // The Institute Magazine. 2001, 3, p. 20–16.Schiltz L. L‘être-pour-soi et l‘être-pour-autrui. Applications à la recherche en art thérapie // Revue française de Psychiatrie et de psychologie médicale. X, 94, p. 37–42.Sučylaitė J. Poetikos terapija psichomatiniams sutrikimams koreguoti // Nervų ir psichikos ligos. 2006, Vol. 4 (24), p. 54–56.Survilaitė D. Genialumas, liga ir meno terapija // Psichologija Tau. 2002, 11–12, No. 6, p. 17.Survilaitė D. Pacientų kūryba – menas, meno terapija ar jų profanacija? // Psichiatrijos žinios. 2006, Vol. 41, p. 26.The WHO World Health Report. Mental Health: New Understanding, New Hope. World Health Organization, Geneva, Switzerland, 2001, p. 49.Gyventojų psichinės sveikatos gerinimas. Europos Sąjungos psichikos sveikatos strategijos kūrimas. Avai lable at: <www.europarl.europa.eu/sides/getDoc.do?pubRef=-//EP//NONSGML+TA+P6-TA-2006-0341+0+DOC+PDF+V0//LT>.

Rūta Marija purvinaitė – a lecturer of Department of Philosophy and Social Sciences at Kaunas University of Medicine; areas of scientific interest: art therapy in psychiatry. Kęstučio str. 27a-7, LT-44312 Kaunas, Lithuania; e-mail [email protected]

Rugilė Bružaitė – doctor-psychiatrist, Kaunas District Center for Addictive Disorders; areas of scientific interest: art therapy in psychiatry. Seinų str. 30-2, LT-44312 Kaunas, Lithuania; e-mail [email protected]

11.

12.

13.

14.

15.

16.

17.

18.



Jūratė SUčyLAITė

poETRy ThERApy AS A Tool foR EduCATion of MEnTAlly diSABlEd pEoplE To pERCEivE ThE SElf

Annotation. The paper discusses poetry therapy as a tool for education of mentally disabled people. The most characteristic methods of educational activities are discussed and experience of education is analysed from a theoretical point of view.

key words: psychagogy, psychotherapeutic education, poetry therapy, self-perception.

Introduction

A. Kronfeld (1927), the author of “Psychotherapeutic education” suggested a term psychagog y to describe a scientific discipline evolving in the sphere between psychiatry and pedagogy. Psychagogy studies pedagogical ways to deal with mental disorders and supports an opinion that all psychological difficulties and ailments appear in adverse circumstances, when a person makes efforts to escape reality. The main task of an educator is to help a mentally ill person to perceive reality and to find a most positive way for adaptation. The practice of psychagogy stimulates self-assessment and self-esteem, teaches to assume responsibility for relationship with the self and others ( Jovaiša, 2007).

D. Goleman (2001) interprets perception of the self as a component of emotional intellect. A person is depended on unrecognised feelings; an ability to control feel-ings depends on their ability to perceive them in the process of their expression. To develop self-perception means teaching an individual to perceive, identify, and control personal feelings as well as to create harmony and healthy conscience (aware-ness) (Vaičekauskaitė, 2005).

Empirical facts confirm relationship between mentally disabled people’s ability to recognize feelings in the process of their emergence and power to free from negative feelings and experiences perceived in a wrong way.

As a result of schizophrenia, disorders of cognitive functions damage status of a schizophrenic person and disturb his or her functioning in society (Green, 1996). In spite of violation of cognitive functions, the intellect itself is not damaged long time; however, adaptability of intellect to solve practical and theoretical problems is destroyed more severely, since this disorder affects the ability to employ past time

137

ARTS THERAPy

POETRy THERAPy AS A TOOL FOR EDUCATION OF MENTALLy DISABLED PEOPLE TO PERCEIVE THE SELF ISSN 1392-9569

habits (Dembinskas, Goštautaitė-Midtun, 2003). J. Bobonas (1970), H. Ey (1970), quoted by Dembinskas, emphasize on dissociation of mental processes of schizo-phrenic patients: feelings do not correspond to will and spheres of intellect and relationship with environment becomes wrong or disappears. Difficulties appear in perceiving the limits between the Self and surrounding.

Supporters of cognitive theory emphasize the connection between the ability to control own behaviour and meta-cognition. Whitman (1982), quoted by Hallahan et all, 2003), pays attention to the language underlining that a person with poor language skills is not enough able to use methods of self-regulation in a correct way.

H. Tamura (1999) notes that various forms of thinking disturbance in schizophre-nia, including delusions and formal thought disorder, mean deficient knowledge of real world. Schizophrenic language is less predictable than that of normal people and schizophrenic patients feel difficulty in predicting the language of others. However schizophrenics often fail to understand the meaning of words in context. Linguistic impairment in schizophrenia may be an impairment of metaphorical recognition. Learning to understand metaphors and practicing to use them to express inner feelings are typical parts of poetry therapy session. Poetic language makes the con-nection between a sign, its concept and its reality tight with well-organized central and marginal meanings. Use of poetic language plays an important role in reforming the distorted semantic field among schizophrenics: schizophrenics regain language that enables them to perceive reality and communicate.

Developmental poetry therapy uses literature to bring about a therapeutic interac-tion between the client (learner) and the facilitator (therapist, teacher). Dialoguing with the facilitator about the response to literature can lead to a whole new dimension or insight. Our client develops at emotional, cognitive and social levels. Therapeutic relationship raises client’s morale and inspires him with courage to try new ways of copping with stresses that beset him (Hynes, 1994).

While the growing mental health consumer moment continues to be well documented as increasing awareness and empowerment of individuals with severe and persistent mental illness (Bjorklund and Pippard, 1999; Everett, 1994; Frese, Walker-Dawis, 1977; McLean, 1995; quoted by Bjorklund, 1999), patients residing in state psychiatric hospitals remain among most stigmatised and marginalized in our society. With the exception of a few peer-reviewed studies (Carty, 1988; Houlding and Holland, 1988; Miller, 1978; Schnekenburger, 1995; quoted Bjorklund, 1999) little systematic attention has been given to examine the usefulness and therapeutic value of poetry groups for treatment resistive psychiatric patients.



R. W. Bjorklund (1999) discusses the work of poetry therapy in 30 bed adult psy-chiatric inpatient unit within a large state hospital. The selection of patients was based on their ability to: 1) manage symptoms for a period of at least two weeks; 2) have no assaultive or self-destructive behaviours within the pats month; 3) maintain progres-sively higher level of privileges on ward; 4) independently take modified self-medica-tions for a period of two weeks. The goals were: to improve patients’ self-expres-sion, interpersonal communication, to reduce negative effect of stigmatisation. The selection of “high functioning” members was essential to the efficacy of the overall group process. Research revealed that patients merely want to “live like everybody else”, and the fact that the diagnostic label has the potential to lock an individual into abnormal behaviour patterns and alter the sense of self. Negative stereotype for recovery was confirmed: “Mental health professional have failed in their attempts to treat us”. The validation of feelings and synergetic interaction was unique to this group and can be duplicated in more traditional therapeutic groups. Such collaboration of feelings shared through poetry therapy group provided the unique window into the individual’s world within the broader social context (Bjorklund, 1999.).

A. E. Bergin and L. Garfield (1994, p. 821), in their summation of the contribu-tions made by the distinguished scholars in psychotherapeutic and behaviour change studies, stated “age of eclecticism and empiricism or atheoretical era. The authors identified three traditional views on clinical practice: 1) social learning, 2) humanistic, phenomenological perspective, and 3) social psychology with specific reference to catharsis and rituals. The same situation was identified in summation of scientists’ contribution to poetry therapy (Mazza, 1999). There are specific modes and tech-niques, such as cognitive bibliotherapy for depressed older adults (Landrevelle and Bissonnette, 1997) and written emotional expression in improving health outcomes with respect to trauma (Pennebaker at al., 1977) that have been proven individually but not in the combination (Mazza, 1999). There is a lack of empiric cases to evaluate how different techniques can be combined into one system.

The goal of this articleTo present personal educational experience of poetry therapy used to develop

ability of mentally disabled people to perceive the Self.The problem of researchThe importance of disclosure of elements of mentally disabled person’s individual

experience for development of experiences of spiritual universality and metaphori-cal cognition; transformation of negative experience impacts on self-efficacy in the process of poetry education.

139

ARTS THERAPy


Methodology of researchThis work is based on qualitative research and paradigm of constructivism;

phenomenological observation was used for data collection.Methods:DescriptiveTheoretical analysis of educational experienceResults and discussionMy clients are ill with schizophrenia, and this disease is a cause of their disability.

Depression follows psychotic episode and is characterized by these criteria: negative perspective of future, ideas of self prosecution, low self-esteem, bad mood, a lack of ability to notice views of nature and concrete details of everyday life, not expressive mimics, and speaking in a low voice with a lack of intonations. Very frequently such people shut themselves up in their own shell. In the beginning of the educational cycle individuals did not communicate with each other or communicated poorly. Reactions to my short introduction were: “When I was young, I loved poetry and wrote poems”; “When I was healthy everything was interesting, now nothing is interesting to me”; “We use medicaments, so our mind works badly”. I noticed their efforts to show me that our collaboration would be unsuccessful.

Searching for therapeutic literature I kept to an isoprinciple of choosing a poem: poem’s mood similar to that of the client but one that offers positive message (Leedy, 1969, quoted by Mazza, 1999, p. 76). This means direction from darkness to the first rays of the dawn. Poems written by Vincas Mykolaitis-Putinas often were used.

I asked my clients how the poem acted on their mood and what reminiscences and memories were awoken. Sometimes, when it was difficult to find verbal con-tacts, I asked clients to read one line that affects them more than the others. When a woman read “at dreary midnight”, I asked when she experienced dreary midnight in her personal life. The woman began to speak about mother’s illness, sacking from work and a fear of poverty.

The poem “Who hears the silent one?” written by Justinas Marcinkevičius is very helpful when there is a need to make a contact with a disappointed person, who is not aware of the purport of life and has lost the ability to look for it. The first reading of this poem frightened or caused reactions of anger in groups of mentally disabled people. They needed key how to perceive poem and how to deal with horrible reminiscences, and how to bring frightened memory into language. I read: Ah, aspen grove engulfed in darkness, //you now entrust your thoughts to me. // I sense myself all trembling too ( Justinas Marcinkevičius). I confessed that one time I was very disappointed. In



that period I studied long and hard, and my academic achievements did not allow me to hope for an excellent future as a physician. I felt fault and a lack of power to endure pain. Then I looked through bus window and noticed a forest. I was looking through the bus window and was wondering with running green line, which tried to lift the heaven on a rainy autumn’s day. At that very moment I felt how the forest took a part of my pain. I shared this authentic piece of my life experience and was interested in their experiences. I wondered if they had ever experienced moments, when their pain did not have enough space in their breast and when pain flooded their room, the street or forest.

After listening to my interpretation, based on personal experience, learners shared their difficult experiences, ideas of suicides and how they tried to deprive themselves of their lives. If my client said nothing and did not read a line or word of poem, he usually responded to the poem by body language: colour of face, tears in the eyes and the rhythm of breathing. The reaction of body was connected with one word more than with other words. I recognized this word and repeated it in simple sentences.

My client said: “is silent”. I asked who is in silent and gave her to understand that I was waiting for her sentence. She said nothing, so I suggested simple sentences. “A close person has picked up the phone, but says nothing and is silent”; “A scolded child is silent”, “Pain chokes her, but she is in silence: a long way to language”. What does your “in silence” mean? This time we have not made a verbal dialog, but nonverbal dialog became much stronger. Despite the absence of a verbal dialog I was able to feel clear relationship with my client. This gave me a possibility to include her silence into my poetic improvisation, composed of phrases and words of group members. My poetic improvisation can be interpreted as a collaborative poem.

Every time after reading a poetic improvisation, a breakthrough was noticed in communication of poetry therapy group: persons became motivated to share their feelings and to speak openly. Poetics of folk song is also useful for poetic improvi-sation: psychological parallelism, fragmented narrowness of view. Archetypes road and tree help to find structure for experiences revealed by clients. It is useful to know structure of old Baltic outlook, their opposites, explored by Norbertas Velius. The opposites are: closed – opened, high – low, old – young. Many cases of metaphors such as staying in a closed room, a long endless evening and the branch dried off were related to depression. Metaphors of roots or grain under the ice can express experience of survivor, painful moments with perceived understanding how to live. The top of tree, perceived as a desire, dream, and openness, is the beginning of spring, chang-

141

ARTS THERAPy


ing and liberation. In poetic therapy clear direction of motion was often identified: up to the sky or far by the road. Metaphors generalize experience and draw shapes of desire.

Reading of the text, composed of elements of clients’ experiences, creates spiritual contacts, the mentally disabled find motivation to come next time and to share their feelings and memories in a more courageous way and to reflect on content of experi-ence, on causes of personal events, on possible decisions and possible choices.

Empiric observation confirms that poor expression of feelings of mentally disabled people causes their complicated communication with each other as well as with the healthy part of society and blocks their cognitive functions. Poetry awakes senses, feelings and memories, but in some cases our client can say, “I don’t know”. A lack of ability to concentrate attention can explain this phenomenon and another explanation contributes to schizophrenia: ill people have problems in connotation and deconnotation of symbols.

Learning to perceive “The sun”, written by V. Mykolaitis- Putinas, we drew the shape of the sun and wrote down the experienced good days in to these forms: “Mother loved me, it was tranquillity in the forest at the sea coast”, “This poetry reading circle gives me power”. It was more difficult to write what they want: “I would like my relatives to be healthy”; “I want my health not to become worse”. We drew various shapes of shadows on a sunny day and wrote into these forms the troubles and difficulties we had but wanted to get rid of. We tore off the parts of the paper drawn with shadows, moved them a little far from us, and shared the ideas about our good feeling to be able to see and hear each other. Later we stood up, moved slowly to the window, closed eyes and imagined standing under rays of endless light. After physical exercises we all sat down on the chairs. I read the poem “The sun” one more time. One of the learners told: “When I have a picture of the sun in my hand, and when I read my writing in it, I perceive poem. This poem is beautiful. It is spiritual”.

Learning to connect own experience with old symbols, that is archetypes, always brings tranquillity, and the poem becomes closer to a client, empowers to discover confluence of personal point of view and poet’s outlook. This means possibility to get out of poor stereotype of feelings and thoughts and to open for new experi-ences. When members of the group perceive a metaphor in an authentic way, they find many questions for discussion. These questions followed reading of poem “The sun”, written by Vincas Mykolaitis-Putinas. 1. “Why does a man come out of and go into an uneasy existence, when he feels well enough at home?” 2. “I think I am right thinking that the possibility to get out always exists? If it isn’t bad for me today, perhaps a better day may



still come? Now I think that it is a mistake to want to change my nature. I accused myself of every exacerbation of disease. Perhaps I should have in peace with my disease, to attend your course, to do everything for my well-being and to live with the disease in harmony, if it was given to me? Am I right?” The first question is more closed to poem; the second situation is not a just simple question: such contemplation is focused on a specific situation of a particular individual and expresses a need of existential knowledge.

Mentally disabled people have difficulties telling about both their good and bad experiences. The observation of educational work showed the tendency to use abstract words and to express undoubtedly right truth not realized in authentic way.

The learner, asked about desirable changes in his future, told: “Belief is necessary”. When he was asked about his wish to be under the guardianship of higher spiritual power, he told: “I don’t know”. When I asked him about moments of joy and good experience in his life, he told: “I don’t know”. This man was asked about meeting good people: were there any people who loved him? He told nothing concrete and repeated the word: “God”.

My experience has showed many times that stimulation of senses awakes memo-ries and gives possibility to confirm client’s past Self-efficacy and his or her present Self-efficacy. Mentally disabled people often connect Self-efficacy with their ability to think in a clever way, to say how they feel themselves and with their right to either reveal some experience or keep it undisclosed.

We read poem “Write in your memory”, written by B. Liniauskiene. ”Big maples gone a long time ago, // what was left for my memory?” ( B. Liniauskienė). Later I asked about favourite childhood places. Does their first home still exist? I got to know: “Uncle, who usually brought presents, is gone”, “Personal plot is lost”. It is easy to put these poor reminiscences into a visible view paying attention to senses using exercise for creative writing: “Imagine your uncle. Does he come through garden or through houses from the street? What do you feel looking at your uncle? ”What do you hear looking at him: voices of parents, noise of cars, songs of birds? Perhaps you feel taste of something in your mouth? What should you tell to your uncle? The main essence of this exercise is a verbal expression of senses, stimulation of visible thinking and a sense of the self. Personal experience enables me to know that such exercises change quality of language and enable patients to move far from poor linguistic expression and a lack of authentic experience expressed in such words as: “I don’t know”, ”I didn’t think on it”, “One needs to believe in God”.

When I asked my client to share (to write) about a particular happy moment, I noticed a tendency to escape concrete speaking many times. “I’ve felt good many times”; “There are many places, where person can feel good”. Many times I explained that we can

143

ARTS THERAPy


feel ourselves good in Druskininkai or in Palanga or in the country but we cannot be in different places at a time. I invited them to share experience of being in one favourite place and later to transfer thoughts into other places.

When a woman described her happy life in mother’s home, she wrote about tulips and narcissi in blossom under her window and about the sounds of drops of melting icicle. We clarified that she felt herself OK when tulips were in blossom and when water was dripping from icicles, but these concrete experiences are from different periods. Teaching to keep to a certain direction in thinking helps the person to sort experiences, to classify them, to connect their components into one content, and these activities have influence on reorganization of unconsciousness, on the growth of personality integration and on strengthening of self-perception.

The accumulated experience confirmed that mentally disabled and other people are not able to notice details of surrounding in the period of their emotional tension. Many times depressed persons confess that they do not see the sky, because they look up and they often state: “When I was healthy everything brought me joy, I noticed everything”.

The clients, who have experience in reading psychological literature, told many times about a need to begin life again, to open a new clean page of life and to write only positive thoughts for programming of success, but they had difficulties to keep to their declared truth facing a real situation. Poetry gives power to find spiritual universality in concrete place (at home, in hospital) in a certain period of time (deal-ing with an incurable disease or with a role of victim of deception).

When my client shared his painful experience in a wounded voice with tears in eyes it was a sign for me to empower Ego strength. The exercises of creative writing were used with purpose to find speaker’s connection with earth and were useful for person’s empowering.

What road do you imagine under your foot at the moment when you got to know that you are ill with a mental disease? How does your road look like? Is it an even road or does your road have many pits on it? Is it for pedestrians or does your road cross fields, or it is a little path though the forest? Naming a view of surrounding is a symbol that reduces tension. This view does not allow the world to disappear in darkness, it confirms existence of it and stimulates concentration of powers to survive not feeling that you are a victim of life’s cruelty, having a pity of yourself or seeing only fault of other people.

Now, when you remember your stepfather and horrible experience that you would never like anybody to go through: what view is in front of your eyes and expresses your mood? What views emerge in front of your eyes: our group, the mountains, or the sea? What weather expresses your contemporary mood? What sounds do you hear?



Feeling emotional tension people do not wish to play a suggested game; sometimes they do exercises with anger. Sometimes it is possible to notice a certain inconse-quence. “Path runs through the forest, the sun shines, it is warm”, but further: “Cold weather, it rains, sharpness”. In the educational process we explored that we cannot have opposite things in the same minute in the same place: warmth, sun’s shining and cold weather, rain. I asked to select one view and to tell how the weather suddenly changed, how it began to rain on a sunny day. After exercises and discussion clients told that they tension reduced, they have more tranquillity and hope and they sometimes ask: “What have you done with our mind that something turns to the right side?”

Theoretical analysis of educational experience

Social learning theory (Bandura, 2000) emphasises the perception of Self-ef-ficacy. In hours of poetry therapy we create conditions for transformation of per-ceived experience, characterized by negative stimulus, and we empower our client to remember other experience, characterized by positive stimulus. Self-efficacy and perception are changed in the educational process.

Phenomenological observation confirmed the connection between social develop-ment and intellectuality. Attendees of the program became more socialized, cognitive needs appeared as well as an ability to satisfy them. The growth of perception of self-efficacy is connected with social development and intellectual functioning. A will to learn something, an ability to bring experiences into language and to share, and a need to communicate were connected with growth of perception of self-efficacy.

Disorders of cognitive functions of language are typical of mentally disabled people; they have a lack of ability for denotation and connotation of symbols, and to express universe of inner world in verbal form. Teaching to understand metaphors we reconstruct cognitive functions of language and perception of reality. The con-ception of H. Tamura (1999) was confirmed.

In poetic improvisation composed by educator and process of doing exercises of creating writing help clients to find the connection of archetypical symbols and personal experience and leads to reduce of tension and an increase in ability to com-municate. C. G. Jung’s (1999) theory of archetypes is confirmed.

The shapes for writing facts of personal experience lead to archetypical symbols and help a client to connect personal experience and archetypical symbol. This method can be explained by Jung theory of archetypes and by gestalt theory, which recognizes tendency to connect elements into one in activity of person. Gestalt

145

ARTS THERAPy


theory confirms a need of meaning of existence and experiences. Human experience is structured by law of good form, clear shapes, closing, balance, proportion – this means formation of gestalts. Having many unfinished gestalts a person feels tension, confusion, distressed or crushed (Perls, quoted by Lepeškiene, 2004).

The stimulation of sensory component may directly lead to experiencing and expressing feelings, emotions and memories, and to activate levels of Expressive Therapies Continuum (ETU): cognitive-symbolic, perceptual- affective and sensory kinaesthetic and their interaction. ETU is based on brain functioning (Lusebrink, 2004, Hentinen, 2008). Empiric observation confirmed importance of stimulation of sensory kinaesthetic level helping person to disclose authentic experience. Indi-viduality being opened authentic experience here and now is opened for the new information and learning new things.

According G. Kelly (2000), the personality’s system of constructs means col-lection of hypothesis about a continually changeable world. System of constructs changes when hypothesis is denied several times. New hypothesis takes place for exploration. Experience is one or another system of constructs. System of constructs changes, when person finds new, unrecognised phenomena and decides to change his system (Perminas, Goštautas, Endriulaitienė, 2004, p. 89).

In process of learning to develop an ability to express mood by simple view of Earth using details of surrounding a client gets support in dealing with emotional crises, facing troubling memories, and experiences catharsis and finds new insight of world and self. These phenomena can be understood remembering spiritual esthetics and entelechy. Concrete detail of nature, which expresses some personal experience, can be viewed as important sign of existence and as a metaphor.

The theory of topology of awareness of S. Levine (200O) is useful. Multiple levels of awareness are diagrammatically presented as a pyramid: lower levels closest to consciousness are organized according to the binary opposition of Aristotelian logic, higher levels, in contrast, crystallized gestalt structure of the self and the world. Metaphors utilize higher levels of awareness. The therapeutic disclosure of higher levels promotes the lived reality of the integrity of self and intimate relations with the world, replacing the often pathogenic experience of alienation, and control characteristic of lower level awareness.

Poetry therapy is based on existentialism and may be explained through a para-digm of philosophic poetics. Philosophic poetics being an open and integral philo-sophical approach, denies dualistic viewing, which contradistinguishes subject and object and confirms open integral discourse. Philosophic poetics is open to living



world: bracketing of the primary viewing due to the concentration of the world out-look (Kačerauskas, 2006). Meeting new experiences and new horizons an individual corrects reaction to the world and reconstructs his or her system of experience.

Conclusion

Poetry therapy as a tool is useful for teaching mentally disabled people to per-ceive the self. Reading and discussion on awoken feelings serve for disclosure of client’s (learner’s) personal experience. Therapeutic conversation confirms client’s self-efficacy, writing exercises empower a person to connect personal experience with archetypical symbols and to reduce tension facing reality and dealing with pain. Negative experience is transformed into creative actions and has a positive influence on cognitive functioning and self-efficacy. In the process of education person’s abil-ity to perceive self increases.

Literature

Dembinskas A., Goštautaitė-Midtun N. Šizofrenijos spektro sutrikimai // Psi-chiatrija / compil. A. Dembinskas. Vilnius: Vaistų žinios, 2003, p. 261–274.Bergin A. E., Garfield S. L. Overview, Trends and Future Issues // Handbook of Psychotherapy and Behaviour Change / eds. A. E. Bergin and S. L. Garfield. New york: Willey, 1994, p. 821–830.Bjorklund R. W. Exploring Diagnostic Identity of Psychiatric Patients Through Poetry Therapy // Journal of Poetry Therapy. 1999, 4, p. 211–212, 218–219.Goleman D. Emocinis intelektas (translated from English). Vilnius, 2001.Green M. F. What are the Functional Consequences of Neurocognitive Deficits in Schizophrenia? // American Journal of Psychiatry. 1996, 153, p. 321–330.Hallahan D. P., Kauffman, Kaufman J. M. ypatingieji mokiniai. Specialiojo ugdymo įvadas (translated from English). Vilnius, 2003, p. 154.Hentinen H. ETC as a Tool for an Image-Oriented Therapist – Offering Insights to the Therapeutic Factors on Photography // International Conference on Phototherapy and Therapeutic Photography. University of Turku, 2008, p. 12.Hynes A. Mc., Hynes-Berry M. Bibliotherapy − the Interactive Process. North Star Press of St. Cloud, Inc., 1994, p. 11.Jovaiša L. Enciklopedinis edukologijos žodynas. Vilnius: Gimtasis žodis, 2007, p. 239–240.

1.

2.

3.

4.5.

6.

7.

8.

9.

147

ARTS THERAPy


Jung C. G. Psichoanalizė ir filosofija. Vilnius: Pradai, 1999.Kačerauskas T. Filosofinė poetika. Vilnius: Versus aureus, 2006, p. 30.Landreville P., Bissonnette L. Effects of Cognitive Bibliotherapy for Depressed Old Adults with a Disability // Clinical Gerontologist. 1997, 17, p. 35–55.Lepeškienė V. Geštaltinės psichoterapijos teorija ir praktika. Vilniaus univer-sitetas, 2007, p. 18–19.Levine S. Topology of Awareness: Therapeutic Implications of Logical Moda-lities of Multiple Levels of Awareness // Journal of Poetry Therapy. 2000, 2, p. 79.Liniauskienė B. Kregždės praauga dangų. Klaipėda: Eglė, 2008, p. 174.Lusebrink V. B. Art Therapy and the Brain: An Attempt to Understand the Underlying Processes of Arts Expression in Therapy. Art Therapy // Journal of the American Art Therapy Association, 2004, 21 (3), p. 125–135.Marcinkevičius J. Raštai. Vilnius: Vaga, 1982, p. 309.Mazza N. Poetry Therapy / Interface the Arts and Psychology. CRC Press LLcp. 1999, p. 105–106, 108.Mykolaitis-Putinas V. Lyrika. Vilnius: Vaga, 1971, p. 123.Perminas A., Goštautas A., Endriulaitienė A. Asmenybės sveikata: teorijų są-vadas. Kaunas: VDU, 2004, p. 75, 89.Tamura H. Therapeutic Functions of Poetic Language in Schizophrenia // L’Humour: Histoire, Culture et Psychologie / ed. G. Roux and M. Laharie. Paris: Publications de la SIPE, 1998, p. 386.Vaičekauskaitė R. Neįgalaus vaiko savarankiškumo ugdymo šeimoje diskursas tėvų vidinės darnos kontekste (unpublished doctoral thesis in Educational Science). Klaipėdos universitetas, 2005, p. 15.Бандура А. Теория социалного научения. Санкт-Петербург, 2000.Келли Г. Психология личности: теория личных конструктов. Санкт-Петербург, 2000.

jūratė Sučylaitė – PhD student of Social Sciences (Educational Science), Lecturer of De-partment of Rehabilitation of Faculty of Health Sciences at University of Klaipėda; areas of research interests: methods of poetry therapy, medical rehabilitation; address: H. Manto str. 84, LT-92264 Klaipėda, Lithuania; e-mail [email protected]

10.11.12.

13.

14.

15.16.

17.18.

19.20.

21.

22.

23.24.

148


kRonikA / ChRoniClE

2008 m. rugsėjo 26 d. LR Seime vyko konferencija „Padėkime vaikams rasti sėkmę gyvenime: socialinio ir emocinio intelekto galia“. Konferencijos tikslas – pristatyti kompleksinį socialinių ir emocinių įgūdžių mokymą, padedantį spręsti nepageidaujamo ir rizikingo vaikų elgesio, savižudybių, psichoaktyvių medžiagų vartojimo ir kitas problemas. Konferencijos dalyvius pasveikino SKI direktorė prof. dr. Giedrė Kvieskienė, pranešimą „Mokinių socialinė sveikata ir mokytojų pasirengimas ją stiprinti“ skaitė SKI Socialinės sanglaudos katedros l. e. vedėjos pareigas doc. dr. Vida Gudžinskienė. Renginio organizatoriai: LR Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komitetas, Šeimos ir vaiko reikalų komisija kartu su Lietuvos Lions klubų asociacija.

2008 m. rugsėjo 29 d. vyko SKI studentų praktinė konferencija, skirta Tarptautinei socialinio darbuotojo dienai paminėti „Geri darbai skatina pozityvius pokyčius šalyje ir pasaulyje“. Konferencijos metu studentai pristatė vasaros praktikos rezultatus, Kalifornijos valstijos ( JAV) Pilietinės edukacijos centro CIVITAS atstovas dr. Da-rius Udrys skaitė pranešimą „Pilietinis švietimas ir viešoji diplomatija“. Renginio organizatorės: SKI doktorantė Violeta Suboč ir lekt. Svetlana Zaivej. Konferencijos svečiai: Jono Ivaškevičiaus jaunimo mokyklos direktorė Vajonė Strimaitienė, NVO vaikams konfederacijos direktorė Elena Urbonienė.

2008 m. rugsėjo 29 d. – spalio 10 d. Vilniaus pedagoginiame universitete (VPU) šurmuliavo pilietiškumo ugdymo akcija – „Politinė savaitė“, kurioje vaiko gerovės politiką pristatė Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdžio, Darbo partijos, Liberalų ir centro sąjungos, Valstiečių liaudininkų, Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų bei Lietuvos socialdemokratų partijų atstovai. Renginių organizatoriai: SKI ir NVO vaikams konfederacija. Renginius koordinavo SKI atvirųjų paskaitų koordinatorė Lina Bartkutė.

2008 m. spalio 15 d. vyko SKI bendruomenės iškilminga naujų mokslo metų atidarymo šventė. Renginio metu VPU bendruomenei ir svečiams buvo pristatyti nauji SKI leidiniai, atidaryta SKI II kurso studento Andriaus Guobio paroda „Su-grįžimas į FANTAZIJą“.

149


ISSN 1392-9569

2008 m. spalio 23 d. VPU SKI lankėsi Williamo miesto (Vokietija) Gotthilf-Vohringer kolegijos studentai ir lektoriai. Vizito tikslas – susipažinti su Lietuvos kurčiųjų bendruomene ir jiems teikiamomis paslaugomis, neįgaliųjų galimybėmis studijuoti aukštosiose mokyklose. Susitikimo metu vyko diskusija apie klausos negalią turinčių asmenų ugdymo ir integracijos visuomenėje galimybes Lietuvoje ir Vokietijoje.

2008 m. lapkričio 6–7 dienomis SKI Socialinių ligų tyrimų centro direktorė lekt. Svetlana Zaivej dalyvavo Narkotikų kontrolės departamento prie LR Vyriau-sybės organizuotoje tarptautinėje mokslinėje praktinėje konferencijoje „Narkotikų kontrolė ir narkomanijos prevencija 2008 m.: jaunimas ir narkotikai“ ir skaitė pra-nešimą „Praktiniai efektyvių narkomanijos prevencijos metodų taikymo aspektai dirbant su jaunimu“.

2008 m. lapkričio 13 d. SKI Socialinių ligų tyrimų centro direktorė lekt. Sve-tlana Zaivej dalyvavo LR socialinės apsaugos ir darbo ministerijos organizuotame pasitarime, skirtame aptarti socialinės globos normų kriterijus priklausomybę nuo psichoaktyvių medžiagų turintiems asmenims (vaikams ir suaugusiesiems).

2008 m. lapkričio 14 d. SKI iniciatyva pasirašyta keturšalė bendradarbiavimo sutartis tarp NVO vaikams konfederacijos, Vilniaus pedagoginio universiteto, LR vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaigos ir LR vidaus reikalų ministerijos. Sutarties tikslas – efektyvinti vaiko gerovės valstybės politiką vaiko teisių gynimo ir atstovavimo, nepilnamečių justicijos srityse.

2008 m. lapkričio 21–22 d. SKI doktorantė živilė Barkauskaitė-Lukšienė pagal Socrates / Erasmus dėstytojų mainų programą skaitė paskaitas Latvijos universitete Rygoje ir kartu su SKI doktorante Violeta Suboč dalyvavo Latvijos universiteto organizuojamoje tarptautinėje mokslinėje praktinėje konferencijoje „Kokybiškas ugdymas – svarbiausia asmenybės plėtros sąlyga“.

2008 m. lapkričio 27 d. SKI Socialinių ligų tyrimų centro direktorė lekt. Svetlana Zaivej dalyvavo Marijampolės kolegijos organizuotoje mokslinėje praktinėje konfe-rencijoje „Objektyvios mokslinės žinios apie jaunimo alkoholinių gėrimų vartojimo rizikos veiksnius bei efektyvius jų mažinimo būdus“ ir skaitė pranešimą „Priklauso-mybės ligų vystymosi ypatumai tarp vaikų ir jaunimo Lietuvoje“.

150


2008 m. gruodžio 3–5 dienomis Vilniuje vyko Socrates / Grundtvig 1 programos projekto „Will to Dream“ konferencija „Menas įkalintų asmenų edukacijoje: gerosios patirties sklaida“. Projekto partneriai iš Didžiosios Britanijos, Airijos, Norvegijos da-lijosi gerąja menų terapijos taikymo dirbant su nuteistaisiais patirtimi. Konferencijos dalyviai Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime kartu su specialistais ir nuteistaisiais išbandė menų terapijoje taikomus metodus. Projekto partneriai taip pat lankėsi Pane-vėžio pataisos namuose, Juozo Miltinio vidurinėje mokykloje. Renginius organizavo SKI dėstytojos doc. dr. Vilmantė Aleksienė ir asist. Renata Katinaitė.

2008 m. gruodžio 3–6 dienomis SKI profesorius Renaldas Gudauskas dalyvavo tarptautinėje konferencijoje „Kultūros palikimo masto vertė“, vykusioje Romos mieste (Italija).

2008 m. gruodžio 9 d. SKI lankėsi Bielefeldo universiteto (Vokietija) profeso-rius Hans-Uwe Otto ir socialinio darbo projektų vadovė Melanie Abeling. Vizito tiks-las – aptarti 2009 m. tarptautinės mokslinės praktinės socialinių darbuotojų / pedagogų konferencijos TiSSA organizavimo aspektus Vilniaus pedagoginiame universitete.

2009 m. sausio 14 d. SKI lankėsi prof. Anne Hollows iš Sheffield Hallam universiteto (Didžioji Britanija). Susitikimo metu buvo aptartas bendradarbiavimas TEMPUS IV projekte.

2009 m. sausio 15 d. SKI direktorė prof. dr. Giedrė Kvieskienė dalyvavo susitiki-me su LR socialinės apsaugos ir darbo ministru Rimantu Jonu Dagiu. Jo metu buvo aptartos vaiko gerovės politikos koncepcijos įgyvendinimo strategijos.

2009 m. sausio 15 d. vyko SKI bendruomenės ir socialinių partnerių posėdis, kurio metu aptartos bendradarbiavimo plėtros galimybės ir praeitų metų bendra-darbiavimo rezultatai.

2009 m. sausio 27–31 d. SKI direktorė prof. dr. Giedrė Kvieskienė ir dėstytoja dr. Odeta Merfeldaitė dalyvavo projekto „Advancing the three cycle system in social work education in six European countries“ (TEMPUS IV) partnerių susitikime. Susitikimo tikslas – projekto įgyvendinimo mechanizmų partnerių šalyse aptari-mas. Projektas skirtas socialinio darbo doktorantūros programai sukurti, įtvirtinti bei magistro programai plėtoti Gruzijos ir Ukrainos šalyse. Projekto vadovaujantis

151


ISSN 1392-9569

partneris – Sheffield Hallam universitetas (Didžioji Britanija); projekto partneriai: Liublianos universitetas (Slovėnija); Tbilisio valstybinis universitetas (Gruzija), Ki-jevo Mohyla akademija (Ukraina), Talino universitetas (Estija), Vilniaus pedagoginis universitetas (Lietuva).

2009 m. vasario 10 d. SKI lekt. Svetlana Zaivej dalyvavo Kauno miesto savivaldy-bės tarybos kolegijos posėdyje, kur pristatė VPU Socialinės komunikacijos instituto ir Kauno apskrities priklausomybės ligų centro 2008 m. įgyvendintos „Kauno miesto jaunimo mokyklų moksleivių, priklausomų nuo psichoaktyvių medžiagų, reabilitaci-jos ir reintegracijos į visuomenę“ programos rezultatus bei tęstinumo galimybes.

2009 m. vasario 11 d. SKI lekt. Svetlana Zaivej ir asist. Dalius Ruika dalyvavo susitikime su LR sveikatos apsaugos ministru Algiu čapliku. Susitikimo metu buvo sprendžiamos aktualios problemos: vaikų, sergančių priklausomybės ligomis, ilga-laikės socialinės reabilitacijos paslaugų finansavimo vizija, ES struktūrinių fondų paramos panaudojimo sveikatos priežiūros įstaigose perspektyvos ir kt.

2009 m. vasario 12 d. SKI direktorė prof. dr. Giedrė Kvieskienė dalyvavo susi-tikime su LR socialinės apsaugos ir darbo ministru Rimantu Jonu Dagiu ir jo pa-tarėja Elena Urboniene. Jo metu buvo aptartos vaiko gerovės politikos koncepcijos įgyvendinimo strategijos, taip pat numatytos projektų įgyvendinimo vaiko gerovės srityje tendencijos.

2009 m. vasario 13 d. „New york“ klube vyko tradicinis SKI studentų renginys ,,SOC’DAy“. Renginio metu būsimieji socialiniai pedagogai vaikų globos namų auklė-tiniams ir socialiai remtiniems vaikams organizavo įvairias „kūrybines dirbtuves“.

2009 m. vasario 13 d. Knygų mugėje (Lietuvos parodų ir konferencijų centre „Li-texpo“) pristatyta SKI doc. dr. Vilmantės Aleksienės ir lekt. Solveigos Zvicevičienės knyga „Lietuvių etnochoreografija autistiškiems vaikams: ugdymo ir terapijos aspek-tai“. Knyga skirta meno terapeutams, meno pedagogams, specialiesiems pedagogams ir kitiems socialinę pedagoginę pagalbą teikiantiems specialistams, besidomintiems meno terapijos taikymo galimybėmis.

2009 m. vasario 13 d. SKI lekt. Svetlana Zaivej ir asist. Dalius Ruika dalyvavo LR socialinės apsaugos ir darbo ministerijos posėdyje, kur pristatė ES struktūrinių

152


fondų konkurso priemonės VP1-1.3-SADM-02-K ,,Socialinės rizikos ir socialiai pažeidžiamų asmenų integracija į darbo rinką“, pateiktų paraiškų vertinimo ir at-rankos problemas.

2009 m. vasario 18 d. SKI Socialinės pedagogikos katedros vedėja doc. dr. Valdonė Indrašienė atliko habilitacinę procedūrą. Habilitacinei procedūrai pateikta mokslinių publikacijų apžvalga tema „Pedagoginė facilitacija ugdymo procese“.

2009 m. vasario 19–20 dienomis vyko mokslinė praktinė konferencija „Švietimo

kaita 1988–2008 m.“, skirta Lietuvos švietimo pertvarkos 20 metų sukakčiai pami-nėti. Konferencijos organizatoriai: LR švietimo ir mokslo ministerija, VPU SKI ir Edukologijos katedra.

2009 m. vasario 20 d. SKI lekt. Svetlana Zaivej ir asist. Dalius Ruika dalyvavo susitikime su LR sveikatos apsaugos ministru Algiu čapliku. Susitikime buvo aptarta: vaikų fizinės ir psichikos sveikatos klausimai, pediatrų instituto, motinos ir vaiko programos ateitis, narkomanijos prevencijos programų finansavimo tendencijos.

2009 m. vasario 25 d. SKI lekt. Svetlana Zaivej ir asist. Dalius Ruika dalyvavo Narkotikų kontrolės departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės orga-nizuotoje konferencijoje, skirtoje ES projekto „Asmenų, vartojančių narkotines ir psichotropines medžiagas, reabilitacija ir socialinė reintegracija, novatoriško socialinių paslaugų modulio kūrimas“ įgyvendinimo 2006–2008 metais ir gerosios patirties klausimams aptarti.

Renata KatinaitėVilniaus pedagoginio universiteto Socialinės komunikacijos institutas

153


ISSN 1392-9569

BEndRA infoRMACijA / gEnERAl infoRMATion

Apie mokslinį žurnalą „Socialinis ugdymas“

„Socialinis ugdymas“ yra periodinis socialinių mokslų srities leidinys. žurnalą nuo 1999 m. leidžia Vilniaus pedagoginio universiteto Socialinės pedagogikos katedra, nuo 2004 m. – Vil-niaus pedagoginio universiteto Socialinės komunikacijos institutas. Per metus išleidžiami 2–3 numeriai (15–20 spaudos lankų). „Socialinis ugdymas“ leidžiamas lietuvių ir anglų kalbomis. Visi straipsniai atitinka mokslinių straipsnių reikalavimus ir yra recenzuojami mokslininkų.

žurnale skelbiami mūsų ir užsienio šalių mokslininkų originalūs tyrimai, anonsuojamos ir recenzuojamos monografijos, skelbiama mokslinio gyvenimo kronika. Pastaruoju metu daug vietos leidinyje skiriama doktorantų, socialinių pedagogų ir darbuotojų praktikų darbams. žurnalo mokslinių straipsnių lygį palaiko redakcinė komisija, sudaryta iš aukštos kvalifikacijos mokslininkų.

Leidinys nuo 2007 m. įtrauktas į SocINDEX with Full Text (EBSCO) duomenų bazę.

žurnalo tikslai

Mokslinis žurnalas skirtas publikuoti Lietuvos socialinio darbo edukologijos ir socialinio ugdymo tyrimams.

About Scientific journal „Social Education“ “Social Education” is a social science periodical. Since 1999 the journal was published by

the Department of Social Education of Vilnius Pedagogical University, and since 2004 it has been published by the Institute of Social Communication of Vilnius Pedagogical University. 2–3 editions of the journal are published every year (15–20 quires). The languages of publica-tion are Lithuanian and English. All the articles comply with the requirements for the scientific article and are reviewed by scientists.

Original researches conducted by local and foreign scholars are published in the journal, monographs are announced and reviewed as well as scientific events are publicised. Special attention is given to the research of postgraduate students, social educators and social work-ers. The level of the scientific articles is maintained by the editorial board which consists of distinguished scientists.

In 2007 the journal was included to SocINDEX with Full Text (EBSCO) database.

The objectives of the journal

“Social Education” is intended for publishing the results of the research in the fields of social work educology and social education.

154


BEndRiEji REikAlAviMAi STRAipSniAMS

1. Straipsniai pateikiami lietuvių ir anglų kalbomis.2. Pateikiamo straipsnio apimtis nuo 5 iki 12 puslapių. Atskirais atvejais specialiu

redakcinės kolegijos leidimu galima ir didesnė straipsnio apimtis. Tekstas ren-kamas „Microsoft Word for Windows“ teksto redaktoriumi. Raidynas – „Times New Roman“; šrifto dydis – 12 taškų (12 pt), antraštės – 16 taškų (16 pt); tekstas išspausdintas 1,5 eilutės intervalu (Line spacing – 1.5 lines).

3. Redakcijai pateikiamas straipsnis turi būti suredaguotas: be rašybos, skyrybos ir stiliaus klaidų; sakiniai turi būti aiškūs ir raiškūs.

4. Straipsniai turi būti parašyti pagal bendruosius reikalavimus, taikomus moksli-niams straipsniams, ir susidaryti iš šių struktūrinių dalių: tinkamai suformuluotas tiriamos problemos tikslas, problemos ištirtumo laipsnis; nurodyta pagrindinė metodika bei specifiniai metodai, kurie taikomi tyrime; duomenų ir gautų rezul-tatų aptarimas; išvados; literatūros sąrašas.

5. Straipsnio medžiaga pateikiama šia tvarka: Straipsnio pavadinimas (16 pt, pusjuodis šriftas);Autoriaus (autorių) vardas, pavardė (14 pt, kursyvu); Anotacija (ne trumpesnė nei 600 spaudos ženklų);Esminiai žodžiai (3–5 žodžiai); Pagrindinis straipsnio tekstas;Literatūros sąrašas.

6. Literatūros sąrašas turi būti sudarytas abėcėlės tvarka, pirmiausia nurodant lietuviš-kai ir lotyniška abėcėle parašytus šaltinius, ir po to – šaltinius kitomis kalbomis. Visi šaltiniai turi būti sunumeruoti. Nuorodos straipsnio tekste pateikiamos lenktiniuose skliaustuose – nurodomas šaltinio autorius pagal pateikiamą literatūros sąrašą, to šal-tinio metai ir puslapio numeris, pvz.: Johnson (2001: 23) arba (Johnson, 2001: 23).

7. Straipsniai lietuvių ir anglų kalbomis pateikiami su šia informacija: data, kada straipsnis buvo įteiktas, institucijos (-ų), kuriai atstovauja autorius (-iai), pavadi-nimas, autoriaus kontaktinis (-iai) adresas (-ai), el. pašto adresas (-ai).

8. Atskirame lape rašomi duomenys apie autorių lietuvių ir anglų kalbomis: pilnas vardas, pavardė, mokslinis laipsnis ir vardas, darbovietė, adresas, pareigos, moks-liniai interesai.

9. Autorius turi pateikti 2 popieriuje išspausdintus egzempliorius ir vieną elektroninį variantą. Kartu su straipsniu pateikiama viena mokslininko pasirašyta recenzija, kitą recenziją rašo vienas iš redakcinės kolegijos narių.

10. Leidėjas pasilieka teisę atmesti arba grąžinti straipsnius, kurie neatitiks anksčiau pateiktų reikalavimų.

••••••

155


ISSN 1392-9569

gEnERAl REQuiREMEnTS foR ThE MAnuSCRipTS

1. The manuscripts are submitted in Lithuanian and in English.2. The length of the manuscript is from 5 to 12 pages. In exceptional cases a special

permission to increase the length of the manuscript is given by the editorial board. The text is typewritten using “Microsoft Word for Windows” in “Times New Ro-man” font, font size 12 pt (titles – in font size 16 pt), line spacing – 1.5 lines.

3. The manuscripts submitted to the editorial board should be edited: there should be no mistakes of spelling, punctuation or style; sentences must be clear and coherent.

4. The manuscripts should comply with the general requirements for the scientific article. They should consist of the following parts: the aim of the research, the review of the background literature, the methodology and the methods of the research, the description of the results of the research, the conclusions, and the list of references.

5. The material in the manuscript should be presented in the following order:The title of the article (font size 16 pt, printed in bold);The name and the surname of the author(s) (font size 14 pt, printed in italics);Abstract (not shorter than 600 characters);The key words (3–5 words);The text of the article;The list of references.

6. The list of references should be arranged in alphabetical order, references in the Lithuanian language and the Latin alphabet preceding references in other languages. All the references should be numbered consecutively. The references in the text should be indicated in the brackets by giving author’s surname, the year of publica-tion and the number of the page, e.g. Johnson (2001: 23) arba (Johnson, 2001: 23).

7. The manuscripts submitted in Lithuanian and in English should provide the following information: the date of submission, the name of the author’s/authors’ institution(s); the author’s/ authors’ contact address(es) and e-mail address(es).

8. On a separate sheet of paper a short biographical note in Lithuanian and in English should be provided. It should include the author’s full name, the scientific degree and the title, the name of the institution and the address, the author’s position and scientific interests.

9. The author is expected to submit two hard copies of the manuscript, its electronic version and a review of the manuscript written and signed by a scientist. The other review is written by a member of the editorial board.

10. The publisher reserves the rights to reject or return the manuscripts that do not satisfy the above presented requirements.

••••••

Menų terapija / arts therapy

Nr. 7 (18)

Redagavo lietuvių k. Danguolė KOPūSTIENė, anglų k. Jovita BAGDONAVIčIūTėMaketavo Laura BARISIENė

Viršelio dailininkai Mingijas PILIBAVIčIUS, Tomas RAZMUS

SL 605. 19,5 sp. l. Tir. 150 egz. Užsak. Nr. 09-043Išleido ir spausdino Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla

T. Ševčenkos g. 31, LT-03111 VilniusTel. +370 5 233 3593, el. p. [email protected]

www.leidykla.vpu.lt

nr. 7 (18) - i-manager · nr. 7 (18) introduction the fact, that global tendencies are a base for...

Documents