G

e

o

r

g

e

R

- R

*

MARTINL E D O IR UG11IES G I E S m 1 KHYGA

I angl kalbos vert R a s a T a p i n i e n

A l m a litte r aVILNIUS / 2012

UDK 821.111(73)-31 Ma509

Verstais: George R. R. Martin A GAME OF THRONES Book One of A Song of Ice and Fire Bantam Books, New York

ISBN 978-609-01-0537-5 Copyright 1996 by George R. R. Martin Excerpt from A Clash of Kings Copyright 1999 by George R. R. Martin Ali rights reserved emlapis Jeffrey L. Ward Heraldiniai enklai Virginia Norey Virelio iliustracijos: Stuart Taylor | Shutterstock.com Johan Humblet | Shutterstock.com Josemaria Toscano | Shutterstock.com Catia70 | Dreamstime.com Ksena2009 | Dreamstime.com Vertimas lietuvi kalb, Rasa Tapinien, 2012 Leidykla Alma littera" 2012

S k irta M e lin d a i

Miestas Griuvsiai

M iestelis 'Vaiduoki

eCi So^tas

'Kjira[iaus U ostas

iTartas,

Laivadi

Jfaiganfenas

(Domojura OCdtaunas

auds Ie

Jejfrey W ard emlapis

PROLOGAS

urime grjti, - paragino Garedas, kai mikai aplink juos pradjo tamsti. - Vaildlingai negyvi. - Ar mirusieji tave gsdina? - ypteljs pasiteiravo seras Veimaras Roisas. Garedas ant kabliuko neukibo. Jis buvo senas mogus, vyresnis nei pen kiasdeimties, mats ne vien ikylant ir nebtin nugrimztant ponait. - Mirusieji yra mir, - tar. - Su jais mes neturime reikal. - Ar tikrai mir? - tyliai paklaus Roisas. - Koki turime rodym? - Vilas juos mat, - tar Garedas. - Jei jis sako, kad jie negyvi, man tai pakankamas rodymas. Vilas inojo, kad anksiau ar vliau jie trauks j kivir. Jis troko, kad tai nutikt vliau nei anksiau. - Mano mama sako, kad negyvliai nedainuoja, - siterp. - Mano aukl kalbjo t pat, Vilai, - atitar Roisas. - Niekada netikk tuo, k igirsti prie moters krties. Net ir i mirusij yra ko pasimokyti. - Jo balsas nuaidjo kiek per garsiai priebland grimztaniame mike. - Ms laukia ilgas kelias, - pabr Garedas. - Atuonios, galbt devy nios dienos. Leidiasi naktis. Seras Veimaras Roisas abejingai vilgteljo dang. - Taip nutinka kasdien panaiu laiku. Ar tamsa atima i tavs vyrikum, Garedai? Vilas velg tamp aplink Garedo burn, vos vos tramdom t akyse po storu juodu apsiausto gobtuvu. Nakties sargyboje Garedas praleido ke turiasdeimt met, berniokas ir vyras, tad nebuvo prats prie paaip. Ta iau buvo kai kas daugiau. Vilas sename moguje irjo kak kita nei vien eista garb. Jutai j: nervin tamp, pavojingai artjani prie baims. Vil kankino tas pats nerimas. Prie Sienos jis ibuvo jau ketverius m e tus. Kai buvo isistas u jos pirm kart, sugro visos senos istorijos ir jam susuko vidurius. Vliau i to tik pasijuok. Dabar jis jau buvo imt toki valgytuvi veteranas ir begaliniai tamss tyrai, kuriuos pietieiai vadino vaiduokli mikais, jo nebegsdino. Iki io vakaro. Kakas vakar buvo kitaip. i tamsa slp amenis, nuo kuri visi plaukeliai stojosi piestu. Jie jojo jau devynias dienas - iaur ir iaurs vakarus, vl iaur, tolyn ir tolyn nuo Sienos, lipdami ant kuln vaildling raiteli briui. Kiekviena diena buvo blogesn nei vakarykt. i - blogiausia i vis. I iaurs pt altas vjas, nuo jo mediai lamjo tarsi gyvi padarai. Vis dien Vilas jaut, tarsi kakas j stebt; kakas altas ir nepermaldaujamas, tikrai nejauiantis jam meils. Garedas irgi tai jaut.

T

10

GEORGE R. R. MARTIN

Vilas labiausiai troko uoliuoti atgal, link saugios Sienos, taiau tai buvo ne tas noras, kur galtum isakyti savo vadui. Ypa tokiam vadui kaip is. Seras Veimaras Roisas buvo jauniausias snus senoje eimoje su pernelyg daug paveldtoj. Dailus atuoniolikos met jaunuolis, pilk aki, graktus ir lieknas it peilis. Raitas ant savo miliniko juodo erilo, riteris dunksojo vir Vilo ir Garedo, sdini ant maesni arkli. Jis avjo juodus odinius batus, mvjo juodas vilnones kelnes, juodas kurmio kailio pirtines ir dail minkt apsiaust su spindiniais juodais grandininiais arvais, pamutais juoda vilna ir pakietinta oda. Seras Veimaras prisaikdintu broliu Nakties sargyboje tapo vos prie pusmet, taiau niekas negaljo pasakyti, kad pa aukimui jis nepasiruos. Bent jau kalbant apie apdarus. spdingiausias buvo jo apsiaustas: sabalo kailio, storas, juodas ir mink tas tarsi nuodm. - Lainuosi, jis pats juos visus pribaig, - geriant vyn dst Garedas broliams, - nusuko jiems maas galveles, ms galingasis karys. Visi nusikvatojo. Sunku vykdyti sakymus mogaus, kur ijuokei lenkdamas taur, dreb damas ant irgo pagalvojo Vilas. Garedas turbt jaut t pat. - Mormontas liep juos susekti, mes tai padarme, - tar Garedas. - Jie negyvi. Jie nebeturt kelti mums rpesi. Ms laukia sunki kelion. Man nepatinka is oras. Jei ims snigti, prireiks poros savaii sugrti, o sniegas yra geriausia, ko galime tiktis. Ar kada matte ledin audr, milorde? Ponaitis, regis, jo neigirdo. Kaip jam bdinga, pusiau nuobodiaudamas, pusiau isiblaks, jis tyrinjo giljanias sutemas. Vilas utektinai jodinjo drauge su riteriu, kad suprast: kai is taip atrodo, jo geriau netrukdyti. - Dar kart papasakok, k matei, Vilai. Smulkiai. Nieko nenutylk. Prie prisijungdamas prie Nakties sargybos Vilas buvo mediotojas. Tiksliau, brakonierius. Molisterio laisvieji raiteliai priiupo j nusikaltimo vietoje, paties Molisterio mikuose, belupant kail vienam i jo oi, tad turjo rinktis - vilktis juodai ar netekti rankos. Niekas nemokjo slinkti per mikus taip tyliai, kaip Vilas, ir juodieji broliai jo talent netruko pastebti. - Stovykla yra toliau, u dviej myli, u tos keteros, prie pat upelio, kalbjo Vilas. - Prislinkau arti kiek drsdamas. Jie atuoni - vyrai ir moterys. Vaik nepastebjau. Prie uol jie pasistat pair. Sniegas gana gerai j u klojo, taiau a j irjau. Ugnis nedeg, bet lauaviet buvo matyti aikiai kaip dien. Niekas nesukrutjo. Ilgai stebjau. N vienas gyvas mogus ne guli taip ramiai. - Ar matei kraujo? - Na, ne, - pripaino Vilas. - Ar matei ginkl?

SO ST AIDIMAS

11

- Kelet kalavij, kelias ietis. Vienas vyras turjo kirv. Sunkus, dvigubais amenimis, altas geleies gabalas. Jis guljo ant ems, alia jo rankos. - Ar prisimeni kn padtis? Vilas gteljo. - Pora sdi prie uol. Dauguma ant ems. Tarsi nugriuv. - Arba miegantys, - kaip prielaid ikl Roisas. - Nugriuv, - Vilas laiksi savo. - Viena moteris buvo medyje, pusiau pasislpusi tarp ak. Plaiomis akimis. - Jis vypteljo. - Pasirpinau, kad ji mans nepastebt. Nusigavs ariau, pamaiau, kad ji taip pat nejuda. Nesusivalds jis sudrebjo. - Kreia iurpas? - paklaus Roisas. - Truput, - sumurmjo Vilas. - Tai vjas, milorde. Jaunasis riteris atsisuko savo ilj ginklane. Pro juos lamjo alnos paksti lapai; Roiso erilas neramiai muistsi. - Kaip manai, kas galjo nuudyti tuos mones, Garedai? - atsainiai mes teljo seras Veimaras. Jis pasitais savo ilg sabal apsiaust. - altis, - su geleiniu tikrumu atsak Garedas. - Maiau prajusi iem lanius vyrus, ir an iem, kai buvau pusbernis. Visi kalba apie keturias deimties pd gilumo snieg ir kaip i iaurs stgaudami atlekia lediniai vjai, taiau tikrasis prieas yra altis. Jis atslina prie tavs tyliau nei Vilas: pirmiausia ima krsti iurpas, kalena dantys, suspaudi kojas ir svajoji apie kartvyn ir maloni kaitri ugn. Jis degina, tai jau tikrai. Niekas nedegina taip, kaip altis. Taiau neilgai. Greit jis sismelkia tave ir sukausto; po kurio laiko nebeturi jg su juo kovoti. Paprasiau atsissti ir umigti. Sako, kad pabaigoje nejauti jokio skausmo. I pradi daraisi silpnas ir apsnds, vis kas pradeda nykti, o paskui tarsi nugrimzti ilto pieno jr. Taikiai. - Kokia ikalba, Garedai, - nusistebjo seras Veimaras. - Niekada nema niau, kad taip moki. - A pats t alt patyriau, ponaiti. - Garedas atsmauk gobtuv, leisda mas serui Veimarui siirti tai, kas liko i jo aus. - Abi ausys, trys koj pirtai ir maasis kairs rankos pirtas. Lengvai atsipirkau. Mano brol rado me sualus sargyboje su ypsena veide. Seras Veimaras gteljo. - Turtum iliau rengtis, Garedai. Garedas nirs irjo ponait, o randus aplink skyles, kurios liko, kai meisteris Eimonas nupjov ausis, i pykio imu raudonis. - Pairsime, kaip iltai js prisirengsite, kai ateis iema. - Jis vl usi mauklino gobtuv ir pasilenk vir irgo tylus ir paniurs. - Jei Garedas sako, kad tai altis... - pradjo Vilas. - Ar prajusi savait jojai patruliuoti, Vilai? - Taip, milorde. - Nebuvo n vienos savaits, kad jis neijot tuzin pra keikt sargyb. Kur jis lenkia?

12

GEORGE R. R. MARTIN

- Ir koki rasdavai Sien? - Rasot, - susirauks tar Vilas. Dabar, kai ponaitis pabr, jis aikiai suprato. - Jie negaljo sualti. Tik ne kai Siena rasoja. Dar nra taip alta. Roisas linkteljo. - Galvotas jaunuolis. Prajusi savait buvo keletas lengv aln, ret kariais koks sniego uoras, taiau tikrai ne toki iauri speigspirgi, kad nugalabyt atuonis suaugusius mones. mones, vilkinius kailiais ir oda, leiskite priminti, turinius pastog greta ir galinius susikurti ugn. - Riteris pasipts ypsojo. - Vilai, vesk mus ten. Noriu pats pamatyti tuos mirusius mones. Nieko nepadarysi. sakymas duotas ir jam paklusti buvo j garbs reikalas. Vilas jojo priekyje, jo gauruotas nedidukas arklys atsargiai skynsi keli pomikiu. Nakt lengvai pasnigo; po sniego plutele slpsi akmenys, aknys ir balos, tik ir laukianios nerpesting ir neatsargi. Po jo sek seras Vei maras Roisas, jo didiulis juodas erilas nekantriai prunkt. Karo irgas ne tinkamas valgybai, taiau pabandyk tai pasakyti ponaiiui. Garedas risnojo paskutinis. Senasis ginklaneys tyliai murmjo panosje. Sutemos sutirtjo. Giedras dangus nusida violetine, senos mlyns spalva, tada persimain juod. Pasirod vaigds. Patekjo pusmnulis. Vilas buvo dkingas u vies. - Tikrai galime joti greiiau, - tar Roisas, mnuliui sitaisius danguje. - Tik ne su iuo arkliu, - lepteljo Vilas. Baim vert j akipla. - Gal milordas nort joti pirmas? Seras Veimaras Roisas nesiteik atsakyti. Kakur mikuose ustaug vilkas. Vilas sustabd arkl po senu akotu mediu ir nulipo. - Kodl sustojai? - paklaus seras Veimaras. - Likus keli geriau veikti psiomis, milorde. Tai u tos keteros. Roisas akimirk stabteljo, susimsts siirjo tolius. altas vjas la mjo mediuose. Jo puikusis sabalo apsiaustas plaksi u nugaros tarsi ka kas gyva. - Kakas ia ne taip, - sumurmjo Garedas. Jaunasis riteris niekinamai ypteljo. - Tikrai? - Ar nejauiate? - paklaus Garedas. - siklausykite tams. Vilas tai jaut. Ketveri metai Nakties sargyboje, bet jis niekada nebuvo toks isigands. Kas gi tai bt? - Vjas. nara mediai. Vilkas. Nuo kurio i gars tau dreba kinkos, Garedai? Garedui neatsakius, Roisas grakiai islydo i balno. Jis tvirtai pririo eril prie emai nusvirusios akos, atokiau nuo kit arkli, ir i makties isitrauk kalavij. Jo rankenoje tviskjo brangakmeniai, o mnulio viesa

SO ST AIDIMAS

13

glost spindint plien. Tai buvo prabangus ginklas, nukaldintas pilyje, ir vien pairjus matyti, kad naujas. Vilas abejojo, kad juo kada nors buvo usimota i pykio. - Mediai ia tankja, - spjo Vilas. - is kalavijas ims kliti, milorde. Geriau peilis. - Jei man reiks nurodym, papraysiu, - atov jaunasis lordas. - Garedai, lik ia. Saugok arklius. Garedas nusliuog nuo arklio. - Mums reikia ugnies. A ja pasirpinsiu. - Koks tu esi kvailys, senoli. Jei iuose mikuose slapstosi prieai, ugnis maiausia, ko mums reikia. - Kai kuriuos prieus ugnis gali atbaidyti, - tar Garedas. - Lokius ir didvilkius, ir... ir Kitus... Sero Veimaro burna virto vientisa linija. - Jokios ugnies. Garedo gobtuvas met el ant veido, taiau Vilas velg blizges akyse, dmiai iriniose riter. Akimirk jis isigando, kad vyresnis mogus grieb sis kalavijo. Tai buvo trumpas, bjaurus daiktas, rankena nustojusi spalv nuo prakaito, smaigalys atips nuo dano naudojimo, taiau Vilas nestatyt n su dilusio skatiko u ponaiio gyvyb, jei Garedas isitraukt j i makties. Galiausiai Garedas pavelg emyn. - Jokios ugnies, - sumurmjo panosj. Roisas prim tai kaip nuolankumo enkl ir nusisuko. - Rodyk keli, - paliep Vilui. Vilas praskyn keli per tankm ir pasileido prie emos keteros laito, kur rado patogi stebti viet po spygliuoi mediu. Po plona sniego luo bele em buvo drgna, purvina ir slidi, su uolienomis ir pasislpusiomis a knimis, ant kuri lengva suklupti. Kopdamas Vilas neileido n garso. U sa vs jis girdjo veln metalin ponaiio grandinini arv iugdjim, lap nares ir pritildytus keiksmus, kai emesns akos klidavo u jo kalavijo ir traukdavo nuo pei puon sabal apsiaust. Milinikas spygliuotis buvo ia pat, keteros viruje, kur Vilas inojo j rasiant, emiausios akos vos per pd nuo ems. Vilas lindo po jomis, at sigul pilvu snieg ir purv ir pavelg tui miko aiktel apaioje. irdis krtinje sustojo. Akimirk jis nedrso kvpuoti. Mnulis apviet aiktel, pelenus lauavietje, sniegu apklot pair, didij uol, siaur, pusiau ualus upeliuk. Viskas buvo taip pat, kaip ir prie kelias valandas. Tik j nebebuvo. Visi lavonai buvo ding. - Viepatie! - igirdo u savs. Kalavijas pliek per ak serui Veimarui Roisui braunantis ant keteros. Jis stovjo alia spygliuoio su kalaviju ranko je, apsiaustas bangavo u nugaros, kedenamas vjo, puikiai matomas vaig dto dangaus fone.

14

GEORGE R. R. MART IN

- Gulkit! - primygtinai sunabdjo Vilas. - Kakas ia ne taip. Roisas nepajudjo. Jis pavelg tui aiktel ir nusikvatojo. - Tavo mirusieji, regis, paliko stovykl, Vilai. Vilas neteko amo. Jis graibsi odi, kuri taip ir neatsirado. Tai buvo nemanoma. Jo akys lakst pirmyn atgal po apleist stovyklaviet ir susto jo prie kirvio. Milinikas kovos kirvis dvigubais amenimis tebeguljo ten, kur j ansyk mat, nepaliestas. Vertingas ginklas... - Stokis, Vilai, - sak seras Veimaras. - ia nieko nra. Neleisiu tau slp tis po krmais. Nenoromis Vilas pakluso. Seras Veimaras smerkiamai j nuvelg. - Negriu Juodj pil i nevykusios savo pirmos valgybos. Mes rasime tuos vyrus. - Jis apsidair aplink. - Lipk med. Greiiau. Iekok ugnies. Vilas be odi nusisuko. Nebuvo jokios prasms ginytis. Vjas sisiba vo. Ko kiaurai. Jis nutapsjo prie medio, pernelyg didelio pilkai alio spy gliuoio, ir pradjo lipti. Greitai jo rankos tapo lipnios nuo sak ir jis pakly do tarp spygli. Baim pripild vidurius tarsi valgis, kurio negali suvirkinti. Jis sunabdjo mald bevardiams miko dievams ir i movos isitrauk durkl. Sukando j dantimis, kad lipant abi rankos bt laisvos. altos gele ies skonis burnoje ramino. emai apaioje staiga kteljo ponaitis: - Kas ten eina? ksme Vilas girdjo abejon. Jis nustojo lips; klaussi; stebjo. Mikai atsak lap narjimu, ledinio upelio sruvenimu, tolimos balto sios peldos bavimu. Kiti neileido n garso. Akies kampuiu Vilas pastebjo judes. Per mik sklend blyks pavi dalai. Jis pasuko galv ir tamsoje ivydo balt el. is dingo. Vjyje palen gva iureno akos, braiydamos viena kit mediniais pirtais. Vilas prasiiojo suukti spjimo, o odiai, regis, sustingo burnoje. Galbt jis klysta. Galbt tai tebuvo pauktis, atovaita ant sniego, mnulio viesos idaiga. Galiausiai, k jis tokio regjo? - Vilai, kur tu? - paauk seras Veimaras. - Ar matai k nors? - Jis ltai sukosi ratu, staiga taps atsargus, su kalaviju rankoje. Jis turjo juos pajusti, kaip ir Vilas. Nieko negaljai velgti. - Atsakyk man! Kodl taip alta? Buvo alta. Virpdamas Vilas stipriau sikibo savo akos. Veidas atkak liau prigludo prie medio kamieno. Ant skruosto jis jaut saldius, lipnius sakus. I miko tamsos iniro elis. Sustojo prieais Rois. Jis buvo auktas, sulyss ir kietas lyg seni kaulai, blykia tarsi pienas oda. Atrod, kad judant jo arvai keiia spalv; ia jie balti tarsi vieiai ikrits sniegas, ia juodi kaip

SO ST AIDIMAS

15

elis, imarginti sodria pilkai alia medi spalva. Su kiekvienu ingsniu ratai slydo tarsi mnulio viesa per vanden. Vilas girdjo, kaip sunypt seras Veimaras Roisas. - Nesiartink, - spjo ponaitis. Jo balsais linjo tarsi berniuko. Jis at met ilg sabal apsiaust ant pei, kad rankos likt laisvos kovai, ir abiem rankom sitvr kalavijo. Vjas nutilo. Buvo labai alta. Tas kitas tyliai slinko pirmyn. Rankose jis laik tok ilg kalavij, kokio Vilui neteko matyti. iems amenims nukaldinti buvo naudojamas ne mo ni metalas. Jie atrod it gyvi mnesienoje, pervieiami, kristalin gelet tokia plona, kad irti smaigalio beveik nemanoma. Tas daiktas blykiojo mlynai, tarsi vaiduokli viesa, aidianti aplink briaunas, ir Vilas kakaip inojo, kad ji yra atresn nei bet koks skustuvas. Seras Veimaras drsiai j sutiko. - Tada paok su manimi. Jis ikl kalavij vir galvos neketindamas nusileisti. Rankos drebjo nuo jo svorio, o galbt nuo alio. Taiau t akimirk, pagalvojo Vilas, jis jau nebebuvo berniukas, o Nakties sargybos karys. Kitas sustojo. Vilas mat jo akis; linaiedes, gilesnes ir mlynesnes nei bet kurio mogaus; tokias mlynas, kad degino kaip ledas. bestos ikelt tir tant ilg kalavij abejingai stebjo metalu slystani mnulio vies. Vien irdies d jis dar drso tikti. Jie tyliai iniro i eli - pirmojo dvyniai. Trys... keturi... penki... Seras Veimaras galbt pajuto su jais atpldus alt, taiau j nemat, negirdjo. Vilui reikjo suukti. Tai buvo jo pareiga. Ir mirtis, jei j vykdys. Jis drebjo, apsikabins med, ir tyljo. Blykus kalavijas virbdamas perskrod or. Seras Veimaras sutiko j plienu. Amenims susidrus nebuvo girdti me talo dzingsjimo; tik auktas, plonas, ausis riantis garsas, tarsi kaukt su eistas gyvnas. Roisas atmu antrj smg, treij ir atsitrauk per ings n. Dar viena smgi krua, ir jis vl atsitrauk. U jo, i deins ir kairs, aplink j stebtojai stovjo kantrs, be jokios iraikos, tyls, kintantys j rafinuot arv ratai dar juos mike nemato mus. Taiau jie dar neband sikiti. Kalavijai vl susikirto; Vilas jau norjo usikimti ausis nuo keisto, kan kinamo, aiaus j viegesio. Tada Roisas pavlavo atremti smg. Blykusis kalavijas perskrod arvus po ranka. Jaunasis lordas kteljo i skausmo. Pro arvus sibteljo kraujas. Jis garavo altyje, o toje vietoje, kur paliet snieg, laai atrod raudoni tarsi ugnis. Sero Veimaro pirtai perbrauk on. Kurmio odos pirtin persisun k krauju. Kitas kak pasak kalba, kurios Vilas nesuprato; jo balsas buvo tarsi ie m ant eero trakantis ledas, o odiai paaips.

16

GEORGE R. R. MARTIN

Seras Veimaras Roisas to. U Robert! - suuko jis ir puol kriokdamas, pakls aparmojus ilg kalavij abiem rankom, apsuko ir kirto on i vis jg. Kito smgis buvo beveik tingus. Miko naktyje nuaidjo klyksmas ir ilgasis kalavijas subyrjo imtus tra pi gaballi, skeveldros pairo tarsi adat lietus. Roisas suklupo rkdamas ir usideng akis. Pro pirtus sunksi kraujas. Stebtojai, tarsi gav enkl, drauge eng pirmyn. Kalavijai kilo ir leido si, visi mirtinoje tyloje. Tai buvo altakraujikos skerdyns. Blyks amenys raik arvus it ilk. Vilas umerk akis. Apaioje girdjo j balsus ir tarsi varvekliai atr juok. Kai rado savyje drsos dar kart vilgtelti, buvo praj daug laiko, ir ke tera apaioje tuia. Jis liko medyje, vos drsdamas kvpuoti, kol mnulis ltai liau per juo d dang. Galiausiai, mlungio sutrauktais raumenimis ir nuo alio nutir pusiais pirtais, jis nusiropt emyn. Roiso knas guljo veidu snieg, viena ranka atmesta. Storas sabal ap siaustas daugelyje viet prakirstas. itaip gulintis negyvas atrod labai jau nas. Berniukas. U keli pd jis rado kalavijo likuius: amenys suskaldyti ir isiklaip tarsi aibo trenktas medis. Vilas suklupo, budriai apsivalg ir pastvr j. Suskaldytas kalavijas bus jo rodymas. Garedas inos, k su juo daryti, o jei ne jis, tada tikrai tas senas lokys Mormontas ar meisteris Eimonas. Ar Gare das dar lauks su arkliais? Reikia skubti. Vilas pakilo. Vir jo stovjo seras Veimaras Roisas. Jo puiks drabuiai suply skutus, veidas sudarkytas. Kalavijo skevel dra smigusi neregini balt kairs akies lliuk. Dein akis atmerkta. Jos lliuk deg mlynai. Ji regjo. Sudauytas kalavijas islydo i bejgi pirt. Vilas umerk akis maldai. Ilgos, elegantikos rankos perbrauk jam per skruost, tada tvirtai susikibo aplink gerkl. Jos buvo apmautos puikiausios kurmi odos pirtinmis ir li pnios nuo kraujo, taiau prisilietimas buvo ledinis.

BRANAS

ftais iauo vaiskus ir altas, su vasaros pabaigai bdinga gaiva. Jie iojo autant irti, kaip mogui bus nukirsdinta galva; raiteli buvo i viso dvideimt, ir Branas tarp j, net virpantis i susijaudinimo. Tai buvo pirmas kartas, kai j laik pakankamai suaugusiu vykti kartu su lordu tvu ir broliais ten, kur bus vykdomas karaliaus teisingumas. jo devintieji vasaros ir septintieji Brano gyvenimo metai. Vyras buvo ivestas i nedideli tvirtinim kalvose. Robas man, kad jis vaildlingas, kalaviju prisieks Mensui Reideriui, karaliui i anapus Sienos. Branui od dieg vien nuo toki mini. Jis prisimin senosios aukls prie idinio sektas pasakas. Vaildlingai, kalbjo aukl, iaurs mons: paver gjai, udikai ir vagys. Jie bendrauja su milinais ir guliais, nakties tamsoje grobia mergaites ir i nublizgint rag geria krauj. O j moterys Ilgj Nak t sanguliauja su Kitais ir gimdo iurpius pusmogius vaikus. Taiau vyras, kur rado rankomis ir kojomis prirakint prie tvirtinim sienos, laukiant karaliaus teisingumo, buvo senas ir baisiai liesas, nedaug augesnis u Rob. altyje jis neteko abiej aus ir pirto; vilkjo juodai, kaip ir Nakties sargybos broliai, tik io kailiai buvo nudrisk ir riebaluoti. alto rytmeio ore garuodamas maisi mogaus ir arklio kvpavimas, kai lordo tvo nurodymu buvo nurta mog prie sienos laikiusi virv ir jis atvilktas prie juos. Robas ir Jonas sdjo tiess ir rams ant savo arkli, ant ponio raitas Branas tarp j, mgindamas atrodyti vyresnis nei septyneri ir apsimesti, kad visa tai jau yra mats. Pro tvirtinim vartus pt silpnas vjas. Vir j galv plazdeno Vinterfelo Stark vliava: pilkas didvilkis, le kiantis per ledo baltumo lauk. Brano tvas didingai sdjo ant arklio, ilgi rudi plaukai draiksi vjyje. Dl nubalusi rpestingai pakirptos barzdos ruo jis atrod vyresnis nei trisdeimt penkeri. iandien jo pilkos akys velg niriai: jis buvo visikai nepanaus mog, vakarais sdint prie idinio ir velniai pasakojant apie didvyri laikus ir mikavaikius. Jis nusim Tvo veid, pagalvojo Branas, ir usidjo Vinterfelo lordo Starko. Ryto vsoje buvo uduodami klausimai ir skambjo atsakymai, taiau v liau Branas negaljo prisiminti beveik nieko, kas buvo pasakyta. Galiausiai jo lordas tvas dav sakym ir du i jo sargybini nuvilko driski ant kietmedio trinkos aikts viduryje. Galv jga prispaud ant juodo kieto medio. Lordas Edardas Starkas nulipo nuo arklio, o jo globotinis Teonas Greidojus padav jam kalavij. J vadino Ledu. Ploio sulig mogaus ranka ir didesnis

18

GEORGE R. R. MARTIN

net u Rob. Amenys i Valyrijos plieno, kaldinti nabdant burtaodius ir tamss kaip dmai. Nebuvo nieko atresnio u Valyrijos plien. Jo tvas nusimov pirtines ir met jas Doriui Kaseliui, pilies apsaugos kapitonui. Abiem rankom sums Led tar: - Roberto Pirmojo i Barateon gimins, Andal, Roinaro ir Pirmj moni karaliaus, Septyni Karalysi valdovo ir Krato Globjo, vardu Edardas i Stark gimins, Vinterfelo lordas ir iaurs sergtojas nuteisia tave mirti. Jis ikl didj kalavij auktai vir galvos. Brano pavainikis brolis Jonas Snou prislinko ariau. - Laikyk tvirtai pon, - sunibdjo. - Ir nenusuk vilgsnio. Tvas inos, jei nusuksi. Branas tvirtai suspaud ponio pavad ir nenusuko vilgsnio. Jo tvas nukirto vyrui galv vienu tvirtu kiriu. Kraujas itiko ant snie go raudonas tarsi vasaros vynas. Vienas arklys stojo piestu; prireik j su tramdyti, kad nepabgt. Branas negaljo atitraukti aki nuo kraujo. Snaigs aplink trink godiai j gr, rausdamos tiesiog akyse. Nukirsta galva atoko nuo drt akn ir nusirito. Sustojo netoli Greidojaus koj. Teonas buvo lieknas, tamsus devyniolikmetis jaunuolis, kur viskas linksmino. Jis nusijuok, ukl bat ant galvos ir paspyr. - Subingalvis, - sumurmjo Jonas gana tyliai, kad neigirst Greidojus. Jis padjo rank Branui ant peties ir is pavelg savo pavainik brol. - auniai lai keisi, - rimtai pareik Jonas. Jonui keturiolika, jis senas teisingumo parankinis. Ilga kelion atgal Vinterfel atrod bsianti altesn, nors vjas nurimo, o saul pakilo aukiau dang. Branas uoliavo greta broli, toli nuo kit raiteli, jo ponis i vis jg stengsi neatsilikti nuo irg. - Dezertyras mir narsiai, - tar Robas. Jis buvo didelis, stambus ir vis dar augo, viesia kaip motinos oda ir raudonai rudais plaukais, Tli i Riverano mlynumo akimis. - Jis bent jau turjo drsos. - Ne, - tyliai atsak Jonas Snou. - Tai buvo ne drsa. J stingd baim. Galjai iskaityti j akyse, Starkai. - Jono akys buvo tokios tamsiai pilkos, kad atrod beveik juodos, taiau niekas neprasprsdavo j nepastebtas. Juodu buvo vienmeiai su Robu, bet neatrod panas. Jonas buvo plonas, o Robas - raumeningas, Jonas tamsus, o Robas viesus, Jonas graktus ir vi krus, o jo netikras brolis - stiprus ir greitas. Robui tai nepadar spdio. - Kiti pam jo akis, - dievaijosi jis. - Jis mir kaip pridera. Palenktyniaujam iki tilto? - Palenktyniaujam, - sutiko Jonas ir paragino arkl. Robas nusikeik ir nusek kandin; taip jie uoliavo taku: Robas juok damasis ir kaudamas, Jonas tylus ir susikaups. Jojant arkli kanopos kl sniego skurius.

S O ST AIDIM AS

19

Branas neband sekti paskui. Ponis nebuvo toks greitas. Jis regjo apdriskusio mogaus akis ir dabar apie jas galvojo. Po kurio laiko Robo juokas nuslopo ir mikai vl tapo tyls. Jis buvo taip pasinrs mintis, kad neigirdo prijojant likusij, kol t vas nesusilygino su juo. - Na, kaip jautiesi, Branai? - paklaus jis nepiktai. - Gerai, tve, - atsak Branas. Jis pavelg auktyn. Susisuks kailius ir od, raitas ant savo didiojo karo irgo, lordas tvas dunksojo vir jo tarsi milinas. - Robas sako, kad vyras mir narsiai, taiau Jonas tvirtina, kad jis bijojo. - O kaip tu manai? - paklaus tvas. Branas susimst. - Ar gali mogus ilikti drsus, jei bijo? - Tai vienintel akimirka, kai mogus bna drsus, - paaikino tvas. Ar supranti, kodl tai padariau? - Jis buvo vaildlingas, - tar Branas. - Jie grobia moteris ir parduoda jas Kitiems. Lordas tvas nusiypsojo. - Senoji aukl vl tau seka pasakas. I ties is mogus sulau priesaik, dezertyravo i Nakties sargybos. U tokius nra pavojingesni moni. De zertyras ino, kad jei bus sugautas, jo likimas nulemtas, tad nesipurtys jokio nusikaltimo, net ir paties iauriausio. Bet tu mans nesupratai. Klausiau ne kodl mogus turjo mirti, bet kodl a turjau j nukirsdinti? Branas neinojo. - Karalius Robertas turi budel, - netvirtai tar. - Taip, turi, - sutiko tvas. - Kaip ir visi prie j buv Targeirin karaliai. Taiau mes teisingum vykdome senuoju bdu. Stark gyslomis teka Pir mj moni kraujas, ir mes laikoms paproio, kad kalaviju turi usimoti nuosprend paskelbs mogus. Jei jau atimi mogui gyvyb, privalai pai rti jam akis ir iklausyti jo paskutinius odius. Jei negali to itverti, tada galbt mogus nenusipeln mirti. Vien dien, Branai, tu tapsi Robo vlia vininku, prisieksi broliui ir karaliui ir privalsi vykdyti teisingum. Stojus tokiai dienai neturtum mgautis uduotimi, taiau jos ir nesikratyk. Valdo vas, besislapstantis u samdomo budelio, netruks pamirti, kas yra mirtis. Kaip tik tada prieais juos ant kalvos virns pasirod Jonas. Jis pamojo jiems ir suuko: - Tve, Branai, greiiau ia, pairkit, k rado Robas. Ir vl dingo. Doris risnojo greta j. - Bdos, milorde? - Net neabejoju, - atsak tvas. - Lekiam pairti, koki bd kart i kapst mano sns.

20

GEORGE R. R. MARTIN

Jis pavar irg risia. Doris, Branas ir visi kiti nusek kandin. Jie rado Rob ant kranto iaur nuo tilto, Jonas vis dar raitas stovjo gre ta. Vlyvos vasaros sniegas per mnulio pasikeitim ikrito gausiai. Robas iki keli buvo brids baltum, gobtuvas atsmauktas tiek, kad plaukuose aid saul. Jis kak spavo rankose, berniukams kalbant prislopintais, su sijaudinusiais balsais. Raiteliai atidiai dairsi kelio per pusnis, iekodami tvirto pagrindo ant uklotos, nelygios ems. Doris Kaselis ir Teonas Greidojus pirmieji pa siek berniukus. Greidojus jodamas juoksi ir maiktavo. Branas girdjo, kaip jis neteko kvapo. - Dievai! - suuko jis, sunkiai tramdydamas ristn, kol siek kalavijo. Dorio kalavijas jau buvo apnuogintas. - Robai, traukis nuo jo, - suuko viginiui stojantis piestu. Robas isiiep ir pavelg pro gniutul rankose. - Ji negali tavs nuskriausti, - tar. - Ji negyva, Dori. Branas jau deg i smalsumo. Jis bt galjs spustelti pon pentinais, taiau prie tilto tvas liep lipti i balno ir traukti psiomis. Branas ioko ir nuskuod. Jonas, Doris ir Teonas Greidojus jau buvo nusd nuo arkli. - Kas ia, po imts, yra? - domjosi Greidojus. - Vilkas, - atsak Robas. - Apsigimlis, - nesutiko Greidojus. - Pairk, koks jis didelis. Brano irdis dausi krtinje, kol skynsi keli prie brolio per juosmen siekianias pusnis. Dengiamas kruvino sniego, negyvas drybsojo milinikas tamsus pavi dalas. Jo gauruotas pilkas kailis jau ledjo, o silpnas irimo kvapas plaikstsi tarsi moteriki kvepalai. Branas vilgteljo nereginias akis, knibdanias lerv, plaius nasrus, pilnus gelton dant. Taiau isiioti i nuostabos ver t padaro dydis. Augesnis u jo pon ir dvigubai stambesnis u bet kur tvo skalik. - Tai ne isigimlis, - ramiai paprietaravo Jonas. - Tai didvilkis. Jie auga didesni nei kitos vilk rys. Teonas Greidojus tar: - pietus nuo Sienos didvilkiai nebuvo pastebti du imtus met. - Bet vien a dabar matau, - atov Jonas. Branas atpl akis nuo baisno. Ir tada pastebjo gniutul Robo ranko se. Grdamasis kteljo ir prisiartino. Jauniklis buvo maas, pilkai juodas kaili kamuoliukas, umerktomis akimis. Jis aklai baksnojo nosimi Robo krtin, iekodamas pieno, ir gailiai inkt. Branas nerytingai ities rank. - Nagi, - padrsino Robas. - Gali j paliesti. Branas nedrsiai perbrauk vilkiuk ranka ir pasisuko Jon, raginant: - Imk.

SO ST AIDIM AS

21

Jo netikras brolis rankas bruko antr jaunikl. - J yra penki. Branas klesteljo ant sniego ir priglaud vilkiuk prie veido. Skruost lie iantis kailis buvo velnus ir iltas. - Didvilkiai laksto karalystje nevaromi po itiek met... - sumurmjo arklininkas Halenas. - Man tai visai nepatinka. - Tai enklas, - tar Doris. Tvas susirauk. - Tai tik negyvas vris, Dori, - tar jis. Taiau atrod susirpins. Jam vaiktinjant apie gaien po kojomis girgdjo sniegas. - Ar inome, nuo ko ji nudvs? - Kakas yra gerklje, - didiuodamasis, kad rado atsakym anksiau, nei tvas udav klausim, ipokino Robas. - tai ia, po andikauliu. Tvas priklaup ir ranka pagraib po vries galva. Trkteljo ir pakl, kad visi matyt. Suskaldyto rago apaia, smails nulautos, viskas permirk krauju. Palydoje stojo tyla. Vyrai sunerim velg ragus, n vienas nedrso pra bilti. Net Branas jaut j baim, nors nieko nesuprato. Tvas numet ragus al ir nusival rankas snieg. - Stebiuosi, kad ji igyveno tiek, jog dar atsived jauniklius, - tar. Jo bal sas ivaik kerus. - Gal ir neigyveno, - atsiliep Doris. - Girdjau pasakojant... gal patel jau buvo negyva, kai atsived jauniklius. - Gim su mirtimi, - siterp kitas vyras. - Blogiausia dalia. - Nesvarbu, - tar Halenas. - Jie netrukus taip pat bus negyvi. Branas neriliai kteljo i igsio. - Kuo greiiau, tuo geriau, - pritar Teonas Greidojus. Jis isitrauk ka lavij. - Duok vr ia, Branai. Maasis padaras jo glbyje pradjo muistytis, tarsi girddamas ir supras damas. - Ne! - niriai irk Branas. - Jis mano. - Patrauk kalavij, Greidojau, - liep Robas. i akimirk jis elgsi sa kmiai kaip j tvas, kaip lordas, kuriuo vien dien taps. - Mes pasiliksime iuos jauniklius. - Negali to padaryti, berniuk, - atitar Harvinas, Haleno snus. - Pribaigti juos bt malon, - aikino Halenas. Branas pavelg tv, iekodamas isigelbjimo, taiau ivydo tik nepri tarim ir suraukt kakt. - Halenas kalba ties, snau. Geriau greita mirtis, nei dvsti nuo bado ir alio. - Ne! - Jis jaut akyse besikaupianias aaras, tad nusuko vilgsn. Neno rjo pravirkti tvo akivaizdoje. '

22 i

GEORGE R. R. MARTIN

Robas atkakliai prieinosi. - Sero Rodriko rudoji kal prajusi savait vl atsived uniuk, - tar jis. - Vada nedidel, tik du igyven unyiai. Jai pakaks pieno. - Ji suplys gabalus, kai vilkiukai bandys sti. - Lorde Starkai, - tar Jonas. Buvo keista girdti j kreipiantis tv taip oficialiai. Branas velg j su tbtine viltimi. - Yra penki jaunikliai, - kal bjo jis tvui. - Trys patinai, dvi patels. - Na ir kas, Jonai? - Js turite penkis teistus vaikus - tris snus, dvi dukteris, - aikino Jo nas. - Didvilkis yra js eimos simbolis. Js vaikams lemta turti iuos vilkiukus, milorde. Branas mat, kaip pasikeit tvo veidas, kaip susivalg brio vyrai. i minut Branas myljo Jon visa irdimi. Net bdamas septyneri, Branas suprato, k padar jo brolis. Skaiius atitiko tik todl, kad Jonas nepriskait savs. Jis trauk mergaites, net Rikon, kdik, taiau ne pavainik, turint Snou pavard; pavard, kuri pagal paproius duodavo visiems iaurje, ne turjusiems laims gimti su sava. Tvas tai irgi puikiai suprato. - O tu ar nenori jauniklio, Jonai? - velniai pasiteiravo. - Didvilkis puoia Stark gimins vliavas, - pabr Jonas. - O a nesu Starkas, tve. J lordas tvas msliai nuvelg Jon. Robas nutrauk stojusi tyl. - A pats j auginsiu, tve, - paadjo jis. - Pamirkysiu rankluost ilt pien ir duosiu jam iulpti. - A taip pat! - lyg aidas atkartojo Branas. Lordas ilgai ir atidiai akimis varst snus. - Lengva sakyti, sunkiau padaryti. Neleisiu jiems vaistyti tarn laiko. Jei norite i jaunikli, patys tursite ir maitinti. Supratot? Branas energingai linkteljo. Vilkiukas pasimuist jo glbyje, iltu lieu viu lyteljo veid. - Taip pat turite juos dresuoti, - pridr tvas. - Patys tursite mokyti. Vyriausiasis unidi priirtojas su iomis pabaisomis neturs joki rei kal, a jums tai paadu. Ir lai dievai jums padeda, jei juos apleisite, iauriai su jais elgsits ar prastai idresuosite. ia ne unys, kurie maldauja skanst ar slenka alin gav spyr. Didvilkis nupl mogui rank iki peties taip pat lengvai, kaip uo nuds iurk. Tikrai ito norite? - Taip, tve, - tar Branas. - Taip, - sutiko Robas. - Vilkiukai gali nudvsti, nepaisant js pastang. - Nenudvs, - priegyniavo Robas. - Mes jiems neleisime. - Tada pasilaikykite juos. Dori, Desmondai, surinkite likusius jauni klius. Laikas grti Vinterfel.

S O ST AIDIM AS

23

Tik tada, kai jau sdjo raiti kelyje, Branas leido sau pasidiaugti saldiu pergals skoniu. Jo vilkiukas buvo taisytas tarp odini drabui, iltai pri gluds prie jo, saugus ilgai kelionei namo. Branas svarst, kaip j pavadinti. Tilto viduryje Jonas staiga sustojo. - Kas yra, Jonai, - paklaus tvas. - Argi js negirdit? Branas girdjo vj mediuose, kanop kaukjim ant kietmedio lent, alkano vilkiuko inktim, taiau Jonas klaussi kako kito. - Ten, - tar Jonas. Jis apsuko ristn ir nuuoliavo atgal per tilt. Jie mat, kaip jis nuoko nuo irgo ten, kur sniege guljo negyva didvilk, mat, kaip priklaup. Po sekunds jis jau risnojo link j ypsodamasis. - Jis tikriausiai nurpliojo toliau nuo kit, - tar Jonas. - Arba buvo ivytas, - pasak tvas, velgdamas etj vilkiuk. Jo kailis buvo baltas, o vis kit - pilkas. Jo akys buvo raudonos tarsi driskiaus, kuris ryt mir, kraujas. Branui pasirod keista, kad tik is jauniklis atsimerk, kai kiti dar buvo akli. - Albinosas, - ironikai mesteljo Teonas Greidojus. - itas nugai grei iau u kitus. Jonas Snou met tvo globotin ilg, kaustant vilgsn. - A taip nemanau, Greidojau, - tar jis. - itas priklauso man.

KETLINA

tlina niekada nemgo io diev miko. Ji gim Tli eimoje, Riverae, toli pietuose, prie Raudonosios Triakio akos. Diev mikas ten buvo it sodas, viesus ir erdvus, kur skambaniose upse margus elius barst aukti raudonmediai, slaptuose lizduose giedojo paukiai, oras kve pjo glmis. Vinterfelo diev mikas buvo visai kitoks. Tai buvo tamsi, pirmaprad vieta, trys akrai deimtis tkstani met neliesto miko aplink niri pil. Atsidav drgna eme ir puvsiais. Raudonmediai ia neaugo. ia stiebsi ataks spy gliuoiai, ginkluoti pilkai aliomis adatomis, galingi uolai ir kietmediai, seni kaip ir pati karalyst. Stori tamss kamienai grdosi alia vienas kito, kreivokls akos pyn tankm vir galvos, o kumpos aknys raitsi po eme. Tai buvo gilios tylos ir kabani eli vieta, o ia gyvenantys dievai - bevardiai. Bet ji inojo, kad vakar ia ras savo vyr. Atms mogui gyvyb jis ie kodavo ramybs diev mike. Ketlina buvo trinta septyniais aliejais ir gavo vard viesos vaivoryk tje, kuri uliejo Riverano ventykl. Ji buvo tikinti, kaip jos tvas, senelis bei prosenelis. Jos dievai turjo vardus, o j veidai buvo pastami kaip kad tv. Melstasi ventikui smilkant, aromatui vinguriuojant, septynbriauniam kristalui atgyjant viesoje, balsams susiliejant giesmje. Tliai turjo diev mik kaip ir visos kitos kilmingos eimos, taiau ten galjai tik pa sivaikioti, paskaityti ar pagulinti saulje. Melstis reikjo ventykloje. Tik jai Nedas pastat nedidel ventykll, kur ji galjo giedoti septy niems diev veidams, taiau Stark gyslomis tebetekjo Pirmj moni kraujas ir j praamiai buvo senieji, bevardiai, beveidiai aliojo miko die vai, besidalijantys vieta su inykusiais miko vaikais. Prie nedidelio juod ir alt vanden tvenkinio, miko viduryje kerojo senas tikjimo medis. irdies medis, - vadino j Nedas. Tikjimo medio kamienas buvo kaul baltumo, lapai - tamsiai raudoni, tarsi tkstaniai su kruvint rank. Didiojo medio kamiene iraiytas lidn melancholik bruo veidas, gilios akys raudonos nuo idivusi syv ir keistai budrios. Jos buvo senos, tos akys; senesns nei pats Vinterfelas. Jei pasakojimai ne meluoja, jos mat, kaip Brandonas Statytojas padjo kertin akmen; jos stebjo, kaip aplink kilo granitins pilies sienos. Kalbama, kad miko vaikai mediuose irai veidus Auros amiais, prie Pirmiesiems monms at vykstant per siaurj jr. Pietuose paskutinieji tikjimo mediai buvo ikirsti arba sudeginti prie tkstant met, iskyrus Veid sal, kur alieji mons jo tyli savo

S O ST AIDIMAS

25

sargyb. ia viskas buvo kitaip. ia kiekviena pilis turjo nuosav diev mik, o kiekvienas diev mikas - irdies med, o kiekvienas irdies m e dis - savj veid. Ketlina rado savo vyr tikjimo medio paunksmje, sdint ant samano to akmens. Didysis kalavijas Ledas guljo ant keli, o jis val amenis iuose tarsi naktis juoduose vandenyse. Tkstanio met puvsiai storu sluoksniu deng diev miko em, sugerdami jos ingsni gars, taiau raudonos ti kjimo medio akys j sek. - Nedai, - velniai paauk ji. Jis pakl galv ir pavelg j. - Ketlina, - tar. Jo balsas buvo tolimas ir altas. - Kur vaikai? Jis visada jos to klausia. - Virtuvje, ginijasi, kaip pavadinti vilkiukus. Ji iskleid savo apsiaust ant miko ems ir atsisdo prie tvenkinio, nu gara tikjimo med. Juto j stebinias akis, taiau pasisteng j nepaisyti. - Arija jau simyljusi, Sansa susiavjusi ir dkinga, taiau Rikonas dar neapsisprends. - Ar jis bijo? - paklaus Nedas. - iek tiek, - pripaino ji. - Juk jam tik treji. Nedas susirauk. - Jis turi imokti susidurti su savo baimmis. Jis aminai nebus trej. Be to, artja iema. - Taip, - sutiko Ketlina. Nuo t odi ji suvirpjo, kaip visada. Stark odiai. Kiekviena kilminga eima turi savo odius. eimos devizai, verti nimai, visokios maldos, didiavimasis garbe ir love, lojalumo ir tiesos pa adai, itikimybs ir drsos priesaikos. Kaip ir Stark. iema artja, spja j odiai. Ne pirm kart ji susimst, kokie keisti mons tie iaurieiai. - Vyras mir kaip pridera, a tuo pasirpinau, - pratar Nedas. Vienoje rankoje jis laik lopinl aliejuotos iknos. Kalbdamas lengvai brauk juo didj kalavij, blizgindamas metal iki tamsaus spindesio. - Buvau laimin gas dl Brano. Btumei juo didiavusis. - A visada juo didiuojuosi, - tar Ketlina, stebdama, kaip jis glosto ka lavij. Ji mat gilias plieno rieves tose vietose, kur metalas kalvje imt kart buvo perkaltas. Ketlina nemgo kalavij, taiau negaljo paneigti, kad Ledas buvo savito groio. Nukaldintas Valyrijoje, prie lungant seniesiems laikams, kai kalviai kal metal ne tik kjais, bet ir pasitelk burtus. Jis buvo keturi im t met senumo ir toks pat atrus kaip tdien, kai buvo nukaldintas. Jo vardas dar senesnis, didvyri laik palikimas, kai Starkai buvo iaurs karaliai. - Jis buvo ketvirtas iemet, - niriai pratar Nedas. - Vargas vyras atro d kone pamis. Kakas j taip igsdino, kad mano odi nesuvok. - Jis atsiduso. - Benas rao, kad Nakties sargyba susilpnjo iki tkstanio vyr. Ne tik dl dezertyravimo. Jie praranda vyrus ir valgyboje.

26

GEORGE R. R. MART IN

- Ar dl vaildling? - paklaus ji. - O dl ko dar? - Nedas pakl Led, nuvelg alt plien. - Ir bus tik blogiau. Ateis diena, kai privalsiu surinkti visas vliavas, joti j iaur ir susi tvarkyti su karaliumi anapus Sienos kart ir visiems laikams. - Anapus Sienos? - i mintis privert Ketlin krptelti. Nedas pastebjo siaub jos veide. - Menso Reiderio mums nereikia bijoti. - Anapus Sienos yra tamsesni dalyk. - Ji pavelg u savs irdies med, jo blyk kamien ir raudonas akis: stebinias, klausanias, gromu liuojanias ilgas neskubrias mintis. Jis atlaidiai nusiypsojo. - Klausaisi pernelyg daug senosios aukls pasak. Kiti mir kaip ir mikavaikiai, inyk prie atuonis tkstanius met. Meisteris Luvinas pasaky t, kad jie apskritai niekada neegzistavo. N vienas mogus j nra mats. - Iki io ryto n vienas mogus nebuvo mats ir didvilkio, - primin jam Ketlina. - Neturiau veltis ginus su Tli, - tar jis lidnai ypsodamas. Jis kio Led atgal makt. - Tu atjai ia ne pasakoti man vaikik pasak. Kas nutiko, miledi? Ketlina pam vyr u rankos. - iandien sulaukm lidn ini, milorde. Nenorjau trukdyti, kol ne apsivalei. - Nebuvo kaip suvelninti smgio, tad prabilo be uuolank. Man labai gaila, mano meile. Jonas Arinas mir. Jo akys surado josios, ir ji mat, kaip jam skaudu; inojo taip bsiant. Jau nystje Nedas buvo aukljamas rijoje; bevaikis lordas Arinas tapo antruoju jo ir kito globotinio, Roberto Barateono, tvu. Kai Iprotjs karalius Eiris II Targeirinas pareikalavo j galv, uuot atidavs tuos, kuriuos pasiadjo glo boti ir ginti, rijos lordas sukl mnulio ir sakalo vliavoms itikimus vyrus. Vien dien, prie penkiolika met, antrasis tvas tapo ir broliu, kai juodu su Nedu Riverano ventykloje ved dvi seseris, lordo Hosterio T lio dukteris. - Jonas... - teitar. - Ar inios tikros? - Buvo karaliaus antspaudas, o laikas raytas paties Roberto ranka. A j tau isaugojau. Jis sako, kad lordas Arinas mir staiga. Net meisteris Paiselis buvo bejgis; jis dav aguonpienio, tad Jonas ilgai nesikankino. - Nedidelis gailestingumas, sakyiau, - itar jis. Ji regjo sielvart jo vei de, bet netgi tada jis pirmiausia pagalvojo apie j. - O tavo sesuo, - tar, - ir Jono berniukas. Kas girdti apie juos? - Laike tebuvo parayta, kad jie sveiki ir gro rij, - atsak Ketlina. Veriau jau bt vyk Riveran. rija yra auktai ir nuoaliai ir tai visuomet buvo jos vyro valda, o ne jos. Lord Jon primins kiekvienas akmuo. A pa stu savo seser. Jai reikia paguodos i eimos ir draug.

SO ST AIDIMAS

27

- Tavo dd laukia Slnyje, ar ne? Girdjau, Jonas paskyr j Vart riteriu. Ketlina linkteljo. - Brindenas dl jos ir berniuko padarys visk, k gals. Tai iokia tokia paguoda, bet vis dlto... - Keliauk pas j, - paragino Nedas. - Pasiimk vaikus. Pripildykite jos menes triukmo, kavim ir juoko. Jos berniukui reikia, kad alia bt kit vaik, ir Laiza neturt gedti viena. - Jei tik galiau, - tar Ketlina. - Laike usiminta ir apie kitus reikalus. Karalius atvyksta Vinterfel, ketindamas tave isiveti. Nedui prireik akimirkos sismoninti jos odiams, taiau kai juos su vok, elis dingo nuo veido. - Robertas atvyksta ia? - Jai linkteljus, jo veid nutviesk ypsena. Ketlina norjo diaugtis su juo. Taiau ji girdjo kalbas kiemuose; sniege nugais didvilkis, gerklje strigs sulauytas ragas. ird tarsi gyvat si smelk baim, taiau ji prisivert nusiypsoti vyrui, kur myljo, kuris neti kjo enklais. - inojau, kad tau bus malonu tai igirsti, - tar ji. - Turtume pasisti ini tavo broliui prie Sienos. - Taip, inoma, - sutiko jis. - Benas nors bti ia. Liepsiu meisteriui Luvinui pasisti greiiausi paukt. - Nedas pakilo ir padjo jai atsistoti. Velniai griebt, kiek met prajo? Ir jis mums pranea tik tokiu laiku? Ar jame bent pasakyta, kiek bus moni jo palydoje? - Manyiau, maiausiai apie imt riteri su visais vasalais ir pus tiek laisvj raiteli. Sersi ir vaikai keliauja kartu su jais. - J labui Robertas nevarys arkli greiiau nei ingine, - tar jis. - Bet tai tik geriau. Tursime laiko pasiruoti. - Karaliens broliai irgi palydoje, - tar ji. Nedas nusivaip. Tarp jo ir karaliens eimos nari meils nebuvo, Ke tlina tai inojo. Lanisteriai i Kasterli Uolos pilies per vlai stojo Roberto pusn, - kai pergal jau buvo garantuota, - ir jis niekada u tai neatleido. - K gi, jei Roberto draugijos kaina yra Lanisteri antpldis, tebnie. At rodo, Robertas atsivea pus savo dvaro. - Kur karalius eina, karalyst seka, - tar Ketlina. - Bus smagu pamatyti vaikus. Jauniausias dar indo Lanisteri moters krt, kai paskutin kart j maiau. Jam dabar turt bti, kiek, penkeri? - Princui Tomenui septyneri, - pasak ji. - Tokio pat amiaus kaip ir Branas. Nedai, galvok, k kalbi. Lanisteri moteris yra ms karalien ir, sa koma, jos ididumas auga sulig kiekvienais metais. Nedas suspaud jai rank. - Turt bti puota, be abejo, su dainininkais, o Robertas nors pame dioti. Pasisiu Dor pietus su garbs sargyba pasitikti j ant karalikojo kelio ir parlydti ionai. Dieve, kaip mes juos visus imaitinsim? Tu sakei, jis jau kelyje? Velniai griebt t mog. Velniai griebt jo karalik slaptum.

DANEIRIS

J

os brolis laik suknel, kad ji galt apirti. - Koks grois. Paliesk j. Nagi. Paglostyk mediag.

Dani paliet. Audinys buvo toks glotnus, kad, regis, sroveno tarp pirt tarsi vanduo. Neatmin, kad bt vilkjusi k nors tokio velnaus. Tai j gs dino. Ji atitrauk rank. - Ji tikrai mano? - Magistro Ilyrijaus dovana, - ypsodamasis tar Viseiris. vakar jos brolis buvo pakilios nuotaikos. - Spalva irykins mlyn tavo aki spalv. Tursi aukso ir vairiausi brangakmeni. Ilyrijus paadjo. vakar turi at rodyti kaip princes. Princes, susimst Dani. Ji jau pamiro, k tai reikia. Galbt niekada ir neinojo. - Kodl jis mums toks dosnus? - paklaus. - Ko jam i ms reikia? Beveik pusmet jie gyveno magistro namuose, valg jo maist, buvo lepi nami jo tarn. Dani buvo trylikos, jau tiek subrendusi, kad inot, jog tokios dovanos daniausiai turi kain, ia, laisvajame Pentoso mieste. - Ilyrijus ne kvailys, - tar Viseiris. Jis buvo itss jaunuolis nervingomis rankomis ir kartligiku vilgsniu blykiose alyv spalvos akyse. - Magistras ino, kad nepamiriu savo draug, kai atsissiu sost. Dani nieko neatsak. Magistras Ilyrijus prekiavo prieskoniais, brang akmeniais, drakon kaulais ir kitais, ne tokiais pikantikais dalykais. Buvo kalbama, kad jis turi draug visuose devyniuose Laisvuosiuose miestuose ir net u j, Vais Dotrakyje ir legendinse emse palei Nefrito jr. Taip pat sklido gandai, kad jis neturjo draugo, kurio nebt noriai pardavs u tin kam kain. Dani tokias nekas girdjo gatvse, taiau inojo, kad nereikia abejoti broliu, iam mezgant savo svajoni tinklus. Kils jo pyktis bdavo siaubingas. Viseiris tai vadino drakono pabudimu. Brolis pakabino sukni greta dur. - Ilyrijus atsis tarnaites tavs nuprausti. Kruopiai nusiplauk arklidi dvok. Chalas Drogas turi tkstanius irg, vakar jis iekos kitokio rist no. - Jis priekabiai j nuvelg. - Tu tebesikprini. Atsitiesk. - Jis rankomis spusteljo atgal jos peius. - Leisk jiems pamatyti, kad dabar jau esi moteri k form. - Jo pirtai lengvai perbrauk jos krtis ir gnybteljo spenel. - vakar tu mans nenuvilsi. Jei nuvilsi, pasigailsi. Juk nenori paadinti drako no, ar ne? - Jo pirtai sugrieb j, skaudiai gnybteljo per iurkt tunikos audin. - Juk nenori? - pakartojo. - Ne, - nuolankiai ilemeno Dani.

SO ST AIDIMAS

29

Brolis nusiypsojo. Puiku. - Jis paliet jos plaukus, kone velniai. - Kai rays apie mano valdym, mieloji sese, sakys, kad viskas prasidjo inakt. Jam ijus, Dani atsistojo prie lango ir ilgesingai sistebeilijo lankos van denis. Besileidianios sauls nuviesti stksojo juodi kvadratini Pentoso bokt siluetai. Dani girdjo raudonj ventik giedojim, mat deganius naktinius lauus ir skarmaluotus vaikus, aidianius u dvaro sien. Aki mirk ji troko aisti su jais, basa, udususi, vilkinti skudurais, be praeities ir ateities, be pokylio chalo Drogo namuose. Kakur u saullydio, anapus siaurosios jros, drieksi ems su aliomis kalvomis, gltomis lygumomis ir plaiomis skubaniomis upmis, kur tarp di ding mlynai pilk kaln kilo tamsaus akmens boktai, o arvuoti riteriai jojo m po savo valdov vliavomis. Dotrakiai t em vadino Rae Andali, Andal em. Laisvuosiuose miestuose jie kalbjo apie vakarieius ir Saullydio ka ralystes. Jos brolis turjo paprastesn pavadinim. Ms em, - vadino jis. Jam tie odiai buvo tarsi malda. Jei danai juos kartos, dievai igirs. - Ms pagal kraujo teis, per idavyst atimta i ms, bet ms, aminai ms. Negalima vogti i drakono, o ne. Drakonas visk prisimena/ 4 Galbt drakonas tikrai atsimin, taiau Dani - ne. Ji niekada nemat tos ems, kuri brolis vadino j, karalysts u siaurosios jros. Kratai, apie ku riuos jis kalbjo, - Kasterli Uola, rija, Haigardenas, Arino slnis, Dornas ir Veid sala - jai buvo tik odiai. Viseiris buvo atuoneri, kai jie pabgo i Karaliaus Uosto, gelbdamiesi nuo puolanios uzurpatoriaus kariuomens, taiau Daneiris tuo metu tik sukrutjo motinos siose. Tiesa, kartais Dani sivaizduodavo, kaip viskas buvo, nes brolis taip da nai jai pasakodavo. Apie pabgim vidurnakt Dragonstoun, mnulio mirgjim juodose laivo burse. Apie brol Reigar, kovojant su uzurpato riumi kruvinuose Triakio vandenyse ir mirtant dl moters, kuri myljo. Karaliaus Uost siaubianius tuos, kuriuos Viseiris vadino uzurpatoriaus unimis: lordus Lanisterius ir Starkus. Princes Elij i Dorno, maldaujan i pasigailti, kai Reigaro pdin atpl nuo jos krties ir nuud tiesiog akyse. Nublizgintas paskutinij drakon kaukoles, nereginiu vilgsniu spoksanias nuo sienos sosto menje, kai Karaludys perr tvui gerkl auksiniu kalaviju. Ji gim Dragonstoune devyni mnuliai po pabgimo, kai dkusi vasaros audra grasino suskaldyti salos tvirtov. Sakoma, kad ta audra buvusi siau binga. Inkarus imetusi Targeirin flotil sudau nuo apsaugini sien nuskil miliniki akmens luitai, kurie trankiai tksi lstanius siauro sios jros vandenis. Motina mir j gimdydama ir u tai brolis Viseiris jai niekada neatleido. Ji neprisimin ir Dragonstouno. Jie vl bgo, prie pat uzurpatoriaus bro liui pakeliant naujosios flotils bures. Tada jau tik Dragonstounas, senoji j

30

GEORGE R. R. MARTIN

eimos buvein, liko i Septyni, kadaise jiems priklausiusi, Karalysi. Ta iau neilgam. gula buvo pasiruousi parduoti juos uzurpatoriui, taiau vie n nakt seras Vilemas Daris ir keturi itikimi vyrai siver vaik kamba r, pagrob juos abu drauge su indyve ir prisideng nakties tamsa iplauk saugi Bravoso krant link. Ji miglotai prisimin ser Vilem, pusakl vyr tankia ila barzda, i ligo nio patalo riaumojant ir baubiant sakymus. Tarnai jo bijojo, taiau Dani jis buvo geras. Vadino j maja princese4 o kartais - miledia; jo rankos buvo , velnios kaip sena ikna. Taiau jis nepakildavo i lovos, tad dien nakt aplink j tvyrojo ligos kvapas: kartas, drgnas, leikiai saldus tvaikas. Tada jie gyveno Bravose, dideliuose namuose su raudonomis durimis. Ten Dani turjo savo kambar su citrinmediu u lango. Serui Vilemui mirus, tarnai pagrob jiems paliktus pinigus ir netrukus i didiojo namo abu juos ikeldi no. Dani raudojo, kai raudonosios durys usitrenk prie juos aminai. Nuo tada jie klajojo: i Bravoso Myr, i Myro Tiro, toliau Kohor, Volant ir Lys, neusibdami vienoje vietoje. Brolis to neleido. Samdyti uzurpatoriaus udikai es lipa jiems ant kuln, nors Dani niekad n vieno nemat. I pradi magistrai, valdovai bei turtingi ir galingi pirkliai mielai svei kino paskutiniuosius Targeirinus savo namuose ir prie stal, taiau metams bgant ir uzurpatoriui likus sdti Geleiniame soste, durys usidar ir gy venimas m ristis emyn. Jiems teko parduoti paskutines turtas brangeny bes ir dabar neliko net monetos i motinos karnos. Pentoso gatvse ir vyno girdyklose mons vadino jos brol karaliumi elgetaw Dani nenorjo inoti, . kaip vadina j. Vien dien mes visk susigrinsime, mieloji sese, - addavo jis. Kar tais apie tai prabilus jam drebdavo rankos. - Brangenybes ir ilkus, Dragonstoun ir Karaliaus Uost, Gelein sost ir Septynias Karalystes; visk, k jie i ms atm, susigrinsime / 4Viseiris gyveno dl tos dienos. Dani tenorjo susigrinti didj nam su raudonomis durimis, citrinmed u lan go, vaikyst, kurios niekada neturjo. Pasigirdo velnus beldimas duris. - eikite, - atsisukdama nuo lango tar Dani. eng Ilyrijaus tarnaits, nusilenk ir m pluti. Tai buvo vergs, vie no i daugelio magistro draug dotraki dovana. Laisvajame Pentoso mieste vergijos neliko. Vis dlto jos buvo vergs. Sena moteris, maa ir pilka kaip pel, niekada nepratar n odio, taiau u j atsigrieb mergina. i buvo Ilyrijaus favorit, viesiaplauk, mlynak, eiolikmet tarnait ir dirbdama be paliovos tarkjo. Jos pripyl voni karto vandens, atsineto i virtuvs, ir ikvpino j aro matiniais aliejais. Mergina per galv nutrauk Dani iurki medvilnin tu nik ir padjo lipti kubil. Vanduo buvo svilinaniai kartas, taiau Danei-

SO ST AIDIMAS

31

ris net nekrpteljo ir nesuriko. Jai patiko kartis. Jis leido pasijusti variai. Be to, brolis jai nuolat kartodavo, kad Targeirinams niekada nebna per karta. Ms namai - drakono namai, - sakydavo jis. - Ugnis ms kraujyje." Senoji moteris tyldama itrinko jos ilgus, blykaus sidabro plaukus ir velniai iukavo. Mergina tryn jai nugar, kojas ir nekjo, kaip jai pasise k. Drogas ess toks turtingas, kad net tarnai segi auksinius vrinius. im tas tkstani vyr joja jo chalasare, o jo rmuose Vais Dotrakyje du im tai kambari ir durys i masyvaus sidabro. Ir toli grau dar ne viskas: koks graus vyras ess chalas, toks auktas ir narsus, bebaimis myje, geriausias raitelis, velnikai puikus aulys. Daneiris nieko neatsak. Ji visada man, kad sulaukusi tinkamo amiaus iteks u Viseirio. imtmeius Targeirin gimins vyrai tuoksi su seserimis; nuo tada, kai Eigonas Ukariautojas nuotakas pam savo seser. Kraujas turi likti nesutertas, tkstanius kar t kalbjo jai Viseiris; j gyslomis teka karalikas kraujas, auksinis senosios Valyrijos kraujas, drakono kraujas. Drakonai nesiporuoja su lauko vrimis, o Targeirinai nemaio savo kraujo su emesns kastos moni. O tai dabar Viseiris suman parduoti j svetimam - barbarui. Isiprausus vergs padjo jai ilipti i vandens ir sausai nuluost. Mergina ukavo plaukus, kol ie suvilgo tarsi lydytas sidabras; tuo tarpu senoji m o teris tryn j prieskonini gli kvepalais i Dotraki lygum: po lael ant kiekvieno rieo, u aus, ant krt, o paskutinj tiesiai ant lyties lp, tarpkojyje. Jos apreng j magistro Ilyrijaus atsistais apatiniais apdarais, tada so driai violetinio ilko suknele, irykinania jos aki spalv. Mergina apav j paauksuotais sandalais, o senoji moteris tais tiar plaukuose ir ant rie u seg auksines ametistais inkrustuotas apyrankes. Paskutin ukabino vrin, sunk auksin kaklo ied, kruopiai iraityt senovs Valyrijos enklais. - Dabar atrodai kaip princes, - kai viskas buvo baigta, udususi pratar mergait. Dani vilgteljo savo atvaizd pasidabruotame veidrodlyje, kur taip rpestingai atsiunt Ilyrijus. Princes, pagalvojo, taiau prisimin, k kalbjo mergina: koks chalas Drogas turtingas, net jo tarnai segi auksinius vrinius. Staiga pajuto altuk, o nepridengtos rankos paiurpo. Brolis jos lauk priimamojo vsoje, sddamas ant baseino krato, ranka siekdamas vanden. Jai prijus pakilo ir priekabiai nuvelg. - Atsistok tai ten, - paliep. - Apsisuk. Taip. Gerai. Atrodai... - Karalikai, - tar magistras Ilyrijus, ilsdamas i po arkos. Bdamas masyvaus stoto, jis judjo netiktinai lengvai. Jam einant po laisvais ugninio ilko drabuiais sibavo riebal rinks. Ant kiekvieno pirto ibjo brang akmeniai, o akot gelton barzd tarnai, matyt, tryn aliejais, kol ji suspin do kaip tikras auksas. - Tegu viesos valdovas apipila jus malonmis i lai mingiausi dien, princese Daneiris, - imdamas j u rankos tar magistras. Jis pakreip galv, pro barzdos auks parodydamas eil pageltusi kreiv

32

GEORGE R. R. MARTIN

dant. - Ji tikra svaja, js prakilnybe, tikra svaja, - kalbjo jos broliui. Drogas bus suavtas. - Ji pernelyg liesa, - met Viseiris. Jo plaukai, tokie pat sidabrikai auksi niai kaip ir jos, buvo tvarkingai suukuoti atgal ir prilaikomi drakono kaulo segs. Grietas jo vilgsnis irykino iaurius, itsusius veido bruous. Lai kydamas rank ant kalavijo, kur jam paskolino Ilyrijus, pridr: - Esat ti kras, kad chalui Drogui patinka tokios jaunos moterys? - Ji jau kraujavo. Ji pakankamai subrendusi chalui, - ne pirm kart pa kartojo Ilyrijus. - Tik pavelkit j. Tie sidabrikai auksiniai plaukai, tos mlynos akys... ji senosios Valyrijos palikuon, be jokios abejons, be abe jons... kilminga, senojo karaliaus dukra, naujojo sesuo, ji negali nepatikti ms Drogui. Kai jis galiausiai paleido jos rank, Daneiris pajuto, kad visa dreba. - Tarkim, - abejodamas itar brolis. - Laukini keistas skonis. Berniu kai, irgai, avys... - Geriau neusiminkit apie tai chalui Drogui, - patar Ilyrijus. Alyvinse brolio akyse plyksteljo pyktis. - Laikot mane kvailiu? Magistras nusilenk. - Laikau jus karaliumi. Valdovai stokoja paprastiems moneliams bdin go atsargumo. Atsipraau, jei eidiau. Jis nusisuko ir suplojo neikams. Pentoso gatvse buvo tamsu nors ak durk, kai jie susiruo ivykti Ilyrijaus tobulai idrointu palankinu. Du tarnai jo priekyje, viesdami keli, neini mantriais aliejiniais ibintais su viesiai mlyno stiklo gaub tais, o tuzinas stipri vyr pakl netuvus. Viduje u uuolaid buvo ilta ir saugu. Per gausius Ilyrijaus kvepalus Dani vis tiek uuod jo blykaus kno smarv. Jos brolis, tysantis ant savo pagalvi alia jos, nieko nepastebjo. Jo m in tys buvo toli u siaurosios jros. - Mums nereiks viso jo chalasaro, - tar Viseiris. Jo pirtai aid su sko linto kalavijo rankena, nors Dani inojo, kad jis niekada i ties juo nesi naudojo. - Deimt tkstani, tiek pakakt; galiau uvaldyti Septynias Karalystes su deimia tkstani dotraki rksni. Karalyst stos teisto karaliaus pusn. Taireliai, Redvainai, Dariai ir Greidojai myli uzurpatori ne labiau nei a. Dornieiai trokta atkeryti u Elij ir jos vaikus. O prasio kai bus su mumis. Jie aukiasi savo karaliaus. - Jis nerimastingai vilgteljo Ilyrij. - Juk jie aukiasi, tiesa? - Jie js mons ir labai jus myli, - maloniai atsak Ilyrijus. - Visos ka ralysts fortuose vyrai slapia kelia tostus js sveikat, o moterys siuva drakono vliavas ir slepia jas iki tos dienos, kai js grite i iapus jros. - Jis smarkiai trkteljo peiais. - Bent jau taip tvirtina mano patiktiniai.

S O ST AIDIMAS

33

Dani neturjo patiktini, tad neinojo, kas k anapus siaurosios jros daro ar galvoja, taiau ji tariai vertino Ilyrijaus saldiaodiavim, kaip ne pasitikjo viskuo, kas buvo su juo susij. Taiau brolis energingai linksjo. - A pats nudsiu uzurpatori, - paadjo tas, kuris gyvenime nieko ne buvo umus, - nes jis nuud mano brol Reigar. Ir Lanister nudsiu, Karalud, u tai, k jis padar mano tvui. - Tai pritikt, - pritar magistras. Aplink jo putlias lpas Dani pastebjo mkiojant ypsenl, o brolis ne. Linksdamas jis atitrauk uuolaid ir sispitrjo nakt. Dani inojo, kad jis ir vl kaunasi Triakio myje. Devyni bokt rminami chalo Drogo rmai stksojo prie lankos, j auktos mrins sienos buvo apraizgytos viesiom gebenm. Rmus chalui dovanojo Pentoso magistrai, aikino jiems Ilyrijus. Laisvieji miestai visada buvo dosns arkli lordams. - Ne todl, kad bijotume i barbar, - su ypsena dst Ilyrijus. - vie sos valdovas apgint miesto sienas nuo milijono dotraki ar bent taip ad jo raudonieji ventikai... taiau kam mginti laim, kai j draugyst atsieina taip pigiai. J palankin sustabd prie vart, vienas i rm sargybini iurkiai ati trauk uuolaidas. Jis turjo vario spalvos dotraki od ir tamsias migdol formos akis, taiau veidas buvo beplaukis, su smailia bronzine Nesuteptojo kepure. Jis altai juos nuvelg. Magistras Ilyrijus kak suriaumojo jam gru bia dotraki kalba; sargybinis atsak tuo paiu tonu ir pamojo eiti pro vartus. Dani pastebjo, kad brolio ranka tvirtai spaudia skolinto kalavijo ranke n. Jis atrod isigands kaip ir ji. - lus eunuchas, - sumurmjo Viseiris, palankinui linguojant link pilies. Magistro Ilyrijaus odiai liejosi it medus: - vakar puotoje bus daugyb taking asmen. Tokie mons turi prie . Chalas privalo apsaugoti savo sveius, jus taip pat, js kilnybe. Neabejo ju, kad uzurpatorius dosniai sumokt u js galv. - O, taip, - niriai sutiko Viseiris. - Jis jau mgino, Ilyrijau, sakau jums. Jo samdyti udikai seka mus visur. A - paskutinysis drakonas, ir jis ramiai nemiegos, kol a gyvas. Palankino neikai sultino ingsn ir sustojo. Uuolaidos buvo atitrauk tos, ir vergas pasisil padti Dani ilipti. Jo vrinys, pastebjo ji, buvo i paprasiausios bronzos. Brolis sek paskui, viena ranka vis dar tvirtai spaus damas kalavijo ranken. Pastatyti magistrui Ilyrijui ant koj prireik dviej stipri vyr. Rm viduje oras buvo pritvinks prieskoni, dm, saldiosios citrinos ir cinamono aromato. Juos palydjo per laukiamj, kur spalvoto stiklo m o zaika vaizdavo Valyrijos prat. Palei visas sienas juoduose geleiniuose i bintuose deg aliejus. Po dviej susipynusi akmenini lap arka eunuchas idainavo j pasirodym.

34

GEORGE R. R. MARTIN

- Viseiris i Targeirin gimins, treiasis iuo vardu, - auk jis auktu, melodingu balsu. - Andal, Roinar ir Pirmj moni karalius, Septyni Karalysi valdovas ir krato globjas. Jo sesuo, Daneiris Stormborn, Dragonstouno princes. Jo garbingas eimininkas, Ilyrijus Mopatis, Laisvojo Pentoso miesto magistras. Pro eunuch jie eng kiem su kolonomis, apaugus blykiomis gebe nmis. Lapus mnulio viesa nuda kaulo ir sidabro atspalviais, sveiams plaukiant tarp j. Dauguma buvo dotraki arkli lordai, stambs vyrai raus vai ruda oda, j karantys sai sutramdyti metaliniais iedais, tamss plaukai sutepti aliejumi, o supinti sviro padabinti varpeliais. Taiau tarp j vaikio jo bravosieiai ir samdomi kalavijuoiai i Pentoso, Myro, Tiroio, raudona sis ventikas, storesnis net u Ilyrij, gauruoti vyrai i Ibeno uosto, lordai i Vasaros sal, tamsia it juodmedis oda. Daneiris irjo visus juos susido mjusi... ir suvok, smilkteljus baimei, kad ji ia - vienintel moteris. Ilyrijus jiems m nabdti: - ie trys - Drogo kraujo raiteliai, - rod jis. - alia kolonos stovi chalas Moras su snumi Rogoru. Vyras su alia barzda - Arkono i Tiroio brolis, o vyras u j - seras Dora Mormontas. Paskutinis vardas patrauk Daneiris dmes. - Riteris? - Jis pats. - Ilyrijus per barzd nusiypsojo. - trintas septyniais aliejais paties vyriausiojo ventiko. - K jis ia veikia? - isprdo jai. - Uzurpatorius pareikalavo jo galvos, - paaikino Ilyrijus. - Dl kako kio menko eidimo. Jis pardav kelet brakonieri tiroi vergij, uuot atidavs juos Nakties sargybai. Kvailas statymas. Su savo nuosavybe mogui reikia leisti elgtis kaip tinkamam. - Noriau pasikalbti su seru Dora iki vakaras pasibaigs, - tar jos brolis. Dani pagavo save smalsiai apirinjant riter. Jis buvo vyresnis, vir ke turiasdeimties ir prapliks, taiau vis dar tvirtas ir dailaus stoto. Vietoj ilko ir medvilns jis vilkjo vilnonius ir odinius drabuius. Jo tunika buvo tam siai alia, ant jos isiuvintas vris, panaus juod ant upakalini leten stovint mekin. Ji vis dar irjo svei i tvyns, kurios nebuvo maiusi, kai magistras Ilyrijus ant jos plik pei udjo savo drgn rank. - tai ten, mieloji princese, - sunibdjo, - pats chalas. Dani norjo bgti ir pasislpti, taiau brolis j stebjo, o jei j nuvils, ino jo, paadins jame drakon. Sunerimusi ji pasisuko ir pavelg vyr, kuris, kaip tikjosi jos brolis, dar vakarui nesibaigus, paprays j tekti. Verg mergina nelabai suklydo, pagalvojo ji. Chalas Drogas buvo visa galva auktesnis u aukiausi vyr ioje menje, taiau stovjo lengvas ir gracingas kaip pantera Ilyrijaus vryne. Jaunesnis nei ji man, ne vyresnis

SO ST AIDIM AS

35

nei trisdeimties. Jo oda - nublizginto vario spalvos, tanks sai suverti auksiniais ir bronziniais iedais. - Turiu eiti ir ireikti jam savo nuolankum, - tar magistras Ilyrijus. Palaukite ia. A j atsivesiu. Ilyrijui krypuojant pas chaly brolis pam j u rankos, jo pirtai spaud taip smarkiai, kad suskaudo. - Matai jo kas, mieloji sese? Drogo kasa, juoda kaip vidurnaktis ir sunki nuo kvapij aliej, karojo apkaiyta varpeliais, kurie jam judant velniai skimbiojo. Ji sibavo emiau diro, net emiau sdmen, o galiukai lengvai liet launis. - Matai, kokia ilga? - paklaus Viseiris. - Nugalti myje dotrakiai i g dos nusikerpa kasas, kad pasaulis matyt j nelov. Chalas Drogas dar nra pralaimjs. Jis tarsi prisikls Eigonas, Drakon lordas, o tu bsi jo karalien. Dani pavelg chal Drog. Jo veidas buvo atiaurus ir iaurus, o akys altos ir tamsios kaip oniksas. Jos brolis kartais j skaudindavo, kai ji paa dindavo jame drakon, taiau jis negsdino jos, kaip is vyras. - A nenoriu bti jo karalien, - igirdo save tariant tyliu, plonu balse liu. - Praau, praau, Viseiri, a nenoriu, a noriu grti namo. - Namo? - jis kalbjo tyliai, taiau balse ji girdjo nir. - Kaip mes gri me namo, mieloji sese? Jie atm ms namus. - Jis nutemp j el, toliau nuo aki, jo pirtai sikirto od. - Kaip mes grime namo? - pakartojo, tu rdamas omenyje Karaliaus Uost, Dragonstoun ir vis prarast karalyst. Dani kalbjo tik apie j kambarius Ilyrijaus valdose, ne apie tikruosius namus, tik apie tai, k jie turjo, taiau brolis nenorjo girdti. Jis nelaik j namais. Net didysis namas raudonomis durimis jam nebuvo namai. Jo pir tai tvirtai gniau rank, reikalaudami atsakymo. - A neinau... - galiausiai pralemeno ji linjaniu balsu. Akyse kau psi aaros. - O a inau, - kandiai atr Viseiris. - Mes grime namo su kariuo mene, mieloji sesute. Su chalo Drogo kariuomene, tai kaip mes grime. Ir jei tau dl to reikia u jo itekti ir su juo atsigulti, taip ir padarysi. - Jis jai nusiypsojo. - Jei reikt, leisiau visam jo chalasarui per tave pereiti, mie loji sesute, visiems keturiasdeimiai tkstani vyr ir net j arkliams, jei su tokia slyga gauiau sau kariuomen. Diaukis, kad tai tik Drogas. Laikui bgant gal net imoksi j mgti. Dabar nusiluostyk aaras. Ilyrijus j atveda ir jis nematys tavs liumbianios. Atsigrusi Dani pamat, kad brolis nemeluoja. ypsodamasis ir links damas magistras Ilyrijus lydjo link j chal Drog. Ji nusibrauk nenukritusias aaras. - ypsokis, - nervingai suvokt Viseiris, jo ranka atsidr ant kalavi jo rankenos. - Ir stovk tiesiai. Leisk jam pamatyti, kad turi krtis. Dievai mato, ir taip neturi kuo pasigirti. Daneiris nusiypsojo ir isities.

EDARDAS

veiai pasipyl pro pilies vartus sidabro, aukso ir nublizginto metalo srove; trys imtai stipri, ididi vliavinink ir riteri, prisiekusi ka lavijuoi ir laisvj raiteli. Vir j galv iaurs vjyje plaksi tuzinas auk sini vliav su Barateon enklu - vainikuotu elniu. Nedas painojo daugel raiteli. ia jojo seras Deimis Lanisteris, spin diniais it grynas auksas plaukais, o ten - Sandoras Kligeinas, klaikiai apde gusiu veidu. Auktas vaikinukas alia jo galjo bti tik karnos princas, o tas stambus maagis vyriukas u j neabejotinai buvo Neauga, Tyrionas Lanisteris. Taiau milinas vyras kolonos prieakyje, apsuptas dviej riteri sniego baltumo karaliaus sargybos apsiaustais, atrod svetimas Nedui... kol nuoko nuo karo irgo pastamai riaumodamas ir suspaud kaulus triukinania me glbyje. - Nedai! O, kaip gera matyti tavo suakmenjus veid. - Karalius nuvel g j nuo galvos iki koj ir nusikvatojo. - O tu visai nepasikeitei. Nedas negaljo pasakyti to paties. Prie penkiolika met, kai jie ijojo ukariauti sosto, Stormsendo lordas buvo variai nusiskuts, giedr aki ir raumeningas lyg mergels fantazija. ei su puse pd gio jis buvo auk tesnis u maesnius vyrus, o apsitaiss arvais ir didiuliu raguotu gimins almu regjosi tikras milinas. Turjo ir milino sveikatos; jo pasirinkt ginkl - spygliuot gelein karo kj - Nedas vos galjo pakelti. Tomis dieno mis odos ir kraujo kvapas laiksi ant jo tarsi kvepalai. Dabar nuo jo sklido tikr kvepal aromatas, o pavara atitiko g. Pasku tin kart karali Nedas mat prie devynerius metus per Balono Greidojaus sukilim, kai elnias ir didvilkis susivienijo malinti Geleies sal karaliumi apsiskelbusio maitininko. Nuo nakties, kai jiedu drauge stovjo kritusioje Greidojaus tvirtovje, kur Robertui pasidav pralaimjs sukilli lordas, o Nedas pam jo sn Teon kaip kait ir globotin, karalius priaugo dau giau kaip imt svar. Barzda, iurkti ir juoda it geleins vielos, deng jo andus, slpdama dvigub pagurkl ir nukarusius karalikus skruostus, bet niekas neprideng jo pilvo ir juod ratil po akimis. Taiau Robertas dabar buvo Nedo karalius, ne tik draugas, tad jis tepratar: - Js didenybe, Vinterfelas js. Tuo metu kiti irgi lipo i baln, o arklininkai vien po kito vedsi irgus. Roberto karalien, Sersi Lanister, jo kartu su jaunesniaisiais vaikais. Karie ta, kurioje jie vaiavo, didiulis dviauktis veimas i alyvuoto uolo ir pa

S

SO ST AIDIM AS

37

auksuoto metalo, buvo per plati pilies vartams. Nedas priklaup ant sniego pabuiuoti karaliens iedo, tuo metu Robertas apglb Ketlin kaip seniai prarast seser. Tada pirmyn buvo istumti vaikai, supaindinti ir abiej a li vertinti. Tik pasibaigus oficialiems pasisveikinimams, karalius papra eimininko: - Nuvesk mane kript, Edardai. Atiduosiu pagarb. Nedas myljo j u tai; kad atsimena j po itiek met. Jis papra ibin to. Daugiau odi nereikjo. Karalien m prietarauti. Jie keliavo nuo auros, visi buvo pavarg ir sual, tad pirmiausia jiems reikt atsigaivinti. Mirusieji gali palaukti. Ji pasak tik tiek; Robertas dbteljo j ir jos brolis dvynys Deimis tyliai pam j u rankos; daugiau ji neitar n odio. Jie nusileido kript kartu, Nedas ir karalius, kur jis vargiai atpaino. Vingiuoti akmeniniai laiptai buvo siauri. Nedas jo pirmas su ibintu. - Pradjau galvoti, kad Vinterfelo niekada nepasieksim, - jiems lipant skundsi Robertas. - Pietuose, kalbdami apie mano Septynias Karalystes, mons pamirta, kad tavosios ems didumo kaip eios karalysts, kartu sudtos. - Tikiuosi, kelion jums patiko, js didenybe. Robertas sunarpt. - Linai, mikai, laukai, kur ne kur padori smukl iaur nuo Ssmau kos. Niekada nesu mats tokios milinikos tutumos. Kur visi tavo mons? - Greiiausiai jie pernelyg drovjosi pasirodyti, - pajuokavo Nedas. Jis jaut laiptais kylani vs, alt dvelksm i ems gelmi. - iaurje ne danai pamatysi karali. Robertas prunkteljo. - Labiau tiktina, kad jie slpsi po sniegu. Sniegas, Nedai! Lipdamas karalius viena ranka prisilaik sienos. - Vlyv vasar sniegas ia gana prastas, - tar Nedas. - Viliuosi, jis ne pridar nemalonum? Jis paprastai velnus. - Kiti lai griebia tavo veln snieg, - nusikeik Robertas. - Kaip i vieta atrodys iem? Drebu net nuo minties apie tai. - iemos atiaurios, - pripaino Nedas. - Taiau Starkai itvers. Visada itverdavom. - Turtum vykti pietus, - pasil jam Robertas. - Turi pasimgauti va sara, kol ji nesibaig. Haigardene yra auksini roi laukai, jie driekiasi, kiek akys umato. Vaisiai tokie sunok, kad tirpsta burnoje - melionai, persikai, ugnins slyvos, nesi ragavs tokio saldumo. Pamatysi, atveiau tau kelet. Net ir Stormsende, kur nuo lankos puia vjas, dienos tokios kartos, kad vos gali judti. Turi pamatyti miestus, Nedai! Visur gls, turgs sprogsta nuo maisto, vasaros vynai tokie pigs ir tokie geri, kad svaigsti vien kvp damas or. Visi stori, girti ir turtingi. - Jis nusijuok ir papleknojo per savo isiptus pilv. - O merginos, Nedai! - suuko, jo akys blizgjo. - Prisiekiu,

38

GEORGE R. R. MARTIN

tame kartyje moterys praranda vis drovum. Jos plaukioja nuogos upje ia pat prie pilies. Net gatvse velnikai karta vilkti kailius ar viln, tad jos vaikto trumpomis suknelmis; ilkinmis, jei turi sidabro, jei ne - medvil ninmis, taiau vaizdas tas pats: kai jos suprakaituoja ir audinys prilimpa prie odos, atrodo tarsi nuogos. Karalius smagiai nusikvatojo. Robertas Barateonas visuomet buvo vyras, pasiymintis dideliu apetitu, vyras, inantis, kaip pasismaginti. Edardo Starko tuo niekas nebt galjs apkaltinti. Taiau Nedas negaljo nepastebti, kad ie malonumai atsiliep karaliui. Kol jie pasiek laipt apai, Robertas sunkiai alsavo, o engus kriptos tams ibinto viesoje jo veidas buvo burokinis. - Js kilnybe, - pagarbiai tar Nedas. Jis vediojo ibint plaiu pus lankiu. eliai judjo ir mirguliavo. Blykiojanti viesa paliet akmenis po kojomis ir kliud ilg vilkstin granito kolon, po dvi engiani pirmyn tams. Tarp kolon prie sien ant akmenini sost sdjo mirusieji, nugaro mis laidojimo rsius, kuriuose ilsjosi j mirtingieji palaikai. - Ji paiame gale su tvu ir Brandonu. Jis ved tarp kolon ir Robertas nebyliai sek, virpdamas poemio v soje. ia visada buvo alta. J ingsniai skambjo per akmenis ir aidjo skliautuose vir galv jiems einant pro Stark gimins mirusiuosius. Vinterfelo lordai stebjo juos praeinanius. J atvaizdai buvo iraiyti kapus dengianiuose akmenyse. Jie sdjo ilgomis eilmis, nereginios akys vel g amin tams, o miliniki akmeniniai didvilkiai susiriet guljo prie koj. Dl judani eli akmenins figros, regis, krutjo, gyviesiems einant pro al. Pagal senovs paprot ant kiekvieno buvusio Vinterfelo lordo keli guljo geleinis ilgas kalavijas, turjs ilaikyti kertingas dvasias rsiuose. Seniau sias jau kadai surdijo, paliks tik kelias raudonas dmes ten, kur metalas kakada lietsi su akmeniu. Nedas svarst, ar tai reikia, kad vaiduokliai dabar gali laisvai pleventi po pil. Vylsi, kad ne. Pirmieji Vinterfelo lordai buvo atiaurs kaip em, kuri jie vald. imtmeiais, iki atvyko i ujri drakon lordai, jie neprisiek itikimybs jokiam mogui, tituluodami save iaurs karaliais. Galiausiai Nedas sustojo ir pakl aliejin ibint. Kripta tssi tolyn tams, taiau nuo ios vietos kapai buvo tuti ir neusandarinti; juodos sky ls, lkuriuojanios savo mirusij, laukianios jo ir jo vaik. Nedui nepati ko apie tai galvoti. - ia, - tar jis karaliui. Robertas tyliai linkteljo, priklaup ir nulenk galv. ia, greta vienas kito, buvo trys antkapiai. Lordas Rikardas Starkas, Nedo tvas, buvo pailgo, rstaus veido. Akmentays j gerai painojo. Jis sdjo oriai, akmeniniais pirtais tvirtai laikydamas ant keli gulint kalavij, taiau

S O ST AIDIMAS

39

gyvenime visi kalavijai j apvyl. Maesnse kapavietse i abiej pusi buvo palaidoti jo vaikai. Brandonui buvo dvideimt, kai jis mir, Iprotjusio karaliaus Eirio Targeirino sakymu pasmaugtas likus vos kelioms dienoms iki jo sutuoktuvi su Ketlina Tli i Riverano. Tvas buvo priverstas irti, kaip jis mirta. Jis buvo tikrasis pdinis, vyriausias, gims valdyti. Lijanai buvo vos eiolika, nepralenkiamo avesio mergyt - moteris. Nedas myljo j visa irdimi. Robertas - dar labiau. Ji turjo bti jo nuotaka. - Ji buvo daug graesn, - i tylos prabilo karalius. Jo akys utruko ant Lijanos veido, tarsi galt prikelti j gyvenimui. Galiausiai jis nerangiai pa kilo. - Och, po imts, Nedai, ar privaljai palaidoti j tokioje vietoje? - Jo balsas buvo kimus nuo sielvarting prisiminim. - Ji nusipeln daugiau nei tamsos... - Ji buvo Stark i Vinterfelo, - tyliai atitar Nedas. - Jos vieta ia. - Ji turt bti kur nors ant kalvos, po vaismediu, su saule ir debesimis vir galvos, j prausianiu lietum. - Buvau su ja, kai ji mir, - primin Nedas karaliui. - Ji norjo grti namo, atgulti alia Brandono ir tvo. Net ir prabgus tiek laiko, jis vl girdjo jos bals. Paadk man, auk ji kambaryje, kvepianiame krauju ir romis. Paadk man, Nedai. Kar iavimas j visikai isekino ir balsas buvo silpnas tarsi nabdesys, taiau jam davus paad, baim dingo i sesers aki. Nedas prisimin, kaip ji tada nusiypsojo, kaip stipriai suspaud jo pirtus ir ji pasidav, roi iedlapiai pabiro i jos delno, negyvo ir juodo. Po to jis neprisimena nieko. Jie rado j vis dar laikant sesers kn, bead i sielvarto. Maasis salietis, Houlandas Rydas, atm i jo josios rank. Nedas ito taip pat neatsimin. - Atneu jai gli, kai tik galiu, - tar jis. - Lijana visada... mgo gles. Karalius paliet jos skruost, pirtais braukdamas per grub akmen taip velniai, tarsi tai bt gyvas knas. - Prisiekiau nuudyti Reigar u tai, k jis jai padar. - Ir nuudt, - primin Nedas. - Tik vien kart, - kariai tar Robertas. Jie kartu atjojo prie Triakio brastos, miui siauiant aplink: Robertas su karo kju ir raguotu almu, Targeirin princas su juodais arvais. Ant jo sky do puikavosi trigalvis gimins drakonas, inkrustuotas rubinais, sauls vie soje tviskaniais lyg ugnis. Po j eril kanopomis Triakio ups vandenys sruvo krauju, jiems sukantis ir kaunantis, kol mirtinas Roberto kjo smgis perskrod drakon ir krtin po juo. Kai pagaliau pasirod Nedas, Reigaras negyvas guljo srovje, o abiej kariaun vyrai nar po skuriuojanius vandenis, rinkdami nuo skydo nupltus rubinus. - Sapnuose a j udau kasnakt, - prisipaino Robertas. - Ir tkstanio miri jam bt per maa.

40

GEORGE R. R. MART IN

Nedas nieko negaljo pridurti. Patyljs pratar: - Turtume grti, js kilnybe. mona js laukia. - Kiti lai griebia mano mon, - gaiiai sumurmjo Robertas, taiau pa suko atgal keliu, kuriuo atjo, sunkiai vilkdamas kojas. - Ir jeigu a dar kart igirsiu - js kilnybe, pamausiu tavo galv ant baslio. Mes reikiam vienas kitam daug daugiau nei titulai. - Nepamirau, - tyliai atsak Nedas. Karaliui neatsakius, tar: - Papasa kok man apie Jon. Robertas papurt galv. - Nesu mats, kad mogus taip greit sunykt. Mano snaus vardo dien surengme turnyr. Tdien kas mat Jon bt galjs prisiekti, kad jis gy vens aminai. Po poros savaii jis jau buvo mirs. Liga tarsi ugnis degino i vidaus. Jis sudeg. - Robertas stabteljo prie kolonos, prieais seniai mirusio Starko antkap. - Myljau t sen vyr. - Mes abu myljom. - Nedas akimirk patyljo. - Ketlina nerimauja dl sesers. Kaip Laiai sekasi pakelti skausm? Roberto burn ikreip karti grimasa. - Ties sakant, nekaip, - pripaino. - Manau, Jono netektis t moter pa vert beprote, Nedai. Ji isive berniuk atgal rij. Prie mano vali. A vyliausi jo aukljim patikti Taivinui Lanisteriui Kasterli Uolos pilyje. Jonas neturjo broli, kit sn. Ar turjau palikti j auklti moteriai? Nedas greiiau bt patikjs vaik nuodingai gyvatei nei lordui Taivi nui, taiau abejones paliko neisakytas. Kai kurios senos aizdos niekada taip ir neugyja, apsipila kraujais nuo menkiausio odio. - mona prarado savo vyr, - atsargiai pradjo. - Galbt motina baimi nosi netekti ir snaus. Berniukas dar labai maas. - eeri ir paliegs, rijos lordas, dievai tepasigaili jo, - tar karalius. Lordas Taivinas niekada anksiau neimdavo globotini. Laiai turjo bti garb. Lanisteriai - didi ir garbinga gimin. Ji net girdti apie tai nenorjo. Tiesiog ivyko gdi nakt, net neatsisveikinusi. Sersi buvo persiutusi. - Jis giliai atsiduso. - Berniukas mano bendravardis, inojai? Robertas Arinas. Prisiekiau j saugoti. Kaip galiu tai padaryti, jei motina j pagrob? - Galiu a paimti j globon, jei nori, - tar Nedas. - Laiza turt su tuo sutikti. Augdamos ji ir Ketlina buvo artimos, ji taip pat ia bt laukiama. - Kilnus pasilymas, mano drauge, - padkojo karalius, - bet kiek pav luotas. Lordas Taivinas jau dav sutikim. Auklti berniuk kitur bt jam didiulis eidimas. - Man labiau rpi snno gerov nei Lanisterio ididumas, - pareik Nedas. - Tai tik todl, kad tu nemiegi su Lanisteriais, - Robertas suprunkt, garsas sudundjo tarp antkapi ir atsimu poemio skliautus. Jo ypsena buvo balt dant*blyksnis didels juodos barzdos tankynje. - Och, Nedai, -

SO ST AIDIM AS

41

tar, - tu vis dar per rimtas. - Jis apglb Nedo peius milinika ranka. Ketinau luktelti kelias dienas ir tada pasikalbti, bet dabar matau, kad ati dlioti nra prasms. Nagi, eime. Jie pasuko atgal pro kolonas. Nereginios akmenins akys, atrod, seka juos praeinanius. Karalius laik udjs rank Nedui ant pei. - Turtum savs paklausti, kodl po tiek met a atvykau iaur, Vinterfel. Nedas turjo tarim, taiau balsu j nepasak. - Pasidiaugti mano draugija, inoma, - nerpestingai tar. - Ir dar yra Siena. Turite j pamatyti, js kilnybe, pasivaikioti jos kuorais ir pasikal bti su tais, kurie ten budi. I buvusios Nakties sargybos liko tik elis. Bendinas sako... - Net neabejoju, kad greitai igirsiu, k sako tavo brolis, - nutrauk Ro bertas. - ita Siena stovi kiek, atuonis tkstanius met? Nenugrius ir dar kelet dien. Turiu kur kas svarbesni reikal. Laikai nerams. Reikia, kad mane supt patikimi vyrai. Tokie kaip Jonas Arinas. Jis tarnavo kaip rijos lordas, kaip Ryt sergtojas, kaip karaliaus ranka. J bus sunku pakeisti. - Jo snus... - pradjo Nedas. - Jo snus pavelds rij ir visas jos pajamas, - nukirto Robertas. - Ne daugiau. Tai Ned nustebino. Jis stabteljo apstulbs ir atsisuko karali. odiai isprdo neprayti. - Arinai visais laikais buvo Ryt sergtojai. Titulas paveldimas kartu su emmis. - Galbt, kai jis sulauks tinkamo amiaus, i garb jam bus grinta, tar Robertas. - Turiu iuos metus apmstymams ir kitus. eeri met ber niukas negali bti karvedys, Nedai. - Taikos metu is titulas - tik garbs simbolis. Leisk berniukui j pasilikti. Jei ne dl jo, tai bent dl jo tvo. Bent tiek turtum bti skolingas Jonui u tarnyb. Karalius buvo nepatenkintas. Jis num rank Nedui nuo peties. - Jono tarnyba buvo jo pareiga savo valdovui. Nesu nedkingas, Nedai. Geriau nei bet kas kitas turtum tai inoti. Bet snus nra tvas. Maas ber niukas negali atlaikyti Ryt. - Tada balsas suvelnjo. - Gana. Reikia aptar ti kur kas svarbesn post ir a su tavimi nesiginysiu. - Robertas suiupo Ned u alkns. - Man reikia tavs, Nedai. - A visada js paslaugoms, js kilnybe. Visadav - Tai buvo odiai, kuriuos jis privaljo itarti, tad juos ibr nuogstaudamas, kas bus toliau. Atrodo, Robertas jo neigirdo. - Tie metai, kuriuos praleidome rijoje... dievai, tai buvo puiks metai. Noriu, kad vl btum greta, Nedai. Man reikia tavs Karaliaus Uoste, o ne ia, pasaulio krate, kur i tavs niekam jokios prakeiktos naudos. - Rober

42

GEORGE R. R. MART IN

tas siirjo tams, akimirk taip pat lidnai kaip Starkas. - Prisiekiu, s dti soste tkstant kart sunkiau nei j ukariauti. Rayti statymus - var gas, skaiiuoti variokus - dar blogiau. O mons... jie nesibaigia, eina ir eina. Sdiu ant tos prakeiktos geleins kds ir klausausi j skund, kol galva sustingsta ir ikna paskausta. Visi jie ko nors nori: pinig, emi ar teisingu mo. O kokias pasakas seka... mano lordai ir ledi ne k geresni. Esu apsuptas padlaii ir kvaili. Tai gali ivaryti mog i proto, Nedai. Pus j nedrsta rti tiesos man akis, o kita pus jos n nevelgia. Bna vakar, kai troktu, kad nebtume laimj prie Triakio. Och, ne, ne i ties, bet... - Suprantu, - velniai tar Nedas. Robertas pavelg j. - Manau supranti. Jei taip, esi toks vienintelis, mano senasis drauge. - Jis nusiypsojo. - Lorde Edardai Starkai, paskelbsiu tave karaliaus ranka. Nedas priklaup ant kelio. Pasilymas jo nenustebino; dl koki kit prieasi Robertas bt taip toli keliavs? Karaliaus ranka buvo antras ga lingiausias mogus Septyniose Karalystse. Jis kalbjo karaliaus vardu, vado vavo karaliaus kariams, reng karaliaus statymus. Kartais jis netgi sddavo Geleiniame soste, vykdydamas karaliaus teisingum, kai valdovas bdavo ivyks, ligotas ar nenordavo to daryti. Robertas jam sil didel kaip pati karalyst atsakomyb. Bet ito jis maiausiai troko. - Js kilnybe, - tar jis. - Nesu vertas ios garbs. Robertas gerairdikai, taiau nekantriai sudejavo. - Jei noriau tave pagerbti, leisiau atsistatydinti. Ketinu perleisti tau valdyti karalyst ir kariauti, kol a valgysiu, gersiu ir stumsiu save kuo anks iau kap. - Jis plekteljo sau per pilv ir isiiep. - inai posak apie karali ir j o rank? Nedas inojo. - K karalius sivaizduoja, - tar jis, - ranka sukuria. - Kart miegojau su vejo dukra, kuri man pasak, kad prasiokai turi iurktesn pasakym. Karalius valgo, sako jie, o ranka renka dus. - Jis at met galv ir nusikvatojo i smojo. Aidai nuskambjo tamsoje, o Vinterfelo mirusieji aplink juos, regis, stebjo altomis, nepritarianiomis akimis. Galiausiai juokas nuslopo ir liovsi. Nedas vis dar klpojo ant kelio pakls akis. - Po imts, Nedai, - pasiskund karalius. - Turtum man pritarti bent jau savo ypsena. - Sakoma, kad iem ia taip atla, kad mogaus juokas sustingsta ger klje ir j udusina, - monotonikai tar Nedas. - Tikriausiai todl Starkai beveik neturi humoro jausmo. - Vyk drauge su manim pietus ir a tave imokysiu vl kvatotis, - paa djo karalius. - Tu padjai man laimti it prakeikt sost, dabar padk j ilaikyti. Mums lemta valdyti drauge. Jei Lijana bt gyva, btume broliai,

S O ST AIDIMAS

43

siejami ne tik prieraiumo, bet ir kraujo. K gi, dar ne vlu. A turiu sn. Tu - dukr. Dofas ir Sansa sujungs ms gimines, kaip biau padars a su Lijana. is pasilymas Ned i tikrj nustebino. - ansai tik vienuolika. Robertas nekantriai mosteljo ranka. - Pakankamai suaugusi suadtuvms. Vestuvs por met gali ir pa laukti. - Karalius nusiypsojo. - Dabar stokis ir sakyk taip, po velni. - Niekas nesuteikt man didesnio malonumo, js kilnybe, - atsak Ne das. Jis dvejojo. - i garb labai netikta. Ar galiau iek tiek laiko pasvars tyti? Turiu pasakyti monai... - Taip, taip, inoma, pasakyk Ketlinai, apsvarstyk, jei tau reikia. - Kara lius pasilenk, iupo j u rankos ir iurkiai pastat ant koj. - Tik neversk mans laukti per ilgai. Nesu pats kantriausias mogus. Akimirk Edard Stark persmelk bloga nuojauta. ia buvo jo vieta, ia, iaurje. Jis apvelg j supanias akmenines figras, giliai kvp v sios kriptos tylos. Jis jaut mirusij akis. Jie visi klaussi, jis inojo. Artjo iema.

JONAS

artais - nedanai, bet pasitaikydavo - Jonas Snou diaugdavosi ess pavainikis. I perduodamo siaurakaklio soio pilantis taur vyno jam dingteljo, kad tai vienas i t kart. Jis sitais ant suolo tarp jaunesni skvair ir gurkteljo. Burna prisipil d saldaus vaisinio vasaros vyno ir jis nusiypsojo. Didioji Vinterfelo men skendjo dmuose, prisisunkusi irkinamos msos ir vieios duonos kvapo. Pilkas akmenines sienas puo vliavos. Baltos, auksins, avietins: Stark didvilkis, Barateon vainikuotasis elnias, Lanisteri litas. Dainius skambino arfa ir porino balades, bet jo bals iame sals gale vos girdjai, stelbiam trakanios ugnies, alavini lki ir puo deli cingsjimo, imt kauusi bals veblenimo. Slinko ketvirtoji karaliaus atvykimo garbei surengtos puotos valanda. Jono broliai ir seserys sdjo su valdovo atalomis greta pakylos, kur lordas ir ledi Starkai prim sveius - karali ir karalien. vents proga jo lordas tvas, be abejons, leis visiems vaikams igerti po taur vyno, bet ne dau giau. Sals gale ant suol niekas negaljo udrausti Jonui maukti kiek tik irdis geid. Jo trokulys, aplink sdini jaunuoli triukmingam diugesiui, buvo kaip suaugusio vyro, tad j ragino kaskart itutjus bokalui. Tai buvo auni kompanija ir Jonas mielai klaussi j pasakojim apie mius, sanguliavim ir mediokl. Jis neabejojo, kad su iais vyrukais kur kas linksmiau nei su karaliaus atalomis. Jis jau patenkino smalsum, spunksodamas einanius atvyklius. Procesija slinko maiau nei per pd nuo paskirtos vietos ant suolo, tad Jonas atidiai juos visus apirjo. Pirmas eng jo lordas tvas, lyddamas karalien. Ji buvo tokia grai, kaip ir kalbjo vyrai. Ilguose auksiniuose plaukuose spindjo brangakme niais puota tiara, o jos smaragdai tobulai atitiko aki alsvum. Tvas pa djo jai ulipti ant pakylos ir palydjo iki vietos, taiau karalien j net ne vilgteljo. Jos ypsen Jonas permat kiaurai net bdamas keturiolikos. Po j eng karalius Robertas su jam parank sikibusia ledi Stark. Ka ralius Jon didiai nuvyl. Tvas danai apie j kalbdavo: neprilygstamasis Robertas Barateonas, Triakio demonas, nuomiausias karalysts karys, milinas tarp princ. Jonas ivydo tik stor, raudonveid, barzdot, per il kus prakaituojant vyr. Jis iobrino it lapjurgis. Paskui juos jo vaikai. Maasis Rikonas pirmas, ilg atstum veikdamas su trimeio ididumu. Jonas turjo paraginti j eiti toliau, kai is stabteljo pasilabinti. I karto u jo eng Robas, Stark spalvos drabuiais - pilkais

S O ST AIDIMAS

45

vilnoniais, margintais baltai. Jis ved princes Mersel. Liekna tarsi smilga, neturinti n atuoneri, su gelton garban kriokliu, srvaniu po brang akmeniais puotu tinkleliu. Jiems einant tarp stal Jonas pastebjo jos dro vius vilgsnius Rob ir nedrsius ypsnius. Jonas nusprend, kad ji lkta. Robas negaljo suprasti, kokia ji kvaila; jis vypsojo tarsi idiotas. Jo netikros seserys lydjo princus. Arija buvo suporuota su apkniu jau nuoju Tomenu, kurio balti plaukai dryksojo ilgesni nei jos. Dvejais metais vyresn Sansa por gavo karnos princ Dofrj Barateon. Jis buvo dvy likos, jaunesnis nei Jonas ar Robas, taiau, didiam Jono nusivylimui, u juos abu auktesnis. Princas Dofris turjo sesers plaukus ir gilias, alias motinos akis. Tankus viesi garban raizginys krito ant auksinio vrinio ir auktos aksomins apykakls. Greta jo Sansa spindjo, bet Jonui nepatiko putnios Dofrio lpos ir nuobodiaujantis, niekinamas vilgsnis didij Vinterfelo men. J labiau domino paskui einanti pora: karaliens broliai, Lanisteriai i Kasterli Uolos pilies. Litas ir Neauga; buvo akivaizdu, kuris yra kuris. Seras Deimis Lanisteris - karaliens Sersi dvynys; auktas ir auksaplaukis, spindiniomis aliomis akimis ir ypsena, riania tarsi peilis. Jis vilkjo tamsiai raudonais ilkais, avjo auktaaulius juodus batus, segjo juod atla sin apsiaust. Ant tunikos, ties krtine, auksiniais silais buvo isiuvintas riaumojantis gimins litas. akis jis buvo vadinamas Lanisteri Litu, o u nugaros - Karaludiu. Jonas pajuto, kad negali atitraukti nuo jo vilgsnio. tai taip turt atro dyti karaliuSy vyrui einant pro al pagalvojo pats sau. T&da ivydo ir kit, krypuojant drauge, pusiau ustot brolio. Tyrionas Lanisteris buvo jauniausias lordo Taivino palikuonis, ir neginytinai bjau riausias. To, k dav Sersi ir Deimiui, Tyrionui dievai pagailjo. Jis buvo nyktukas, perpus maesnis u brol, stengsi neatsilikti trumpomis kojo mis. Galva pernelyg didel knui su iauriai sumaitotu veidu po isiptusia antaki linija. Viena alia, kita juoda akis velg i po nutsusi plauk, to ki viesi, kad atrod balti. Jonas stebjo j susiavjs. Paskutinis i kilmingj lord jo jo dd, Bendinas Starkas i Nakties sargybos, ir jo tvo globotinis, jaunasis Teonas Greidojus. Praeidamas Ben dinas meiliai nusiypsojo Jonui. Teonas j visikai ignoravo, bet tai nebuvo naujiena. Kai visi susdo, buvo pakelti tostai, isakytos ir priimtos padkos, prasidjo puota. Tada Jonas pradjo gerti ir jau nesustojo. Kakas po stalu trynsi jam koj. Jonas pamat raudonas, j sistebeili jusias akis. - Vl alkanas? - paklaus. Stalo viduryje dar buvo likusi pus medumi tepto viiuko. Jonas pasi lenk atplti launels, bet kilo geresn mintis. Jis perpjov paukt ir leido

46

GEORGE R. R. MARTIN

kaulams nuslysti tarp koj ant grind. Vaiduoklis puol juos nirioje tylo je. Jono broliams ir seserims nebuvo leista puot atsivesti vilkiuk, taiau iame mens gale laig daugiau un, nei Jonas bt galjs suskaiiuoti, ir niekas nesak n odio dl jo augintinio. Jis tar sau, kad jam ir dl to pasisek. Grau akis. Jonas negailestingai jas patryn, keiksnodamas dmus. Jis prarijo dar mauk vyno ir stebjo, kaip jo vilkiktis doroj a viiuk. unys zujo aplink stalus, sekiodami patarnaujanias merginas. Vienas i j, juoda negrynakrauj kal pailgomis geltonomis akimis, uuod vi iuk. Ji sustojo ir prasispraud po suolu savo dalies. Jonas irjo, kas bus. Kal niriai suurzg ir prislino ariau. Vaiduoklis tylomis pakl deganias raudonas akis ir smeig jas