geologijos istorija • history of geology • История...

Rytinio Baltijos regiono devono tyrimų istorija (iki 1910 m.) 57

Žalūdienė G. History of Devonian research in the Eastern Baltic Region (before 1940).Geologija. Vilnius, 2006. No. 53. P. 57–67. ISSN 1392-110X

The history of Devonian research covers 150 year. In this period, of the highestsignificance were the geognostic expedition organized by E. Eichwald, R. Murchison,the first knowledge about North Lithuanian karst (Theodor Grotthus, Jan Ferber), desc-ription of remain fossils (L. Buch, G. Pusch, E. von Toll). Of great importance werethe works by C. Grevingk and A. Tornquist. C. Grewingk allocated and presentedconcrete data on the Devonian of the Baltic region (1861). Most significant for rese-arches were the first boreholes Purmaliai (1877) and Ripeikiai (1874). In 1899,E. von Toll in the area of Pakruojis, in an exposure of the river Mūša, found brachio-pod (Spirifer archiaci) remnants. On their basis the productive zone, the Upper Devo-nian, was allocated. In the period 1919–1940 the first expeditions in Lithuania wereorganized by Professors of Kaunas University J. Dalinkevičius and M. Kaveckis. Thefirst Devonian correlations in the area of the Baltic region are based or works byJ. Dalinkevičius, N. Delle, E. Krauss.

Key words: history of geological research, Devonian, Baltic region, A. Tornquist,K. Grewingk, J. Dalinkevičius, Devonian stratigraphic scale

Received 15 Juny 2005, accepted 30 July 2005

Gailė Žalūdienė, Institute of Geology and Geography. T. Ševčenkos 13, LT 032223,Vilnius, Lithuania. E-mail: [email protected]

Geologijos istorija • History of Geology •История геологии

Rytinio Baltijos regiono devono tyrimų istorija(iki 1910 m.)

Gailė Žalūdienė

GEOLOGIJA. 2006. T. 53. P. 57–67© Lietuvos mokslų akademija, 2006© Lietuvos mokslų akademijos leidykla, 2006

1800–1900 M. TYRIMAI

Nagrinėjant mokslo istoriją nuo jos ištakų galima ne tikpatenkinti savo smalsumą, bet ir teisingai įvertinti dabar-tinio mokslo padėtį, sprendžiamų mokslo problemų kilmę,palengvinti užduočių sprendimo būdus ir nustatyti perspek-tyvas. Labai svarbu, kad mokslinių idėjų ir tyrimų plėto-jimas būtų kumuliacinio pobūdžio. Mokslo raidoje būta irfantazijų, ir klystkelių, todėl nereikšmingų periodų nėra.Anot prancūzo mokslo istoriko Aleksandro Koire (Хайн,Рябухин, 1997), „nesėkmės lygiai taip pat pamokančiosir įdomios, tad nusipelno pagarbos ir sėkmės“.

Pirmieji devono darinių (arba uolienų) tyrimai Bal-tijos regiono teritorijoje prasidėjo dar XIX a., jau susi-formavus bendriesiems geologijos mokslo pradmenims.

Devono uolienų išeigos upių atodangose ir su jomissusiję gamtos reiškiniai, kaip antai karstas ir minerali-

niai šaltiniai, buvo aprašomi pirmųjų tyrinėtojų (geog-nostų) dar prieš devono sistemos išskyrimą (Pusch,1840). Pirmasis kartografinis darbas, kuriame atsispin-dėjo Baltijos regiono pagrindinė geologinė sandara, bu-vo paskelbtas 1822 m. – tai geognostinis kartografinisatvaizdas „Metmenys geologiniam Europinės Rusijos že-mėlapiui“ (M 1:7000000), sudarytas W. Strangwayso.Jame pavaizduota Estija, Šiaurės Latvija, europinė Ru-sijos dalis (Rusijos platforma).1830 m. buvo išleistas M. Engelhardo ir G. M. Ul-

prechto sudarytas Kuržemės dalies plotų geognostinisžemėlapis, apimantis Baltijos jūros provinciją (M 1:1 500 000). Jame pavaizduotos klinčių (kalkakmenio),smiltainio, žvirgždo apraiškos, pridėtas tekstinis paaiš-kinimas bei literatūros rodyklė. Pirmą kartą buvo užsi-minta apie Dorpato (devoninį) smėlį, pažymėti ŠiaurėsLatvijos (silūro) ir Pietų Latvijos (devono) klinčių (kal-

Gailė Žalūdienė58

kakmenio) geologinio amžiaus skirtumai (Engelhard, Ul-precht, 1830)1830 m. pasirodė F. Dubois Lietuvos geognostinė

apžvalga su pjūviu (M 1:180000), papildanti M. Engel-hardo žemėlapį. Čia įvairiomis spalvomis buvo pavaiz-duota tufo, klinčių, molių ir gipso išeigos Papilės, Pa-kruojo, Kupiškio ir Pasvalio-Biržų apylinkėse (Dubois,1830).

Biržų apylinkėse esančios „gipso duobės“ buvo ap-rašomos dar XVIII a. Išskirtinio dėmesio šio kraštogamtos reiškiniai sulaukė ir Aleksandro Biušingo iš-leistoje geografinėje enciklopedijoje, kurioje, be ginta-ro, aprašomi gydomieji šaltiniai, geležies rūda. Biržųir Smardonės apylinkų gipsas, karbonatinės uolienosMūšos ir Nemunėlio krantuose bei Smardonės minera-linių vandenų šaltiniai buvo paminėti Jelgavos gimna-zijos profesoriaus Jano Ferberio 1784 m. išleistoje Liv-lando gamtos istorijos tyrimų knygoje (Fischer, 1784).Vienas mums labiausiai žinomų tyrinėtojų, išgarsinęsšio krašto reiškinį – karstą, buvo Gedučių dvaro savi-ninkas elektrochemikas Theodoras Grotthussas. 1816m. jis paskelbė duomenų apie Smardonės šaltinio che-minę sudėtį, aprašė Šventąją olą Biržų apylinkėse, iš-samiai pagrindė vandenilio sulfido ir angliarūgštės kil-mę bei susidarymą, paaiškino, kokie cheminiai elemen-tai tirpina gipsą, kaip susidaro įgriuvos Biržų apylin-kėse (Grotthus, 1816).1816 m. į Lietuvą iš Saksonijos atvykęs G. Pus-

chas, be juros ir kreidos sistemų uolienų, ėmėsi tyrinėtigipso klodus Upytės apskrityje ir pateikė žinių apie kars-tinius reiškinius bei mineralinę šaltinių kilmę. Jo ran-kraščiai išversti į lenkų kalbą ir atspausdinti 1884 m.(Pusch, 1998).

Pirmosios geologinės ekspedicijos. Pirmųjų ekspe-dicijų medžiaga buvo paskelbta ataskaitų-pranešimų, že-mėlapių pavidalu. 1825 m. pavedus Rusijos kalnakasy-bos departamentui, Janas von Ulmanas atliko Vilniaus,Minsko, Gardino gubernijų geognostinę apžvalgą. Jisaprašė Papilės apylinkių geležies rūdą ir klintį, Biržųir Pasvalio rajonų gipsą. 1827 m. darbų ataskaitojebuvo pažymėtos raudonojo smiltainio, cechšteino klin-čių išeigos Papilės apylinkėse, taip pat „kriauklėta klin-tis“ – ant gipso slūgsantys dolomitai Biržų, Kirdoniųir Pasvalio apylinkėse (Улман, 1827). 1826 m. šiuosdarbus Kurlando ir Livlando teritorijose (dabartinė Lat-vija) tęsė Vansovičius ir Lemanas. Vansovičius pažy-mi, kad 1826 m. Vilniaus gubernijoje buvo vykdomadetali raudonojo smiltainio, rodančio akmens angliesbuvimą, žvalgyba. Akmens anglies rasti nepavyko, betšie tyrimai suaktyvino kitus darbus (Grigelis ir kt.,1981). Didelę įtaką regiono ištyrimui bei tolesniemsdarbams turėjo europinės Rusijos, Voluinės, Podolės irkt. regionuose atlikti tyrimai.1845 m. anglų geologas R. Murchisonas paskelbė

darbą „Europinės Rusijos ir Uralo kalnų geologija“. Šisveikalas 1849 m. buvo atspausdintas ir rusų kalba(Мурчисон и др., 1849). R. Murchisonas dalyvavodviejose ekspedicijose. Pirmoji, 1840 m., kartu su

E. de Verneuiliu ir A. Keyzerlingu1 bei kitais dalyviaisbuvo pradėta vasarą ir skirta patikslinti silūro bei devo-no stratigrafiją šiaurės vakarų Rusijoje. Pirmą kartą bu-vo ištirtos Peterburgo apylinkės, Volkovo upės ir One-gos ežero krantai, Petrozavodsko apylinkės. Kitas eks-pedicijos tikslas – ištirti ekonomines apylinkių sąlygasir sudaryti Rusijos gubernijų verslo aprašą. Ekspedicijąfinansavo Rusijos imperijos finansų ministras grafas Je-goras Frantsevičius Kankrinas. Vėliau R. Murchisonas,atsiskyręs nuo pagrindinės ekspedicijos grupės, nuo Ar-changelsko iki Vologdos Baltosios jūros pakrante tęsėtik geologinius tyrimus (Мурчисон и др., 1849). Grį-žęs į Angliją jis pristatė šios ekspedicijos medžiagą,pirmojo geognostinio žemėlapio apmatus „Britanijosmokslo vystymo asociacijai“, taip pat savo ir E. deVerneuilio vardu perskaitė pranešimą. Nepaisant storoskvartero dangos, tyrinėtojams pavyko gana tiksliai nu-statyti geologinių formacijų seką didesnėje Šiaurės Ru-sijos teritorijoje. Čia ant kristalinių uolienų „atitinkamaipagal amžių be pertraukų, nesujaukti kaip Britanijoje,horizontaliai slūgso silūro, raudonojo smiltainio ir kar-bono sluoksniai“ (Шатский, 1941).

Ypač svarbus šios ekspedicijos pasiekimas – žuvųliekanų radiniai raudonajame smiltainyje, tuose pačiuo-se sluoksniuose, kuriuose randamos devonui būdingosbrachiopodų ir moliuskų liekanos. Tiriant devoną buvolabai svarbu išskirti ženklinantį horizontą, analogiškąŠkotijos Old’Redui. J. Murchisono, E. de Verneuilio,A. Keyzerlingo darbas apie europinės Rusijos dalies geo-logiją, apibendrinantis 1840–1841 m. ekspedicijas(Мурчисон и др., 1849), taip pat pirmasis spalvotasgeognostinis šios srities žemėlapis (M 1: 5 880 000)buvo paskelbti 1845 m. Tyrinėtojai išskyrė silūro, de-vono, karbono, permo, juros ir kreidos nuogulas, patei-kė Uralo raukšlėtosios sistemos sandaros analizę ir nu-statė amžių (1 pav.). Pasak C. Grewingko, šis žemėla-pis buvo pažangus tuo, kad jame silūro formacija su-skirstyta į du padalinius; apatinio silūro sluoksniai –pentamerusinės klintys – išskirti Šiaulių apylinkėse, ap-rašytos faunos rūšys buvo rastos ne silūro sluoksniuosein situ, o rieduliuose (Grewingk, 1879). Vėliau paaiškė-jo, kad Šiaulių ir Pakruojo apylinkėse išskirtos nuogu-los yra ne tik silūro uolienų atplaišos, po kuriomis slūgsodevono sluoksniai.

Rusijos imperijos vyriausybės globojama antroji eks-pedicija, prasidėjusi 1841 m. ir trukusi 5 mėnesius, tu-

1 Grafas Aleksandras Keyzerlingas (1815–1891) – žymusXIX a. I pusės geologas, kilęs iš Estijos. Išsilavinimą įgijoBerlyno universitete, jam turėjo įtakos A. Humboldto irL. Bucho idėjos. Nuo 1840 m. dirbo Rusijoje, dalyvavoA. Majendorfo ir R. Murchisono ekspedicijose, savarankiškaityrė Timano ir Pečioros apylinkes. R. Murchisono ekspedicijo-se atliko paleontologinius tyrimus. Antrąją gyvenimo pusę ūki-ninkavo viename iš Estijos ūkių.

E. de Verneuilis – paleontologas, prancūzų Societe geolo-gique de France prezidentas; tyrinėjo paleozojaus fauną, aiški-no stratigrafiją.


rėjo papildyti pirmąją ir ištirti Uralo raukšlėtąją sritį.Maršruto ilgis siekė 20 000 km (Шатский, 1941). Šiųtyrinėjimų dėka pirmą kartą buvo nustatyta permo sis-tema, Uralo raukšlėtosios srities amžius, Maskvos ir Do-necko baseinų ypatumai ir kt. Ypač daug duomenų ty-rinėtojai pateikė apie europinės Rusijos devono sistemą.Jie paleontologiškai įrodė, kad raudonasis smiltainis yrato paties devono amžiaus. Autoriai ne tik pateikė šiau-rinės teritorijos dalies bendrą devono pjūvį, bet išskyrėšio amžiaus uolienų didžiulį plotą į pietus nuo Mask-vos. Pirmą kartą R. Murchisonas išskyrė du pagrindi-nius struktūrinius Rusijos platformos vienetus – Mask-vos sineklizę ir Donecko įlinkį bei skiriančią juos pa-

kilumą, kurią pavadino geologine cen-trinės Rusijos ašimi.

Reikšminga Lietuvos teritorijos ge-ologiniams tyrimams buvo E. Eich-waldo vadovaujama ekspedicija, skir-ta Pietų Lietuvos, Voluinės ir Podo-lės gamtinėms sąlygoms ištirti. Savolėšomis jis išleido ekspedicijos tyri-nėjimų ataskaitą (Eichwald, 1830), ku-rioje pateikė Lietuvos, Voluinės ir Po-dolės gamtos istorijos bruožus, ben-drą uolienų aprašą. Uolienas skirstė įUrgebirge (pirminius kalnynus),Uebergangsgebirge (pereinamuosiuskalnynus), Flözgebirge (antrinius kal-nynus) ir Tertiargebirge (tretinius kal-nynus). Pirmosios uolienos – tai gra-nitai, gneisai, minimos ir jų išeigos įžemės paviršių, aprašomi juos suda-rantys mineralai – kvarcas, žėrutis,feldšpatai; dabar priskiriamos pre-kambrui. Antrąją grupę sudaro perei-namosios uolienos, ne visur atsiden-giančios žemės paviršiuje, iš jų taippat susidaro granitai; tai grauvakos,grauvakiniai skalūnai, molio skalūnai– apatinis paleozojus. „Fliocinės“ uo-lienos – margasis smiltainis, kriauk-lėklintis, alpinis kriauklėklintis, smil-tainis, gipsas, mergelis, anotE. Eichwaldo, dengia didesnę Volui-nės ir Podolės dalį; tai viršutinis pa-leozojus, mezozojus. Terciaro uolie-nomis E. Eichwaldas pavadino užkreidą jaunesnius jūrinės kilmės da-rinius. Tai durpės, rusvoji anglis, grū-dėtasis jūrinis kriauklėklintis, jūrinėsklintys, jūrinis mergelis; atitinka ter-ciarą, iš dalies kvarterą. Pateikdamastokį savotišką ir įdomų skirstymąE. Eichwaldas darbe nurodo ir uo-lienų išplitimo vietas, jų išeigas. Di-desnioji veikalo dalis skirta apibūdin-ti paleontologinius radinius (Žalūdie-nė, 2004).

Vėlesni tyrimai (po 1840 m.). Devono Pabaltijyjenustatymo data laikytini 1840 m., kada L. Buchas (Buch,1840) Freiberge ištyrė paleontologines žuvų liekanas,atsiųstas iš rytinio Baltijos regiono, ir jomis remdama-sis atskyrė devono smiltainį nuo Estijos klinčių (kal-kakmenio) (silūras).1841 m. G. Helmersenas pagal E. Eichwaldo ir

L. Bucho duomenis europinės Rusijos žemėlapyje paro-dė devono, piečiau, Gardino srityje, – kreidos ir tercia-ro amžiaus nuogulas (Гельмерсен, 1841). 1846 m.E. Eichwaldo darbe „Rusijos geognozija“ pažymima, kadšiaurinėje Lietuvos dalyje rastas raudonasis smiltainis,kurį autorius priskiria paleozojaus klintinei formacijai,

1 pav. 1845 m. europinės Rusijos geognostinis žemėlapis (pagal Мурчисон идр., 1849). 1 – pliocenas, pleistocenas, miocenas; 2 – ankstyvojo terciaro nuogu-los, 3 – kreida, 4 – jura, 5 – permo sistema, 6 – karbono sistema; 7 – devonosistema, 8 – silūro sistema, 9 – azojinė sistemaFig. 1. Geognostic map of European Russia made of R. Murchison (afterМурчисон end etc., 1849). 1 – Pliocene, Pleistocene, Miocene; 2 – sediment ofEarly Tertiary, 3 – Cretaeous, 4 – Jurassic, 5 – Permian; 6 – Carboniferous, 7– Devonian, 8 – Silurian, 9 – Azoian formation


kaip ir Biržų apylinkėse aptiktą klintį, su kuria siejamikarstiniai reiškiniai.

C. Grewingkas pirmasis išsamiai tyrinėjo ir pateikėduomenų apie Baltijos šalių devoną (Grewingk, 1861).Jis devono nuogulas suskirstė į apatinį smėlingą, vidurinįdolomitinį ir viršutinį smėlingą aukštus. Išskyrė ir apibū-dino Daugavos ir Velikajos facijas, aprašė jas sudarančiasuolienas ir nurodė randamas paleontologines liekanas.

J. Semiradzkis ir E. Dunikowskis (Semiradzki, Du-nikowski, 1891) geologinėje Lenkijos, Galicijos ir gre-timų sričių apybraižoje aprašė Baltijos regiono devo-no, permo, juros, kreidos, triaso ir kvartero amžiausnuogulas. Išskirdami devoną Klykolių, Vegerių, Sugin-čių apylinkėse pažymėjo, kad devono fosilinės lieka-nos yra tapačios Anglijos faunai.

Dalis tyrinėtojų yra pateikę ir paleogeografinių duo-menų, sudarę žemėlapių ne tik Baltijos regionui, bet irvisai Europai ar europinei Rusijos daliai. S. Kutorga(Куторга, 1858) devono išplitimą skirsto į šiaurinę ircentrinę juostą. Devono formacija, pasireiškianti rau-donuoju smiltainiu 4–7 tūkstančius pėdų (1219–2133 m), paplitusi Harco, Reino teritorijose, Prūsijoje,Vestfalijoje ir Tiuringijoje. Pagal jį, devonas siaura juos-ta yra išplitęs rytinėje Baltosios jūros pusėje, siekiaOnegos bei Ladogos ežerus ir sudaro plačią sritį ap-imdamas pietinę Peterburgo gubernijos dalį, Novgoro-do, Pskovo, Livlando, Kurlando, Vitebsko, Mogiliovoir Tulos dalį (pav. 2).1911 m. išleistame trijų tomų veikale „Neorganinis

Žemės gyvenimas“ lietuvių kilmės mokslininkas, Vil-niaus Stepono Batoro universiteto profesorius JuozasLukoševičius pateikė atskirų geologinių periodų paleo-geografinius žemėlapius, kuriuose jūras ir sausumą iš-dėstė pagal apibendrintus Frecho ir Kaizerio duomenis(3 pav.). Europinę Rusiją, Baltijos regioną, jo duome-nimis, viduriniame ir vėlyvajame devone sėmė jūros,atsitraukusios tik ankstyvajame karbone. Jis išskyrė se-nojo raudonojo smiltainio nuogulas su šarvuotųjų žuvųliekanomis, nuodugniai aiškindamas, kad raudonasissmiltainis nurodo žemyninę aplinką bei vidurinio de-

vono transgresiją dalyje Angaros (Anga-ridos) žemyno. Čia susidarė smiltainis sugipsu ir druska, Eurypterus ir brachiopo-dų Lingula liekanomis. J. Lukoševičius at-kūrė devone egzistavus vieną didelį Ek-vatorinį žemyną (P. Atlantida, Afrika,Gondvana) (Žalūdienė, Paškevičius, 2001).Mokslininkas pažymi, kad Šiaurės Atlan-tidoje devone būta daug ežerų, negilių sū-rokų ir gėlų žemyninių jūrų, kaip Baltija;tą patvirtina senojo raudonojo smiltainio(oldredo) paplitimas šiaurinėje žemyno da-lyje (Лукашевич, 1911).

2 pav. Europinės Rusijos geognostinis žemėlapis (pagalКуторга, 1858): 1 – gneisas, granitas, 2 – silūro formacija, 3– devono formacija, 4 – karbono formacija, 5 – permo forma-cija, 6 – jura, 7 – kreida, 8 – terciaras ir kvarteras.Fig. 2. Geognostic map of European Russia made of S. Ku-torga (after Куторга, 1858): 1 – gneiss, granite, 2 – Silurianformation, 3 – Devonian formation, 4 – Carboniferous forma-tion, devono, 5 – Permian formation, 6 – Jurassic, 7 – Cre-taeous, 8 – Tertiary and Quarternary

3 pav. Žemynų ir jūrų pasiskirstymas devonometu (pagal Лукашевич, 1911)Fig. 3. Distribution of the continents and seasin Devonian (after Лукашевич, 1911)


A. Karpinskio darbe (Карпинский, 1919) išsamiaiaprašomos fizinės geografinės sąlygos įvairiais laiko-tarpiais visoje europinėje Rusijoje. Pateiktuose žemė-lapiuose apatinio devono metu jūra vyravo tik Prie-uralėje, vidurinio ir viršutinio devono metu paplito vi-soje europinės Rusijos teritorijoje. Pagal A. Karpinskį,viršutinio ir vidurinio devono uolienos užima 200.000kvadratinių varstų teritoriją. Šių nuogulų paplitimą va-dina vidurio Rusijos baseinu ir mano, kad transgresijagalėjo prasidėti nuo šiaurės vandenyno. Autorius pa-teikia pagrindines faunos rūšis, vyravusias jūriniame

baseine, remdamasis P. Veniukovo darbais,pažymi, kad dėl jūrinio baseino druskųkoncentracijos susidarė gipsas, ypač išpli-tęs Lenkijos karalystėje (Венюков, 1884;Карпинский, 1919).

Gręžinių duomenys. XIX a. pabaigojegiluminių geologinių tyrinėjimų Baltijos re-gione nebuvo. Didelę reikšmę Biržų-Pasva-lio rajono bei visos Lietuvos teritorijos ge-ologinei sandarai pažinti turėjo 1874 m.grafo M. Tiškevičiaus lėšomis išgręžtas Ri-peikių gręžinys ties Biržais (gylis140,83 m). Jį aprašė C. Grewingkas1878 m. Gręžinį sudaro: kvartero story-mė ~ 4 m, dolomitinio aukšto sluoksnis –175 pėdos (~ 52 m) ir apatinio devononelaidus smiltainio sluoksnis – 275 pėdos(~ 83,5 m). C. Grewingko duomenimis,šiame sluoksnyje yra aptikta devono lai-kotarpio šarvuotųjų žuvų liekanų bei ich-tiofaunos Homostius liekanų.

Purmalių gręžinys (286 m gylio) buvoantrasis, kurio duomenimis naudojosi anolaikmečio tyrinėtojai. Jis buvo išgręžtas1877 m. Purmalių kaime, Danės upės slė-nyje. Pagal C. Grewingko aprašą, devonosluoksnių storis čia sudarė 25,5 m (Gre-wingk, 1878).

Yra duomenų, kad tyrinėjimams buvonaudojami Rusijos Geologinio komiteto už-sakymu išgręžti gręžiniai, nemažai šulinių,skirtų spirito rektifikavimui, sandėliams.Kai kurių gręžinių profiliai aprašyti perio-diniuose rusų geologiniuose leidiniuose.Vienas seniausių gręžinių Lietuvos šiaurė-je, pasiekusių viršutinio devono famenioaukštą, buvo Rychlovskio firmos gręžinys,išgręžtas prieš Pirmąjį pasaulinį karą Šiau-liuose. Jo gylis siekė 162,56 m. Čia pra-gręžtas devono uolienas lenkų geologai pri-skyrė permui.

Paminėtini Ašmenos, Švenčionių, Varėnos šuliniai,Mažeikių, Šiaulių, Panevėžio spirito sandėlio šuliniai,gręžiniai Augustave, Marijampolėje, Adampolės gręži-nys grafo Mykolo Tiškevičiaus dvare prie Voložino mies-to, Pliaterovų dvare, Lužkių m., inžinieriaus Muravskioišgręžtas gręžinys Raudondvaryje (Jodelė, 1922). Dalįduomenų spaudoje pateikė baronas Eduardas von Tol-lis. Šiais rusų ir vokiečių geologų spaudoje paskelbtaisduomenimis, taip pat upių šlaituose atsidengiančiomisuolienų storymėmis – atodangomis – daugiausia naudo-josi XX a. pradžios Lietuvos tyrinėtojai Pr. Jodelė, J.Dalinkevičius, M. Kaveckis ir kt.

XIX a. 9-ajame dešimtmetyje E. Tollio dėka buvoatlikti nuodugnūs devono ir cechšteino uolienų tyrimaivykdant 13-to lapo dešimties varstų2 geologinę nuotrau-ką Žiemgalos žemumoje, Kuržemės aukštumoje ir Šiau-rės Lietuvoje, Rusijos Geologijos komiteto užsakymu

2 Varstas – rusų istorinis ilgio matas. Vienas varstas lygus1,067 km.

3 Karaliaučiuje įsikūrusi E. Bieske firma gamino siurblius,turėjo geležies ir metalo liejyklą. Pagal http://www.deutsches-museum.de/bib/archiv/firmen_e.htm

4 pav. J. Dalinkevičiaus devono koreliacijos schema (Dalinkevičius, 1939)Fig. 4. Correlation scheme of the Devonian (after Dalinkevičius, 1939)


patikslintas K. Grewingko devono skirstymas. E. Tolliopastangomis buvo išgręžti gręžiniai Klykolių kaime(15,79 m.) ir du Mažeikiuose – 35,7 m ir 51 m gylio.Aprašydamas Mažeikių gręžinį jis nurodė, nors ir ne-tiksliai, kad po kvartero danga slūgso devono uolienossu ichtiofauna.

Išsamesnių duomenų apie Baltijos regiono geologinęsandarą gauta 1874 m., kai E. Bieske firma3 išgręžėpirmuosius giliuosius gręžinius – Purmalių ir Ripeikių.1927 m. steigiamoms pieninėms buvo gręžiami van-

dens gręžiniai. J. Dalinkevičius, atlikęs išsamesnius ty-rimus Žagarėje (1929), Suginčiuose (1932), išnagrinėjoviršutinio devono uolienas.

Fosilinė fauna – pradinė informacija. Aprašant de-vono sluoksnių išeigas ypač daug informacijos teikė ras-tos faunos liekanos. XIX a. 3-iajame dešimtmetyje pir-mą kartą devono fauna buvo nustatyta L. Bucho irG. Puscho pagal F. Dubois (1830), Jano Ulmano irE. Eichwaldo Papilės ir Pakruojo, Pasvalio ir Biržų ra-jonuose surinktus klinčių paleontologinius rinkinius.

E. Eichwaldo tyrimų duomenimis, Papilės miestely-je, Ventos upės atodangose, atsidengia smėlingas gele-žingas molis ir horizontaliai slūgsantis pilkos spalvosdolomitas. Šią „kriauklėtą klintį“ autorius priskiria „se-nosioms fliocinėms“ uolienoms.

Reikšmingi ir Ch. Panderio tyrinėjimai: 1827–1842 m. susidomėjęs gimtojo krašto smiltainiuose esan-čiomis paleontologinėmis liekanomis jis nustatė, kad tai– išmirusių žuvų liekanos. Šių paleontologinių tyrimųdėka C. Grewingkas devono storymę suskirstė į trisaukštus.

R. Pachto tyrinėjimų objektu buvo Dauguvos ir išdalies Gaujos devono dolomitinis skyrius (sluoksniai).Remdamasis fauna bei litologija jis atskyrė viršutinę jodalį nuo apatinės. K. Grewingko tyrinėjimai apėmė daugdidesnius plotus – nuo Pskovo iki Liepojos ir Panevė-žio. Šioje teritorijoje jis išskyrė dvi skirtingas facijas –Velikajos ir Dauguvos. Dauguvos rajono dolomitinioskyriaus duomenys atitiko R. Pachto tyrinėjimų duome-nis. C. Grewingkas nustatė Schizodus devonicus Vern.,Spirifer archiaci Murch., Spirifer tenticulum Vern. ir kt.Jam buvo žinoma tik svitos dalis Kuršių atodangose;1948 m. J. Dalinkevičius ją pavadino Kuršių sluoks-niais (Dalinkevičius, 1956).

Devono stratigrafiją papildė E. Tollis, suradęs Žaga-rės dolomituose Productus aculeatus. Tai leido jam pri-skirti Žagarės dolomitus vadinamajai Grewingko produc-tus zonai (Spirifer verneulli, Sp.muralis, Rhynchonellalivonica, Serpula ompholodes, Productus subaculeatus).

E. Tollis (1899) mini Mūšos upės atodangą Pakruo-jo rajone, kurioje rasta brachiopodų Spirifer [Cyrtospi-rifer] archiaci ir koralų (Cyathopyllum aff. caespito-sum) liekanų. Dabartinių tyrinėtojų paleontologiniai duo-menys rodo, kad šie radiniai galėjo būti Spirifer (The-odossia) semgalensis, priklausantis Stipinų svitai (Nar-butas, 1994).

Paminėtina istorinė R. Murchisono 1840–1841 m.ekspedicija, kurioje nemažai pasidarbavo grafas A. Ke-

yzerlingas, E. de Verneuilis. Šios ekspedicijos metu bu-vo rastos žuvų liekanos raudonajame smiltainyje, be-veik 15 vienetų iškastinės faunos liekanų pavyzdžių įvakarus nuo Šiaulių. P. Veniukovas (Венюков, 1884;1886) savo išskirtą vidurinio devono klinčių aukštą pa-gal fauną suskirstė į keturis horizontus.

Faunos liekanos leido patikslinti anksčiau klaidingainustatytą sluoksnių amžių. 1940–1941 m. W. Grossas,rašydamas apie Rusijos platformos devoną, Klykoliųsluoksniuose 1939 m. nustatė ichtiofaunos, būdingos vir-šutiniam devonui, liekanas (Gross, 1942). Šiuos sluoks-nius kartu su Žagarės ir Tesnavo 1939 m. J. Dalinke-vičius priskyrė apatiniam karbonui.1932 m. J. Dalinkevičius pirmą kartą pateikė Šven-

tosios upės įstrižai sluoksniuotame smėlyje ir margamemolyje aptiktos ichtiofaunos sąrašą. 1886 m. A. Gied-raitis juos buvo priskyręs terciarui, tuo tarpu J. Dalin-kevičius manė, kad tai „mezozojaus sluoksniai“ (Da-linkevičius, 1927). Paminėtinos kelios stratigrafijai svar-bios rūšys: Asterolepis ornata, Asterolepis radiata, Psam-mosteus ir kt. Nors J. Dalinkevičius disponavo tik žuvųšarvų ir žvynų liekanomis, gentis apibūdino labai tiks-liai. Remdamasis šia fauna bei D. Obručevo, V. Gros-sso darbais, jis sugretino Šventosios sluoksnius su Lat-vijos ir Estijos devono (a) poskyriu, pagal to meto stra-tigrafiją priskirdamas juos viduriniam devonui.1939 m. buvo aprašyta nauja Spirifer genties rūšis –

Spirifer (Theodossia) pakruojensis (Dalinkevičius), bū-dinga tik Kruojos svitai. J. Dalinkevičius manė, kadKruojos sluoksnių dolomitas, atsidengiantis ties Kruo-jos upeliu, susidarė ne visai normalaus druskingumosąlygomis. Tą liudija druskų pseudomorfozės ir faunaStipinų sluoksnių apačioje. Kruojos svitą, būdingą tikLietuvos regionui, J. Dalinkevičius priskyrė viršutiniamfraniui.

Pokario metais išsami koreliacija, stratigrafiniai su-skirstymai buvo atliekami remiantis tik iškastinės fau-nos liekanomis.

PIRMIEJI BALTIJOS REGIONO DEVONOTYRIMŲ APIBENDRINIMAI

Tiriant devono paplitimą Pabaltijyje informacijos pagrin-das buvo Ripeikių ir Purmalių gręžiniai. Jais savo ty-rimuose daugiausia rėmėsi C. Grewingkas ir A. Torn-quistas.

Geologinius tyrinėjimus C. Grewingkas vykdė pagalVentos upę Kuršo-Lietuvos pasienyje. 1854–1861 m.šiaurės Lietuvos ir Pabaltijo devoną jis suskirstė į trisaukštus: apatinį smėlingą, vidurinį dolomitinį ir viršuti-nį smėlingą. Pagal šiuolaikinę Baltijos devono startigra-fijos ir jo sandaros sampratą, C. Grewingko apatinisaukštas apima vidurinio devono živečio aukšto Arukiu-los, Burtniekų, Gaujos ir Amastos (Upninkų ir Švento-sios) svitas, vidurinis dolomitinis – viršutinio devonofranio aukšto Pliavinių ir Dauguvos (Jaros, Suosos, Ku-piškio, Tatulos, Įstro) svitas, viršutinis smėlingas aukš-tas – Ogrės (Pamūšio) svitas. C. Grewingko aptariama


„untere Abteilung“ antro aukšto apatinė dalis būtų Ja-ros-Kupiškio sluoksniai, „obere Abteilung“ – atitiktų Ta-tulos ir Įstro svitas. Galima daryti išvadą, kad „dolomi-tiniam aukštui“ C. Grewingkas priskyrė ir viršutinio fra-nio bei famenio karbonatinių uolienų – dolomito ir klin-ties – išeigas, kurias matė ir tyrė palei Kruojos upę,taip pat Žagarės apylinkėse. C. Grewingkas gana išsa-miai analizuoja paleogeografines teritorijos sąlygas, bedolomito išplitimo plotų, pakraščiuose atsirandančiussmiltainius, kuriuos traktuoja kaip klimato sąlygų pasi-keitimą; tai ypač tikėtina apatinėje Jaros svitos dalyje.Plačiai aprašo gipsingų darinių zonos paplitimą ir pro-ductus zone, kuriai priskiriamas pagal Kruojos upę įVakarus nuo Pakruojo randamas dolomitas (Grewingk,1861).

Kartu tyrinėjęs ir dabartinę Peterburgo sritį, vadina-mąjį „didijį devono lauką“, C. Grewingkas aprašė dviskirtingas facijas – tam tikromis sedimentacijos sąlygo-mis būdingus uolienų kompleksus, kurias pavadino Ve-likajos ir Dauguvos vardais. Tokio paties devono skirs-tymo laikėsi ir E. Tollis 1892, 1896–1897 m. darbuose.

C. Grewingkas išskyrė tris provincijas – Velikajos,Dauguvos ir atskirą Kuršių dolomitinę sritį, pažymėtasžemėlapyje „Kurische dolomitgebiete“, viršutine pjūviodalimi ir fauna besiskiriančias nuo Dauguvos facijos.C. Grewingkas aprašė ir dolomitinio aukšto paplitimą,litologiją, išskyrė Dauguvos upės devono dolomitinioskyriaus „apatinio krioklio horizontą“ (1859, 1861), ku-rį E. Krausas pažymėjo raide (b) (pagal unifikuotą stra-tigrafinę schemą tai – Pliavinių horizontas), ir „viršuti-nio krioklio horizontą (d) (pagal unifikuotą stratigrafinęschemą tai – Dauguvos horizontas) (Сорокин, Лярскаяи др…, 1981).

Viršutinio devono smiltainis, anot C. Grewingko,siaura juosta paplitęs išilgai Lietuvos-Latvijos sienos.Atskiros jo išeigos pažymėtos tarp Klaipėdos ir Medin-

gėnų kaimo. C. Grewingkas nurodo ir Ch. Panderioaprašytas devono žuvų liekanas, pagal kurias yra išski-riami devono sluoksniai. Šie tyrinėjimai buvo atlikti1827–1842 metais.

A. Tornquistas 1910 m. veikale paleozojaus erą su-skirstė į silūrą, devoną, karboną ir driasą (permą). Ap-rašydamas devono formaciją Rytų Prūsijoje rėmėsi tuopačiu Purmalių gręžiniu. Pjūvį aprašė pagal G. Berend-to ir A. Jentzscho tyrimų duomenis:

260,5–262,8 m rausvai pilkos dolomitinės klintys sumolio priemaiša;

263,8–276,0 m pilkas ir rausvai pilkas molio skalū-nas su dolomitinėmis klintimis;

276,0–277,0 m grūdėtas kristalinis gelsvai pilkas do-lomitas su fosilijomis (Spirifer archiaci);

277,0–278,0 m tankesnė uoliena, panaši į aukščiauslūgsančią, fosilijų mažiau;

278,0 –289,0 m dolomitas (Tornquist, 1910).Anot autoriaus, veikale buvo pasinaudota kitų tyrėjų

surinkta medžiaga, apibendrinti turimi duomenys. Ati-dengta devono storymė siekia 26 m. Dolomito devonoamžių C. Grewingkas nustatė pagal fosilines liekanas:dvigeldžius moliuskus Schizodus devonicus Vern., Sch.trigonus Vern., brachiopodus Spirifer archiaci Murch.,Sp. tenticulum Vern. (R. Murchisono ir E. de Verneu-ilio duomenys). Dabartiniais duomenimis, „didžiojo de-vono lauko“ vidurinis franis yra Cyrtospiriferų biozona,o Lietuvos pjūviams būdingas endemikas (Tenticospiri-fer tenticulum) aptinkamas Pasvalio sluoksniuose Tatu-los svitos apačioje (Сорокин и др., 1981; Lietuvos...,2004).

Remiantis A. Tornquisto schemos ir Purmalių gręži-nio duomenimis, išskiriama aiški riba tarp apatinės vir-šutinio devono ir viršutinės vidurinio devono dalies. Tarpviršutinio ir vidurinio devono dolomitų ribą nubrėžiaSpirifer tenticulum ir Spirifer archiaci fauna.

Lentelė. Trumpas Baltijos provincijos devono sistemos apibūdinimas (Tornquist, 1910)

A. Tornquisto duomenys (Tornquist, 1910) Dabartiniai duomenys

Viršutinis devonas Viršutinė Smėlis, molis su dolomito tarpsluoksniais Viršutinis devonas,dalis ir dolomitiniu mergeliu. Rusijoje vietoje viršutinis franis

molio – dolomito sluoksniai.Didžiausias žinomas storis 29 m.Mintaujos (Jelgavos) gręžinyje.

Apatinė dalis Kristalinis dolomitas Kuržemėje su lokaliais Viršutinis devonas,gipso sluoksniais. Mintaujos gręžinyje – vidurinis franis26 m storis.

Vidurinis devonas Viršutinė dalis Kristalinis ir tankus dolomitas, dolomitinis Viršutinis devonas,kalkakmenis (10–13 m, Dauguvos provincija). apatinis ir vidurinisDolomitinis mergelis ir molis su gipso franissluoksneliais (7 m).Kristalinis tankus dolomitas, dolomitinis Viršutinis devonas,mergelis ir molis (maksimalus storis 23 m). apatinis franisDidžiausias vidurinio devono storis 53 m.

Apatinė dalis Smėlis su molio tarpsluoksniais; Vidurinis devonas,prie Rygos – 143 m, prie Biržų – 84 m. živetis


1919–1940 M. TYRIMAI

Po Pirmojo pasaulinio karo Lietuvos devoną ėmėsi ty-rinėti Kauno universiteto Geologijos katedros darbuoto-jai. 1926–1931 m. J. Dalinkevičius ir M. Kaveckis iš-tyrė devono atodangas upių šlaituose šiaurinėje Lietu-vos dalyje. Buvo išgręžta keliolika negilių gręžinių, ku-rie papildė ne itin gausią medžiagą. Straipsnyje „Lietu-vos geologinių tyrinėjimų reikalu“ aprašyti sunkumai,su kuriais teko susidurti atliekant tiriamuosius darbus.Neturėdamas pakankamai faktinės medžiagos J. Dalin-kevičius naudojosi litologiniais kriterijais, išsamiai aiš-kino sluoksnių slūgsojimo, tektonines sąlygas, „naudo-josi geometrinių, tektoninių ypatumų tyrinėjimo meto-du“ (Dalinkevičius, 1928).1924 m. Lietuvos universiteto geologinė ekspedicija

aprašė Lietuvos šiaurinėje dalyje į paviršių iškilusius de-vono dolomitus ir gipsus. M. Tomašauskas (1924) šiųdarbų ataskaitoje pateikė kairiojo Tatulos kranto prie Da-gilynės geologinį pjūvį, kuriame matyti melsvasis molis,erozijos paveiktas dolomitas, po juo – baltas, mėlynas iržydras molis su balto gipso tarpsluoksniais. Ataskaitojeaprašytas iš Įstro upės dugno dolomitų trykštantis sierin-gas šaltinis, paminėtos gipso išeigos ties Kauniais (3 kmį PV nuo Biržų) bei gausi „Žagarės devono“ fauna. M.Tomašauskas šias uolienas priskyrė Biržų ir Pasvalio apy-linkių gipsui, kurį C. Grewingkas laikė esant viduriniodevono. Tačiau J. Dalinkevičius tuo abejojo, teigdamas,kad „neteisinga manyti, jog Mūšos upės dolomitai jau-nesni už Biržų-Pasvalio gipsus“ (Dalinkevičius, 1927).1928 m. J. Dalinkevičius pateikė Šiaurės Lietuvos ir

Kuršo geologinį žemėlapį su penkiais profiliais,1931 m. ir M. Kaveckis sudarė Lietuvos žemėlapį (Da-linkevičius, 1928; Kaveckis, 1931a; 1931b). J. Dalinke-vičius savo ekspedicijų aprašymuose aptaria Mūšos irLėvens upių atodangose (ties Pasvaliu) pastebėtą sluoks-niuotą gipsą, mėlyną šlyną ir gausius gėlus bei sierin-gus šaltinius. Aprašydamas maršrutą palei Nemunėlį, pa-teikia duomenų apie gipsą ir dolomitus, vėliau pavadin-tus Tatulos ir Įstro sluoksniais.

M. Kaveckis 1927–1928 m. tyrinėjimų apžvalgojeapibūdindamas Pasvalio ir Biržų rajoną rašo apie gipsosluoksnių ir dolomitų būdingą sluoksniavimąsi, ledyni-nes deformacijas, jų sukeltą gipso dūlėjimą ir tirpini-mą – karstinį procesą (Kaveckis, 1931a; 1931b). 1940m. P. Jodelė ir A. Damušis pateikė Kirdonių gręžiniogipso ir mergelio cheminės sudėties aprašus (Jodelė, Da-mušis, 1940).

Iš pateiktų Kauno bendrovės „Ragučio“ gręžinio duo-menų (gręžė E. Bieske firma) matyti, kad 249–250 NNatsidengia žalsvas kietas molis, kuris liko nepragręžtas.Panašios uolienos yra ir Purmalių gręžinyje, todėlJ. Dalinkevičius mano, jog pagilinus Ragučio gręžinį10–20 m pavyktų pragręžti viršutinio devono uolienas.Ties Žagare ir Pakruoju viršutinis devonas atsidengiažemės paviršiuje.

Latvijos devono stratigrafiją tyrinėjo E. Krausas,N. Delle (Delle, 1937; Kraus, 1930). 1930 m. darbe

„Devono istorija Latvijoje“ E. Krausas Latvijos devonąsuskirstė į atskirus smulkesnius kompleksus, paženklin-damas raidėmis nuo (a) iki (g); vėliau papildė raidėmis(h) ir (i). 1932 m. J. Dalinkevičius, pasinaudodamasE. Krauso indeksais, pagal Šventosios upę išskyrė ol-dredinį kompleksą (a), pagal Lėvens upę – dolomitinįkompleksą (b), Biržų-Pasvalio rajone – gipsingą dolo-mitinę storymę (c–d), ties Joniškiu – kompleksą (g),nuo Joniškio į rytus – kompleksus (e) ir (f). R. Pachto(1849) tyrinėto dolomitinio skyriaus viršutinę dalįE. Krausas pavadino (d), o apatinę – (b) poskyriu. Abušie faunos turtingi poskyriai atskirti nedidelio storiomelsvų mergelių sluoksniu (E. Krauso (c) poskyriu).1934 m. E. Krausas paskelbė darbą apie Latvijos irLeningrado srities oldredą, tais pačiais metais didelę dalįšios srities stratigrafinių netikslumų ištaisė V. Grossas.Kuršių-Lietuvos viršutinio devono viršutiniams horizon-tams pažinti yra reikšmingas 1937 m. N. Delle darbas„Žemgalės žemumos, aukštutinės Kuržemės ir Lietuvosdevono nuogulos“ (Dalinkevičius, 1956).

N. Delle ir V. Zanso Latvijos tyrinėjimai ir jų geo-loginis bei geomorfologinis žemėlapiai leido pakoreguotidar C. Grewingko sudarytą devono stratigrafiją, ypačviršutinio devono suskirstymą (Delle, 1937).

Remdamasis Joniškio, Žagarės, Suginčių, Dabikinės,Šiaulių ir kitais gręžiniais, 1937–1939 m. J. Dalinkevi-čius suskirstė devoną į živečio, franio ir famenio aukš-tus; fameniui priskyrė Joniškio, Švėtės, Žagarės sluoks-nius. Pažymėjo, kad Žagarės sluoksniuose esama ir apa-tinio karbono faunos. Tesnavos ir Klykolių sluoksniusJ. Dalinkevičius priskyrė apatiniam karbonui (Dalinke-vičius, 1939).

DEVONO STRATONŲ KORELIACIJOS RAIDA

1939 m. J. Dalinkevičius pateikė V. Europos ir Lietu-vos devono stratigrafijos koreliaciją (Dalinkevičius, 1939;1940) (4 pav.). Jis atliko Lietuvos, Latvijos, Estijos de-vono stratigrafijos koreliacijos darbus, raidinį sluoksniųžymėjimą, taikomą Latvijos devono stratigrafiniame su-skirstyme, pakeitė geografiniais pavadinimais. J. Dalin-kevičius apatinio devono sluoksnių dar nebuvo tyrinė-jęs, nes gilieji gręžiniai nebuvo pragręžę apatinio devo-no oldredo. Vidurinio devono živečio aukšto Upninkųsluoksnius (DmIII) J. Dalinkevičius sugretino suE. Krauso ir N. Delles horizontais (a2). Šventosios upėsatodangose ištirti Šventosios sluoksniai (DmIV) (pagaldabartinį skirstymą – Šventosios horizontas). Taip buvoišskirtas vidurinio devono oldredas Lietuvoje, pagalC. Grewingką – (d) sluoksnis.

Jaros sluoksnius (Dms) J. Dalinkevičius sulygino suLatvijos mergelingais (b1) (dabartinis Pliavinių horizon-tas). Suosos ir Kupiškio sluoksniai gretinami su Latvi-jos (b2) ir (b3) sluoksniais. C. Grewingkas čia išskyrė(c) horizontą su būdinga Spirifer muralis fauna. Sun-kiau buvo gretinti Tatulos sluoksnius (DsIII) dėl retųfaunos liekanų; jie atitinka Latvijos (c), C. Grewingko(b1) sluoksnius. Įstro sluoksniai (DsIV) atitinka Latvijos


dolomitinius (d), Stipinų, Pakruojo ir Kruojos – (e) ir(f) sluoksnius; Pamūšio sluoksniai (DsV) turtingi ich-tiofaunos. Tuo tarpu famenis buvo skirstomas į du kom-pleksus – Joniškio ir Švėtės sluoksnius (DsIX ir DsX),Latvijoje atitinkamai E. Krausas išskyrė (f2) ir (h) ho-rizontus su ryškiai išreikšta productus fauna. V. Grossoduomenimis, (h) sluoksniai buvo išskirti pagal būdingąichtiofauną (Ketleri fauną): Holoptychius cf. flemingi,Botriolepis cf. ornata.

Diskusinis tapo ribos tarp franio ir famenio Pabalti-jyje nustatymas. J. Dalinkevičius Pakruojo ir Kruojossluoksnius priskyrė viršutiniam franiui. Latvių geologaišiuos kompleksus (arba Amulės svitą) skyrė tai viršuti-niam franiui, tai apatiniam fameniui. N. Delle klaidin-gai manė, kad Kruojos sluoksniai priklauso C. Grewing-ko productus zonai (g1), o Pakruojo sluoksniai – (f2).Vėliau latvių geologai Amulės svitą laikė famenio apa-čia, Kruojos sluoksnius priskyrė apatiniam fameniui, oPakruojo – viršutiniam franiui.

Žagarės sluoksnius (XI) J. Dalinkevičius priskiria kar-bonui, kaip ir Tesnavo ir Klykolių. Dar 1896 m.E. Tollis Žagarės sluoksniuose (nebyliuose, anot C. Gre-wingko) yra konstatavęs devono fauną: Spirifer verneu-ili, Sp., muralis. Dabartiniu metu Žagarės horizontas(h3–4) su spyniniais brachiopodais priskiriamas devonui.Dar išskiriamas Ketlerių horizontas (h5) Latvijoje beiŠkervelės svita (h6) su žuvų kaulų liekanomis. Ši stra-tigrafinių schemų raida pavaizduota J. Dalinkevičiausdarbe „Lietuvos TSR famenis“ (Dalinkevičius, 1956).

Pabaigoje dera pažymėti, kad devono koreliacijosraida po 1940 m. dėl didelės stratigrafinės interpretaci-jos ir stratonų apimčių kaitos istoriniu požiūriu taip patnusipelno ne ką mažesnio dėmesio. Tam reikėtų skirtiatskirą studiją. Problematiška devono istoriją iki1940 m. aprėpti viename straipsnyje. Regis, apie devo-no laikotarpį jau žinome viską, belieka tai pritaikytinūdienos aktualijoms – gamtosauginėms krašto proble-moms, geologiniam, kultūriniam paveldui ir turizmuipropaguoti. Daugiau kaip šimtmetį trukęs laikotarpis pil-nas įvairių geologinių įvykių, pažymėtas svarbių datų,atradimų ir garsių tyrėjų vardų. Rytinio Baltijos regionodevono tyrimus, pradėtus M. Engelhardo, G. Ulprechto,L. Bucho, J. Dalinkevičiaus, tęsia darbai su paleofaci-niais-litologiniais žemėlapiais (M 1:2500 000), valstybi-nė mokslo programa „Litosfera“.

Padėka. Autorė dėkoja šio straipsnio recenzentamsprof. habil. dr. J. Paškevičiui ir dr. V. Narbutui už išsa-mias pastabas.

Literatūra

Buch L. 1840. Beiträge zur Bestimmung der Gebirgsforma-tionene in Russland. Arch. Mineral, Geogn. Berlin. Bd.XV. 3–128.

Dalinkevičius J. 1927. Lietuvos 1924–1925 m. geologinių ty-rinėjimų trumpa apžvalga. Kosmos. 2–3. 84–96.

Dalinkevičius J. 1928. Nauji bruožai apie šiaurinės Lietuvosir Kuršo geologiją ir jų ryšiai su vidurine Lietuva. Kos-

mos. 9(7–8). 339–366.Dalinkevičius J. 1932. Lietuvos devonas ir jo ryšiai su Lat-

vijos devonu. Vytauto Didžiojo universitetas. Matematikosgamtos fakulteto darbai. 6(2). Kaunas. 91–138.

Dalinkevičius J. 1939. Devono stratigrafija ir apatinio karbo-no transgresijos žymės Lietuvoje. Vytauto Didžiojo uni-versitetas. Matematikos-gamtos fakulteto darbai. 13(4). 11–32.

Dalinkevičius J. 1940. Lietuvos devono stratigrafinių tyrimųišdavos ir kai kurios problemos. Pirmojo lietuvių-latviųgeologų suvažiavimo darbai. Gamta. 3–4. 201–203.

Dalinkevičius J. 1956. Lietuvos TSR famenis. Slūgsojimo są-lygos, stratigrafija ir paleogeografiniai bruožai (Rankraštis).Juozas Dalinkevičius. 1988. V.: Mokslas.

Delle N. 1937. Zemgales lidzenuma, Augšzemes un Lietuvasdevona nuogulumi. Latv. Univ. Raksti. Mat. un dabas zin.fak. Ser. 2(5). Riga. 105–384.

Dubois de Monpereux F. 1830. Geognostische Bemerkung überLithauen. Arch. Mineral., Geogn. Bd. II. 135–156.

Eichwald E. 1830. Naturhistorische Skizze von Lithauen, Vol-hynien und Podolien in geognostisch-mineralogischer, bo-tanischer und zoologischer hinsicht. Wilna.

Engelhard M., Ulprecht M. G. 1830. Umriss der FelsstructurEstlands und Livlands mit Karte und Profilen. KarstensArchiv f., Mineralogie. B. II. Berlin. 94–119.

Fischer J. B. 1784. Zusätze zu einem Versuche einer Natur-geschichte von Livland, nebst einigen Anmerkungen zurphysischen Erdbeschreibung von Kurland, entworfen vonJ. J. Ferber. Riga.

Grewingk C. 1859. Geologie von Liv- und Kurland. Dorpat.Grewingk C. 1861. Geologie von Liv- und Kurland mit In-

begriff einiger angrenzenden Gebiete. Archiv für die Na-turkunde Liv-, Ehst-, und Kurlands. Ser. I. Bd. II.

Grewingk C. 1878. Das Bohrloch von Purmallen bei Memelim Lichte der geognostichen Kenntnis seiner Umgebung.Sitzungsberidite. Naturforsch. Ges. Bd. IV. H. 3. Dorpat.559–572.

Grewingk C. 1879. Erlaüterungen zur zweiten Ausgabe derGeognostischen Karte Liv,- Est,- und Kurlands. Arch. Na-turkunde Liv,- Est,- und Kurlands. Ser. I. , Bd. VII. 3–23.

Grigelis A., Kondratas A., Mikaila V., Skuodienė I. I. 1981.Pirmieji geologiniai tyrinėjimai (XVIII a. pabaiga –XX a. pradžia). Lietuvos TSR geologijos istorija. V.: Moks-las. 23–38.

Gross. W. 1942. Die Fischfaunen des Baltischen Devons undihre biostratigraphische Bedeutung. Korresp. Bl. Naturf.Ver. Bd. 64. Riga. 373–436.

Grotthus T. 1816. Untersuchung des Quellwassers zu Schmor-den. Beitr. Chem. und Phys. Bd. 18, H. 1. 83–114.

Jodelė P., Damušis A., 1940. Biržų-Pasvalio gipsų preliminari-niai tyrimai. Lietuvos energijos komiteto darbai. 4. 37–42.

Jodelė. Pr. 1922. Geologiniai tyrinėjimai technikos žvilgsniusu Lietuvos geologijos daviniais ir šulinių gręžiniais. Kau-nas. 51–55.

Kaveckis M. 1931(a). Lietuvos geologijos pagrindai ir remiantisgręžinių daviniais senesnių padarų geologinio žemėlapiosudarymas. Lietuvos un-to Matematikos-gamtos fak-to dar-bai. 5(2) 585–671.


Kaveckis M. 1931(b). Šiaurės Lietuvos devono ir permės sluoks-nių patikrinimas, Dubysos upės krantuose pagrindinių sluoks-nių ieškojimas ir surinktų gręžinių medžiaga remiantis –Lietuvos geologinio žemėlapio sudarymas. Lietuvos un-toMatematikos-gamtos fak-to darbai. 5(2). 460–584.

Narbutas V. 1994. Devonas. Lietuvos geologija. Vilnius: Moks-lo enciklopedijų leidykla. 97–120.

Narbutas V., Linčius A., Marcinkevičius V. 2001. Devonouolienų karstas ir aplinkosaugos problemos Šiaurės Lietu-voje. Vilnius: Agora.

Pusch J. 1898. Nowe przyczynki do geognozyi Polski (Zrękopismów pozostałych po autorze przełoźył B Rejchman).Pamiętnik Fizjograficzny. 4. Warszawa. 128–141.

Siemiradski J., Dunikowski E. 1891. Szkic geologiczny kro-lestwa Polskiego, Galiciji i krajow przyleglych. PamiętnikFizjograficzny. 11. Warszawa.

Toll E. 1899. Geologische Untersuchungen im Gebiet derKurländischen Aa. Sitzungsberidite. Naturforsch. Ges.U-tät Jurjew (Dorpat). Bd. 12, H. 1. 1–33.

Tomašauskas M. 1924. Geologinės ekspedicijos 1924 m. dar-bų prirengiamoji apyskaita. Lietuvos universiteto Matema-tikos-gamtos fakulteto darbai. 3. 5–20.

Tornquist A. 1910. Geologie von Ostpreussen. Berlin, Verlagvon Gebrüder Borntraeger. 14–21.

Žalūdienė G. 2004. Vilniaus universiteto profesoriaus Eduar-do Eichvaldo ekspedicija. Geologija. 47. P. 1–7.

Žalūdienė G., Paškevičius J. 2001. Žemės istorija ir paleoge-ografinės rekonstrukcijos Juozo Lukoševičiaus darbuose.Geologija. 34. 17–31.

Венюков П. П. 1884. Отложения девонской системыЕвропейской России. Тр. Санкт-Петербургского об-ва естecтвоиспытателей. 28(2). 1–291.

Гельмерсен Г. П. 1841. Пояснительные примечания кгенеральной карте горных формации ЕвропейскойРоссии. Горный журнал. Ч. 2. Кн. 4. 29–68.

Карпинский А.П. 1894. Общий характер колебанийземной коры в пределах Европейской Россий. Изв.Акад. наук. 1(1). 1–9.

Карпинский А. П. 1947. Очерки геологическогопрошлого Европейской Россий. Статьи 1883–1894 г.с дополнительными примечаниями. Петроград:Военная типография. 1–71.

Куторга С. 1858. Естественная история земной коры.Санкт-Петербург. 250–258.

Лукашевич И. 1911 г. Элементарные начала научнойфилософии. Т III: Cтроение земли в связи с еёиссторией.

Мурчисон Р., Вернейль Э., Кейзерлинг А. 1849.Геологическое описание России и хребтаУральского. Ч I, II. С. Петербург.

Сорокин Б., Лярская Л., Савваитова Л. 1981. Девон икарбон Прибалтики. Рига: Зинатне.

Толль Э. 1892. Предварительный отчет об исследованияхв Курляндской и Ковенской губерниях в области13-ого листа. Изв. Геол. Комитета. 11(7).

Ульман. 1827. Геогностическое описание губернииВиленской, Гроденской и проч. Горный журнал. 4.25–42.

Хайн В., Рябухин А. 1997. История и методологияГеологических наук. М.: Из. МГУ.

Шатский Н. 1941. Р. И. Мурчисон 1792–1871. Москва.

Gailė Žalūdienė

HISTORY OF DEVONIAN RESEARCH IN THEEASTERN BALTIC REGION (BEFORE 1940)

S u m m a r yFrom the point of view of cumulative science, first studies ofthe Devonian in the Baltic Region were assumed already in the19th century after the formation of general elements of geolo-gical science. The research period 1800–1900 was rich in thefirst geognostic maps (Engelhard et al., 1830) and essays aboutLatvia and Estonia. Studies of Biržai–Pasvalys environs in thekarst region were especially popular. The first geological ex-peditions were of special importance for territorial knowledge.An expedition into the European part of Russia and Urals wasorganized in the Russian Empire in 1825. It was jointly head-ed by R. Murchison, E. de Verneil and A. Keyserling. A geo-gnostic map of Europe and greater part of Russia was compi-led based on the expedition results. It contained the boundariesof geological formations including the Devonian. ProfessorEduard Eichvald’s expedition organized for investigation of na-tural conditions in Lithuania, Volyn and Podol provided infor-mation on the spread area and outcrops of different types ofrocks. C. Grewingk (1861) was perhaps the first who distin-guished the Devonian in the Baltic region and provided conc-rete data on that period. The first deeper boreholes of Purma-liai (1877) and Ripeikiai (1874) were very supportive for theDevonian studies. Fossil fauna remains were very informative.They were described by F. Dubois (1830), L. Buch (1840), R.Pacht and others. Baron E. von Toll identified brachiopods(Spirifer archiaci) in the outcrops of Pakruojis environs. TheUpper Devonian productive zone was distinguished accordingto their spread area. 1919–1940 was a period of intensive stu-dies of the Baltic Devonian. They were based on the results offirst expeditions across Lithuania organized by J. Dalinkevičiusand M. Kaveckis. The first correlation works on the Devonianin the Baltic region employed data collected by E. Krauss, N.Delles and J. Dalinkevičius. In stratigraphic schemes, the mar-king of layers by letters was replaced by geographic names.

Ãàéëå Æàëóäåíå

ÈÑÒÎÐÈß ÈÑÑËÅÄÎÂÀÍÈÉ (ÄÎ 1940 Ã.)ÄÅÂÎÍÀ ÂÎÑÒÎ×ÍÎÃÎ ÁÀËÒÈÉÑÊÎÃÎÐÅÃÈÎÍÀ

Р е з ю м еПервые исследования девонского периода натерритории Балтийского региона были осуществленыеще в XIX в., когда сформировались основы общейгеологии. Период 1800–1900 гг. был выделен на первыхгеогностических картах, в очерках о Латвии, Эстонии.В Литве особенно были заинтересованы висследованиях карстового региона (окрестности г.


Биржай). Большое значение для познания девона имелипервые геологические экспедиции. В 1840 г. вРоссийской империи была организована учебнаяэкспедиция по европейской части России и Уралу.Руководил ею Р. И. Мурчисон вместе с Е. де Вернеулеми А. Кейзерлингом. В результате этой экспедицииподготовлена геогностическая карта Европы и большейчасти европейской части России, показаныраспространения геологических формаций, в том числеи девона. В 1829 г. Э. Эйхвальд в течение четырехмесяцев путешествовал по юго-западной России: изВильны он направился в Гродно, изучал берега р.Нямунас, затем в пределах Волынской и Подольскойгуберний – берега рек Днестра и Буга вплоть доЧерного моря. При этом он собрал много ценногоматериала по минералогии, геологии, палеонтологии,ботанике и зоологии. Конкретные данные о девонеБалтийского региона первым выделил и представил

К. Гревингк (1861). На развитие исследований сильноевлияние оказали впервые на территории Литвыпробуренные скважины в Пурмаляй (1877) и Рипейкяй(1874). Особенно много информации дали остаткиископаемой фауны, собранные Ф. Дубойсом (1830).Этот фактический материал описали Л. Бух (1840),Р. Пахт и др. В 1899 г. Э. Толль в Пакруойском районев обнажениях р. Муша обнаружил остатки брахиопод(Spirifer archiaci). На их основе выделена зонапродуктидов – верхний девон. Ценный научныйматериал был получен в результате первых экспедицийпо Литве (1919–1940 гг.), организованныхИ. Далинкявичюсом, М. Кавяцкисом. Первыекорреляции девона на территории Прибалтикиосуществлены на основе работ И. Далинкявичюса,Н. Делле, Е. Краусса. В стратиграфии вместо буквенныхгеографические названия начал использоватьИ. Далинкявичюс в 1939 г.

geologijos istorija • history of geology • История...

Documents