magistro darbas - vdu · 2020. 12. 23. · p.mockaus (2001) atlik ęs tyrimus su lietuvos didelio...
Post on 28-Jun-2021
4 Views
Preview:
TRANSCRIPT
VILNIAUS PEDAGOGINIS UNIVERSITETAS
SPORTO IR SVEIKATOS FAKULTETAS
KŪNO KULTŪROS TEORIJOS KATEDRA
Domas Kudaba
Lietuvos orientavimosi sporto rinktinės narių pažintinių procesų ir
funkcinio pajėgumo kaita metiniame treniruočių cikle
MAGISTRO DARBAS Mokslinis vadovas:
doc., dr. J. Mertinas
Vilnius, 2006
2
TURINYS
ĮVADAS .................................................................................................................................... 4
1. LITERATŪROS APŽVALGA ....................................................................................... 6
1.1. Orientavimosi sporto struktūra ....................................................................................... 6
1.2. Orientacininkų fizinis parengtumas ................................................................................ 8
1.2.1. Orientacininkų aerobinis ir anaerobinis darbingumas ........................................... 8
1.3. Orientacininkų techninis parengtumas .......................................................................... 10
1.4. Teorinis ir intelektinis sportininkų rengimas ................................................................ 12
1.5. Psichika ........................................................................................................................ 13
1.6. Pažintiniai procesai ....................................................................................................... 14
1.6.1. Atmintis ............................................................................................................... 15
1.6.2. Atmintis orientavimosi sporte .............................................................................. 19
1.6.3. Dėmesys ............................................................................................................... 22
1.6.4. Dėmesys orientavimosi sporte ............................................................................. 26
1.6.5. Orientacininkų dėmesio ir atminties lavinimas ................................................... 28
1.7. Orientacininkų emocinės valios savybės ...................................................................... 29
1.8. Orientavimosi sporte iškylančios kliūtys ir sunkumai .................................................. 31
1.8.1. Orientavimosi sporte iškylančių sunkumų įveikimo būdai ................................. 34
1.9. Orientacininkų taktinis mąstymas ................................................................................ 35
2. TYRIMO METODIKA IR ORGANIZAVIMAS ................................................... 38
2.1. Tiriamieji ...................................................................................................................... 38
2.2. Metodai ......................................................................................................................... 39
2.2.1. Pažintinių procesų vertinimo metodai ................................................................. 39
2.2.2. Fizinio išsivystymo vertinimo metodai ............................................................... 45
2.2.3. Psichomotorinių funkcijų vertinimo metodai ...................................................... 46
2.2.4. Anaerobinio pajėgumo vertinimo metodai .......................................................... 47
2.2.5. Kraujotakos ir kvėpavimo sistemų funkcinio pajėgumo vertinimo metodai ....... 49
2.2.6. Orientacininkų treniruočių krūvio apskaita ......................................................... 51
2.2.7. Orientacininkų pasiekimų varžybose fiksavimas ................................................ 52
2.3. Tyrimo organizavimas .................................................................................................. 52
2.4. Matematinė statistika .................................................................................................... 53
3. TYRIMO REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS ..................................................... 55
3.1. Orientacininkų pažintinių procesų rodiklių kaita ......................................................... 55
3
3.2. Orientacininkų fizinio išsivystymo rodiklių kaita.......................................................... 59
3.3. Orientacininkų psichomotorinių funkcijų rodiklių kaita ............................................... 63
3.4. Orientacininkų anaerobinio pajėgumo rodiklių kaita .................................................... 65
3.5. Orientacininkų kraujotakos ir kvėpavimo sistemų funkcinio pajėgumo rodiklių
kaita ............................................................................................................................... 71
3.6. Orientacininkų treniruočių krūvio analizė ................................................................... 76
3.7. Orientacininkų pasiekimai varžybose .......................................................................... 78
4. REZULTATŲ APIBENDRINIMAS ......................................................................... 81
IŠVADOS .............................................................................................................................. 83
LITERATŪRA ..................................................................................................................... 84
SANTRAUKA ...................................................................................................................... 87
SUMMARY .......................................................................................................................... 88
PRIEDAI ................................................................................................................................ 89
4
Įvadas
Orientavimosi sportas (OS) – Lietuvoje dar jauna sporto šaka. Palyginimui šios sporto
šakos gimtinėje Norvegijoje OS kultivuojamas jau daugiau kaip 100 metų. Mūsų nacionalinės
rinktinės sportininkų pasiekti rezultatai taip pat pakankamai geri. Pasaulio ir europos
čempionatuose mūsų šalies sportininkai individualiose varžybose patenka į stipriausiųjų 20-
tuką, o estafečių varžybose mūsų komandos patenka į stipriausių dešimtukus. Bet medalių
turime tik vieną, 2004 m. europos čempionate D.Alšauskaitė vidutinėje trasoje iškovojo sidabro
medalį. Iškyla klausimas: kaip galėtume stipriau pasipriešinti senas OS tradicijas turinčioms
valstybėms?
P.Mockaus (2001) atlikęs tyrimus su Lietuvos didelio meistriškumo orientacininkais
nustatė, kad jiems būdingas geras pagal bėgikų vertininmo skalę aerobinis pajėgumas (AP),
kuris tiesiogiai koreliuoja su sportiniu meistriškumu, o anaerobinis pajėgumas (AnP), Vingeito
(Wingate) 30 s maksimalaus testo metu, tiesiogiai koreliuoja su orientacininkų vieta ranginių
įverčių lentelėje ir artimas vidutinių ir ilgų nuotolių bėgikams.
Б.И.Огородников, А.Н.Кирчо, Л.А.Крохин (1978) ir В.Г.Акимов (1987) nustatė, kad
orientavimosi sportas pagal fizinį parengtumą yra giminingas bėgimui raižyta vietove ir
slidinėjimui. Pagal techninių elementų kiekį, taktines situacijas, pagal psichologinį “spaudimą”
artimas žaidybinėms sporto šakoms. Todėl orientavimosi sporto varžybos iš sportininko
reikalauja visapusiško parengtumo. Sėkmingą orientacininko pasirodymą varžybose lemia ne
tik geras fizinis, techninis ir taktinis parengtumas, bet ir geras psichologinis parengtumas.
Pasak В.Г.Акимов (1987) orientavimosi sportas apima tokius pažintinius procesus kaip
dėmesys, atmintis, kūrybinis mąstymas. Kuo aukštesnė sportininko kvalifikacija, tuo aukštesnis
jo pažintinių procesų lygis.
С.А.Зубков (1971), Б.И.Огородников ir kt. (1978) sutaria, kad orientavimosi sporte
tarp daugelio mokėjimų gana svarbus yra gebėjimas sutelkti ir išlaikyti dėmesį. Tas, kuris tai
sugeba, reikiamu momentu gali geriau susidoroti su trasoje iškylančiomis užduotimis.
T.Ottoson (1999) tyrinėdamas orientacininkus, vienoje situacijoje pastebėjo neįprastus
sportininko veiksmus: sportininkas ganėtinai retai žvilgčiojo į žemėlapį, taip eikvodamas labai
mažai laiko žemėlapio skaitymui ir praktiškai nesumažino bėgimo greičio. Jo “sutaupytas”
laikas žemėlapio skaitymui sudarė vidutiniškai apie 13 sek. kiekviename etape tarp KP. Toks
efektyvus ir ekonomiškas stilius turi didelę įtaką sportiniam rezultatui.
Todėl, pasak В.Г.Акимов (1987) vienas iš orientacininko privalumų yra gera regimoji
atmintis. Ne visi žmonės turi vienodai gerą regimąją atmintį. Norint pasiekti gerų sportinių
5
rezultatų, svarbu tokią atmintį lavinti. Kuo greičiau ir tiksliau orientacininkas „perskaitys“
žemėlapį ir įsidėmės simbolius, tuo geresnių rezultatų jis pasieks. Tikslus ir greitas žemėlapio
skaitymas ir įsiminimas išbėgus į trasą sutaupo sportininkui laiko.
В.Г.Акимов (1987) priduria, kad staigūs ir dažni situacijų pasikeitimai orientavimosi
trasoje priverčia sportininką žaibiškai mąstyti. Todėl didžiulę reikšmę orientavimosi sporte turi
orientacininko taktinis mąstymas, padedantis išsirinkti optimaliausia judėjimo kelią, kritiškai
vertinti situaciją ir vietovės reljefą, greitai rasti orientyrus žemėlapyje.
Aktualumas. Šiuo metu išsamesni tyrimai su Lietuvos OS nacionalinės rinktinės nariais
neatliekami pastoviai ir nėra pakankamai efektingi. Informacijos apie mūsų šalies
orientacininkų parengtumą turime sukaupę mažai. Nėra pastovių tyrimų, kurių pagalba
galėtume stebėti OS nacionalinės rinktinės sportininkų parengtumą ne tik prieš varžybas, bet ir
metiniame treniruočių cikle. Tokie tyrimai būtų didelė pagalba ne tik nacionalinės rinktinės
treneriui, bet ir patiems sportininkams.
Hipotezė – tikėtina, kad didelio meistriškumo orientacininkų funkcinio parengtumo,
dėmesio pastovumo, informacijos suvokimo greičio ir regimosios atminties rodikliai turėtų būti
geresni varžybų laikotarpiu.
Tyrimo objektas – orientacininkų treniruočių krūvio bėgte, funkcinio parengtumo,
dėmesio pastovumo, informacijos suvokimo greičio ir regimosios atminties kaita metiniame
treniruočių cikle.
Tyrimo subjektas – Lietuvos orientavimosi sporto rinktinės nariai.
DARBO TIKSLAS – tirti Lietuvos orientavimosi sporto rinktinės narių dėmesio pastovumą,
informacijos suvokimo greitį, regimąją atmintį ir funkcinį parengtumą metiniame treniruočių
cikle.
UŽDAVINIAI:
1. Nustatyti Lietuvos orientavimosi sporto rinktinės narių dėmesio pastovumo,
informacijos suvokimo greičio ir regimosios atminties kaitą tiriamuoju laikotarpiu.
2. Nustatyti Lietuvos orientavimosi sporto rinktinės narių funkcinio parengtumo kaitą
tiriamuoju laikotarpiu.
3. Išsiaiškinti Lietuvos orientavimosi sporto rinktinės narių treniruočių krūvio bėgte
apimties ir intensyvumo kaitą tiriamuoju laikotarpiu.
6
1. LITERATŪROS APŽVALGA
1.1. Orientavimosi sporto struktūra
Orientavimosi sportas (OS) – sporto šaka, kai sportininkas, savarankiškai pasirinkdamas
kelią, žemėlapio ir kompaso pagalba, per trumpiausią laiką turi surasti vietovėje pažymėtus
kontrolinius punktus (KP), nurodytus žemėlapyje (Orientavimosi sporto varžybų taisyklės,
1998).
Sportinis žemėlapis – tai stambaus mastelio specialus žemėlapis, skirtas orientavimosi
sporto varžyboms, nubraižytas, naudojant specialius sutartinius ženklus, objektyviai atspindintis
kartografuojamą vietovę, pateikiantis charakteringas vietovės žymes, svarbias orientavimuisi
(Orientavimosi sporto varžybų taisyklės, 1998).
Kontrolinių punktų pagalba varžybų trasa sportiniame žemėlapyje yra suskirstoma į
atskirus etapus (1 pav.). Kiekvienas etapas yra savarankiškas, bet kartu susietas su kitu.
Sportininko rezultatas susideda iš atskirų etapų įveikimo laiko, bet kiekvienas iš šių etapų turi
įtakos tolimesniems sportininko veiksmams trasoje. Taip orientacininkas retai gali maksimaliu
greičiu įveikti atskirus etapus tarp kontrolinių punktų. Jis turi galvoti ir nustatyti, kokius
techninius elementus naudoti “dabar”, kad jie būtų naudingi vėlesniems veiksmams duotoje
trasoje. Nuo techninių elementų pasirinkimo priklauso sportininko judėjimo greitis: vieni
techniniai elementai atliekami labai greitai, kai kurie lėtai, o prieš tam tikrus reikia net sustoti
(P.Rakštikas, 1996).
1 pav. OS varžybų trasos atskirų etapų įveikimo variantai
7
Daugumos orientavimosi sporto varžybų trasų ilgiai vidutiniškai būna nuo 5 iki 15
kilometrų. Pasaulio ir europos orientavimosi sporto čempionatų programą sudaro: sprinto trasos
varžybos (15-20 min.), vidutinės trasos varžybos (35-45 min.), ilgos trasos varžybos (70-90
min.), estafečių varžybos (40-50 min.).
В.В.Чемихина (1996) teigia, kad orientacininkų bėgimas savo struktūra nedaug skiriasi
nuo kroso bėgikų. Skirtumas tik tas, kad orientacininkas, bėgdamas trasą turi mąstyti ir greitai
priimti sprendimus, kurie turi lemiamą įtaką sportiniam rezultatui.
Psichologinė orientavimosi sporto struktūra susideda iš pažintinių procesų, tokių kaip
dėmesys, suvokimas, vaizduotė, mąstymas ir atmintis (Б.И.Огородников, А.Л.Моисеенков,
Е.С.Приймак, 1980).
E.Krauss (1980) nustatė, kad orientacininkų rengime, didelio sportinio meistriškumo
orientacininkai mažiau laiko skiria teorinėms ir praktinėms treniruotėms, o daugiau fiziniam
rengimui. Autorius pateikia orientacininkų treniruočių krūvio paskirstymą priklausomai nuo
sportininkų meistriškumo lygio (2 pav.).
2 pav. Treniruočių krūvio paskirstymas, priklausomai nuo orientacininkų
meistriškumo (E.Krauss, 1980)
8
1.2. Orientacininkų fizinis parengtumas
Fizinis parengtumas – sportininko fizinių ypatybių, kompleksinių gebėjimų, judėjimo
mokėjimų bei įgūdžių išugdymo lygis, laiduojantis darnią ir našią veiklą per pratybas ir
varžybas (P.Karoblis, 2005).
A.Kивистик (1972), E.Изоп (1972) ir Л.А.Крохин (1978) teigia, kad siekiant gero
rezultato orientavimosi sporto varžybose labai svarbus geras fizinis parengtumas.
Orientacininkams tenka bėgti, slysti slidėmis įvairiomis sąlygomis. Vasarą – tai bėgimas
skirtingu gruntu, reljefu, pelkėmis, parkiniais arba tankiais miškais, akmenynais, įveikiant
įvairias kliūtis trasoje. Tokios bėgimo sąlygos iš sportininko reikalauja visapusiško fizinio,
techninio ir taktinio parengtumo, bei gebėjimo prisitaikyti prie staigiai kintančių situacijų. Pasak
J.Kleemola (1997) didelio meistriškumo orientacininkų fizinis parengtumas turi apie 90 %
įtakos rezultatui.
Pasaulyje dominuoja greitas ir tikslus orientavimasis su maksimaliu fiziniu parengtumu.
Geras funkcinis organizmo parengtumas ir nepriekaištinga orientavimosi technika sudaro
galimybę tapti didelio meistriškumo orientacininkais. Geras fizinis parengtumas, be įvaldytos
orientavimosi technikos, leis pasiekti tik vidutinius rezultatus. Ir atvirkščiai – gera orientavimosi
technika, bet vidutinis fizinis parengtumas, taip pat neleis pasiekti pergalės varžybose
(A.Kивистик, 1972).
Stipriausi pasaulio orientacininkai, kartu su geru techniniu parengtumu yra gerai
pasirengę fiziškai (pvz., švedų orientacininkas J.Mortensen maratoną nubėgo per 2 val. 12 min.,
Danijos rinktinės lyderis K.Jorgensenas yra tapęs pasaulio krosų nugalėtoju, o Europos
lengvosios atletikos čempionate 10 km distanciją yra įveikęs per 27,42 min.).
1.2.1. Orientacininkų aerobinis ir anaerobinis darbingumas
Orientacininkų organizmo fiziologiniai tyrimai dažniausiai atliekami, norint išsiaiškinti,
kaip pagerinti jų fizinį pajėgumą. Fizinis krūvis orientavomosi sporto varžybų metu kinta
priklausomai nuo vietovės raižytumo, pakilimų skaičiaus ir trukmės, bėgimo įgūdžių, mokėjimo
skaityti žemėlapį (P.Mockus, 2001).
Mokslininkai S.Bird, R.Bailey ir J.Lewis (1993) nustatė, kad didelio meistriškumo
orientacininkų širdies susitraukimų dažnis (ŠSD) varžybų metu svyruoja nuo 140 iki 180
k./min. Didesnę laiko dalį atliekamas aerobinis darbas, kurio intensyvumas kinta, pasitaiko
intensyvių anaerobinio darbo tarpsnių. Vidutinis ŠSD priklauso nuo orientavimosi trasos
9
pobūdžio, jis yra mažesnis daugiau technikos reikalaujančiose trasose, kai vidutinis bėgimo
greitis būna mažesnis.
G.Peck (1990) tyrimais nustatė, kad ŠSD orientavimosi sporto varžybų metu kinta
labiau negu bėgant panašiu greičiu lygia vietove.
M.Ranucci, G.Grassi ir G.Miserocchi (1986) nustatė, kad orientacininkų anaerobinės
apykaitos slenksčio dydis prilygsta vidutinių nuotolių bėgikams, bet ne maratono bėgikams ar
slidininkams. Laktato dinamikos OS varžybų metu analizė parodė, kad fiziologinis
orientacininkų apkrovimas ypač panašus į 2500–5000 m nuotolių bėgikų.
Gana išsamiai didelio meistriškumo orientacininkų aerobinį ir anaerobinį darbingumą
išanalizavo Švedijos mokslininkai C.Rolf, G.Andersson, P.Westblad, B.Saltin (1997). Pasak jų
didelio meistriškumo orientacinikams būdingas aukštas maksimalaus deguonies suvartojimo
(MDS) lygis. O maksimali laktato (La) koncentracija yra vidutinio dydžio ir nesiskiria nuo
mažesnio meistriškumo orientacininkų (1 lentelė).
1 lentelė
Švedijos orientacininkų antropometriniai duomenys, aerobinio ir anaerobinio
darbingumo rodikliai (C.Rolf et al., 1997)
Nacionalinė rinktinė 10 – 50 vietos laimėtojai Lytis Rodikliai Vyrai Moterys Vyrai Moterys Amžius 30 (27-33) 26 (21-31) 24 (21-29) 21 (19-24) Ūgis (cm) 181 (174-183) 168 (166-177) 183 (179-196) 167 (163-178) Kūno masė (kg) 68 (65-71) 57 (53-61) 70 (66-85) 57 (53-63) Maksimalus ŠSD (k./min)
178 (174-183) 182 (179-190) 185 (175-188) 188 (182-199)
MDS (ml/kg/min)
79 (75-81) 68 (62-71) 73 (70-85) 61 (54-72)
Maks. La kiekis (mmol/l)
14,0 (10-17) 12,0 (8,4-14) 15,8 (9,5-21,6) 15,6 (9,3-24,7)
U.Creagh ir T.Reilly (1997) nustatė, kad orientacininkų raumenyse vyrauja lėtai
susitraukiančios (lėtosios) skaidulos, šios sporto šakos atstovams būdinga nedidelė jėga ir
mažas anaerobinis pajėgumas. Nedidelį anaerobinį orientacininkų pajėgumą parodo Margaria
testo (R.Knowlton, K.Ackerman, P.Fidzgerald, 1980) bėgimo į stačią įkalnę (U.Creagh,
T.Reilly, 1997) rezultatai.
Lietuvos didelio meistriškumo orientacininkų AP ir AnP tyrinėjo P.Mockus (2001).
Orientacininkų aerobinio ir anaerobinio pajėgumo rodikliai buvo nustatomi taikant tiesioginius
(pagal La koncentraciją kraujyje) ir netiesioginius (pagal ŠSD fizinio krūvio ir atsigavimo
metu) metodus (2, 3 lentelė).
10
2 lentelė
Lietuvos didelio meistriškumo orientacininkų antropometriniai duomenys ir aerobinio pajėgumo rodikliai ( X ± S x ) (P.Mockus, 2001)
Lytis
Rodikliai Vyrai (n=28) Moterys (n=24)
Amžius 24,1 ± 6,4 21,9 ± 4,4 Ūgis (cm) 180,7 ± 4,6 166,8 ± 5,1 Kūno masė (kg) 71,7 ± 5,3 56,5 ± 4,3 Maks. ŠSD (k./min) 182,2 ± 11,7 179,8 ± 10,7 MDS (ml/kg/min) 61,9 ± 6,1 50,5 ± 5,6
3 lentelė
Lietuvos didelio meistriškumo orientacininkų antropometriniai duomenys ir anaerobinio pajėgumo rodikliai ( X ± S x ) (P.Mockus, 2001)
Lytis
Rodikliai Vyrai (n=19) Moterys (n=13)
Amžius 24,1 ± 4,3 24,3 ± 6,1 Ūgis (cm) 180,7 ± 5,8 164 ± 8,3 Kūno masė (kg) 72,4 ± 5,1 55,1 ± 5,3 W 653,3 ± 72 444,5 ± 66,5 W/kg 9 ± 0,6 8,1 ± 1,5 Vidutinis W 572,5 ± 54,8 375,9 ± 56,1 Vidutinis W/kg 8 ± 0,4 6,9 ± 0,6 La 3-ą ats. min (mmol/l)
6,5 ± 1,1 6,3 ± 1,4
1.3. Orientacininkų techninis parengtumas
Gera orientavimosi technika – tai racionalus technikos elementų pritaikymas praktikoje
(Л.П.Пронтишева, 1990).
Б.И.Огородников, А.Н.Кирчо ir Л.А.Крохин (1978) geras techninis orientacininkų
parengtumas apibūdinas gebėjimas protingai ir savarankiškai naudotis techniniais elementais
greitai besikeičiančiose situacijose (pvz., keičiantis vietovei, priešininkų veiksmams ar padarius
klaidą), greitai jas įvertinant ir pasirenkant teisingus veiksmus, tuo pačiu palaikant optimalų
bėgimo greitį.
Pasak В.Г.Акимов (1987) orientavimosi techniką sudaro visi metodai ir priemonės,
kuriomis treniruotėse ir varžybose naudojasi sportininkai. Visi orientavimosi technikos
elementai tarpusavyje susiję ir vienas kitą papildo. Tikslus vieno technikos elemento atlikimas
11
sąlygoja konkrečios situacijos išsprendimą. Autorius pateikia tokią orientavimosi sporto
technikos metodų ir priemonių klasifikaciją:
• Kompaso valdymas.
• Bėgimas azimutu.
• Žemėlapio supratimas ir vietovės suvokimas.
• Žemėlapio ir vietovės tapatinimas.
• Žemėlapio įsiminimas.
• Dėmesys.
• Šiuolaikinio inventoriaus naudojimas.
• Kontrolinių punktų ieškojimo ir radimo metodai.
• Atstumo nustatymas.
• Linijinių ir plokštuminių orientyrų naudojimas.
• Bėgimas be kompaso.
• Žemėlapio skaitymas bėgant.
• Žemėlapio orientavimas su kompasu.
• Aukščio kontrolė.
Kuo daugiau sportininkas yra išmokęs ir įgijęs OS technikos įgūdžių, tuo greičiau ir
tiksliau jis atlieka atskirus veiksmus, daugiau laiko trasoje gali skirti taktiniams uždaviniams,
labiau didėja jo kelio pasirinkimo galimybės įvairiose vietovėse. Pradedantiesiems
orientacininkams yra būtinas technikos elementus lavinančių pratimų kartojimas, kol juos
išmoks automatiškai. Meistrams būdinga nuolat tobulintis šioje srityje, ypač sezono pradžioje
(J.Mertinas, S.Kireilis, 1993).
Kaip teigia Л.П.Пронтишева (1990) orientacininkams svarbūs pažintiniai procesai,
tokie, kaip suvokimas, atmintis, kūrybiškumas, orientavimasis aplinkoje, dėmesys ir mąstymas.
Šiuos pažintinius procesus autorė priskiria pagalbiniams technikos veiksniams.
Iš dviejų vienodo fizinio pajėgumo sportininkų visada greičiau finišą pasieks tas, kuris
bėgdamas sugeba skaityti žemėlapį ir atsiminti savo kelią, pakeliui pasitaikančius tarpinius
orientyrus ir atraminį orientyrą, nuo kurio bus ieškomas KP. Tas, kuris geriau įsimins tikslią KP
buvimo vietą ir kontrolinio punkto numerį (J. Mertinas, S.Kireilis, 1993).
A.Kивистик (1974) teigia, kad sportinis rezultatas OS varžybose priklauso ne tik nuo
sportininko fizinio, techninio parengtumo, bet ir nuo protinių galių panaudojimo.
Ilgoje trasoje, esant dideliam fiziniam krūviui, orientacininkai atlieka didžiulį protinį
darbą. Visas technines ir taktines užduotis jie atlieka vieni, jų nemato nei treneriai, nei teisėjai
ar draugai (išskyrus estafetes) (Б.И.Огородников ir kt., 1980).
12
1.4. Teorinis ir intelektinis sportininkų rengimas
Teorinis sportininko rengimas – įvairiapusio sportininko rengimo komponentas.
Sportininko rengimo sistemą sudaro metodiniai, medicininiai, biologiniai, psichologiniai sporto
treniruotės, varžybų bei jėgų atgavimo pagrindai. Kiekvienas sportininkas turi žinoti
bendruosius psichikos procesų ypatumus, žinoti fizinių pratimų įtaką organizmo organų ir
sistemų veiklai. Ypač gerai kiekvienas turi žinoti racionalios dienotvarkės ir mitybos
reikalavimus, asmens higienos taisykles ir savistabos principus, gerai išnagrinėti ir suvokti
varžybų taisykles (V.Kuklys, V.Blauzdys, 2000).
Teorinis rengimas yra būtina sąmoningo treniravimosi sąlyga. Kuo geresnių rezultatų
siekiama, tuo didesni reikalavimai keliami sportininko intelektui. Sportininkai privalo suprasti
sporto treniruotės dėsningumus, išmokti analizuoti treniravimosi metodiką, dalyvavimo
varžybose rezultatus, fizinio, techninio, taktinio ir funkcinio parengtumo duomenis. Teorinio
rengimo pratybos derinamos su fizinio, techninio, taktinio, psichologinio rengimo pratybų
turiniu. Teorinės žinios įtvirtinamos per pratybas, tai pat nagrinėjant treniravimosi metodiką,
mokslinių tyrimų duomenis, sportinio parengtumo rodiklius ir varžybų rezultatus
(J.Skernevičius, A.Čepulėnas, K.Milašius, R.Dadelienė, 2005).
Intelektas – gebėjimas tikslingai ir adaptyviai elgtis. Apima gebėjimus pasinaudoti
patirtimi, spręsti problemas, samprotauti ir sėkmingai sutikti iššūkius bei pasiekti užsibrėžtus
tikslus (D.G.Myers, 2000).
Intelektas – tai individo gebėjimas operuoti vaizdais ar abstrakcijomis kalboje,
skaičiuose bei erdvėje ir laike, leidžiantis sėkmingai susidoroti su daugeliu sudėtingų ir,
remiantis specialiais įgūdžiais, net labai specifinių užduočių (M.Furst, 1999).
Pasak M.Furst (1999) intelekto sąvoka apima tiek mąstymo procesą, reikalingą
problemoms spręsti, tiek šio proceso rezultatus.
Intelektas (gebėjimas mąstyti) – būtina sportininko parengtumo sudedamoji dalis.
Sportinė veikla daro didelį poveikį sportininko intelektui, nes žmogaus fizinė ir protinė veikla
glaudžiai susijusi (J.Skernevičius ir kt., 2005).
V.Legkauskas (2001) teigia, kad aukštas intelektas reiškia “gerą” visų psichinių procesų
(ne tik mąstymo) funkcionavimą.
Sportininkų intelektinis rengimas – intelekto gebėjimų (mąstymo, pastabumo ir
suvokimo, dėmesio sukaupimo), lemiančių sportinės kovos sėkmę, lavinimas. Sportininko
intelektas, protas, sugebėjimas mokytis ir išmokti, susivokti naujose treniruotės proceso
situacijose lemia jo sportinę sėkmę. Sportininko intelektas formuojasi per tikslingą veiklą, o ją
13
lemia socialiniai ir ekonominiai veiksniai. Mokslininkai pabrėžia intelekto ir asmenybės
vienovę, intelekto, valios ir emocijų sąveiką. Intelektinių įgūdžių susidarymą lemia įgimtos
ypatybės ir aplinkos veiksniai. Sportininkas per pratybas turi būti savarankiškas, aktyviai
tobulinti judesių, veiksmų techniką ir sugebėti per varžybas ją kūrybiškai taikyti. Tam būtinos
naujausios teorinės žinios. Sportininko mokymasis – tai aktyvi, kryptinga veikla, kuria siekiama
gauti žinių, jas perprasti ir įsiminti, įgyti įgūdžių. Mokymo vyksme formuojasi pažiūros, didėja
pažintinės galios (pastabumas, suvokimas, mąstymas, atmintis, vaizduotė), bręsta gabumai,
intelektinės savybės ir vertybės (P.Karoblis, 2005).
XX amžiaus psichologijoje ypač daug diskusijų kelia įgimtų polinkių ir aplinkos įtakos
santykis. Ginčijamasi dėl to, ar žmogaus savybės ir gabumai (pvz., intelektas) yra įgimti (čia
pirmiausia turima galvoje paveldėti), ar juos lemia aplinka. Įgimtų savybių teorijos šalininkai
(neityvistai) laikosi nuomonės, kad individualaus elgesio tendencijų formavimąsi lemia beveik
vien paveldimumas. Aplinkos poveikio žmogui teorija teigia, kad svarbiau aplinkos įtaka. Ji
tęsia empiristų, pavyzdžiui, Johno Locke’o, tradiciją. Locke’o nuomone, ką tik gimęs žmogus
prilygsta tuščiam popieriaus lapui, kuriame patirtis palieka savo ženklus. Locke’as kategoriškai
neigia, kad požiūriai ir principai, juo labiau moraliniai, gali būti įgimti. Prote nėra nieko, ko
anksčiau nepatyrė juslės. Šio požiūrio laikosi biheviorizmas, teigiantis, kad asmenybės bruožai
formuojasi tik mokantis, o mokymąsi jie laiko patirties sąlygotu elgesio pasikeitimu. Johnas
Broadus Watsonas, vienas įtakingiausių šios krypties atsovų, neigia bet kokį biologinį instinktą
ir viską suveda į išmokimą ir ugdymą – jis nepripažįsta gebėjimų ir psichinių savybių
paveldėjimo (M.Furst, 1999).
Nesutarimai dėl to, kas svarbiau – paveldimumas ar aplinkos įtaka, kilo tarp neityvistų ir
mokymosi teorijų šalininkų. Kadangi jų diskusijos nedavė jokio konkretaus rezultato, įsigalėjo
nuomonė, kad svarbi tiek aplinka, tiek įgimti veiksniai (M.Furst, 1999).
V.Legkauskas (2001) teigia, kad genai suteikia plačias ribas, tačiau vystymasis tose
ribose yra lemtas aplinkos ir išmokimo.
1.5. Psichika
Psichika – psichologijos mokslo objektas. Žmogaus psichiką kaip vientisą reiškinį gana
sudėtinga suvokti. Nors tikrovėje visi psichiniai reiškiniai yra glaudžiai susiję – žmogus negali
iš pradžių suvokti, paskui įsiminti, po to pajusti, sukaupti dėmesį ar pradėti mąstyti – sisteminės
analizės ir sintezės pagalba įmanoma suformuoti žmogaus psichikos funkcinės struktūros
visuminį vaizdą (3 pav.) (L.Lobanova, 2004).
14
3 pav. Psichikos struktūra (L.Lobanova, 2004)
Psichiką sudaro du pagrindiniai funkciniai blokai – psichiniai procesai ir psichinės
savybės. Psichinių procesų sudėtyje išskiriami šie procesai (L.Lobanova, 2004):
• pažintiniai (jutimas, pojūtis, vaizdinys, vaizduotė, dėmesys, atmintis, mąstymas, suvokimas);
• valios (noras, interesas, valia, ryžtas, ketinimas);
• emociniai (psichinės būsenos) (afektas, jausmas, emocija, nuotaika, nerimas, pyktis).
Psichinės savybės yra kompleksinis reiškinys charakterizuojantis asmenybės ypatumus
(tai temperamentas, charakteris, sugebėjimai, kryptingumas) (L.Lobanova, 2004).
Skirstant psichinius procesus į pažintinius, valios, emocinius procesus būtina suprasti ir
sąmonės reikšmę. Sąmonė kaip aukščiausia žmogaus psichikos funkcija susiformavo darbo
procese, susiklosčius visuomeniniam gyvenimo būdui ir kalbai (kuri laikoma išskirtiniu
žmogaus gebėjimu) – todėl sąmonei (kaip ir sąmoningumui) tenka ypatingas vaidmuo žmogaus
gyvenime ir ypač profesinėje veikloje (L.Lobanova, 2004).
1.6. Pažintiniai procesai
Pažintiniai procesai sudaro pagrindą psichikos funkcionavimui. Jų dėka vyksta
informacijos priėmimas, kodavimas, perdirbimas, analizavimas, išlaikymas ir siuntimas kalbos,
rašto, mimikos ir kitomis formomis. Informacija padeda palaikyti individo ryšį su aplinka, kitais
žmonėmis, suvokti ir perduoti sukauptą praeities kartų patirtį, mokyti ir ugdyti asmenybę.
PSICHIKA
PSICHINIAI PROCESAI PSICHINĖS SAVYBĖS
EMOCINIAI PROCESAI
PSICHINĖS BŪSENOS
PAŽINTINIAI
PROCESAI
VALIOS PROCESAI
ASMENYBĖS SAVYBĖS
TEMPERAMENTAS CHARAKTERIS
SUGEBĖJIMAI
KRYPTINGUMAS
15
Pažindamas kitus, bendraudamas individas įsijungia į visuomenę ir sėkmingai adaptuojasi,
perima kultūros vertybes (L.Monginaitė, 2005).
Pagrindiniai jutimo organai, padedantys mums suvokti išorinį pasaulį – tai regėjimas,
klausa, uoslė, skonio receptoriai ir lietimo organai (odos jautrumas). Be minėtų pojūčių žmogus
turi vidinį jautrumą (troškulio, alkio, skausmo, sotumo jutimą), taipogi raumenų-sąnarių
jautrumą arba propriorecepciją. Pagrindinių jutimo organų išvystymas turi milžinišką reikšmę,
nes pojūčiai, kaip išorinio pasaulio poveikis žmogaus jutimo organams, persiduoda nervais į
galvos smegenis, padeda suvokti bei įsivaizduoti matytą vaizdą, ir išryškina išoriniam pasauliui
būdingus ryšius bei vaizdinius (K.Dineika, 2001).
J.Lapė ir G.Navikas (2003) pažintinius procesus suskirstė pagal sudėtingumą:
• dėmesys;
• jutimas ir pojūtis;
• suvokimas;
• vaizdinys ir vaiduotė;
• mąstymas;
• atmintis.
J.Daukšytė (2003) pažintinių procesų sudedamąja dalimi ir sąsaja su kitais pažintiniais
procesais traktuoja dėmesį ir atmintį, nes visoje psichinių reiškinių sankaupoje dėmesys ir
atmintis tiesiogiai įtraukti į vidinę visų pažintinių, emocinių bei reguliacinių procesų sudėtį.
1.6.1. Atmintis
Atmintis – (angl. memory) individo sugebėjimas įsiminti, sisteminti, išlaikyti tai, kas
patirta, ir prireikus vėl grąžinti šią informaciją į sąmonę, ja remtis mąstant ir elgiantis.
Svarbiausi atminties procesai – įsiminimas, laikymas atmintyje (saugojimas), atsiminimas
(atkūrimas) (L.Monginaitė, 2005).
Gyvūnas ir žmogus gauna labai daug įvairios informacijos, padedančios orientuotis
aplinkoje ir prisitaikyti prie jos kitimų. Žmogaus informacijos turinį sudaro visa, kas susiję su jo
pažintine veikla. Atminties procesai dar vadinami mnemine veikla. Informacija atmintyje
koduojama vaizdiniais ir sąvokomis (mintimis) (A.Jacikevičius, A.Gučas, E.Rimkutė, 1986).
Pasak H.Benesch (2002) atmintis suprantama ne kaip vientisas psichinis procesas, o kaip
mneminių (tebesitęsiančių) reiškinių įvairovė. Dėl tokios mneminių funkcijų įvairovės būtina
atminties sąvoką nusakyti diferencijuočiau.
16
1) Pagal su laiku susijusias funkcijas skiriami trys atminties lygiai: įsiminimas,
laikymas ir atsiminimas (R.C.Atkinson, R.Shiffrin, 1971):
a) Įsiminimas – tai dėl išorinio poveikio ar vidinių išgyvenimų gautos informacijos
užfiksavimas vaizdų pavidalu arba sąvokomis ir jos įtvirtinimas. Paprastai
informacija užkoduojama, t.y. apiforminama atminties sistemoje vaizdais,
simboliais, sąvokomis, jai suteikiant tam tikrą prasmę.
b) Laikymas – tai informacijos išsaugojimas atmintyje tam tikrą laiką. Atmintyje
laikoma informacija keičiasi susijungdama su atmintyje jau esančia informacija bei
veikiama naujos gaunamos informacijos.
c) Atsiminimas (prisiminimas) – tai atmintyje saugomos informacijos atgaivinimas, kai
ji gali pasitarnauti mūsų sąmoningai veiklai.
Įsiminimo metu patyrimo medžiaga yra transformuojama į tokią formą (nervinius
impulsus), kurioje galėtų būti saugoma atmintyje ir jau transformuota padėta į atmintį
(V.Legkauskas, 2001).
Įsiminimas gali vykti savaime, neturint iš anksto šio tikslo, nesistengiant tai daryti,
nenaudojant jokių priemonių. Tai vadinamasis nevalingas įsiminimas. Nevalingas įsiminimas
turi atrenkamąjį pobūdį. Jį nulemia žmogaus santykiai su aplinka. O valingas įsiminimas yra
tada, kai žmogus turi tikslą įsiminti ir tam naudoja specialias priemones. Jis susijęs su
sąmoninga ir sudėtinga protine veikla (J.Lapė, G.Navikas, 2003).
Valingas įsiminimas – tai specialus veiksmas, turintis konkretų tikslą: įsiminti tiksliai,
kuo ilgesniam laikui ir vėliau atsiminti ar tiesiog atpažinti. Nuo valingo įsiminimo tikslo
priklauso įsiminimo būdai: planavimas, prasminių elementų išskyrimas, įsimenamų dalykų
semantinis ir erdvinis grupavimas, regimo jų vaizdo susidarymas, jų gretinimas su turimomis
žiniomis. Kai kitos sąlygos vienodos, valingas įsiminimas produktyvesnis už nevalingąjį, pats
procesas sistemingesnis ir labiau valdomas (L.Lobanova, 2004).
Toliau informacija yra saugoma atmintyje (smegenyse). Kai kurios informacijos dalys
prarandamos labai greitai, tačiau kitos informacijos dalys gali būti išsaugomos labai ilgai.
Prireikus (o kartais ir spontaniškai) mes paimame informaciją iš saugyklos, ji vėl patenka į
mūsų sąmonės lauką, yra atsimenama, tarsi būtų vėl atgaminamas patyrimas. Atsiminimo
tikslumas priklauso nuo kiekvieno individo atminties lygio (V.Legkauskas, 2001).
2) Pagal funkcinį struktūrinimą galima išskirti 3 teorijų grupes (Filtro, Asociacijų
Pakopų). Filtro teorijos teigia, kad įsimenama dėl daugybės dirgiklių atrankos. Asociacijų
teorijos remiasi dirgiklių sutapimu (laike ir erdvėje, pagal aplinkybių ryšį, pagal panašumą ir
kontrastą). Populiariausios šiandien pakopų teorijos (H.Benesch, 2002).
17
Pakopų teorijas pasiūlė R.C.Atkinson ir R.Shiffrin (1971). Jie pateikė atminties modelį,
kuris iki šių dienų išlieka dominuojančiu modeliu atminties tyrimuose. Jie skiria tris atminties
komponentus: jutiminę atmintį, trumpalaikę atmintį ir ilgalaikę atmintį (4 pav.).
Kartojimas prarandama per prarandama per 2 sekundes 30 sekundžių
4 pav. Atminties komponentai (V.Legkauskas, 2001)
Pagal šią teoriją žmogus turi jutiminę atmintį (sensorinis registras, kelių s trukmės),
trumpalaikę atmintį (informacijos susiejimo registras, apimantis 7 elementus, iki 15 s trukmės)
ir ilgalaikę atmintį (neriboto talpumo). Kiekvieno individo atmintis labai skirtinga, tačiau
treniruotėmis galima atmintį gana lengvai pagerinti (V.Legkauskas, 2001).
Po to, kai fizinis stimulas nustoja veikęs mūsų jutimo organus, informaciją trumpam
išsaugo jutiminė atmintis. Jutiminė atmintis išlaiko daugelio stimulų informaciją, tačiau labai
trumpam. Jutiminės atminties funkcija yra išlaikyti informaciją laikotarpiui, kurio pakaktų, kad
aukštesni smegenų centrai “nuspręstų” – ar konkretus stimulas vertas dėmesio, ar nevertas.
Jutiminė atmintis egzistuoja visiems jutimams, tačiau priklausomai nuo jutimo, skiriasi jos
trukmė ir apimtis. Regėjimo jutimui trukmė yra 0,5 sekundės, apimtis – 9-10 objektų. Klausos
jutimui trukmė yra apie 2 sekundes, apimtis – 5 objektai (V.Legkauskas, 2001).
Stimulai, kurie pasirodo esą verti dėmesio, iš jutiminės atminties yra perkeliami į
trumpalaikę (kitaip – “darbinę”, “operatyvinę”) atmintį. Trumpalaikė atmintis yra informacijos
laikymas sąmonės lauke. Čia informacija saugoma ilgiau nei jutiminėje atmintyje, tačiau ne per
ilgai – 10-20 sekundžių. Informacija preliminariai tvarkoma ir organizuojama, tačiau negali
užsibūti ilgai, nes trumpalaikės atminties apimtis ribota – vienu metu čia gali būti saugomi 7 ± 2
objektai (V.Legkauskas, 2001).
Kiekis elementų, kuriais manipuliuoja trumpalaikė atmintis, vadinamas struktūriniu arba
operaciniu vienetu, objektu. Pavyzdžiui, struktūrinį vienetą gali sudaryti 7 raidės. Jas
suorganizavus į prasmingą žodį, dabar jau jis tampa informacijos elementu. Taigi atmintis gali
operuoti 7 ± 2 prasmingais žodžiais. Medžiagos struktūrinimas, arba atskirų elementų jungimas
į prasmingas grupes, yra svarbi atminties ypatybė. Ji palengvina įsiminimą ir atsiminimą
(A.Jacikevičius ir kt., 1986).
Informacija iš aplinkos
Jutiminė atmintis
Trumpalaikė atmintis
Ilgalaikė atmintis
18
Ilgalaikė atmintis pasižymi didele (galbūt net neribota) apimtimi ir ilgu saugojimo laiku.
Informacija iš trumpalaikės atminties į ilgalaikę atmintį pervedama kartojimo pagalba. Prireikus
informacija gali būti grąžinta į trumpalaikę atmintį (t.y. atsiminta) ir panaudota mąstymo
operacijoms (V.Legkauskas, 2001).
3) Pagal tai, kaip žmogaus įsiminimo ir atsiminimo procesuose dalyvauja pagrindiniai
analizatoriai, atmintis skirstoma į motorinę, vaizdinę, emocinę ir žodinę (L.Lobanova, 2004):
• Motorinė (judėjimo) atmintis – tai sugebėjimas įsiminti, laikyti atmintyje ir atsiminti
judesius ir jų seką. Tai darbinių ir sportinių įgūdžių pagrindas. Be motorinės atminties
žmogus nemokėtų vaikščioti, rašyti, bėgti, šokti, vairuoti mašiną ir t.t.
• Vaizdinė (regimoji) atmintis – tai objektų, reiškinių ir jų ypatybių įsiminimas, saugojimas
atmintyje ir atsiminimas. Informacija, kuri atsimenama vaizdiniu pavidalu, dažniausiai
susijusi su tam tikru “įspūdžiu”, kuri padaro įsimenamas objektas – taip atsimenami draugų
ir giminių veidai, pažįstamų žmonių balsai, net daiktai, kurie susiję su ypatingais pojūčiais.
• Emocinė atmintis – jausmų, išgyvenimų įsiminimas, laikymas atmintyje ir atsiminimas.
Žmogus atsimena ne vien tik pyko jis ar džiaugėsi, bet ir savo vidinę būseną tuo metu.
Žmogaus atsimenami išgyvenimai visada siejasi su kokia nors veikla, todėl nuolat skatina
imtis tų veiksmų ar nuo jų atgraso.
• Žodinė (girdimoji) atmintis – tai yra informacijos kodavimas žodžiais. Kiekvienas žodis
nėra vien tik atskiri garsai – jis turi prasmę. Žodine atmintimi yra paremtas sistemingas
žinių įgijimas.
Gyvenimo stebėjimai ir eksperimentiniai tyrimai rodo, kad įvairių žmonių atmintis nėra
vienoda. Kiekvienas žmogus gali įsiminti įvairią informaciją, bet nevienodai sėkmingai ir
nevienodomis priemonėmis. Vieni įsimena ir atkuria greitai, tiksliai, daug, kiti – greitai, bet
nelabai tiksliai ir nedaug. Vieni geriau įsimena daiktus ir piešinius, kiti – žodžius, treti –
muzikos melodijas ir t.t. (J.Lapė, G.Navikas, 2003).
Nustatyta, kad vaizdinė informacija išlaikoma atmintyje ilgiau už žodinę. Bet nereikia
sumenkinti žodinės atminties vaidmens. Yra žmonių, kurie turi geriau išlavintą žodinę atmintį.
Abu atminties tipai papildo vienas kitą. Kai reikia įsiminti sparčiau, labiau tinka vaizdinė
atmintis. Pateikiant informaciją lėčiau, efektyvus yra žodinis įsiminimas (A.Jacikevičius ir kt.,
1986).
Eksperimentiniai tyrimai parodė, kad labiausiai paplitęs yra mišrusis atminties tipas
(regimasis – judėjimo ir kiek mažiau girdimasis – judėjimo). Grynų atminties tipų pasitaiko
retai (J.Lapė, G.Navikas, 2003).
19
Nuo medžiagos apimties labai priklauso įsiminimui būtinas laikas: dvigubai didesnės
apimties medžiagai įsiminti reikia maždaug trigubai daugiau laiko. Atmintį įvairiai veikia
medžiagos vidinė struktūra. Pavyzdžiui, medžiaga įsimenama tuo sunkiau, kuo jos elementai
tarpusavyje panašesni, ir priešingai. Panašių elementų sekoje pasitaikantys nepanašūs elementai
įsimenami žymiai lengviau (fon Rostorfo dėsnis). Lengviau įsimenami įprastiniai elementai,
būtent tie, kurie dažnai sutinkami žmogaus praktinėje veikloje. Ypač tai akivaizdu įsimenant
žodinę medžiagą (A.Jacikevičius ir kt., 1986).
Individualūs atminties skirtumai tiesiogiai priklauso nuo žmogaus veiklos pobūdžio, nes
tai lemia dažnesnį vienų analizatorių naudojimą. Atminties tipai yra lavinimosi padarinys. Jie
priklauso nuo mokymosi, profesinės veiklos ir gali keistis bei tobulėti keičiantis žmogaus
veiklai (J.Lapė, G.Navikas, 2003).
L.Lobanova (2004) išskiria atminties produktyvumą įtakojančius veiksnius:
a) Subjektyvūs veiksniai (įsiminimo tipas, išankstinė patirtis, nuostata, interesas,
organizmo būklė).
b) Objektyvūs veiksniai (medžiagos kiekis, aplinka).
c) Įsimenamos medžiagos kokybė (prasmingumas, rišlumas, aiškumas,
vaizdingumas, ritmiškumas).
1.6.2. Atmintis orientavimosi sporte
Atminties procesai orientavimosi sporte turi ypatingai didelę reikšmę. Atmintis
orientavimosi sporte – tai judėjimo krypties, atstumo, vietovės (ypatumų), KP išdėstymo,
tarpinių ir pagrindinių orientyrų ir kt. informacijos įsiminimas ir atgaminimas. Ypatingus
reikalavimus atminčiai diktuoja tos aplinkybės, su kuriomis sportininkas susiduria trasoje
(С.А.Зубков, 1971).
Е.И.Иванов (1971), Б.И.Огородников ir kt. (1980), А.С.Лосев (1984) sutaria, kad
orientacininkams būdingas ir labai svarbus vaizdinis (regimasis) – konkretus atminties tipas.
Atminties faktai laikomi ir atsimenami vaizdinių pavidalu.
Orientavimosi sporte įsiminimas palengvinamas tuomet, kai yra išankstinis žemėlapio,
visos vietovės vaizdo susidarymas, savo veiksmų planavimas (Е.И.Иванов, 1971).
Sugebėjimas trasoje pagal žemėlapį greitai ir tiksliai rasti vietovėje orientyrus, tiksliai
žinoti savo buvimo vietą, įvertinti situaciją vietovėje, taip pat išdėstymą ir formas visų aplink
esančių trukdančių orientyrų, priklauso nuo sugebėjimo skirti ir įsivaizduoti mintyse
20
pagrindinius ir smulkius orientyrus, t.y. nuo sugebėjimo skaityti žemėlapį ir “jausti vietovę”
(С.А.Зубков, 1971).
Štai todėl, B.Нурмимаа (1967) rašo: ”Mokėjimas “laisvai skaityti” žemėlapį –
orientacininkui sunkiausia užduotis ir ji reikalauja ilgų treniruočių”.
Norėdamas kuo tiksliau įsiminti trasą, orientacininkas privalo mintyse įveikti visą trasą
ar jos atkarpas, nuo orientyro iki orientyro, nuo vieno KP iki kito. Mintimis įveikti trasą reikia
taip, kad iš anksto būtų išspręsti techniniai ir taktiniai orientavimosi variantai (pvz., pasirinktas
optimalus tempas, įvertintos sutiktos kliūtys ir pasirinkti jų įveikimo būdai) (С.А.Зубков,
1971).
Žemėlapio skaitymas iš anksto būtinas norint pasirinkti visą kelią nuo vieno kontrolinio
punkto iki kito. Mat dažnai net patyrę orientacininkai kas pavaizduota žemėlapyje sužino tik
atbėgę į vietą. O taip vėlai iš žemėlapio sužinojus informaciją, iš anksto negalima planuoti
bėgimo kelio (A.Dambrauskas, G.Nakvosaitė, V.Riabova, 1987).
Žemėlapis gali būti skaitomas paviršutiniškai (grubiai) ir tiksliai, prieš KP ir po jo. Iš
žemėlapio galima numatyti būsimas situacijas. Toks žemėlapio skaitymas padeda
orientacininkui planuoti trasos įveikimo eigą, pasirinkti geriausius bėgimo variantus. Žemėlapio
skaitymas iš orientacininko reikalauja dėmesio sutelktumo, racionalios atminties. Žemėlapio
skaitymas bėgant yra vienas iš sudėtingiausių technikos elementų. Įsimenant žemėlapį, reikia
išmokti diferencijuoti situacijos elementus į svarbiausiuosius, pagrindinius, pagalbinius ir
šalutinius (L.Vialaininen, 1986).
Su mokėjimu skaityti žemėlapį siejasi sugebėjimas įsiminti žemėlapį. Būna, kad
bežiūrint į žemėlapį, viskas atrodo aišku, įsimintina, bet vos tik žvilgsnis atitraukiamas nuo
žemėlapio, atkarpos vaizdas dingsta. Sportininkui su silpna ar neišvystyta regimąja atmintimi
trasoje tenka be perstojo stabčioti ir tyrinėti žemėlapį (A.Dambrauskas ir kt., 1987).
Daugelis specialistų tikina, kad pradedantieji orientacininkai varžybų metu žemėlapio
skaitymui sugaišta iki 25% distancijos įveikimo laiko. Jie sustoja (arba sumažina bėgimo greitį),
skaito žemėlapį ir taip perkelia į atmintį tam tikrą situaciją (Е.И.Иванов, 1985). Tokie
sustojimai ir silpna atmintis neleidžia orientacininkams pasiekti geresnių rezultatų.
Todėl Б.И.Огородников ir kt. (1980) teigia, kad orientavimosi sporto specifika
pasižymi tuo, kad trasoje orientacininkas negali pastoviai dirbti su žemėlapiu. Kuo mažiau
orientacininkas žvilgčios į žemėlapį, tuo jo judėjimo greitis bus didesnis ir tuo daugiau
galimybių turės sprendžiant kitas technikos – taktikos užduotis trasoje. Varžybinė aplinka
orientavimosi sporte reikalauja didžiulio kiekio regimosios informacijos, įsiminimo ir analizės.
21
А.С.Лосев (1984) pritaria, kad orientacininkui labai svarbi “žemėlapio atmintis” –
sugebėjimas greitai įsidėmėti, užfiksuoti ir išlaikyti žemėlapio vaizdą ar jo dalį varžybų metu.
Daugelio stipriausių pasaulio orientacininkų patirtis ir varžybų rezultatai rodo, kad gerai
išlavinta “žemėlapio atmintis” leidžia, net ir prie vieno trumpo žvilgtelėjimo į žemėlapį, greitai
ir tiksliai įsiminti pasirinktą kelią bei KP radimosi vietą ir be klaidų išbėgti kito KP kryptimi.
Dėka “žemėlapio atminties” išlaikomas didesnis greitis varžybų metu.
А.С.Лосев (1984) pabrėžia, kad įsiminimas priklauso nuo atminties veiksnių (to kas
padeda ir trukdo atminčiai). Jis nurodo šiuos galimus veiksnius: objekto įsiminimo ir
atsiminimo ypatybės, atminties strategija ir organizacija, asmenybės ypatumai ir kiti siekimų
procesai ir būsenos.
Įsimenama sunkiai, jei atminties elementai yra panašūs ir priešingai. Panašių elementų
sekoje pasitaikantys nepanašūs elementai įsimenami žymiai lengviau. Panašūs ar vienodi
elementai atmintyje interferuoja vieni kitus ir sunkiai atskiriami visuose informacijos
apdorojimo lygmenyse. Įsiminimą žymiai palengvina medžiagos sustruktūrinimas, elementų
susisteminimas. Labai svarbu, kad įsimenantysis suvoktų tai, ką įsimeną. Suprantamos
medžiagos įsiminimas visada pranašesnis už mechanišką. Lengviau įsimenami įprastiniai
elementai, kurie sutinkami žmogaus praktinėje veikloje. Orientacininkams įprastiniais
elementais tampa sportiniai žemėlapiai ir jų sutartiniai ženklai (Е.И.Иванов, 1971).
Todėl, kaip teigia Б.И.Огородников ir kt. (1980) orientacininkams svarbu lavinti
atkuriamąją vaizduotę – sugebėjimą įsivaizduoti nepažįstamą vietovę pagal žemėlapio
sutartinius ženklus.
Daugkartinis – trumpalaikis įsiminimas yra efektingesnis už vienkartinį ilgą įsiminimą.
Iš bandymų buvo nustatyta, kad įvairios kvalifikacijos orientacininkai per 3 sek. sustojimą
įsiminė 3 – 4 orientyrus, per 10 sek. 5 – 7 orientyrus, per 30 sek. 8 – 10 orientyrų. Iš rezultatų
matosi, kad informacijos atsiminimo skaičius didėja lėčiau, negu įsiminimo laikas. Be to, antro
žvilgtelėjimo efektyvumas priklausys ir nuo to, kaip greitai žvilgsnis suras mus dominančią
vietą žemėlpyje. Net didelę patirtį turintiems sportininkams, kopijuojant nuo kontrolinio
žemėlapio, KP radimas trunka nuo 3 iki 10 sek. (А.С.Лосев, 1984).
Nereikėtų galvoti, kad pakartotinio žvilgtelėjimo į žemėlapį tikslas yra kuo daugiau
kartų žiūrėti į žemėlapį. Čia svarbiausia – aktyvus darbas, galvojant kaip geriau įsiminti
žemėlapio vaizdą ar orientyrus. Dėka to įsiminimas yra efektyvesnis antrą ir dar trečią kartą
pažiūrėjus į žemėlapį. Mėginimas įsiminti “kiek galima daugiau” per vieną žvilgtelėjimą dažnai
trasoje nepasiteisina. Normaliam orientacininko darbui, sprendžiant uždavinius trasoje, užtenka
22
per vieną žvilgtelėjimą įsiminti 5-7 atraminius orientyrus, tam sugaištant 4-6 sek. (А.С.Лосев,
1984).
Taip pat atminties sėkmė priklauso nuo kitų psichinių procesų (dėmesio, suvokimo,
mąstymo, emocijų ir kt.) (A.Jacikevičius ir kt., 1986).
A.Jacikevičius ir kt. (1986), K.Dineika (2001) sutaria, kad pirmiausia atminties sėkmę
lemia dėmesys. Dėmesio objektu netapusios medžiagos negalima nei įsiminti, nei atsiminti.
Labiausiai dėmesį traukia medžiaga, susijusi su tikslinga veikla. Geriausiai įsimena tie faktoriai,
kurie iš pat pradžių padarė stiprų įspūdį. Įspūdžių tvirtumas ir aiškumas labai priklauso nuo
objekto svarbos, taipogi nuo gebėjimo ir mokėjimo sutelkti dėmesį ties juo.
Dėmesingas, motyvuotas įsiminimas visada sėkmingesnis. Įsiminimas labai priklauso
nuo interesų su kuriais medžiaga gali sietis tiesiogiai arba netiesiogiai (A.Jacikevičius ir kt.,
1986).
1.6.3. Dėmesys
Dėmesys – (angl. attention) individo veiklos sutelktumas tam tikru momentu ties kokiu
nors realiu ar idealiu objektu (daiktu, įvykiu, veiksmu, vaizdu, samprotavimu, mintimi)
(Psichologijos žodynas, 1993).
Dėmesio sutelktumas susijęs su smegenų žievės būkle. Jei joje vyrauja slopinimas,
daugelis dirgiklių visai nepatraukia dėmesio. Jei smegenų žievėje vyrauja jaudinimas, padidėjęs
dirglumas, tada net mažos smulkmenos nelieka nepastebėtos. Sutelkiant dėmesį įtakos turi tiek
nuovargis, tiek darbinga būsena. Blogos nuotaikos žmogų erzins daug kas, į ką šiaip jau jis
nekreiptų dėmesio. Pavargęs žmogus nepastebės to, kas paprastai lengvai patraukia dėmesį
(J.Lapė, G.Navikas, 2003).
Kaip teigia J.Lapė ir G.Navikas (2003) dėmesys atlieka šias funkcijas:
1) reikšmingų įvykių atranką ir nereikšmingų ignoravimą;
2) susitelkimą (koncentraciją), kuris subjektyviai išgyvenamas kaip susikaupimas,
įsijautimas, įsigilinimas;
3) psichikos veiklos su vienu objektu stabilumą;
4) psichikos veiklos perkėlimą nuo vienų įvykių prie kitų;
5) veiklos reguliavimą ir kontrolę;
6) anticipaciją – išankstinį numatymą ir pasirengimą būsimiems įvykiams.
Skiriamos trys dėmesio formos: nevalingas, valingas ir savaiminis dėmesys. Nevalingas
dėmesys – psichikos sutelkimas į kurį nors objektą be išankstinio ketinimo, dėl to objekto
23
išorinių savybių (ryškumo, naujumo, didumo ir pan.) ar dėl subjektyvių priežasčių
(L.Lobanova, 2004).
Nemažai tikrovės daiktų ir reiškinių išskiriami iš aplinkos ir jie paveikia žmogų be
išankstinio nusistatymo ir tikslo. Tai nevalingas dėmesys, sukeliamas aplinkos pasikeitimų,
kurių iki tol nebuvo. Nevalingą dėmesį sukelia nenumatytas dirgiklių pasirodymas ir jų įvairūs
ypatumai, todėl kartais jis dar vadinamas priverstiniu dėmesiu (J.Lapė, G.Navikas, 2003).
Fiziologinė šios rūšies dėmesio apraiška yra orientacija (Psichologijos žodynas, 1993).
Nevalingam dėmesiui priskiriami atvejai, kai jis nulemtas patirties, įpročių ir asociacijų.
Dėl įgytos patirties ir įpročių atkreipiame dėmesį į mažo intensyvumo dirgiklius, pažįstamą
smulkmeną, aplinkai nekontrastingą daiktą ir t.t. Patirtis daugiau arba mažiau nukreipia mūsų
dėmesį tam tikra kryptimi (J.Lapė, G.Navikas, 2003).
Nevalingas dėmesys labai naudingas sporte, tačiau kartais jo reikia nepaisyti. Varžybų
aplinkoje, jei dėmesys nėra sutelktas į specifinio veiksmo atlikimą, jis gali būti blaškomas
minios triukšmo, judėjimo šalia takelio ir pan. Be šių išorinių faktorių, darančių įtaką tam, į ką
sportininkas reaguoja nevalingu dėmesiu, dar trys vidiniai faktoriai stipriai veikia dėmesį. Tai
interesai, nuostatos, gebėjimas blokuoti nereikšmingus dirgiklius (R.Martens, 1999).
P.Morgan (1978) ištyręs ilgųjų nuotolių (bėgikų, dviratininkų, slidininkų) dėmesio
poreikį nustatė: kad daugelis šių sportininkų, tam, kad galėtų įveikti skausmą ir varginančių
sporto šakų monotoniją, negalvoja apie atliekamą veiklą ir apie savo kūną. Jų dėmesys būna
sutelktas į save, jie tyčia fokusuojasi ties savo mintimis tam, kad nukreiptų dėmesį nuo
lenktynių ar savo kūno pojūčių analizės. Ši strategija pritaikoma tik ten, kur judesiai labai
automatizuoti ir nereikia dėmesio aplinkai. Nepaisant to, tyrimai parodė, kad geriausiai
pasirodydavo tie sportininkai, kurie nenukreipdavo savo minčių. Jie netgi sąmoningai stengėsi
išvengti tokio dėmesio perkėlimo. Pasaulinės klasės ilgųjų nuotolių bėgikai nuolat stebi savo
varžovus ir trasą, nepamiršdami savo kūno reakcijos ir technikos. Kad pasiektų optimalų
rezultatą jie nuolat pakaitomis stebi aplinką ir savo pačių reakciją, kad galėtų pakoreguoti tempą
ir techniką.
Sąmoningai veikdamas žmogus turi aiškų tikslą, jo siekdamas numato uždavinius. Jis
stengiasi rasti arba jau net žino, kaip išspręsti tuos uždavinius ir pasiekti tikslą. Žmogus
atgaivina atmintyje turimą informaciją, uždaviniui spręsti reikalingus dėsnius, ieško ir suvokia
naują reikalingą informaciją. Toks sąmoningas veiklos iš anksto numatytas nukreipimas ir
sutelkimas į objektus, juos išskiriant iš daugelio kitų reiškinių, yra valingas dėmesys.
Svarbiausia yra aiškus tikslas ir norėjimas jį pasiekti. Jei veiklos tikslas atitinka mūsų poreikius
ir interesus, sukelia pasitenkinimą, tada nereikia kokių nors ypatingų valios pastangų, nors
24
darbo būtų daug ir jį atlikti būtų sunku. Tačiau yra tokių darbų, kuriuos būtina atlikti, nors tai
monotoniški, nepatrauklūs, varginantys darbai, kurių neatlikus negalima pasiekti ir norimo
tikslo. Tokiem darbams atlikti reikia nemažai valios pastangų. Valios pastangų reikia ir kliūtims
bei sunkumams nugalėti (J.Lapė, G.Navikas, 2003).
Valingas dėmesys gali būti nukreipiamas laisvai, kai jokie pašaliniai veiksniai netrukdo
atlikti veiksmą, taip pat ir tada, kai yra kliūčių. Jos gali būti išoriniai dirgikliai (pašaliniai garsai,
aplinkoje esantys ar pasirodantys daiktai, žmonės), tam tikra organizmo būklė (liga, nuovargis),
įvairios pašalinės mintys, jausmai ir kt. Kliūtims nugalėti būtini specialūs veiksmai, kad
galėtume sutelkti dėmesį į atliekamus veiksmus. Kai kada būtina pašalinti ar susilpninti
išorinius dirgiklius (J.Lapė, G.Navikas, 2003).
Deja, ne visada galima pašalinti arba bent susilpninti neigiamą pašalinį poveikį.
Tokiomis sąlygomis sutelkti dėmesį padeda uždavinio reikšmingumas žmogaus gyvenime,
padarinių žinojimas jį atlikus, noras pasiekti tikslą. Artimiausias veiklos rezultatas, kaip ir pati
veikla, gali būti neįdomus, tačiau apskritai tai gali būti žmogui labai reikšminga. Sportininkas
nori pasiekti gerų rezultatų pasirinktoje sporto šakoje. Lavindamas savo fizines jėgas
sportininkas kasdien daug kartų kartoja tuos pačius pratimus. Gerindamas judesių techniką jis
visą savo dėmesį sutelkia į atskirus atliekamo veiksmo elementus (J.Lapė, G.Navikas, 2003).
Žmogaus gebėjimas sukoncentruoti dėmesį parodo jo gerą psichinį mobilumą ir valios
savireguliaciją. Sukauptas dėmesys padeda sportininkui reaguoti į reikiamus objektus,
veiksmus, mintis ir pan. (L.Meidus, 2004).
Valingo dėmesio nukreipimas į kokią nors veiklą ir jo sutelkimas akivaizdesnis tos
veiklos pradžioje. Mes nutariame atlikti kokį nors darbą, paruošiame reikiamas priemones bei
numatome veiksmų eigą, tačiau toliau dirbant, ypač ilgiau trunkantį ir patrauklų darbą, dėmesys
sutelkiamas be jokių pastangų. Dėmesys tampa nebe sąlyga mūsų veiklai vykdyti, o jos
padariniu ir būna nuolat sutelktas į veiklos objektą. Toks dėmesio sutelkimas į ilgai trunkantį,
dažniausiai malonų darbą vadinamas savaiminiu dėmesiu. Jis kyla iš valingo dėmesio, mūsų
specialiai nukreipiamo į veiklos objektą, susijusį su siekiamais tikslais, vykdomais uždaviniais.
Jis sutelkiamas be valios pastangų ir dažniausiai pasireiškia veikloje tų žmonių, kurie savo
srityje yra pasiekę didesnį meistriškumo lygį (J.Lapė, G.Navikas, 2003).
Nevalingo, valingo ir savaiminio dėmesio negalima griežtai atskirti vieną nuo kito.
Valingas, kaip matėme, pereina į savaiminį. Sudėtingos veiklos metu kartu su valingu gali
pasireikšti ir nevalingas dėmesys (J.Lapė, G.Navikas, 2003).
Visos trys dėmesio formos yra tarpusavyje susijusios. Eksperimentiniais tyrimais
nustatomos šios dėmesio savybės (Psichologijos žodynas, 1993):
25
• intensyvumas (selektyvumas);
• apimtis (platumas);
• pastovumas;
• perkėlimas.
Dėmesio intensyvumas (selektyvumas) – tai gebėjimas susitelkti ir suvokti tą
informaciją, kuri yra susijusi su sąmoningu tikslu (Psichologijos žodynas, 1993).
Vienu metu aiškiai suvokiamų objektų kiekis laikomas dėmesio apimtimi. Dėmesio
apimties dydis praktiškai nesiskiria nuo tiesioginio įsiminimo arba trumpalaikės atminties
apimties. Šis rodiklis daugiausia priklauso nuo įsimenamų dalykų organizavimo ir pobūdžio.
Paprastai dėmesys apima 5-7 objektus (Psichologijos žodynas, 1993).
Dėmesio pastovumas ir perkėlimas parodo pažintinių ir vykdomųjų veiksmų dinamiką
laiko atžvilgiu (per kiek laiko atliekami tie veiksmai esant vienokiems ar kitokiems tikslams)
(Psichologijos žodynas, 1993).
Atsižvelgiant į treniruočių ir varžybų trukmę, daugelyje sporto šakų iškyla dar viena
dėmesio ypatybė – tai dėmesio pastovumas arba ištvermė, t.y. gebėjimas kontroliuoti pasitelkus
dėmesį atskirus sporto veiklos momentus fizinio ir nervinio nuovargio metu. Gali kilti
klausimas: kas yra psichinė ištvermė? Tai didelės psichinių funkcijų būklės išsaugojimas
veikiant augančiam nuovargiui, todėl kiekviena iš kontroliuojamų psichinių ypatybių labai
svarbi, kai yra veikiama intensyvių krūvių. Svarbu ir tai, kaip greitai psichinė sportininko
ypatybė gebės grįžti į pradinę būklę, t.y. ar sportininkas psichiškai yra pasiruošęs treniruotei.
Treneris tai turi žinoti, nuo to priklauso krūvių dozavimas. Šiuolaikinis sportininko psichinės
būklės atsistatymo prieš fizinius krūvius įvertinimas – tai neįkainojama pagalba treneriui, kai
individualizuojamas darbas su sportininkais (L.Meidus, 2004).
Dėmesio pastovumą nusako dėmesio trukmė, t.y., kiek laiko žmogus sugeba išlaikyti
dėmesį, nukreiptą į vieną objektą. Dėmesio pastovumą skatina teigiamos emocijos, veiklos
pobūdis, įdomumas ir t.t. Vieni žmonės gali dirbti ilgai ir efektyviai, kiti greit pavargsta, jų
dėmesys netrukus susilpnėja. Dėmesio pastovumo rodiklis yra laikas. Veiklą galima sėkmingai
atlikti tik tuo atveju, jei visą veiklos laiką į ją koncentruojamas dėmesys (L.Lobanova, 2004).
Dėmesio perkėlimas – tai sąmonės nukreipimas nuo dėmesio objekto į foną arba iš
vienos veiklos į kitą. Dėmesio perkėlimo ypatumai sąlygoja mūsų susikaupimo naujai veiklai
greitį ir laiko panaudojimo efektyvumą. Nevalingą dėmesio perkėlimą skatina pašalinių
poveikių stiprumas, naujumas, reikšmingumas: nelengva susikaupti triukšmingoje aplinkoje
arba kai ką nors skauda (L.Lobanova, 2004).
26
R.M.Nideffer (1976) pateikia du labai svarbius dėmesio matavimus: dėmesio platumą
(dėmesys yra fokusuojamas siaurai ar plačiai) ir dėmesio kryptį (dėmesys kreipiamas į išorę ar į
save). Dėmesio platumas apibūdina, kiek dirgiklių vienu metu turėtų suvokti sportininkas.
Dėmesio kryptis parodo, ar jis sutelktas į sportininko mintis ir jausmus, ar į išorėje vykstančius
įvykius. Dėmesys atlieka vidinės kontrolės funkciją – nustato, kaip ir kiek proto veiksmai
atitinka jų atlikimo programas. Šios kontrolės plėtojimas gerina bet kokios veiklos rezultatus,
daro veiklą nuoseklesnę, padeda įveikti kai kuriuos dėmesio trūkumus (Psichologijos žodynas,
1993).
1.6.4. Dėmesys orientavimosi sporte
Krepšininkas įdėmiai stebi varžovo kūną, kad galėtų įspėti kitą jo judesį. Vidurio
puolėjas (amerikietiškame fubole) apžvelgia visą lauką ir paskui sukaupia savo dėmesį į vieną
priimantį žaidėją. Tenisininkas pasiruošęs reaguoti į bet kokį varžovo veiksmą. Golfo žaidėjas
susikoncentravęs ir ruošiasi smūgiui iš aštuonių pėdų. Visais atvejais reikalingas dėmesys.
Dėmesys daug lemia pasirodant, nes jis leidžia susitelkti ties tam tikromis įgūdžių ar strategijos
fazėmis (L.A.Bump, 2000).
Pasak С.А.Зубков (1971) orientacininkui dėmesio sutelktumas svarbus iš anksto
pasirinktos judėjimo krypties išlaikymui, taip pat etapo suskirstymui ir kitų veiksmų atlikimui
beveik vienu metu. Mažiausias dėmesio nukreipimas ar nežymus jo intensyvumo sumažėjimas
neišvengiamai veda prie daugelio orientavimosi klaidų.
Kaip teigia R.Martens (1999) geriausiai varžybose pasirodoma tada, kai sportininkas yra
optimalios energijos zonoje, t.y. kai dėmesys sutelktas tik į atliekamą užduotį ir į nieką daugiau.
Įžymus anglų lengvosios atletikos treneris F.Štampfl rašo, kad niekas trasoje neturi
blaškyti sportininko, nes kitaip sumažėja jo dėmesio sutelktumas, o tai atsiliepia bėgimo ritmo
greičiui (Легкая атлетика за рубежом, 1974).
M.Csikszentmihalyi (1975) nurodo, kad veiksmas sklandžiai vyksta tik tada, kai
dėmesys sukauptas vien ties dalykais, susijusiais su užduotimi. Neigiamos mintys, kaip ir kiti
dėmesį atitraukiantys veiksniai, pablogina rezultatus.
Orientavimosi sporto varžybose sportininkai trasoje daro “klaidas”, dažniausiai – trasos
pradžioje – dėl silpno dėmesio sutelktumo, arba pabaigoje – dėl to, kad bėgimo tempas toks
didelis, kad sportininkas jau negali laisvai mąstyti. Kitos priežastys atsiranda dėl užduočių
neįvertinimo. Tai dažnai atsitinka dėl iš eilės sėkmingai įveiktų keleto trasos etapų. Taip pat dėl
27
varžovų, ypatingai, tų kurie bėga greta. Čia didelę reikšmę turi sugebėjimas nekreipti dėmesio į
konkurentus (Б.И.Огородников ir kt., 1978).
Nevalingas dėmesys, kurio pagrindą sudaro orientavimosi įgūdžiai, pasireiškia tuomet,
kai žmogus iš anksto nesiruošia vienam ar kitam veiksmui ar pojūčiui. Orientavimosi sportas
reikalauja aktyvaus dėmesio lygio, nes sportininkui pastoviai keliamos vienokios ar kitokios
užduotys (С.А.Зубков, 1971).
Dėmesys OS trasoje charakterizuojamas aiškumu, tikslumu ir psichinio mąstymo
greitumu. Dėmesio intensyvumo ir pastovumo dėka sportininkas trasoje gali greitai ir tiksliai
įvertinti susidariusią situaciją ir maksimaliu grečiu skaityti žemėlapį, tiksliai vykdyti savo
numatytų veiksmų planą. Dėmesio intensyvumo ir pastovumo sumažėjimas, įveikiant trasą,
neretai priveda prie taktinių klaidų, neteisingo situacijos įvertinimo, veiksmų sulėtėjimo
(С.А.Зубков, 1971).
Dėmesio intensyvumas ir pastovumas atliekant techninius ir taktinius veiksmus trasos
pradžioje, tiek jos gale, nežiūrint į didėjantį nuovargį – orientacininko dėmesio patvarumo
(treniruoto susikaupimo) pagrindas. Aiškus ir teisingas sportininko orientavimasis vietovėje,
tikslus reagavimas į aplinkinius orientyrus galimas tik susikaupus ir esant pastoviam dėmesiui.
Tai visų pirma priklauso nuo darbo apimties ir įvairovės. Didelę reikšmę dėmesio sutelktumo
ištvermei (pastovumui) turi sportininko minčių veikla, kuri turi būti nukreipta į techninių ir
taktinių užduočių, atsiradusių trasoje, sprendimą (С.А.Зубков, 1971).
Greita vietovės objektų kaita ir situacijos pasikeitimai trasoje reikalauja didelio nervinių
procesų paslankumo (įsiaudrinimo ir slopinimo). Sportininkas turi nuolat sekti sportinę kovą,
pastebėti ir įvertinti visų objektų, vedančių prie KP ar esančių arti nuo jo, išsidėstymą
(С.А.Зубков, 1971).
Dėmesio perkėlimas į skirtingus objektus charakterizuojamas kaip sportininko
sugebėjimas greitai pereiti nuo vienų veiksmų prie kitų, teisingai įvertinti susidariusią situaciją
ir susitelkti tam veiksmui, kuris tuo momentu yra svarbiausias. Dėmesio perkėlimas padeda ne
tik nukreipti dėmesį nuo vieno vietovės objekto į kitą, bet ir išlaikyti dėmesį tiksliai tiek, kiek jo
reikia tolimesniam judėjimui. Dėmesio apimtis daugeliui objektų yra pagrindinė sąlyga
sėkmingam trasos įveikimui. Dideli sunkumai orietuojantis susidaro dėl galimų taktinių variantų
įvairovės ir dėl pastovios vietovės kontrolės (С.А.Зубков, 1971).
Pasak С.А.Зубков (1971) dėmesio perkėlimas sportininkui leidžia: pajusti reljefą ir
bendrus vietovės ypatumus, pastoviai skaityti žemėlapį, atidžiai vykdyti KP suradimo techniką
ir vykdyti eilę veiksmų tolstant nuo varžovo.
28
1.6.5. Orientacininkų dėmesio ir atminties lavinimas
Orientacininko sudėtingų reakcijų pagrindinė priežastis yra ta, kad jis privalo reaguoti
ne tik į dirgiklius, esačius priešakyje, bet ir į tuos, kurie yra kairėje ir dešinėje, o neretai ir už
nugaros. Dėmesys ir treniruota atmintis leidžia sportininkui matyti aplinkoje visiškai
nepastebimas smulkmenas, kurios suteikia papildomos informacijos jau esamai. Naudodamas
visą turimą informaciją, orientacininkas ir priima sprendimus (С.А.Зубков, 1971).
Neverta bandyti įsiminti nesuprastą informaciją, nes tektų pasikliauti vien mechanine
atmintimi, o jos galimybės yra ribotos. Žmonės patys intuityviai ieško įsimenamos medžiagos
loginių ryšių. Kartais sakoma, kad informacija turi “susigulėti”, kas liudija apie tendencija
vengti varginančio kartojimo, vykstant medžiagos “apdorojimui”, struktūrizavimui ir
organizavimui (L.Lobanova, 2004).
Žmonės, sugebantys greitai susikaupti, ilgai išlaikyti intensyvų dėmesį ir atsispirti
pašaliniam poveikiui (blaškymui), laikomi dėmesingais. Tokiems žmonėms visose srityse
lengva pasiekti gerų rezultatų. Tačiau, kai žmonės skundžiasi, kad yra išsiblaškę, sunkiai
susikaupia ar išlaiko dėmesį, kad viskas jiems “trukdo”, reikia ieškoti šių būsenų priežasčių.
Šios išsiblaškymo būsenos gali būti sąlygotos tiek nervų sistemos ypatumų (tikrasis
išsiblaškymas pasitaiko retai), tiek laikinų poveikių ar būsenų (nuovargio, mieguistumo,
nerimo, labai smarkaus emocinio jaudulio). Lavinant dėmesį, galima išugdyti vertingas jo
ypatybes. Pagrindiniai dėmesio lavinimo principai yra šie (L.Lobanova, 2004):
• reikia prisiversti veikla užsiimti ramiai, dėmesingai, nesiblaškant;
• imtis kitos veiklos tik baigus ankstesnę;
• įsisąmoninti, kad esi atsakingas už savo veiklos rezultatus;
• stengtis organizuoti savo veiklą taip, kad ji būtų atliekama normaliu greičiu,
neverstų panikuoti, jog ko nespėsi ar pritruks jėgų.
L.Lobanova (2004) teigia, kad dėmesį lavina susidomėjimas veikla ir protinis
aktyvumas. Smalsumas – viena iš aktyvumo formų, skatinančių dėmesio išlaikymą ties tam
tikra veikla bei įvykių.
OS varžybose konkrečių užduočių atlikimas iš orientacininkų reikalauja sugebėjimo
sutelkti dėmesį. Pavyzdžiui: prieš startą jis turi sutelkti dėmesį į pirmąjį KP, susikoncentruoti iš
anksto suplanuoto maršruto įveikimui ir tiksliai atbėgti į kita KP. Orientacininko dėmesys
trasoje apibūdinamas tikslumu ir aiškumu. Gera orientacija vietovėje priklauso nuo dėmesio
sutelktumo. Dėmesio sutelktumas gerėja augant sportininko kvalifikacijai ir priklauso nuo
fizinio, psichologinio pasirengimo bei kitų faktorių (В.Г.Акимов, 1987).
29
Prieš pradėdamas treniruoti atmintį, žmogus turi žinoti, jog silpna atmintis yra iš esmės
ne kas kita, kaip dėmesio silpnumas ir blogas pastabumas, nukreiptas iš karto į kelis objektus.
Todėl reikia nuolat treniruoti valingą dėmesį ir minčių koncentraciją specialiais pratimais. Be
to, reikia žinoti, jog įspūdžio jėga priklauso nuo valingo dėmesio sukaupimo ir daikto ar
reiškinio atgaminimo vaizduotėje, prisimenant visas smulkmenas, tačiau suvokiant daiktą
apibendrintai (K.Dineika, 2001).
Pasak H.Benesch (2001) treniruojant atmintį reikia skatinti trumpalaikės atminties
procesus.
Б.И.Огородников ir kt. (1980), В.Г.Акимов (1987) sutaria, kad įvairias užduotis,
lavinančias dėmesį ir atmintį lengva suderinti su bendru fiziniu pasirengimu. Parengiamuoju
laikotarpiu patartina šias treniruotes vykdyti kiekvieną dieną. Lyginant žemėlapį ir vietovę,
orientacininkų dėmesio sutelktumas ir atmintis lavinami ne tik ramioje aplinkoje, bet ir krosų
metu, varžybų sąlygomis arba modeliuojant treniruočių krūvius, esant aukštai emocinei įtampai.
Abu autoriai А.С.Лосев (1984) ir В.Г.Акимов (1987) sutaria, kad dėmesio ir atminties
lavinimo pratimai padeda “gilinti” mąstymą (esminių faktų pastebėjimui ir tolesnių įvykių
numatymui), suprasti ir įvertinti situacijas, matyti pagrindinius elementus, numatyti įvykius.
Taip pat padeda lavinti nuoseklų mąstymą (sugebėjimą laikytis uždavinio sprendimo logiškos
tvarkos), savarankiškumą ir protavimo lankstumą (sugebėjimą rasti naujus variantus, vengti
šablonų, lengvai pereiti nuo vieno uždavinio sprendimo tipo prie kito). Todėl greitas mąstymas,
susijęs su teisingu kelio pasirinkimu, apgalvotu ir pagrįstu sprendimu orientacininkams yra
labai svarbus.
Kaip pradedančiajam orientacininkui lavinti atmintį? Pirma, svarbu 10 – 15 min. dirbti
su žemėlapiu sistematiškai, mintyse atkuriant trasą, prabėgant ją skirtingais greičiais,
treniruotėse dalį trasos bėgti iš atminties (prieš tai susipažinus su trasa pagal žemėlapį). Tam
būtina įsiminti ir atkurti žemėlapį, prisiminti sunkius kontrolinius punktus ir pavojingas vietas
trasoje. Geras metodinis pratimas atminties lavinimui – 15 sutartinių ženklų rodymas labai
trumpą laiką (0,1 s) ir kaip galima didesnis jų įsiminimas, žemėlapio sudėjimas iš gabaliukų –
laikui, kontrolinių punktų žymėjimas iš atminties, reljefo piešimas iš atminties (В.Г.Акимов,
1987).
1.7. Orientacininkų emocinės valios savybės
Sprendžiant dėmesio valdymo problemas bei apibūdinant dėmesio rūšys svarbiausią
reikšmę įgauna toks psichikos reiškinys kaip valia (L.Lobanova, 2004).
30
Valia – sąmoningas savo veiklos ir elgesio reguliavimas, padedantis žmogui įveikti
sunkumus ir kliūtis siekiant tikslo (L.Meidus, 2005).
Valia glaudžiai susijusi su motyvais, pažintiniais ir emociniais procesais. Valia yra
asmenybės ašis, savirealizacijos jėga. Valia skatina savęs stimuliavimą, reiškiasi paprastomis ir
sudėtingomis formomis (L.Monginaitė, 2005).
Valios (pastangų) neįmanoma apibūdinti be kitų valios “elementų” supratimo. Psichinių
procesų struktūroje valios savybės užima svarbią vietą, nes jos susijusios su dėmesio valdymo
ypatumais (L.Lobanova, 2004).
Pagrindinės valios savybės – atkaklumas, ryžtingumas ir drąsa, iniciatyvumas ir
savarankiškumas, savitvarda, aspiracijų lygis, pasitikėjimas, drausmė. Visas jas jungia tikslo
siekimas. Iš šių savybių būtina išskirti atkaklumą ir savitvardą, tai yra sugebėjimą valdyti savo
emocijas (pvz., praradus orientaciją, ieškant kontrolinių punktų ir kt.). Didėjant sportiniam
meistriškumui, tokių sunkinančių padėčių pasitaiko vis rečiau (Б.И.Огородников ir kt., 1980).
L.Meidus (2005) pabrėžia, kad sėkmė dabartiniame sporte priklauso nuo mokėjimų
tobulai valdyti savo emocijas, veiksmus, psichines būsenas, staigiai koncentruoti dėmesį,
palaikyti maksimalų darbingumą nuovargio metu.
Kai kurių orientacininkų galutiniam varžybų rezultatui įtakos turi pirmo KP suradimas.
Orientacininkai tvirtina, kad mintys apie galimas nesėkmes sumažina tikslų KP suradimą. O
sėkmingas orientavimosi veiksmų įvykdymas suteikia daugiau jėgų ir valios siekti pergalės
(С.А.Зубков, 1971).
Įsitikinimas orientavimosi teisingumu, naudojamų veiksmų tikslumu atsispindi
sportininko padidinto darbingumo būsenoje. Išsiblaškymo jausmas, nepasitikėjimas savo
jėgomis pasireiškia dėl nepakakamo sportininko fizinio, techninio ir psichologinio pasirengimo.
Pasimetama nerandant KP, abejojama judėjimo krypties teisingumu, techninių bei taktinių
veiksmų naudojimu. Netikrumo jausmas ir kiti emociniai pergyvenimai orientacininko
operatyvaus mąstymo procesus veikia neigiamai. Jei sportininkas, būdamas trasoje, praranda
savikontrolę, jis, be abejo, praranda darbingumą, o tai neigiamai atsiliepia KP suradimui, visos
trasos įveikimo rezultatui (С.А.Зубков, 1971).
Orientacininkui varžybų metu didelę reikšmę turi fizinis pasirengimas. Esant geram
fiziniam pasirengimui, sportininkas jaučiasi drąsus, stiprus, vikrus, pasitikintis savo jėgomis,
galintis atlikti pratimus, kurie kitam sportininkui sunkiai įveikiami (pvz., ilgas bėgimas
kupstais, smėliu, greitas pelkėtų, tankiai apsodintų vietovių, išvartų ir kt. įveikimas). Toks
stiprios valios sportininkas turi didelį pranašumą, jis sugeba mobilizuoti savo jėgas ir
galimybes, siekti užsibrėžto tikslo (С.А.Зубков, 1971).
31
Priešingai – blogas fizinis pasirengimas, ypatingai nepasirengimas bėgimui su
žemėlapiu besikeičiančia vietove, dažnai tampa sportininko emocijų, pasireiškiačių “pavargau,
daugiau nebegaliu” forma, priežastimi. Tokiu būdu tikslo siekimas, savikontrolė, kūrybiškas
savarankiškumas, ryžtingumas ir užsispyrimas – pagrindiniai faktoriai, kuriuos turi turėti
orientacininkas sunkiose situacijose, dažnai pasitaikančiose orientavimosi sporte.
Orientacininko valios savybių formavimo sąlygas diktuoja jo veiklos, fizinio, taktinio ir
techninio, taip pat įvairūs psichologinio pasirengimo kliūtys ir sunkumai, atsirandantys
varžybose (С.А.Зубков, 1971).
1.8. Orientavimosi sporte iškylančios kliūtys ir sunkumai
Sunkumai – tai sudėtingos objektyvios veiksmų atlikimo sąlygos, griaunančios nervinių
procesų tėkmės pusiausvyrą (С.А.Зубков, 1971).
Kliūtys – tai konkrečios sportininko veiklos objektyvios sąlygos, trukdančios tikslui
pasiekti. Kliūtimis gali būti ir distancijos ilgis, jos įveikimo laikas, svarmenų svoris,
atakuojantys varžovų veiksmai sporto žaidimuose. Nepalankios meteorologinės sąlygos, sporto
įrenginių, inventoriaus prasta kokybė – tai taip pat papildomi kliuviniai, atliekant pratimus
(L.Meidus, 2005).
Sunkumus L.Meidus (2005) apibūdina kaip vidinius kliuvinius, kurie atsiranda
sportininkui įveikiant kliūtis, nors jis neturi tam jokių galimybių jas įveikti. Sportininko
galimybės čia suprantamos kaip jo fizinis, techninis, taktinis, psichologinis, moralinis
pasirengimas, tai pat sveikata, mokėjimai, įgūdžiai, įpročiai ir įsitikinimai.
Įvairios kliūtys ir sunkumai būna dviejų rūšių – išorinės ir vidinės. Išoriniai sunkumai ir
kliūtys – tai nuo žmogaus nepriklausomi įvairūs objektyvūs kliuviniai. Vidiniai sunkumai
priklauso nuo pačio žmogaus. Tai nenoras daryti tai, ką reikia, žmogaus pasyvumas, bloga
nuotaika, baimės jausmas. Taigi žmogaus valia išreiškia tai, kaip žmogus sugeba įveikti
sunkumus ir kliūtis kelyje į tikslą, kaip jis moka valdyti savo elgesį ir pajungti savo veiklą
uždaviniams spręsti siekiant tikslo. Norint susidoroti su šia problema, reikalinga valios pastanga
– ypatinga nervinės bei psichinės įtampos būsena, mobilizuojanti fizines, intelektines ir
moralines žmogaus galias, reikalaujanti veiksmų, vadinamų valingais veiksmais. Valia – tai ne
tiktai mokėjimas ko nors panorėti ir pasiekti, bet ir mokėjimas priversti save atsisakyti tai, ko
nereikia (L.Meidus, 2005).
Pradedantieji orientacininkai neturi teisingo supratimo apie orientavimosi sporte
iškylančias kliūtis ir sunkumus. Jiems iškyla klausimai: ”Ką daryti, jei pasiklysiu? Ką daryti, jei
32
pradės lyti lietus?” ir kt. Kartais jiems atrodo, kad elementarus topografinių žinių turėjimas ir
geras fizinis pasirengimas yra pakankama sąlyga aukštam rezultatui pasiekti. Bet taip nėra.
Mokymosi - treniravimosi procesas iš sportininko reikalauja didelio darbo, susijusio su didelių
fizinių krūvių įvykdymu, įtemptos specifinės protinės, techninės ir taktinės veiklos mokymusi ir
tobulinimusi. Varžybose orientacininkas privalo įveikti neigiamą priešstartinę būseną, baimę
nukrypti nuo azimuto ar žingsnių skaičiavimo, prarandant orientaciją. Taip pat baimę prieš
netikėtai atsirandančias nepalankias meteorologines sąlygas, diskomforto jausmą ir kt. Didelę
reikšmę sėkmingam kliūčių ir sunkumų įveikimui orientuojantis turi sportininko valios
stiprinimas. Be būtinų fizinių ir valios savybių orientacininkas sportinės veiklos procese negalės
efektyviai vykdyti jam iškeltų užduočių (С.А.Зубков, 1971).
Pasak С.А.Зубков (1971) orientacininkams sportinės veiklos procese iškylančios kliūtys
ir sunkumai, gali būti skirstomi į tris pagrindines grupes:
1. Sunkumai, susiję su greita orientacija ir operatyvių sprendimų priėmimu.
Jų priežastys: blogas fizinis, techninis, taktinis ir psichologinis pasirengimas.
Orientacininko bėgimo greitis trasoje priklauso ne tik nuo jo fizinio, techninio ir taktinio
pasirengimo, bet ir nuo eilės kitų faktorių. Nepakankamai išlavinus atmintį, sportininkui reikia
labai dažnai iš naujo skaityti žemėlapį, o tai sumažina bėgimo greitį trasoje. Po varžybų iš
sportininko lūpų galime išgirsti: ”Dažnai sustodavau, savo buvimo vietos radimui” arba
“sustodamas skaityti žemėlapį praradau daug laiko”. Reikia pažymėti, kad jei orientavimosi
technikos mokymosi procese sportininkas ignoruos žemėlapio skaitymo vaidmenį ir reikšmę
(šiuo atveju vienų ar kitų situacijų trasoje įsiminimą ir atgaminimą), tai tuo jis apsunkins savo
atminties tobulinimą ir kurs sau eilę sunkumų įvairiose trasos situacijose (С.А.Зубков, 1971).
Orientacininkų, kurie “pasimeta” vietovėje, nežino “nuo ko pradėti”, “neįsijaučia” į
reljefo įvairovę ir su tuo susijusius KP radimus, situacijos įsiminimo ir atgaminimo procesas
vyksta be gilesnės analizės ir aiškaus supratimo. Sportininkai užduotis vykdo mechaniškai,
jiems sunku analizuoti judėjimo kelią, sunku įsiminti KP ir orientyrų buvimo vietą. Taip įvyksta
todėl, kad jų žinios netvirtos, jie jaučiasi sukaustyti, veikia ne užtikrintai (С.А.Зубков, 1971).
2. Sunkumai, susiję su augančiu fiziniu nuovargiu.
Varžybų procese užduočių atlikimas, didėjant fiziniam nuovargiui, iš sportininko
reikalauja didelių valios pastangų. Intensyviai dirbant, padidėja deguonies poreikis organizmui
ir atsiranda kvėpavimo sunkumai. Įvyksta psichinių procesų pakitimai (С.А.Зубков, 1971).
J.Skernevičius (1982) teigia, kad nuovargis yra įvairių nervinių procesų pakitimas
centrinėje nervų sistemoje. Nuovargis atsiranda blogėjant didžiųjų pusrutulių žievės funkcijai.
33
Varžybose, dirbant ilgą laiką, pasireiškia nuovargis, kuris tiesiogiai veikia centrinę nervų
sistemą.
Kuo ilgiau sportininkas sugeba palaikyti darbingumą, tuo ilgiau jis sugeba mąstyti, kas
yra labai svarbu orientavimosi sporte (H.Enkvist, 1989).
Dėl nuovargio susilpnėja dėmesys, sugebėjimas laisvai perkelti ar sutelkti
(sukoncentruoti) dėmesį. Pavargę orientacininkai nepastebi daugelio svarbių savo veiklos
objektų (pvz., žingsnių skaičiavimo, vietovės apžvalgos ir tikslaus judėjimo kelio pasirinkimo,
krypties kontrolės ir kitų smulkmenų). Elito sportininkas prisimena: ”Kai man buvo labai sunku
bėgti (ieškant priešpaskutinio KP), pajutau, kad jau visus savo veiksmus atlieku intuityviai,
nesukaupdamas savo minčių jų tiksliam atlikimui ir kontrolei. Taip praradau 6 min ieškodamas
KP”. Sportininko dėmesys sunkiu momentu darosi vis labiau automatinis ir nukreiptas tik į to
sunkaus momento įveikimą (С.А.Зубков, 1971).
Sportininkų, nesugebančių kryptingai valdyti savo dėmesio, atsiradus sunkumams
trasoje, dėmesys nukreipiamas į kokį nors vieną objektą (pvz., greičiau bėgti, nenukrypti nuo
krypties, rasti KP rajoną, neprarasti orientacijos ir kt). Kitais atvejais sportininko dėmesys
nukreipiamas į vietovę ir bėgimo kryptį, bet tuo pačiu jis pamiršta matuoti atstumą, kontroliuoti
savo taktinius veiksmus. Vienas iš elito sportininkų yra pasakęs: ”Praeito atstumo skaičiavimo
kontrolė - štai mano silpna pasirengimo grandis įveikiant paskutinį trasos ketvirtadalį”. Kiti,
atvirkščiai, stengiasi matuoti atstumą ir kontroliuoti savo taktinius veiksmus trasoje, bet
pamiršta stebėti vietovę ir bėgimo kryptį, ir būna nustebę, kai praranda orientaciją.
Orientavimosi sporte kiekvienas sportininkas dėmesį perkelia skirtingai. Labai dažnai susidaro
situacijos, kurios reikalauja dėmesio sutelktumo. Bet dėl nuovargio toks dėmesys silpsta.
Didelis dėmesio intensyvumas ir staigus jo perkėlimas susiję su aukštu nervinių procesų
pakilimo ir slopinimo lankstumu, kuris augant fiziniam nuovargiui silpnėja (С.А.Зубков, 1971).
3. Kliūtys susijusios su nepalankiomis meteorologinėmis sąlygomis.
Varžybų stebėjimai rodo, kad kas trečios varžybos vyksta esant nepalankioms
meteorologinėms sąlygoms. Todėl sportininkams reikia įveikti eilę papildomų kliūčių (aukšta ar
žema oro temperatūra, lietus, vėjai, šlapias sniegas ir kt.) (С.А.Зубков, 1971).
Neigiami organizmo pakitimai, kurie atsiranda veikiami meteorologinių sąlygų, įtakoja
pirmos ir antros signalinių sistemų veiklą, neigiamai atsiliepia sportininko darbingumui ir
galutiniam sportiniam rezultatui. KP suradimo sėkmė ir, žinoma, trasos įveikimas priklauso nuo
taktinio plano ir specialių psichologinių veiksmų, kuriais vadovaujasi sportininkas skirtingomis
oro sąlygomis (С.А.Зубков, 1971).
34
1.8.1. Orientavimosi sporte iškylančių sunkumų įveikimo būdai
Sunkumus orientavimosi sporto trasoje sportininkai įveikia valios pastangomis,
kryptingai kontroliuodami savo veiksmus. Nuvargus, valios pastangų dėka vėl sutelkiamas
dėmesys ir sportininkas gali vykdyti tolimesnius veiksmus (С.А.Зубков, 1971).
Eksperimentinių tyrimų, trenerių ir aukštos kvalifikacijos sportininkų patirties
apibendrinimu konkretūs pratimai ir veiksmai buvo susisteminti. Sunkumų, susijusių su greitos
orientacijos būtinumu ir operatyvių sprendimų priėmimu pasirenkant veiksmus, įveikimui
būtina (С.А.Зубков, 1971):
• Diskusijomis analizuoti pasižymėjusių orientacininkų taktinį meistriškumą.
• Analizuoti trasos taktinius variantus.
• Analizuoti konkrečius stipriausių elito orientacininkų veiksmų skirtumus.
• Analizuoti atskirų judėjimo variantų pasirinkimo ar kokybiškesnio trasos įveikimo reikšmę.
• Sistemingai įtraukti sportininkus į būsimos trasos įveikimo planavimą.
• Duoti atskiriems sportininkams planuoti įvairius judėjimo kelio pasirinkimo variantus,
kuriuos po to jie turi pristatyti visam sportininkų kolektyvui.
• Praėjusių varžybų analizės ir aptarimo metu ypatingą dėmesį skirti tiek geriausių, tiek
blogiausių rezultatų analizei.
• Prieš treniruotę atskiriems sportininkams pavesti savarankiškai sudarinėti judėjimo kelią
žemėlapyje su praktiniu jo įgyvendinimu ir koregavimu praeinant trasą treniruotės metu.
• Treniruočių trasoje įgyvendinti judėjimo kelio taktines schemas ir jų modifikacijas vienoje
ar kitoje situacijoje, kurios buvo suplanuotos teorinių užsiėmimų metu.
Remiantis informacija apie trasą prieš startą ir trasoje planuoti trasos praėjimo taktinius
variantus. Numatyti sunkumus, kurie gali atsirasti trasoje, kartu numatant praktinius veiksmus
jų įveikimui. Praėjus 2–3 val. po varžybų trasos įveikimo visiems sportininkams pasiūlyti
atkartoti žemėlapyje visą savo judėjimo kelią, KP išsidėstymą. Be to reikia nustatyti laiką,
sugaištą atgaminimui ir pažymėti aiškias kiekvieno sportininko klaidas. Nustatyti sėkmingo ir
nesėkmingo įsiminimo proceso priežastis. Išsiaiškinti, kokiomis įsiminimo priemonėmis ar
būdais naudojasi kiekvienas sportininkas. Su sportininkais aptarti dėmesio sutelkimo reikšmę
konkrečiose trasos įveikimo situacijoje (С.А.Зубков, 1971).
Kad įveikti sunkumus, susijusius su būtinumu atlikti darbą pastoviai augant fiziniam
krūviui, reikia: paaiškinti sportininkams sugebėjimo įveikti didelius krūvius ir nuovargį
reikšmę. Suprasdamas kovos su nuovargiu reikšmę, sportininkas galės mobilizuoti savo valią ir
pasiekti tikslą (С.А.Зубков, 1971).
35
1.9. Orientacininkų taktinis mąstymas
Taktika – sportinės kovos menas, tikslingas jėgų ir gebėjimų panaudojimas, visuma
parankių kovos būdų ir formų užsibrėžtam tikslui siekti (S.Stonkus, 2002).
Orientavimosi sporte taktiką J.Mertinas (2001) apibūdina racionalios technikos
naudojimą, atsižvelgiant į fizinį pasirengimą ir gamtines sąlygas. Tai gebėjimas varžybų metu
savarankiškai pasirinkti patį racionaliausią kelią, kuris labiausiai atitiktų sportininko
orientavimosi technikos lygį, turimą patirtį, fizines, funkcines galimybes, protines, psichines jo
savybes, taip pat gebėjimas greitai prisiderinti prie kintančių gamtos sąlygų, gamtos reiškinių,
kad būtų pasiekti geriausi rezultatai.
Gebėjimas greitai ir techniškai teisingai įveikti trasą, priklausomai nuo susidariusios
situacijos, iš sportininko reikalauja nuovokos ir išradingumo, didelio taktinių ir techninių
veiksmų operatyvumo, pagrįsto teorinėmis ir praktinėmis žiniomis. Pagrindinė sėkmės sąlyga
yra sportininko sugebėjimas greitai, kritiškai ir tiksliai mąstyti, esant dideliam fiziniam krūviui
(С.А.Зубков, 1971).
Mąstymas – tarpinis apibendrintas pažinimas, objektyvaus pasaulio atspindėjimas
sąvokomis, sprendiniais, teorijomis procesas, leidžiantis suprasti reiškinių priežastis ir
pasekmes bei numatyti ateitį (L.Monginaitė, 2005).
Taktinis mąstymas – tai sportininko mąstymas, vykstantis ekstremaliomis sąlygomis
veiklos procese ir nukreiptas į konkrečių taktinių uždavinių sprendimą (L.Meidus, 2005).
Orientacininko taktinis mąstymas suprantamas kaip objektų, pavaizduotų žemėlapyje ir
tikro vaizdo vietovėje atspindys sąmonėje. Varžybų metu sportininkas žemėlapio pagalba turi
analizuoti ir įvertinti susidariusias situacijas, greitai nustatyti savo buvimo vietą, keisti savo
taktiką ryšium su besikeičiančia padėtimi vietovėje. Išvardinti elementai yra pagrindiniai
orientacininko mąstymo veiklos uždaviniai nukreipti į optimalios užduoties įvykdymą
(С.А.Зубков, 1971).
Vertinant žemėlapį ir vietovę techninių užduočių sprendimai teikia objektyvų
susidariusių situacijų supratimą. Tuo pat metu susidariusių situacijų atspindys sąmonėje yra
teisingos judėjimo kypties pasirinkimo ir KP radimo trasoje pagrindas. Čia išryškėja aplinkos
įvertinimo kokybė, t.y. tai, kaip visapusiškai ir giliai aplinka atsispindi žmogaus sąmonėje
(С.А.Зубков, 1971).
Teisingai pasirinktas judėjimo kelias orientavimosi sporte sudaro pagrindinę
orientacininko taktinio mąstymo dalį. Sportininkui būtina sugebėti iš daugumos judėjimo kelio
variantų atsirinkti būtent tą, kuris labiausiai priimtinas toje situacijoje ir šiam variantui sutelkti
36
visą dėmesį. Todėl orientacininkas turi mąstyti ne pagal vieną schemą, o mąstyti kūrybiškai.
Nežiūrėdamas tik į vieno kelio pasirinkimą, sportininkas daugiau ar mažiau vertins visus
esamos situacijos variantus. Orientavimosi sportas charakterizuojamas tokiomis taktinio
mąstymo ypatybėmis (С.А.Зубков, 1971):
1. Taktinio plano individualumas.
Kovoje dėl tikslaus ir greito kontrolinio punkto suradimo sportininkas privalo individualiai
programuoti savo veiksmus, atsižvelgdamas į vietovės ypatums ir jos charakterį, žemėlapio
“apkrovimą” orientyrais ir savo pasirengimą.
2. Veiksmų numatymas (planavimas).
Orientavimosi sporto varžybų metu (eigoje) sportininkui būtina susipažinti su žemėlapiu,
mintyse nusibraižyti patį racionaliausią kelią žemėlapyje nuo vieno KP iki kito, taip pat
numatyti judėjimo vietove metodus, atsižvelgiant į savo fizinius ir techninius duomenis,
vietovės reljefą, oro sąlygas ir kt.
Orientacininkų mintys – tai jo būsimų veiksmų racionalumo pagrindas, išnaudojant
judėjimo kelią nuo KP iki KP, priklausomai nuo susidariusios situacijos. Reikia pabrėžti, kad
orientavimosi sporte racionalus veiksmų numatymas reikalingas jau žemėlapio ir vietovės
vertinimo eigoje. Pagal tai, kaip sportininkas įvertina vienus ar kitus aplinkybių elementus, jis
susidaro tam tikrą nuomonę apie orientavimosi ir sportinės kovos būdą trasoje. Ta nuomonė gali
būti tikslinama, bet galutinis racionalus veiksmų numatymas formuojasi tik po pilno vietovės
pažinimo. Išvados apie judėjimo kelio pasirinkimą yra sudėtinė aplinkos įvertinimo asmeninių
(pavienių) ir bendrų išvadų dalis (pvz., kruopšti vietovės, jos praeinamumo analizė leidžia daug
tiksliau numatyti savo veiksmus prie KP). Jeigu sportininkas neįvertins savo veiksmų, kelio
numatymas nebus pilnavertis (С.А.Зубков, 1971).
Tiksliam orientavimuisi ypatingą reikšmę turi sportininko galvos smegenų nervinių
ląstelių fiziologinė būsena. Kai smegenų nervinių ląstelių funkcinės galimybės maksimaliai
padidėja, esant dideliam sportininko treniruočių lygiui ir kruopščiam visapusiškam
pasirengimui varžyboms, pasiekiamas geras rezultatas. Kartu su kitais treniruočių metodais
numatomas taktikos taikymo, naujų taktikos elementų ieškojimas orientavimosi eigoje.
Subjektyviai tai pasireiškia tiksliniu sąmonės nukreipimu, pilnu sportininko susikaupimu,
emociniu pakilimu prieš būsimą startą (С.А.Зубков, 1971).
Orientavimosi sporto dinamiškumas, staigūs aplinkos pasikeitimai verčia sportininką
žaibiškai spręsti vis naujas technines užduotis. Visa tai yra susiję su intensyvaus mąstymo
procesais didelio emocinio susijaudinimo būsenoje. Orientavimosi sporte ypatingai didelę
reikšmę turi mąstymo lankstumas ir greitis. Daugumoje atvejų būtini ne tiek žaibiški
37
sportininko judesiai, kiek savotiškas, tikslus ir pakankamai greitas priimtų sprendimų
vykdymas. Nuo mokėjimo greitai ir tiksliai vykdyti daugybę sudėtingų techninių, taktinių
skaičiavimų, priklausomai nuo varžybų sąlygų ir pastoviai besikeičiančių situacijų vietovėje
priklauso galutinė sėkmė trasoje (С.А.Зубков, 1971).
Spręsdamas vieną ar kitą taktinę užduotį, sportininkas veikia ne mechaniškai. Jis
mintyse atsirenka sprendimo variantus ir pasirenką teisingą. Tačiau tokiam sprendimo būdui
varžybų sąlygomis dažniausiai nėra laiko. Todėl, išnaudodamas dalyvavimo varžybose patirtį,
sportininkas turi greitai ir tiksliai įsisavinti ne tik jam įprasto, bet ir neįprasto reljefo taktines
ypatybes. Orientacininko smegenys turi žaibiškai lyginti esamą situaciją su viena iš tipiškų
situacijų, kurias jis gerai įsisavino teoriškai ir įtvirtino praktiškai, ir tokio palyginimo būdu
staigiai atrinkti kelis labiausiai priimtinus ir racionaliausius sprendimo būdus. Tokio sprendimo
priėmimas sportininkui yra kaip sudėtingas kūrybiškas aktas, kuriame orientavimosi technikos
ir taktikos dėsningumai konkrečiose situacijose pasireiškia labiausiai (С.А.Зубков, 1971).
Orientacininko patirtis grindžiama praeityje įtvirtintais įgūdžiais, kurie orientacininkui
sportinės kovos eigoje padeda suprasti ir rasti ryšį tarp orientyrų, KP, žemėlapio ir vietovės
(С.А.Зубков, 1971).
Išnagrinėtoje literatūroje įvairių šalių autoriai akcentuoja, kad sportininkų rengime
didelę reikšmę turi teorinis ir intelektinis rengimas. Teorinis ir intelektinis rengimas turi būti
derinamas su fiziniu, techniniu, taktiniu, psichologiniu rengimu.
Pasaulio ar europos orientavimosi sporto čempionatuose, kai stipriausiųjų sportininkų
varžybų rezultatai skiriasi sekundėmis ar sekundės dalimis, sportininkai siekiantys aukšto
rezultato turi būti ne tik labai gero fizinio, funkcinio, techinio, taktinio ir psichologinio
parengtumo, bet kartu ir labai gero teorinio ir intelektinio parengtumo.
Daugumoje išnagrinėtų literatūros šaltinių akcentuojama pažintinių procesų reikšmė
gyvenime ir orientavimosi sporte. Tačiau tyrimų susijusių su didelio meistriškumo
orientacininkų pažintiniais procesais nesuradau. Gana išsamiai didelio meistriškumo
orientacininkų funkcinis pajėgumas išanalizuotas C.Rolf et al. (1997) ir P.Mockaus (2001)
tyrimuose. Remiantis P.Mockaus (2001) tyrimais, Lietuvos didelio meistriškumo orientacinkų
aerobinio pajėgumo rodikliai artimi Švedijos 10–50 vietoje esančių orientacininkų rodikliams,
bet nusileidžia nacionalinės rinktinės duomenims.
38
2. TYRIMO METODIKA IR ORGANIZAVIMAS
2.1. Tiriamieji
Tiriamųjų grupę sudarė Lietuvos orientavimosi sporto rinktinės nariai. Dalyvauti
tyrimuose pakviesti šie didelio meistriškumo orientacininkai: M.Rimkus, D.Stulgys,
P.Kudriavcevas, H.Paužas, D.Sadeckas, T.Kuzminskis, R.Pogorelovas, R.Stupelis. Šie
sportininkai patenka į 2004 m. Lietuvos ranginių OS varžybų įverčių lentelės orientacininkų
dvidešimtuką (4 lentelė).
4 lentelė
2004 m. Lietuvos ranginių OS varžybų įverčiai (www.orienteering.lt)
Tačiau visame tyrime dalyvo penki sportininkai. Kiti, dėl sportinių stovyklų, varžybų ir
laiko stokos, pasitraukė po pirmo ir antro tyrimo. Visame tyrime dalyvavo šie sportininkai:
M.Rimkus – nacionalinės OS rinktinės narys. Daukartinis Lietuvos čempionatų
nugalėtojas ir prizininkas. Daugelio tarptautinių varžybų prizininkas.
P.Kudriavcevas – nacionalinės OS rinktinės narys. Lietuvos jaunimo ir suaugusių
čempionatų nugalėtojas ir prizininkas. Nuo 2002 m. atstovavo Lietuvos rinktinę Baltijos šalių
čempionatuose, moksleivių Lietuva-Latvija-Estija (LLE) mačuose, Baltijos šalių jaunimo
taurėse. 2003 m. dalyvavo Pasaulio jaunimo čempionate. 2004 m. dalyvavo suaugusių Pasaulio
čempionate.
T.Kuzminskis – nacionalinės OS rinktinės narys. Lietuvos čempionatuose patenka tarp
dešimties stipriausių. 2004 m. atstovavo nacionalinę rinktinę Baltijos čempionate. 1996 m.,
2000 m. – Europos kurčiūjų čempionas. 1997 m., 2001 m. – Parolimpinis čempionas.
R.Pogorelovas – jaunimo nacionalinės OS rinktinės narys. Lietuvos jaunimo ir
suaugusių čempionatų nugalėtojas ir prizininkas. Nuo 2000 m. atstovavo Lietuvos rinktinę
Europos jaunių, jaunučių čempionatuose, Baltijos šalių čempionatuose, moksleivių LLE
Vieta Vardas, Pavardė GM Taškai
4 M.Rimkus 1973 100.510 6 D.Stulgys 1983 96.689 7 P.Kudriavcevas 1983 96.079 8 H.Paužas 1980 93.966 9 D.Sadeckas 1979 93.157
12 T.Kuzminskis 1978 91.305 15 R.Pogorelovas 1984 87.008 17 R.Stupelis 1986 85.128
39
mačuose, Baltijos šalių jaunimo taurėse. 2003–2004 m. dalyvavo Pasaulio jaunimo
čempionatuose. Aukščiausi sportiniai rezultatai: 2001 m. Baltijos šalių jaunimo taurėje pirma
vieta, 2002 m. Europos jaunių, jaunučių čempionate ketvirta vieta, 2004 m. Baltijos šalių
čempionate pirma vieta ir Pasaulio jaunimo čempionate šešta vieta.
R.Stupelis – jaunimo nacionalinės OS rinktinės narys. Daukartinis Lietuvos jaunimo
čempionatų nugalėtojas ir prizininkas. Nuo 2002 m. atstovavo Lietuvos rinktinę Europos jaunių,
jaunučių čempionatuose, Baltijos šalių čempionatuose, moksleivių LLE mačuose, Baltijos šalių
jaunimo taurėse. 2003–2004 m. dalyvavo Pasaulio jaunimo čempionatuose.
2.2. Metodai
Darbe naudoti šie tyrimo metodai:
a) literatūros šaltinių analizė;
b) testavimas (pažintinių procesų, fizinio išsivystymo, psichomotorinių funkcijų,
kraujotakos ir kvėpavimo sistemų funkcinio pajėgumo, anaerobinio pajėgumo);
c) sportininkų dienoraščių duomenų analizė;
d) sportininkų varžybų 2005 m. rezultatų analizė;
e) matematinė statistinė analizė.
2.2.1. Pažintinių procesų vertinimo metodai
Darbe buvo vertinami šie pažintiniai procesai:
a) dėmesio pastovumas:
• Šultje – Gorbovo dėmesio koncentracijos testu (DKT) (s);
• Kvoro linijų labirintų testu (s);
• skaičių lentelės testu (s).
b) informacijos suvokimo greitis:
• Landolto žiedų korektūriniu testu (bit/s).
c) regimoji atmintis:
• sutartinių ženklų testu (vnt.).
d) dėmesio pastovumas ir regimoji atmintis:
• žemėlapio dėlionės testu (s).
40
Norėdami ištirti orientacininkų dėmesio pastovumą (apibūdinant pažintinių ir
vykdomųjų veiksmų dinamiką laiko atžvilgiu) ir regimąją atmintį taikėmę testų kompleksą.
Testų kompleksą eilės tvarka sudarė: Šultje – Gorbovo dėmesio koncentracijos, Kvoro linijų
labirintų, skaičių lentelės nuo 1 iki 51, Landolto žiedų korektūrinis, sutartinių ženklų ir
žemėlapio dėlionės testai. Tyrimams atlikti parinkta rami ir gerai apšviesta auditorija. Testus
orientacininkai atliko sėdėdami prie stalo. Prieš pradedant tyrimus, tiriamieji buvo supažindinti
su tyrimo metodika, prieš atliekant testus paprašoma susikaupti. Po kiekvieno testo daroma 2
min pertrauka, tuo metu tiriantysis pasiruošia kitam testui. Sportininkams atlikus visus testus,
padėkojama.
Šultje – Gorbovo dėmesio koncentracijos testas (DKT). Orientacininkams pateikiame
Šultje – Gorbovo dėmesio koncentracijos testą. Tai skaitmenų lentelė, kurioje pateikti skaičiai
ne eilės tvarka nuo 1 iki 25, kurie surašyti kvadratėlių centre. Sportininkų testavimui
nubraižytos trys 5x5 (cm) lenteles su skirtingų ieškomų skaičių paskirstymu, taip sportininkai
negalės priprasti prie skaičių paskirstymo (5 pav.).
I tyrimo II tyrimo III tyrimo
5 pav. Šultje – Gorbovo dėmesio koncentracijos testo lentelės
Sportininkai gauna tokia instrukciją:
“Prieš Jus guli baltas popieriaus lapas, kuriame užrašykite savo vardą ir pavardę, datą,
lentelės numerį. Padėta prieš Jus lentelė – užversta. Po komandos “pradedam”, būtina atversti
lentelę ir kuo greičiau surasti skaičius eilės tvarka nuo 1 iki 25 pažymėtus kvadratėlių centre.
Ieškodami, rašikliu arba pieštuku parodykite tiriančiajam rastus skaičius. Suradę paskutinį
skaičių – 25, sakykite “Stop!””.
Tiriantysis fiksuoja laiką, kurį sportininkas sugašo 25 skaičių paieškai. Šis laikas ir bus
dėmesio pastovumo rodiklis. Šis skaičių ieškojimo būdas labai artimas orientacinkų sportinėje
9 5 11 23 20
14 25 17 19 13
3 21 7 16 1
18 12 6 24 4
8 15 10 2 22
14 18 7 24 21
22 1 10 9 6
16 5 8 20 11
23 2 25 3 15
19 13 17 12 4
9 14 21 17 5
18 3 23 11 2
6 10 13 8 19
15 22 1 24 16
4 25 12 20 7
41
veikloje atliekamiems veiksmams (t.y. žemėlapio skatyme, ieškant orientyrų žemėlapyje,
tinkamo kelio tarp kontrolinių punktų pasirinkime).
Kvoro linijų labirintų testas. Pasak Б.И.Огородников ir kt. (1980) orientavimosi
sporto technikos tobulinimui neabejotiną naudą duodą dėmesio pastovumą tobulinančios
užduotys. Viena iš tokių užduočių yra Kvoro linijų labirintai. Šia užduotimi taip pat galime
vertinti skirtingo sportinio meistriškumo orientacininkų dėmesio pastovumą.
Kvoro linijų labirintų testas susideda iš keturių skirtingo sudėtingumo 7x11 (cm) lentelių
(6 pav.). Kiekvienoje lentelėje iš kairėje eilės tvarka sunumeruotų dešimties langelių išvestos
linijos, kurios skirtingos savo ilgiu ir matomumu, vingiuotai nubrėžtos į priešingoje dešinėje
pusėje esančius dešimt tuščių langelių.
6 pav. Kvoro linijų labirintai
Sportininkas gauna tokia instrukciją:
“Prieš Jus guli baltas popieriaus lapas, kuriame užrašykite savo vardą, pavardę ir datą.
Padėta prieš Jus užduotis – užversta. Po komandos “pradedam”, būtina atversti užduotį ir per
kuo trumpesnį laiką, nuosekliai keturiose (I, II, III, IV), lentelėse iš kairėje esančių eilės tvarka
sunumeruotų dešimties langelių išvedančias linijas, vizualiai surasti tų linjų pabaigą dešinėje
lentelės pusėje ir ten esančiose tuščiuose langeliuose rašikliu arba pieštuku pažymėti tos linijos
42
numerį. Sekant linijas draudžiama naudotis papildomom priemonėm, sekama tik vizualiai.
Pažymėję paskutinį tuščią langelį sakykite – “Stop!”.
Fiksuojamas laikas, kurį sportininkas sugaišo sekant akimis visų keturių lentelių linijas
ir užrašant tų linijų numerius į langelius.
Skaičių lentelės nuo 1 iki 51 testas. Orientacininkams pateikėme skaitmenų 6x10 (cm)
lentelę, kurioje pateikti skaičiai ne eilės tvarka nuo 1 iki 51, kurie išdėstyti įvairių formų
langeliuose (7 pav.). Ši skaičių lentelė yra sudėtingesnė už Šultje – Gorbovo lenteles ir iš
sportininkų reikalauja ilgesnio dėmesio pastovumo.
7 pav. Skaičių lentelė nuo 1 iki 51
Sportininkai gauna tokia instrukciją:
“Prieš Jus guli baltas popieriaus lapas, kuriame užrašykite savo vardą ir pavardę, datą,
lentelės numerį. Padėta prieš Jus lentelė – užversta. Po komandos “pradedam”, būtina atversti
lentelę ir kuo greičiau surasti skaičius eilės tvarka nuo 1 iki 51 pažymėtus įvairių formų
langeliuose. Ieškodami, rašikliu arba pieštuku parodykite tiriančiajam rastus skaičius. Suradę
paskutinį skaičių – 51, sakykite “Stop!””.
Tiriantysis fiksuoja laiką, kurį sportininkas sugašo 51 skaičių paieškai. Šis laikas ir bus
dėmesio pastovumo rodiklis.
Landolto žiedų korektūrinis testas. Orientacininkams pateikiama Landoltų žiedų
15x16 (cm) lentelė, kurioje žiedų tarpeliai pasisukę į skirtingomis kryptymis (8 pav.).
Šiuo testu apskaičiuojamas informacijos suvokimo greitis bitais per sekundę. Šis
informacijos suvokimo greitis pakankamai informatyviai charakterizuoja centrinės nervų
sistemos būseną ir protinio ir fizinio nuovargio laipsnį. Šitą rodiklį galima analizuoti ne tik
13 34 11 30 4 44
25 36 24 8 29
41 12 6 28 32
47 38 5 2 15 49
23 21 39 27 38 50 45
7 10 37 20
33 19
46 16 3 43
48 31 42
51 26 22
1 14 40 35
35 9
43
vienos treniruotės procese (iki, po apšilimo ar treniruotės, atsistatymo periodu), bet ir
konkrečiame treniruočių cikle. Pagal šio rodiklio dinamika treneris gali spręsti apie sportininko
pasirengimo lygį (В.Г. Акимов, 1987).
8 pav. Landolto žiedų korektūrinis testas
Sportininkas gauna tokia instrukciją:
“Priešais Jus guli lapas su Landolto žiedų korektūriniu testu (8 pav.). Po komandos
“pradedam”, Jus turėsite per 60 sekundžių perskaityti kuo daugiau ženklų ir skaitant išbraukti
ženklą kurį užduosiu: I-ame tyrime, tarpelis į viršų; II-ame tyrime, tarpelis į dešinę; III-iame
tyrime, tarpelis į kairę. Skaityti ženklų eilutes reikia nuo viršaus kairės į dešinę ir stengtis
nepraleisti užduoto ženklo. Pasibaigus 60 sekundžiu, pasakysių “Stop!”, toje vietoje kur
sustojote skaityti ženklus, braukite brūkšnį”.
Informacijos suvokimo greitį lengvą apskaičiuoti. Reikia suskaičiuoti perskaitytų ir
praleistų ženklų (klaidų) skaičių. Ir pagal lentelę nustatyti informacijos suvokimo greitį bitais
per sekundę (13 lentelė, žiūr.priedus).
Sutartinių ženklų testas. Kad įvertintį orientacininkų regimąją atmintį В.Г.Акимов
(1987) sukūrė penkias penkiolikos sutartinių ženklų sekas. Pasirinkom trys Akimovo sukurtus
sutartinių ženklų variantus, kuriuos taikėme atskiruose trijuose tyrimuose (9 pav.).
44
Sportininkas gauna tokia instrukciją:
“Prieš Jus užverstas lapas su sutartinių ženklų seka. Po komandos “pradedam”,
atsiverčiate lapą ir turite 30 sekundžių, kad įsimintį kuo ilgesnę sutartinių ženklų seką. Po 30
sekundžių sakome “Stop!’, paimamas lapas su ženklais ir paduodamas tuščias. Toliau su
rašiklio arba pieštuko pagalba turitę nupiešti įsimintą sutartinių ženklų seką. Svarbu, kad ženklų
seka būtų teisinga, praleidus ar suklydus rašant sekoje ženklą vertinami iki klaidos atsiminti
ženklai”.
I
II
III
9 pav. Sutartinių ženklų sekos
Orientacininkų regimąją atmintį galima vertinti iki arba po treniruotės, mikro- , mezo-
arba makrocikle, o taip pat ir varžybose po trasos įveikimo (В.Г. Акимов, 1987).
Žemėlapio dėlionės testas. Ši užduotis naudinga ir įdomi. Šiam testui atlikti
naudojamasi regimąją atmintimi ir dėmesio pastovumu. Dėliodamas žemėlapį iš gabalėlių
sportininkas turi greitai mąstyti ir palaikyti dėmesio pastovumą ties užduotimi. Kuo
ištvermingesnė orientacininko dėmesio koncentracija tuo geresnė yra jo CNS būklė ir
aktyvesnis mąstymas. Tyrimams žemėlapio dėlionę paruošėme iš sportinio žemėlapio
“Vangelonys” (2001). Žemėlapis padalintas į lygius 32 gabalėlius 5,5x6,5 (cm) (1 pav.,
žiūr.priedus).
Sportininkas gauna tokia instrukciją:
45
“Prieš Jus guli užversti 32 žemėlapio gabalėliai. Jums reikės per kuo trumpesnį laiką
sudėti žemėlapį iš gabalėlių. Prieš Jums pradedant dėlioti žemėlapį iš gabalėlių, 5 s bus
parodytas nepadalintas (vientisas) žemėlapis. Po komandos “pradedam”, atsiverčiame
gabalėlius ir stengiamės kuo greičiau teisingai sudėlioti žemėlapį. Baigę dėlioti žemėlapį
sakykite “Stop!””.
Tiriantysis fiksuoja laiką, kurį sportininkas sugaišo žemėlapio sudėjimui iš 32 gabalėlių.
Šis laikas ir bus dėmesio pastovumo ir mąstymo aktyvumo rodiklis.
2.2.2. Fizinio išsivystymo vertinimo metodai
Antropometrijos metodu taikyti tokie matavimai ir apskaičiavimai:
• ūgio (cm);
• ūgio sėdint (cm);
• kūno masės (kg);
• kūno masės indekso (KMI) (kg/m);
• raumenų masės (kg);
• riebalų masės (kg);
• raumenų ir riebalų masės indekso (RRMI).
Fiziometrijos metodu taikyti tokie matavimai:
• spirometrija – gyvybinio plaučių tūrio (GPT) (l);
• dinamometrija – dešinės ir kairės rankų plaštakų jėgos (kg).
Ūgis (cm) matuojamas ūgio matuokle. Sportininkas stovi tiesiai, įkvėpęs ir sulaikęs
kvėpavimą, matuoklę siekdamas kulnimis, sėdmenimis, mentėmis, galvą laiko tiesiai. Ūgis
matuojamas milimetro tikslumu.
Ūgis sėdint (cm) matuojamas sportininkui atsisėdus ant kėdutės ir priglaudus prie
matuoklės sėdmenis ir mentes.
Kūno masė (kg) nustatoma medicininėmis svarstyklėmis, kurių tikslumas ne mažesnis
kaip 100 g. Sportininkas sveriamas stovintis ant svarstyklių vidurio, minimaliai apsirengęs, be
batų.
Kūno masės indeksas (KMI) apskaičiuojamas taip: kūno masė, išreikšta kilogramais,
dalijama iš ūgio metrais kvadratu (m 2 ).
Raumenų masė (kg) apskaičiuojama formulėmis išmatavus odos raukšles kaliperiu.
Riebalų masė (kg) apskaičiuojama formulėmis išmatavus odos raukšles kaliperiu.
46
Raumenų ir riebalų masės indeksas (RRMI) apskaičiuojamas raumenų masę
padalinus iš riebalų masės.
Gyvybinis plaučių tūris (l) matuojamas vandens spirometru. Sportininkas kuo giliau
įkvepia ir pūsdamas į spirometrą maksimaliai iškvepia. Atliekami du bandymai, geriausias
rodiklis fiksuojamas.
Dešinės ir kairės rankų plaštakų jėga (kg) matuojama specialiu dinamometru.
Sportininkas turi patogiai paimti į delną dinamometrą ir laikydamas ranką ištiestą į šoną 45
laipsnių kampu, kuo stipriau suspausti. Dinamometrą spausti nuosekliai, be pertrūkių, kelias
sekundes. Po to tas pats testas atliekamas kita ranka. Po keliolikos sekundžių suspaudimą
galima pakartoti, geriausias rodiklis fiksuojamas. Prieš pradedant tyrimą, tiriamasis
supažindinamas su tyrimo metodika.
2.2.3. Psichomotorinių funkcijų vertinimo metodai
Psichomotorinės funkcijos vertintos šiais metodais:
a) reakciometru – matuojant psichomotorinės reakcijos laiką (PRL) (ms);
b) tepingo testo metodu – matuojant maksimalų judesių dažnį (k./10s).
Psichomotorinės reakcijos laikas (PRL) (ms) matuojamas reakciometru, kurį sudaro
elektroninis laiko matuoklis, dirgiklis (elektros lemputė) ir du jungikliai. Matuodami
psichomotorinės reakcijos laiką (PRL) išmatuojame: nervinio impulso sklidimo iš receptoriaus
iki smegenų sensorinės (jutimo) zonos laiką, impulso priėmimo ir perdavimo į motorinę zoną
laiką, impulso sklidimo iš motorinės zonos iki raumenų ir raumenų pradinį susitraukimo laiką.
Sportininkas patogiai sėdi prie stalo, parankesnę ranką laiko ant jungiklio, kurio išjungimo
judesio amplitudė labai maža. Prieš jį gerai matomoje vietoje yra lemputė, į kurios užsižiebimą
reikės reaguoti. Tiriamajam duodama komanda “Pasiruošt”. Tiriamasis, pamatęs užsidegant
lemputę, kuo greičiau nuspaudžia jungiklį ir sustabdo laiko matuoklį. Prieš pradedant tyrimus,
tiriamasis supažindinamas su tyrimo metodika, atliekami 3 bandomieji PRL matavimai. Tada
penkis kartus nustatomas PRL. Tarp atskirų bandymų daroma 30-40 s pertrauka. Geriausias ir
blogiausias rodikliai, kaip atsitiktiniai, nubraukiami, o iš trijų kitų apskaičiuojamas aritmetinis
vidurkis, kuris fiksuojamas tyrimų protokole (J.Skernevičius, A.Raslanas, R.Dadelienė, 2004).
Judesių dažnis per 10 s (k./10s) matuojamas tepingo testo metodu. Matuodami
maksimalų judesių dažnį, tiriame žmogaus funkcinių gebėjimų, o pirmiausia – centrinės nervų
sistemos (CNS) paslankumą. Tepingo testo metodas – tai tiriamųjų raumenų ar jų grupių
47
minimalių susitraukimų ir atsipalaidavimų per tam tikrą laiką nustatymas (J.Skernevičius ir kt.,
2004). Testas atliekamas laboratorinėmis sąlygomis su specialiai pritaikytais skaitikliais ir
kontaktinėmis lentelėmis, kurie registruoja minimalius judesius. Tiriamasis sėdi prie stalo,
rankoje virš lentelės laiko metalinį “pagaliuką”. Tirinėtojas duoda komandą “Pasiruošt” ir po 1-
2 sekundžių pasigirsta garsinis signalas. Po šio signalo tiriamasis pradeda pagaliuku kuo
dažniau liesti lentelę. Taip intensyviai dirba 10 s, kol pasigirsta garsinis signalas. Prieš
pradedant tyrimą, tiriamasis supažindinamas su tyrimo metodika.
2.2.4. Anaerobinio pajėgumo vertinimo metodai
Vienkartinio raumenų susitraukimo galingumo (VRSG) vertinimas:
• Abalakovo testu (kgm/s/kg,W,W/kg).
Anaerobinio alaktatinio raumenų galingumo (AARG) vertinimas:
• R.Margaria, P.Aghemos ir E.Rovelli (1966) metodu (kgm/s/kg,W,W/kg);
• 10 s darbo maksimaliomis pastangomis testu veloergometru (W mom.,W/kg).
Mišraus anaerobinio alaktatinio ir glikolitinio raumenų galingumo vertinimas:
• 30 s darbo maksimaliomis pastangomis testu veloergometru (W vid.,W/kg).
Anaerobinio glikolitinio raumenų galingumo vertinimas:
• 1 min. darbo maksimaliomis pastangomis testu veloergometru (W vid.,W/kg).
Norint išsamiai ištirti anaerobinį pajėgumą taikomas testų kompleksas: nustatomi VRSG
ir AARG, atliekami 10 s, 30 s ir 60 s maksimalių pastangų testai veloergometru. Testų
kompleksas atliekamas po geros pramankštos pailsėjus 10 min. Tarp VRSG ir AARG
nustatymo testų daroma 1 min. poilsio pertraukėlė. Po 10 s testo ilsimasi 3 min. ir atliekamas 30
s trukmės testas. Po 10 min poilsio atliekamas 60 s trukmės testas. Per 60 s darbą, taip pat 3 min
po jo registruojamas pulso dažnis. Po šio darbo iš karto ir po 3 min poilsio matuojamas
kraujospūdis. Toks testų kompleksas leidžia susidaryti išsamų sportininko anaerobinių galių
įvairios trukmės (nuo 10 iki 60 s) darbe vaizdą. Tai padeda įvertinti anaerobinį pajėgumą
(J.Skernevičius ir kt., 2004). 10 s, 30 s, 60 s maksimalių pastangų testai atlikti su “KETTLER”
veloergonometru. Prieš pradedant tyrimus, tiriamasis supažindinamas su tyrimo metodika.
Abalakovo testas (kgm/s/kg,W,W/kg). Tiriamųjų šuolis į aukštį matuojamas matuokle,
kurios vienas galas pritvirtintas prie juosmens, o kitas galas prakišamas pro padarytą spaudiklį,
esantį ant grindų. Tiriamieji atsistoja taip, kad matuoklės spaudiklis būtų tarp pėdų, ir matuoklę
pamažu įtempia. Skaičius, esantis prie spaudiklio, užrašomas į protokolą. Tada tiriamieji atmeta
rankas, tūpteli, palenkia liemenį ir modamas rankomis stengiasi kuo aukščiau pašokti. Šuolio
48
metu matuoklė pro spaudiklį lengvai praslysta, bet iš inercijos toliau jai slysti spaudiklis
neleidžia. Nusileidžiama į tą pačią vietą, iš kurios pašokama. Atėmus pradinius skaičius,
užregistruotus stovint, gaunami duomenys, kiek tiriamasis pašoko aukštyn. Iš trijų bandymų
įregistruojamas geriausias rezultatas. Tuo pačiu metu matuojamas ne tik šuolio aukštis, bet ir
atremties laikas. Laiko fiksavimui naudojamas elektrinis chronometras, kurį įjungti ir sustabdyti
padedamos dvi lentelės su jungikliais. Tai padeda geriau spręsti apie raumenų ištempimo ir
susitraukimo greitį, taip pat apie greitai susitraukiančių skaidulų kiekį. Žinant atsispyrimo laiką
ir šuolio aukštį galima geriau įvertinti raumenų susitraukimo galingumą (J.Skernevičius ir kt.,
2004). Prieš pradedant tyrimą, tiriamasis supažindinamas su tyrimo metodika.
Vienkartinį raumenų susitraukimo galingumą (W) galima apskaičiuoti pagal formulę:
Galingumas (W) = )(
)(
tlaikas
Vdarbas ,
čia V = h • kūno masė (kg)
h – šuolio aukštis, m;
t – pasispirimo laikas, s.
Sportininko 1 kg galingumas: W / kg
Santykinis sportinės veiklos 1 kg kūno masės galingumas (kgm/s/kg):
W (kgm/s/kg) = h / t
R.Margaria et al (1966) metodas (kgm/s/kg,W,W/kg). Matuojamas sportininkų,
maksimaliu greičiu bėgančiu laiptais aukštyn, bėgimo greitis. Laiptelių aukštis 15-19 cm,
bėgama užminant ant kas antro laiptelio. Bėgant laiptais fiksuojamas laikas per kurį sportininkai
įveikė 1 m aukštį. Laiko fiksavimui naudojamas elektrinis chronometras, kurį įjungti ir
sustabdyti padedamos dvi lentelės su jungikliais. Užmynus pirmą lentelę chronometras
įjungiamas, o užmynus antrą – sustabdomas. Prieš pradedant tyrimą, tiriamasis supažindinamas
su tyrimo metodika.
Anaerobinį alaktatinį raumenų galingumą (W) apskaičiavome pagal formule:
Galingumas (W) = )(
)(
tlaikas
Vdarbas ,
čia V = h • kūno masė (kg)
h – šuolio aukštis, m;
t – pasispirimo laikas, s.
49
Sportininko 1 kg galingumas:
W / kg
Santykinis sportinės veiklos1 kg kūno masės galingumas (kgm/s/kg):
W (kgm/s/kg) = h / t
10 s darbo maksimaliomis pastangomis testas veloergometru. Veloergometro
pasipriešinimas parenkamas atsižvelgiant į sportininko kūno masę: 1 kg kūno masės, minant
pedalus 70 k./min., skiriama 4 W. Sportininkų pramankštai skiriama 15 min. Dirbama PD esant
130-150 k./min, atliekami 3-5 trumpi greitėjimai. Pailsėjęs 10 min. sportininkas pasiruošia
darbui ir po komandos “Marš” pradeda dideliu galingumu dirbti vis didindamas judesių tempą.
Registruojama pasiekta maksimali galingumo reikšmė (W momentinė) ir (W/kg). Tokio testo
rodikliai rodo anaerobinių alaktatinių reakcijų intensyvumą ir iš dalies – tokio darbo galimybių
talpumą.
30 s darbo maksimaliomis pastangomis testas veloergometru. Veloergometro
pasipriešinimas nustatomas pagal kūno masę (1kg/3,5W). Po komandos “Marš” sportininkas
stengiasi kuo racionaliau paskirstyti jėgas 30 s laikotarpiu. Registruojamas atlikto darbo
galingumo vidurkis. Apskaičiuojamas W/kg.
1 min. darbo maksimaliomis pastangomis testas veloergometru. Testas labai sunkus,
jis gali būti taikomas tik geros fizinės ir funkcinės būklės sportininkams. Sukant veloergometrą
70 apsisukimų per minutę dažnumu, 1 kg kūno masės pasiekiamas 3 W galingumas. Po
komandos “Marš” tiriamasis stengiasi kuo tolygiau ir galingiau dirbti 60 s. Registruojamas
atlikto darbo galingumo vidurkis. Apskaičiuojamas W/kg. Viso darbo metu ir 3 minutes po
krūvio fiksuojamas pulso dažnis pulsometru. Prieš krūvį, po krūvio ir po 3 minučių poilsio
matuojamas kraujospūdis.
2.2.5. Kraujotakos ir kvėpavimo sistemų funkcinio pajėgumo vertinimo metodai
Kraujotakos ir kvėpavimo sistemų funkcinis pajėgumas vertinamas:
a) pulso dažnio matavimais:
• ramybės būsenoje (k./min);
• pulso dažnio kaita ortostatinio mėginio metu;
• pulso dažnio reakcija į standartinį fizinį darbą (k./min);
• pulso dažnio reakcijos dinamika į 1 min. testą veloergonometru;
• pulso dažnio dinamika restitucijos laikotarpyje.
50
b) kraujospūdžio matavimais:
• ramybės būsenoje (mm/Hg);
• tuoj po 1 min. testo veloergonometru krūvio (mm/Hg);
• po 1 min. testo veloergonometru krūvio pailsėjus 3 minutes
(mm/Hg);
c) atlikus Rufjė testą (RI).
Kompleksiškai registruojant sportininkų pulso dažnį būnant ramiai, ortostatinio mėginio
metu, dirbant standartinį fizinį krūvį, atsigaunant po jo, dar papildžius tyrimus kraujospūdžio
matavimu ir Rufjė indekso nustatymu, galima gana patikimai vertinti širdies ir kraujagyslių
sistemos funkcijų pajėgumo kaitą. Šis kompleksinis testas naudotinas treniravimosi įtakai
įvertinti. Tai gana trumpas, sportininkų nevarginantis ir informatyvus testas (J.Skernevičius ir
kt., 2004). Pulso dažnis fiksuojamas pulsometru “POLAR”.
Pulso dažnis ramybės būsenoje (k./min) matuojamas pulsometru. Tiriamiesiems pulso
dažnis matuojamas po 5 min. gulėjimo ant nugaros.
Kraujospūdis ramybės būsenoje (mm/Hg) matuojamas kraujospūdžio matavimo
prietaisu. Tiriamiesiems kraujospūdis matuojamas sėdint prie stalo.
Pulso dažnio kaita ortostatinio mėginio metu. Ortostatinis mėginys naudojamas kaip
testas ir kaip fizinis krūvis. Ortostatiniu mėginiu yra įvertinamos kraujotakos sistemos funkcijos
reguliacinės ypatybės, išryškėja vegetacinės nervų sistemos simpatinio ir klajoklinio nervo
įtakos dydis (J.Tank, R.M.Baevsky ir M.Wesk, 1995). Tiriamiesiems taikėme aktyvų ortostatinį
mėginį – kai tiriamasis po gulėjimo pats atsistoja. Tiriamiesiems pulso dažnis skaičiuojamas po
5 min. gulėjimo, tada atsistojus ir pastovėjus 2 min. Geriau adaptuoto sportininko širdies ritmo
bangos ryškesnės, pavargus jos mažėja (J.Skernevičius ir kt., 2004).
Pulso dažnio reakcija į standartinį fizinį darbą. Tiriant sportininkus, standartinis
fizinis krūvis buvo atsitūpti ir atsistoti 30 kartų per 45 s. Atlikus šį fizinį krūvį pulsometru
matuojamas sportininko pulso dažnis (k./min.).
Rufje testas (Ж.Шеррер, 1973). Rufje testas – tai funkcinis mėginys, kai suminiam
vertinimui imami ramybės pulso dažnio rodikliai, taip pat rodikliai, reaguojant į standartinį
fizinį krūvį ir atsigaunat. Tiriamasis 5 minutes guli ant nugaros, tada skaičiuojamas pulsas per
15 s (f1 ). Tiriamasis ramiai atsistoja ir per 45 s 30 kartų atsitupia ir atsistoja (per 1,5 s
atliekamas vienas veiksmas), skubiai atsigula ir vėl skaičiuojamas pulso dažnis per 15 s (f 2 ).
Trečią kartą pulsas skaičiuojamas per pirmos poilsio minutės paskutiniąsias 15 s (f 3 ). Rufjė
indeksas apskaičiuojamas pagal formulę:
51
RI = 10
200)(4 321 −++• fff.
Pulso dažnio reakcijos dinamika į 1 min. testą veloergonometru. Sportininkams
atliekant šį testą pulsas dažnis fiksuojamas tuoj pat po fizinio krūvio, po 1 min., po 2 min. ir po
3 min. A.M.Master ir E.T.Oppenheimer (1929) nurodė, kad apie kraujotakos sistemos funkcinį
pajėgumą ir fizinį darbingumą yra sprendžiama iš pulso dažnio sunormalėjimo greičio po
fizinio krūvio.
Kraujospūdis po 1 min. testo veloergonometru (mm/Hg). Kraujospūdis
sportininkams matuojamas tuoj po fizinio krūvio ir po 3 min. poilsio.
2.2.6. Orientacininkų treniruočių krūvio apskaita
Tiriamojo laikotarpio gale paprašėme orientacininkų iš savo dienoraščių pateikti bėgimo
treniruočių krūvio apimties ir intensyvumo trijose zonose apskaitą, pagal mūsų pateiktą formą
(5 lentelė).
Pagal energijos gamybą intensyvumo zonas skirstomos: I zona – aerobinio pobūžio (p.d.
>160 k./min.), II zona – aerobinio-anaerobinio pobūdžio (p.d. 160-180 k./min.), III zona –
anaerobinio glikolitinio pobūdžio (p.d. 180-200 k./min.) (P.Karoblis, A.Raslanas,
K.Steponavičius, 2002).
5 lentelė
Treniruočių krūvio bėgte apskaitos forma
Paaiškinimai: I zona: pulso dažnis > 160 k./min. II zona: pulso dažnis 160 – 180 k./min. III zona: pulso dažnis 180 – 200 k./min.
Kilometražas
Mėnuo I zona
II zona
III zona
Viso km
XI
XII
I
II
III
IV
V
VI
52
2.2.7. Orientacininkų pasiekimų varžybose fiksavimas
Tiriamajame laikotarpyje fiksavome sportininkų pasiektus rezultatus svarbiausiose
orientavimosi sporto varžybose.
Pirmosios svarbios didelio meistriškumo orientacininkų varžybos buvo “Vilniaus
daugiadienių” 2-ąją dieną, 2005 m. gegužės 13 d. Vilniuje. Šios varžybos įtrauktos į pasaulio
ranginių varžybų (WRE) sąrašą. Tuo pačiu jos buvo atrankinės į nacionalinę rinktinę, dalyvauti
Baltijos čempionate.
Baltijos čempionatas vyko Lietuvoje 2005 m. gegužės 21 d., Šiauliuose. Šiose varžybose
Lietuvos rinktinei suaugusių grupėje atstovavo 10 vyrų ir 5 vyrai jaunimo grupėje.
Kitos svarbios varžybos buvo Lietuvos čempionatas vidutinėje trasoje, 2005 m. birželio
4 d. Ignalinoje. Šios varžybos vyko dviem etapais. Pirmiausia vyko kvalifikacinis, o vėliau
finalinis bėgimas.
Lietuvos čempionatas ilgoje trasoje vyko 2005 m. birželio 25 d. Vilniuje.
2.3. Tyrimo organizavimas
Tyrimo trukmė 8 mėn., jis atliktas 2004 m. lapkričio – 2005 m. birželio mėnesiais.
Tyrimas buvo vykdomas metinio treniruočių ciklo parengiamajame ir varžybų laikotarpiuose.
Lietuvos orientavimosi sporto rinktinės narių parengtumą tyrėme tris kartus:
• Parengiamojo laikotarpio pradžioje (2004 m. lapkričio mėn.).
• Parengiamojo laikotarpio pabaigoje (2005 m. kovo mėn.).
• Varžybų laikotarpiu (2005 m. birželio mėn.).
Orientacininkų tyrimai atlikti Vilniaus Pedagoginio universiteto sporto mokslo instituto
laboratorijoje. Tyrimai buvo vykdomi rytais. Kiekvieno atskiro tyrimo metu pirmiausia tyrėme
orientacininkų pažintinius procesus (aprašymą žr. 2.2.1. sk.). Toliau atlikome fizinio
išsivystymo (aprašymą žr. 2.2.2. sk.), psichomotorinių funkcijų (aprašymą žr. 2.2.3. sk.),
anaerobinio pajėgumo (aprašymą žr. 2.2.4. sk.), kraujotakos ir kvėpavimo sistemų funkcinio
pajėgumo (aprašymą žr. 2.2.5. sk.) tyrimus, kuriuos atlikti padėjo VPU Sporto mokslo instituto
laboratorijos darbuotojai.
Po tiriamojo laikotarpio iš sportininkų buvo surinktos užpildytos bėgimo treniruočių
krūvio apskaitos.
53
2.4. Matematinė statistika
Tyrimo duomenims apdoroti buvo taikomi šie matematinės statistikos metodai:
1. Aritmetinio vidurkio ( X ) skaičiavimas pagal formulę:
X =n
x∑ ,
čia X – aritmetinis vidurkis;
∑ – sumos ženklas;
x – požymio reikšmė;
n – rodiklių skaičius.
2. Vidutinio kvadratinio nuokrypio (S 2 ) skaičiavimas pagal formulę:
2S =
1
)( 2
−
−∑
n
Xx,
čia S 2 – vidutinis kvadratinis nuokrypis;
x – požymio atskiros reikšmės;
X – aritmetinis vidurkis;
∑ – sumos ženklas;
n – rodiklių skaičius. Jei jų yra mažiau kaip 15,
reikia naudoti n – 1.
3. Standartinio nuokrypio (S) skaičiavimas pagal formulę:
S = 2S ,
čia S – standartinis nuokrypis;
S 2 – vidutinis kvadratinis nuokrypis.
4. Aritmetinio vidurkio standartinės paklaidos (S x ) skaičiavimas pagal formulę:
S x = n
S ,
čia S x – reprezentacinė (standartinė) vidurkio paklaida;
S – standartinis tiriamosios grupės nuokrypis;
n – tiriamosios grupės dydis, tiriamųjų skaičius.
54
5. Tarpgrupinių aritmetinių vidurkių skirtumo reikšmingumo (patikimumo) (p)
nustatymas taikant Stjudento t kriterijų nepriklausomoms imtims. Skirtumų tarp
dviejų rodiklių reikšmingumas apskaičiuojamas pagal formulę:
t =2
22
1
21
xSxS
XX
+
−,
čia t – Stjudento kriterijus;
X – aritmetinis vidurkis;
S x – reprezentacinė (standartinė) vidurkio paklaida.
Duomenims apdoroti naudotos „Microsoft Word“, „Microsoft Excel“ ir „Microsoft
Power Point“ programas bei kitos programinės įrangos.
55
3. TYRIMO REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS
3.1. Orientacininkų pažintinių procesų rodiklių kaita
Trijuose tyrimuose atlikus pažintinių procesų testus didelio meistriškumo orientacininkų
dėmesio pastovumo, informacijos suvokimo greičio ir regimosios atminties rodikliai kito
individualiai (14 lentelė, žiūr.priedus).
Orientacininkų dėmesio pastovumo, informacijos suvokimo greičio ir regimosios
atminties rezultatų vidurkių dinamiką matome 6 lentelėje.
6 lentelė
Orientacininkų (n = 5) dėmesio pastovumo, informacijos suvokimo greičio ir regimosios
atminties rodiklių kaita ( X ± S x ) ir skirtumų patikimumas (p)
Orientacininkų dėmesio pastovumą tyrėme Šultje-Gorbovo dėmesio koncentracijos
testu, Kvoro linijų labirintų testu, skaičių lentelės nuo 1 iki 51 testu.
Trijuose tyrimuose orientacininkams atlikus Šultje-Gorbovo dėmesio koncentracijos
testą gautus rodiklių vidurkius matome 10 pav.
31,2
35,8
34,6
28293031323334353637
I tyrimas II tyrimas III tyrimas
s
10 pav. Šultje-Gorbovo dėmesio koncentracijos testo rodiklių kaita
Skirtumai tarp tyrimų Tyrimai Testai
I II III I – II II – III I – III
1. Šultje-Gorbovo dėmesio koncentracijos testas (s)
34,6 ± 0,51
35,8 ± 1,91
31,2 ± 3,15
t = 0,61 p>0,05
t = 1,25 p>0,05
t = 1,07 p>0,05
2. Kvoro linijų labirintai (s) 156,2 ± 9,26
128,4 ± 9,92
116,6 ± 3,53
t = 2,05 p>0,05
t = 1,12 p>0,05
t = 3,97 p<0,05
3. Skaičių lentelė nuo 1 iki 51 (s)
240 ± 17,50
196,6 ± 13,06
184,4 ± 13,32
t = 1,99 p>0,05
t = 0,65 p>0,05
t = 2,53 p>0,05
4. Landolto žiedų korektūrinis testas (bit/s)
1,79 ± 0,18
2,11 ± 0,19
2,28 ± 0,20
t = 1,21 p>0,05
t = 0,65 p>0,05
t = 1,82 p>0,05
5. Sutartinių ženklų testas (vnt.)
5,8 ± 1,32
8,2 ± 0,58
9,4 ± 0,40
t = 1,66 p>0,05
t = 1,70 p>0,05
t = 2,61 p<0,05
6. Žemėlapio dėlionė (s) 333,6
± 20,32 288,2
± 37,46 255,2
± 23,97 t = 1,07 p>0,05
t = 0,74 p>0,05
t = 2,50 p>0,05
56
Palyginus pirmo ir antro tyrimo dėmesio koncentracijos rodiklių vidurkius, antrajame
tyrime dėmesio koncentracijos rodiklių vidurkis blogesnis 1,2 sek. Šis rodiklis užfiksuotas
parengiamojo laikotarpio pabaigoje, rodo, kad orientacininkų psichinė būklė dėl atliekamų
didelių fizinių krūvių pablogėjus. O jau nuo antro iki trečio tyrimo rodiklių vidurkis pagerėjo
4,6 sek. Palyginus pirmo ir trečio tyrimo dėmesio koncentracijos rodiklių vidurkius, trečio
tyrimo rodiklis geresnis 3,4 sek. Tačiau šių rodiklių vidurkių skirtumai tarp visų trijų tyrimų
statistiškai nepatikimi, p>0,05.
Kvoro linijų labirintų testas reikalauja ilgesnės trukmės dėmesio pastovumo. Trijuose
tyrimuose orientacininkams atlikus šį testą gautus rodiklių vidurkius matome 11 pav.
116,6128,4
156,2
0
50
100
150
200
I tyrimas II tyrimas III tyrimas
s
11 pav. Kvoro linijų labirintų testo rodiklių kaita
Šio testo dėmesio pastovumo rodikliai tiriamuoju laikotarpiu gerėjo. Palyginus pirmo ir
antro tyrimo rodiklių vidurkius, antrajame tyrime gautas dėmesio patovumo rodiklių vidurkis
geresnis 27,8 sek. Nuo antro iki trečio tyrimo šis rodiklių vidurkis dar pagerėjo 11,8 sek. Tačiau
šių tyrimų rodiklių vidurkių skirtumai statistiškai nepatikimi, p>0,05. Statistiškai reikšmingas
dėmesio pastovumo rodiklių vidurkių skirtumas gautas tarp pirmo ir trečio tyrimo. Nuo pirmo
iki trečio tyrimo dėmesio pastovumo rodiklių vidurkis pagerėjo 39,6 sek., p<0,05.
Trijuose tyrimuose orientacininkams atlikus skaičių lentelės nuo 1 iki 51 testą, gautus
dėmesio pastovumo rodiklių vidurkius matome 12 pav.
184,4196,6
240
0
50
100
150
200
250
300
I tyrimas II tyrimas III tyrimas
s
12 pav. Skaičių lentelės nuo 1 iki 51 testo rodiklių kaita
57
Šio testo dėmesio pastovumo rodikliai tiriamuoju laikotarpiu taip pat gerėjo Palyginus
pirmo ir antro tyrimo dėmesio pastovumo rodiklių vidurkius, antrajame tyrime šis rodiklių
vidurkis geresnis 43,4 sek. Nuo antro iki trečio tyrimo dėmesio pastovumo rodiklių vidurkis dar
pagerėjo 12,2 sek. Palyginus pirmo ir trečio tyrimo dėmesio pastovumo rodiklių vidurkius,
trečio tyrimo rodiklis geresnis 55,6 sek. Tačiau šių rodiklių vidurkių skirtumai tarp visų trijų
tyrimų statistiškai nepatikimi, p>0,05.
Atliktų dėmesio pastovumo testų rodikliai trijuose tyrimuose rodo, kad orientacininkų
gebėjimas kontroliuoti pasitelkus dėmesį atskirus sporto veiklos momentus fizinio ir nervinio
nuovargio metu gerėjo. Geresni dėmesio pastovumo rodikliai gauti ilgesnės trukmės testuose.
Orientacininkų informacijos suvokimo greitį tyrėme Landolto žiedų korektūriniu testu.
Šį testą atlikus trijuose tyrimuose gautus informacijos suvokimo greičio rodiklių vidurkius
matome 13 pav.
1,79
2,11
2,28
0
0,5
1
1,5
2
2,5
bit/s
I tyrimas II tyrimas III tyrimas
13 pav. Landolto žiedų korektūrinio testo rodiklių kaita
Palyginus pirmo ir antro tyrimo informacijos suvokimo greičio rodiklių vidurkius,
antrajame tyrime šis rodiklių vidurkis geresnis 0,32 bit./sek. Nuo antro iki trečio tyrimo šis
rodiklių vidurkis dar pagerėjo 0,17 bit./sek. Palyginus pirmo ir trečio tyrimo informacijos
suvokimo greičio rodiklių vidurkius, trečio tyrimo rodiklis geresnis 0,49 bit./sek. Tačiau šių
rodiklių vidurkių skirtumai tarp visų trijų tyrimų statistiškai nepatikimi, p>0,05. Pagal В.Г.
Акимов (1987) tiriamuoju laikotarpiu informacijos suvokimo greičio rodiklių dinamika rodo,
kad orientacininkų centrinės nervų sistemos būsena gerėjo.
Orientacininkų regimąją atmintį tyrėme sutartinių ženklų testu. Trijuose tyrimuose
orientacininkams atlikus šį testą gautus regimosios atminties rodiklių vidurkius matome 14 pav.
58
5,8
8,2
9,4
0
2
4
6
8
10
vnt.
I tyrimas II tyrimas III tyrimas
14 pav. Sutartinių ženklų testo rodiklių kaita
В.Г. Акимов (1987) sukurtų sutartinių ženklų sekų testo rodikliai tiriamuoju laikotarpiu
gerėjo. Palyginus pirmo ir antro tyrimo rodiklių vidurkius, antrajame tyrime gautas regimosios
atminties rodiklių vidurkis geresnis 2,4 vnt. Nuo antro iki trečio tyrimo šis rodiklių vidurkis dar
pagerėjo 1,2 vnt. Tačiau šių tyrimų rodiklių vidurkių skirtumai statistiškai nepatikimi, p>0,05.
Statistiškai reikšmingas regimosios atminties rodiklių vidurkių skirtumas gautas tarp pirmo ir
trečio tyrimo. Nuo pirmo iki trečio tyrimo regimosios atminties rodiklių vidurkis pagerėjo 3,6
vnt., p<0,05.
Orientacininkų regimąją atmintį ir dėmesio pastovumą vertinome žemėlapio dėlionės
testu. Trijuose tyrimuose gautus šio testo rodiklių vidurkius matome 15 pav.
255,2
288,2
333,6
220
240
260
280
300
320
340
360
I tyrimas II tyrimas III tyrimas
s
15 pav. Žemėlapio dėlionės testo rodiklių kaita
Palyginus pirmo ir antro tyrimo rodiklių vidurkius, antrajame tyrime šis rodiklių
vidurkis geresnis 45,4 sek. Nuo antro iki trečio tyrimo šis rodiklių vidurkis dar pagerėjo 33 sek.
Palyginus pirmo ir trečio tyrimo rodiklių vidurkius, trečio tyrimo rodiklis geresnis 78,4 sek.
Tačiau šių rodiklių vidurkių skirtumai tarp visų trijų tyrimų statistiškai nepatikimi, p>0,05. Šio
testo rodikliai rodo, kad orientacininkų CNS būklė tiriamuoju laikotarpiu gerėjo.
59
3.2. Orientacininkų fizinio išsivystymo rodiklių kaita
Lietuvos orientavimosi sporto rinktinės narių fizinio išsivystymo rodikliai trijuose
tyrimuose kito individualiai (15 lentelė, žiūr.priedus).
Orientacininkų fizinio išsivystymo rodiklių vidurkių dinamiką trijuose tyrimuose
matome 7 lentelėje.
7 lentelė
Orientacininkų (n = 5) fizinio išsivystymo rodiklių kaita
( X ± S x ) ir skirtumų patikimumas (p)
Trijų tyrimų orientacininkų ūgio ir ūgio sėdint rodiklių vidurkius matome 16 pav.
185,9
96,9
185,8
97,2
185,5
96,8
0
50
100
150
200
cm
I tyrimas II tyrimas III tyrimas
Ūgis
Ūgis sėdint
16 pav. Ūgio ir ūgio sėdint rodiklių kaita
Skirtumai tarp tyrimų Tyrimai Rodikliai
I II III I – II II – III I – III
1. Ūgis (cm) 185,9 ± 2,02
185,8 ± 2,06
185,5 ± 2,06
t = 0,03 p>0,05
t = 0,10 p>0,05
t = 0,14 p>0,05
2. Ūgis sėdint (cm) 96,9 ± 1,33
97,2 ± 1,46
96,8 ± 1,27
t = 0,15 p>0,05
t = 0,21 p>0,05
t = 0,05 p>0,05
3. Kūno masė (kg) 75,28 ± 2,41
73,54 ± 2,18
73,9 ± 2,06
t = 0,54 p>0,05
t = 0,12 p>0,05
t = 0,44 p>0,05
4. KMI 21,84 ± 0,45
21,26 ± 0,37
21,42 ± 0,46
t = 0,99 p>0,05
t = 0,27 p>0,05
t = 0,66 p>0,05
D 46,6 ± 1,6
48,6 ± 3,79
45,4 ± 2,69
t = 0,49 p>0,05
t = 0,69 p>0,05
t = 0,38 p>0,05
5. Rankų plaštakų jėga
(kg) K 46,8 ± 2,87
49 ± 1,41
44,8 ± 5,44
t = 0,69 p>0,05
t = 0,75 p>0,05
t = 0,32 p>0,05
6. GPT (l) 5,6 ± 0,20
5,66 ± 0,18
5,84 ± 0,20
t = 0,23 p>0,05
t = 0,68 p>0,05
t = 0,87 p>0,05
7. Riebalų masė (kg) 7,32 ± 1,05
7,16 ± 0,86
6,26 ± 0,65
t = 0,12 p>0,05
t = 0,84 p>0,05
t = 0,86 p>0,05
8. Raumenų masė (kg) 40,88 ± 1,14
39,98 ± 1,03
40,06 ± 0,88
t = 0,59 p>0,05
t = 0,06 p>0,05
t = 0,57 p>0,05
9. RRMI 6,08 ± 0,88
5,86 ± 0,76
6,75 ± 0,74
t = 0,19 p>0,05
t = 0,84 p>0,05
t = 0,59 p>0,05
60
Pirmo, antro ir trečio tyrimo ūgio ir ūgio sėdint rodiklių vidurkiai pakito mažai. Atskirų
ūgio ir ūgio sėdint trijų tyrimų rodiklių vidurkių skirtumai statistiškai nepatikimi, p>0,05.
Trijuose tyrimuose gautus orientacininkų kūno masės rodiklių vidurkius matome 17 pav.
75,28
73,54
73,9
72,5
73
73,5
74
74,5
75
75,5
kg
I tyrimas II tyrimas III tyrimas
17 pav. Kūno masės rodiklių kaita
Palyginus pirmo ir antro tyrimo orientacininkų kūno masės rodiklių vidurkius, antrajame
tyrime kūno masės rodiklių vidurkis mažesnis 1,74 kg. Nuo antro iki trečio tyrimo šis rodiklių
vidurkis neženkliai padidėjo 0,36 kg. Palyginus pirmo ir trečio tyrimo kūno masės rodiklių
vidurkius, trečiajame tyrime orientacininkų kūno masės rodiklis mažesnis 1,38 kg. Tačiau šių
kūno masės rodiklių vidurkių skirtumai tarp visų trijų tyrimų statistiškai nepatikimi, p>0,05.
Viso tyriamojo laikotarpio orientacininkų kūno masės vidurkis 74,24 kg.
Trijuose tyrimuose gautus orientacininkų KMI vidurkius matome 18 pav.
21,84
21,26
21,42
20,8
21
21,2
21,4
21,6
21,8
22
I tyrimas II tyrimas III tyrimas
18 pav. KMI kaita
Palyginus pirmo ir antro tyrimo orientacininkų KMI vidurkius, antrajame tyrime KMI
vidurkis mažesnis 0,58. Palyginus antro ir trečio tyrimo KMI vidurkius, trečiajame tyrime KMI
vidurkis didesnis 0,16. Palyginus pirmo ir trečio tyrimo KMI vidurkius, trečiajame tyrime
orientacininkų KMI vidurkis mažesnis 0,42. Tačiau šie KMI vidurkių skirtumai tarp visų trijų
61
tyrimų statistiškai nepatikimi, p>0,05. Vertinant visų trijų tyrimų orientacininkų ūgio ir kūno
masės santykį, kūno masė vertinama kaip tinkama.
Trijuose tyrimuose gautus orientacininkų rankų plaštakų jėgos rodiklių vidurkius
matome 19 pav.
46,6
46,8
48,6
49
45,4
44,8
42
43
44
45
46
47
48
49
kg
I tyrimas II tyrimas III
tyrimas
Dešinės plaštakosjėga
Kairės plaštakosjėga
19 pav. Rankų plaštakų jėgos rodiklių kaita
Palyginus pirmo ir antro tyrimo orientacininkų rankų plaštakų jėgos rodiklių vidurkius,
antrajame tyrime dešinės plaštakos jėgos rodiklių vidurkis didesnis 2 kg, kairės – didesnis 2,2
kg. Palyginus antro ir trečio tyrimo orientacininkų rankų plaštakų jėgos rodiklių vidurkius,
trečiajame tyrime dešinės rankos plaštakos jėgos rodiklių vidurkis mažesnis 3,2 kg, kairės –
mažesnis 4,2 kg. Palyginus pirmo ir trečio tyrimo rankų plaštakų jėgos rodiklių vidurkius,
trečiajame tyrime dešinės rankos plaštakos jėgos rodiklių vidurkis mažesnis 1,2 kg, kairės –
mažesnis 2 kg. Tačiau šie rankų plaštakų jėgos rodiklių vidurkių skirtumai tarp visų trijų tyrimų
statistiškai nepatikimi, p>0,05. Visuose trijuose tyrimuose orientacininkų rankų plaštakų jėgos
rodiklių vidurkiai pagal J.Skernevičių ir kt. (2004) vertinami kaip pakankamo lygio.
Trijuose tyrimuose gautus orientacininkų GPT rodiklių vidurkius matome 20 pav.
5,6
5,66
5,84
5,4
5,5
5,6
5,7
5,8
5,9
l
I tyrimas II tyrimas III tyrimas
20 pav. GPT rodiklių kaita
62
Palyginus pirmo ir antro tyrimo orientacininkų GPT rodiklių vidurkius, antrajame tyrime
GPT rodiklių vidurkis didesnis 0,06 l. Nuo antro iki trečio tyrimo šis rodiklių vidurkis padidėjo
0,18 l. Palyginus pirmo ir trečio tyrimo orientacininkų GPT rodiklių vidurkius, trečiajame
tyrime orientacininkų GPT rodiklių vidurkis didesnis 0,24 l. Tačiau šie GPT rodiklių vidurkių
skirtumai tarp visų trijų tyrimų statistiškai nepatikimi, p>0,05. Visuose trijuose tyrimuose
orientacininkų GPT rodiklių vidurkiai pagal J.Skernevičių ir kt. (2004) vertinami kaip dideli.
Trijuose tyrimuose gautus orientacininkų riebalų ir raumenų masės rodiklių vidurkius
matome 21 pav.
7,32
40,88
7,16
39,98
6,26
40,06
0
5
10
15
20
25
30
35
40
45
kg
I tyrimas II tyrimas III tyrimas
Riebalų masė
Raumenų masė
21 pav. Riebalų ir raumenų masės rodiklių kaita
Palyginus pirmo ir antro tyrimo orientacininkų riebalų ir raumenų masės rodiklių
vidurkius, antrajame tyrime riebalų masės rodiklių vidurkis mažesnis 0,16 kg, tuo pačiu
mažesnis raumenų masės rodiklių vidurkis – 0,9 kg. Palyginus antro ir trečio tyrimo
orientacininkų riebalų ir raumenų masės rodiklių vidurkius, trečiajame tyrime riebalų masės
rodiklių vidurkis mažesnis 0,9 kg, o raumenų masės rodiklių vidurkis neženkliai padidėjo 0,08
kg. Palyginus pirmo ir trečio tyrimo riebalų ir raumenų masės rodiklių vidurkius, trečiajame
tyrime riebalų masės rodiklių vidurkis mažesnis 1,06 kg, o raumenų masės rodiklių vidurkis
mažesnis 0,82 kg. Tačiau tarp tyrimų šie orientacininkų riebalų ir raumenų masės rodiklių
vidurkių skirtumai statistiškai nepatikimi, p>0,05. Orientacininkų riebalų masės mažėjimas
turėjo įtakos kūno masės mažėjimui.
63
Trijuose tyrimuose apskaičiuotus orientacininkų riebalų ir raumenų masės indekso
vidurkius matome 22 pav.
6,085,86
6,75
5
5,5
6
6,5
7
I tyrimas II tyrimas III tyrimas
22 pav. RRMI kaita
Palyginus pirmo ir antro tyrimo orientacininkų RRMI vidurkius, antro tyrimo RRMI
vidurkis mažesnis 0,22. Nuo antro iki trečio tyrimo šis vidurkis padidėjo 0,89. Palyginus pirmo
ir trečio tyrimo orientacininkų RRMI vidurkius, trečiajame tyrime orientacininkų RRMI
vidurkis didesnis 0,67, tam įtakos turėjo mažesnė orientacininkų riebalų masė. Tačiau visuose
tyrimuose gautų RRMI vidurkių skirtumai tarpusavyje statistiškai nepatikimi, p>0,05. Visų trijų
tyrimų orientacininkų RRMI vidurkiai pagal J.Skernevičių ir kt. (2004) vertinami kaip labai
dideli.
3.3. Orientacininkų psichomotorinių funkcijų rodiklių kaita
Lietuvos orientavimosi sporto rinktinės narių psichomotorinės reakcijos laiko (PRL) ir
judesių dažnio per 10 s rodikliai trijuose tyrimuose kito individualiai (16 lentelė, žiūr.priedus).
Orientacininkų PRL ir judesių dažnio rodiklių vidurkių dinamiką trijuose tyrimuose
matome 8 lentelėje.
8 lentelė
Orientacininkų (n = 5) PRL ir judesių dažnio rodiklių kaita ( X ± S x ) ir skirtumų
patikimumas (p)
Skirtumai tarp tyrimų Tyrimai Rodikliai
I II III I – II II – III I – III
1. Psichomotorinės reakcijos laikas (PRL)(ms)
183,4 ± 5,25
176 ± 3,89
164,2 ± 2,60
t = 1,13 p>0,05
t = 2,53 p>0,05
t = 3,28 p<0,05
2. Judesių dažnis per 10 s (k./10s)
69,6 ± 4,48
74,4 ± 5,43
80,4 ± 7,99
t = 0,68 p>0,05
t = 0,62 p>0,05
t = 1,18 p>0,05
64
Trijuose tyrimuose gautus orientacininkų PRL rodiklių vidurkius matome 23 pav.
164,2
176
183,4
150
155
160
165
170
175
180
185
190
I tyrimas II tyrimas III tyrimas
ms
23 pav. PRL rodiklių kaita
Palyginus pirmo ir antro tyrimo orientacininkų PRL rodiklių vidurkius, antrajame tyrime
PRL rodiklių vidurkis geresnis 7,4 ms. Palyginus antro ir trečio tyrimo orientacininkų PRL
rodiklių vidurkius, trečiajame tyrime PRL rodiklių vidurkis dar pagerėjo 11,8 ms. Tačiau šių
tyrimų PRL rodiklių vidurkių skirtumai statistiškai nepatikimi, p>0,05. Statistiškai reikšmingas
PRL rodiklių vidurkių skirtumas gautas tarp pirmo ir trečio tyrimo. Nuo pirmo iki trečio tyrimo
PRL rodiklių vidurkis pagerėjo 19,2 ms, p<0,05. Pagal J.Skernevičių ir kt. (2004) vertinant visų
trijų tyrimų orientacininkų PRL rodiklių vidurkius, pirmo tyrimo PRL rodiklių vidurkis
vertinamas kaip vidutinis, o antro ir trečio tyrimo PRL rodiklių vidurkiai vertinami kaip dideli.
Trijų tyrimų orientacininkų judesių dažnio rodiklių vidurkius matome 24 pav.
69,6
74,4
80,4
64
66
68
70
72
74
76
78
80
82
kartai/10s
I tyrimas II tyrimas III tyrimas
24 pav. Judesių dažnio rezultatų kaita
65
Palyginus pirmo ir antro tyrimo orientacininkų judesių dažnio rodiklių vidurkius,
antrajame tyrime judesių dažnio rodiklių vidurkis geresnis 4,8 k./10s. Palyginus antro ir trečio
tyrimo orientacininkų judesių dažnio rodiklių vidurkius, trečiajame tyrime judesių dažnio
vidurkis pagerėjo 6 k./10s. Palyginus pirmo ir trečio tyrimo judesių dažnio rodiklių vidurkius,
trečiajame tyrime orientacininkų judesių dažnio rodiklių vidurkis geresnis 10,8 k./10s. Tačiau
tarp visų trijų tyrimų orientacininkų judesių dažnio rodiklių vidurkių skirtumai statistiškai
nepatikimi, p>0,05. Pagal J.Skernevičių ir kt. (2004) vertinant visų trijų tyrimų orientacininkų
judesių dažnio rodiklių vidurkius, pirmo tyrimo judesių dažnio rodiklių vidurkis vertinamas
kaip vidutinis, o antro ir trečio tyrimo rodiklių vidurkiai vertinami kaip dideli.
3.4. Orientacininkų anaerobinio pajėgumo rodiklių kaita
Lietuvos orientavimosi sporto rinktinės narių atlikti Abalakovo ir Margarios testų
rodikliai trijuose tyrimuose kito individualiai (18 lentelė, žiūr.priedus).
Orientacininkų atliktų Abalakovo ir Margarios testų rodiklių vidurkių dinamiką trijuose
tyrimuose matome 9 lentelėje.
9 lentelė
Orientacininkų (n = 5) atliktų Abalakovo ir Margarios testų rodiklių kaita
( X ± S x ) ir skirtumų patikimumas (p)
Skirtumai tarp tyrimų Tyrimai Rodikliai I II III
I–II II–III I–III
Maks.šuolis (cm) 47,6
± 2,91 42,8
± 4,85 45,8
± 2,52 t = 0,85 p>0,05
t = 0,55 p>0,05
t = 0,47 p>0,05
Aukštis (cm) 46,6
± 2,69 41,4
± 3,79 45,6
± 2,69 t = 1,12 p>0,05
t = 0,90 p>0,05
t = 0,26 p>0,05
Laikas (ms) 193,4 ± 9,85
176,2 ± 11,41
176,2 ± 14,23
t = 1,14 p>0,05
t = 0 p>0,05
t = 0,99 p>0,05
kgm/s/kg 2,42
± 0,15 2,37
± 0,21 2,57
± 0,21 t = 0,21 p>0,05
t = 0,65 p>0,05
t = 0,54 p>0,05
W 1794,6
± 133,83 1719,2
± 174,98 1852,6
± 138,94 t = 0,34 p>0,05
t = 0,60 p>0,05
t = 0,30 p>0,05
VRSG
W/kg 23,78 ± 1,48
23,26 ± 2,03
25,16 ± 2,10
t = 0,21 p>0,05
t = 0,65 p>0,05
t = 0,53 p>0,05
kgm/s/kg 1,60
± 0,07 1,66
± 0,03 1,65
± 0,07 t = 0,72 p>0,05
t = 0,11 p>0,05
t = 0,50 p>0,05
W 1179,2 ± 37,43
1197,6 ± 47,33
1194 ± 41,16
t = 0,31 p>0,05
t = 0,06 p>0,05
t = 0,27 p>0,05
AARG
W/kg 15,72 ± 0,68
16,27 ± 0,33
16,20 ± 0,66
t = 0,73 p>0,05
t = 0,11 p>0,05
t = 0,50 p>0,05
66
Trijuose tyrimuose orientacininkams atlikus Abalakovo testą, apskaičiavome
vienkartinio raumenų susitraukimo galingumo (VRSG) rodiklių vidurkius (25, 26 pav.).
1794,6
1719,2
1852,6
1650
1700
1750
1800
1850
1900
W
I tyrimas II tyrimas III tyrimas
25 pav. Abalakovo testo VRSG kaita
2,42
23,78
2,37
23,26
2,57
25,16
0
5
10
15
20
25
30
I tyrimas II tyrimas III tyrimas
kgm/s/kg
W/kg
26 pav. Abalakovo testo rodiklių kaita
Palyginus pirmo ir antro tyrimo orientacininkų VRSG rodiklių vidurkius, antrajame
tyrime galingumo vidurkis mažesnis 75,4 W, santykinis sportinės veiklos 1 kg kūno masės
galingumo vidurkis mažesnis 0,05 kgm/s/kg ir 1 kg galingumo vidurkis mažesnis 0,52 W/kg.
Palyginus antro ir trečio tyrimo VRSG rodiklių vidurkius, trečiajame tyrime galingumo vidurkis
didesnis 133,4 W, santykinis sportinės veiklos 1 kg kūno masės galingumo vidurkis didesnis 0,2
kgm/s/kg ir 1 kg galingumo vidurkis didesnis 1,9 W/kg. Palyginus pirmo ir trečio tyrimų
67
orientacininkų VRSG rodiklių vidurkius, trečiajame tyrime galingumo vidurkis didesnis 58 W,
santykinis sportinės veiklos 1 kg kūno masės galingumo vidurkis didesnis 0,15 kgm/s/kg ir 1 kg
galingumo vidurkis didesnis 1,38 W/kg. Tačiau visuose tyrimuose gautų VRSG rodiklių
vidurkių skirtumai tarpusavyje statistiškai nepatikimi, p>0,05. Visuose tyrimuose
orientacininkų VRSG rodiklių vidurkiai pagal J.Skernevičių ir kt. (2004) vertinami kaip
vidutiniai.
Trijuose tyrimuose orientacininkams atlikus Margarios testą, apskaičiavome anaerobinio
alaktatinio raumenų galingumo (AARG) rodiklių vidurkius (27, 28 pav.).
1179,2
1197,6
1194
1170
1175
1180
1185
1190
1195
1200
W
I tyrimas II tyrimas III tyrimas
27 pav. Margarios testo AARG kaita
1,6
15,72
1,66
16,27
1,65
16,2
0
2
4
6
8
10
12
14
16
18
I tyrimas II tyrimas III tyrimas
kgm/s/kg
W/kg
28 pav. Margaria testo rodiklių kaita
68
Palyginus pirmo ir antro tyrimo orientacininkų AARG rodiklių vidurkius, antrajame
tyrime galingumo vidurkis didesnis 18,4 W, santykinis sportinės veiklos 1 kg kūno masės
galingumo vidurkis didesnis 0,06 kgm/s/kg ir 1 kg galingumo vidurkis didesnis 0,55 W/kg.
Palyginus antro ir trečio tyrimo AARG rodiklių vidurkius, trečiajame tyrime galingumo
vidurkis mažesnis 3,6 W, santykinis sportinės veiklos 1 kg kūno masės galingumo vidurkis
mažesnis 0,01 kgm/s/kg ir 1 kg galingumo vidurkis mažesnis 0,07 W/kg. Palyginus pirmo ir
trečio tyrimų orientacininkų AARG rodiklių vidurkius, trečiajame tyrime galingumo vidurkis
didesnis 14,8 W, santykinis sportinės veiklos 1 kg kūno masės galingumo vidurkis didesnis 0,05
kgm/s/kg ir 1 kg galingumo vidurkis didesnis 0,48 W/kg. Tačiau visuose tyrimuose
apskaičiuotų AARG rodiklių vidurkių skirtumai tarpusavyje statistiškai nepatikimi, p>0,05.
Visuose tyrimuose orientacininkų AARG rodiklių vidurkiai pagal J.Skernevičių ir kt. (2004)
vertinami kaip vidutiniai.
Lietuvos orientavimosi sporto rinktinės nariams trijuose tyrimuose atlikus testus
veloergonometru, apskaičiavome 10 s (AARG), 30 s (mišraus anaerobinio alaktatinio-
glikolitinio raumenų galingumo) ir 1 min (anaerobinio glikolitinio raumenų galingumo) rodiklių
vidurkius. Šie rodiklių vidurkiai trijuose tyrimuose kito individualiai (19 lentelė, žiūr.priedus).
Orientacininkų atliktų testų veloergonometru rodiklių vidurkių dinamiką trijuose
tyrimuose matome 10 lentelėje.
10 lentelė
Orientacininkų (n = 5) atliktų testų veloergonometru rodiklių kaita
( X ± S x ) ir skirtumų patikimumas (p)
Skirtumai tarp tyrimų Testai Tyrimai
Rodikliai I II III I–II II–III I–III
Mom. W 817,4
± 49,21 768
± 51,65 838,8
± 45,89 t = 0,69 p>0,05
t = 1,03 p>0,05
t = 0,32 p>0,05
10 s W/kg
10,84 ± 0,38
10,4 ± 0,41
11,36 ± 0,37
t = 0,79 p>0,05
t = 1,74 p>0,05
t = 0,99 p>0,05
Vid. W 596,6
± 26,44 562,2
± 24,06 607
± 30,27 t = 0,96 p>0,05
t = 1,16 p>0,05
t = 0,26 p>0,05
30 s W/kg
7,94 ± 0,19
7,66 ± 0,14
8,22 ± 0,26
t = 1,18 p>0,05
t = 1,88 p>0,05
t = 0,86 p>0,05
Vid. W 460,8
± 20,14 457,4
± 22,83 458,6
± 14,02 t = 0,11 p>0,05
t = 0,05 p>0,05
t = 0,09 p>0,05
1 min W/kg
6,14 ± 0,22
6,2 ± 0,21
6,2 ± 0,11
t = 0,20 p>0,05
t = 0 p>0,05
t = 0,24 p>0,05
69
Trijuose tyrimuose orientacininkams atlikus 10 s, 30 s ir 1 min. testus veloergonometru,
apskaičiavome galingumo vidurkius (29 pav.).
817,4
596,6
460,8
768
562,2
457,4
838,8
607
458,6
0
200
400
600
800
1000
W
I tyrimas II tyrimas III tyrimas
10 s
30 s
1 min
29 pav. Testų veloergonometru galingumo kaita
Palyginus pirmo ir antro tyrimo orientacininkų 10 s testo veloergonometru momentinio
galingumo vidurkius, antrajame tyrime momentinis galingumas mažesnis 49,4 W. Palyginus
antro ir trečio tyrimo galingumo vidurkius, trečiajame tyrime momentinis galingumas didesnis
70,8 W. Palyginus pirmo ir trečio tyrimo galingumo vidurkius, trečiojo tyrimo momentinis
galingumas didesnis 21,4 W. Tačiau visuose tyrimuose apskaičiuotų 10 s testo veloergonometru
mom. galingumo vidurkių skirtumai tarpusavyje statistiškai nepatikimi, p>0,05.
Palyginus pirmo ir antro tyrimo orientacininkų 30 s testo veloergonometru vidutinio
galingumo vidurkius, antrajame tyrime vidutinis mišrus anaerobinis alaktatinis-glikolitinis
raumenų galingumas mažesnis 34,4 W. Palyginus antro ir trečio tyrimo vidutinio galingumo
vidurkius, trečiajame tyrime šis rodiklis didesnis 44,8 W. Palyginus pirmo ir trečio tyrimo
rodiklių vidurkius, trečiojo tyrimo šis rodiklis didesnis 10,4 W. Tačiau visuose tyrimuose
apskaičiuotų 30 s testo veloergonometru vidutinio mišraus anaerobinio alaktatinio-glikolitinio
raumenų galingumo vidurkių skirtumai tarpusavyje statistiškai nepatikimi, p>0,05.
Palyginus pirmo ir antro tyrimo orientacininkų 1 min. testo veloergonometru vidutinio
galingumo vidurkius, antrajame tyrime vidutinis anaerobinis glikolitinis raumenų galingumas
mažesnis 3,4 W. Palyginus antro ir trečio tyrimo rodiklių vidurkius, trečiajame tyrime vidutinis
anaerobinis glikolitinis raumenų galingumas didesnis 1,2 W. Palyginus pirmo ir trečio tyrimo
rodiklių vidurkius, trečiojo tyrimo vidutinis anaerobinis glikolitinis raumenų galingumas
mažesnis 2,2 W. Tačiau visuose tyrimuose apskaičiuotų 1 min. testo veloergonometru vidutinio
anaerobinio glikolitinio raumenų galingumo vidurkių skirtumai tarpusavyje statistiškai
nepatikimi, p>0,05.
70
Trijuose tyrimuose orientacininkams atlikus 10 s, 30 s ir 1 min testus veloergonometru,
apskaičiavome 1 kg galingumo vidurkius (30 pav.).
10,8
4
7,9
4
6,1
4
10,4
7,6
6
6,2
11,3
6
8,2
2
6,2
0
2
4
6
8
10
12
W/kg
I tyrimas II tyrimas III tyrimas
10 s
30 s
1 min
30 pav. Testų veloergonometru 1 kg galingumo kaita
Palyginus pirmo ir antro tyrimo orientacininkų 10 s testo veloergonometru 1 kg
galingumo vidurkius, antrajame tyrime 1 kg galingumas mažesnis 0,44 W/kg. Palyginus antro ir
trečio tyrimo rodiklių vidurkius, trečiajame tyrime šis rodiklis didesnis 0,96 W/kg. Palyginus
pirmo ir trečio tyrimo rodiklių vidurkius, trečiajo tyrimo šis rodiklis didesnis 0,52 W/kg. Tačiau
visuose tyrimuose apskaičiuotų 10 s testo veloergonometru 1 kg galingumo vidurkių skirtumai
tarpusavyje statistiškai nepatikimi, p>0,05.
Palyginus pirmo ir antro tyrimo orientacininkų 30 s testo veloergonometru 1 kg
galingumo vidurkius, antrajame tyrime 1 kg mišrus anaerobinis alaktatinis-glikolitinis raumenų
galingumas mažesnis 0,28 W/kg. Palyginus antro ir trečio tyrimo rodiklių vidurkius, trečiajame
tyrime šis rodiklis didesnis 0,56 W/kg. Palyginus pirmo ir trečio tyrimo rodiklių vidurkius,
trečiojo tyrimo šis rodiklis didesnis 0,28 W/kg. Tačiau visuose tyrimuose apskaičiuotų 30 s
testo veloergonometru 1 kg mišraus anaerobinio alaktatinio-glikolitinio raumenų galingumo
vidurkių skirtumai tarpusavyje statistiškai nepatikimi, p>0,05.
Palyginus pirmo ir antro tyrimo orientacininkų 1 min. testo veloergonometru 1 kg
galingumo vidurkius, antrajame tyrime 1 kg anaerobinis glikolitinis raumenų galingumas
didesnis 0,06 W/kg. Palyginus antro ir trečio tyrimo rodiklių vidurkius, trečiajame tyrime šis
rodiklis nepasikeitė. Palyginus pirmo ir trečio tyrimo rodiklių vidurkius, trečiojo tyrimo šis
rodiklis didesnis 0,06 W/kg. Tačiau visuose tyrimuose apskaičiuotų 1 min. testo
veloergonometru 1 kg anaerobinio glikolitinio raumenų galingumo vidurkių skirtumai
tarpusavyje statistiškai nepatikimi, p>0,05.
71
3.5. Orientacininkų kraujotakos ir kvėpavimo sistemų funkcinio
pajėgumo rodiklių kaita
Lietuvos orientavimosi sporto rinktinės narių pulso dažnio dinamikos ramybėje,
ortostatinio ir Rufje mėginių metu, kraujospūdžio ramybėje rodikliai trijuose tyrimuose kito
individualiai (17 lentelė, žiūr.priedus).
Orientacininkų pulso dažnio dinamikos ramybėje, ortostatinio ir Rufje mėginių,
kraujospūdžio ramybėje rodiklių vidurkių dinamiką trijuose tyrimuose matome šioje 11
lentelėje.
11 lentelė
Orientacininkų (n = 5) pulso dažnio dinamikos ramybėje, ortostatinio ir Rufje mėginių,
kraujospūdžio ramybėje rodiklių kaita ( X ± S x ) ir skirtumų patikimumas (p)
Paaiškinimai: RI – Rufje indeksas;
A – pulso dažnis ramybės būsenoje (k./min); B – pulso dažnis atsistojus, kai labiausiai padažnėja (k./min); C – pulso dažnis atsistojus, kai suretėja (k./min); D – pulso dažnis stovint, kai stabilizuojasi (k./min).
Skirtumai tarp tyrimų Tyrimai Rodikliai
I II III I–II II–III I–III
RI 2,24 ± 1,10 1,52 ± 1,27 0,8 ± 1,10 t = 0,43 p>0,05
t = 0,43 p>0,05
t = 0,93 p>0,05
A 56 ± 3,95 53,2 ± 4,45 50,8 ± 3,88 t = 0,47 p>0,05
t = 0,41 p>0,05
t = 0,94 p>0,05
B 85,4 ± 5,94 80 ± 5,28 75,6 ± 6,10 t = 0,68 p>0,05
t = 0,55 p>0,05
t = 1,15 p>0,05
C 68 ± 5,43 61,8 ± 3,93 56,6 ± 3,44 t = 0,93 p>0,05
t = 1,00 p>0,05
t = 1,77 p>0,05
D 72 ± 5,55 64 ± 4,94 60,4 ± 4,07 t = 1,08 p>0,05
t = 0,56 p>0,05
t = 1,69 p>0, 05
Po 30 pritūpimų
116 ± 3,13 115,6 ± 6,28 112,8 ± 7,17 t = 0,06 p>0,05
t = 0,29 p>0,05
t = 0,41 p>0,05
15 86,4 ± 3,92 82 ± 3,23 82,8 ± 2,65 t = 0,87 p>0,05
t = 0,19 p>0,05
t = 0,76 p>0,05
30 78,4 ± 4,19 74 ± 3,58 73,2 ± 4,18 t = 0,81 p>0,05
t = 0,15 p>0,05
t = 0,89 p>0,05
45 72,8 ± 4,27 67,2 ± 3,44 62,4 ± 4,31 t = 1,02 p>0,05
t = 0,87 p>0,05
t = 1,71 p>0,05
Po (s)
60 68 ± 3,80 62 ± 3,58 60 ± 3,58 t = 1,15 p>0,05
t = 0,40 p>0,05
t = 1,53 p>0,05
Kraujospūdis ramybėje (mm/Hg)
121 ± 3,32 /
77 ± 4,36
117 ± 2,00 /
74 ± 1,87
128 ± 3,39 /
72 ± 1,23
t = 1,03 p>0,05/ t = 0,63 p>0,05
t = 2,79 p<0,05/ t = 0,90 p>0,05
t = 1,48 p>0,05/ t = 1,10 p>0,05
72
Trijuose tyrimuose orientacininkams atlikus Rufje testus ir apskaičiavus jų RI, gauti
tokie RI vidurkiai (31 pav.).
2,24
1,52
0,8
0
0,5
1
1,5
2
2,5
RI
I tyrimas II tyrimas III tyrimas
31 pav. RI kaita
Palyginus pirmo ir antro tyrimo orientacininkų Rufje testo RI vidurkius, antro tyrimo RI
vidurkis geresnis 0,72. Nuo antro iki trečio tyrimo šis vidurkis dar pagerėjo 0,72. Palyginus
pirmo ir trečio tyrimo orientacininkų RI vidurkius, trečiajame tyrime orientacininkų RI geresnis
1,44. Tačiau visuose tyrimuose gautų RI vidurkių skirtumai tarpusavyje statistiškai nepatikimi,
p>0,05. Vertinant visų trijų tyrimų orientacininkų Rufje testo RI vidurkius, pagal Шеррер
(1973) kraujotakos sistemos funkcijos vertinamos kaip didelio pajėgumo. J.Skernevičius ir kt.
(2004) pagal Rufje testo RI vertina ištvermę lavinančius sportininkus, mūsų apskaičiuoti Rufje
testo RI vidurkiai trijuose tyrimuose orientacininkus vertina kaip gero treniruotumo.
Trijuose tyrimuose užfiksuotos orientacininkų pulso dažnio rodiklių vidurkių dinamikos
ramybėje, ortostatinio ir Rufje mėginių metu (32 pav.).
Palyginus pirmo ir antro tyrimo orientacininkų pulso dažnio vidurkius ramybėje, antro
tyrimo vidurkis geresnis 2,8 (k./min). Palyginus antro ir trečio tyrimo pulso dažnio vidurkius,
trečio tyrimo vidurkis geresnis 2,4 (k./min). Palyginus pirmo ir trečio tyrimo pulso dažnio
vidurkius, trečiajame tyrime šis pulso dažnio vidurkis geresnis 5,2 (k./min). Tačiau tarp visų
tyrimų orientacininkų pulso dažnio vidurkių skirtumai statistiškai nepatikimi, p>0,05. Pagal
J.Skernevičiaus ir kt. (2004) ištvermės sporto šakų sportininkų ramybės pulso dažnio (k./min)
vertinimo skalę pirmo ir antro tyrimo orientacininkų pulso dažnio vidurkiai ramybėje vertinami
kaip vidutiniai, o trečio tyrimo – retesnis už vidutinį.
Informaciją apie šiedies ritmo reguliavimo mechanizmų funkciją teikia ortostatinio
mėginio pereinamųjų procesų eiga. Orientacininkų pulso dažnio vidurkių kaitą ortostatinių
mėginių metu trijuose tyrimuose matome 32 pav. (A; B; C; D). Geriau adaptuotų orientacininkų
šios ortostatinių mėginių pulso dažnio vidurkių dinamikų bangos ryškesnės. Palyginus visų
73
tyrimų pulso dažnio vidurkių dinamikų bangas, paaiškėjo, kad nuo pirmo iki trečio tyrimo
orientacininkų pulso dažnio vidurkių dinamikų rodikliai gerėjo. Tačiau statistiškai nepatikimai,
p>0,05.
Apie orientacininkų kraujotakos sistemos funkcinį pajėgumą ir fizinį darbingumą
trijuose tyrimuose galima spręsti iš pulso dažnio sunormalėjimo greičio po standartinio fizinio
krūvio (32 pav.). Palyginus visų tyrimų pulso dažnio vidurkių sunormalėjimo greitį po
standartinio fizinio krūvio, paaiškėjo, kad nuo pirmo iki trečio tyrimo orientacininkų pulso
dažnio vidurkių sunormalėjimo greitis gerėjo. Tačiau statistiškai nepatikimai, p>0,05.
20
30
40
50
60
70
80
90
100
110
120
Pulso dažnis
(k./min)
A 56 53,2 50,8
B 85,4 80 75,6
C 68 61,8 56,6
D 72 64 60,4
Po 30 pritūpimų 116 115,6 112,8
Po 15 s 86,4 82 82,8
Po 30 s 78,4 74 73,2
Po 45 s 72,8 67,2 62,4
Po 60 s 68 62 60
I tyrimas II tyrimas III tyrimas
Paaiškinimai: A – pulso dažnis ramybės būsenoje; B – pulso dažnis atsistojus, kai labiausiai padažnėja; C – pulso dažnis atsistojus, kai suretėja; D – pulso dažnis stovint, kai stabilizuojasi. 32 pav. Pulso dažnio dinamikos kaita ramybėje, ortostatinio ir Rufje mėginių metu
74
121117
128
77 74 72
50
70
90
110
130
150
I tyrimas II tyrimas III tyrimas
mm/Hg
Sistoliniskraujospūdis
Diastoliniskraujospūdis
33 pav. Kraujospūdžio kaita ramybėje
Trijuose tyrimuose užfiksuotus orientacininkų sistolinio ir diastolinio kraujospūdžio
ramybėje vidurkius matome 33 pav. Sistolinio kraujospūžio ramybėje vidurkiai pagal
J.Skernevičių ir kt. (2004) vertinami kaip vidutiniai, o diastolinio – kaip puikus.
Lietuvos orientavimosi sporto rinktinės narių pulso dažnio ir kraujospūdžio dinamikos
po 1 min. testo veloergonometru rodikliai trijuose tyrimuose kito individualiai (19 lentelė, žiūr.
priedus).
Orientacininkų pulso dažnio ir kraujospūdžio po 1 min. testo veloergonometru rodiklių
vidurkių dinamiką trijuose tyrimuose matome 12 lentelėje.
12 lentelė
Orientacininkų (n = 5) pulso dažnio ir kraujospūdžio dinamikos po 1 min. testo
veloergonometru rodiklių kaita ( X ± S x ) ir skirtumų patikimumas (p)
Skirtumai tarp tyrimų Tyrimai Rodikliai
I II III I–II II–III I–III
Po krūvio
175,6 ± 2,71
173,8 ± 3,61
173 ± 3,89
t = 0,40 p>0,05
t = 0,15 p>0,05
t = 0,55 p>0,05
Po 1 min 149,8 ± 5,38
143,2 ± 6,59
139 ± 6,67
t = 0,78 p>0,05
t = 0,45 p>0,05
t = 1,26 p>0,05
Po 2 min 128,2 ± 4,86
122,2 ± 5,63
115,6 ± 5,12
t = 0,81 p>0,05
t = 0,87 p>0,05
t = 1,79 p>0,05
Pulso dažnis (k./min)
Po 3min 116,2 ± 4,08
111,8 ± 3,69
105,8 ± 4,64
t = 0,80 p>0,05
t = 1,01 p>0,05
t = 1,68 p>0,05
Po krūvio
175 ± 3,16 /
32 ± 5,83
176 ± 6 /
31 ± 3,32
192 ± 6,63 /
16 ± 4
t = 0,15 p>0,05 / t = 0,15 p>0,05
t = 1,79 p>0,05 / t = 2,89 p>0,05
t = 2,31 p>0,05 / t = 2,26 p>0,05 Kraujospūdis
(mm/Hp) Po
3 min
154,8 ±3,88 /
56 ± 2,45
155 ± 7,42 /
48 ± 3,74
166 ± 6 /
43 ± 5,39
t = 0,02 p>0,05 / t = 1,79 p>0,05
t = 1,15 p>0,05 / t = 0,76 p>0,05
t = 1,57 p>0,05 / t = 2,20 p>0,05
75
Trijuose tyrimuose užfiksuotas orientacininkų pulso dažnio ir kraujospūdžio rodiklių
vidurkių dinamikas po 1 min. testo veloergonometru matome 34 pav.
80
90
100
110
120
130
140
150
160
170
180
190
Pulso dažnis
(k./min)
Po krūvio 175,6 173,8 173
Po 1 min 149,8 143,2 139
Po 2 min 128,2 122,2 115,6
Po 3 min 116,2 111,8 105,8
I tyrimas II tyrimas III tyrimas
34 pav. Pulso dažnio dinamikos kaita po 1 min. testo veloergonometru
Trijuose tyrimuose orientacininkų pulso dažnio vidurkių reakcija į krūvį panaši.
Palyginus visų tyrimo pulso dažnio vidurkių sunormalėjimo greitį po fizinio krūvio, paaiškėjo,
kad nuo pirmo iki trečio tyrimo orientacininkų pulso dažnio vidurkių sunormalėjimo greitis
gerėjo. Tačiau statistiškai nepatikimai, p>0,05.
Po 1 min. testo veloergonometru buvo fiksuojamas orientacininkų kraujospūdis.
Trijuose tyrimuose užfiksuotus kraujospūdžio vidurkius matome 35 pav.
175 176
192
32 31
16
154,8 155166
5648 43
0
50
100
150
200
I tyrimas II tyrimas III tyrimas
mm/Hg
Sistoliniskraujospūdis pokrūvio
Diastoliniskraujospūdis pokrūvio
Sistoliniskraujospūdis po3 min
Diastoliniskraujospūdis po3 min
35 pav. Kraujospūdžio kaita po 1 min. testo veloergonometru
76
3.6. Orientacininkų treniruočių krūvio analizė
Per tiriamąjį laikotarpį Lietuvos orientavimosi sporto rinktinės nariai pastoviai vedė
treniruočių krūvio bėgte apskaitą. Individualios krūvio apimtys ir intensyvumas pateikti 20
lentelėje, žiūr.priedus.
Orientacininkų treniruočių krūvio bėgte apimties ir intensyvumo rodiklių vidurkius
matome 36 pav.
36 pav. Treniruočių krūvio bėgte rodikliai
Tiriamuoju laikotarpiu orientacininkai nubėgo 3114,6 km, vidutiniškai po 389,3 km per
mėnesį. Krūvio apimtis buvo suskirstyta į tris intensyvumo zonas. Pirmojoje aerobinio pobūžio
zonoje, sportininkai bėgo esant pulso dažniui iki 160 k./min., krūvio apimtis buvo didžiausia
2335,95 km (75 %). Antroje aerobinio-anaerobinio pobūdžio intensyvumo zonoje, pulso dažnis
0255075
100125150
175200225250275300325350
375400425450475500525
km
Viso km 325 378 410,2 454 492,4 400 350,8 304,2
I zona 289 337 371,2 391,4 404,4 252,6 158,4 137,6
II zona 25,4 23,6 28,8 58 61,8 90,4 124 98,4
III zona 10,6 17,4 17,4 4,6 26,2 57 68,4 68,2
XI XII I II III IV V VI
77
buvo nuo 160 iki 180 k./min., nubėgta 498,336 km (16 %) bendro bėgimo krūvio. Ir mažiausiai
280,314 km (9 %) bendro bėgimo krūvio nubėgta trečioje anaerobinio glikolitinio pobūdžio
intensyvumo zonoje, kurioje pulso dažnis buvo nuo 180 iki 200 k./min. ( 37 pav.).
III zona
9%
I zona
75%
II zona
16%I zona
II zona
III zona
37 pav. Orientacininkų bėgimo krūvio paskirstymas
Orientacininkų treniruočių krūvio bėgte apimtis nuo parengiamojo laikotarpio pradžios
(XI mėnesio) iki parengiamojo laikotarpio pabaigos (III mėnesio) augo ir laikotarpio pabaigoje
pasiekė aukščiausią tašką. Šiuo laikotarpių orientacininkai nubėgo 2059,6 km, vidutiniškai po
411,9 km per mėnesį. Daugiausia šiame laikotarpyje dirbta aerobinio pobūdžio intensyvumu
1771,256 km (86 %), o aerobinio-anaerobinio ir anaerobinio glikolitinio pobūdžio intensyvumu
nedaug, atitinkamai 205,96 km (10 %) ir 82,384 km (4 %) (pav. 38).
I zona
86%
III zona
4%
II zona
10%
I zona
II zona
III zona
38 pav. Bėgimo krūvio pasiskirstymas parengiamajame laikotarpyje
78
Prasidėjus varžyboms, IV – VI mėnesiais, krūvio apimtis mažėjo, bet išaugo
intensyvumas. Šiame laikotarpyje orientacininkai nubėgo 1055 km, vidutiniškai po 351,6 km
per mėnesį. Aerobinio pobūdžio intensyvumu nubėgta 548,6 km (52 %), aerobinio-anaerobinio
intensyvumu 316,5 km (30 %) ir anaerobiniu glikolitiniu intensyvumu 189,9 km (18 %)
(pav. 39).
III zona
18%
II zona
30%
I zona
52%
I zona
II zona
III zona
39 pav. Bėgimo krūvio pasiskirstymas varžybiniu laikotarpiu
3.7. Orientacininkų pasiekimai varžybose
Aptarsime Lietuvos OS rinktinės narių pasiektus rezultatus tyriamojo laikotarpio
svarbiausiose varžybose.
Pirmos svarbios varžybos ilgoje trasoje vyko “Vilniaus daugiadienių” 2-ąją dieną
(WRE), 2005 m. gegužės 13 d. Vilniuje. Šiose varžybose dalyvavo Prancūzijos nacionalinė OS
rinktinė, kuriai atstovauja pasaulio čempionai ir prizininkai. Tuo pačiu, lietuviams šios varžybos
buvo atrankinės į nacionalinę rinktinę, dalyvauti Baltijos čempionate. Varžybos vyko
žemėlapyje “Rastinėnai”, elito dalyviai turėjo įveikti 13,3 km 22 KP trasą. Varžybose dalyvavo
58 dalyviai. Varžybų nugalėtojų ir mūsų tyriamųjų sportininkų rezultatai:
Elitas 1. T.Gueorgiou FRA 1:21:03
4. M.Rimkus LIT 1:27:34
10. T.Kuzminskis LIT 1:33:57
11. R.Pogorelovas LIT 1:35:37
22. R.Stupelis LIT 1:46:11
79
Mūsų tryriamųjų sportininkų rezultatai palyginus su pasaulio čempiono T.G. nėra aukšti,
atsilikta nuo 6 iki 25 min., R.P. Į suaugusių nacionalinę OS rinktinę pateko M.R, T.K., o į
jaunimo – R.S.
Baltijos čempionatas vyko Lietuvoje 2005 m. gegužės 21 d., Šialiuose. Čempionate
dalyvavo Lietuvos, Latvijos ir Estijos nacionalinės rinktinės. Ilgos trasos varžybos vyko
žemėlapyje “Jautmalkė”, elito dalyviai turėjo įveikti 14,4 km 28 KP trasą, jaunimo – 12,2 km
23 KP. Elito grupėje dalyvavo 35 dalyviai, jaunimo – 18 dalyvių. Varžybų nugalėtojų ir mūsų
tyriamųjų sportininkų rezultatai:
Elitas 1. N.Šulčys LIT 1:30:01
13. T.Kuzminskis LIT 1:38:51
30. R.Pogorelovas LIT 1:52:22
Jaunimas 1. E.Bertuks LAT 1:21:24
10. R.Stupelis LIT 1:34:36
Geriausią rezultatą parodė T.K., kuris nuo nugalėtojo atsiliko tik 8 min. 51 sek. R.P. pasirodė
prastai.
Lietuvos čempionatas vidutinėje trasoje vyko 2005 m. birželio 4 d., Ignalinoje.
Vidutinės trasos kvalifikacinės varžybos vyko žemėlapyje “Ažušilė”, dalyviai buvo suskirstyti į
tris grupes A,B,C po 40, į finalą patenka po 10 geriausių. Kvalifikacinio bėgimo dalyviai turėjo
įveikti 5,1 km 18 KP trasą. Nugalėtojų ir mūsų tyriamųjų sportininkų rezultatai A ir B grupėse:
A grupė 1. S.Krėpšta 0:24:03
3. P.Kudriavcevas 0:27:14
10. R.Pogorelovas 0:32:13
11. M.Rimkus 0:32:52
B grupė 1. D.Stulgys 0:26:31
5. T.Kuzminskis 0:30:29
11. R.Stupelis 0:32:38
Iš mūsų tyriamųjų sportininkų geriausius kvalifikacinio bėgimo rezultatus parodė ir į
finalą pateko P.K., T.K. ir R.P. Nepasisekė M.R. ir R.S., jie liko už dešimties geriausiųjų.
80
Lietuvos čempionato vidutinės trasos finalinės varžybos vyko žemėlapyje “Bendoriškė”.
Finale dalyvavo 30 stipriausių orientacininkų, jie turėjo įveikti 5,8 km 20 KP trasą. Nepatekę į
finalą varžėsi A grupėje, šioje grupėje 75 dalyviai turėjo įveikti 5,3 km 17 KP trasą. Nugalėtojų
ir mūsų tyriamųjų sportininkų rezultatai stipriausių ir A grupėse:
Finalas 1. S.Krėpšta 0:31:48
10. T.Kuzminskis 0:37:53
16. P.Kudriavcevas 0:40:52
19. R.Pogorelovas 0:42:24
A grupė 1. M.Bacys 0:31:06
3. M.Rimkus 0:35:00
4. R.Stupelis 0:35:35
Geriausiai iš mūsų tyriamųjų sportininkų finale pasirodė T.K., o P.K. ir R.P. parodė
prastesnius rezultatus. Į finalą nepatekę M.R. ir R.S., A grupėje parodė geriausius rezultatus.
Lietuvos čempionatas ilgoje trasoje vyko 2005 m. birželio 25 d., Vilniuje. Varžybos
vyko žemėlapyje “Burbiškės”, elito grupės sportininkai turėjo įveikti 12,4 km 25 KP trasą, o
jaunimo grupė – 10,2 km 21 KP. Elito grupėje dalyvavo 40 dalyvių, jaunimo grupėje – 26
dalyviai. Varžybų nugalėtojų ir mūsų tyriamųjų sportininkų rezultatai:
Elitas 1. S.Krėpšta 1:26:51
3. T.Kuzminskis 1:34:55
4. R.Pogorelovas 1:34:56
8. M.Rimkus 1:43:14
11. P.Kudriavcevas 1:51:50
Jaunimas 1. R.Stupelis 1:06:47
Šiose ilgos trasos varžybose gerai pasirodė visi mūsų tyriamieji orientacininkai. Aukštus
rezultatus elito grupėje parodė T.K. ir R.P., jaunimo grupėje R.S. parodė geriausią rezultatą.
81
4. REZULTATŲ APIBENDRINIMAS
Darbe nagrinėjamas Lietuvos orientavimosi sporto rinktinės narių parengtumas
metiniame treniruočių cikle. Tyrimai atlikti tris kartus, juose buvo tiriami sportininkų
pažintiniai procesai, funkcinis parengtumas bei bėgimo treniruočių apimtis ir intensyvumas.
Tiriant orientacininkų pažintinius procesus buvo parinkti tokie testai, kurie artimi
orientacininkų veiklai varžybose. Šiais testais tyrėme orientacininkų dėmesio pastovumą,
informacijos suvokimo greitį ir regimąją atmintį. Apibendrinant galima pasakyti, kad šie
pažintiniai procesai gerėjo. Geriausi orienatacininkų atliktų testų rodiklių vidurkiai gauti
varžybiniu laikotarpiu. Kvoro linijų labirinto dėmesio pastovumo rodiklis nuo parengiamojo
laikotarpio pradžios iki varžybų laikotarpio pagerėjo ženkliai 39,6 sek. (t=3,97, p<0,05). Tiriant
orientacininkų regimąją atmintį sutartinių ženklų testu, regimosios atminties rodiklis nuo
parengiamojo laikotarpio pradžios iki varžybų laikotarpio taip pat pagerėjo ženkliai 3,6 vnt.
(t=2,61, p<0,05).
Lietuvos OS rinktinės narių antropometrinių matavimų duomenų: ūgio, ūgio sėdint,
kūno masės, KMI ir raumenų masės rodiklių vidurkiai tyrimuose išliko pastovūs.
Orientacininkų riebalų masė turėjo tendenciją mažėti, dėl to didejo RRMI rodiklis. Viso tyrimo
orientacininkų kūno masės vidurkis ganėtinai didelis 74,24 kg, pagal C.Rolf et al. (1997)
duomenis Švedijos nacionalinės rinktinės kūno masės vidurkis tik 68 kg.
Orientacininkų fiziometrinių matavimų duomenys kito neženkliai. Rankų plaštakų jėgos
vidurkiai išliko pakankamo lygio. Tuo metu orientacininkų GPT vidurkis didėjo neženkliai, o
pats geriausias rodiklis užfiksuotas varžybiniu laikotarpiu 5,84 ± 0,20 l.
Lietuvos OS rinktinės narių psichomotorinės funkcijos turėjo tendenciją gerėti.
Orientacininkų PRL ir judesių dažnio vidurkiai per tiriamąjį laikotarpį gerėjo. PRL pagerėjo
ženkliai 19,2 ms (t=3,28, p<0,05). Parengiamojo laikotarpio pradžioje orientacininkų PRL ir
judesių dažnio rodiklių vidurkiai pagal J.Skernevičių ir kt. (2004) buvo vertinami kaip
vidutiniai, o jau parengiamojo laikotarpio pabaigoje ir varžybų laikotarpyje vertinami kaip
dideli.
Lietuvos OS rinktinės nariams buvo nustatomas pulso dažnis ir kraujospūdis. Pulso
dažnis ramybėje tyrimuose kito neženkliai (p>0,05). Parengiamojo laikotarpio pradžioje ir
pabaigoje pulso dažnio vidurkiai pagal J.Skernevičiaus ir kt. (2004) ištvermės sporto šakų
vertinamo skalę buvo vidutiniai. Rečiausias pulso dažnis ramybėje buvo varžybiniu laikotarpiu
– 50,8 ± 3,88 k./min, jis vertinamas kaip retesnis už vidutinį.
82
Atlikus ortostatinius mėginius, paaiškėjo, kad orientacininkų kraujotakos sistemos
funkcinis pajėgumas ir fizinis darbingumas po standartinio fizinio krūvio parengiamajame ir
varžybiniame laikotarpiuose gerėjo, bet neženkliai (p>0,05).
Rufje mėginio rodikliai taip pat gerėjo neženkliai (p>0,05). Geriausias rodiklis
užfiksuotas varžybiniu laikotarpiu 0,8 ± 1,10. Pagal Шеррер (1973) RI vertinimą, trijuose
tyrimuose orientacininkų kraujotakos sistemos funkcijos vertinamos kaip didelio pajėgumo.
Pagal J.Skernevičiaus ir kt. (2004) RI vertinimą, trijuose tyrimuose parodomas geras
orientacininkų treniruotumas.
Išmatavus orientacininkų kraujospūdį ramybėje, sistolinio kraujospūžio vidurkiai
vertinami kaip vidutiniai, o diastolinio – kaip puikus.
Lietuvos OS rinktinės narių anaerobinį pajėgumą tyrėme Abalakovo ir Margarios testais,
ir 10 s, 30 s, 1 min testais veloergonometru. Apskaičiuoti šių testų orientacininkų galingumo
rodiklių vidurkiai tyrimo laikotarpyje kito neženkliai (p>0,05). Trijuose tyrimuose
orientacininkų atliktų Abalakovo ir Margarios testų VRSG, AARG rodikliai pagal J.Skernevičių
ir kt. (2004) vertinami kaip vidutiniai. Pagal P.Mockaus (2001) nustatytus 30 s testo
veloergonometru didelio meistriškumo orientacininkų duomenis, mūsų tyriamųjų Lietuvos OS
rinktinės narių rodiklių rezultatai didesni.
Tiriamuoju aštuonių mėnesių laikotarpiu Lietuvos OS rinktinės narių treniruočių krūvio
bėgte apimtis buvo 3114,6 km. Penkių mėnesių parengiamajame laikotarpyje nubėgta 2059,6
km, vidutiniškai po 411,9 km per mėnesį. Iš jų aerobinio pobūžio intensyvumo zonoje nubėgta
86 %, aerobinio-anaerobinio pobūdžio intensyvumo zonoje 10 % ir anaerobinio glikolitinio
pobūdžio intensyvumo zonoje 4 % bendro bėgimo krūvio. Trijų mėnesių varžybų laikotarpiu
nubėgta 1055 km, vidutiniškai po 351,6 km per mėnesį. Aerobinio pobūžio intensyvumo zonoje
nubėgta 52 %, aerobinio-anaerobinio pobūdžio intensyvumo zonoje 30 % ir anaerobinio
glikolitinio pobūdžio intensyvumo zonoje 18 % bendro bėgimo krūvio. Šiuo laikotarpiu
Lietuvos OS rinktinės nariai keturiose svarbiausiose varžybose pasiekė aukštus rezultatus.
83
IŠVADOS
1. Tiriamuoju laikotarpiu ištirti Lietuvos OS rinktinės narių dėmesio pastovumo,
informacijos suvokimo greičio ir regimosios atminties rodikliai gerėjo. Kvoro linijų
labirintų testo dėmesio pastovumo ir sutartinių ženklų testo regimosios atminties
rodikliai nuo parengiamojo laikotarpio pradžios iki varžybų laikotarpio pagerėjo ženkliai
(p<0,05). Kitų testų rodikliai pagerėjo nedaug, bet geresni buvo varžybiniu laikotarpiu.
2. Lietuvos OS rinktinės narių fizinio išsivystymo ir anaerobinio pajėgumo rodikliai kito
nedaug. Psichomotorinės funkcijos turėjo tendenciją gerėti. Orientacininkų kraujotakos
ir kvėpavimo sistemų funkcijų adaptacija taip pat gerėjo, bet neženkliai (p>0,05).
3. Išanalizavus Lietuvos OS rinktinės narių bėgimo treniruočių krūvius, paaiškėjo, kad
tyrimo laikotarpiu orientacininkų treniruočių apimtis parengiamajame laikotarpyje
didėjo, o varžybiniame mažėjo. Tuo metu didėjo bėgimo treniruočių krūvio
intensyvumas.
4. Lietuvos OS rinktinės narių parengiamojo laikotarpio bėgimo treniruočių intensyvumas
didžiausias aerobinio pobūdžio zonoje (86 proc.), aerobinio-anaerobinio pobūdžio
zonoje (10 proc.) ir anaerobinio glikolitinio pobūdžio zonoje tik (4 proc.). Todėl
manome, kad mūsų tiriamųjų Lietuvos OS rinktinės narių geresni rezultatai pasiekti
ilgose trasose. Norint siekti geresnių rezultatų sprinto ir vidutinės trasos varžybose,
orientacininkai turėtų parengiamuoju laikotarpiu daugiau treniruotis aerobinio-
anaerobinio ir anaerobinio glikolitinio pobūdžio zonose.
84
LITERATŪRA
1. Atkinson R.C., Shiffrin R. The Control of Short-term Memory // Scientific American , 1971.
2. Benesch H. Psichologijos atlasas. – Vilnius, 2001, T.1, p. 109–113.
3. Benesch H. Psichologijos atlasas. – Vilnius, 2002, T.2, p. 448–450 p.
4. Bird S., Bailey R., Lewis J. Heart rates during competitive orienteering // Brit J Sports
Medicine. 1993, vol. 27, p. 53–57.
5. Bump L.A. Sporto psichologija treneriui (studijų vadovas). – Vilnius, 2000. – 169 p.
6. Creagh U., Reilly T. Physiological and biomechanical aspects of orienteering // Sports
Medicine. 1997, vol. 24(6), p. 409–418.
7. Csikszentmihalyi M. Beyond boredom and anxiety. – San Francisco: Jossey-Boss, 1975.
8. Dambrauskas A., Nakvosaitė G., Riabovas V. Orientavimosi sportas. – Vilnius, 1987, p. 6–53.
9. Daukšytė J. Dėmesys ir atmintis kognityvinės psichologijos kontekste. – Vilnius, 2003.– 39 p.
10. Dineika K. Psichofizinė treniruotė. – Vilnius, 2001, p. 80–81.
11. Enkvist H. Orienteering. – Stokcholm, 1989.
12. Furst M. Psichologija. – Vilnius, 1999, p. 136–148.
13. Jacikevičius A., Gučas A., Rimkutė E. ir kt. Bendroji psichologija. – Vilnius, 1986. – 163 p.
14. Karoblis P., Raslanas A., Steponavičius K. Didelio meistriškumo sportininkų rengimas. –
Vilnius, 2002, p. 50–51.
15. Karoblis P. Sportinio rengimo teorija ir didaktika. – Vilnius, 2005, p. 32–34.
16. Kleemola J. Choosing optimal route. – Helsinki, 1997.
17. Knowlton R., Ackerman K., Fidzgerald P. Physiological and performance characteristics of
United States championship class orienteers // Med. Sci. Sports. 1980, vol. 12, p.164 –169.
18. Krauss E. Orientierungslauf. – Berlin, 1980. – 199 p.
19. Kuklys V., Blauzdys V. Kūno kultūros teorijos ir metodikos terminai ir sąvokos. – Vilnius,
2000. – 83 p.
20. Lapė J., Navikas G. Psichologijos įvadas. – Vilnius, 2003, p. 114–136.
21. Legkauskas V. Psichologijos įvadas. – Kaunas, 2001, p. 82–119.
22. Lobanova L. Psichologijos įvadas inžinerijos studijoms. – Vilnius, 2004, p. 14–44.
23. Margaria R., Aghemo P., Rovelli E. Measurement of muscular power (anaerobic) in man // J.
Appl. Physiol. 1966, vol. 21, p. 1662–1664.
24. Martens R. Sporto psichologijos vadovas treneriui. – Vilnius, 1999, p. 130–132.
25. Master A.M., Oppenheimer E.T. A simple exercise tolerance test for circulatory efficiency
with standart tables for normal individuals // Amer J. Of Med Sciences. 1929, no. 117, p. 233.
85
26. Meidus L. Sporto psichologijos tyrimų metodai (Metodinė priemonė).– Vilnius,2004,p.32–34.
27. Meidus L. Sporto psichologija. – Vilnius, 2005, p. 22–143.
28. Mertinas J., Kireilis S. Žingsnis po žingsnio. – Vilnius, 1993, p. 8–62.
29. Mertinas J. Orientavimosi sporto pradmenys. – Vilnius, 2001. – 26 p.
30. Mockus P. Orientacininkų aerobinio ir anaerobinio pajėgumo rodiklių adaptacijos
kartotiniams treniruotės krūviams ypatumai. Daktaro disertacija. – Kaunas, 2001, p. 7–96.
31. Monginaitė L. Psichologijos įvadas. – Vilnius, 2005, p. 16–138.
32. Morgan P. The mind of the marathoner. Psychology Today, 1978, p. 38–49.
33. Myers D.G. Psichologija. – Vilnius, 2000. – 396 p.
34. Nideffer R.M. The inner athletes. – New York: Crowell, 1976.
35. Orientavimosi sporto varžybų taisyklės. – Kaunas, 1998. – 28 p.
36. Peck G. Measuring heart rate as an indicator of physiological stress in relation to orienteering
performance // Scientific Journal of Orienteering. 1990, vol. 6, p. 26–43.
37. Psichologijos žodynas. - Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1993, p. 31–54.
38. Ranucci M., Grassi G., Miserocchi G. Anaerobic threshold in orienteers as an index of the
aerobic – anaerobic relative contributions to the total power output – a comparison with other
endurance sports // Scientific Journal of Orienteering. 1986, vol. 2, p. 124–133.
39. Raštikas P. Metodinė priemonė pagal Bestil Norman – Arne Yngstorm, Švedija, 1991.
Orientavimosi technika nuo pradžios iki pabaigos. – Vilnius, 1996. – 38 p.
40. Rolf C., Andersson G., Westblad P., Saltin B. Aerobic and anaerobic work capacities and leg
muscle characteristics in elite orienteers // Scand J Med Sci Sports. 1997, vol. 7, p. 20–24.
41. Skernevičius J. Ištvermės ugdymas. – Vilnius, 1982.
42. Skernevičius J., Raslanas A., Dadelienė R. Sporto mokslo tyrimų metodologija. – Vilnius,
2004, p. 48–198.
43. Skernevičius J., Čepulėnas A., Milašius K., Dadelienė R. Slidinėjimas. – Vilnius, 2005, p.
134-135.
44. Stonkus S. Sporto terminų žodynas. – Kaunas, 2002. – 608 p.
45. Tank J., Baevsky R.M., Wesk M. Hemodynamic regulation during postular tilt assessed by
heart and blood pressure variability combined With impedance cardiography // Wiener
Medizinische Wochenschrift. 1995, vol. 145 (22), p. 616–625.
46. Акимов В.Г. Подготовка спортсменa – ориентировщикa. – Минск, 1987, c. 28–47.
47. Bиалаининен Л. Зелёными маршрутамы. – Москва, 1986. – 94 c.
48. Зубков С..А. Пути преодоления трудностей в ориентировании на местности при
подготовке юных спортсменов. Диссертация. – Москва, 1971.
86
49. Зубков С..А. Особенности динамики внимания в ориентировании на местности //
Тeopия и Практика. – Москва, 1971. ном. 12.
50. Иванов Е.И. С компасом и картой. – Москва, 1971.
51. Иванов Е.И. Началъная подготовка ориентировшщика. – Москва, 1985, c. 35–39.
52. Изоп E. Orienteering sport. – Tallin, 1972.
53. Kивистик A. Сборник упражнений ориентировшщику. – Tartu, 1972.
54. Kивистик A. Осдоровителъное ориентирование. – Tallin, 1974.
55. Крохин Л.А. Подготовка спортсмена ориентировшщика. – Москва, 1978.
56. Легкая атлетика за рубежом. – Москва, 1974.
57. Лосев А.С. Тренировка ориентировшщиков – разрядников. – Москва, 1984.
58. Нурмимаа В. Спортивное ориентирование. – Москва, 1967.
59. Огородников Б.И., Кирчо А.Н., Крохин Л.А. Подготовка спортсменов–
ориентировшщиков. – Москва, 1978.
60. Огородников Б.И., Моисеенков А.Л., Приймак Е.С. Сборник задач и упражнений по
спортивному ориентированию. – Москва, 1980, c. 28–36.
61. Оттосон T. Когнитивные процессы в ориентировании: наброски теоретической
концепции и предварителъные резулътаты. – Москва, 1999.
62. Пронтишева Л.П. Истоки мастерства. – Москва, 1990.
63. Чемихина В.В. Специалъная психологическая подготовка спортсменов–
ориентировшщиков. – Москва, 1996, с. 4–5.
64. Шеррер Ж. Физиология труда (эргономия). – Москва, 1973. – 223 с.
65. http://www.orienteering.lt (2004 10 15) 2004 m. Lietuvos ranginių varžybų įverčių lentelė
87
SANTRAUKA
Magistro darbe nagrinėjamas Lietuvos orientavimosi sporto rinktinės narių
parengtumas: tiriama pažintinių procesų ir funkcinio pajėgumo kaita metiniame treniruočių
cikle, analizuojama orientacininkų bėgimo treniruočių apimtis ir intensyvumas. Šią temą
pasirinkome todėl, kad informacijos apie mūsų šalies orientacininkų parengtumą turime
sukaupę mažai. Nėra pastovių tyrimų, kurių pagalba galėtume stebėti OS nacionalinės rinktinės
sportininkų parengtumą ne tik prieš varžybas, bet ir metiniame treniruočių cikle. Šiuo metu
išsamesni tyrimai su Lietuvos OS nacionalinės rinktinės nariais neatliekami pastoviai ir nėra
pakankamai efektingi.
Tiriant orientacininkų pažintinius procesus buvo parinkti tokie testai, kurie artimi
orientacininkų veiklai varžybose. Tyrėme orientacininkų dėmesio pastovumą, informacijos
suvokimo greitį ir regimąją atmintį. Tyrimus atlikome parengiamojo laikotarpio pradžioje,
pabaigoje ir varžybų laikotarpiu.
Tyrimų analizė parodė, kad Lietuvos OS rinktinės narių dėmesio pastovumo,
informacijos suvokimo greičio ir regimosios atminties rodikliai gerėjo. Kvoro linijų labirintų
testo dėmesio pastovumo ir sutartinių ženklų testo regimosios atminties rodikliai nuo
parengiamojo laikotarpio pradžios iki varžybų laikotarpio pagerėjo ženkliai (p<0,05). Kitų testų
rodikliai pagerėjo nedaug, bet geresni buvo varžybiniu laikotarpiu. O fizinio išsivystymo ir
anaerobinio pajėgumo rodikliai kito nedaug. Psichomotorinės funkcijos turėjo tendenciją gerėti.
Orientacininkų kraujotakos ir kvėpavimo sistemų funkcijų adaptacija taip pat gerėjo, bet
neženkliai (p>0,05).
Lietuvos OS rinktinės narių bėgimo treniruočių krūvio apimtis parengiamajame
laikotarpyje didėjo, o varžybiniame mažėjo. Tuo metu didėjo bėgimo treniruočių krūvio
intensyvumas. Parengiamojo laikotarpio bėgimo treniruočių intensyvumas didžiausias aerobinio
pobūdžio zonoje 86 %, aerobinio-anaerobinio pobūdžio zonoje 10 % ir anaerobinio glikolitinio
pobūdžio zonoje tik 4 %. Todėl manome, kad mūsų tiriamųjų Lietuvos OS rinktinės narių
geresni rezultatai pasiekti ilgose trasose. Norint siekti geresnių rezultatų sprinto ir vidutinės
trasos varžybose, orientacininkai turėtų parengiamuoju laikotarpiu daugiau treniruotis
aerobinio-anaerobinio ir anaerobinio glikolitinio pobūdžio zonose.
88
SUMMARY
Although through explorations connected to the Lithuanian orienteering sport national
team are constantly performed they are not effective enough. There is not much information
about our country orienteering sportsmen’s preparation. There is a lack of constant research that
would let us observe Lithuanian orienteering sport national team members’ preparation not only
before competitions but also during the annual training cycle. That is why this post-graduate
paper is focused on the exploration of Lithuanian orienteering sport national team members’
preparation: their cognitive processes and the shift of functional capability during the annual
training cycle. This paper focuses on orienteering sportsmen’s physical training scope and
intensity.
While exploring sportsmen’s cognitive processes, particular tests were chosen that are
relatively connected to the activities performed in orienteering sport competitions. With the help
of the tests we explored orienteering sportsmen’s attention constancy, the speed of perceiving
information and visual memory. The testing was made at the beginning and the end of the
preparation period, as well as during the competition period.
The research shows that the marks of Lithuanian national team members’ attention
constancy, the speed of perceiving information and visual memory were gradually improving.
The results of Kvoras- line- labyrinth test and agreed sigh test were much better at the end of
competition period than at the beginning of preparation period (p<0,05). The results of other
tests had improved very slightly; however, they were better during the competition period.
The marks of physical development and anaerobic strength were changing very
deliberately. Psychomotoric functions were tended to improve. The adaptation of the
sportsmen’s bloodstream and breathing functions was a little bit higher (p>0,05).
The training charge of Lithuanian national team members was increasing during the
preparation time and was decreasing during the competition period. During the latter period, the
intensity of the training charge was rising. The intensity during the training period was highest
at the aerobic zone – 86 %; it reaches 10 % at the aerobic-anaerobic zone and it takes 4 % at the
anaerobic-glycolic zone. Due to the results, we can conclude that the researched sportsmen’s
results were better at long distance routes. Orienteering sportsmen who want to reach better
results in sprint or medium – length route competitions should pay more attention to the training
at the aerobic-anaerobic and anaerobic-glycolic zones.
89
PRIEDAI
90
1 pav. Žemėlapio dėlionė
91
13 lentelė
Informacijos suvokimo grečio apskaičiavimo lentelė (В.Г.Акимов, 1987)
Klaidų skaičius per minutę Ženklų
skaičius,
perskaitytas
per minutę 0 2 4 6 8 10 12 14 16 18 20
110 1,00 0,91 0,81 0,72 0,62 0,53 0,44 0,34 0,25 0,16 0,06
120 1,19 1,09 1,00 0,91 0,81 0,72 0,63 0,53 0,44 0,33 0,25
130 1,29 1,19 1,10 1,01 0,91 0,82 0,72 0,63 0,54 0,44 0,35
140 1,38 1,29 1,20 1,10 1,01 0,92 0,82 0,73 0,64 0,54 0,45
150 1,48 1,39 1,30 1,20 1,11 1,02 0,92 0,83 0,74 0,64 0,55
160 1,58 1,49 1,40 1,30 1,21 1,12 1,02 0,93 0,83 0,74 0,65
170 1,68 1,59 1,49 1,40 1,31 1,21 1,12 1,03 0,93 0,84 0,75
180 1,78 1,69 1,59 1,50 1,41 1,31 1,22 1,13 1,03 0,94 0,85
190 1,88 1,79 1,69 1,60 1,51 1,41 1,32 1,22 1,13 1,04 0,94
200 1,98 1,89 1,79 1,70 1,60 1,51 1,42 1,32 1,23 1,14 1,04
210 2,08 1,98 1,89 1,80 1,70 1,61 1,52 1,42 1,33 1,24 1,14
220 2,18 2,08 1,99 1,90 1,80 1,70 1,62 1,52 1,43 1,33 1,24
230 2,28 2,18 2,09 1,99 1,90 1,81 1,72 1,63 1,54 1,44 1,35
240 2,37 2,28 2,19 2,09 2,00 1,91 1,81 1,72 1,63 1,53 1,44
250 2,47 2,38 2,29 2,19 2,10 2,01 1,91 1,82 1,72 1,63 1,54
260 2,57 2,48 2,39 2,29 2,20 2,10 2,01 1,96 1,87 1,73 1,64
270 2,67 2,58 2,48 2,39 2,30 2,20 2,11 2,02 1,92 1,83 1,73
280 2,77 2,68 2,58 2,49 2,40 2,30 2,21 2,12 2,02 1,93 1,83
290 2,87 2,78 2,68 2,59 2,49 2,40 2,31 2,21 2,12 2,03 1,93
300 2,97 2,87 2,78 2,69 2,59 2,50 2,41 2,31 2,22 2,13 2,03
310 3,07 2,97 2,88 2,79 2,69 2,60 2,51 2,41 2,32 2,22 2,13
320 3,17 3,07 2,98 2,89 2,79 2,70 2,60 2,51 2,42 2,32 2,23
330 3,26 3,17 3,08 2,98 2,89 2,80 2,70 2,61 2,52 2,42 2,33
340 3,36 3,27 3,18 3,08 2,99 2,90 2,80 2,71 2,62 2,52 2,43
350 3,46 3,37 3,28 3,18 3,09 2,99 2,90 2,81 2,71 2,62 2,53
360 3,56 3,47 3,37 3,28 3,19 3,09 3,00 2,91 2,81 2,72 2,63
370 3,66 3,57 3,47 3,38 3,29 3,19 3,10 3,01 2,91 2,82 2,72
380 3,76 3,67 3,57 3,48 3,39 3,29 3,20 3,10 3,01 2,92 2,82
390 3,86 3,76 3,67 3,58 3,48 3,39 3,30 3,20 3,11 3,02 2,92
400 3,96 3,86 3,77 3,68 3,58 3,49 3,40 3,30 3,21 3,12 3,02
410 4,06 3,96 3,87 3,78 3,68 3,59 3,49 3,40 3,31 3,21 3,12
420 4,15 4,06 3,97 3,87 3,78 3,69 3,59 3,50 3,41 3,31 3,22
430 4,25 4,16 4,07 3,97 3,88 3,79 3,69 3,60 3,51 3,42 3,33
440 4,35 4,26 4,17 4,07 3,98 3,89 3,79 3,70 3,60 3,51 3,42
450 4,45 4,36 4,26 4,17 4,08 3,98 3,89 3,80 3,70 3,61 3,52
460 4,55 4,46 4,36 4,27 4,18 4,08 3,99 3,90 3,80 3,71 3,62
470 4,65 4,56 4,46 4,37 4,28 4,18 4,09 3,99 3,90 3,81 3,71
480 4,75 4,65 4,56 4,47 4,37 4,28 4,19 4,09 4,00 3,91 3,81
490 4,85 4,75 4,66 4,57 4,47 4,38 4,29 4,19 4,10 4,01 3,91
500 4,95 4,85 4,76 4,67 4,57 4,48 4,39 4,29 4,20 4,10 4,01
92
14 lentelė
Orientacininkų dėmesio pastovumo, informacijos suvokimo greičio ir regimosios atminties
rodiklių duomenys
Paaiškinimai: I – pirmas tyrimas; II – antras tyrimas; III – trečias tyrimas.
15 lentelė
Orientacininkų fizinio išsivystymo rodiklių duomenys
Rankų
plaštakų jėga (kg)
Tir
iam
ieji
Tyr
imai
Ūgis (cm)
Ūgis sėdint (cm)
Kūno masė (kg)
KMI
D K
GPT (l)
Rieb masė (kg)
Raummasė (kg)
RRMI
I 180,5 95,0 74,0 22,8 50 50 6,3 8,3 41,0 4,93
II 180,0 94,0 71,7 22,1 50 50 6,3 7,3 39,2 5,35 R.P.
III 180,0 94,0 71,0 21,9 46 49 6,4 6,4 38,9 6,03
I 188,5 97,0 72,7 20,5 44 42 5,3 5,2 41,5 8,04
II 188,0 97,0 72,0 20,4 55 48 5,4 6,6 40,8 6,21 M.R.
III 188,5 97,0 71,0 19,7 38 24 5,5 5,1 40,1 7,89
I 183,0 93,0 70,0 21,2 50 52 5,2 4,4 37,3 8,39
II 183,0 94,0 68,5 20,4 54 52 5,3 4,2 37,0 8,61 T.K.
III 182,5 94,0 73,0 22,0 53 51 5,4 4,5 39,4 9,08
I 185,5 99,5 75,5 21,9 47 52 5,5 9,4 40,2 4,27
II 186,0 100,0 74,0 21,4 50 51 5,5 8,8 39,6 4,26 R.S.
III 185,0 98,5 72,5 21,3 49 55 5,7 7,5 38,5 5,17
I 192,0 100,0 84,2 22,8 42 38 5,7 9,3 44,4 4,77
II 192,0 101,0 81,5 22,0 34 44 5,8 8,9 43,3 4,86 P.K.
III 191,5 100,5 82,0 22,2 41 45 6,2 7,8 43,4 5,60
Paaiškinimai: KMI – kūno masės indeksas (kg/m 2 ); GPT – gyvybinis plaučių tūris; RRMI – raumenų ir riebalų masės indeksas.
TESTAI
Šultje – Gorbovo (DKT)
(s)
Kvoro linijų labirintai
(s)
Skaičių lentelė nuo 1 iki 51
(s)
Landolto žiedų korektūrinis testas (bit./s)
Sutartinių ženklų testas
(vnt.)
Žemėlapio dėlionė
(s) Tir
iam
ieji
I II III I II III I II III I II III I II III I II III R.P. 35 43 43 171 132 117 236 195 184 1,35 1,95 2,63 4 8 8 410 395 326
M.R. 35 36 29 120 90 104 245 215 177 1,91 2,40 2,56 9 7 10 298 360 285
T.K. 33 34 32 167 147 121 297 235 235 2,42 2,68 2,63 4 7 9 310 222 185
R.S. 36 32 26 164 135 116 187 163 160 1,58 1,75 1,68 3 10 10 340 212 250
P.K. 34 34 26 159 138 125 235 175 166 1,70 1,75 1,92 9 9 10 310 252 230
93
16 lentelė
Orientacininkų psichomotorinių funkcijų rodiklių duomenys
Psichomotorinės
reakcijos laikas (PRL) (ms)
Judesių dažnis per 10 s (k./10s)
Tir
iam
ieji
I II III I II III
R.P. 186 180 165 68 71 66 M.R. 176 168 166 83 92 101 T.K. 170 169 164 63 66 91 R.S. 184 174 155 58 62 58 P.K. 201 189 171 76 81 86
Paaiškinimai: I – pirmas tyrimas; II – antras tyrimas; III – trečias tyrimas.
17 lentelė
Orientacininkų pulso dažnio dinamikos ramybėje, ortostatinio mėginio metu, atliekant
standartinį fizinį krūvį ir restitucijos lakotarpyje, Rufje indekso, kraujospūdžio ramybėje
rodiklių duomenys
Po (s)
Tir
iam
ieji
Tyr
imai
RI A B C D Po 30 pritūpi
mų 15 30 45 60
Kraujospūdis ramybėje (mm/Hg)
I 6,0 68 107 80 84 123 100 92 88 80 125/80
II 6,4 70 99 72 74 140 92 88 80 76 120/75 R.P. III 4,8 64 96 66 68 132 90 86 76 72 120/70
I 1,2 58 79 63 68 108 76 72 68 68 130/85
II 1,2 52 74 59 64 109 84 72 68 60 120/80 M.R. III 0 52 69 55 62 105 80 68 60 56 130/70
I -0,4 44 78 56 58 121 84 72 64 60 110/60
II -0,8 44 71 52 52 115 72 68 60 56 115/75 T.K. III -1,6 40 60 51 52 116 76 68 52 52 140/75
I 3,2 58 89 82 86 119 88 84 76 72 120/80
II 0 48 84 70 76 106 80 72 64 60 110/70 R.S. III -0,4 48 81 63 70 90 80 80 68 64 125/75
I 1,2 52 74 59 64 109 84 72 68 60 120/80
II 0,8 52 72 56 54 108 82 70 64 58 120/70 P.K. III 1,2 50 72 48 50 121 88 64 56 56 125/70
Paaiškinimai: RI – Rufje indeksas; A – pulso dažnis ramybės būsenoje (k./min); B – pulso dažnis atsistojus, kai labiausiai padažnėja (k./min); C – pulso dažnis atsistojus, kai suretėja (k./min); D – pulso dažnis stovint, kai stabilizuojasi (k./min).
94
18 lentelė
Orientacininkų atliktų Abalakovo ir Margarios testų rodiklių duomenys
VRSG AARG
Tir
iam
ieji
Tyr
imai
Maks. šuolis (cm)
Aukštis (cm)
Laikas (ms) kgm/s/
kg W W/kg
kgm/s/ kg
W W/kg
I 47 47 188 2,50 1814 24,51 1,69 1226 16,57
II 61 55 199 2,76 1940 27,06 1,73 1216 16,96 R.P.
III 50 50 172 2,54 1768 24,90 1,86 1295 18,23
I 55 55 222 2,48 1768 24,32 1,70 1212 16,67
II 42 42 190 2,21 1560 21,67 1,66 1172 16,27 M.R.
III 51 51 153 3,33 2318 32,65 1,68 1169 16,47
I 38 38 198 1,92 1318 18,82 1,56 1071 15,29
II 32 32 195 1,64 1101 16,08 1,54 1034 15,10 T.K.
III 44 44 217 2,03 1453 19,90 1,47 1052 14,41
I 46 46 161 2,86 2117 28,04 1,72 1273 16,86
II 40 40 147 2,72 1973 26,67 1,72 1248 16,87 R.S.
III 37 36 140 2,57 1827 25,20 1,70 1208 16,67
I 52 47 198 2,37 1956 23,23 1,35 1114 13,23
II 39 38 150 2,53 2022 24,81 1,65 1318 16,17 P.K.
III 47 47 199 2,36 1897 23,13 1,55 1246 15,20
95
19 lentelė
Orientacininkų darbo veloergonometru rodiklių duomenys
Galingumas (W) Pulsas dažnis (k./min) Kraujospūdis
(mm/Hp)
Tir
iam
ieji
Tyr
imai
10s mom.
W/kg
30s vid.
W/kg
1 min vid.
W/kg
Po krūvio
Po 1 min
Po 2 min
Po 3min
Po krūvio
Po 3 min
I 883 11,9 615 8,3 473 6,4 183 165 140 130 180/40 160/60
II 699 9,8 536 7,5 416 5,8 182 152 134 124 190/30 175/50 R.P.
III 848 12,0 635 8,9 454 6,4 180 154 130 118 170/30 150/60
I 731 10,1 525 7,2 412 5,7 169 137 122 107 180/30 160/50
II 679 9,4 516 7,2 459 6,4 163 130 106 102 160/30 140/60 M.R.
III 715 10,1 515 7,3 457 6,4 163 127 108 97 210/10 160/50
I 720 10,3 558 8,0 478 6,8 172 144 118 110 165/50 154/60
II 725 10,6 533 7,8 455 6,6 168 140 114 110 170/35 140/40 T.K.
III 815 11,2 591 8,2 425 5,8 179 133 114 101 190/20 180/40
I 776 10,3 605 8,1 420 5,6 173 143 121 114 170/20 140/60
II 772 10,4 576 7,8 416 5,6 176 130 122 108 170/40 150/50 R.S.
III 817 11,3 594 8,2 447 6,2 164 125 102 97 190/10 160/30
I 977 11,6 680 8,1 521 6,2 181 160 140 120 180/20 160/50
II 965 11,8 650 8,0 541 6,6 180 164 135 115 190/20 170/40 P.K.
III 999 12,2 700 8,5 510 6,2 179 156 124 116 200/10 180/35
96
20 lentelė
Orientacininkų treniruočių krūvio apimtis ir intensyvumas tyriamajame laikotarpyje
Paaiškinimai: I zona: pulso dažnis > 160 k./min.;
II zona: pulso dažnis 160 – 180 k./min.; III zona: pulso dažnis 180 – 200 k./min.; WRE – pasaulio ranginės varžybos; BČ – Baltijos čempionatas; JBČ – jaunimo Baltijos čempionatas; LČv – Lietuvos čempionatas (vidutinė trasa); LČi – Lietuvos čempionatas (ilga trasa); JLČi – jaunimo Lietuvos čempionatas (ilga trasa).
Mėnesiai Orienta- cininkai
Inten- syvumo zonos XI XII I II III IV V VI
VISO (km)
Sportiniai pasiekimai
I 420 420 480 420 400 200 150 100 2590
II 15 20 20 40 40 100 100 100 435 R.P. III - 20 - - 40 100 100 150 410
05.13 (WRE) 11 v. 05.21 (BČ) 30 v. 06.04 (LČv) 19 v. 06.25 (LČi) 4 v.
I 345 400 406 425 458 310 180 160 2684
II 23 28 32 40 48 93 150 125 539 M.R. III 12 12 12 12 22 52 80 68 270
05.13 (WRE) 4 v. 06.25 (LČi) 8 v.
I 212 175 225 340 362 248 165 158 1885
II 36 20 24 130 126 79 120 77 612 T.K.
III 37 50 36 6 12 48 60 45 294
05.13 (WRE) 10 v. 05.21 (BČ) 13 v. 06.04 (LČv) 10 v. 06.25 (LČi) 3 v.
I 258 310 365 386 410 265 143 130 2267
II 38 35 42 45 42 85 135 110 532 R.S.
III 4 5 3 5 32 50 62 46 207
05.13 (WRE) 22 v. 05.21 (JBČ) 10 v. 06.25 (JLČi) 3 v.
I 210 380 380 386 392 240 154 140 2282
II 15 15 26 35 53 95 115 80 434 P.K.
III - - - - 25 35 40 32 132
06.04 (LČv) 16 v. 06.25 (LČi) 11 v.
top related